EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Kelionių mėgėjų grupės "EŽIUKAI RŪKE" puslapis: Krymas 2002 Krymas (2002.07.31-08.18)
Aprašymas paruoštas: 2005.09.05
Artūras Vaisiauskas


Vaizdas per "langą" iš Tepe Kermeno

kat_paz kat_kal Kelionės ežiukai:
Adomas Urbanavičius
Artūras Vaisiauskas
Ingrida Prigodina-Lukošienė
Marius Čepulis
Marius Lukošius
Reda Iršėnaitė
Sonata Jurėnaitė-Urbanavičienė

Maršruto virvutė:
Vilnius – Simferopolis – Bachčisarajus – Tepe Kermenas – upė Kača (tarp Kudrino ir Mašino) – tur.st. Baštanovka – Kuibyševas – Siuirensko tvirtovė – Zalesnoje – Chadži-Sala – Mangupas – šalt. Istoki – k.Ak-Jar – Bogatoje Uščelje – Poliana – tur.st. Ai-Dimitrijus – kordonas Čainyj Domik – Sidabrinis krioklys – Didysis kanjonas – k.Lysaja – Ai-Petri – Jalta – Nikitos botanikos sodas – Jalta – Perevalnoje – Raudonasis urvas ir urvinis žygis – Perevalnoje – Simferopolis – Frontovka – Eski-Kermenas – Frontovka – Simferopolis – Vilnius

Maršruto aprašymas:
7.31-8.01 (trečiadienis – ketvirtadienis)
Tiesioginis traukinys į Krymą “Vilnius – Simferopolis” stotį paliko 5 val. 40 min. Vykstant per Baltarusiją reikėjo tranzitinės vizos, o į Ukrainą turėjome grupinę vizą, nes jai gauti užtenka ir penkių žmonių grupės. Visa kelionė iki Krymo sostinės Simferopolio (Krymas yra autonominė respublika) truko lygiai 36 val. Pakeliui traukinys stoviniavo daugybėje miestų ir miestelių – tame tarpe ir Minske bei Kijeve. Visur buvo galima iš “perono” prekeivių nusipirkti alaus, karštų bandelių, rūkytos žuvies. Už du alaus butelius mokėdavome 2 dolerius (neturėjome ukrainietiškų grivinų), o už 2 butelius “prastesnio” alaus gaudavome 1 griviną grąžos. Tik jau priartėjus prie Krymo pusiasalio stotelėse pardavinėjo ir visokiausių vaisių, riešutų, daržovių. Simferopolyje buvome 16 val. 40 min. Vietinė “električka” į Bachčisarajų (Krymo chanato sostinę) turėjo išvykti 17:20. Vos spėjome pasikeisti valiutą. Bachčiasarajuje sėdome į mikriuką važiuojantį į senąjį miestą – ale senamiestį. Visi mikriukai, nors ir užsidėję skirtingus numerius važiuoja ta pačia kryptimi – į senamiestį. Toliau patraukėme nuo Chano rūmų gilin į siaurų gatvių labirintą – į turistinę bazę “Prival”. Tai dar nuo sovietmečio likusi gan nemaža bazė, kur galima išsinormuoti kambarį su keliomis lovomis, čia yra bendri dušai (mokama atskirai), kelios pavėsinės iš kurių matosi nuostabios aplinkinės uolos, nes senasis Bachčisarajus yra slėnyje ir vietos šašlykams kepti (greičiausiai ne tik jiems).

8.02 (penktadienis)
Šią dieną paskyrėme Bachčisarajaus apžiūrai. Pradžioje aplankėme senąją Krymo chanato sostinę Čufut – Kale. Miesto griuvėsius galima pasiekti tik pėsčiomis, o pakeliui dar aplankėme Uspenksio vienuolyną – gražus šviežiai atrestauruotas olų kompleksas palei kelią. Iki čufut – Kale teko neblogai paėjėti, tad kaitinant saulei išliejome nemažai prakaito. Priešais miestą aplankėme neseniai atkastą seną 45 metrų gylio šulinį, kuris greičiausiai buvo naudingas miesto apgulčių metu. Pats Čufut – Kale paliko nekokį įspūdį – visur neslankiojantys turistai, pakampiuose šiukšlės, o atokesniuose urvuose dar yra ir žmonių išmatų su lydinčiuoju kvapeliu. Grįžę patraukėme į senamiesčio centrą, kur įsikūrusi kita Bachčisarajaus įžymybė Chano rūmai. Itin gausiai turistų lankoma vieta. Gana tvarkinga ir įdomu. Pavargę nuo turistinių objektų užlipome ant Sfinkso uolos matomos praktiškai iš visų senamiesčio vietų. Sfinksas iš visų aplankytų objektų patiko labiausiai!

8.03 (šeštadienis)
Pirma pėsčiųjų žygio diena. Tiesiai iš turistinės bazės “Prival” patraukėme į rytus keliuku link Tepe Kermeno – dar vieno urvinio senovinio miesto griuvėsių. Diena pasitaikė nepaprastai karšta. Ėję kurį laiką neblogu žvyrkeliu ant žolės radome iš akmenų sudėliotą rodyklę ir nuorodą mums reikiama kryptimi. Nuo kelio takas vedė žemyn miškingu tarpekliu. Dar iki pietų pasiekėme Tepe Kermeną. Miesto griuvėsiai buvo pačiame kalno viršuje iki kurio teko labai stačiai palypėti. Pavargę nuo alinančios saulės nutarėme per pietus niekur neiti, o ilsėtis. Ta progra ėmė ir palijo… Apžiūrėję Tepe Kermeno griuvėsius, kurie buvo ne tokie prišiukšlinti turistų ir paliko kur kas gražesnį įspūdį nei Čufut – Kale. Nuo miesto kalno nusileidome iš kitos pusės biriu smėliu tiesiai į kviečių lauką. Nakvojome prie Kačios upės. Nuėjome apie 8 km.

8.04 (sekmadienis)
Pakirtę anksti ryte patraukėme link Baštanovkos kaimo. Keliukas greitai baigėsi ir teko brautis per tankų mišką augantį palei upę. Tris kilometrus ėjome geras porą valandų. Nuo Baštanovkos miestelio ėjome į pietus. Prie tvenkinio išsimaudėme ir radę rodyklę žyminčią, kad iki Kuibyševo 6 kilometrai mišku kulniavome beveik vieni. Kaitono saulė, buvo nepaprastai tvanku ir karšta. Pakeliui mus prisivijo vaikų ir suaugusių grupė, einanti ten pat. Kuibyševe mus užklupo lietus, kurį pralaukėme pasislėpę po tiltu per Belbeko upę viduryje miestelio. Palapines pastatėme pievoje apie kilometrą už miesto netoli keliuko link Bolšoje Sadovoje kaimo. Vandens tą kart neradome (šaltinėlį netoliese aptikome tik kitą rytą). Vakare dar trumpai palijo. Nueita vėl apie 8 km.

8.05 (pirmadienis)
Ryte keliuku pasiekėme Bolšoje Sadovoje kaimą. Nuo čia patraukėme link Zalesnoje kaimo. Pakeliui pasukome į pietus į tarpeklį kylantį link Siuirensko tvirtovės liekanų. Takiukas labai aiškus, tačiau kilimas ilgas ir gana status bei visą laiką einantis per mišką. Tvirtovė įsikūrusi ant kalno (367 m virš jūros) nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai. Tiesa, per mišką tvirtovės griuvėsių nesimato iš tolo, tačiau keliukų link jos aiškūs ir geri tik jokių nuorodų nėra. Grįždami nesileidome atgal į keliuką, o ėjome tiesiai kalnu einančiu keliuku. Po kiek laiko jis palei vynuogyną nusileido žemyn į platesnį kelią, kuriuo pasiekėme Zelesnoje kaimą. Toliau ėjome asfaltuotu keliu kol pasiekėme upės užtvanką. Įsikūrėme kiek aukščiau tvenkinio netoli turistinės bazės Magup. Šalia buvo ir kaimas Chadži – Sala. Nors aplink buvo nemažai ir turistų, ir vietinių gyventojų niekas į mus nekreipė dėmesio.

8.06 (antradienis)
Susikrovę kuprines per Chadži – Sala kaimą patraukėme link Mangupo – dar vieno urvinio miesto ant kalno. Viduramžiais tai buvo Feodoro kunigaikštystės sostinė ir stambus amatų centras. Kopimas itin ilgas, bet nelabai status. Kalno plokštikalnė didelė, “tripirštė”. Po griuvėsius visai smagu pasivaikščioti. Kalnas 527 m aukščio. Mūsų apsilankymo metu ten vyko archeologiniai kasinėjimai. Nuo Mangupo leidomės kita puse visai geru keliuku, kuriuo ir mašina galėtų pravažiuoti. Per pietus vėl užklupo lietus, kurį pralaukėme pasislėpę už uolos. Nuo Mangupo nusileidome į Adym – Čokrakskaja slėnį. Žemėlapyje pažymėtos turistinės stovyklavietės Istoki neradom. O štai patį šaltinį aptikome. Prie jo buvo kažkas įsikūręs ilgesniam laikui, tad mes vietos nakvynei ieškoti patraukėme toliau. Įsikūrėme palei bukyną stovyklavietėje kur jau buvo pora laužaviečių ir mažumėlę šiukšlių.

8.07 (trečiadienis)
Mišku kylame į 622 m aukštį virš jūros lygio. Pagal žemėlapį kaimas Bogatoje Uščelje buvo visai netoli, tačiau dėl daugybės keliukų vedančių visomis įmanomomis kryptimis mes porą valandų sukome ratą aplink kalną Ak-Jar. Nežymiais keliukais vis tik pavyko nusileisti į reikiamą gyvenvietę. Apie pietus jau tradiciniu beveik tapęs lietus, nors pasak vietinių ir kelionių aprašymų Kryme lietus vasaros metu labai retas dalykas. Šį kartą nakvojome prie kaimo Polianka esančio tvenkinio. Vakare labai smarkiai lijo, gal net ilgiau nei valandą. O ir nustojus dangus liko apsiniaukęs visą naktį.

8.08 (ketvirtadienis)
Nuo tvenkinio patraukėme siauru keliuku į pietus, link turistinės stovyklavietės Ai-Dimitrij. Keliukas vedė aukštyn senu gūdžiu skroblų mišku. Diena buvo apsiniaukusi, kelis kartus palijo. Iki pat Ai-Dimitrij yra tiesus keliukas su keliais šalutiniais atsišakojimais. Čia planavome įsikurti nakčiai, bet aptikę didžiulę vaikų stovyklą (apie 30 palapinių) nutarėme eiti toliau. Po pietų lietus jau buvo pastovus ir vis stiprėjo, kol neperaugo į tikrą liūtį. Ir net nesiruošė nustoti. Keliukais pasiekėme kordoną Čainyj Domik. Čia gyvenęs girininkas su šeima skyrė mums du kambariukus su nedidele virtuvėle su krosnele. Už tai paėmęs nuo žmogaus po 2 grivinas. Pas šeimininkę nusipirkome ir maisto (pieno, kiaušinių, net vyno). Vakare į mažesnį kambariuką įsikraustė grupė šlapių ukrainiečių turistų. Lyti nustojo tik vėlokai vakare.

8.09 (penktadienis)
Nuo kordono vedė neblogas kelias link kelio Bachčisarajus – Jalta, tačiau mes ėjome taku tiesiai per mišką link Sidabrinio krioklio. Miškas skendėjo rūke ir atrodė labai paslaptingas ir gražus. Pakilę tiesiai šlaitu išėjome į keliuką kuriuo priėjome Aido slėnį. Toliau jau aiškus keliukas link Sidabrinio krioklio. Pakeliui toje vietoje, kur iš uolų išteka upelis yra nedidelis Geltonasis urvas į kurį galima patekti tik šliaužte per upelio vagą. Iš urvo sklinda vėsa ir šaltis. Iš mūsų tik vienas drįso ten įlįsti. Toliau keliukais nesunkiai pasiekėme Sidabrinį krioklį apgultą “gornopliažnikų” – turistų su basutėmis ir kartais net baltomis kelnėmis. Kaip jos likdavo švarios sunku suprasti. Nuo Sidabrinio krioklio eina keliukas link Didžiojo kanjono prieigų. Anapus asfaltuoto Bachčisarajus – Jaltos kelio prie Auzun-Uzen upės yra paruošta daugybė gerų stovyklaviečių. Tačiau norint jose apsistoti reikia susimokėti pas vietinius girininkus. Jei pavyko nepakliūti jiems į akis pernakvoti galima ir nemokai. Turistų su palapinėmis tą kart nesimatė.

8.10 (šeštadienis)
Septintą ryto patraukėme į Didįjį kanjoną. Ėjome dugnu. Šiemet dėl dažno lietaus upėje tekančioje per kanjoną buvo vandens (paprastai tokiu metų laiku kanjonas būna sausas). Po penkių valandų išėjome kitoje kanjono pusėje – nusitrankę kojas, sušlapę ir sužavėti kanjono grožiu. Nakvojome pirmoje tinkamesnėje pievelėje įkūrę stovyklą. Ėjimas kanjonu nebuvo labai lengvas tad likusį pusdienį ilsėjomės.

8.11 (sekmadienis)
Paskutinė pėsčiųjų žygio diena. Rytą pradėjome ilgu kilimu nuo kanjono link pajūrio, Ai-Petri kalno. Keliukas buvo aiškus ir šakojosi gal tik porą kartų. Pakilome iki 1 km virš jūros lygio. Baigėsi miškas ir prasidėjo laukai (tiesiog nedirbamos pievos). užkopėme į artimiausią kalvą – pasak žemėlapio Lysaja kalną 1275 metrai virš jūros lygio. Pievomis ir takais pasiekėme nedidelę gyvenvietė ant kalnų grandinės krašto. Toliau matėsi jūra ir Jaltos slėnis pajūryje. Pietavome prie lynų kelto – ten buvo net kelios lauko kavinės, bagių pasivažinėjimo trasa, virtinės suvenyrų pardavėjų. Į Jaltą važiavome mikroautobusu apie 2 valandas. Nakvojome šalia Pasakų slėnio miškelyje prie upelio. Aplinka stipriai apšiukšlinta, bet buvo kelios laužavietės ir kiek aprinkus didžiausias šiukšles jau galima kurtis.

8.12 (pirmadienis)
Jaltoje tvyrojo nežmoniškas karštis, visur minios žmonių, pajūryje nebuvo kur kojos pastatyti. Ištvėrėme lygiai pusę dienos. Per tą laiką aplankėme Nikitos botanikos sodą ir padegustavome Masandros vynų ir apžiūrėjome pačią vynų daryklą. Po pietų sėdome į troleibusą ir nudardėjome Simferopolio kryptimi. Kelionė troleibusu menkas malonumas kai reikia nuvažiuoti 60 km. Išlipome iškart už Perevalnoje kaimo. 3 km ėjome pėsčiomis asfaltuotu keliu link Raudonojo urvo. Asfaltas baigėsi iki urvo likus gal 1-1,5 km. Įsikūrėme prie upelio ištekančio iš urvo. Prie urvo yra gelbėtojų punktas kur dar šiandien susitarėme dėl rytojaus žygio į urvo gilumą.

8.13 (antradienis)
Aštuntą ryto pradėjimo pasiruošimą kelionei gilyn į urvo glūdumą. Padedami gelbėtojų įlindome į hidrokostiumus, užsidėjome šalmus su lempomis, įsiavėme į guminius batus ir nušlepsėjome gilyn. Urvo koridorių ir salių bendras ilgis 17 km, o mes įlindome 2,5 km gilyn. Linksmiausia buvo kirsti sifoną – praėjimą į kitą salę užsemtą vandeniu. iš urvo išlindome tik po pietų. Grįžome į stovyklą ir šiandien niekur nebėjome. Tai ką pamatėme perteikti sunku ir paliko labai gilų ir neišdildomą įspūdį.

8.14 (trečiadienis)
Nuo Raudonojo urvo pėsčiomis grįžome į Perevalnoje kaimą. Iš ten troleibusu pasiekėme Simferopolį ir nieko nelaukę traukiniu nuvažiavome link Sevastopolio. Išlipo jau už Bachčisarajaus Frontovkos kaime. Nuo čia pėsčiomis teko paeiti apie 6 km per nupjautus rugių laukius iki nedidelio kanjono kur vienoje grotoje įkūrėme stovyklą. Nedidelis tarpeklis buvo kažkieno nuosavybė, bet mūsų niekas nevijo, o kažkoks vietinis net davė numušto (o gal sumedžioto) šerno mėsos, kurios mes neišdrįsome valgyti (buvo neaiškaus šviežumo).

8.15 (ketvirtadienis)
Visą dieną praleidome tarpeklio grotoje, beveik pačiame šlaito viršuje. Dvejomis grupėmis (viena po kitos) aplankėme už gero kilometro stūksančius Eski-Kermeno griuvėsius. Tai dar vienas buvęs urvinis miestas. Vienas iš gražiausių. Tačiau iki jo atvažiuoja nemažai turistų ir lankymas yra mokamas.

8.16 (penktadienis)
Pėsčiomis nuo Eski-Kermeno grįžome į Frontovką. Sėdome į traukinį ir pasiekėme Simferopolį. Visą dieną bastėmės po miestą. Aplankėme kažkokį gamtos muziejų esantį Gogolio gatvėje, į turgų panašų į mūsų Gariūnus nusprendėme neiti. Valgėme tai vienoje, tai kitoje kavinėje. Traukinys į Vilnių išvyko tik vakare – 20 val. 50 min.

8.17-8.18 (šeštadienis-sekmadienis)
Kelionė iki namų truko 36 val., bet nelabai prailgo, nes grįžimas namo visada “greitesnis”.




LANKYTINI KRYMO ISTORINIAI OBJEKTAI
(patikrinti mūsų pačių)
Simferopolis
Miestas Ukr. TSR, Kryme, prie Sevastopolio-Zaporožės glžk. ir plento; Krymo sr. centras.
314 000 gyv. (1981).
(duomenys iš LTE, 10 t.)
Čufut-Kale
Vienas didžiausių viduramžių miestų Kryme. Įkurtas apie VI a. XV a. buvo besikuriančio Krymo chanato sostinė. Paskutiniai gyventojai miestą paliko XIX a.
Mangupas
Vienas didžiausių Krymo miestų viduramžiais. Įkurtas V-VI a. XIII a. tapo Feodoro kunigaikštytės sostine. XV a. užgrobtas totorių. Paskutiniai gyventojai miestą paliko XVIII a.
 
Eski-Kermenas
Buvęs stambus amatų ir prekybos centras. Įkurtas VI a. Totorių sugriautas XIII a.
Tepe Kermenas
Įkurtas VI a. kaip vietinio feodalo rezidencija. Nedidelio ploto, tačiau jame yra apie 250 urvų. XIII a. buvo sugriautas mongolų – totorių.
Siuirensko tvirtovė
Nedidelė sutvirtinta VIII a. gyvenvietė, buvusi feodalo pilis. Gyvavo iki XIII a.



NUOSTABIOS KRYMO VIETOS

Krymas (2002.07.31-08.18) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
© Ežiukai Rūke
www.eziukairuke.lt