EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Altajus 2001 Pilnas kelionės dienoraštis:
Altajus (2001.06.21-07.10)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    2001 06 21 (ketvirtadienis)
    Ir vėl kauliukais išmečiau mažiausiai, todėl tenka pirmai rašyti dienoraštį. Pradžia standartiška – traukinys Vilnius – Maskva išvyksta 16:52. Mus palydėjo Živilė, Tėvas, Demonas su Rugile. Išgėrėm vieną – du buteliukus alučio, Reda įteikė Tėvui dovaną, mes sulipome į traukinį ir pajudėjom.
    Išvažiuojant Vilniuj švietė saulė, dabar mes visai šalia Maskvos. Lyja ir jokių prošvaisčių nematyti. Bjauru. Čia tarp kitko.
    Baltarusijos sieną pravažiavom po 50 min. Iki tol žaidėme savo įprastą žaidimėlį – atspėk žodį. Kad ir kaip tikėjomės ir laukėme, Baltarusijos muitininkai visiškai nesidomėjo mūsų bagažu. Jiems praėjus ir traukiniui pajudėjus sušveitėme Ingridos mini – vištelę, išgėrėm arbatos. Reda su Ingrida buvo kitų traukinio keleivių priskirtos “Skato” būriui – tikriausiai dėl šukuosenų ir dėl kišenių kelnėse.
    Redos, Rasos ir Mariaus plackarto “narvelyje” sėdėjo dėdė užsienietis, kuris jiems viską apie save papasakojo, knygutėm apdovanojo ir dar pinigų bandė įsiūlyti.
    Miegoti buvo karšta ir tvanku.
    Tai tiek nereikšmingų įvykėlių nutiko pirmą dieną traukinyje.
    Sonata

    2001 06 22 (penktadienis)
    Nu vot здраствуй Москва – сталица бывшей нашей родины. Čia atsiradom apie 930. Mus pasitiko mielasis Николаюс (ne Baskovas), nupirko žemėlapį, aprodė kas kur … už kiek perka ir už kiek parduoda ir palydėjęs iki Аеровокзало leido toliau patiems tvarkytis. Аеровокзалe palikę daiktus išvažiavom pasidairyti po Moscow. Šiaip tai nuo ryto bjauriai lijo, o dar išlipę prie Raudonosios aikštės turėjom nusivilti, nes šiandien Kremliuje balius ir nieko neleidžia net pažiopsot. Taigi apie 3 km žygiavom aplink Kremlių, peršlapom kaip žiurkės (tik kelnes) ir priėję iki Balšioj Каменый мост pamatėm chramą chresta спасателя. Taigi užsukom tenai. Įspūdis, aišku, nenusakomas, bet jau per daug viskas naujai atrodo. Nors, aišku, ir pastatytas jis neperseniausiai. Jeigu rusams būtų pavykę pastatyti liftą Lenino kojoje, kad būtų galima patekti į biblioteką jo smegeninėj. Tai dabar ten stovėtų Дом Советов. Tam chrame yra dar požeminis chramiukas su piktom bobulkom ir muziejus bei parduotuvės “Лавки икон”. Mergos sugalvojo nusipirkti Petro ir Povilo ikoną, tipo keliautojams padeda, bet pasirodo tie sukos “жестоко убивали и преследовали крестьян”. Taigi taip ir neapsipirkę nulėkėm iki Arbato. Baisaus įspūdžio nepaliko – Šiauliuose didesnis, bet Ingridą čia sužavėjo matrioškomis, Marių L. – antikvarais, o merga su šipuotu antkakliu paprašė Adomo alaus. Po to besitąsydami netyčia suradom ZOO muziejų. Nieko gero irgi. Čia tipo Čepulis buvo matęs dinozaurą, bet radom tik mamutų ir visokių hipopotamų kaulus, krūvą prastai padarytų iškamšų. Nuostabiausias buvo rusų herbas padarytas iš vabalų ir drugelių. Pavargome daugiau nei tąsydamiesi po Maskvą. Na ir grįžom į Аеровокзалą. Čia nusipirkom alaus – SALDAUS ir ŠILTO. Ir sulaukę mikriuko, sukrovę visus savo daiktus bei sumokėję po 20 r. atsidūrėm aerouoste. Tiesa, Čepulis su visa snareženija sveria daugiausiai – 99 kg. Nors jo kuprinė lengviausia – 18 kg (Ingridos irgi). Taigi išvada – Čepulis storarūris. Bliamba užmiršau, tąsydamiesi po Maskvą suradom biblioteką (Ленино) ir prie jos išsipakavom dešras, kiaušinius bei pomidorus, skaniai pavalgėm. Dar žvirblius ir balandžius pamaitinom. Dabar sėdim aerouoste ir laukiam. Dar tris valandas teks sėdėti.

    Svarbi informacija:
    Geriausia važinėti metro – 5 kartai 20 rub.
    Alus šiltas – 15 rub., šaltas – 30 rub.
    Taksistų paslaugų nepriimti, jie siūlo nuvežti už 30 – 40 USD. O galima už 20 rub.
    Nuo Аэровокзало per 1 h iki aerouosto. Žmogui – 20 rub.
    Muziejus – 10 rub.
    Apie kelionę traukiniu iki Maskvos.
    Pravadnicos visai mielos.
    1 USD – 29,15 rub. (geras kursas).
    Arbate nieko nepirkti.
    Aerouoste reikia laukti kol pasakys, kad jau galima registruotis (mus iš pirmo karto išmetė). Tada praeiti spec. kontrolę. Redą nenorėjo įleisti į moterų tualetą. Ir taip du kartus.
    Marius

    2001 06 23 (šeštadienis)
    Dar 22 dieną sulipome į lėktuvą Maskva – Barnaūlas (22:50). Gana greitai mus ten pamaitino, davė net karšto valgio. Po to visi draugiškai nulūžo ir pabudome jau Barnaūle. Kelionė truko ~ 4 val., nusileidome ~ 6 val. vietos laiku (Lietuvoje tuo metu buvo 1 val. nakties). Taigi mūsų naktis ir miegas truko tikrai neilgai. Atgavome savo kuprines, išlindome laukan ir čia apspito “dušmanai”, besiūlantys nuvežti “где надо и когда надо”. Kainos aišku buvo nesąmoningos. Sužinoję, kad mes kol kas važiuojame tik iki Barnaūlo autobusų stoties, tuoj pasiūlė nuvežti dviem mašinomis už 250 rublių už mašiną. Tai, žinoma, mūsų nepatenkino ir į stotį nuriedėjome maršrutiniu autobusu, mokėdami po 6 rublius už asmenį. Atstumas – apie 30 km, kelionė truko ~ 30 min. Atėjus į stotį, tuoj prisistatė mikroautobusiuko vairuotoja ir pasiūlė nuvykti į Gorno-Altajską už 200 rublių žmogui. Va čia tai mums tiko. Palyginimui – autobusu kainuoja 183 rubliai žmogui, o kelionė tikrai trumpesnė. Atstumas Barnaūlas – Gorno-Altajskas apie 300 km, kelionė truko apie 4,5 val. Kelionė tikrai neprailgo, nes šalia dar atsisėdo vienas pilietis iš Gorno-Altajsko, keliaujantis namo iš Kinijos. Pripasakojo jis visokių istorijų apie Kiniją, Altajų ir pan. Vyrukas tikrai nekvailas ir įdomus pašnekovas. Visos mūsų mergiotės, berods, tuo metu dailiai pūtė į akį. Tuo pačiu autobusiuku važiavo ir dar vienas veikėjas – milicininkas Kostia. Bet apie jį vėliau.
    Išsilaipinus Gorno-Altajske tuoj pat apspito vežėjai. Nuo jų pasisekė išsilaisvinti atsakius, kad jų paslaugų prireiks vėliau, kai grįšime iš gelbėtojų. Jų adresas: ул. Алтайская 26-2, Горно-Алтайск. Pas gelbėtojus nuėjome pėsčiomis. Reikia nuo stoties eiti atgal į Barnaūlo pusę iki sankryžos. Yra sankryža, yra reikiama gatvė. Geriau dar ne iš karto sukti į dešinę, o truputį paėjus už namo (statomo), sukti į skersgatvį ir kiemais eiti iki penkiaukščio rusvai-purvinos spalvos namo. Ten jau kabo iškaba.
    Pas gelbėtoju dar suderinome maršrutą. Po to jis mums primygtinai pasiūlė draudimą, kurį mes vis dėlto įsigijome, su sąlyga, kad gausime kažką panašaus į registraciją. Draudimas (5000$ sumai) kainavo 1531 rublių 7 žmonėms. Po to aš dar iš jo iškaulijau mums reikiamo regiono (Čibit-Ortolyk-Šavla) žemėlapį, nors buvo informuota, kad jie jokių žemėlapių neturi ir juos reikia pirkti parduotuvėje. Visų šių derybų metu prisistatė ir vienas vairuotojas, besisiūlantis nuvežti mus ten kur reikia. Na, mums kaip ir nebuvo kur dėtis, tai mes sutarėme, kad jis mus visus nuveš iki Bel’tir už 150$, iki kurio atstumas buvo 500 km. Sutvarkę visus formalumus, pasikrovėme į jo autobusiuką, užlėkėme degalų ir patraukėme tolyn. Truputį pavažiavus mus sustabdė milicija. Va čia ir pasirodė tas milicininkas Kostia, kuris, pasirodo, įsiprašė pavėžėti jį iki posto, kur pirmadienį jis turės pradėti tarnybą. Na, mes visi susigrūdome į autobusiuko likusias 6 vietas, o jį pasodinome priekin. Pradžioje jis dar bendravo su vairuotoju, vėliau susipažino su mumis ir pasiūlė įkalti vynelio – šiaip, už susitikimą. Va čia ir prasidėjo, nes mes sulaužėme taisyklę, kurią mums dar pakeliui į Gorno-Altajską paporino mūsų pašnekovas: ‘водку с местными не пить’. Aišku, tas Kostai, kaip jis prisistatė, nėra grynas vietinis, jis Dono kazokų palikuonis, nors gimęs ir augęs čia. Tie Dono kazokai į šias vietas atsikėlė dar prieš 300 metų. Pradžiai nusipirkome 2 butelius spirituoto vynelio. Jis baigėsi gan mikliai. Tada pakeliui paėmėme dar 2. Tuomet aš jau pasikeičiau su milicininku vietomis ir persėdau į priekį. Tie du buteliukai vėl baigėsi (kaip paaiškėjo vėliau, vieną butelį mergos vis dėlto paslėpė, nes Kostia gerokai apsinešė). Sekančiame priverstiniame sustojime teko paimti dar 2 buteliukus. Vieną, kitą, pasirodo, vėl mergos paslėpė. Vieno jų pokalbio metu Kostia nusižiūrėjo marijono kepurę, kuri jam labai tiko prie jo milicininko fufaikos ir pradėjo ją kaulyti. Kaulijo taip stipriai, kad nusprendė pavaišinti mus nacionaliniu kažkokiu iš karvės pieno išrūgų pagamintu samagonu. Jis, pasirodo, besąs bjauraus papelėjusio varškinio sūrio skonio, bei balzganos spalvos (na, tarsi ir bespalvis). Prieš tai jis, žinoma, nusprendė su mumis pavažiuoti dar toliau, nusprendęs, kad namo dar nevažiuos, ten nėra kas veikti ir niekas jo nelaukia. Eiliniame sustojime jis paėmė 1,5 l to birzgalo. Na, labai daug mes jo neišgėrėme, tipo – nenorime. Taip bevažiuodami pasiekėme Čeketa-Man perėją. Mūsų milicininkas čia mus dar nuvedė pasižiūrėti į seną kelią per perėją, kuris iš viršaus tikrai neblogai atrodo. Sugrįžę prie autobusiuko jau galutinai atsisveikinome su tuo Kostia. Žinoma, eilinį kartą mes jam pažadėjome, kad grįždami atgal (nes nusprendėme, kad grįšime su tuo pačiu vairuotoju, kuris mus pasitiks Čibite) mes jam jo norimą kepurę užvešime namo ir atiduosime dovanų. Na, čia mes tą Kostią ir palikome, kuris nuo namų ant tos perėjos jau buvo nutolęs apie 30 km. Tačiau jis mums vis gyrėsi, kad jis kaip ДПС (ankščiau ГАИ) atstovas, neturi jokių problemų parvažiuoti atgal.
    Autobusiukui pajudėjus toliau visi atsikvėpė lengviau, nes Kostios nebeliko ir tapo lengviau gyventi. Dar po geroko atstumo vairuotojas sustojo pasistiprinti, mes irgi. Nacionaliniame vietinių restoranėlyje suvalgėme po tikrai aštrią, tačiau labai gaivinančią tirštą sriubą – lagmą. Po to dar buvome pavaišinti nacionaliniu kefyru Čegenu, kurio skonis smarkiai rūgštesnis nei kefyro ar rūgpienio. Na, o po tokio pavalgymo greitai autobusiuke visi sumigo ir prabudo (bent jau aš) jau sutemus, kai mes nuo Čagan-Uzuno pasukome į šunkelį, (kuris kitą dieną pasirodė neteisingas ir netikęs) vedantį į Beltirą. Galiausiai, pavažiavę kelio galą nusprendėme, kad pasiklydome ir sustojome ir įkūrėme nedidelę stovyklą (vienas autobusiukas paverstas miegamuoju, bei viena palapinė) susikūrėme lauželį, pakramtėme lašinukų, pradėjome tuštinti likusį vynelį. Tada atsidarėme ir šnapselį, kurį buvome pirkę Barnaūle. Vairuotojas dar parodė fokusą, kaip plastmasiniame butelyje galima užvirti vandenį. Kadangi tai buvo tarsi lažybos. Tai marijonas tipo pralošė dar vieną bonką šnapso vairuotojui, kurį mes visi draugiškai išlaižėme. Na, po gramo vairuotojas pasidarė labai kalbus, pradėjo pasakoti visokias istorijas, būtus nebūtus dalykus, paaiškėjo jog jis ir brakonierius, ir mušeika, ir valdžios bei mentų draugas. Galiausiai visi šie pokalbiai ir šnapsas baigėsi ir visi iškeliavome miegoti.
    P.S. Nacionalinis pieno išrūgų samagonas – ARAKA, gaminamas iš rūgštaus pieno ČEGEN.
    P.P.S. Na, naktį dar buvo atbėgę vietiniai girti ir raiti du žmonės, norintys išgerti, bet veikiai grįžo iš kur atbėgę.
    Adomas

    2001 06 24 (sekmadienis)
    Ryte pabudome apie 6:00. Kas iš palapinės, kas iš mašinos išropojome ir susirinkę daiktus nuvažiavome iki kaimelio Biltiro. Mes dar norėjome, kad vairuotojas pavėžėtų tolėliau, bet jo žodis ‘приехали’ buvo tvirtas. Jis dar paprašė mūsų 2000 rb. užstato už atvažiavimą ir pažadėjo tikrai atvažiuoti 9 d. 900. Pagyvensim – pamatysim ar jo žodis tvirtas ir ar nenuplaukė mūsų užstatas. Patraukėme palei upę ir dairėmės vietelės kur būtų galima apsistoti pavalgyti ir apsiprausti. Beveik nemiegoję, nevalgę ir nesiprausę – norėjome poilsio. Ir suradome tikrą oazę. Tarp dviejų upeliukų krūmyną. Užkandome, nusiprausėme, pabendravome su vietiniu, kurie jau mums atsibodo. Ateina, atsitupia šalia ir laukia nežinia ko. Paprastai nori degtinės ar cigarečių. Šis vietinis aplankyti mūsų atėjo iš savo jurtos. Kai mes susiruošėm keliauti, jis irgi patraukė namo. Kažkas iš mūsiškių niekaip nenusprendė kaip pasakyti: “Идеш в юрту ... а ... домой ... ?”
    Toliau ėjome Talduru (Čagan-Uzun) upės kairiuoju krantu. Eidami matėme daug suslikų. Tokių mažų padariukų, kurie gyvena urveliuose. Eidami sustodavome kas valandą. Rasa skuodė kaip užsukta. Kiekvieno sustojimo metu gaudėme žiogus – tokius storus ir be sparnų. (Marius sako, kad priklauso skėriams) ir tarkšlius. Kalnai pliki ir apaugę kerpėmis ir atrodo oranžiniai. Augalijos mažai. Ėjom visą dieną ir nuėjom tiesiąja apie 17 km. Nakvynei sustojome salytėje suformuotoje tekančių upeliukų (N49°57’61.3” E87°55’80.6”; elev. 2059 m). Greitai įsirengėme stovyklą ir išsivirėme grikių košės. Budinčiųjų dar neturėjome tad darbavomės visi. Tolumoje matėme besiblaškančius vietinius su traktoriais. Po kiek tai laiko jie atburzgė per visus upelius ir akmenis pas mus. Išlipo vietinių šeimynėlė: mamytė be pusės dantų, vaikutis su cigarete ir tėvelis. Jie mus apsupo: tėvelis prisėdo prie Mariaus ir Ingridos, mamytė atėjo pas mane ir paklausė kur ‘началник’. Atsakiau, kad visi. Vienu žodžiu, jie atrodė girti ir keisti. Pasiūlė kur norim pavežti, paskui dar baraninos. Kai atsisakėm – pasakė viso gero. Tiesa, pradžioje jie stebėjosi, kodėl mes tokie taikūs. Vakaras praėjo tikrai taikiai. Rasa ištraukė savo siurprizą – širšių lizdą. Mes kapojome su pasigardžiavimu ir minėjome Artūro gimtadienį. Taip diena ir baigėsi.
    P.S. Marius priminė, kad dar vienoje sustojimo vietoje radome kažkokio tilviko lizdą. Išbaidėme. Dvi durnos žąsys skraidė. Pakėlėme dvi gerves, viena išmetė plunksną. Ingrida norėjo šokti į vandenį. Buvo labai karšta…
    P.P.S. Sugulėme taip: 4 į mažą palapinę su dviem didelėm kuprinėm ir 3 į didelę palapinę su 5 mažom kuprinėm.
    Reda

    2001 06 25 (pirmadienis)
    Atsikėlėme apie 7 val. Ryto ir visi subėgome valgyti Marijono gamintą kukurūzų košę. Na namie tokios atravos niekada nevalgyčiau, bet čia viskas atrodo baisiai skanu.
    Mažosios palapinės gyventojai buvo piktoki, nes jie naktį sušuto ir iškaito. Saulėtas rytas nežadėjo vėsios dienos, o žadėjo tik deginimų ir svilinimų. Ingrida, Sonata, Rasa pirmą kartą ryžosi išsiplauti lediniame vandenyje galvą. Jausmas klaikus, atrodė, kad smegenys susitrauks.
    Išsiprausę, pavalgę apie 9 val. Išėjome iš stovyklos. Ėjome palei Čagan-Uzun upę. Nuo mūsų stovyklavietės paėjome vos 2 km ir pasiekėme Dželo ir Čagan-Uzun upių santaką nors Mariaus duomenimis mes dar turėjome eiti du kilometrus, mat GPS taip rodė. Dželo upė mums pasirodė ne labai lengva perėjimui (mums būtinai reikėjo patekti į kairįjį Dželo upės krantą). Kitame krante netikėtai pasirodė panamuotas vaikinas su akiniais ir pasisiūlė padėti pereiti per upę. Paskui pasirodė pusnuogis šortuotas Mefistofelio barzdele vyrukas ir įtikinėjo, kad pereiti čia yra pavojinga ir reikia eiti dešiniuoju upės krantu, t.y. kalnais. Bet mes nutarėme keltis per upę, o tie du vyrukai labai maloniai mums pasisiūlė padėti. Adomas turėjo dvi po 15 m virves, Marius prie vieno galo prisirišo akmenį ir permetė mūsų pagalbininkams. Daugelis nutarė keltis su batais, tiksliau sakant beveik visi, išskyrus Marijoną, kuris užsidėjo sportbačius. Marius ėjo per upę pirmas, užsidėjęs kuprinę, laikydamasis už įtemptos virš upės virvės, bandė užsisegti karabiną, bet vos nepasikorė. Paskui ėjo sonata, Ingrida, Rasa, Reda. Marius paskui grįžo ir visi vaikinukai ėjo kartu vienas už kito laikydamiesi, o paskutinis Marius susirinkinėjo virvę. Laimei, niekas neįkrito, nors Ingridai mažai truko. Persikėlę per upę atrodėme ganėtinai šlapiai. (P.S. Kėlėmės tiesiai toje vietoje, kur Džela įteka į Čagan-Uzuną). Mūsų pagalbininkai pasikvietė į savo stovyklą, kuri buvo labai gražioje aikštelėje, apsuptoje maumedžių ir iš jos matosi snieguotos viršūnės).
    Mūsų du pagalbininkai buvo labai draugiški ir malonūs. Tiesa, vardų mes jų nelabai pamename, lygtai vienas jų yra Aleksandras. Vienas iš jų maloniai pasiūlė arbatos, o mes kiek pasimaivę sutikome. Prie palapinės sėdėjo šviesiaplaukė mergina, bet ji, nužiūrėjusi mus nuo galvos iki kojų, dingo palapinėje. Vaikinukai mums papasakojo, kad keliauja aštuoniese, ir dalis jų yra iš Novosibirsko, dalis iš Permės, o šiuo metu jų bendražygiai bastosi po apylinkes, bet neužilgo du vyrukai grįžo. Mes pavaišinome stovyklautoju tabaku ir Adomo siurprizu – degtinėle (50 laipsnių), kuri jiems labai patiko. O jie nebūtų rusai, jei nebūtų išsitraukę savo gėrimo – praskiesto spirito. Geriant užsimezgė kalba. Jie ėjo tuo pačiu maršrutu kaip mes, pamokė, kad puodus reikia plauti anglimi ir maumedžio šakelėmis. Jie papasakojo, kad yra ‘праздношатающася туристическое общество’ nariai, o tas geraširdis vaikinukas Mefistofelio barzda ir tatuiruote – jos prezidentas, ir užrašė mums savo interneto adresą: www.pto.sib.ru. Jų vadas mums parodė kokiomis meškerėmis jie žvejoja, tiesa pasakius, ją sulaužė mums matant. Mes, matyt, tiems vaikinukams labai patikome, nes jie pasiūlė pasilikti stovykloje visai dienai ir nakčiai, o rytoj ryte į kalną eitumėme švilpaudami, rankos kišenėse, o mūsų daiktus neštų pasamdyti Altajiečių arkliai. Buvo 12 val. Dienos ir mes nutarėme, kad puse dienos praleisti šiaip bimbinėjant nebūtų tikslinga, todėl nesutikome. Toje rusų kompanijoje vienas vaikinukas buvo labai keistas: negėrė su mumis (atseit sportininkas), atsinešė kilimėlį, nusirengė iki apatinių triusikų ir išsidrėbė prieš saulę, išmesdamas savo ogromnus kiaušinius į viršų . Pagėrę arbatos, susiruošėme kilti. Batus autis buvo nemalonu, nes jie buvo dar neišdžiūvę. Susiruošę kelionėn, atsisveikinome su rusais, padėkojome už spirituką ir arbatą, nutarėme, kad gal susitiksime dar kurioje nors kalnų vietoje.
    Lygumų keleliai baigėsi ir parsidėjo kopimas viršun. Eiti tikrai nebuvo lengva, ilsėtis stoviniavome kas 10-15 minučių. Kilome į viršų 200-300 metrų ir aukščiausia vieta mūsų pirmojo kilimo buvo 2300 metrų. Šį atstumą mes įveikėme per 40 minučių. Eiti, žinoma, buvo nelengva, bet su kiekvienu žingsniu į viršų atsiverdavo vis gražesnis vaizdas. Iš viršaus kalnai atrodydavo vis didingesni, apačioje prie upės likę kedrai, žmonės, altajiečių nameliai atrodė labai maži taškeliai dideliame kalnų vaizde.
    Viršūnėje neužsibuvę pradėjome pamažu leistis žemyn ir čia vaizdai dar gražėjo: uolėti skardžiai buvo apaugę maumedžiais, rudai oranžinę spalvą, kurią matėme ankstesnėmis dienomis, pakeitė mums taip miela akiai žalia spalva. Taigi, šioje vietoje Dželo upės pakrantė ypatingai graži ir tinkanti poilsiui. Susiradę pavėsį prie upės, papietavome mėsa, svogūnais ir duona. Pietaujant matėme jau Karagemo perėjos kalną, kuris nežadėjo lengvo kopimo viršun. Taip pat prieš pat Karagemo perėją per Dželo upę yra tiltelis, kurį galima prieiti einant dešiniąja upės puse. Papietavę, paėjom kokį 300 m link kalno ir jo papėdėje užkramsnojome chalvos tikėdamiesi, kad ji mums stimuliuos širdį ir dar gal ką nors ir padės kopti į viršų. Marius prognozavo, kad mes pasieksime nakvynei numatytus ežeriukus Karagemo perėjos kalne po 4 val. Geriausiu atveju. Nusiteikę toliau ilgam ėjimui. Pradėjome kilti. Kilome palengva, kas 5 min. sustodami atgauti kvapą 30 sekundžių ir kas 10 min. numesdami kuprines nuo pečių. Kiekvienas žingsnis buvo sunkus, ypač mano (In.) pūslėtoms kojoms, bet su kiekvienu žingsniu vaizdas darėsi vis gražesnis. Tolumoje pasirodydavo nauja kalnų viršūnė. Kylant pasiekėme ir sniego plotelius, nors jis ir nebuvo švarus, bet džiaugsmo mūsų kompanijai buvo nemažai. Vienoje atokvėpio vietelėje pamatėme daugybę taškelių judančių kalnu. Tai buvo avių ir ožkų banda, kurią vijo keli vietiniai šunėkai. Pamatę mus tie sargai, kaip pradėjo be perstojo auksėti kol aš neištariau ‘psich’, o Marius pridėjo ‘psich bliat’. Šio pabrukęs uodegą nubėgo savo bandos link. Taigi jeigu Altajuje jums šuo neduoda ramybės, sušukite ‘psich psich bliat psich psich’.
    Po dviejų valandų mes buvome 2700 m aukštyje (nors kaip minėjau Marius sakė, kad praeisime per 4 val.). Atsisėdome beveik viršūnėje pasėdėti, o čia kur buvęs kur nebuvęs atėjo altajietis vaikinas su šautuvu ant kaklo. Atsitūpę prie mūsų kompanijos, išplėtė akis ir įrėmė žvilgsnį į mus. Pasiūlėme tabako, atsisakė, bet vandens išgėrė, papasakojo apie savo 300 avių bandą ir, kad lietaus šiose vietose negausu. Mes jo išklausėme, ar altajiečių žodžiai rašomi kirilica. Tai jis išplėtė akis ir pradžioje pasakė, kad ‘писать умею’, o paskui pridėjo, kad klausimą suvokė, kad ‘буквы русские’. Vienintelį ką iš jo išmokome, tai pasakyti, kaip altajietiškai pasakyti ‘uodas’: ТАМАНОК. Taigi, antras patarimas, jei Altajuje daug uodų, sušukite ТАМАНОК ВОН.
    Apie pusę septynių buvome prie Karagemo perėjos ežeriukų. Buvau pradžioje tiek įkaitusi, kad troškau tik išsimaudyti, bet kai pamačiau ežeriukuose ledą – visi norai kaip mat praėjo. Tai, kad vanduo buvo ledinis ir aplink stovyklavietę buvo sniego plotai – tai dar ne problema, bet problema buvo tai, kad aplinkui nebuvo malkų. Pradžioje radome vos kelis šakalėlius ir paskui Adomas pasiūlė nukirsti krūmeliais augančias tujas ir jas deginti. Na, iš lajos tai naudos nedaug, nes iš jos tik daug dūmų, o laužas labai menkas, bet stiebai pakenčiamai degą.
    Iš akmenų sukrovėme laužavietę, o Marijonas išvirė mums skanios ryžių košės su spirgučiais ir arbatos. Nepavydėtinas dalykas budinčiajam tokiame lediniame vandenyje plauti indus.
    Apie 8 val., kad ir prie laužo, bet buvo labai šalta, ne veltui čia aplink sniegas. Nebenorėję daugiau šalti, visi sulindome į šiltus miegmaišius. Draugų pastabos (tai ko nepaminėjau):
    1. Tas altajietis su šautuvu, kaip kolegos sako ‘samadielnu’ šaudo laukinius ožius, bet ragų jų neima.
    2. Prie nakvynės vietos matėme, atseit sako, jakus.
    3. Sako žuvų ežere nėra, bet mes ir netikrinome.
    4. Prie upės Dželo buvo prijoję du altajiečiai, šiaip sau, pažiopsoti. Jie buvo tie patys, kurie kels kitą dieną rusus per perėję.
    Ingrida

    2001 06 26 (antradienis)
    Rytą pradėjo Čepulis, 5 val. pradėjęs kuistis savo daiktuose ir kaip man pasirodė specialiai mus erzindamas žaidė su palapinės užtrauktuku. Apie pusę šešių išlindome ir mes. Čepulio žodžiais, tai padarėme savu noru, nežadinami, o mums atrodo atvirkščiai. Čepulis tuo tarpu intensyviai kankinosi su miežine koše virdamas ją ant pusžalių trijų šakų. Po košės puodas kaip visada buvo riebaluotas ir išvakarėse Taukiniu pakrikštytas ežeras tapo dar taukingesnis. Tiesa, Čepulis biški apdegino Redos puodelį nes bandė jį plauti karštomis anglimis. O po to gėrėme kavą su kondensuotu pienu. Galu gale apie 8 val. mes iškeliavome link perėjos. Kelias gan status, tad eidami palengva ir nukirtinėdami keliuko vingius, 9 val. pasiekėme perėją. Perėjoje atsivėrė mums gražus vaizdelis: abipus kelio buvo sukrautos dvi akmenų krūvos. Radome du turistų raštelius. Vienas iš Novokuznecko, kurie perėjo Karagemo perėją iš Dželos upės pusės 2000 m vasarį, o antrojo mes kažkodėl tai neskaitėme. Abu raštelius paliko vietoje, prie jų pridėjom bombonkę ir duonos kriaukšlį. Perėjoje visi fotkinomės ir šlamštėme šokoladą, tik Ingrida kirto Čiupa-Čiupsą. Prieš pat perėją buvo sniego ruožas. Kaip labiausiai patyrusi ji darė pėdutes, paskui kurias mes kaip žąsiukai sekėme iš paskos. Sniegas truputį purvinas, bet giliau pasikasus jis ganėtinai švarus. Karagemo perėjos aukštis 2879 metrai, Čepulis pasilipo truputį aukščiau ir aukštis jau 2882 metrai. Koordinatės N49°58’33.0” E87°45’97.1”. Praleidę keletą minučių perėjoje ėmėme leistis žemyn. Pakeliui dar pasitaikė keli sniego ruožai. Dešinėje matėsi nedidelis tvenkinukas – balutė. Čepulis iš karto nulėkė prie jo fotografuoti ognionkų (tokių gėlių), pamėtė akinius ir pusę valandos jų ieškojo. Neišsikentę mes (nes tai jau buvo antras kartas, kai Čepulis pameta akinius, pirmas – kopiant į perėją) padarėme jam šniuriukus akiniams, o po to patekome į puikią gėlėtą pievą. Ten uostėm visas gėles iš eilės. Vienos kvepėjo medum, kitos niekuo, kitos dar kažkuo. Taip besileisdami beveik statmenu kampu atsitrenkėme į upę (tai Joldo upės intakas), nuo čia kelias iki Joldo upės eina palei jos intaką. Pakeliui prisirinkome pačių tikriausių svogūnų laiškų. Vaizdelis aplink nuostabus. Priėję Joldo upę persikėlėme į dešinįjį krantą. Toliau kelias tapo sudėtingesnis. Beveik nepaliaujamai žingsniavom per akmenis, įveikdami gan stačius ir ištisai smulkiais akmenimis dengtus upės šlaitus. Po vieno iš tokių perėjimų nusileidome prie upės, kur aptikome puikią aikštelę pietų pertraukai. Čepulis puolė ieškoti badano ir pasikarstęs upės šlaitais atitempė keletą įtartinų lapų. Kadangi nei vienas neprisiminė kaip tas badanas atrodo buvo ryžtasi eksperimentui. Keli badano lapai buvo įmesti į verdantį vandenį. Po poros minučių virimo efekto jokio. Net spalva nepasikeitė. Pridėjom dar arbatžolių ir gėrėm. Po to keletas iš karto patraukė į tualetą. Kol virėm pietus, matėm kaip kitoje pusėje takučiu prašuoliavo šešių žmonių grupė. Turbūt tai mūsų vakar matyti rusų turistai. Po pietų iškeliavome toliau. Už kokių 15-20 minučių mus pralenkė 3 čiabuviai su arkliais, kurie pernešinėjo rusų daiktus. Praleidę juos tolyn, mes toliau ėjome dešiniuoju Joldairy upės krantu. Krantas iš tikrųjų atsakantis: smulkūs akmenys, kurie menko judesio paliesti srūva žemyn į upę. Iš viso net du kartus taip keliavome: Čepulis ir Adomas trombavo akmenis ir mes ėjom iš paskos. Persikėlę per keletą upeliukų pakilome aukštyn į mišką ir po poros valandų kelionės pasiekėme Karagemo laukymę. Pakeliui miške radome badano. Tai buvo tikras badanas, o ne Čepulio badanas. Prisirinkome po maišą. Karagemo laukymėje, vos tik išlindę iš miško, sukritome į žolę. Pradėjome rūkyti ir ginčytis, kur buvo apsistoję naujagimiai. Taip turiningai beleidžiant laiką, pievoje pasirodė arkliai, ant kurių sėdėjo čiabuviai ir jau mūsų pažįstami rusai. O jų priešakyje, jau nepamenu kokios plaukų spalvos, rusų gražuolė. Jie mums parodė kur įsikūrę ir pakvietė į tą pačią chatą. Bet mes buvome išdidūs ir įsikūrėme 100 metrų nuo jų. Beje, Karagemo laukymė yra ant Joldajry ir Karagemo upių sandūros. Tai didelė pieva, kurios pakraštyje stovi vieniša trobelė. Mums besikuopiant stovykloje pasirodė 3 čiabuviai, kuriuos mes jau buvome sutikę vakar. Jie vėl siūlė savo paslaugas, kaipo nešikų, o mums atsisakius paprasčiausiai paprašė spirtnovo. Nežinau, ar jie patikėjo mano įrodinėjimu, kad ir patys sau patiems to gero neturime, bet galu gale jie atsikniso. Pavalgę pradėjome gerti Ingridos siurprizą – damų likeriuką. Bet spėjom mes padaryti vieną ratą, kai pasirodė rusai. Jie, matyt, nesulaukė, kol mes apsilankysim pas juos, tai atėjo patys. Atnešė skiesto spiriti, radiją, mes badano arbatos, šokolado ir prasidėjo: pirmiausiai pokalbių laidelė “Mes turistai”, po to pokalbių laidedė “Obyl-Ojuko perėja”, o pabaigoje dainelių konkursas. Skambėjo viskas: nuo Visockio iki Bremeno muzikantų, neskaitant kitokių rusiškų dainelių. Kaip tik to vakaro metu sužinojome, kad ‘koš’ – tai čiabuvių trobelė ar jurta su aptvaru gyvuliams, dar kartą pasikartojom savo žinias apie žopą. Tarp kitko, pasirodo rusai nuo Gorno-Altajsko iki Beltyro atvažiavo per pus pigiau, tik už 300 rub. Vienam žmogui, t.y. per pus pigiau nei mes. Svarbiausia jie sakė neprisipažinti, kad mes iš užsienio. Rusai atnešė dar skiesto spirito, o mes ištraukėme damų likerio likučius. Paskutinė stopkė pagal altajiečių papročius buvo leidžiama ratu. Kiekvienas turi nugerti po tiek, kad liktų dar paskutiniam žmogui rate. Spirito stopkės mums užteko 3 ratams. O labiausiai man patikusi dainelė štai tokia: ‘Slieva ratj, sprava ratj, prijatno s pochmielja miečiom pomochatj’. Apie pusę pirmos nuėjome miegoti. Miego nesinori turbūt nuo badano. Kita palapinė pradėjo tipo baikas krėsti. Švietė prožektoriumi mums į palapinę, atitraukinėjo užtrauktuką, purtė pačią palapinę ir prie įėjimo pridėjo akmenų. Bet galu gale nurimo ir jie.
    P.S. Ieškojom aukso šaknies. Adomas kasė ir kasė, bet vis ne tą augalą, nes šaknis rožėm nekvėpėjo.
    P.P.S. Rusų bania: ant upės kranto sukrauna akmenų piramidę, po jais sukuria laužą ir kaitina akmenis. Kai šie įkaista, virš akmenų ištempia tentą ir ten tupi, kol išprakaituoja, ir iš karto į upę.
    P.P.P.S. Rusai davė Obyl-Ajuko nuotraukas, kad atpažintumėm kuri perėja tikroji.
    P.P.P.P.S. Ten kur ana palapinė krėtė pokštus – tai buvo badano apsirijusios Reda, Sonata ir Rasa.
    P.P.P.P.P.S. Vakare ant paliankos užslinko žopa, bet mes įmėtėm į laužą košės ir žopa patenkinta pradėjo šviesti giedra.
    P.P.P.P.P.P.S. Pasirodo, kad kiekviena pieva ar kalnas altajiečiu papročiu turi savo duchą. Jam pamaloninti sustato akmenis, o viduje įtvirtina pagalį.
    Marijonas

    2001 06 27 (trečiadienis)
    Šią dieną visi vieningai pavadino Čepulio avantiūra. Budėjo Adomas. Nors vakar ilgai vakarojome, pakilome apie 6:30. Nusprendėme iki Kamriu ežero eiti su visais daiktais, nors rusai siūlėsi pasaugoti dalį mūsų mantos. Pavalgę grikių košės susipakavome. Buvo 9 valandos. Adomas stovykloje po krūmu paslėpė avino kaukolę, kurios neketino kartu tampytis, bet rusai čia pat įteikė jam dar vieną dovaną – kažkokio ožio apipuvusią kaukolę su labai gražiais ragais. Taigi, suslapsčius kaukoles, pajudėjome aukštyn Karagemo upe tikėdamiesi rasti tinkamą vietą persikelti. Mums teko brautis per žemaūgių beržų sąžalyną, braukiant nuo jų vakarykštį lietų. Naudos iš to buvo mažai, todėl nutarėme upę pereidinėti salomis. Šį kartą saugojome batus. Kai pasiekėme kitą krantą ir pailsėjome buvo jau 11 val., o mes praktiškai nepajudėję iš vietos. Nieko nelaukdami leidomės dešiniuoju Karagemo krantu. Keliukas buvo siauras, vedė per beržų krūmynus, tai kilo, tai leidosi. Teisybę sakė rusai, kad meškos yra tingios ir mėgsta vaikščioti jau pramintais takais ‘eina maršrutu’. Savo kely aptikome jų šūdų ir matėm pėdsakų. Sustoję pailsėti laukymėje prisirovėme česnakų, dar vėliau pakeliui radom svogūnų, prisirovėm čiobrelių ir mėtų. Toliau kelias ėjo išdegusiu mišku. Tiesa, kai kur dar aptikome neištirpusio sniego. Miške ilsėtis ilgiau negalėdavome, nes kaip mat apnikdavo įkyrios musės. Ypač mane ir Redą. Skubėjom nusileisti prie upės. Vos tik ją pasiekėme už poros minučių įkandin mūsų atbėgo 7 rusai. Jie planavo Kamriu ežerą pasiekti per 1,5 valandos. Buvo 14 val. Mes irgi ilgai neužsibuvom poilsiavietėj, nes dar reikėjo persikelti per upę. Manėm, jei sušlaptume, galėtume daryti ilgesnę pertrauką. Per upę teko pereidinėti rąstais. Padėdami vieni kitiems tą padarėme visai nesunkiai. Pietavome. Lašiniai buvo neįtikėtinai skanūs. Toliau mūsų laukė ilgas kilimas kalnu iki Kamriu ežero. Čia Marius Čepulis ir pasiūlė avantiūrą: nebeiti toliau keliuku, kuris staiga nusileidžia ir paskui vėl kyla, bet judėti tiesiai kalno šlaitu. Iš pradžių ėjimas buvo visai nesunkus, bet tuoj patekome ant labai sunkiai praeinamo mišku apaugusio, pilno išvartų kalno. Avantiūra, žinoma, pavyko – mes nukirtome gerą gabalą kelio, bet tolesnė kelionė tapo pačia sunkiausia iš visų. Nelabai buvo aišku, kaip brautis per mišką. Nežymų keliuką radom ir pametėm gal kokis 5 kartus. Kartą papuolėm ant 60-70° šlaito, kuriuo reikėjo kilti tiesiai aukštyn. Iš po kojų krito akmenys, kabintis irgi ne visada būdavo už ko. Nusikalėm siaubingai, o kelio galo dar nesimatė. Karštis pliekė nežmoniškai, musės, bjaurybės, erzino, vanduo gertuvėse baigėsi. Kai kam lupų kraštuose atsirado putų. Laimei, priėjome šaltinėlį. Vanduo grąžino dalį jėgų. Kaip tik čia pajutau, kad kažkur idiotiškai pasitempiau kelį. Pačiu nelaiku. Atrodė, kad to ežero niekad nepasieksim. Laukė dar viena kliūtis – persikelti išdžiūvusia kalnų upės vaga. Vieni stačiais kraštais nusileido ir užropojo aukštyn patys, kitus teko užtempti. Tačiau čia mūsų vargai užsibaigė. Dar kiek paėjus žemyn akmenimis pagaliau išvydome pratekantį Kamriu ežeriuką, esantį ~2090 m aukštyje. Gal čia miražas? Bet ne. Buvo 19.20. Krante vėl susitikome su rusais. Jie irgi nebuvo itin gerai nusiteikę, nes:
    1. altajiečiai juos išdūrė, sakydami, kad Kamriu pilnas žuvies. Ežeras pasirodė negyvas.
    2. nekirto kaip mes ‘avantiūriškai’ kelio, todėl labai sunkiai ir ilgai turėjo kopti. Pavargo.
    Kamriu ežero krantas akmenuotas, o kalnas apaugęs mišku. Niekaip neįmanoma buvo rasti lygesnės vietos palapinėms. Naktį nusimatė neblogas poilsis čiuožiant kažkur į šoną ir ropojant atgal. Nesvarbu. Visi jautėsi pragariškai. Mes, mergos, nepaisant jau atvėsusio vakaro ir ledinio ežero vandens, puolėm ‘maudytis’. Ne kokios tos maudynės išėjo, nes Kamriu dugnas nusėtas didžiuliais akmenimis ir dar padengtas kažkokiu dumblu-moliu, nesuprasi kuo, kas kyla ir maišosi su vandeniu, vos jį pajudini.
    Vakarienei Adomas privirė svogūnų sriubos ir arbatos. Diena baigėsi 23 val.
    Matėm: Adomas pagavo pusgyvį driežą, virš kalnų skraidė erelis arba grifas. Taigoj išbaidėm iš lizdo jerubę. Prie Kamriu Marius pastebėjo burunduką, vakare sutemus virš ežero skraidė šikšnosparniai. Miške žydi bijūnai.
    Nuostoliai: Marius pamėtė akinius. Adomas pametė kojines.
    Nueita: 10,5 km.
    Rasa

    2001 06 28 (ketvirtadienis)
    Šią dieną mes paskyrėme poilsiui prie Kamriu ežero po vakarykščio kopimo viršun.
    Ryte mūsų kompanija panašėjo į sanatoriją atvežtus ligonius: vieni panašėjo į reumatininkus (Ingrida, Adomas, Sonata ir Marijonas), vieni sunkiai vaikščiojo (Rasa), treti tarsi po muštynių (Redai kažkas įgėlė į akies voką ir jis ištino).
    Keltis anksti mes neskubėjome, todėl budinčioji Reda pusryčius (ryžių košę) paruošė pusei devynių. Kaip visados nerimstantis Marius lakstė palei ežerą žymiai ankščiau ir savo klyksmu, pamačius virš Kamriu ežero vandeninį strazdą, žadino visus pamiegoti norinčius.
    Papusryčiavę visi užsiiminėjo kuo kas norėjo. Mano pastebėjimai (vardai išdėstyti pagal abėcėlę).
    Adomas: atsikėlė vėliausiai, tuo kaip vadas rodydamas mums blogą pavyzdį. Po pusryčių su Sonata ir Marijonu išėjo palei ežerą ir į jį tekančią upę pasivaikščioti ir, kaip sako, gaudė drugelius. Paskui plovėsi maikę ir žaidė su Reda ir In. kortomis. Prasilošė. In. ir Reda labai džiaugėsi.
    Ingrida: plovėsi galvą, krūvą purvinų kojinių, miegojo apie pietus, žaidė preferansą su Reda ir Adomu, laimėjo kartu su Reda, bet liko durna, žaisdama durnių kortomis.
    Marijonas: su Adomu ir Sonata vaikštinėjo po apylinkes ir grįžo tik apie pirmą valandą, t.p. išsiprausė maikių ir kojinių, po pietų išsiruošė pažvejoti, nors rusai su meškerėmis čia nieko nepagavo. Užmetė dugninę meškerę, gaudė ant apsiuvų, bet, kaip nebūtų gaila, nieko nepagavo. Prieš vakarienę, neturėdami ką veikti su M. Č. mėtė į ežerą akmenukus.
    Marius: nuo pusryčių iki kokių 11-12 val. Vaikščiojo ir ieškojo po mišką akinių, trečdalį dienos rinko badaną ir hipnotizavo per labai nedidelį atstumą burunduką. Trečdalį dienos pradrybsojo žiūrėdamas kaip mes žaidėme kortomis, o vakare kaip ir Marijonas mėtė akmenis į ežerą. Tai vienintelis murzius, kuris nieko neplovė.
    Rasa: beveik visą dieną gydėsi žaizdas, prausėsi ir plovėsi rūbus, rašė į dienoraštį vakarykštės dienos įspūdžius.
    Reda: sunkiausia poilsio diena, nes reikėjo budėti: virti pusryčius, pietus (pakepė mėsą su svogūnais ir mėtų arbatą išvirė), vakarienę (grikių košę). Ruošė malkas, plovė indus ir puodą, kelis kartus, prausėsi, plovė rūbus, žaidė kortomis.
    Sonata: Su Adomu keliavo palei ežerą ir upę, po pietų plovė rūbus, o vėliau ilsėjosi palapinėje.

    Iki pietų oras tiesiog buvo fantastiškas: švietė saulė, nebuvo jokio vėjo, nelindo uodai ir musės, bet apie 16 val. Užslinko debesys ir prasidėjo lietus, bet jis nebuvo stiprus ir tęsėsi tik apie pusvalandį.
    Po pietų prie Kamriu ežero likome tik mes vieni, nes rusai, nepagavę nei vienos žuvies, nesutiko likti daugiau šioje vietoje.
    Tiesa, prie Kamriu ežero labai sunku surasti vietą palapinėms, nes visa pakrantė akmenuota, o miškelyje lygių vietų nėra, todėl naktį riedėjome į vieną palapinės kraštą.
    Po vakarienės Marijonas atnešė savo siurprizą – pelėsinį sūrį, kuris dvokė kaip gerokai būtų pasenęs. Mes iš trijų atneštų sūrių tik du ryžomės suvalgyti, kurie mažiau dvokė. Mes nutarėme, kad šie sūriai iš tiesų yra tokio kvapo ir gan greitai suvalgėme. Marius ir Adomas dėl viso pikto dezinfekavimui pasiėmė svogūnų laiškų. Mums geriant arbatą, pastebėjome, kad virš kalnų kaupiasi labai tamsūs debesys. Dėl jų kai kurių kalnų viršūnių jau nebebuvo matyti. Pakilo labai stiprus vėjas, mes sparčiai pradėjome dėti kuprines į maišus, krautis rūbus ir maistą. Palapinės nuo vėjo pradėjo kilnotis, tad kalėme iš medžio kuoliukus, palapines apkrovinėjome akmenimis. Vos po kokių 5-7 minučių susitvarkius iš dangaus prapliupo kruša. Buvo ganėtinai baisu sėdėti palapinėje, nes atrodė, kad ledo gabaliukai suplėšys palapinę. Toks stiprus vėjas, griaustinis ir kruša tęsėsi apie 10 minučių. Išlindę iš palapinės pamatėme, kad aplinkui jas buvo nedidelis sniego sluoksnis, o Kamriu ežeras buvo pasislinkęs porą metrų į priekį. Bet dangus dar vis buvo apsitraukęs juodais debesimis ir ūžė vis dar stiprus vėjas. Mumyse buvo dar vilties, kad lietus baigsis, tačiau ji greit išgaravo. Po dešimties ramybės minučių vėjas atnešė naują liūtį, kuri nebuvo tokia baisi kaip pirmoji, bet lietučiu taip pat nepavadinsi. Taip ir užmigome, klausydamiesi lietaus barškėjimo į palapinės stogą.
    Liūtis ir kruša prasidėjo dėl to, kad mūsų draugei жопай nepatiko marijono pelėsinis sūris, kurį mes paaukojome jai į laužą.
    Ingrida

    2001 09 29 (penktadienis)
    Visą naktį lijo. Tai stipriau, tai nustodavo. Palapinėj buvo drėgna, bet blogiausia tai, jog mes visą naktį slydinėjome aukštyn žemyn su savo miegmaišiais ir kilimėliais. Rasa sapnavo, kad ji vikšras, kuris rangėsi visą naktį, o Reda sapnavo, kad ji kopia stačia uola ir vis krenta žemyn. Adomo veidas po nakties buvo labai ryškiai susigarankščiavęs.
    Pradėjome lįsti iš palapinių apie pusę devynių, nes tik tuomet nustojo lyti. Pavalgėme Ingridos išvirtos miežinių kruopų košės ir, šiek tiek padžiovinę sudrėkusius miegmaišius ir kilimėlius ant saulės apšviestų akmenų, patraukėme atgalios (išėjome apie 11 val.). Ejome palei upę kalno šlaitu keliuku. Šiek tiek paėję nusiėmėm kuprines ir nusileidome šlaitu žemyn link šaltinėlio dar kartą Mariaus akinių paieškoti. Akiniai nebuvo rasti, taigi mes vėl užsiropštėm šlaitu į viršų link paliktų kuprinių ir patraukėme tolyn. Keliavome keliavome mišku retsykiais perlipdami išvirtusius medžius, akmenis kol 1245 pasiekėme pievelę, nuo kurios prasidėjo Čepulio avantiūra. Nuo šios pievos kalno šlaite atsiveria puikus vaizdas: kalnai, šaltinis, apačioje Karagemo upė įteka į Joldoairy upę. Toliau vėl keliavome mišku. Eiti sekėsi visai neblogai gal todėl, kad nekepino saulė, kaip kitomis dienomis. Keliaujant mišku Ingrida surado pamestas Adomo kojines. Tai lyg kompensacija už pamestą Adomo žalią vilnonę kojinę. Keliaujant mišku ant nuvirtusio skersai takelio rąsto radome nuskintą laukinį bijūną (jis panašus į bijūnus augančius močiutės darželiuose, tik nėra pilnaviduris). Jis buvo paliktas Adomui rusų kompanijos, kadangi vakare jie apie šį augalą kalbėjosi ir pažadėjo palikti jeigu suras. Adomas iškart puolė rausti žemes ir rinkti šaknis, nors neaišku ką jos gydo ir apskritai kam reikalingos. Prie aikštelės su ‘šalašu’ iš pušų šakų pavalgėme lašinių su svogūnais ir džiovintų abrikosų su razinomis. Iškrito keli lietaus lašai ir mes visi, išsigandę baisios liūties, sulindome į ‘šalašą’ ir sutūpėme kaip vištos ant laktų. Tačiau mūsų orų prognozė nepasitvirtino, jokio lietaus nebuvo ir mes patraukėme toliau. Gana spėriai pasiekėme savo laukymę. Beliko persikelti per upę. Čepukas brido basas (visi kiti su batais) ir maurojo ne savu balsu dėl šalančių kojyčių. Trobelėje šalia mūsų stovyklavietės rusų jau nebebuvo, taigi sulindome į vidų. Trobelė buvo iš dviejų kambariukų, pirmas mažesnis, visas juodas, dvokiantis degėsiais ir džiūvančia žuvimi. Didesniajame stovėjo stalas, gultai, buržuika, lentynos su iš medžio išdrožta kažkokia dievukės skulptūrėle. Trobelėje buvo ir žvakė, ir arbatos, bet dvokas vertė iš koto, todėl nutarėme miegoti savo žalioj aikštelėj ir savo šviesiose palapinėse. Vakarienei valgėm ryžių košę su Artūro siurprizu – kečupu. O kai užvirė arbata, atslinko ir žopa. Mes pasiėmėme puodelius arbatos ir chalvos, ir nubėgome nuo jos pasislėpti į trobelę. Kai iš jos išlindome dangus buvo giedras, todėl nutarėme jog mums pasisekė ir užsikaitėme dar vieną puodą arbatos. Visą likusį vakarą Adomas virino savo ožio ragus, skleidžiančius nenusakomą aromatą. Dangus niaukėsi, viena žopa slinko iš vienos pusės, kita iš kitos, ir nebuvo aišku, ko joms reikia ir ko jos nori, todėl kompanija, nebeišmanydama, ką ir bedaryti, surūkė su jomis ‘taikos pypkė’. Tikiuosi, tai padės ir rytoj nelis.
    Nuostoliai. Ingrida kažkur prie Kamriu ežero pametė savo skarelę. Adomas, kaip minėjau, pametė žalią kojinę.
    Atradimai. Vėl kaip jau minėjau atrastos kitos pamestos Adomo kojinės.
    Simpatijos. Visą vakarą žopa nedavė ramybės Mariui Č., pūsdama laužo dūmus jam į akis kur šis besedėtų. Marius Č. jai atsakė keiksmažodžiais.
    Kilometražas. Nuo Kamriu ežero iki šios mielos vietelės apie 11 km.
    Sonata

    2001 06 30 (šeštadienis)
    Žopa yra žopa – naktį ji bliat vis vien prislinko ir truputį mus prišlapino. Prikėlė budinčioji Sonata mus 7 val., davė miežinės košės (atrodo kaip viralas kiaulėms, bet buvo velniškai skanu). Ir su Tėvo siurprizo likučiais mes ją sušveitėm. Išgėrėme paskutinę kavą su kondensuotu pienu. Ryte apžiūrėjau trobelę. Ten galima rasti visko: nuo tepalo filtro iki ožio kanopų. 2 patalpos – prieangis ir pagrindinis kambarys su 3 langais uždengtais stiklu ar celofanu. Yra buržuika, kur babuška aladji kepė, krūva lentynų su maisto atsargomis (arbata, kruopos..., slovikai, degtukai, kojinės, rūbai, batai ir visokia kitokia chernia. Taip pat stalas ir gultai (15 žmonių). Tiesa, dvokas toj trobelėj kaip š..., nes yra visokių voblų ir kaulų liekanų. Ant stogo sumesti kaulų likučiai, prie lango prikalta sudžiūvusi voverė. Va taip gyvena čia vietiniai. Yra ir dienoraštis, kur vienišas altajietis anekdotus rašo, bei sablia išdrožta iš medžio. Pasedėję ir susipakavę daiktus apie 950 palikom stovyklą. Diena šiaip pasitaikė nuostabi, vienas kitas debesiukas tik kartais nuslinkdavo. Perėję laukymę, pasukome link miško ir suradę šiokį tokį takelį tarp krūmokšnių ir miško skynėmės į priekį. Buvo velniškai šlykštu, nes po lietaus visi krūmai buvo šlaputėliai, tai ir mes po kelių minučių tapome šlapi iki pusės. Per pusantros valandos pasiekėme Lievyj Karagem, jį lengvai perbridome ir ant didžiulės uolos susėdome išsidžiovinti. Pailsėję patraukėme toliau Pravuoju Karagemu jo kairiąja puse aukštyn. Radom kedro kankorėžių ir prisiskynėm maišą (Reda žadėjo iš jų išvirti pieną). O jie visai nieko ir žali. Dar pasibastę tai kalnu, tai paupiu suradome takelį ir po truputį kopdami viršun priėjom labai smarkios srovės upę (kairįjį intaką). Čia rąstais, padėdami vienas kitam, šiaip ne taip persiropštėme per jį. Ir susiradę aikštelę papietavome. Pietūs standartiniai – lašiniai, svogūnai, duona (paskutinė), džiūvėsiai, razinos, abrikosai ir šokoladas.
    Toliau keliavome tai paupiu tai kilom aukščiau. Priėjom išdegusį mišką, kedryną. Upė pasidarė plati čia negili, plati per ją galima buvo pereiti per akmenis. O kitam šone tai pasirodydavo tai išnykdavo didžiulės uolos. Prie upeliuko radom svogūnų. Pakilę aukščiau ir jau besibaigiant miškui užtikome didžiulę badano plantaciją. Ji tęsėsi iki pat ežeriuko (mūsų šios dienos tikslo). Dar vienoj vietoj radau rabarbarų. Baigėsi miškas, prasidėjo krūmynai (beržai, gluosniai, tujos, kadagiai) bei vienas kitas maumedis. Upeliui susiaurėjus ir pasidarius statiems šlaitams pasidėjome daiktus ir keliese nubėgome per uolas į razviedkę. Pasižiūrėję, kad prie ežeriuko gyventi bus galima ir rasim malkų, grįžome, pasiėmėm kuprine ir vėl nukeliavom prie ežeriuko ir kairiuoju jo krantu iki krašto kur įteka upelis nuo Obyl-Ojuko perėjos pusės. Čia vandenų suformuotos akmenų salelės puikiai tiko pasistatyti palapines, radom seną laužavietę. Ežeriuko vienas krantas – status skardis arba nuobiros, o kitas – lėkštesnis, apaugęs beržais ir gluosniais. Vanduo kaip ir visur žaliai mėlynas nuo kalkinių uolienų. Ir, aišku, jokių gyvybės ženklų.
    P.S. Atkeliavome 1700. Ežero šiauriniame šlaite dar yra sniego ir nuo mūsų stovyklos (aikštis – 2355 m) matosi Obyl-Ajukas, vienu žodžiu, kalnai kur rytoj eisim.
    Šiandien mes sukorėme apie 9 km.
    Pavalgėms (Sonata išvirė grikių košės) ir gėrėm arbatą su chalva. Aš blet išmečiau 10 ir rytoj budėsiu. Rasa pasirodo tysė visą tą maišą kedro kankorėžių apie 3 kg. O iš Redos pieno gavosi šnipštas (pasirodo čia Kostia pripasakojo). Dar matėm vertaliotą (gal skrido ko nors gelbėti?). Žopa pikta sėdi ant kalno ir mus stebi. Todėl Čepulis išsitraukė cigarą ir visi jį surūkėm, kad žopa mums būtų gera ir maloninga ir rytoj leistų pakilti į Obyl-Ajuką. Galiuką cigaro ir kedro riešutų (žalių) taip pat jai paaukojom. Nuėjom gulti apie 900. Tiesa, miegam ant akmenų ir rytoj pabusim kampuoti, o dar man budėt bliat!
    Marius

    2001 07 01 (sekmadienis)
    Apšarmojusios kuprinės, sugrubusios rankos – taip atrodo liepos 1-oji netoli Obyl-Ajuko perėjos. Marius vos prisišaukė mus valgyti, nes nesinorėjo lįsti į ledinį šaltį. 800 pagaliau išlindo saulutė iš už kalno. Draugei ž…., matyt, patiko vakarykštis dūmelis ir ji, turbūt, mūsų laukia kur nors ant perėjos, nes čia šalia jos dar nematyti. Paruošėme razinas ir riešutus ledams. Išsidalinome kasdienines bombonkių ir vitaminų normas. 920 sėdome arba tūpėmės gerti arbatos su medumi (papildomas dopingas). Saulė kaitina, dangus mėlynas ir kojos tiesiog pačios prašosi į perėją.

    1400 3247 m virš jūros lygio (N50°03’07.1” E87°30’05.0”) užkopėme per sniegą į perėją!!!
    Pasidarėme ledų iš sniego, riešutų, razinų, kondensuoto pieno ir Adomo siurprizo – konservuotų ananasų.

    1. 2400 m N50°01’68.1” E87°32’86.4” nakvynė prie ežeriuko netoli perėjos
    8,7 km
    2. 2517 m N50°02’10.2” E87°31’91.9”
    7,3 km
    3. 2648 m N50°02’25.4” E87°31’23.3”
    6,4 km
    4. 3247 m N50°03’07.1” E87°30’05.0” Obyl-Ajuko perėja
    4,3 km
    5. 2177 m N50°04’32.6” E87°26’95.8” Aukštutinis Šavlos ežeras (stovyklavietė)
    (atstumai nustatyti tiesiąja pagal GPS)

    Nuo stovyklos (1.) ėjome turais pažymėtu taku per berželius keružius ir pievas kol priėjome sniegą. Sniegu kilome vorele, susirišę virve, darydami laiptelius. Pakilimas ilgas su keletu pailsėjimu kas 100 m. Praėjome apsnigtą didelį plyšį. Iš perėjos viršaus jų matėsi daugiau. Rusų grupės duotos perėjos nuotraukos padėjo nustatyti kuri skylė mūsų. Reikia kilti į vidurinę, nors kairioji atrodo lengvesnė. Pagal mūsų skaitytus aprašymus, kylant į perėją, neturėjo būti sniego. Bet pasirodo pats stačiausias pakilimas buvo apsnigtas ir reikėjo vėl laiptukais vienas paskui kitą kopti. Perėjos ketera siaura, nusileidimas status. Iš pradžių akmenimis, kurie byra arba tik palietus išsijudina iš vietos. Reikia tikrinti kiekvieną akmenį, prieš pasilaikant už jo. Nusileidinėjome ilgai ir atsargiai, stengdamiesi nenuversti viens kitam akmens ant galvos. Kai nusileidimas pasidarė ne toks status, perėjome ant sniego ir ropojome visomis keturiomis atbuli. 1600 visi jau buvome perėję stačiausią ir pavojingiausią etapą. Toliau ėjome akmenimis žemyn, kartais pereidavome ant aptirpusio suledėjusio sniego, kuris nebuvo labai slidus, nes apsinešęs smėliu. Apie 1900 priėjome Aukštutinį Šavlos ežerą. Apsinakvojome. Kelią link ežero žymėjo iš akmenų sukrauti turai. Pakeliui yra pora laužaviečių, tiems kurie vėlai nusileidžia nuo perėjos. Vienoje jų net malkų buvo. Malkų pakankamai yra tik prie A. Šavlos ežero. Pakeliui praėjome porą ežeriukų, bet geros vietos nakvynei prie jų nebuvo. Vienas ežeriukas mėlynas, kitas – rudas (tinkamas purvo vonioms). Eidami aukštai aukštai matėme kalnų ožius. Visiems seilė nutįso… Marius pamatė kažkokį storašiknį švilpiką ir dar burunduką. Jų čia buvo daug. Bernai jau pradėjo svajoti apie spąstus ir medžioklę. Nakvynes vieta labai graži, netoli ežero. Kaimynystėje apsistojęs rusas su žmona iš Maskvos eis link Beluchos. Vakarinė košė buvo labai skani, o Mariaus siurprizas (‘Suktinis’) tiesiog dangiškas nektaras.
    P.S. Perėjoje ant sniego matėme drugelį ir žiedmusę.
    P.S.S. Rasa paslydusi čiuožė sniegu apie 30 m visomis pozomis kulvėrsčiu. Marius kabinosi į akmenį ir jis pradėjo judėti. Suspėjo pasitraukti į šoną. Bet visi šie įvykiai baigėsi laimingai.
    Dar…pavojinga eiti per sniegą šalia akmenų, nes apačioje upelis ir smingi iki kelių į vandenį.
    Vieni sako, kad plyšius reikėjo apeiti iš dešinės, kiti sako, kad per vidurį, nes ten mažiau plyšių. Mes ėjome per vidurį.
    P.S.S.S. Rusai nusileidinėjo čiuoždami. Išmėtė gitaras į šonus. Jų ‘baryšnia’ vos neįsimūrijo į akmenį. Juos ant viršūnės užklupo lietus. Tada jie išgėrė likusį savo spiritą. Nenuostabu, kad tada tik nučiuožti beliko.
    Reda

    2001 07 02 (pirmadienis)
    Ryte kuomet jau reikėjo keltis, pradėjo lyti. Dėl to, bent jau mūsų palapinė dar kokią valandą viršaus voliojosi, kad aš (Adomas) pirmasis išdrįsau išlįsti. Lietutis buvo šiek tiek aprimęs, o budintysis (Ingrida) ir abu Mariai jau dabojo verdančius žirnius. Po įprastų pusryčių abu mariai ir Adomas susiruošėm pas rusų grupę, kurią tikėjomės rasti prie Žemutinės Šavlos. Dar, kaip vėliau sužinojome, Marijonas anksti ryte kada dar lietaus nebuvo nei kvapo, papildė badano atsargas ir pabandė kažką sužvejoti. Žvejybos rezultatas – š….. Na, patraukėme mes pas rusus. Pakeliui vėl lietus įsismarkavo, dangus nuo iki buvo aptrauktas debesimis. Keliukas, žinoma, labai įspūdingas. Kelias valandas mes lipome ir leidomės akmenų laužynu, kur keliukas ir pan. dalykai visai nesuprantami. Pasibaigus akmenynui, pasirodė padorus keliukas, kuriuo mikliai pasiekėme Žem. Šavlos ežerą. Te,. Kur upeliukas įteka į Šavlą, Marijonas pasiliko bandyti laimės žvejyboje (pakeliui sumedžiojome bent 6 sliekus). Marius Č. ir Adomas patraukė toliau. Po kiek laiko pasiekėme neseną stovyklavietę (pelenai buvo dar šilti). Dar toliau stovykla su žmonėmis. Kaip paaiškėjo tai maskviečių mergų grupė, kuri čia atkeliavo su 2 vadovais bernais. Vėliau iš savo draugų mes sužinojome, kad to kaina – 4000 rublių žmogui, atvykstant iš Barnaūlo. Kartu su šiais maskviečiais sėdėjo ir vienas jau pažįstamas rusas, berods Andrejus, gitaristas. Su juo mes nukeliavome į rusų (ПTO) stovyklą. Kelionė bendru atveju užtruko apie 2 val. – 1 val. ėjimui per akmenis, ½ val. – pasiekti ežero galą.
    Ten gavome arbatos, parūkėme. Beje, šneka ėjo tik su vienu komunikabiliausiu rusu – tatuiruotu vaikinu. Kiti tuo metu sėdėjo palapinėse ir lošė kortomis, nedrįsdami išlįsti, nes mus palaikė maskviečiais. Po to, kai susivokė, išlindo visu būriu, nutręšė tabako ir papasakojo apie savo nuotykius ant Obyl-Ajuko. Pasirodo juos pačioje perėjoje užklupo lietus, jie išmaukė visą savo spiritą, o nusileidinėjo kaip kas – ant kuprinių, ant šiknos, ant kojų. Vienas net sugebėjo gitarą nuleisti sava eiga nuo kalno. Patraukus atgal kelelis buvo linksmas – Marius Č. varė skorochodke, mes bėgome iš galo, pylė lietus, rinkome visokias žoles sriubai ir arbatai. Sugrįžę, nors lietus buvo bjaurus, sukonstravome šalaša, kuriame dabar ir sėdžiu, šąlu kojas bei laukiu puodelio arbatos.
    Adomas

    Bendro pobudžio informacija, kuri gali būti naudinga keliaujantiems Altajumi.
    1. Nemesk kelio dėl abejotino kalnelio, nors per jį ir atrodys arčiau. Takeliai Altajuje yra ne šiaip sau, kartais – tai vienintelis galimas praėjimas.
    2. Einant nuo Karagemo palianos iki Kamriu ežero laikytis takelio. Užėjus toliau už šalašo bei perėjus upę, keliukas pradeda vesti link Kamriu ir Karagemo upės santakos. Čia reikia mesti (!) takelį ir kilti pieva apaugusiu šlaitu aukštyn. Pakilimas be tako, tačiau gan status. Nebijoti aukščio. Užlipus aukštyn – ieškoti takelio. Jokiu būdu neiti tiesiai mišku, kur labai labai sunku.
    3. Informacija apie valgomus augalus. Svogūnai. Altajuje aptikome bent 3 rūšių svogūnų, kuriuos galima vartoti visus (iškasus) ar tik jų lapus. Kadangi rūšių pavadinimų nežinau, tuomet bandysiu apibūdinti tik šiaip:
    Svogūnas 1: laiškai panašūs į česnakų, prasčiausi iš visų. Randami tiesiog pievose. Yra pakeliui nuo Karagemo pievelės iki Kamriu, nepasiekus Šalašo. Panašus rastas ir prie Žm. Šavlos ežero.
    Svogūnas 2: tarpinis variantas tarp 1. ir 3. Laiškai labai primena daržuose auginamus laiškinius svogūnus tik smulkesnius. Auga gerais kuokštais, išrauti su svogūniukais labai sunku. Kažkas juos užvadino meškiniais svogūnais (gali būti). Rastas pievoje prie šaltinėlio leidžiantis nuo Karagemo perėjos. Skonis geras.
    Svogūnas 3: Pats skaniausias aštriausias ir didžiausias svogūnas, labai panašus į daržuose auginamus galvinius svogūnus.a dažniausia akmeninguose šlaituose, kai mažai kitos augmenijos. Rastas netoli Kamriu ežero prie griovos, pakeliui link ežero prie Obyl-Ajuko, taip pat prie Viršutinio Šavlos ežero, aukštai šlaite. Šitas svogūnų variantas – pats geriausias.
    Išvados: jeigu keliaujate Altajumi birželio – liepos mėn., neimkite jokių svogūnų – jų rasite vietoje.
    Rabarbarai. Mes radome rabarbarų netoli ežeriuko, esančio prie Obyl-Ajuko perėjos, bei Viršutinio Šavlos ežero. Jie auga tarp didelių akmenų, kur nėra kitokios žolinės dangos.
    Rūgštynės. Retas svečias, rastas prie tarp akmenų prie Kamriu (išimtis) bei miško pievose prie Apatinio Šavlos ežero.
    Dilgėlės. Gali būti rūgštynių pakaitalu. Mes jas radome tik akmenyne tarp Šavlų, kur mažai kitokių augalų.
    Mėtos. Kylant kalnu į Kamriu pievoje rastos kažkokios mini arba pseudo mėtos, bet pilnai kvepiančios mėtomis ir tinkamos naudojimui.
    Čiobrelis. Jų pilna visur, reikia tik ieškoti, tinka arbatai.
    Badanas. Jo sudžiūvę apatiniai (pilnai juodi) lapai tinkami arbatai, kuri turi kažkokių super savybių, tačiau kokių – niekas tiksliai nežino. Badano plantacijų yra pakeliui nuo Karagemo perėjos link Karagemo pievelės, pakrantėse prie ežerėlio netoli Obyl-Ajuko (iš Kinijos pusės) bei prie Šavlos ežerų.
    Serbentai ir agrastai. Jų yra visur miškuose, reikia tik ieškoti. Šakelė su lapais ir nesunokusiais vaisiais (serbentų) naudojome arbatai – skonis neblogas (kažko trenkia mediena).

    2001 07 03 (antradienis)
    Visą naktį su pertraukomis lijo. Rasa sakė, kad lijo 6 kartus, Marius – 8. Apskritai naktis buvo turininga. Marius sapnavo, kad valgė bulves pas kažkokius kaimiečius. Jis jau tiesė ranką link garuojančių kotletų, kai nevidonė Sonata pažadino visus pranešdama, kad laikas keltis. Taip Marius kotletų ir neparagavo. Ingrida visą naktį praknarkė (Mariaus liudijimu) švilpaudama valso melodiją. Ryte užkandę kukurūzų ir miežinės košės mišinio. Mes sulaukėme geraširdiško žopos gesto: ji kažkur dingo. Vietoj jos pasirodė žydras dangus ir balti debesėliai. Taigi, viską išsidžiovinome ir patraukėme link Žemesniojo Šavlinskoje ežero. Takas link jo veda palei ežero pakrantę per beržiukais apaugusią laukymę. Čia takas šakojasi į dvi dalis: viena veda aukštyn, kita prie pat ežero kranto. Kadangi antrąjį takelį jau buvom praėję, tai ir pasukome juo. Ežero pabaigoje takas pradeda kilti tarp aukštų, samanomis ir kerpėmis apaugusių dažnai didžiukių akmenų. Laipioti jais gana sunku, slidu. Taip priėjome ežero pabaigą ir atsidūrėme ties kitu mažiuku ežeriuku. Matomai tai to paties ežero dalis atskirta nuo pagrindinės dalies siauru pratekėjimu. Čia laukė pati sudėtingiausia žygio dalis per didžiulius pakrantėje suverstus akmenis. Žopa dar pamalonino kelionę lietumi. Samanos ir akmenys pasidarė slidūs. Perėję šią dalį patraukėme siauru kanjonu, kur akmenys jau ne tokie dideli ir galima laisvai žingsniuoti. Toliau keliukas leidžiasi link žemesniojo Šavlos ežero. Vaizdas atsivėrė nuo kalno fantastiškas: žemyn per slenksčius sruvanti upė ir apačioje tyvuliuojantis ežeras. Vienas jo krantas miškingas (neaišku iš kur tie mitai, kad prie Šavlos nėra malkų), kitas bemiškis. Sustojome bene pirmoje aikštelėje. Oras puikus: viską išsidžiovinome. Pasistatėme palapines ir tada prasidėjo. Žopa pradėjo rodyti kaprizus ir rodė iki gilaus vakaro. Adomas sakė, žinotų kur ji yra – sukapotų kirviu. Dieną pražaidėme kortomis, o Sonata, Rasa ir Reda keliavo į duchu palianką. Vakare oras praskaidrėjo ir naktis praėjo iš viso be lietaus. Per dieną nuėjome 3,5 km. Vakare be perstojo girdėjome akmenų griūtis. Ir net matėme riedant didžiulius akmenis. Rasa dar priminė, kad pilnatis buvo, apšerkšniję kalnai buvo. Sonata, Rasa ir Reda sakė eidamos į palianką matė veidą kalnuose. Jau vaidenasi. Chariusų ežere ir kvapo nėra. Sako, kažkas žvejojo 3 dienas, pagavo 1 ~ 10 cm ilgio. Tai tiek. Vienu žodžiu buvo poilsio diena. Einant palei ežero kraštą yra akmeningas aukštas iškyšulys. Ant jo akmeninė tvora aptverta aikštelė, kurios viduryje 3 akmeniniai kurganai. Ir viso ežero pakrantėje daug stabų. Tai mediniai stulpai su juose iškaltu moters veidu įkypomis akimis.
    Giedra būna tada, kai žopa užsimauna giedras, bet jos dažnai praplyšta (Mariaus komentaras). Ir kedras yra šūdas, jis nedega. Ingridos komentaras: ežeras matosi iš toli, bet iki jo eiti toli.
    Baigėsi medus, vegeta, šašlyko prieskoniai, kukurūzų kruopos.
    Marijonas

    2001 07 04 (trečiadienis)
    Ryte išsiropštę iš palapinių valgyti Marijono išvirtos žirnių košės visi stebėjosi, kodėl naktį nelijo. Vis tik ta žopa leidžia kartais atsipūsti, išsidžiovinti palapines, susidėti daiktus. Šiandien judame link Čibito. Planas – pasiekti Šavlos ir Eštikiol upių santaką. Rytas pasitaikė šaltokas, ir mus labai pralinksmino į stovyklą atėję du rusai: vienas iš jų buvo su šortais, ir mums darėsi šaltą vien į jį žiūrėti. Pajudėjom 1010 siauru keliuku palei ežerą, po to – Šavlos upę. Pakrantės, apylinkės – labai gražios, bet bėda, kad daugiausia tekdavo žiūrėti po kojomis, nes mes mynėm pražliugusį keliuko purvyną. Pakeliui sutikome krūvą link Šavlos ežero keliaujančių turistų grupių. Iki pietų buvo giedra. Atrodė, kad visus debesis vėjas grūda prie ežerų, todėl mes sau atrodėme gudrūs – nuo žopos pabėgom. Tačiau negirk dienos be vakaro. Antroje dienos pusėje mūsų keliukas pasuko per mišką, ir čia mus pasivijo didžiulė žopa. Ji merkė kiaurai, iki siūlo galo. Šlepsėjom slydinėdami per purvyną, braukėm nuo krūmų vandenį, batai žliugsėjo, o kelio galo nesimatė. Rąstais persikėlėme per Eštikiol upę ir sumanėm slėptuvės nuo lietaus ieškoti kažkokioj trobelėje, kuri buvo pažymėta žemėlapy. Nublūdijom ne į tą pusę, po to šlapiais krūmais brovėmės atgal, bet vis tiek jokios trobelės taip ir neradome. Gerai, kad aptikome miške platesnę laukymę su laužaviete. Adomas tuoj organizavo didelio vandenininkų (tokio kaip Joninių) laužo kūrimą. Keikdamas žopą, norėdamas matyti ją įasmenintą, kad galėtų ją nugalabyti, šiaip taip užkūrė liepsną. Visų rankos buvo sužvarbę tiek, kad sunkiai judėjo. Šitas didžiulis, visą džiovinantis laužas mums buvo tikras išsigelbėjimas. Čia ir lietus baigėsi. Mes stovėjome visi garuodami aplink laužą, sukinėjome šilumai tai vieną, tai kitą šoną kaip šašlykai, išdžiovėme visus permirkusius skudurus, pasistatėme palapines. Išgėrę arbatos iš juodųjų serbentų ir erškėtrožių žiedlapių, prikirtę ryžių košės, pasaldinę savo žvarbią būtį Sonatos siurprizu – Danutės pyragu ir Karališku šokoladu, visi pralinksmėjo. Šiandien galutinai buvo atsisakyta idėjos eiti bet kokias radialkes. Keliausime tiesiai į Čibitą, nes niekada negali žinoti ko laukti iš tos žopos. Ką tik baigėsi tabakas.
    Rytoj budėsiu.
    Nuostoliai: Nukritusi nuo laužo malka prisilietė prie mano striukės ir išlydė visą šoną. Adomo maikėj nuo žarijos pradegė skylė, naujų batų padai atsiklijavo.
    Marius sakė, kad čia upės vanduo kietas, o ežeruose minkštas. Šiandien pasibaigė žirniai ir siurprizai. Arbatos liko labai mažai, todėl pakeliui ieškom bet kokių valgomų žolių. Paprastai tų pievų žolių (čiobrelių, mėtų, juodųjų serbentų, gervuogių lapų, erškėčių žiedlapių) mišiniai labai skanūs. Nueita 11 km.
    Rasa

    2001 07 05 (ketvirtadienis)
    Rytas prasidėjo pusryčiais ir žopos pakasynomis. Entuziastingai sukrovėme jai kapelį ir nusifotografavome ‘liūdnais’ veidais. Aišku, žopai tai nei motais. Pusę kelionės link Oroj perėjos ji mus dar paliko ramybėje, bet kita dalis buvo šlapia. Kelionę pradėjome apie 10 val. Ėjome takeliu tarp karklų ir berželių. Šlapia… Paskui pakilome aukščiau, ėjome per kedryną. Išėję iš miško, ant aukštos kalvos papietavome. Aplink debesys ir nesimatė kalnų. Purškė lietus ir mes suvalgėme greičiausius ir šlapiausius pietus. Pakui susikišę rankas į kišenes, risnojome pražliugusiu takučiu. Jei ne beržai keružiai ir kalnai panašūs į Chibinus – galvočiau, kad einu darganotą dieną savo kaime pas bobutę. Vaizdas turėjo būti labai gražus, bet buvo paplaukės. Ėjome iki perėjos gana ilgai. Galėjome kirsti pelkę (šiuo metu ji buvo sausoka), bet laikėmės keliuko. Prie kelio išbaidėme kažkokių paukščių, kurapkų ar žvyrių (višta raudonais antakiais), šeimynėlę. Žemai prasklendė peslys.
    Perėja (~ 2300 m) atrodė juokingai žema. Užkopus atsivėrė nuostabus vaizdas. Leidžiantis žemyn, pasirodė, kad iš kitos pusės Oroj perėja visai ne tokia jau lengva. Leidomės ilgai siauru arklių išmindžiotu takeliu. Miškas žolėtas, privirtęs malkų, bet tinkamos nakvynei vietoj ieškojome iki pat vakaro. Iš pradžių ėjome palei upelį, bet pakrantės pelkėtos ir daug uodų. Paskui apylinkės pagražėjo, bet dingo upelis. Apsistojome prie mažo upeliuko netoli takučio. Bent uodų nedaug ir yra kur pasistatyti palapinę. Rasa išvirė labai skanią rūgštynių sriubą, nors sakė, kad ‘… ne, nėra skonio, nežinau kas valgys ir t.t.’, bet mes puodą net išlaižėme. Žopa surado mus ir čia ir dabar anot rusų ‘моросит дождь’.
    P.S. Nuostoliai: bešokinėdama per akmenis – išsimaudžiau iki kelių.
    P.P.S. Ant perėjos nebuvo turo. Vasarinės trobelės sugriuvusios ir apšiktos.
    P.P.P.S. Marius sako, kad pabėgome iš žopos karalystės. Ši likusi visai be potencijos, nes žemai neauga badanas.
    Nuėjome apie 17 km.
    Reda

    2001 07 06 (penktadienis)
    Atsikėlėme apie 8 val. Budėjo Adomas ir išvirė ryžių košės be druskos. Ilgai iš palapinės besikrapštančios mergas jis pavadino ‘тухлой копустой’. Nors mūsų vakarykščiai planai buvo vienoki (keliauti arčiau Čibito), bet valgant staiga vieningai nutarėme pailsėti ir niekur neiti. Tačiau kadangi maisto produktai baiginėjosi, nutarėme pasiųsti į miestą ‘трех гонцов’, kad jie parneštų ką nors skanaus. Į miestą nutarė eiti Reda, Marius ir Marijonas. Sudarėme maisto sąrašiuką, kuriame pirmu numeriu buvo duona, arbata ir kruopos. Mes tiek išlepome, kad į sąrašą įtraukėme kondensuotą pieną, alų, netgi citrinas, bananus bei sausainius. Įdavę į rankas sąrašą, pinigų, žemėlapius, paprašę, kad su vietiniais nekalbėtų prieš 10 val. Išsiuntėme apsipirkti ir į žmones pasižiūrėti.
    O likusieji (Rasa, Sonata, Adomas ir In.) likome stovykloje plauti ir džiovinti rūbus, kuprines ir pan. Saulėtas oras tam buvo labai tinkamas.
    Tiesa, valgant pusryčius, paaiškėjo, kad tušonkė, kurią mes pirkome kažkokiame Altajaus rajono kaime, pasirodė yra Kaliningrado gamybos. Mes pagalvojome, kad mėsa, matyt, bus lietuviška.
    Aš, Rasa, Sonata ir Adomas iki pietų prausėmės, džiovinome rūbus, žaidėme kortomis durnių, apie 13 val. Pavalgėme pietus – pakepintą mėsą su svogūnais ir česnakais ir arbatos išgėrėme. Po pietų visi dairėmės ar negrįžta mūsų bendražygiai, bet jų vis nebuvo ir nebuvo.
    Apie 16 val. Pastebėjome, kad upeliukas, prie kurio mes apsistojome visiškai yra išdžiūvęs ir vandens reiks imti kiek aukščiau paėjus. Gal iki rytojaus visas upeliukas neišgaruos?
    Prieš 17 val. Grįžo Reda ir Mariai. Nupirko 3 bonkes kondensuoto pieno, ryžių, žirnių, margarino, dviejų rūšių sausainių, prieskonių pakelį, arbatos ir alaus. Deja, tik duonos parduotuvėje nerado.
    Pagal jų pasakojimą mes apsistojome pačiame užkampyje, o pagrindinis kelias eina kažkur žemiau nusileidus. Iki Čibito jie leidosi apie 3 val., apeidinėjo didžiausiu lanku Čiujos upę, ėjo didžiuoju tiltu. Parduotuvėje rado girtą pardavėją ir girtas tris moteriškes. Mat šiandien kažkokia šventė ‘духов’ ir visi ten vaikšto apsvaigę. Parduotuvėje Redą vadino ‘хозяйка’, Marių Č. palaikė jos broliu, o Marijonas galbūt palaikytas jos vyru. Tos trys moteriškės siūlė mūsiškiams prekes, šūkavo girtos, daužė per pečius. Toji Čibito parduotuvė, sakė, primena ‘lavkę’ kurioje galima rasti šiek tiek maisto, valiklių, kojinių, triusikų ir kažkokią kvarbatkuotą žalią suknelę celofane paslėptą, kurią jau nusižiūrėjo Reda, bet duonos nė kvapo nėra. Jei norisi duonos, reikia žygiuoti į Aktašą.
    Atgal eidami, jie kirto nemažą kampą, nes jei nebūtų kirtę, tai būtų astėję tik 20 val.
    Čibite yra namas, kuris vadinasi “Тенис и билиард”, yra dar “Дом культуры”.
    Eidami matė angį, ėjo pro pievas, kurioje iki ausų šokinėja žiogai, Marius Č. matė prabėgančio šerno užpakalį (bet Reda su Marijonu sako, kad nieko nematė).
    Pusei septynių Adomas paruošė mums ryžių košės su svogūnais ir mėsa. Košės kiekvienam buvo puodelis su kaupu. Prieš tai mes buvome suvalgę nemažai sausainių su margarinu. O po košės išgėrėme alaus, o po alaus arbatos išgėrėme su kondensuotu pienu ir sausainiais. Mūsų pilvai po tokios vakarienės pasidarė kvadratiniai. Netgi mūsų grupės ėdrūnas, visas iki tol 14 dienų ‘badavęs’ ir jautęsis nedavalgęs Adomas šį vakarą pasakė, kad apsirijo.
    Miegmaišyje Marius Č. pradėjo kuistis, išplėtė akis ir viena po kitos pradėjo traukti iš savęs erkes. Viso ištraukė tris erkes. Sakė, kad Čibite geriau niekur nesėdėti, nes ten daug erkių.
    Viso nueita: Reda, Mariai ~15 km.
    Adomas, Sonata, Rasa ~10 metrų.
    Ingrida

    Svogūnai:Nr. 4. Radome pačius paskutinius, pakeliui nuo Aroi perėjos iki Čibito. Auga akmenuotame šlaite, nors kartu daug ir kitokios augalijos. Auga kupsteliais, po 4-10 lapų, kurie normalaus dydžio plokšti. Laiškų skonis labai švelnus. Svogūnėlis nedidelis, šiek tiek kartokas. Pastaba: nesupainiokite su kartu augančiais lažkokiais kardeliais, kurių lapai panašūs plokšti, tačiau dichotomiški. Kardelių lapai karstelėję.
    Adomas

    2001 07 07 (šeštadienis)
    Atsikėlėme apie 9 valandą ir beveik iki 11 val. pusryčiavome. Oras puikus: debesėliai, saulė, karšta, jokio lietaus. Po pusryčių slampinėjome aplink palapines ir vis atidėliojome kelionės pradžią, mat šiandien buvome nusprendę nusileisti kelis šimtus metrų žemyn į kitą stovyklavietę. Galų gale iki soties prisižaidę durnių: Marius Č – 4 – tuoju laipsniu, o likusieji kvadratu, neskubėdami susikrovėme daiktus ir pradėjome leistis. Maistą sukrovėme į vieną ganėtinai nedidelį maišiuką. Pakeliui dar radom kažkokią į žemę susmegusią apleistą lūšnelę, bet joje nieko įdomaus nebuvo. Atėjom iki stovyklos ir… radom ją užimtą. Kiek pasimetę nutarėme apsistoti aukščiau ir laukti, gal neprašyti svečiai patys susipras dingti iš mūsų aikštelės. Sustoję prie Oroj upelio mes papietavome. Po to Adomas neapsikentęs nuėjo paklausti anų ar dar ilgai jie kiuksos mūsų vietoje ir rado juos besiruošiančius išeiti. Pagaliau jau po gero pusvalandžio pamatėme juos pūškuojančius į kalną pilnomis, pilnomis kuprinėmis ir nieko nelaukę okupavome naująją vietą. Čia pagal jau susiklosčiusią metodiką, kurią visada taikome apgyvendindami naujas vietas, pirmiausiai prisirinkome malkų, po to pasistatėme palapines, po to sulaužėme visas malkas į vienodo ~ 50 cm ilgio pagaliukus, užkūrėme laužą ie ėmėme žaisti durnių. Diena taip ir būtų praėjusi be ypatingų atsitikimų, bet mūsų mieloji ir, dėje, nepasiekiamoji žopa vėl pratrūko. Prasidėjo lietus. Mums besėdint prie laužo taip nugriaudėjo, kad akyse viskas pabalo, o ausis užgulė. Atrodo žopa taikė į mus ir vos per kelis metrus nepataikė. Dabar, kai aš rašau šias eilutes pasislėpęs nuo lietaus ir vėjo palapinėje, Marius Č. žaidžia su GPS’u, o prieš tai jis dėliojo pasjansą, o kiti kažką intensyviai veikia lauke, turbūt neatitraukdami akių žiūrį į plazmą. Nepaminėjau dar, kad ne tik lijo, bet ir buvo kruša. O dar čia atlėkė Ingrida ir išsivedė mus gerti spirito. Spiritą gėrėm po 10 ml iš Adomo mėgintuvėlio. Rasa, sako, išėjo apie 40°. Sonatai biški padidėjo akys ir užsikosėjo. Visi kiti noriai gėrė užsikąsdami lašinių gabaliukais su svogūnų laiškeliu. Liepota! Viduje pasidarė šilta, prisiminėm čiastuškas ir padainavome dalį smagios dainelės apie žopą, kurios dabar jau nepamenu. Menko apgirtimo pasėkoje Marius Č. prisipažino esąs durnas kalnų ožys. Šiaip ne taip pratempėm iki 6 valandos ir tada privertėm Redą virti vakarienę, ko ji baisiai stengėsi išvengti arba nukelti kiek įmanoma vėliau. (Spirito reikia turėti visur ir visada – įrašyta pagal Adomo nurodymą). Puodui bekaistant staiga nudegė jo rankena ir du liaudies meistrai: Adomas ir Marius Č. puolė daryti savus rankenų variantus. Galų gale kažkas gavosi ir mes tylėdami ir lapsėdami ausimis sušlavėme ryžių košę, o po to, o po to sguščionkę su sausainiais ir šokoladą su arbata. Mums taip besilepinant žopa vis sėdi virš mūsų galvos, bet nelyja. Tik vėjas stiprokas ir šaltas. Maždaug pusę devynių vakaro Marius Č. sugalvojo užmesti į laužą ką tik nukirstą maumedžiuką: kad visas Čibitas matytų, kur mes esame. Ant tų žodžių iš apačios pasirodė 4 girti džigitai ant arklių. Vienas jų dar buvo pasisodinęs vaiką. 2 uniformuoti iš karto nujojo toliau aukštyn, o vienas girtas altajiečių paršas nusirito nuo arklio vos nesimindydamas Redos ir pradėjo reikalauti staršovo arba načalnika. Mūsų atsakymas, kad mes neturime načalniko šitai vos paeinančiai kiaulei buvo nesuprantamas. Galų gale jis nusitęsė Adomą pakalbėti, o mes bendravome su jo draugeliu, kuris turėdamas kelis smegenų vingius prisiminė kažkur girdėjęs apie Pribaltiką ir paminėjo Lietuvą, Latviją ir Estiją ir net veido išraiška pabandė išreikšti koks didėlis atstumas nuo čia iki mūsų namų. Papasakojo, kad jie joja į Šavlą medžioti. Su arkliu iki ten 4-5 valandos, o visa medžioklė trunka 3-4 dienas. Galų gale kiaulė išsireikalavo iš Adomo 15 m virvės, reikalaudamas kažkokios licenzijos. Norėdami kuo greičiau atsikratyti tuo kiaule atidavėm jam virvę, eidamas link arklio jis dar be ceremonijų paėmė mano sudeginimui skirtas pirštines, ir burbėdamas ‘tamahauk’ paėmė mūsų kirvį. Kirvį spėjom atimti. Galų gale kiaulė parodė į eglutę degančią lauže ir nujojo. Pakeliui jis vos nenudūrė savo draugelio arklio. Tas vos spėjo išlementi rusiškai: neliesk mano arklio. Va tokia yra altajiečių medžioklė. Kol nukeliauja iki Šavlos prisirenka visko. Adomas po to gailėjosi, kad vietoj virvės neatidavė kepurės. O po to prasidėjo svajonės apie maistą. Kas kiek sgusčionkės iš karto gali suvalgyti. Adomas pasiūlė važiuojant atgal nusipirkti po vieną. Po to visi užsimanė kibiriuko mandarinų, apelsinų, melionų, vynuogių, bulvinių blynų, o galų gale nusprendėm paskambinti Artūrui iš taksofono, kad jis mus pasitiktų su bliūdu cepelinų. Tada perėjom prie kitos temos: Barnaūlo aerouostas būna per naktį atidarytas ar ne. Jei ne tai statysime palatkę automobilių aikštelėje. Po to šiek tiek praleidau mintį ir išgirdau tik kaip Sonata pliekė kažkokį visuomeninį transportą. O štai dabar Marius Č. rodo fokusus. Aptepė akmenį sakais ir įmetė į laužą: tipo akmuo dega (A. beje, altajietis sakė, kad arklius jie treniruoja 3 metus). A dar beje, tos kiaulės draugas pasiklausė Mariaus Č. ir Ingridos vardų ir siūlė keliauti kartu. Tai va. Visi pastebėjo, kad aš per daug rašau ir ar tik nestenografuoju. Tai reikia baigti.
    Marijonas

    2001 07 08 (sekmadienis)
    Šiandien paskutinė diena kalnuose. Rytoj anksti ryte išeiname link Čibito susitikti su autobusiuko vairuotoju. Keliausime namo.
    Šiandien budi Adomas. Apie 9 val. Jį prikėlė Čepulis, tad nieko kito nebeliko kaip tik eiti virti pusryčių. Pusryčiams valgėme ryžių košę su ‘tušonke’. Begeriant arbatą mūsų stovykloje pasirodė du keliautojai iš Barnaūlo. Jie ėjo link Šavlos, o po to planavo keliauti link Arguto per perėję Jungur. Vyresnysis keliautojas pasakė, kad trobelės, kurios mes taip ieškojome nusileidę palei Šavlos upę, iš tiesų nėra, ją sugriovė nuošliauža. Keliautojams išėjus visi, išskyrus Adomą, išėjo rinkti badano ir šiaip paslampinėti. Truputį nusileidę nuo savo stovyklos žemyn šlaitu pasiekėme uolą, ant kurios užlipus atsiveria puikus vaizdas į slėnį tarp kalnų, kuriame yra Čibitas. Po pietų (iš lašinių ir sausos duonos kriaukšliukų) kompanija lošė ‘durnių’, o vėliau susiskaičiavome pinigus. Po to Reda, Ingrida ir Marius L. išėjo rūgštynių ir svogūnų, Marius Č. išėjo fotografuoti vaizdų, Sonata – dar pasirinkti badano, o Rasa su Adomu pasiliko stovykloje. Šiek tiek vėliau į mūsų stovyklą užsuko nauji keliauninkai – mažiukas plonutis vyrukas ir stambiakrūtė jo žmona. Jie keliavo link Šavlos, o paskui ruošėsi eiti per Turisto ir Orbitos perėjas. Jie nešėsi beveik visą alpinistinę įrangą, o jų kuprinės atrodė didelės ir sunkios. Adomas, kaip ir iš ankstesniųjų, iš šių keliautojų iškaulijo cigarečių. Taigi, mūsų stovyklavietė ėmė panašėti į muitinės postą. Kompanija vėl nuėjo pliekti durniaus. Vakarienei valgėme sriubą iš žirnių, svogūnų laiškų, rūgštynių, lašinių gabaliukų. Po to gėrėme arbatą su kondensuotų pienu. Buvo baisiai skanu. Todėl bent jau tuomet nutarėme nusipirkti kiekvienas po kondensuoto pieno skardinę ir bulkos arba vaflių. Beje, visą dieną kas nors ką nors degino – kojines, marškinius ir pan. O po vakarienės buvo sudeginti Adomo ir Sonatos džinsai bei dar padorūs Mariau Č. marškiniai.
    Sonata

    2001 07 09 (pirmadienis)
    Šiandien sutartinai kėlėmės 4 val. Ryto, susipakavome daiktus, pasidalinome 2 sūrelius, 2 šokoladus, riešutus ir ėmėm leistis nuo savo kalno į Čibitą. Žopa mus labai draugiškai palydėjo, pasipuošus žydrom giedrom su baltais debesėliais. Išėjom 5.10. Per 3,5 val. Įveikėm paskutinius 8,5 savo žygio kilometrus. Tiesa, kartais tas “leidimasis žemyn” labiau panašėjo į kilimą aukštyn, bet vis tik, išlieję Altajaus kalnams paskutinius prakaito lašus, 8.50 buvome vietoje – prie tilto per Čiują, kur mūsų jau laukė vairuotojas. Po sunkios nakties ji buvo pagiringas. Persirengėm kelioniniais rūbais ir įsitaisėm autobusiuke. Mes važiavome iki pat vakaro nuo Čibito iki Barnaūlo. Kelias vingiavo jau žinomais kalnų serpentinais per varganus, lūšnynus primenančius kaimus. Mes pagarbiai išvengėme susidūrimų su ištisai pakelėse besiganančiomis ir plentu bevaikštančiomis karvėmis. Tačiau per visą kelionę teko ir keletą kartų sustoti.
    1. Sustojom pavalgyti mums jau patikusioje užeigoje nacionalinių patiekalų. Užsisakėm guliašo ir bulvių piure, arbatos, balandėlių ir duonos. Bet vietoj guliašo gavom po prėską kotletą su ryžių koše. Čia, užeigoj, pirmą kartą per visą kelionę galėjome pasižiūrėti į save veidrodyje. Neatrodė, kad kas būtų labai apsidžiaugęs. (Kelionei dar pirkom 7 bandeles, o davė 8).
    2. Sustojom kažkokiame kaime nusipirkti “lavočkoj” duonos ir ko nors skanaus, bet duonos negavom, pirkom alaus, vaflių, 2 paskutinius buteliukus nealkoholinio Altajaus balzamo.
    3. Vairuotojas kely sutiko tralą, vežantį ekskavatorių ir prasuko, matyt, neblogą biznį, nes iš ekskavatoriaus atsipylė sau “saliarkos”.
    4. Vairuotojas užsuko į kažkokį kaimą pas kažkokią bobutę kažkokių savo finansinių reikalų tvarkyti.
    5. Tam pačiam kaime sustojom prie didesnės parduotuvės. Pirkom duonos, kondensuoto pieno, alaus. Marius L. kiekvienam davė po obuolį (net keista buvo jį valgyt).
    6. Sustojom pakelėj vėl ėsti. Atseit pietūs. Gavom po iešmą kiaulienos šašlyko su bjauru kečupu. Taip, šiandieną didžiausias krūvis tenka skrandžiui.
    7. Kaip tik šiandien išpuolė mūsų gero pažįstamo – milicininko Kostios – budėjimo diena. Pravažiuodami pro jo postą sustojom, kad Marius L. ir Kostia apsimainytų kepurėmis, nes taip buvo sutarta prieš dvi savaites.
    8. Vairuotojas paklausė ar mums nereikia suvenyrų. – Žiūrint kokių? – Žiūrim. Palelės prekeiviai siūlo visokių niekučių. Ingrida nusipirko altajiečio kaukę, Sonata – jašmą.
    9. Mūsų mašiną už greičio viršijimą (12 km/h) sustabdo milicija. Vairuotojas tik parodė kažkokį pažymėjimą raudonais viršeliais, o milicininkas pasakė: “С этого и надо было начинать” ir paleido.
    10. Mūsų prašymu netoli Gorno – Altajsko vairuotojas sustojo netoli vyno fabriko, kurio parduotuvėje, pasirodo, Vodka pati pigiausia. Visi perkam vietinę įžymybę – Altajaus balzamą. Ta proga jo mums visą dėžę atitempė. Dar Marius gimtadienio baliui perka degtinės, vaflių lapų, iš kurių su kondensuotu pienu ruošiasi sutepti tortą.
    11. Netoliese turgelyje Ingrida nuperka 11 kg arbūzą, visiems – po porciją ledų.
    12. Mariui Č. įsireikia medaus. Vairuotojas žino, kur pardavinėja patį geriausią – tame kaime jis pats gyvenąs. Medus skanus, tik atrodo skystokas.
    13. Adomas prisiminė, kad turguj nenusipirko svogūnų. Nieko baisaus, vairuotojo gimtam kaime jų gavome (5 rūšis – galviniai, skanūs). Šitam pakelės turgely visi dar perka сасиску в тесте (mes su Reda nebenorim nieko) ir ledų (nevalgo Ingrida).
    Ryte vairuotojas dar turėjo idėją nuvežti mus šalia Bijsko į kažkokį ežerą ar karjerą maudytis, bet po visų šitų gaišačių daugiau nebesiūlė. Likusi kelio atkarpa iki Barnaulo atrodė tragiška. Vairuotojas duobėtais keliais lėkė kaip akis išdegęs, mes mašinoj galva beveik trankėm lubas. Galų gale 20.50 atvykom į Barnaulo oro uostą. Įsitaisėm laukiamojoj salėj visai nakčiai. Mus labai maloniai sutiko vietinis milicininkas, pasiūlęs kreiptis pagalbos, jeigu ką. Pavalgėm lašinių su pomidorais ir svogūnais. Šešiukė žaidė durnių, aš rašau dienoraštį. Artėja 12.00 – Mariaus L. gimtadienis. Visi dabar išsivaikščiojo į tualetą apie kurį verta paminėti čia atskirai. Tai didžiulė patalpa, su, atseit, kabinom, bet kuriose durų nerasta. Vanduo nuleidžiamas centralizuotai visur gal kas 1-2 min. konkreti nesąmonė. Milicininkas po vieną ten eiti nerekomendavo.
    P.S. Prilaistėm salėj visas grindis: Adomas išpylė du puodelius kavos, išlaistėm šampaną.
    Rasa

    2001 07 10 (antradienis)
    Taigi, atšventėm gimtadienį… Padovanojom L. M. pinigų. Išlakėm šampano, suėdėm didelį arbūzą. Apsirijom kaip kiaulės… Po to dar kondensuotas pienas su vafliais – tipo tortas. Norėjom išgerti ką nors karšto, bet bliat visą naktį buvo ‘technicieskij pereryv’, nors turėjo dirbti kiaurą naktį, dirbo tik nuo 6.30 (pardavėja durna, karvė, užsimiegojusi šlykšti boba). Likusią nakties dalį praleidome kaip bomžos miegodami ant kėdžių, kas kur papuolėme ir atsikėlėm tik 5:00. Be jokių nuotykių 7:30 išskridom Pulkovo avialinijos lėktuvu. Stiuardesės buvo visai gražios. Maistas irgi geresnis – ne supuvusi žuvis, o apipuvusi višta. Suėjo ir lygtai niekam vidurių nepaleido (nors jie ir taip po vakarykščio arbūzo, kondensuoto pieno ir lašinių buvo gana laisvi). Skridom 4 val., bet atskridome per 1 val. Buvo sustojęs laikas. Maskvoje, kaip ir tada, apsiniaukę, bet nelyja ir šilta. Už 15 rub. nuvežė mus iki metro. Iš ten į geležinkelio stotį. Už 750 rub. gavome plackarte vietas išdėstytas po visą vagoną (kupė 1300 rub.). Traukinys turėjo išvykti 17.20 – taigi turėjome laiko ir nutarėme pasibastyti po miestą. Prie R. aikštės suėdėme blynų porciją (skanu bliat). Tada nuėjom į R. aikštę, o ji uždaryta, nes atidarytas iškamšų (iškamšos) muziejus Mauzoliejus. Taigi, pažiūrėję, kad niekas nepasikeitė ir aikštė dar yra, kaip dera Litovcams nuėjom į GUM’ą apsipirkti, o po to nutarėm aplankyti Soborą su spalvotais kupolais. Kadangi bilietai ‘Vzroslym’ 20 rub, ‘Adult’ – 90 rub., o ‘Student’ – 45 rub., nusipirkome kaip ‘rusai suaugę’ ir įėjome į vidų. Vos įlindom, kontrolierei pasirodė įtartina Sonata (nes rusai su geltonomis striukėmis nevaikšto). Ir mus ryškiai palaikė ‘Adult’. Tuoj atsirado antra durnelė ir su savo ‘Please’, ‘Come’ pradėjo klausinėti iš kur mes ir kodėl bilietai ne ‘Adult’ (90 rub.). Tada sužibėjo Adomas:
    - Вы от куда? – klausia bilietų plėšinėtoja.
    - От верблюда! – atsakė Adomas.
    Na, Soboro nepamatėm, už tuos pinigus blynų paėdėm. Po to visi linksmi nuvažiavom į ‘Knygos namus’, išleidom rublius ir grįžom stotin. Pasiėmę daiktus iš kamaros ‘chranenija’ (31,5 rub. parai) po kiek laiko sėdam į traukinį. Vilniuj būsim apie 6.30. O dabar sėdim, lošiam durnių (Ingrida, kaip ir priklauso, jau toli peržengė Akademiko laipsnį).
    P.S. Šiaip Rusija ir Altajaus kraštas garsėja vienu dalyku – čia viskas labai greit ‘končiajetsa’. Jei parašyta meniu, kad yra to ir to – nebūtinai tai bus – o greičiausiai bus pasibaigę (pvz., bulvės, ketčupas, blynai, vištiena ir t.t.t.).
    ‘Končiajetsa’ ir mūsų kelionė. Nežinau ar reikia daryti kokią tai reziumė – tipo summary. Per 15 d. padarėm apie 140 km pėsčiomis, 1500 automobiliu, 6000 lėktuvu ir 2000 km traukiniu.
    - Buvo pyzdets kaip Faina!
    Marius



    Kelionės sąmata vienam žmogui:

    Bilietai:  
    Traukiniu Vilnius – Maskva (plackartas) 22 USD
    Traukiniu Maskva – Vilnius (plackartas) 25 USD
    Lėktuvu Maskva – Barnaūlas, Barnaūlas – Maskva 185 USD
    Mikroautobusu Barnaūlas – Gorno-Altajskas 7 USD
    Mikroautobusu Gorno-Altajskas – Beltiras 21 USD
    Mikroautobusu Čibitas – Barnaūlas 29 USD

    Vizos:
     
    Rusijos ir Baltarusijos tranzitinė 50 USD

    Draudimas:
     
    Kelionės draudimas 23 dienoms 6 USD
    Draudimas pas gelbėtojus 5000 USD sumai 8 USD

    Maistas:

    20 USD

    VISO:

    393 USD (1572 Lt)

    Kitos išlaidos:
     
    Bagažo saugojimas apie 30 rublių
    Metro bilietas 5 kartams 20 rublių
    Bilietai į muziejus nuo 10 iki 90 rublių (kai kur dar daugiau)
    Alaus butelys apie 12 – 30 rublių
    Blynai (labai skanūs!) apie 20 rublių
    Pietūs Altajaus užkandinėje apie 20 rublių

    Palankiausias USD/rub. kursas tuo metu

    1 USD/29,15 rub.


    Sena legenda byloja: kartą Dievas nutarė įkurti Auksinį Kraštą žemėje – taikos ir laimės buveinę. Jis pakvietė Elnią, Sakalą ir Kedrą ir įsakė kiekvienam susirasti sau geriausią vietą. Kur susikirs jų keliai, ten ir bus Ausinis Kraštas. Ilgai šuoliavo elnias žeme, aukštai dangun kilo Sakalas, giliai į žemę skverbėsi Kedro šaknys. Ir pagaliau susitiko jie kalnų krašte, kur visiems trims buvo gera ir laisva. Ten ir atsirado Auksinis Kraštas, kurio dabartinis pavadinimas 'Altajus' ir reiškia 'auksas'.



    Altajus (2001.06.21-07.10) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt