EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Chibinai 1999 Pilnas kelionės dienoraštis:
Chibinai (1999.08.02-08.14)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių


Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

1999 08 05 (ketvirtadienis)
Pirmadienį vakare stotyje Vilniuje susirinkom visa valanda ankščiau, neduog dieve nespėsim į traukinį. Žinoma spėjom. Traukiny nieko ypatingo nenuveikėm, tik savo žaidimu, pagal raides atspėk žodį (ale “Taip ir Ne”) užkirtom kaimynus. Pastarieji paklausę mūsų kalbų, mūsiškį intelekto lygį įvertino kaip pradinukų. Naktį du kartus pažadino pasieniečiai, tikrindami mūsų tapatybes. Sonatai teko rodyti ar po savo lova neveža kokios bombytės ar nelegalios degtinytės.
Antradienio rytą pasiekėm Sankt – Peterburgą. Patekom į Varšavskaja stotį. Iškeitę tik 50 USD į rublius pasijautėm turtingais, piniginės prisipildė šimtrublinių. Iškeitę pinigus nulėkėm į artimiausią metro ir į Maskovskaja stotį – iš čia turėjo išvykti traukinys į Apatitus. Na, o žmonių kiek toje stotyje – tikras skruzdėlynas. Stoties informacijoje mums, tiksliau Adomui, pareiškė, kad mums kaip tikriems užsieniečiams bilietus pirkti teks spec. kasoje. O prie paprastų kasų (atseit neužsieniečiams) stovėjo eilės žmonių. Na mes nutarėm pabandyti laimę ir atsistojom į tas eiles – mažne pasiseks apsimesti rusais. Paaiškėjo, kad perkant bilietus reikia pateikti pasą (kaip aiškino viena bobulytė, tai dėl to, kad būtų galima susekti kas kur važiavo). Labai paguodžiantis faktas. Belakstant po stotį paaiškėjo, kad mums, kaip Pabaltijo piliečiams, galioja tos pačios bilietų kainos, kaip tikriems rusams. Nusiraminę eilėse jau ramiai laukėm kol prieisim kasininkės langelį. Taigi laukėm viso mes 2 valandas ir, pasirodo, kad vienai kasai užsidarius pietų valandai geriau sulaukti kol ji atsidarys, nei stoti į kitą eilę – greičiau. Pasiekęs palaimintą bendravimo langelį aš (t.y. Tėvas) vos neiškrėčiau kiaulystės. Kadangi bilietų pusei trijų nebuvo, nutarėm važiuoti naktiniu traukiniu. Na aš ir sakau duokit penkis bilietus, o kasininkė sako yra tik “общие”, aš mirksiu – na ir kas, duokit. O ji ir sako – “молодой человек вы наверное невоображаете что такое общий вагон”. Paaiškėjo, kad aš norėjau nupirkti sėdimus bilietus 30 valandų kelionei – būtų buvę puiku. Taigi, bilietus pirkau rytojui – pusei trijų, jau plackartą.
Po šaunaus pamindžiukavimo eilėse, padėjome kuprines į saugojimo kameras ir patraukėme į Peterburgą. Man jis pasirodė didelis, netgi sakyčiau per didelis.
Artūras

Dulkės, karštis, smogas, žmonės, šiukšlės, nusvilusi žolė, metro ir milžiniški atstumai – taip mus sutiko Piteris. Laimingi, kad gavom bilietus nors kitai dienai, pradėjom galvoti apie pasivaikščiojimą mieste. Piteris turi keletą idomių savybių, pvz. ten žmonėms stovėti eilėje įprasta ir būtina (tai kaip gyvenimo dalis) ir dar viena savybė – jei pamatai ką nors ko reikia – tai ir pirk, nes kitą kartą gali ir neberasti. Šiaip taip nusipirkusi kortelę telefonui ir per vargus suradusi iš kur paskambinti, susisiekiau su pussesere Vale. Pranešusi, kad užgriūsim penkiese, paprašiau nakvynės. “Не паникуй – все устроим” – atsakė. Susitarę susitikti prie “Барклай де Толли” paminklo mes dar turėjome daug gražaus laiko pasibastyti. Įsitaisę prie šventovės – Казанский собор – sušveitėme be peilių ir šakučių rūkytą vištą, išgėrėme alaus. Aš pasijaučiau labai gerai – na kaip Peterburgo pankė arba bomža. Susipažinom su buteliautoju – 73 metų senuku, kuriam duotum 60 metų. Jis mums pažėrė gyvenimo pamokymų: “Лутче одна рюмка, чем сигарета”. Mes draugiškai sutikom ir toliau traukėm suktinukus. Senukas papasakojęs mums trumpai savo gyvenimo istoriją labai gražiai padėkojo už butelius ir pasišalino. Kelionę toliau tęsėme Nevos prospektu fiksuodami atminty ir fotoparatu miesto įžimybes. Užlipom į Isakijaus soboro kolonadą. Peterburgas iš viršaus atrodė toks pat apdulkėjęs ir išdžiūvęs. Vakarop jau nusivarę nuo kojų ir sutikę Valę patraukėm žiūrėti Auroros. Jau buvo vėlu, visi muziejai užsidarinėjo, mes tik iš išorės žvilgtelėdavome, pasėdėdavome ant suoliuko ir traukdavome atgal. Visus apniko noras pamatyti Aurorą (kokia dar stipri Sovietų dvasia mumyse) – Aurora kaip Aurora, o jau norėjosi ir miegoti, ir valgyti, ir praustis. Valės žodžiai “до метро недалико” – reiškia, kad kulniuosime apie puse valandos. Ten atstumai įgauna kitą prasmę nei Lietuvoje. Įsėdę į električką ir nuraminti, kad drąsiai galim važiuoti zuikiu (nes bilietas – 8 rub., o bauda – 8,30 rub.) nudardėjom į Siestroriecką. Pakeliui visi išlūžom. Električkoj išgirdom koncertą dviejų vietinių bomžų – buteliautojų.
Sugužėję pas Valę visa šaika po vieną ėjom maudytis – tai truko apie valandą. 1 val nakties sėdom vakarieniauti. Užsimezgė kalba, išgerti 3 bambaliai alaus, kuris nei kiek nekalė į galvą. Nakvoti ėjom į kitą butą, kur gyveno senukas virtuvėje, o vienintėlį kambarį nuomojo. Suvirtę kas ant lovų, kas ant žemės, tik sudėjom bluostą (bent jau aš) ir užmigom.
Peterburge viskas daug pigiau (bent jau mums), bet žmonės uždirba grašius. Užtai jie sukasi kaip išmano ir pelnosi iš ko tik gali. Važiuojant električkoj gali prisipirkti įvairios literatūros, kurią pristatinėja jaunuolai kaip televizijos diktoriai labai sklandžia kalba.
Skurdas ir rusiška dvasia dar gyva Piteryje.
Reda

Ai, prikibo Reda rašyti dienoraštį.
Gerai. Nakvojome pas Redos pusseserę Valę.
Ryte išsiruošėme į Piterį atgal, nes nakvojome Sestrovecke. Važiuodami nutarėme, kad alus (kažkoks Afanasiefskoje Dobre) gana silpnas. Pas mus stipresnis.
Nuvarėme į Piterį, o ten viskas paprastai: metro, eskalatorius, metro ir miestas. Nuvarėme prie cerkvės Спась на Крови или Церковь Воскресения Иесуса Христа. Prisistatėme ne kaip inturistai, užmokėjome minimalią kainą ir įlindome vidun. Ten pasiūlė ekskursiją ir – geras. Šiaip ten viskas kaip ir visose cerkvėse, tik ši cerkvė unikali tuo, jog visos sienos yra dengtos mozaikomis. Šiaip pastatyta ji toje vietoje, kur buvo nužudytas Aleksandras II. Kadangi tai buvo 2 metrai nuo kranto, tai statant cerkvę ji buvo statoma užimant dalį kanalo. Ekskursiją apturėjome ~1 val. Na, o kadangi laiko iki traukinio nedaug – greitai jau grįžome į stotį. Tada – į traukinį.
TREČIADIENIS, TRAUKINYS ST. PETERBURGAS – MURMANSKAS.
6 ПЛАТФОРМА, ЛЕВАЯ СТОРОНА.
Adomas

Trečiadienis. Įsėdom į traukinį ir pajudėjome iš vietos 1435. Mūsų vietos buvo išmėtytos po visą vagoną, Artūro ir Redos pradžioje, o mano, Adomo ir Rasos – kitoje vagono dalyje. Visi rusai vagone elgėsi kaip viena didelė šeima: tik įlipę visi vienu metu pavalgė, po to nusipirko patalynę ir visi vienu metu “išlūžo”. Mūsų būrelis susirinko į vieną vietą ir čiauškėjo, todėl tikriausiai tik šio “narvelio” rusai, skirtingai nuo visų kitų, buvo priversti nemiegoti. Sedėjom, drybsojom, skaitėm laikraščius, kai kas miegojo, Petrozavodske nusipirkom alaus “Балтика” Nr.4 ir vietinių ledų ir važiavom toliau.
Dar paminėsiu tokį įvykį: mes nepirkom patalinės, todėl mums nepriklausė nei čiužinys, nei pagalvės. Atėjo palydovas ir, sužinojęs, kad nepirkome patalinės, leptelėjo: “Ещё туристами называются”, čiupo čiužinį ir nuliuoksėjo į vagono priekį.
Sonata

Karštis vagone buvo nepakeliamas, bet nežiūrint to kelionė neprailgo. Man kliuvo vieta šalia senyvos moteriškės, vietinės Kovdoro gyventojos, kuri mielai pasakojo apie apylinkes ir visą šį šiaurinį kraštą. Ne taip jau turėtų būti ir sudėtinga, kaip manėme – uodų pasak jos jau nėra, moškių irgi neturi būti, meškos taikios, o gamta nuostabi, laukinė, žmogaus nepaliesta, šiukšlėm neužversta – tai ko tikrai labiausiai trūksta užkietėjusiam mieščioniui. Moteriškė – atviros sielos žmogus, pati tikriausia rusė. Ji mane, skleroznikę, nepaliovė stebinusi savo žiniomis, nes vien geografinius pavadinimus žėrė kaip žirnius. Visus ežerus, įlankas, kalnus ji buvo aplankiusi, kiekvienam miestely turi giminių ar draugų. Mes pravažiavome Lenino 1918 m. atidarytą I visoje Rusijoje hidroelektrinę, Louha – miestelis su savo legenda apie senę, kuri pavogė saulę, o vietinis karžygys ją išvadavo ir šiame krašte vėl tapo šviesu. Kai pravažiavome stulpą, žymintį poliarinį ratą mes gana gausiai pusryčiavome ir Valentina Andrejevna nedrįso mūsų trukdyti. Pravažiavom Baltosios jūros įlanką. Губа – apylanka apie ežerą vedė į Kandalakšą. Kandalakša – didelis ir žymus miestas, kurio pavadinimas kilo ne nuo žodžio “кандалы”, o sudurtas iš ežero Kanda ir vietinių gyventojų “lakša” pavadinimų. Kai pasakiau, kad Kandalakša – tai lakšos, gyvenantys prie Kandos – mano pašnekovė smagiai juokėsi. Po to – gausybė didelių ir mažų ežerų, visokių upių ant kurių pristatyta galybė hidroelektrinių ir net yra Kolos atominė elektrinė su savo atskiru kaimeliu. Valentina Andrejevna visą kelionę stebėjosi mano žaliomis akimis, lyg pirmą kartą matydama, ir tik kada padėjau jai išlipti Poliarnyje zorki-iuose, paklausė vardo. Apsidžiaugusi, kad jis turi prasmę, mane vadino Rosinka (lygiai kaip mūsų kelioninis mineralinis vanduo) ir dar pridėjo Kristaus ašarų reikšmę, gaila nebespėjau išklausyti visos istorijos. Prilinkėjusi laimės visam gyvenimui, ji su džiaugsmu nutipeno prie pasitikti atvykusio anūko.
Na, o mūsų kelionė traukiniu jau baigiasi, ir mes, užkandę išsilydžiusios chalvos, rengiamės išlipti už ~3000 km nuo namų.
Rasa

Vis dar ketvirtadienis. Nors jau puse vienuolikos, bet vis dar netemsta. Taip sakant, temo, temo ir nesutemo. Visiškai neaiškus gamtos reiškinys. Taigi išlipome su visa savo manta Apatituose. Pamatę autobusą puolėm prie jo – šetau, kažkokie pižonai atvažiavo giminaičių iš traukinio parsivežti. Na, pasiklausę kur autobusai maršrutiniai stovi, patraukėm ton pusėn. Nespėjom prieiti prie autobuso stotelės kaip prisistatė diedas ir jau siūlosi nuvežti. Žiūriu aš į tą jo mašiną – grabas žiguliukas. O diedas stovi, mol visus galiu nuvežti, tik 90 rublių už mašiną reiks mokėti. Na, pamieravau – netilpsim mes penki su kuprinėm į tą grabą žiguliuką. Bet ir tai nebuvo problema, atsirado dar vienas grabas, tik užsienietiškas. Nustatę traukinių judėjimo kryptis Apatituose, susipakavom į tuos grabus ir išdūmėm į Kirovską. Vidutiniam vairuotojų nepasitenkinimui, nutarėm užsiregistruoti. Tad jie mus nuvežė pas gelbėtojus. Pirmas pas juos nurūko Adomas ir dingo kaip į vandenį. Tada iš paskos nulėkė Sonata ir ji dingo it į vandenį. Dar kurį laiką palaukęs, išsiruošiau aš. Galvojau, kad ten jei jau Adomas su Sonata negrįžta, išvysiu ką nors ale Pamela Anderson, bet stovi ten Adomas su kažkokiu vyruku ir maršrutus aiškinasi, o Sonata iš už peties žiūri. Nustatę terminus, kada reiks mus gelbėti, ištursenom atgal prie gelbėtojų. Dideliam vairuotojų nepasitenkinimui, mums dar prireikė registruotis milicijon. Milicijoj teko man (t.y. Tėvui) iškloti visą biografiją – kur gyvenam, kur dirbam, kue eisim, kiek eisim, ar ilgai. Vienu žodžiu grynas popierizmas. Vairuotojai, pasak Rasos, Redos ir Sonatos, visai susinervino, bet aš su Adomu trumpam atitrūkę nuo rusiško popierizmo (itin smarkiai kvepiančio giliu socializmu) pažadėjom dar 100 rub dadėti ir jie nusiramino (bent jau taip pasirodė). Gavę štampelius ant vizų lėkėm link turbazės. Bet mums jos jau nebereikėjo, tad vairuotojai pasitarė ir nustatę mums reikiamos vietos dilokaciją sėdo prie savo grabų barankų. Važiuojant mus sustabdė šlakbaumas, kuris labai sunervino vairuotojus, bet kažkaip ši problemo išsisprendė (praleido) ir nulėkėm toliau. Privaževę rūdų kasyklą, atsisveikinom su 300 rublių ir vairuotojais, prieš tai išklausę jų nesusiderinančių nuomonių, kur mūsų reikiamas kanjonas – tarpeklis. Patraukę vienu iš jų jau jautėmės kaip tikruose kalnuose, dairėmės į aukštai smaksančias viršūkalnes. Ėjom sau, rusus kažkokius, įsikūrusius palapinėse, praėjom. Ir išlindo kažkoks upelis. Ištraukėm žemėlapius, ir šiaip, ir taip žiūrėjom, neturi būti čia jokio upelio. Tikrinom kompasu ir vieną, ir antrą, ir trečią kartą. Galiausiai nusprendėm, kad einam ne tuo tarpekliu. Grįžom pro tuos pačius rusus ieškoti kito tarpeklio. Radom. Bet ir čia bėda, vėl upelis, o pagal žemėlapį tokio nė kvapo neturėtų būti. Spjovėm į žemėlapį be upelio ir nuėjom palei upelį. Paėjom, žvilgt į vieną pusę – medžių yra, malkų bus. Paėjom toliau, kol iš medžių liko tik kažkokie puskrūmiai. Prie upelio ir įkūrėm stovyklą. Puolėm rinkti skurdžiai išsimėčiusių malkų. Išsivirėm nepaprastai skanios sintetinės bulvių košės ir arbatos. Bet to buvo mažai, aš ir Adomas ant uolų samanų pririnkom grybų, o Sonata išvirė ją su įvairiais priedais. Buvo labai skanu, tiesiog prisiėdėm. Išlakėm butelį degtinėlės, atveštos dar iš Lietuvos. Sėdim dabar prie laužo, kiti šneka, aš rašau. Jau 10 minučių po vienuolikos, o tamsos kaip nėr, taip nėr. Tai šiandien ir baigsim. O gėrėm tai за горы. Taip sakant ”лутче гор могут быть только горы на каторых еще не бывал”.
Artūras

Bet tai dar ne viskas. Gėrėm, gėrėm. Laukėm kol sutems. Kaip netemsta, taip netemsta. Staiga kažkam kilo idėja “LIPAM”. Kas pirmas tai ištarė neprisimenu. Bernai dar rūkė, o mes jau skuodėm į artimiausiai stovintį kalną. Kažkoks entuziazmas buvo apėmęs. Kabarojomės be kuprinių, jautėmės lengvi ir laisvi, bet dusulys ir nuovargis mūsų nepaliko. Kas vos kvėpuodamas, kas keturiomis, kas beveik basas užkopėme į viršūnę ir išvydome artimiausių minučių akivaizdžią orų prognozę. Link mūsų artėjo grėsmingas debesis su lietaus šleifu. Aš staiga prisiminiau paliktus atvirus rūbus, duoną ir visą kitą. Debesis užklojo kalną ir mes paknopstomis nubėgom žemyn. Tiesa, užlipę mes pamatėme tolumoje degantį laužą, Kirovsko žiburius ir elektra apšviestą kelią į kalnus. Lipdami susipažinome su kalnų flora. Linea borealis – mane sužavėjo. Kerpių gausybė stebino net mane – tai, galvoju, kad Ingrida būtų apsiseiliojus iš laimės. Na, bet visi šie džiaugsmai baigėsi, kai pradėjo krapnoti lietus ir visi jau leidomės žemyn.
Nuostoliai: sušlapę Rasos batai, padrėkusi duona ir kuprinės.
Lietus kaip nežinia iš kur atsirado, taip ir dingo. Nusiraminom, užsikūrėm laužą, jaukiai pasedėjom ir nuėjom jau tikrai miegoti.
Reda

1999 08 06 (penktadienis)
Bjauriausia, kad budžiu aš. Visi dar knarkia, saulutė šildo, o aš turiu barškintis su puodais, listi į šaltą vandenį ir gaminti grikių košę tinginiams. Pusryčiai praėjo taikiai.
Iškeliavom.
Su entuziazmu, bet Adomas, nutaręs sugadinti mums nuotaiką, pasakė, kad mes iš pat pradžių einam visai ne ten kur mums reikia. Pravalas! Nei grįžti, nei eiti nežinia kur. Didžioji dauguma, net nebalsavusi nutarė eiti į priekį – vadinasi, nežinia kur, nežinia kaip. Ejom per didelius riedulius, tiksliau slinkom viršun vingiuotu akmenuotu slėniu palei upę, kuri vis nesibaigė. Gelbėtoju išrinktu lengvu nuliniu maršrutu net nekvepia. Pakeliui Adomas rankiojo akmenis, Artūras vis prisimindavo vabzdžius, o man vietovė buvo panaši į Menulio vaizdus (matytus per TV). Pagaliau įkopėm. Visi laimingi pasiekėm kalno viršūnę ir išvydom rūščių kalnų grandinę aptemdytą tamsiais debesimis. Reti saulės spinduliai pasirodydavo slėnyje. Radom 2 krutų geologų raštelį, kuris atvedė mus į tiesų kelią. Jis nurodė iš kur ir kur jie ėjo. Pagaliau mes sužinojome kur esame. Beveik valandą (ar daugiau) lakstėme ir derinome maršrutą, prieš tai užuovėjoj užkandę ir įkalę spiritėlio. Oras keitėsi kas 5 min. Tai kruša, tai ledinis vėjas, tai saulė. Susiorientavę pradėjom lipti žemyn. Kas iš viršaus atrodė gan arti (bent sąlyginai) realiai – kelių valandų gero kelio per kalnus ir pelkynus, per pievas ir beržynus. Pagaliau priėjome nusižiūrėtą upę ir įsikūrėme stovyklos vietą. Vakarienei buvo ryžių košė ir kisielkompotis su džiovintais obuoliukais, kurių pasirodo nemėgsta Artūras (be vištos ir be burokėlių).
Niekam šį vakarą nekilo noras kopti į artimiausią kalną. Visi padarėm “банный день” ir vakarojom prie laužo. Tiesa, vakaro ir nakties nėra. Tik labiau sutemusi diena. Labanakt.
P.S. Matėm nuostabiausią pasaulyje vaivorykštę: ryškią, visą ir dar dvigubą.
Reda

P.P.S. Mergom nesiseka, budėti Rasai.
Adomas

1999 08 07 (šeštadienis)
Jei nebūtų pasakę kokia diena – taip ir būčiau likęs nežinioj.
Taigi, paimu rašyti dienoraštį jau vakare. Reda ką tik išsivalė ausis pagal kažkokį Kašpirovskio gydymo metodą. Mat, jai jau kelinta tai diena jas maudžia ir ji negali girdėti telefono (ko gero nieko nuostabaus, nes į ragelį, kuris yra už kokio 10 km ir prisišaukti neįmanoma). Kaip paaiškėjo, ji tas savo ausis tepa medumi – ko gero, kad telefono ragelis geriau priliptų.
“Na, o medus tikrai yra vaistas ir jį geriau naudoti” (citata iš Redos pokalbio).
Man rašant dienoraštį visi tyli, Rasa prausiasi lediniame upelio vandenyje. Štai ką tik nuskambėjo dar viena frazė “Tas lietus tai tikras šiknius, sušlapina viską”.
Na gerai. Dabar apie prabėgusią dieną. Po buitinių stovyklos darbų ir pavalgymų diena prasidėjo eiliniu kopimu į kalną, bandant surasti Akademičeskoje ežerą. Užlipus į viršūnę vaizdas pasidarė aiškesnis ir teko lipti į dar aukštesnę šalia esančią viršukalnę. Užlipus paaiškėjo, kad ten didelė gana plokščia plynė. Tačiau tolumoje pasirodė skardžiai ir pagal žemėlapį atsekėme, kad ten ir turi būti ežeras. P.S. kažkokia “nulinkusios varpos” (pagal Tėvą) duobė, taip ir liko nepasiekta. Taigi, VALIO. Ten ir buvo tas išsvajotasis ežeras. Priėjus prie nuokalnės iš viršaus pasimatė tas ežeras, o tolumoje palei jį ropojo 5 žmogiukų turistų grupelė. Pasėdėję, užkandę ir dar atlikę trumpą apžvalgą į vieną pusę dėl nusileidimo, patraukėme plokščiakalniu iki perevalo Южн. Рисчорр. Priėjome, pradėjome lipti. Apačioje stovėjo ta anksčiau nutolusi turistų grupelė. Jie, anot Redos, stovėjo išsižioję ir vėpsojo kaip mes leidomės (kaip jinai sužiūrėjo iš kokio 1 km atstumo). Taip pasiekėme tą perevalą ir pradėjome nuo jo leistis. Taip. Paaiškėjo, kad tai sunkiau nei pačiu kalnu žemyn ropoti – kažkokie keliukai, kur retai likę didesni akmenys, tik nuvažinėta skalda. Taip besileidžiant
P.S. Tėvas ką tik susuko cigariuką. Kaifas
žemyn man pačiam pavyko labai smagiai išsiploti ir ant kuprinės pavažiuoti žemyn.
P.S. prisidegiau cigaretę – kaifas.
Toliau patraukėme žemyn palei upeliuką. Jau septynios. Laikas kurti stovyklą. Op. Jau gatavą pamatėme. Užkariauti jos nereikėjo, bet laužavietė ir įranga jau yra. Taip ir įsikūrėme.
Kaip tai atrodo – pamatysite (visi kiti) iš nuotraukų.
Taigi – iki kito karto.
P.S. každodėl kalbos parėjo apie atostogų laiką, darbą, atlyginimą, darbo stalus ir printerį. Fe !!!
P.S.S. “Atostogas reikia išnaudoti, ne butą remontuoti”
P.S.S.S. Man rytoj budėti.
Adomas

1999 08 09 (sekmadienis)
Ryte visus pažadino kulinaras Adomas barškindamas šaukštu geležinį puodelį. Prisikimšom grybų sriubos ir vakarykštės košės ir iškeliavom link turistinės bazės. Tik priėję kelio atsišakojimą, nusprendėm: kokio velnio eiti į bazę. Taip eidami prieitume “перевал” Vost. Petrelijusa. Keliavome miško keliuku kol nusprendėm iki perevalo eiti mišku. Įropojom į žliugsinčią pelkę ir priėjom upę, kurią reikėjo perbristi. Visos mergos šmaukšt nusimovė kelnes ir paskui Adomą patraukė per upę. Akmenys buvo labai slidūs, srovė stipri, vanduo šaltas, o be to, Artūras su fotoparatu sedėjo po krūmu, tačiau visos išlaikė šį išbandymą ir neišsivertė upės viduryje. Išlipę į krantą ir puolami uodų bridome per mišką. Buvo gražu: visur augo mėlynių krūmai, pilna uogų, drėgnose vietose – švyliai, baltuojantys savo pūkeliais, ragavome tekšių – tokių raudonų uogų su kauliukais ir keisto skonio. Buvo pilna baltų mašaliukų, kurie nusėdo kuprines ir naudojo mus kaip transporto priemones. Išėjome į kelią, kuriame aptikome įklimpusį “viliuką” ir kaip sąžiningi – susipratę piliečiai padėjome vietiniam gyventojui ištraukti jį iš pliurzos. Toliau keliavome, keliavome, buvo baisiai karšta, sustojus – baisiai šalta, o po to kopėme akmenimis į “perevalo” kalną. Ten sutikome maskviečių grupę – du suaugusius ir 4 ar 5 pyplius. Nusileidę nuo kalno keliavome akmenuotu slėniu, kuriame ir “apsigyvenome” – be laužo tik su Redos prietaisu, užpildytu dujomis (kaip jis ten vadinasi). Neseniai valgėme ryžių košę su konservais ir kečiupu, viską užgėrėme arbata su medumi ir “Senolių” degtine. Aš įlindau į palapinę rašyti dienoraščio, o už akmenų šiuo metu vyksta diskusijos apie įvairiausius dalykus – nuo Lukašenkos, čečenų, kalnų, iki vaikiškų knygų ir kalėjimų ir dar vyks kaip visada bent kelias valandas, o po to visi eisim miegoti ir sapnuoti baltus sapnus baltoje naktyje. Ryte visa palapinė bus išrasojusi nuo mūsų prikvėpuotų garų ir vėl eisim į naują “perevalą”. Faina.
P.S. Pastebėjimai (Sonata): Adomas nemoka plauti indų: jo verdamoj kavoj plaukiojo košės gabalai; gerai kad dar sąžinės lyg ir turi – visa tai išpylė ir išvirė naują puodą kavos. Su kondencuotu pienu. Skanumėlis.
Artūro plaukai jau kelintą dieną supinti į storą geltoną kasą (Reda pasirūpino), supinė tvarkingai ir kaip reikia, nes Artūras pastoviai nesišypso.
Reda, rodos, pati stipriausia iš mūsų. Einant pjauna taip, kad net pėdos atšala, o aš su Rasa iškišę liežuvius dažniausiai atrepečkojame paskutinės. Слабовато, taip sakant.
Sonata

1999 08 09 (pirmadienis)
Išaušo pirmadienis. Ne, gal paprasčiausiai atėjo, kadangi čia visada, net naktį, šviesu. Vis dar neįprantame prie baltųjų naktų. Šįryt pirmas keliasi Artūras virti manų košės. Aš išsikabaroju iš paskos. Pirmas užmiegotų akių žvilgsnis, žinoma, nukrypsta į perevalą Рамзая – paskutinį, per kurį šiandien teks persiristi. Tai, ką išvydau aš niekada nepamiršiu: saulė tarsi buvo įstrigusi tarp dviejų uolų, spaudžiama iš abiejų pusių. Kalnai kurį laiką bandė išlaikyti ją surakintą, bet – veltui. Ir išsilaisvino ir mūsų žygio aštuntoji diena prasidėjo.
Mes palikome slėnį. Nuo akmens ant akmens… Lipam aukštyn. Priešais plyšys tarp dviejų uolų, kanjonas. Einam į vidų. Tai nepaprasta. Jokio garso. Tik aidas sklinda nuo žingsnių. Žygiuojam tarp uolų suverstais akmenynais aukštyn ir žemyn, vietomis pasičiuožinėdami dar išlikusiais sniegynais. Tradicija – sustoti perėjoj ir valgyti chalvą su šokoladu. Taip ir šiandien – paskutinį kartą, bet ne taip kaip visada. Ak, tas slapukas Adomas! Jis visur tampėsi butelį šampano, kad štai čia ištrauktų iš kuprinės ir mes atšvęstume savo pažintį su Chibinais. Kamštis šovė garsiai ir toli. Šampanas iš geležinių puodelių tarp uolų buvo taip neįprasta ir kartu be galo smagu.
Leidžiamės toliau į slėnį palei kalnų upę, kuri garsiai šniokščia, versdama vandenį. Karšta. Labai karšta. Einam greitai. Žemiau nusilaidus, akmenynuose atsiranda augaliukų – pavienių kerpių, žolyčių, kurias Reda kiek pažįsta. Pietauti sustojame nuostabioje vietoje prie šaltinėlio. Leidžiamės vėl. Atsiranda beržynas keružis iki kelių; žemiau medžiai auga didesni. Mūsų keliukas vingiuoja per mišką link ežero. Karšta, visi nervingi. Ieškom švaresnės vietos įsikurti stovyklai. (Kur tik mėginam sustoti, randam neįtikėtinai apšnerkštas, šiukšlinas laužavietes. Reda su Sonata pagatavos tuoj pat lįsti į ežerą maudytis. Spirga be jokios kantrybės. Šiaip taip Adomas išrinko vietą. Visi stebimės, kaip rusai sugeba teršti aplinką, nes einant į vandenį nėra kur kojos dugne pastatyti – vien geležys ir stiklai. Vis tiek brendam, šaukiam iš šalčio, maudomės ežere už Poliarinio rato. Man patiko. Labai. Šiandien stovyklą įkūrėm gana anksti. Poilsiaujam. Adomas nuolat nori valgyti. Vargšui Artūrui nepasisekė su budėjimu – dirba be paliovos.
- Čia vėjo nėra visiškai, ramu. – Adomo žodžiai.
Sonata užsidegusi gamina folijoje kepamus sumuštinius. Juos kepam, geriam spiritą iš Sex energijos butelio (degtinės nebeturim), baiginėjam maistą ir ruošiamės išvykti.
P.S. Iš bendrų pastebėjimų:
1. Uodai eina miegoti 10 val vakaro.
2. Jei lyja, tai tik vakare, tik iš vieno debesies ir būtinai su vaivorykšte (Tokių Lietuvoje nebūna).
3. Saulė nusileidžia už kalnų ir nuo 8 val. Vakare laikas sustoja – amžinas vakaras.
Iš asmeninių pastebėjimų:
Su gerais draugais net stora karvė gali laipioti po kalnus.
Rasa

1999 08 10 (antradienis)
Miegoti nuėjome po vidurnakčio, t.y. antradienį. Prieš miegą dar mus linksmino kažkur kitoje ežero pusėje įsikūrę rusai, jie dainavo kartu su radija, šaudė nei tai į kirus, nei tai į skarbonkes. Bet ir jie nurimo, tad palapinėje susispaudėm visiškoje vakaro (nakties) tyloje.
Ryte Sonata gamino pusryčius. Išėjom vistiek gan vėlai – vienuoliktą valandą. Nuo mažojo Budjavro ežero patraukėme žvyrkeliu į Kirovską. Kelias buvo ganetinai platus, pilnos pakelės nusėstos turistų, o miškeliuose šalia kelio vietiniai apsimetinėjo, kad yra grybų. Pasiekus pirmasias Kirovsko prieigas, atsivėrė neįprasto grožio rūdynai ir nebaigti statyti pastatai. Kaip nekeista mums pavyko susitranzuoti kiužą autobusą, kuris pavežė mus iki Kirovsko centro, tuo sutaupydamas mums laiko, kurio taupyti, kaip paaiškėjo vėliau, visiškai nereikėjo. Kirovsko centre atlikome ekskursiją po sovietmečio laikų parduotuvę – plotas didelis, o pirkt nėra ką. Po to ilgai ir nuobodžiai laukėme 101 autobuso, kuris taip ir nepasirodė. Galiausiai Adomas sutarė su maršrutinio mikriuko vairuotoju, kad pavež mus iki Apatitų gel. St. Ten ir atsidūrėm. Paaiškėjo, kad artimiausias traukinys tik 4:42 ryte. Buvo likusios 14 valandų. 2 iš jų laukėme eilėje, kad nusipirkti bilietus. Tai buvo gan kebli problema vos ne trečdaliui Apatitų gyventojų, nes kasos kompiuteris lūždavo kas 5 min ir stotyje jau buvo pradėjus rinktis minia.
Likusias 12 val iki traukinio stūmėme sunkiai. Pradžioje įsikūrėme šalia stoties ant kažkokių vamzdžių – miegojom, virėm košę, gėrėm alų ir vėl miegojom. Galiausiai sušslom ir patraukėm į stotį. Ten miegojom, valgėm, gėrėm alų, miegojom. Tiesa, vienas pavėpęs tipelis visą laiką, kiek mes buvom šalia stoties ir joje, siūlė laikraštuką “Strela”. Puse penkių išgirdus, kad “прибывает поезд ”Мурманск – Петербург” – puolėm į traukinį.
Bet tai jau trečiadienis.
Artūras

P.S. Stovėdami prie bilietų sutikome mikrobiologę, dirbančią Kirovske ir tiriančią ež. Didysis Budjavras. Ji, nusipirkusi bilietų, mums nupirko “prianikų”, kuriuos suvalgėm stoties Bistro su žvėriškai karšta kava.

1999 08 11 (trečiadienis)
Pasaulio pabaiga dar neprasidėjo. Nors kai tik įlipome į savo išsvajotą kupė vagoną atrodė, kad tikrai ji prasidėjo. Pravadnica – žertva darydama kažkokias neaiškias rokiruotes su keleiviais mūsų kupė buvo apgyvendinus kažkokius neaiškius tipus, o mums siūlė gyventi vienoje kupė trims su kažkokia mergiote ir dar dviems kažkur kitur. Mes griežtai tarėme “Нет”, o Adomas dar įtikinamai užbaubė “Да мы эту девушку испугаем. Мы же с гор спустились”. Pravadnicą tai turbūt įtikino. Ji pradėjo kažką organizuoti. O mes prisispaudę prie langų praėjime tyliai krizenome įsivaizduodami, kaip lėktų iš kupė ta девушкa, nusimovus mums batus.
Pagaliau įsitaisę savo narvelyje sugulėme apie 5 val. Ir pramiegojom iki 12. Atsikėlus iš didžiausių abžorų tik ir girdėjosi: ”Valgyti, valgyti!!!” Kas tie abžoros visiems aišku. Užvirė intensyvus gyvenimas traukinyje: miegas, skaitymas, valgymas. Tik pavalgę pradėjome laukti sustojimo, kur vietiniai pardavinėdavo “горячие булочки”, kurios buvo visai не горячие, vėžius ir visa kitą. Mes, t.y. merginos, buvome nušuoliavusios į traukinio restoraną. Nors mums žvilgsniais ir gestais buvo parodyta, kad restoranas užsieniečiams (o mes tokios ir jautėmės, nors purvinos ir su treningais) – atsisėdome prie staliuko. Pasiėmėme meniu, paskaitėme, padėjome meniu ir išėjome. Kainos astronominės!

Dabar sėdim sočiai pavalgę konservų, geriame Балтика Nr.3, skaitome visai nejuokingus anekdotus apie naujuosius rusus. Kartais užverda diskusija, pvz. apie neišnešiotus vaikus arba žilus plaukus.

Vaizdelis iš kupė. Rasa sėdi su žurnalu “Работница” išsirinkus madingą šukuoseną, Sonata vartosi ant gulto į vieną pusę, į kitą ir klauso anekdotų, Adomas sėdi apkabinęs Sonatos koją ir meiliai žiūri į Artūrą, Artūras ištinusias, užpuliavusias lupas vos pakrutindamas skaito kvailus anaekdotus.

Artūras pradėjo siautėti: dainuoti čestuškas, daryti prisitraukimus ir visa kitą.
Reda

P.S. Karvė Reda išmaukė paskutinį alų. Blet!
P.P.S. 22:30. Užsipirkome alaus “Baltika’9”, 8,5°.
Adomas
P.P.P.S. Kuilis Adomas vis nori ėsti. Surijo krūvą bandelių su mėsa ir kopūstais. Dabar eis ėsti putros.
Reda
P.P.P.P.S. Iš kur ta putra. Kioske neparduoda.
Adomas

1999 08 12 –14
Kalionė pasibaigė. Kelionė po kalnus, po apgriuvusius šiaurės Rusijos miestus pasibaigė. Atvažiavome į Peterburgą. Iš karto patekome į didžiulį žmonių srautą. Atrodo, kad pusė Peterburgo žmonių atvyko iš Murmansko ir bando patekti į metro. Su šiuo žmonių srautu nuplaukėme į seniai pažįstamą Varšavskij vokzal, kuris mums įgrįso iki gyvo kaulo. Nors pripratę prie rusų pomėgio stovėti eilėse, sunkiai ištvėrėme 4 valandų laukimą prie valiutos keityklos. O paskui liko tik vaizdai, epizodai:
Epizodas I. Sena gera zabiegalka su sasiskom ir garstyčiom, smirdinčiais stalais, katinu, neaiškios konsistencijos kava ir vakarykščiais agurkais.
Epizodas II. Peterhofas. Daugybė žmonių ir fontanų, nuovargis, Suomių įlanka, važiavimas električka ir alus.
Epizodas III. Valės namai. Koldūnai. Pokalbiai iki išnaktų ir alus, daug alaus.
Epizodas IV. Ermitažas. Daugybė salių ir mažai laiko. Nebelaikančios kojos.
Epizodas V. Knygynai su daug pigių knygų. Lakstymas ir rūpestis kur padėti pinigus. Kilogramai knygų.
Epizodas VI. Autobusas namo. Ruduo… Draikosi voratinkliai. Jau prasideda ruduo.
Reda

Antrą dieną grįžus pradėjau sapnuoti kalnus.
Reda




Pasaulis mažas

Jei ko ir nespėjau prieš Kolą – tai apsikirpti. Taip ir grįžau į namus dar didesnis apželtukas nei prieš išvykstant. Neapsikentusi drožiau į kirpyklą. Nuotaika buvo nekokia, tai pamaniau, tegu man kaip ir prancūzėms su plaukų galiukais nukirps blogas mintis. Kaip visada kirpo Irina. Ji buvo neįprastai šneki. Žodis po žodžio, ir man išsprūdo ta istorija kalnuose, kaip prašiau, kad draugai bent peiliu patrumpintų mano kudlas. Idėja jai patiko. Toliau sau dirbo žirklėmis ir neatstojo:
- Kokiuose kalnuose buvote?
Prikibo, – galvoju. – Aiškink vėl geografinę padėtį, kada retas kuris prisimena, kur tas Kolos pusiasalis, o Chibinų iš viso negirdėję. Be to nuotaikos visai neturiu – ne visus galus dar nukirpo. - Nu, šiaurėj, Kolos pusiasaly – toks yra…
Matau – supranta.
- Yra ten kalnai… Chibinai vadinasi…
- Tai jūs buvot Chibinuose!!! Ai, ai, ai, – džiaugsmo pilna kirpykla. Aš pati iš Murmansko, mane tėvas veždavo po Chibinus palaipiot, ai kaip gerai.
Čia ir prasidėjo: ten oras – toks, ten miškas – toks, ten grybai – taip auga, baltos naktys, žiemos, vasaros, uogos, vaivorykštės, lietus ir saulė – ar buvot Apatituose ir t.t. ir t.t.
Pasaulis mažas, manau, bet visada dėl to linksma pasidaro.
Rasa




Trumpos žinios, patarimai ir prisiminimai

  • "Chibinai" – tai senas samiškas pavadinimas kalnų teritorijos, kurią dabar sudaro du kalnų masyvai – Chibinų (Umptek) tundra ir Lovozero (Lujavrurt) tundra.
  • Chibinai yra tarp dviejų ežerų: Imandra ir Umbozero.
  • Giedrą vasaros dieną Chibinus galima matyti iš didelio atstumo: nuo Kandalakšos tundros pietuose, iš Kovdoro aukštumų vakaruose ir net nuo kalvotų Voronija upės krantų šiaurėje.
  • 1997 metais buvo tik 110 metinės nuo tada, kai suomių geologas Wilhelm Ramsay tiksliai žemėlapyje pažymėjo Chibinų tundrą ir atvėrė civilizacijai Lovozero tundrą.
  • Didžioji dalis pušynų ir eglynų iš praeities laikų sunaikinti žmogaus ir ugnies.
  • Pirmieji apatitai atrasti 1922 m.
  • 1930 m Kirovske buvo 500 gyventojų, o 1932 – 48 000.
  • Senieji Kolos pusiasalio gyventojai – tai Pomorai ir Lapiai.
  • Ir vis gi – tai plokščių kalnų viršūkalnių, niūrių kanjonų, šaltų ežerų ir akmenų kraštas.
  • Aukščiausias Chibinų taškas – 1191 metrai virš jūros lygio ir tai aukščiausias taškas Kolos pusiasalyje.
  • Augalija Chibinų kalnuose išsidėsčiusi zonomis. Miškas tęsiasi ne aukščiau kaip 370 m, miškatundrės zona iki 450 m, Alpinė tundra iki 800 m ir virš jos Arktinė dykuma.
  • Uodai kalnuose puola tik nusileidus žemiau prie upių ir miškeliuose. 10 val vakaro visi draugiškai nueina miegoti.
  • Žuvų kalnų upekiuose nerasta, bet grybų – nors vežimu vežk.
  • Baltosios naktys kalnuose trunka iki rugpjūčio vidurio.
  • Kalnuose išvirtos košės – pačios skaniausios.
  • Važiuojant į Rusiją nepatartina iš Lietuvos vežti pieno miltelių ir degtinės.
  • Kalno viršūnėje nuo stingdančio vėjo ir šalčio gelbsti tik 75% spiritas (deja ne ilgam).
  • Stovėdamas beveik kalno viršūnėje, niekada nemanyk, kad ji čia pat – bus likę dar pusvadis kopimo.
  • Kam eiti per perėją, jei kalno viršumi “greičiau” – ir apylinkių daugiau matosi.






  • Песня о друге
    Если друг оказался вдруг
    И не друг, и не враг, а так;
    Если сразу не разберешь,
    Плох он или хорош, –
    Парня в горы тяни – рискни! –
    Не бросай одного его:
    Пусть он в связке в одной с тобой –
    Там поймешь, кто такой.
    Если парень в горах – не ах,
    Если сразу раскис – и вниз,
    Шаг ступил на ледник –и сник,
    Отпустился – и в крик, -
    Значит, рядом с тобой – чужой,
    Ты его не брани –гони
    Вверх таких не берут и тут
    Про таких не поют.
    Если ж он не скулил, не ныл,
    Пусть он хмур был и зол, но шел,
    А когда ты упал со скал,
    Он стонал, но держал
    Если шел он с тобой как в бой,
    На вершине стоял – хмельной, –
    Значит, как на себя самого
    Положись на него!

    Владимир Высоцкий

      Прощание с горами
    В суете городов и в потоки машин
    Возвращаемся мы – просто некуда деться! –
    И спускаемся вниз с покоренных вершин,
    Оставляя в горах свое сердце.

    Так оставьте ненужные споры –
    Я себе уже все доказал
    Лучше гор могут быть только горы,
    На каторых еще не бывал.

    Кто захочет в беде оставаться один,
    Кто захочет уйти, зову сердца не внемля?!
    Но спускаемся мы с покоренных вершин, –
    Что же делать – и боги спускались на землю.

    Так оставьте ненужные споры –
    Я себе уже все доказал:
    Лучше гор могут быть только горы,
    На каторых еще не бывал.

    Сколько слов и надежд, сколько песен и тем
    Горы будят у нас – и зовут нас остаться! –
    Но спускаемся мы – кто на год, кто совсем, –
    Потому что всегда мы дожны возвращаться.

    Так оставьте ненужные споры –
    Я себе уже все доказал
    Лучше гор могут быть только горы,
    На каторых еще не бывал.

    Владимир Высоцкий


    Chibinai (1999.08.02-08.14) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt