EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Krymas 2000 Pilnas kelionės dienoraštis:
Krymas (2000.07.31-08.16)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    Pradėsim dar vienos kelionės dienoraštį. Tikiuosi ši kelionė bus linksma ir visiems sėkminga.

    2000 07 31 Pirmadienis
    Į Krymą išsiruošėme traukiniu Ryga – Simferopolis. Kėlėmės anksti, kadangi išvykimo laikas 5:14. Šį kartą niekas nevėlavo, netgi Tėvas. Traukinyje turėjom praleisti 36 h. Pati pirma kelionės diena nebuvo įspūdinga. Visą kiaurą dieną lijo lietus. Baltarusijos, Ukrainos dangų buvo aptraukę debesys ir atrodė, kad lis ir pačiame Kryme. Su pasieniečiais problemų neturėjome, tik Ukrainos muitininkas, pamatęs žemėlapius, paklausė, ar mes tik nevažiuojame Krymo užkariauti. Traukinyje valgėme, miegojome, dar šiek tiek paskaitėme apie Krymą. Peizažas už lango buvo išties migdantis – vien lygūs kaip stalas laukai su labai retai palei geležinkelį išsidėsčiusiomis gyvenvietėmis, kurių tiek namų durys, langų rėmai, netgi kranai ir tvorelės kapinėse buvo nudažyti žydra spalva. Vienintelis įdomesnis dienos įvykis buvo tai, kad dviems mūsų vagono keliautojams teko vytis traukinį – mat traukinys vėlavo ir nestovėjo tiek, kiek priklauso vienoje iš stotelių. Vakare, prieš atvykstant į Krymą, dar supliekėme kelias “durniaus” partijas. Durniausias pasirodė Tėvas. Kijeve nusipirko Artūras du butelius pasibaigusio galiojimo, bet “extra” alaus ir nuo tada nusprendė kolekcionuoti etiketes nuo alaus butelių. Tai tiek šiam kartui.
    Sonata


    Tai pirmoji (o gal ir užpirmoji) Tėvo alaus etikečių kolekcijos dalis.
    Adomas


    2000 08 01 Antradienis
    Naujas mėnuo prasidėjo labai neįprastai. Aišku, iš kurios pusės pažiūrėsi. Retai tenka naują mėnesį sutikti traukinio vagone, kuris kratosi kažkur tarp Baltarusijos ir Ukrainos. Bet, iš kitos pusės, į traukinį mes įsėdome vakar ryte, tad nieko keisto, kad naujas mėnuo prasideda būtent čia – kelionė iš Vilniaus į Simferopolį traukiniu trunka 36 valandas. Dieną nenuveikėm nieko gero, tik valgėm ir miegojom, po to ir vėl tik valgėm ir miegojom. Kartais, kokio ilgesnio sustojimo metu, nusipirkdavau vietinio alaus. O toliau vėl tas pats – valgom ir miegam. Tik pietinėje Ukrainos dalyje prasidėjo kažkas įdomesnio. Stotelėse vietiniai pardavinėdavo viską – alų, degtinę, mineralinį, saldžią papriką, melionus, arbūzus, persikus, pomidorus, saulėgrąžas ir net riešutus. Vienoje iš stotelių mes neišlaikėm. Aš aišku pirkau alaus – reikia gi etikečių kolekciją plėsti – o kiti sumanė paragauti “dynios”. Adomas visai kvanktelėjo – nusipirko visą kibirą graikiškų riešutų. Po to mes valandą, o gal ir dar daugiau gliaudėm. Rasa pritaikė įdomų metodą – vietoje to, kad išgliaudytų ir suvalgytų, ji vis gliaudė, gliaudė ir gliaudė, ir tik mums priminus, kad juos ir valgyti galima, perėjo į šią antrąją riešutų valgymo fazę. Vienam mieste, berods Džankoj, susidarė įspūdis, kad prie traukinio visokias gėrybes pardavinėja pusė šio, gan didelio, miesto gyventojų.
    Galiausiai lygiai 17:50 vietiniu laiku išlipome Simferopolyje. Nutarėm pirma nusipirkti bileitus atgal į Lietuvą.
    Oras nuo pusės Ukrainos buvo kaip reta geras, ko nepasakysi apie Baltarusiją ir pirmąją Ukrainos pusę. Tačiau čia, Kryme, dangų buvo aptraukę debesys. Nušiaušę į traukinių stotį, informacijoje sužinojome, kad bilietų nei 12-ai, nei 14-ai rugpjūčio dienai nėra. Še tau boba ir devintinės. Tiesa, stotyje yra toks kabinetas – “klientų aptarnavimui”, kur, kaip paaiškėjo, šiek tiek bilietų yra. Gerokai pamąstę ir nemažiau paklausinėję įsigijome bilietus rugpjūčio 14-ai kupe vagone. Jie, aišku, mums nepigiai atsėjo.
    Atsikratę šia problema nulapsojom link autobusų stoties – važiuosim į Bachčisarajų. Beieškant stoties ir kasų mums tai vienas tai kitas juodukas (tamsaus gymio žmogus – turbūt koks totorius) siūlė važiuoti į Bachčisarajų mašina, kaina svyravo nuo 20 USD visiems iki po 15 grivinų nuo žmogaus (grivina – Ukrainos valiuta, kurią vietiniai Krymo gyventojai vadina rubliais). Galiausiai prie mūsų priėjo toks linksmas diedukas pasiūlęs nuvežti už 40 grivinų. Kai mes jo paklausėm kiek žmogui kainuoja autobusu – šis tarė 1 grivina. Sužavėti tokiu dieduko atvirumu (kaip vėliau paaiškėjo – jumoru) mes sutarėm ir susėdę į žiguliuką nuskuodėm per Simferopolį link Sevastopolio. Tas diedukas buvo ne iš kelmo spirtas kacapas (jis pats save taip pavadino), turėjo gerą jumoro jausmą, tik štai bėda, sunkiai suprantamą. Kacapas domėjosi ar mūsų nevaržo religiniai įsipareigojimai, ar galima mums miegoti palapinėje, ar galime mes eiti pėškom ir panašiai. Įdomiai su tuo dieduku šnekėjom pakeliui į Bachčisarajų. Nuvežė jis mus prie praėjimo link žymiojo urvinio mirusio miesto Čufut – Kale. Atsisveikinę su jumoristu kacapu jau pėsčiom nulingavom link to vėlių miesto. Kelias buvo betoninis, jo apylinkes “puošė” kalnai šiukšlių ir keliolika grįžinėjančių turistų.
    Dangus tuo metu jau buvo galutinai apsitraukęs. Bet tas pats diedukas kacapas mus buvo patikinęs, kad Kryme jau pusantro mėnesio kaip net menkiausias lašelis iš dangaus nebuvo nukritęs. Tad ir nekreipėme dėmesio į kažkokius “debesėlius” trumpai paslėpusius nuo mūsų žvilgsnių besileidžiančią saulę. Praėjome Uspenskio vyrų vienuolyną aplink kurį aktyviai vyko statybos (net ir septintą valandą vakaro).
    Paklausę kelio nupėdinom toliau. Ir še tau. Pradėjo lyti, manėm turbūt bus koks nelemtas pokštas, bet kur tau. Lietus, mums kopiant painiu pusiau betonuotu keliuku, vis stiprėjo. Išsiaiškinę, kur yra įėjimas į požeminį vėlių miestą, nuskuodėm, lyjant lietui, į anksčiau užmatytą aikštę. Lyjant surentėme palapinę, suklojom gultus. Adomas tuo metu sukūrė šlapių ir neaiškios kilmės malkų laužą. Jau ruošėmės kažką gaminti valgyti, tik opt – o vandens tai nėra. Turėjom tik 0,7 l mineralinio vandens. Šaltinių ar upelių taip pat nebuvom sutikę. Taip ir likom su dešra, duona, agurkais ir pomidorais vakarienei ir mineralizuota arbata pusryčiams. Kiek paspoksoję į laužą ir pasiklausę netoliese rėkaujančių vietinių aborigenų, sulindom miegoti palapinėn. Kuprinės užėmė 1,5 žmogaus vietos, tad naktį vartėmės pagal komandą – dešinėn, kairėn. Naktį vėl prapliupo lietus, o Sonatai rodėsi, kad kažkas braunasi į palapinę. Taip ir užmigom.
    Artūras

    2000 08 02 Trečiadienis
    Jau ankstus šeštadienio rytas, tačiau štai beveik trys dienos, kaip dienoraštis guli nepaliestas. Tiesiog mūsų kelionė pakrypo kita linkme ir neturėjome nė menkiausios galimybės rašyti. Bet apie viską iš – pradžių.
    Taigi, prabudom trečiadienio rytą nuo lietaus barbenimo į palapinės stogą. Taip, taip – lietaus, kuris merkia ir sunkiasi per siūles. Nei verkt, nei juoktis: pasirodo atsivežėm su savim ne vien kuprines, bet dar ir darganuotą orą. Visi kaltino Sonatą, kad traukinyje sėdėdama “prikarksėjo”. Šiaip ar taip buvom priversti miegoti ilgiau nei planavom. Kiek prašvito. Reikėjo pusryčiauti ir eiti. Tų 175 ml žalios arbatos iš mineralinio vandens toli gražu nepakako. Dešra irgi sunkokai lindo. Mums. Tačiau sulaukėme alkanų svečių. Tai buvo gal pora kėkštų. Pasirodo, jie čia jaukūs kaip mūsų miestų balandžiai – lesa duoną kone iš rankų. Gaila, kad nesugebėjau nufotografuoti.
    Tą dieną turėjome būtinai užsiregistruoti Bachčisarajaus milicijoje. Pamanėm, kad geriau pirma apžiūrėti Čufut – Kale, kurios papėdėje nakvojom. Taigi, užkopėme į tą negyvą miestą, slankiojome po griuvėsius, landžiojom po išlikusius urvus, vaikščiojom gatvėm, sustojom prie šventyklos, apžiūrėjom apylinkes nuo viršukalnės ir pripleškinom krūvą abejotinos kokybės kadrų. Paskui patraukėm link Uspenskij monastyr. Pakeliui dar Artūras nusipirko tiubeteiką, o mes su Sonata – eterinių aliejų. Vienuolynas dabar restauruojamas, ilgai jame neužsibuvome. Mikroautobusu nuvažiavom iki pasų poskyrio, kur turėjome registruotis. Jau buvo gera popietė ir be to iškabose parašyta, kad užsieniečių registracija vyksta antradieniais ir šeštadieniais. Žodžiu, mūsų atveju – visiškas absurdas. Staiga iš kabineto išlindusi bobelė dar paaiškino, kad mūsų neregistruos, kad turim kažkur apsigyventi, kad galim registruotis turbazėje ir nusiuntė į artimiausią, kitam miesto gale esančią "Привал". Ten pasitiko visiškai sutrikusi nuo buhalterijos tvarkymo moteriškė. Paaiškino, kad registruos, jei bent vieną naktį pernakvosim. Supratom, kad į žygį išeit nebespėsim ir sutikom.
    Mums davė ryškiai mėlyna spalva dažytą kambariuką, kuriame stovėjo 4 lovos ir kėdė. Vietos dar užteko tik kuprinėms. Kažkada talpinusi iki 700 turistų, bazė dabar merdi, bet šiaip ar taip dušas su šiltu vandeniu, virtuvė su malkom kūrenama krosnim buvo. Numetę kuprines nuėjome apžiūrėti Chano rūmų. Turistų – daugybė, tvarka neaiški. Laukėm gido ir nesulaukėm, šiaip taip įsiprašėm į vidų, prisiplakėm prie kažkokios grupės ir prasiėjom rūmų salėm, kiemais, haremo kambariais. Čia pat dar aplankėm Ginklų muziejų. Taigi, išžiūrėjom kone visas Bachčisarajaus įžymybes.
    Į vakarą pasijuto nuovargis. Radom kažkokią čeburėkinę, sukirtom po 5-7 čeburėkus su alum. Ko dar reikia? Ten besėdint vėl ėmė lyti. Taip, vasaros Kryme kol kas dar nepastebėjom. Pakeliui, grįždami į turbazę, prisipirkom visokių daržovių, iš kurių Adomas išvirė labai skanią sriubą. Sutemus dar nuėjom į turbazės “tipo” kavinę išgert arbatos. Tuo diena kaip ir pasibaigė. Ketvirtadienį iš pat ryto – pasiimam registraciją ir į kelionę.
    Rasa

    2000 08 03 Ketvirtadienis
    Naktį nelijo, o ir rytas žadėjo saulėtą, karštą dieną. Pusryčiams pabaigėm sriubą, aš dar suvalgiau daugiau kaip pusę arbūzo, kurio niekas daugiau nenorėjo. Gavom pagaliau tuos registracijos popieriukus ir atsisveikinom su turbaze. Išėjom į keliuką, vedantį link Tepe – Kermen. Jau už kokių 500 m galėjome įvertinti ėjimo Kryme malonumą: saulė kepino, prakaitas žliaugė upeliais. Sustojome papildomai teptis Ingridos kremu. Toliau paėję pasiekėm poilsio aikštelę prie šaltinėlio. Mus čia labai draugiškai pasitiko rusiškas mėlynas katinas ir šuniukas, kuris dar gerą kelio galą ir palydėjo. Pasukom keliuku palei riešutmedžių sodelį, kairėje palikom miškininko namelį ir ėjom pirmyn. Aš keliu žygiavau pirma. Kažkaip buvo ramu, per daug aplink nesižvalgiau. Trijulė nuo manęs šiek tiek atsiliko. Aš aptikau labai gražų vaizdelį. Sustojau nufotografuoti. Išgirdau kaip mane šaukia. Kai grįžau, liepė neskubėti, nes mūsų maršrutas kėlė abejonių. Nutarėm paeiti toliau, pažiūrėti, kur kelias veda. Netrukus vėl sustojom. Mes su Sonata likom prie kuprinių, o Adomas su Artūru nuėjo tolėliau į priešingas puses pasižvalgyti. Mes ramiai laukėm. Staiga matau – ateina Adomas svyrinėdamas, kairė koja visa srūva krauju. Pasirodo, beeidamas slydo ir griuvo ant kadagio. Šokom su Sonata versti kuprinių, traukti vaistinėlės. Ji – bintą, aš – streptomiciną. Adomas sėdi, sako: reikia siūti žaizdą. Mes puolėm prie jo, o tas dar paklausė, ar galėsim žiūrėti. Ką čia negalėsi – tokių net minčių nebūna. Galvoj sukasi visokie tolimesnių veiksmų variantai: laukt kol grįš Artūras, lėkt pagalbos ...Sonata nebaigusi bintuot paduoda tvarstį man ir lekia pas miškininką. Aš baigiu mutūriuoti koją. Grįžta Artūras. Naujienos – nelinksmos. Pasirodo, dar ir nublūdijom ne į tą kelią. Pereinam į pavėsį. Laukiam. Adomo koja nebekraujuoja, pajudinti galėjo, viskas atrodė rimta, bet ne pats sunkiausias atvejis. Belaukdami sugalvojome riešutų pagliaudyti. Laikas slinko be galo lėtai. Laukėm apie 1,5 val. Uždususi atlėkė Sonata su Igoriu – turistu iš Kijevo, kuris buvo neseniai atvykęs į Bachčisarajų ir apsistojęs Gelbėtojų stoty. Jie pasakė, kad mašina atvažiuos už kokio pusvalandžio. Sonata pirmiausia buvo nubėgusi iki miškininko, su kuriuo kartu nuėjo pas gelbėtojus atgal į Bachčisarajų o iš ten – vėl pas mus. Atvažiavo šviesiai mėlynas zapukas. Įdomu kaip jis įveikė kalną? Rusiška technika yra rusiška technika. Gelbėtojai įsodino į mašiną Adomą su Sonata, susikrovė visas kuprines ir nuvažiavo, o mes su Artūru ir Igoriu parėjom į Gelbėtojų stotį.
    Nenori Bachčisarajus mūsų išleisti, ar gal kalnai nenori priimti? Gelbėtojų stoty radom savo kuprines, o Adomas su Sonata buvo nuvežti į ligoninę. Laukėm jų grįžtančių arba skambinančių. Laukėm 2 val. Kantybė seko. Apgalvojom visokias galimybes: kad ligoninėje ilgai laukė gydytojo, kad ilgai tvarkė žaizdą, kad nesusivokia dėl draudimo, kad nuvažiavo į turbazę ir pan. Gelbėtojai davė mums arbatos vieną kartą, kitą. Nusibodo ją gert. Artūras bandė prisiskambinti į ligoninę. Nepavyko. Paklausė kelio, ir mes patys patraukėm tenai. Netoli ligoninės sutikom Sonatą.
    Čia ir paaiškėjo, kad Adomą visam atostogų laikui paguldė į ligoninę, nes žaizda buvo pavojingoj vietoj, gydytojas bijojo infekcijos, sužeistai kojai reikėjo poilsio. Mes trise nuvažiavom į centrą pirkt dantų pastos, knygų, paskui pas gelbėtojus surinkom Adomo daiktus, padalinom maistą ir vakare viską nuvežėm į ligoninę. Jų ligoninė – grynas vargas. Adomas gulėjo prie pilkos, byrančiu tinku sienos, kuri man sudarė kalėjimo įspūdį. Patalynės jokios nedavė, net užsikloti nebuvo kuo. Maistas – sakė – irgi nelabai koks. Pabuvom kiek, Adomas pats mus paragino važiuoti. Tą naktį apsistojom pas gelbėtojus.
    Reikėjo nuspręsti, kaip toliau elgtis, kaip keisti maršrutą. Dar G. stoty belaukdami grįžtančių Adomo su Sonata, mes su Artūru pamatėm kaip vienas gelbėtojas Saša Igoriui pasakojo apie Geltonąjį urvą, kuris yra netoli Didžiojo kanjono. Urvas įspūdingas tuo, kad į jį patekti reikia šliaužte su prožektorium. Peršliaužus akmenis įgriūni tiesiai į +8°C vandenį ir juo turi pereiti ~50 m iki kriokliuko, jį apėjus dar pakyli ir patenki į antrą salę – pilną stalaktitų ir stalagmitų. Fantastiška! Užsimanėm būtinai ten nuvykti. Artūras dar nupirko iš gelbėtojų naują, smulkesnį kalnų Krymo žemėlapį, nes mūsiškis buvo padrėkęs, o ta vieta, kuri žymėjo nelemtą kelią į Tepe-Kermen – ir visai suplyšus. Taigi penktadienį planavom ryte aplankyti Adomą ir nuo pietų autobusu važiuoti iki Didžiojo kanjono.
    Pas gelbėtojus stoty gyvenimas tiesiog virė. Turistų grupės keitėsi. Vienas išlydėdavo, kitas – sutikdavo. Jie ruošė vienai grupei vakarienę su sauna ir pan. Igoris pasisiūlė valgyti su mumis. Ta proga nusipirkom butelį portveino. Kai išvirėm grikių košę ir susėdom prie staliuko, savo lėkštes ištuštinom akimirksniu. Igoris buvo pakraupęs tokia “kultūra” – “Есть надо так, чтобы еда постенно превращалась в закуску” – ištikrųjų jie ten taip ir darė. Tik degtinėlė tai jau liejosi laisvai. O su ja ir kalbos apie kalnus, gelbėtojus, Krymą, ypač jo istoriją. Gerai čia įsipaišė ir Artūras su mūsų kunigaikščiais. Vakarėlis įsisiūbavo. Ko norėti: degtinė su vynu ir viskas dar užgeriama alumi. Tiesa, gelbėtojams pastatėm lietuviško alaus 3 skardines. Tai būtų buvęs Adomo siurprizas mūsų žygiui, bet viskas per dieną apsivertė aukštyn kojom. Siurprizas atiteko gelbėtojams. Labai gyrė.
    Dieną pabaigė Saša su savo dainom, pritariant gitarai. Vienoje iš jų buvo žodžiai, jog gyvenimas – tai brangiausia akimirka tarp nebūties ir amžinybės. Visi išsiskirstė apie 2-ą nakties. Galva svaigo nuo minčių, vyno ir milijonų žvaigždžių danguje. Adomui – tvirtybės ir greičiau pasveikti, mums – išvengti klaidų ir grįžt sveikiems.
    Rasa

    2000 08 04 Penktadienis
    Rytas buvo sunkus. Gulėjau lovoje ir negalėjau pajudėti. Artūras taip pat nerodė didesnių gyvybės ženklų. Tik Rasa berods jautėsi visai neblogai, gydė Artūrą tabletėmis nuo galvos skausmo, o paskui išvirė visiems stiprios juodos arbatos. Igoris taip pat jautėsi nekaip, jam skaudėjo gerklę, todėl paprašė streptocido miltelių, susipylė juos tiesiai į burną ir iškeliavo savo numatytu maršrutu. Mes vos ne vos išsikrapštėm apie 10 val., sumokėjom gelbėtojams už nakvynę ir dušą, atsisveikinom ir patraukėm į ligoninę dar kartą aplankyti Adomo. Išėję į gatvę, aš ir Artūras pasijautėme daug geriau. Tikriausiai Rasa turi stebuklingą lazdelę, kuri paryčio blogumą nuima, tik niekam to nesako ir jos nerodo – juk nieks nepatikėtų. Adomui nupirkom persikų kibiriuką už 3 grivinas – tegul valgo į sveikatą, sėdome į autobusą ir nuvažiavome į ligoninę. Į palatą buvo galima įeiti tik po du, be to, reikėjo užsimesti ant pečių pilkai baltą apsiaustą. Kadangi jis tebuvo vienas, man tokios laimės teko atsisakyti. Gerai, kad Adomas nesijautė labai blogai, buvo geresnės nuotaikos negu vakar ir sakė, kad susitaikė su likimu. Mes jam papasakojom savo vakarykščius nuotykius, susiradom gydytoją Досаев Игнат Игнатывичь ir bandėm išklausti, kada gi Adomas galės keliauti, tačiau gydytojas nieko gero nežadėjo, sakė, kad sveikata svarbiau už bet kokią Jaltą, davė savo namų telefoną (darbo jau turėjome) ir sakė paskambinti kitą savaitę. Artūrui, beje, šioje ligoninėje teko ir padirbėti – nešė ligonį į kažkurį aukštą, mat vargšėm seselėm vienoms buvo per sunku. Galiausiai pas Adomą palatoje susirinkome visi, kadangi Rasa prižiūrėtojai, saugojusiai daiktus, papasakojo mūsų kelionės istoriją ir ši leido jai grįžti į palatą. Su Adomu atsisveikinome sakydami, kad jis turi pasitaisyti ir nors į kelionės pabaigą kur nors su mumis nukeliauti.
    Užsivertėm kuprines ant pečių ir patraukėm autobusų stotelės link. Žinojom, jog žygio planus reikės keisti, iš naujo derinti prie naujų aplinkybių, ką ir kaip darysime, kur tiksliai ir kada eisime nežinojome, žodžiu PLANO nebuvo. Autobusų stotelėje pavalgėme pietus (skardinė konservų, duona, agurkas), sėdome į mikroautobusiuką ir nuvažiavome į geležinkelio stotį. Nusprendėme vykti Didžiojo kanjono link. Stotyje prie mūsų “prisikabino” apsukrus dieduliukas ir įsisiūlė už 35 grivinas nuvežti mus ten, kur reikia. Ką gi, sėdome į jo žiguliuką ir – pirmyn. Dieduliukas buvo linksmas, papasakojo istoriją apie savo draugą vežėją ir širšę, važiavome pro kalnuotas vietoves, sodus, žodžiu, kelias neprailgo. Už miestelio Соколинное kelias staigiais vingiais kilo į viršų. Vairuotojas mus juo šiek tiek pavežė, sustojo ir sako, kad Большой Каньон yra už 4 km važiuojant aukštyn šiuo keliu, mokėkit dar 5 grivinas ir nuvešiu iki pat vietos. Mes sutikom, o apie jį pagalvojom – štai koks apsukruolis, moka biznį “susukti”. Nuvažiavę į “vietą” nusprendėm pirmiausiai aplankyti Серебряный водопад bei susirasti nupasakotą urvą. Girininko paklausėme, į kurią pusę mums reikia eiti. Jis pirmiausia pasiūlė pasidėti namelyje kuprines. Jam sumokėjome mokestį už įėjimą į kanjoną bei už vietą palapinei. Po to jisai nurodė kuriuo keliu eiti ir dar nupasakojo, kaip patekti į vietą iš kurios atsiveria gražus vaizdas. Mes, pasiėmę maudymosi kostiumus ir rankšluosčius (mat tikėjomės išsimaudyti žemėlapyje nurodytame ežerėlyje), patraukėme keliuku per mišką. Visą laiką einant į priekį kelias kilo aukštyn. Maršrutas buvo sužymėtas ant medžių ir akmenų nupieštomis mėlynomis juostelėmis. Miškas, kuriuo ėjome, buvo keistas, niūrus, jame tarsi mėtėsi didžiuliai akmenys ir nedaug saulės spindulių parasiskverbdavo pro lapiją. Серебряный водопад panašus į arfą, kurios stygos – vandens čiurkšlės, krintančios nuo olos viršūnės. Apžiūrėję krioklį patraukėme ežeriūkščio link. Jo vaizdas mus nuvylė. Tikėjomės pamatyti gražų mielą kalnų ežerėlį, kuriame galima išsimaudyti, o išvydome kūdrą, pilną neaiškios spalvos vandens. Šalia ežero aptikome ir gelbėtojų nupasakotą urvą. Iš jo tekėjo šaltinėlis, dvelkė šalčiu. Į jį patekti buvo galima tik šliaužiant tarp akmenų luitų ir po to (pagal nupasakojimą) pasineriant į ledinį vandenį. Išlipus ant kranto jau uoloje galima “sušilti”, o po to per kriokliuką galima patekti į kitą patalpą. Sako, uolos viduje labai gražu. Gražu, tai gražu, tačiau nei vienas iš mūsų nesiryžo lįsti vidun dėl šalčio ir, galbūt, dar todėl, kad vienas iš mūsų jau gulėjo ligoninėje. Ką gi, patraukėme keliuku aukštyn į tą gražaus vaizdo vietą. Ir nenusivylėme. Prieš akis visu grožiu atsivėrė kalnai. Vienoje pusėje mišku apaugę, kitoje – su uolėtais šlaitais. Čia, kaip vėliau sužinojome, buvo гора “эхо”: pašauki į tarpeklį, o kalnai tavo žodį atkartoja. Šioje vietoje užkirtome chalvos ir patraukėme atgalios. Prieš eidami pasiimti kuprinių dar užsukome į vietinį bariuką išgerti alaus. Pasiėmę kuprines paklausėme miškininko kaip patekti į kanjoną, kur galime pernakvoti. Jis papasakojo, kad kanjoną galime pereiti uolų viršūne bei apačia. Jis sakė, kad ėjimas apačia sunkus ir trunka apie 6 valandas.
    Stovyklavietę įkūrėme prie upelio, vakarienei valgėme ryžių košę su konservais ir galvojome, kaip pereiti kanjoną: viršum ar apačia. Neisitikėjo, kad 3 km apačia reikia eiti net 6 valandas. Gal mes ne taip supratome? Bet neišbandžius to ir nesužinosi.
    Sonata

    2000 08 05 Šeštadienis
    Rasa kaip visada šį rytą atsikėlė anksčiausiai – 6 val. O išėjom į Didijį kanjoną 15 min. po devynių. Prieš tai dar spėjom pavalgyti bulvių sriubkošės (rytais paprastai košės mes nevirdavome). Vis tik nusprendėme eiti kanjonu, o ne viršum. Viena iš priežasčių – nereiks lipti į didelį kalną, kad pasiekti viršų, o kita priežastis – “Вана молодости”, kurioje labiausiai veržėsi išsimaudyti Rasa. Pasak miškininkų mūsų laukė nelengvas kelias. Pagal sužymėtą kelią nupėdinom su kuprinėm ant nugarų. Prasidėjo gan staigus kopimas į kalną, Rasa bėdavojosi, kad per dažnai stovinėja, kad mes nestotume, o eitume. Bet negi taip pulsi ir prisipažinsi, kad ir man, ir Sonatai, tie sustojimai irgi neprošalį. Besirangydami viengiuotu keliuku pasivijome du pilvotus fotografus sustojusius prie kažkokio suraityto medžio.
    Vis lipant aukštyn mums kilo įtarimas, kad būsim ne tuo taku patraukę ir dabar lipam ant kanjono viršaus. Truputį pabėgėjau priekin (aišku be kuprinės) ir aptikau, kad vis tik einam gerai. Vėl prasilenkėme su fotografais, aptarinėjančiais kažkokį fotografinį objektą. Galiausiai atsidūrėme ties rodykle – “Синнее озеро” – išties vandens telkinukas buvo šviesiai mėlynas. Rasa padarė kelias nuotraukas ir patraukėme toliau. Beeinant palei upelį matėsi, kad artėja uolos – konjonas siaurėjo. Taip pat vis daugiau turistų pasivydavome arba jie mus pasivydavo. Galiausiai priėjome tą Jaunystės vonią. Aplink ją buvo susėdę kokie 20 “turistautojų” besiklausančių muzikos, geriančių alų ir laiks nuo laiko įšokančių į “vonią”. Mums net noras maudytis praėjo tokiame žmonių kirbėlyne. Daug nelaukę užsimetėm kuprines ir aplenkę “vonią” per uolas akmenimis patraukėme kanjonu. Kelias buvo išties nelengvas. Akmenys ir akmenys. Kiek paėjus upė dingo, liko tik akmenys. Mes lipom ir lipom, beliko tikėtis, kad nesusilaužysime kojų ir nenusisuklsime sprando. Galiausiai kanjonas susiaurėjo tiek, kad jo sienas galima buvo pasiekti ištiesus rankus. O Rasa vis fotografavo ir fotografavo, vienu žodžiu žmogus atrado savo naują hobi – fotografija. Belipant akmenimis priėjome vandens telkinuką, kurio neperšoksi ir aplink skardžiu neapeisi. Nutarėm bristi. Aš, kaip tikras pionierius, pasiėmęs į rankas batus nubridau pirmas. Ir kaip tikras nevėkšla paslydau ir sumirkiau vandenyje ne tik vieną batą, bet ir muilinę. Pastarąją šiaip taip vėliau atgaivinome. Sonata ir Rasa perbėgo baliukę be nuotykių.
    Mano džinsiniai šortai ties kiekvienu statesniu akmeniu vis plyšteldavo, kol galiausiai aptikau, kad vietoje klyno mano šortuose – didelė skylė. Su tais šortais aš dar perėjau visą kanjoną.
    Porą kartų lenkiant nemažą vandens telkinį tarp uolų teko ropštis kanjono sienomis. Vienas iš tokių “ropštukų”, mano manymu, buvo ypač pavojingas. Mes jį įveikėm sėkmingai. Nusileidžiant nuo sienos teko naudotis virvėm, kurių pagalba nuleidome kuprines, mat be jų daug lengviau nulipti.
    Po penkių valandų ėjimo kanjonu, priėjome laužavietę, kur nutarėme atsipūsti prieš sekantį šios dienos etapą. Čia sutikome grupę turistų kitą rytą besiruošiančių kirsti kanjoną iš priešingos pusės nei mes. Tai buvo pora “diedų” su paaugliais. Vienas jų įteikė mums ženkliuką “Турист”. Jie mus perspėjo, kad priekyje laukia staigus ir ilgas lipimas į kalną.
    Apie 16:00 patraukėme toliau. Praėjus pievą, prasidėjo kopimas į kalną. Jis mums pasirodė beviltiškai ilgas. Kai priekyje pasirodydavo saulės nušviestas plotas mes skuosdavome iki jo ir še tau, keliukas vedė dar aukščiau. Nusikalėm kaip šunys. Taip beeinant teko skaičiuoti vandenį, kurio turėjome tik 2,75 litro. Mat priekyje iki pat Jaltos nebesimatė jokio vandens šaltinio.
    Bekylant mišku, kur paklotę dengė begalė įvairaus tūrio nuokritų, man staiga užėjo noras užvalgyti šokolado. Sustojom. Ko gero pirmą kartą su didžiausiu malonumu krimtau duoną su šokoladu. Užsipylę saldaus benzino lyg ant sparnų nupėdinom toliau – į viršų.
    Galiausiai kopimas baigėsi, priėjome laukymę. Sustojom. Nulėkiau ieškoti vietos nakvynei, radom. Apsistojome prie miško pakraščio, šalianušienautos pievos. Prieš vakarą dar nulėkiau apžiūrėti mūsų laukiančio kelio ir užkopiau (visai atsitiktinai) į aukščiausią mūsų įveiktą viršūnę – 1275. Vakare gėrėm tik arbatą ir kirtome konservus, nes vandens buvo likę jau 1,75 litro (po arbatos liko tik Sonatos gertuvė – 0,75 l). Naktis buvo žvaigždėta ir visiems nesimiegojo.
    Artūras

    2000 08 06 Sekmadienis
    Iš vakaro buvom sutarę keltis anksčiau ir žygiuoti link Ai–Petri kol dar ne taip karšta. Aš kaip visada buvau žadintuvu. Pavalgėm ir susipakavom labai greit, mat vandens beveik neturėjom. Norėjosi kuo greičiau prie jo priskasti. Šiek tiek pakilom Artūro jau iš vakaro pramintu keliuku į 1 275 viršukalnę. Pamatėm Ai–Petri su “ufonautiška” observatorija. Pastypčiojom, pasižvalgėm po rūku apgaubtus kalnus ir ėmėm leistis žemyn – Jaltos link. Greit pasiekėm asfaltuotą keliuką, kur stabtelėjom žemėlapio pavartyti. Danguj ratus suko kokie aštuoni ereliai. Toliau ėjom link turbazės. Artūras svaigo dėl šalto alaus. Žemėlapyje netoli turbazės buvo pažymėtas kažkoks urvas. Toje vietoje nutarėm pasižvalgyti. Su Sonata radom kažkokią akmenų krūvą, panašią į šulinį, bet nelabai vertą dėmesio. Be vandens dar galėjom kęsti, todėl daug negalvodami nužingsniavom link kitos turbazės. Vaizdelis aplink buvo visai neaiškus: prigrūsta kažkokių metalinių vaganėlių ar barakų, kurių paskirties taip ir nesupratome. Užsukome į vietinę kavinę. Aišku alaus, kavos. Jau niekur nebeskubėjom. Užkopėm su alaus buteliais į apžvalgos aikštelę. Atsivėrė plati erdvė. Rūkas. Daug rūko. Horizonto nesimatė. Kur jūra, galėjai tik įtarti. Pakrantėj plytėjo Jalta su savo daugiaaukščiais. Manęs nesužavėjo. Mes – kuprines ant pečių ir nurūkom takučiu. Į Ai–Petri lynų kelią. Viršūnėn kopti draugiškai nepanorėjom. Buvo jau pusiaudienis. Žmonių – galybė. Siūlomos atrakcijos – pasijodinėjimas žirgais arba fotografijos sėdint ant kupranugario. Praalkę nuėjom į pirmą pasitaikiusią užeigėlę ko nors užkąsti. Malonu čia buvo aptikti lietuvišką ženklą – “Snaigės” šaldytuvą su peršviečiamom durim, pilną alaus. Artūras su Sonata užsakė visiems po porciją “tikrų vietinių” šašlykų ir alaus. Tokia alkana dar kaip gyva nesijaučiau, tokio skanaus maisto dar nebuvau ragavus. Sušlamščiau su visais svogūnais, kurių niekad negalėjau pakęsti. O tamsus alus buvo lengvas ir gaivus. Iki pilnos laimės mums su Artūru trūko čeburėkų, o Sonatai – vaflio su šokoladiniu įdaru, tai mes ir nepasikuklinom. Kol valgėm vietinis totoris už sienos išdarinėjo paršą naujiems šašlykams. Žmonės Kryme tokie malonūs, bendraujantys, visad pasidomi iš kur mes atvykę, nors dažniausiai palaiko lenkais. Šitoj kavinėj sutikom totorį, kuris net įsižeidė, kai detaliai pradėjom aiškinti, kur Lietuva yra. Išprusęs pasirodė: “Ką jūs manot, šaldytuvą turim, o nežinom kas jį gamino?” – taip atrėžė.
    Lynų keliu leidomės nuo Ai–Petri. Kai kurie vaikai bijojo, o mums didelio džiaugsmo perkrautas, aptriušęs vagonėlis purvinais stiklais nesuteikė. Gal kiek persistengiau fotografuodama pro atvirą langą neaišku ką.
    Tik nusileidus nuo kalnų pajutom Krymo pragarišką karštį. Važiuoti 30 min. iki Jaltos, trintis stoty, kol palikom kuprines saugykloj ir šliaužiot jų krantine buvo daug sunkiau negu eit kanjonu. Aš norėjau kaip galima greičiau iš čia dingti. Žmonių minia nervino. Tačiau buvom purvini žvėriškai. Reikėjo išnaudoti progą išsimaudyti jūroj. Nuėjom į pirmą pasitaikiusį ir, turbūt, patį lieviausią pliažą, pamirkom vandeny po keletą kartų ir viskas. Ką toliau veikt tiesiog nebuvo minčių. Reikėjo jau ir nakvyne rūpintis. Begrįždami į stotį daiktų, pakeliui apsilankėm Masandros vynų degustacijoje. Suplojom po 15 grivinų, bet tai buvo vienintelis vertas dėmesio dalykas Jaltoje. Vynas – fantastiškas. Nusipirkom 2 butelius. Neaišku kaip reiks per sieną pervežti.
    Nakvojom на Поляне сказок. Gražiai pavadinta, bet tai, kokį šiukšlyną, purvyną ir mėšlyną išvydom ten nuvykę, leistų ją pavadinti Поляной сартира. Prasikrapštėm šokią tokią vietelę kaip sugebėdami. Berinkdama malkas Sonata aptiko didžiulę neaiškaus žvėries kaukolę, kurios savininką bandysim ryt išsiaiškinti zoologijos sode. Pasirodo, nakvojom jo papėdėje. Artūrui šitas sodas – tikras atradimas. Teks visiems ten apsilankyti.
    Rasa

    2000 08 07 Pirmadienis
    Šiandien ir vėl atsikėlėme “ни свет ни заря”. Rasa gal 6, o aš gal pusę septynių. Kadangi zooparkas dirbo tiktai nuo 9, Artūro nežadinome, bet leidome vargšeliui pamiegoti ilgiau, nes ir tai beveik kiekvieną rytą tenka jį versti iš miegmaišio. Išgėrėme kavos su kondensuotu pienu ir išėjome iš šio šiukšlyno aplankyti žvėrelių ir paklausti, kokio žvėries kaukolę radom, kuriai Rasa “išskyrė” savo drabužių maišą ir kurią pasiryžo nešti Artūras. Zoologijos sode mums pasakė, jog tai kupranugario kaukolė. Jis dirbo cirke artistu kol nenumirė nuo užsikimšusio žarnyno, kadangi buvo gausiai maitinamas, bet nevedžiojamas. Žmogus, kuris mums šią istoriją papasakojo, prieš 1,5 metų suvyniojo kupranugario galvą į maišą, nunešė ją į kažkokią patalpą, kad supūtų mėsa, tačiau turbūt šuo ją ištempė ir taip prapuldė iki to laiko, kol mes ją atnešėme. Žmogus pasakė, kad kaukolė mūsų radinys ir galime su ja daryti ką tinkami: pasiimti arba palikti zooparkui. Mes nepasilegėme altruistiškai ir nepalikome kaukolės. Visą kelionę ją tampėme su savimi. Pats zooparkas nebuvo įspūdingas. Keletas paukščių, vienas kupranugaris, liūtas, tigrai su tigriukais. Kai kurie žvėreliai net žeme negalėjo bėgioti, kadangi jų narvų grindys iš vielos. Artūras sakė pūsę valandos spoksos į ežiuką, tačiau radome tik medinį, todėl zooparke ilgėliau neužsibuvome ir patraukėme savais keliais. Prie zooparko buvo “Pasakų slėnis”. Mes nusprendėme, kad jis skirtas vaikams, todėl pasukome autobusų stotelės link. Jaltoje palikome kuprines saugojimo kameroje ir išėjome skambinti gydytojui. Čia iškilo viena problemėlė: telefonų buvo visur, tačiau kortelių skambinimui – nei viename kioske. Turėjome eiti į centrinį telefono – telegrafo pastatą. Čia nusipirkome kortelę, paskambinome gydytojui, tačiau tuo metu jo nebuvo, todėl buvo pasiūlyta paskambinti po 15 min. Ką gi, nuėjome į artimiausią barą “Золотая цапля”, užsisakėme alaus ir ruošėmės eiti skambinti kas 15 minučių.
    Pirmas išėjo Artūras. Ir jam pasisekė. Paskambino, surado gydytoją, kuris pasakė, kad ligonis jaučiasi gerai, jau vaikšto ir yra tikimybė, jog galės prisijungti prie mūsų. Liepė paskambinti trečiadienį – ketvirtadienį. Mes apsidžiaugėme, nusipirkome keptų dešrelių su salotomis ir pakeitėme šiandienos planus. Galvojome važiuoti į “Ласточкино гнездо”, gal ir į “Ботанический сад”, tačiau nusprendėme ten vykti su Adomu. Patys gi nusprendėme vykti ten, kur su Adomu važiuoti tikriausiai negalėtume – į Мраморные пещеры. Tačiau iškilo klausimas – kaip ten patekti. Autobusai į ten nekursuoja, o eiti tektų gan ilgai ir be vandens. Todėl nusprendėme aplankyti Красные пещеры, kurios ir arčiau pagrindinio kelio, ir šaltinėlių bent keli toje vietoje žemėlapyje buvo nupaišyti. Taigi, sėdome į troleibusą, važiuojantį į Simferopolį ir ~2 valandas kratėmės iki kaimelio Перевальное, o išlipę keliavome apie 3 km asfaltuotu keliu ant kurio lygiais tarpais buvo parašyta: ЕДИНАЯ ВЕРА, ЕДИНОЕ СЕРДЦЕ, ЕДИНЫЙ УМ, ЕДИНАЯ СЕМЬЯ, o galiausiai – ВОЗЛЮБИТЕ ДРУГ ДРУГА. Priėję paskutinį užrašą taip ir nesupratome, ką gi reikia daryti. Ėjome, ėjome, buvo labai karšta, pagaliau priėjome būdelę su alumi ir ledais. Ji atrodė tarsi vienišas namelis prerijose. Čia atsipūtėme. Iki Raudonojo urvo buvo belikę 750 m. Kopėme toliau aukštyn, Artūras ir Rasa užkopė iki pat viršaus ir išsiklausinėjo, kada į urvą įleidžiama ir pan. Stovyklą įrengėm prie upelio, aikštelėje, kurioje nesimatė nei vienos žolytės, tik juoda dulkina žemė. Į urvą lįsime rytoj.
    Sonata

    2000 08 08 Antradienis
    Ryte pabudau ir vėl vėliausiai, net pusę dešimtos. Neskubėdami pavalgėme ir susipakavę patraukėm link Raudonųjų urvų. Pakorę liežuvius nuo karščio ir gan stataus lipimo pasiekėme įėjimą į urvą. Ten jau būriavosi turistai. Kažkoks diedukas pardavinėjo žiedus su įvairiais kalnų akmenimis ir kitokius niekučius. Šis diedukas, pamatęs, kad susidomėjome jo prekėmis, atvertė knygą – “Книга рекордов Крыма”. Ten buvo parašyta apie legendinį alpinistą vienišių pravarde “Фантик”. Jis pirmasis Sovietų Sąjungoje pradėjo laipioti uolomis be virvių ar kitokios apsaugos, už ką apie 60 – uosius metus buvo persekiojamas. Dabar legendinis alpinistas vaikščioja su ramentais ir pardavinėja prie Raudonojo urvo savo gamybos papuošalus. Gražiausi buvo žiedai, pagaminti iš jo rastų pusbrangių akmenų ir sidabro.
    Pasigrožėję Фантико dirbiniais sulaukėme, kol leis į urvą. Ištyrinėto urvo ilgis 17,6 km, pats urvas šešių aukštų, juo teka požeminė upė, yra keletas įėjimų (tik trys tinkami įeiti žmonėms). Urvas – pasaka, o mums pranešė, kad įleis tik 500 metrų iki pirmojo sifono (tada dar nelabai žinojom kas yra sifonas), be to dar lydės ir gidas. Še tau, kad nori, visos “rožinės” svajonės kaip mes tuos kilometrus išvaikščiosim dingo.
    Dar neįlindus į urvą jau nuo įėjimo dvelkė gera vėsa, urve buvo tik ~10°C. Visi apsirengę šilčiau, su gidu ir dar keliolika turistų sulindome į Raudonąjį urvą. Urve buvo išbetonuotas keliukas, kur reikia, padaryti metaliniai turėklai. Viduje sienos išties buvo rausvos. Praėjome Gribojedovo galeriją, Indiškąją salę, pamatėm stalagmitą vadinamą “Gnomu”, kitą – “Budą ar Senį šaltį” ir dar tirs “Три богатыря”, dar stalagtitą – “Pterodaktilį” ir šiaip visokių stalagtitų, stalagmitų ir stalagmatų be pavadinimų. Gidas porino apie jų susidarymo ypatumus, apie Raudonųjų urvų susidarymą (jiems 2,5 mln. metų) ir dar apie daug įdomių dalykų.
    Sifonas pasirodė besąs visiškai – nuo grindų iki lubų – užlieta vandens patalpa, jungianti vandens neužlietas kitas urvo patalpas. Štai kodėl neleidžia turistų toliau kaip iki 1 – ojo sifono. Bet, paaiškėjo, kad leidžia. Reikia sumokėti tik 110 grivinų (~100 Lt) ir bus surengta 3,5 val. kelionė su gidu, su hidrokostiumais. Tiesiog niekšai, tokius pinigus lupa.
    Aš, Rasa ir Sonata išėję iš urvo ir šiaip, ir taip skaičiavom pinigėlius – būtų užtekę, bet po to liktume su keliom kapeikom kišenėje. Guostis nebuvo kuo, tik tapo aišku, kad reiks į Krymą grįžti.
    Kiek paguodė Fantikas su savo dirbiniais, Rasa gal pusvalandį matavosi, kol vieną išsirinko. Fantikas, pasirodo, ir Vilniaus senamiestį yra išvaikščiojęs, su Kauno alpinistais pažįstamas.
    Visa kelionė po urvą užėmė tik valandą. Nusileidom buvusion praeitos nakties nakvynės vieton apie pusę pirmos. Nutarėm šiandien surengti poilsio dieną ir užkrimsti vaisių.
    Vaisių išsiruošėm, aš ir Rasa, o Sonata liko rašyti dienoraštį. Buvo karšta. Laukinių vakarų užeigėlė kažkodėl nedirbo. Asfaltuotu keliu kepinant saulei pėdinome į kaimelį Perevalnoje. Kai su Rasa pasiekėme parduotuvę, mums net 3 min. neprireikė, kad išgertume dviese butelį alaus. Pripirkę vaisių vėl patraukėm link Raudonųjų urvų. Karštis dar labiau slėgė. Kol priėjom “prerijų” užeigą – manėm liksim kepti. Užeiga jau užsidarinėjo po visam, bet alaus buteliuką mums dar pardavė.
    Galiausiai, beveik kepti ir šlapi nuo prakaito, pasiekėm stovyklavietę, kur Sonata šešėlyje rašė dienoraštį.
    Vėliau dieną mes nieko gero nenuveikėm – skalbėm, rašėm dienoraštį, valgėm ir gėrėm alų.
    Sonata paskutiniu metu kosėjo, tad iš kaimelio dar parnešėm butelį vermuto.
    Vakare išgėrėm vermuto, pasėdėjom, bet kai susiruošėm eiti miegot, pasirodė, kad dar tik 9 val. Taip, pats laikas miegoti. Kas galėtų Lietuvoje patikėti, kad einam gulti 9 val. – neįtikėtina.
    Artūras

    2000 08 09 Trečiadienis
    Vakar baigėm savo žygius po kalnus ir šiandien traukiam atgal į Bachčisarajų Adomo vaduoti.
    Dieną aš pradėjau kaip visada, o Sonata su Artūru pasistengė – atsikėlė kiek anksčiau. Mes stovyklavome netoliese nedidelio kalnų upės kriokliuko. Ryte su Sonata nuėjome ten maudytis. 6:30 ryte – mums pakankamai ankstus laikas, bet nustebom, kai prie kriokliuko radom būrį vaikėzų. Jie šūkavo, šokinėjo nuo akmenų į vandenį, taškėsi ir juokėsi. Mes palaukėm, kol tie vaikiščiai išsinešdins. Po kiek laiko žiūrim – lekia tokie, dziudistų apranga apsirengę. Nutarėm, kad jų toks griežtas režimas, grūdinasi. Pasijutom irgi kaip “sveikuolės”, tuo labiau, kad upės vanduo gėlė iki kaulų smegenų.
    Daugiau nieko ypatingo neįvyko. Susirinkom daiktus, nupėdinom 3 km iki Perevalnoje, sėdom į troleibusą ir palyginti labai greit atsidūrėme Simferopoly. Stotis buvo prigrūsta žmonių. Sunkiausia “atsišaudyti” nuo visokių taksistų, siūlančių savo paslaugas. Autobusai į Bachčisarajų nevežė, todėl mes nuėjom į traukinių stotį, ir čia mums pasisekė: už 20 min. jau važiavom. Bilietai buvo neįtikėtinai pigūs – tik po 0,8 grivinos. Išlipę Bachčisarajuje vėl patekom į taksistų spąstus. Sutikom važiuoti, kad tik nustotų pliurpt. Apie 12 val. jau buvom ligoninėje. Aš likau kieme saugoti daiktų, o Sonata su Artūru nuėjo pas Adomą. Netrukus jie vėl pasirodė. Šį kartą visi trys. Adomo koja buvo sugipsuota, ar išleis iš ligoninės – neaišku. Greitosiomis viens per kitą papasakojom Adomui mūsų kelionės įspūdžius, rodėm bukletus, žemėlapy – maršrutą, Artūras ištraukė nediduką suvenyrą – kupranugario kaukolę. Po to Adomas grįžo į palatą, Sonata su Artūru nuėjo ieškoti gydytojo, o aš buvau kuprinių saugotoja. Sažiningai išlaukiau 3,5 val. Kartais ateidavo Artūras arba Sonata pasakyti, kad Adomą išleis, kad yra problemų tvarkant popierius, kad Adomo kojos nieks neperriša. Pagaliau šitie marazmai baigėsi. Mes vėl keturi stovėjom ligoninės kieme ir planavom, kaip nuvažiuoti į Gelbėtojų stotį pasiimti kuprinės. Taksi vėl pagelbėjo. Kuprinę pasiėmėm, o nakvynei sugrįžom į mums jau gerai pažįstamą turbazę “Привал”. Palikę Adomą ilsėtis, mes su Sonata ir Artūru vakare dar prasiėjom Bachčisarajaus senamiesčiu. Čia jie nusipirko po grafikos paveiksliuką, pavalgėm čeburėkinėj, perėjom per parduotuves alaus, daržovių, arbūzo ir grįžom į turbazę. Vakaroti ilgiau kaip iki 10 nepavyko, net laistant Adomo sugrįžtuves. Vos sutemus nuvirtom miegoti.
    Rasa

    2000 08 10 Ketvirtadienis
    Visos mūsų kelionės metu pirmą kartą gavau teisę rašyti dienoraštį. Dienoraštį rašau jau gerokai pavėlavęs, būdamas Sudako tvirtovės aukščiausiame taške (t.y. tiek aukštai, kiek leido užsikabaroti mano gipsinė koja). Grįžtant prie ketvirtadienio, tai diena man jau antrą kartą prasidėjo Bachčisarajaus turistinėje bazėje. Jau ryte (o gal dar ir iš vakaro) nusprendėme, kad šiandien pasieksim Ai–Petri ir Jaltą. Tą savo planą ir pradėjom vykdyti pirmiausia nuvykę į stotį. Čia greitai pagavome “dušmaną”, kuris už 75 GR sutiko mus nuvežti į Ai–Petri. Taip pat dar reikėjo užsukti į ligoninę ir paimti likusius dokumentus bei išrašus. Tas užsukimas į ligoninę truko beveik 2 valandas. Mūsų taksistas į pabaigą visai gatavas buvo visą ligoninę sugriauti. Galų gale atėjo visas patenkintas Tėvas su visais likusiais popieriais. Tada kelionė prasidėjo iš tikro.
    Važiavome per visą eilę gražių vietovių, dideliu slėniu, kur iš visų pusių eilėmis ėjo nuostabūs kalnai. Važiavę važiavę privažiavome ir Didijį kanjoną, kur likę mūsų grupės dalyviai buvo atlikę kelionę tuo metu, kai aš dar gulėjau ligoninėje. Va čia prasidėjo labai įdomus kelionės galas. Teko kilti į kalnus keliu – serpentinu. Ir visus 28 km važiavome taip – 180° į kairę, 180° į dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę ir t.t. t.t. Tokiu keliuku užvažiavome ant plato. Nuo čia dar nesimatė pačio kelionės tikslo, tačiau vis dėlto pravažiavome aukščiausią kalnagūbrio tašką, tolumoje matėme observatoriją, atrodančią kaip astronautų buveinė iš 80 metų filmų. Dar kiek pasipurtę pasiekėm ir patį Ai–Petri (tiksliau taip vadinamą “канатка” – kabantį ant lynų kelią). Va čia tai driokstelėjome – užkandom šašlykų, torto, alaus ir čeburėkų už lygiai 100 grivinų. Net gaila tiek pinigų pasidarė. Po to, dar pažiopsoję nuo kalno į slėnį, kurį didžiumoj dengė tirštas rūkas ir, jei sąžiningai, nieko visiškai nesimatė, nukeliavome nusileidinėti šituo lynu. Va čia, nusileidus žemiau rūko (gal ir debesų), atsivėrė tikrai geras vaizdas į slėnį, miškus, miestą ir jūrą.
    Nusileidę pradėjome traukti į pačią Jaltą. Jau beeinant link autobuso sustojimo, buvome nedidelės autoavarijos liudininkais, kai žioplas mikroautobusininkas važiuodamas atgal plojosi į iš galo sustojusį žiguliuką. Toliau įšokom į autobusiuką ir – į Jaltos autobusų stotį. Ten, pasižioplinėję šen bei ten, radom bobutę, pas kurią išsinuomojome kambariuką, tiksliau net 2, už 100 grivinų 2 parom.
    Kambarėliai, tiesą sakant – skylė. Visas namukas įsikasęs beveik žemėn, žemiau gatvės lygio ~1 m. Dušas – siaubas. Tiksliau sakant – tai tualetas, virš kurio papildomai pakabintas dušas. Tokie patogumai – blogesni nei bet kuriame mums pažįstamame barake. Tačiau čia – dar yra televizorius, kuris tiesą sakant 10:00 vakaro visiškai atsisakė ką nors rodyti. Na o tada – labanakt – teko keliauti miegoti.
    Adomas

    2000 08 11 Penktadienis
    Pavalgę pas dieduliuką pusryčius patraukėme link troleibuso stotelės. Sausakimšu troleibusu pavažiavome kelias stoteles, o paskui nukeliavome krantinės link. Ruošėmės plaukti į “Ласточкино гнездо”. Jūra gana smarkiai bangavo, todėl plaukti laivu buvo linksma. Laive tik ir girdėjosi УX! AX!, nes tarsi neplaukėm, o važinėjomės linksmaisiais kalneliais. “Ласточкино гнездо” iš arti neatrodo taip įspūdingai, kaip žvelgiant iš toli. Pats pastatėlis – pilaitė, mažiuliukas ir tarsi nudrėbtas iš pilko betono. Žmonių daugybė, pilna prekeivių, parduodančių niekučius. Bandėme rasti ką nors originalesnio, bet, deja, niekas nekrito į akį. Iš “Ласточкино гнездо” norėjome plaukti į Никитский ботанический сад, tačiau laivas į bot. sodą dėl stipriai banguojančios jūros neplaukė. Todėl laivu grįžome tik į Jaltą. Dar prieš įlipdami į laivą buvome aptaškyti, sušlapome batus, nes bangos ritosi ir per prieplauką. Laive iš pradžių visi džiaugėsi, kad ir vėl linksma plaukti, kad bangos taškosi į visas puses, tačiau greitai vienas vaikinas apsivėmė, keli vaikai pradėjo verkti, taigi, linksmybės baigėsi. Tačiau kai kuriems keleiviams jūros bangavimas buvo nė motais. Vienas storas varliaakis libanietis net ir dabar nepamiršo savo tikslo – susirasti jauną žmoną. Todėl ėmė rėžti sparną aplink Rasą. Ką jis jai papasakojo nežinau, tačiau sužinojęs, kad ji turi DU VAIKUS! atšalo tarsi ledo gabalas. Į botanikos sodą važiavome troleibusu. O po to dar ėjome nemažai, kol jį pasiekėme. Sodas įkurtas 1812 metais, todėl medžiai čia dideli ir įspūdingi. Visokiausi kėniai, kiparisai, žemuoginiai medžiai. Matėme juoduosius bambukus, ąžuolus kitokiais nei pas mus lapais, žydinčias jukas. Buvome ir kaktusų galerijoje. Čia irgi pilna visokiausių eksponatų, yra netgi litopų. Į Jaltą grįžome lengvąja mašina už 10 grivinų, vakarienei valgėme avižų košę su “Vegeta”. Buvo skanu, netgi Artūrui. Ir, ilgai netempdami gumos, nuėjome miegoti.
    Sonata

    P.S. Tas “varlinas” – apie kurį Sonata brūkštelėjo tik porą žodžių – buvo vyriškis įspūdingos išvaizdos. Storas, trumpai kirptas, akys išvirtusios. Dar prie “Ласточкино гнездо” jis nusitempė Rasą fotografuotis, o jo draugelis, irgi libanietis, kažką aktyviai aptarinėjo. Laive Rasa su juo ilgai ir draugiškai bendravo, bet kai atsirado du Rasos vaikai, jis puolė iš kart prie kitos – jam, matot, žmonos dar be savų palikuonių reikia.
    Artūras

    2000 08 12 Šeštadienis
    Antra naktis pas dieduką Jaltos “truščioboje” prabėgo ramiai. Pasak Rasos kėlėmės “pakankamai” anksti (ji turbūt atsikėlė kokias dvi valandas anksčiau). Diedukas ryte dar spėjo paporinti, kad reikėtų prikelti tuos bolševikus, kurie kažkada geresnį gyvenimą po revoliucijos žadėjo, ir parodyti koks “puikus” tas jų gyvenimas. Susikrovę kuprines nužingsniavom į troleibusų stotelę. Pasiekėm pakrantę, bet laivai šiandien niekur neplaukė dėl blogo oro. Teko atsisakyti kelionės jūra į Rybačje kaimelį. Vėl nupėdinom per karštį į troleibusų stotelę ir nuvažiavom į autobusų stotį. Ruošėmės važiuoti į Sudaką. Deja, tiesioginis autobusas važiavo tik 14:10, o buvo tik dešimta valanda ryto. Nusipirkom biletus į Simferopolį ir išvažiavom artimiausiu autobusu. Simferopolį pasiekėm be nuotykių, ten iš vieno autobuso persėdome į kitą – važiuojantį į Sudaką.
    Sėdėjome pačiame gale ir buvo karšta, tik atidarytas stogo liukas gelbėjo padėtį. Tačiau porai moterėlių per stipriai pūtė ir jos puolė liuką uždarinėti. Kitiem kaip mat pasidarė karšta ir jie vėl jį atidarė. Daugiau nei pusę kelio vyko debatai – atidaryti ar uždaryti liuką. Galiausiai visi vėjo bijantys persėdo į priekį ir liukas liko atidarytas.
    Sudake atsidūrėme apie 16:00. Kur dėtis – neaišku. Vietinio transporto nesimato, tik taksistai siūlo savo paslaugas. Bet pas mus buvo likę per mažai pinigų, kad galėtume su tais plėšikais važinėtis. Kažkokia moterėlė Rasai paporino, kad palei jūrą, einant Kiparisų alėja galima statyti palapines. Bet mes nutarėm nuvažiuoti į Novyj Sviet ir ten apsinakvoti. Sulindę į nedidelį autobusiuką, važiuojantį reikiama kryptimi, pasiekėm miestelio centrą. Čia išsikeitėm dolerių likučius, sulaukėm sekančio autobuso ir nurūkom kalnų serpentinais į Novyj Sviet. Kelias buvo puikus – vingiuojantis palei pakrantę, vienoje pusėje – uolos, kitoje – skardis.
    Pasiekę tą “Naująjį pasaulį” taip ir likom nesupratę, kur teks nakvoti. Aplink buvo draustinis, kempingų nesimatė. Bandėm kambarį išsinuomuoti, bet vietinės bobutės dėl dviejų naktų net į kalbas nesileido. Dar kiek pasitampę aplinkui sulindom į kitą autobusą ir grįžom į Sudaką. Išlipom centre. Čia, pasirodo, ir buvo Kiparisų alėja, o kur nakvoti, neaišku. Aš ir Rasa nulėkėm link jūros, kur pasak kokios tai moteriškės kažkada stovėjo palapinės. Aišku radom neaiškią pievą, bet palapinių ar jų pėdsakų – nė kvapo.
    Vėl nuvažiavom sausakimšu autobusu į Sudako stotį, kur šiaip ne taip Sonata rado bobutę, kuri sutiko mus dviems naktims priimti. Su ta bobute sutarėm, kad mums nereiks patalynės ir mokėsim po 8 grivinas nuo žmogaus nakčiai – ganėtinai pigus variantas.
    Bobutė vakare apie visą savo giminę papasakojo. Jos dukterų vyrai – vieni lodoriai ir velniai, o jos seserų dukterų vyrai – dar didesni lodoriai ir velniai. Vienu žodžiu beveik visi vyrai lodoriai ir šiaip gyvenimas sunkus. Bobutė mus apgyvendino kamarėlėje su dviem lovomis ir namuko prieškambaryje, kur buvo tik viena lova. Šiaip taip sutilpom. Vėl valgėm avižinę košę, kuri buvo net skanesnė nei vakarykštė. Nuėjome miegoti “labai vėlai” – net pusę vienuolikos.
    Artūras

    2000 08 13 Sekmadienis
    Diena prasidėjo gana nesėkmingai – pasibaigė dujos tiesiog beverdant sriubą. Teko suvalgyt paskutinius konservus. Kai perskaičiavom pinigus, pasirodė, kad maistui buvo likę nedaug. Teks pataupyti.
    Vietiniu autobusiuku nuvažiavom apžiūrėti Sudako įžymybės – Genujos tvirtovės. Tai tikrai įspūdingas statinys pačioje kalno viršūnėje. Nežinia kiek kartų sugriauta ir vėl atstatyta dabar gana neblogai atrestauruota. Į tvirtovę reikėjo lipti statokais keliukais, bet net Adomas sugebėjo visur išvaikščioti. Bilietų nepirkom, įėjom šiaip, todėl sutaupėm pinigų bandelėm ir kefyrui. Mums bevaikščiojant ir apžiūrinėjant tvirtovę pakilo baisiai stiprus vėjas. Lietuvoj toks gal net uraganui būtų prilygintas. Kartais buvo sunku vietoje išstovėti, žvyro prinešė pilnas akis. Atsikvėpdavome įlindę į kokį bokštą. Palei tvirtovės sieną užkilom beveik į pačią kalno viršūnę. Liko nedidelė atkarpėlė iki apžvalgos (Девичье) bokšto, bet toliau kopti teko per uolas siaučiant vėtrai. Adomas su Sonata sustojo, Artūras nušokavo aukštyn, o aš rėpliojau jam iš paskos. Tikslą pasiekėm. Gražu buvo apsidairyt į jūrą ir uolas. Iš viršaus pamatėm, kad palei kalną žmonės gyvena palapinėse. Apverkėm 64 grivinų, kurias atidavėm bobutei, nuostolius ir toliau leidomės žemyn, artyn jūros. Atsisėdom pailsėti pakrantėj. Čia kažkokie apgirtę žmogėnai Adomą palaikė tik jiems pažįstamu Maksu (turbūt, Adomas turi antrininką). Jie dar arbūzu pavaišino bei cigarečių išprašė. Mes su Sonata ėmėm įnirtingai kapstyti žvyrą, ieškoti kriauklyčių. Poilsiautojams net įtarimą sukėlėm. Vienas vyras prišoko klausinėti, ką čia veikiam. Pats jis kasmet atostogaudamas Krymo pajūry nebuvo jokių kriauklių pastebėjęs. Artūras nuėjo nardyt. Sakė, gražus povandeninis pasaulis. Iš tiesų Sudako jūros nėra ko lyginti su Jaltos. Vanduo čia mėlynas, skaidrus, šiltas. Galima mirkti visą dieną. Pajūry praleidom porą valandų, bet net nepajutom kaip nusvilom saulėje. Lėtai šliaužėm link mūsų buveinės. Pakeliui užėjom į turgų, prisipirkom vakarienei visų įmanomų daržovių ir vaisių. Dieną pabaigėm gana anksti. Tiesa, dar trumpai pavakarojom su tokiu diedu iš Maskvos, kuris gyveno pas mūsų bobulytę. Jis Sudake nardo, praktikuoja povandeninę žūklę ir t.t. Mus pavaišino virtu krabu. Labai skanus. Visą naktį prakovojau su uodų gvardija. Buvo kažkoks košmaras.
    Rasa

    2000 08 14 – 16 Pirmadienis – Trečiadienis
    Rašau šį likusį aprašymą jau būdamas traukinyje, stovinčiame prie Lietuvos – Baltarusijos sienos.
    Pats pirmadienis prasidėjo atsisveikinimo ir išvykimo nuotaikomis. Pas bobutę Sudake iš ryto viską susikrovėme ir atsisveikinę su šeimininke iškūrėme į stotį. Iš stoties be didelių nuotykių – į Simferopolį. Kelias nei ilgas, nei trumpas – 100 km. Nuvažiavome jį per geras 2 valandas. Simferopolyje (geležinkelio stotyje) susiradom gerą kampą su geru pavėsiu ir čia praleidom beveik 8 valandas. Žinoma, nusipirkome maisto, alaus bei visokių kitokių gėrybių. Besivartydami laukėme traukinio. Kas dienoraščius rašė, kas šunis ir buteliautojus skaičiavo, kas žurnalus skaitė. Traukinys, žinoma, pasirodė pavėlavęs, išvykti lyg irgi neskubėjo. Galiausiai pajudėjo. Traukiniu važiuoti teko 2 naktis ir 1 dieną. Pirmasis įvykis traukinyje – tostas už mūsų kelionę iš alaus butelio. Tačiau vos tik pradėjus kelti tostus, Tėvas, iš laimės, kad kupe atsirado šviesa, visą alų tėškė žemėn ir alaus davinį visiems teko sumažinti per pusę. Toliau – miegot. Dieną – ėsti ir skaityti knygas. Dar kitą naktį – rodyti pasus visokiems nusmurgusiems muitininkams, kurie tave naktį žadina, nori, kad jiems į snukį žiūrėtum, o patys visiškai niekur neskuba ir traukinį ilgiausiai stovėti priverčia.
    Na štai, jau pro langą ir lietuviški kelio ženklai pasirodė, tuojau vėl kažkos “lietuviškas” muitinės postas bus. Kelionė eina į pabaigą. Telieka sulaukti stotelės “Vilnius” ir mūsų kelionė bus baigta. Tai tiek. Iki kitų susitikimų.

    P.S. Simferopolyje Tėvas suskaičiavo net 7 bomžus, kurie kėsinosi į jo tuščius alaus butelius su “kolekcijinėmis” etiketėmis. Rezultatas – Tėvas neatidavė nei vienam.
    Adomas


    Krymas (2000.07.31-08.16) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt