Kėdainių ir Panevėžio rajonas (2000 metai)
Aprašymas paruoštas: 2006.03.19
Marius Lukošius

Kėdainių Šv.Juozapo bažnyčia

Kelionės ežiukai:
Adomas Urbanavičius
Sonata Jurėnaitė-Urbanavičienė
Marius Lukošius
Ingrida Prigodina-Lukošienė
Reda Iršėnaitė

Maršruto virvutė:
Vilnius – Ramygala – Stultiškių k. (linų muziejus) – Upytė – Krekenava – Paberžė – Akademija – Kėdainiai
Kėdainiai – Šventybrastis – Apytalaukis – Sirutiškis – Vilnius

Maršruto aprašymas:
Kelionė prasidėjo EKO parduotuvėje, kur papildėme mūsų turėtas kiaušinių ir pomidorų atsargas dešra, šašlykais ir gira.
Po to sekė ilgas ir nedėkingo kraštovaizdžio kelio ruožas Vilnius – Panevėžys. Maršrutas tiesą sakant turėjo prasidėjo nuo Radviliškio, bet kadangi buvome nusprendę nevažiuoti į patį Panevėžį, tai apsiėjome ir be Radviliškio.
Jau visai netoli Panevėžio, Redai toptelėjo, kad jau nuo Vilniaus galėjome važiuoti senuoju plentu. Pagal Adomo Lietuvos žemėlapį, tiksliau skudurinę žemėlapio imitaciją, kuri iki kelionės galo išskydo į kelias nepriklausomas dalis, atsekę tą senąjį plentą ryžtingai pasukome Ramygalos link. Tikėjomės, kad įžymiojo mūsų žvejo Roberto tėvynė pasitiks linksmais vietinių gyventojų veidais. Kaip sakoma, duona ir druska, o po to prasiskirs žmonių ratas, staiga nutils kalbos, stos dievobaiminga tyla ir pasirodys jis, pats. Po to aprodys mums vietines įžymybes, pasodins už skobnių ir pavaišins ką tik pagauta ir išrūkyta žuvele su gera kvorta vietinės gamybos alaus. Bet deja, niekas mūsų nepasitiko. Kukliai sustoję centrinės aikštės kamputyje ties pagrindiniu įėjimu į bažnyčia, atlikome jau ritualine tapusią eiseną apie Ramygalos bažnyčią. Religingumo priepuolių neapturėjome ir be papildomų ekscesų tęsėme kelionę per Vidurio Lietuvos lygumas.
Tolimesnis mūsų sustojimas – linų muziejus. Tai gana įspūdingas ir gerai išsilaikęs vėjo muziejus. Aišku, ant durų kabėjo didžiulė spyna. Ingrida, kaip vienintelė buvusi viduje, savo audringos jaunystės laikais, bandė prisiminti, kokie eksponatai yra viduje, bet deja pavyko prisiminti tik tai, kad tuo metu malūnas jau stovėjo. Kol mes būriavomės ties užrakintomis durimis ir, nors tai ir ne bažnyčia, bet vis dėlto padarėme ritualinį ratą aplink vėjo malūną, mus paslapčiom stebėjo senyvo amžiaus bobulytė iš šalimais kėpsančio vienkiemio. Adomas pabandė išgauti iš jos raktą, bet bobulytė nepasidavė ir neprisipažino, kad tokį raktais viso yra mačiusi.
Bet nėra padėties be išeities. Tai buvo unikali proga pademonstruoti unikalias taip Redos vertinamo aparato ir vadinamo mobiliaku, savybes. Skambinta buvo muziejaus direktorei, kuri deja, pasistengė tam momentui pasišalinti iš savo pastovios pragyvenimo ir dislokacijos vietos, palikusi savo vietoje įpėdinį, kuris pasirodė esąs nepajėgus padėti mums. Iškilmingas skambinimo momentas buvo užfiksuotas foto juostoje, deja dėl nusėdusių batareikų, kadras nepavyko.
Bet jis liko mūsų atmintyje visam laikui.
Sekantis mūsų kelionės etapas – posūkis į legendų ir mitų apipintą Lietuvos praeitį. Senai senai gyveno dvarininkas Sicinskas. Turėjo didžiulį dvarą kalno viršūnėje, žmoną pikčiurną (Ingrida jaučiasi esanti jos reinkarnacija) ir buvo baisiai piktas ir žiaurus. Liepdavęs mužikams tupėti medžio viršūnėje, o pats iš apačios iš muškietos į juos pyškindavo. Ir krisdavo mužikai kaip lapai rudens šalnos pakąsti. Bet yra teisybė žemėje. Prasmego žemėn Sicinsko dvaras, dingo klaidžiuose požemiuose Sicinskas su Sicinskiene ir Sicinskiukais. Amžiams bėgant nuo pernelyg didelio linksniavimo išsikraipė Sicinsko pavardė ir tapo kraugerys Čičinsku, o kalnas, kurio viduje jo dvaras prasmego, Čičinsko kalnu dabar vadinamas.
Užsukę į miestelį, aišku pirmu reikalu nulapsėjome prie bažnyčios. Ko jau nesitikėjoms iš lietuviškos bažnyčios – tai tokios nestandartinės ir atrodo konservatyviems lietuviams, be to mūsų sostinės gyventojų įsitikinimu, tolimos provincijos gyventojams nepriimtinos spalvos. Bažnyčia iš tolo švietė geltonomis sienomis. Iš tiesų galima tikėtis tokią bažnyčią pamatyti kur nors atšiauriame skandinavų krašte. Bet specialiai neieškant priekabių tenka pripažinti, kad bažnyčia tikrai smagi ir šilta. Patraukianti akį jaukumu. Vėl padarėme ritualinį ratą aplink bažnyčią. Iš karto už bažnyčios prasideda kapinės.
Prie šventoriaus sutikta bobulytė mielai parodė įžymųjį Čičinsko kalną. Juodavo jis tolumoje pasišiaušęs plikais, belapiais nerimą keliančias medžių kamienais. Paklausta, kodėl prasmego Čičinsko dvaras, su neiltim ir nusivylimu veide atšovė, kad reikia skaityti senobines legendas ir aišku bus. Nuo bažnyčios link kalno vedė takelis, pilnas nedidelių vilkduobių ir kurmrausių. Atrodo, kad kiekvienas turistas aplankęs šią vietovę ir norintis turėti nors kokį suvenyrą išsikasdavo po žiupsnelį grynų gryniausio juodžemio. Nors labiau tikėtina, kad kasama žemė ant kapų.
Čičinsko kalnas pasitiko šiugždančiu po kojomis storu lapų kilimu. Aiškiai matėsi, kad čia turėtų būti Lietuvai naujų grybų rūšių, bet Reda tingėjo jų ieškoti, tik Adomas bešiunkštinėdamas po prikritusius lapus užtiko puikų šungrybio, Redos įvardinto kaip toks tai, toks tai, egzempliorių. Viduryje kalno didžiulė pailga dauba, apsupta stambiais medžių kamienais. Žvarbokas šaltas rudens vėjas, pilkas dangus ir vienišumas sumišęs su ramybe – štai dabartinis kalno paveikslas. Kažkuris iš mūsų, tiesa dėl savo trumpos atminties neprisimenu kas, išsijuosęs tvirtino, kad dvaro pastatai jokiu būdu negalėjo tilpti šioje dauboje.
Grįžome prie mašinos ir vos vos atsispyrę pagundai apsukti dar porą ratelių aplink bažnyčią išvažiavome.
Paberžė – iš ties verta aplankymo vieta. Viskas dvelkia ramybe. Tarsi būtume vienu žingsniu peržengę ribą tarp miesto triukšmo, nesibaigiančių rūpesčių ir ramybės salos. Sodrios rudeniškos spalvos, aplinka kvėpuoja ramybe ir savotišku susimąstymu.
Trumpai patrypčioję po kiemą, pagaliau sutikome moteriškaitę, kuri leido viską apžiūrėti, davė raktus nuo bažnyčios ir kitų pastatų. Įėję į namą iš karto patekome į nedidelę verandą. Pro langus akys nuklysta link apačioje vingiuojančio upeliuko, užsikabina ties originalios konstrukcijos tiltu. Kiekvienas turbūt išgyveno skirtingus jausmus, tačiau viena aišku, papusryčiauti šioje verandoje ankstyvą vasaros rytą, kai dar dvelkia vos juntama rytmečio vėsa, kai gaivus oras veržiasi pro atvirus langus, o ausis pasiekia tik medžių ošimas ir paukščių čiulbėjimas norėtų kiekvienas. Toliau kambarėlis su Tėvo Stanislavo puodų kolekcija. Jo darbo kambarys. Sienos nusagstytos įvairaus dydžio ir senumo raktais, spynomis ir saulutės. Ant namų sienų, kambariuose. Ties įėjimu į trobą kabėjo pirmoji jo nukalta saulutė, o šalia ant gretimos sienos – paskutiniai jo darbai. Sakoma, kad per gyvenimo Paberžėje laiką tėvas Stanislavas nukalė apie 30 000 saulučių. Jo darbo kambarys, jo gyvenamasis kambarys, svečių kambarys. Kiekvienas iš jų savotiškai unikalus ir nepakartojamas. Nė vieno bereikalingo, dirbtinai priderinto daikto ar patogumo. Lovos iš tikrųjų kietos. Visi tie daiktai surinkti ir išgelbėti nuo sunaikinimo. Tai ir kapinių tvorelės, dabar juosiančios šventorių, ir antkapiniai kryžiai. O jau bažnytinių rūbų kolekcija. Moterėlė nemažai papasakojo apie patį tėvą Stanislavą. Apie žmones, kurie rado užuovėją ir prieglobstį šioje atkampiame Lietuvos kampelyje, apie paklydusius žmones, kuriems tėvas Stanislavas padėjo atrasti savo vietą gyvenime ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Kas daro didžiausią įspūdį – tai, kad kaip tėvas Stanislavas kalbėjo, kuo tikėjo, taip ir elgėsi ir kitus mokė elgtis. Jokio apsimetimo.
Bažnyčia priminė Suomijoje netoli Helsinkio esančioje saloje stovinčią bažnyčią.
Paprasta. Originalios konstrukcijos šviestuvai, Svirskio kryžiai, daugybė ąsotėlių. Jokio pompastiškumo, netikro aukso arba aukso dulkių dekoracijų. Dar stalas, prie kurio vykdavo diskusijos, būdavo geriama arbata. Jeigu kitose vietose įstringa atskiros detalės, tai čia didžiausią įspūdį palieka erdvės, daiktų visuma.
Koks šimtas metrų už upelio kapinaitės. Ir vėl skirtingos nuo mums įprastų, su neišsiskiriančiais antkapiais, dirbtinomis gėlėmis ir aiškiai perdėta artimųjų meile. Čia visko mažiau, bet viskas tikriau.
Svečių knygoje palikome įrašą.
Po to nuvažiavome į Akademiją. Buvome siaubingai alkani, tad iš karto buvome numatę puikią vietelę piknikui. Sustojome ties akademijos pastatu ir su terbelėmis patraukėme į parkelį. Aplink vaikštinėja poilsiaujantys akademikai. Galutiniu tašku pasirinkome kuklų suoliuką prie kažkokio selekcininko paminklo. Ir stebimi jo akmeninių akių numalšinome alkio kirminą. Pūtė žvėriškai šaltas vėjas. Desertui užkandę po bananą skubiai sulindome atgal į mašiną ir patraukėme Kėdainių link. Pirmasis mūsų sustojimas – Kėdainių mečetė. Aukštas baltas bokštas su nedidele apžvalgos aikštele, į kurią mums aišku parūpo patekti. Bet visi mūsų gražūs norai paskendo šūduose, tiesiogine to žodžio prasme. Jau ties pirmuoju laipteliu kėpsojo puikus žmogaus virškinimo sistemos veiklos rezultatas, į kurį kai kurie neatsispyrė pagundos įlipti. Dar vienas toks pat siurprizas laukė ties paskutiniu laipteliu. Reda sakė, kad lipant laiptais jis iškilo jos akių lygyje visame gražume ir buvo sumindžiotas. Vėliau Reda sakė, kad tai senas, bet nuo drėgno oro išlaikęs purumą pyragėlis. Pasirodo tas pyragėlis buvo ne tik purus, bet ir landus. Prilindo tarp pado ruoželių ir niekaip nepasidavė iškrapštomas. Reda sakė, kad ji dabar smirdės ir trikdys Adomo tėvus.
Adomas prisipažino jau turėjęs panašių reikalų su šia mečete. Būdamas dar moksleivio amžiaus mėžė balandžių išmatėles. Po to nuvažiavome prie girininkijos pastato. Įspūdinga skulptūra iš medžio, vaizduojanti įvairius žvėris.
Na o po to vakarienė pas Adomo tėvus. Apšilimui svarainių užpilas. Ir alus. Užsipylėme keturis bambalius ir gėrėme šlamšdami židinyje keptus ir gerokai apdegintus šašlykus.
Susiginčijome su Reda dėl vyno. Ji sakė, kad vyno išmanymas yra įgimtas, o Marius, kad įgytas. Po ilgų ir varginančių diskusijų paaiškėjo, kad Reda turėjo tą patį omenyje, o mes esame debiliukai jeigu manome, kad ji yra debiliukė. Ginčijomės iki pusės dviejų nakties po ko nušliaužėme miegoti. Prieš tai patvarkėme dar tris bambalius.
Ryte Adomas išsivežė mus į ekskursiją po Kėdainius. Pradėjome nuo bažnyčių. Pasirodo jų Kėdainiuose gyvas velnias. Kalvinų, krikščionių, stačiatikių, liuteronų. Dar yra buvusi sinagoga, kurios liko tik du apgriuvę pastatai. Praktiškai visur vyko pamaldos, tad palandžioti po visus bažnyčių kampus nepavyko. Mielos akiai, tvarkingos senamiesčio gatvelės su senobiniais pastatais. Buvome ir prie seniausio Kėdainiuose pastato. Atrodo XIX amžiaus pradžios. Tiesą sakant, Adomas galėtų parašyti Kėdainių istorija. Pripasakojo mums begales istorijų ir faktų, kad dabar sunku ir atsirinkti, ką paminėti atskirai.
Nulėkėme prie saulės laikrodžio. Įspūdingas daikčiukas, tik neaišku, kaip jis veikia. Po to dar viena bažnyčia žemaitiškajame Nevėžio krante. Mat Kėdainiai nuo pat jų įsikūrimo pradžios buvo susiskirstę į žemaitiškąjį ir aukštaitiškąjį krantus. Valdant Radviloms Kėdainiai buvo tapę administraciniu visos Žemaitijos centru. Vienu metu Kėdainių buvo tapę ir tikru kalvinizmo centru Lietuvoje. Bet dabar Kėdainiai labiausiai garsėja agurkų ir pomidorų plantacijomis. Atrodo, kad šis verslas turi labai gilias tradicijas. Trumpam buvome sustoję ties vieninteliu Kėdainiuose vokiško (....) stiliaus namu, kokių palyginus gausu Klaipėdoje.
Po to pasukome į Kėdainių apylinkes. Nuvažiavome prie, (jeigu, nemeluoja atmintis) silpnapročių ligoninės – buvusio Apytalaukio dvaro. Puikus pastatas. Sakytum, kad čia gyvena ne dvasiškai nelaimingi žmonės, bet dvasiškai ir finansiškai turtinga ir kilminga šeima. Naujai atrestauruotas pastatas, gražus sodas. Iš mašinos neišlipome ir vaizdais grožėjomės pro automobilio langus.
Dar viena graži vieta – .... Čia prasidėjo 1863 metų sukilimas. Tyli ir rami vieta. Kalno viršuje kapinaitės, o šlaite nepaprasto dydžio ir storio ąžuolai. Šventybrastis, ... – tokia vieta, kur iš tikrųjų reikia atvažiuoti ilgesniam laikui, nei trumpam pasidairymui.
Dar viena šio regiono vietinė įžymybė – senas Sirutiškio dvaras, apsuptas didelio parko. Kelias link dvaro pastato užblokuotas šlagbaumu neįveikiamu automobiliui, bet lengvai praeinamu pėstiesiems. Prieš pastatą matomai yra buvusi didžiulė aikštė, kurioje veikė fontanai, žydėjo klombos gėlių. Dabar gi tik žalumą praradusi žolė. Pro išmuštą langą sulindome į rūsį. Modernizmas – baseinas, plytelės, naujai išmūrytas židinys. Deja mūsų ekskursija po iš pirmo žvilgsnio apleistą dvaro pastatą buvo netikėtai nutraukta iš dangaus nukritusio jaunuolio, kuris atseit atlikinėjo sargo funkcijas, bet mūsų dideliu įtarimu greičiau linksminosi nepadorioje kompanijoje viršutiniuose aukštuose. Vargšas jaunuolis niekaip nenorėjo patikėti, kad šiandien dar yra žmonių, kurie gali landžioti į svetimus pastatus pro langą: durys buvo užrakintos. Galiausiai įteikęs, mums persona non grata notą, jis pasišalino. Pasišalinome ir mes. Paskutinis mūsų kelionės etapas – Daukšos ąžuolas.
Vilnių pasiekėme jau sutemus.