EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Krymas 2002 Pilnas kelionės dienoraštis:
Krymas (2002.07.31-08.18)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Nors ir visi Ežiukai rūke, tačiau Kryme buvo naudojamas sekantis skirstymas.

    Vėžliukai Prijaučiantis vėžliukams Leopoldai


    Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    2002 07 31 – 08 01 (trečiadienis – ketvirtadienis)
    Vilnius – Simferopolis

    “Na va”. Tai kas yra viršuje, bandžiau rašyti traukinyje. Dabar visa tai išversiu į lietuvių kalbą ir perrašysiu.
    Kelionė prasidėjo 5 val. ryte. Šis laikas Tėvo buvo nustatytas tam, kad, anot, jo pačio, dar būtų laiko pasijaudinti. Pats traukinys turėjo pajudėti 5:40. Žinoma, tas, kuriam labiausiai norėjosi jaudintis, privertė nervintis labiau kitus, nes Reda, Tėvas ir Čepulis sugebėjo pavėluoti net 15 min. Per tą laiką mes keturiese jau audėme idėjas kaip liksim kirsim sieną tik keturiese, kaip praeis grupinė viza ir pan.
    Bet viskas baigėsi gerai, visi susirinko ir nukiūtino traukinio link. Traukinyje pavyko iš karto pakeisti Čepulio vietą ir dabar turėjome vieną pilną plackartą vagono pradžioje ir 3 vietas viduryje. Vėliau prie mūsų 3 vietų atsirado boba su vaiku (sergančiu), kuri užsiprašė jam 1 apatinę vietą! Na, baika. Nors ji ir neatrodė baisiai serganti, tačiau bėdos nelabai buvo, nes mes visą laiką stengėmės pralošti kortomis.
    Kelionė kaip ir neprailgo labai smarkiai. Pakelyje nusipirkome alaus. Оболонь imdavome po 2 butelius už 1 USD. Prastesnį alų pasisekė paimti 2 butelius už 1 USD, atgal gaunant 1 griviną grąžos.
    Pavyko nusitrenkti ir į bufetą, kur veikė kondicionierius ir buvo pakankamai vėsu.
    Naktį sėkmingai išmiegojom ir ryte vėl, pliekiant kortomis, artėjome Krymo link. Ir tik Džankojuje išėjus į lauką paaiškėjo, kad traukinyje jau yra vėsiau nei lauke, nors vagone termometras ir rodė 30 – 33°C.
    Žinia, čia sustojimuose jau buvo pilna dynių, pomidorų ir kitokio šūdo pardavėjų. Čia teko pirkti ir alaus.

    P.S. Kertant Ukrainos sieną deklaruoti reikia pinigus tik tada, jei turi> 1000 USD.
    Adomas

    2002 08 01 (ketvirtadienis)
    Simferopolis – Bachčisarajus

    Tai va, iš vėsaus traukinio (tik +35°C) išlipom į Krymą, Simferopolį. Nors perone nebuvo taip karšta, o da kai pasitiko mus senas geras (anot Tėvo, išleistuvių) maršas. Jautėmės kaip 20 metų atgal grįžę iš komjaunuoliškų darbų stovyklos. Net šokinėjom su kupriakais. Stoty palikom daiktus ir aš su Adomu išlėkėm keisti valiutos. Tai va ... valiuta. Gryvna tuomet kainavo apie 1:5,10. Praėję keletą valiutos keitimo lafkių suradom bankelį, kur kursas 1:5,15. Nu koroče, padavėm bobom 700 baksų. Jos pasižiūrėjo, vartė, uostė, laižė, ragavo, čiupinėjo ir taip 20 min. O tuo metu, mes nežinojom, chebra nekantriai laukė mūsų stoty, nes traukinys į Bachčisarajų turėjo tuoj išvykti. Taigi tos potnos bobos pridvisusioj kontoroj vis dar čiupinėjo mūsų krauju uždirbtus baksus. Vienai ukrainiečių bobai nepatiko 50 –ties banknotai, iškeitėm į 100. Tada, paklausė kam mums tiek gryvnų, ar mes taip gerai gyvenam, nu koroče, tempė gumą. Ai, Adomui užkniso klausytis tų potnų bobų ir paėmę iš jų babkes nuvarėm į kitą lafkę, iškeitėm. Vienu žodžiu, stotyje radom peršikusią chebrą, tipo traukinys už 10 min. Tai va, traukinys iš Vilniaus atvyksta 16:40, o į Bachčisarajų išvyksta električka (bilieto kaina 2,44 Gr.) 17:20. Nu biški palakstėm. Bet laimingai suspėjom. Ir visi sukaitę, šlapi ir smirdantys atvykom į Bachčisarajų (7 stotelė).
    Pasėdėjom. Nusipirkom vandens, bet šiaip tai buvo vanduo iš krano, net kamštukas senas užsuktas. Už 0,5 gryvnos susigrūdome į mikruškę ir nurūkom iki Chano rūmų. Tik Tėvui, Sonatai ir Adomui žinomais kiemais, takeliais nukulniavom į “Praval”, nu tipo, iš tikrųjų “Turbaza Prival”. Tai labai faina bazikė – exsovietinė, ant kalniuko, su kinozalu, su nuostabiu vaizdu: matai uolas su “Sfinksais”. Nu tipo didžiulės uolos, kurios vaizduoja Trobelę, bobą ir senio snukį. Taip pat visas miestas bei didelis kanjonas. Vakaro vėsa, žaidžiantys purvini vaikai, tingios katės ir bobulytės sėdinčios po vynuogėmis, nedrąsiai svirpaujantys svirpliai. Bei siauros miestelio gatvelės su švelniu gyvulių mėšlo kvapu, bei burbuliuojančiais kalakutais.
    ... šakės ... p ... b ... na ... nu koroče jūs supratot.
    Tai va. Davė mums bazėj du kambarius žmogui po 12 Gr. Vienam kambary gyvens mergičkos, kitam berniukai. Trys lovos, vienam teko miegot ant žemės (aš tipo išmečiau kauliukus). Pasidėję daiktus – į lafkę “Родничок”. Išgėrėm super skanaus alaus pilstomo už 1,8 Gr. (už dyką beveik) su 3 pistacijom.
    Nuėjom į parduotuvę “Magozin No 1”. Tėvas prisipirko 10 rūšių alaus, Adomas už 12 Gr. gavo “Girka Настоянка”, Медова з перцем “NEMIROFF”, nu tipo krūtas daiktas su pipirais. Iš tikrųjų suėjo 0,5 l tolko piesni. Tikrai geras daiktas, net pipirų pridėta. I da nupirko “Первачок домашний” – vietinis samogonas. Iš vietinio totoriaus už 0,6 Gr./kg nurovėm arbūzą. Grįžom į turbazę. Ir nuėjom išsimaudyti po dušu. Koks kaifas, kaip faina, kai po 40 valandų prakaitavimo, vanduo nuplauna visą nuovargį ... ach ... och ... ech (3 Gr., 15 min., moki už šį malonumą). Tiesa, tamsu čia jau 9:00. Bet prie mūsų “kotedžo” buvo “Besedka”, kur pavakarieniavom ir padarėm visą (beveik visą alų). Pasikartosiu – “Nemiroff” buvo labai fainas. Ingridai buvo biški bloga, skrandis streikavo, bet po kelių stopkių išsidizenfikavo. Buvo linksma, vėsu, nuostabu ... Tai va dar ir daba skambant svirplių muzikai mes sėdim ėdam arbūzą ir degustuojam alų ...
    P.S. Da va pilna stovykla buvo lenkų. Ir visai neblogų mergų ... tokių visai nieko mergų ... nu bet ... Tėvas man gražesnis. Nors jis jau kaip ir nusilakė, nebaisiai, bet jau linksmas ...
    I da pas mus atskrido Skruzdžių liūtas ... I da Ingridai patiko vyras su ilgu peniu ... (nežinau kodė). O Tėvui labiau trumpi, normalūs .. (irgi nežinau kodė). Jau be 20 dvylika ir į svečius atėjo dar žiogas su ilgais ūsais. Ir išėjo, bet su viena koja .. Tėvas yra neteisus ... Labanakt ...
    Čepukas

    2002 08 02 (penktadienis)
    Bachčisarajus

    Gražus ir šiltas rytas prasidėjo gan isteriškai: Mariaus Č. šūksniu “подем” (!) (7 val. ryto!, nors vakar berods tarėmės dėl 7:30). Kiek pasikrapštę, apsiprausę, bei išplovę savo vakarykščius rūbus patraukėme 7:40 žiūrėti Bachčisarajaus grožybių.
    Pirmasis mūsų vizitų sąraše buvo gelbėtojų aplankymas, kuriems mes buvome paruošę vieną geriausių Lietuvoje “Gedimino” degtinę. Vakar vakare tikėjomės, kad kelių mūsų pažįstamieji pakvies vakare prisidėti, tačiau pirmosios minutės jų kieme mus kiek apvylė, nes be dviejų isteriškai lojančių šunų sutikome dar mums nepažįstamą gelbėtoją, kuris buvo gan malonus, pardavė geresnį nei turėjome Krymo žemėlapį, su džiaugsmu, žinoma, paėmė mūsų degtinėlę, papasakojo apie kalnuose “vaikštantį” lietų bei išvardijo jų kieme augančius vaismedžius, o jų buvo nemažai ir masino mus savo ryškiai raudonomis uogomis. Pirmasis krūmas prie kurio mes subėgome buvo šilkmedis. Jo bordinės uogos tiesiog tirpte tirpo burnose. Bėda tik ta, kad skinant jas dalis ištrykšta ir virsta raudona kraujo puta, tekančia per rankas ant marškinių, kelnių, o kai kuriems, pvz., man (In) net per kepurę. Tad pavalgius šių uogų švarūs rūbai akimirksniu virsta purvini. Gelbėtojas pamatęs mūsų raudonas rankas, pasakė, kad neprinokusiomis uogomis kaip muilu galima nusiplauti tą purvinumą. Be šilkmedžio kieme dar augo “kizil” su raudonomis mažytėmis valgomomis uogomis, “aiva” – su plaukuotomis kriaušėmis, bei vynuogynas su nukarusiomis, tiesa, žaliomis vynuogių kekėmis.
    Taigi, paklausę trumpo botaninio pranešimo, nuėjome pusryčiauti prie “Дворец”. Buvo 8 val. ryto, todėl čeburekinė, kurion norėjome pakliūti, buvo uždaryta (mat dirba nuo 10 val.). Pasukome į artimiausią valgyklėlę, kuri reprezentavo kažkokios tautos tautinę valgyklą, bet visu interjeru priminė neskoningai paruoštą rusišką “ресторан – столовая”: plastmasinės sienos ir kėdės, gėlės, staltiesės, žviegiantis Leontjevas per magą ir, tiesa, su tikru medžio kamienu, kurio laja, matyt, buvo virš stogo. Daugelis mūsų ryte buvo sotūs salotomis, sultimis ir kava, o vadas – Adomas ir, “približonaja k voždiu” Sonata – sarma, t.y. analogas balandėlių, bet mėsa suvyniota ne į kopūstų, bet į vynuogių lapus (sarmos kaina – 7 Gr.). Sakė, skanu.
    9 val. papusryčiavę nuvykome mikroautobusu į ligoninę, tam, kad aplankyti gyd. Dosajevą, kuris prieš dvejus metus Adomui gerai sugydė koją. Adomas jam atvežė padėką – Suktinį.
    Ilgai netrukę, vieni vienu mikroautobusu, kiti kitu, nuvykome į Čufut – Kale. Tiesa, reiktų paminėti, kad taksistų, kurių sakė čia bus ant kiekvieno kampo su žiburiu nesurasi, o atvažiavus mikruškei jokio humaniškumo rodyti nereikia, reikia stumti lendančiuosius ir brautis, nes kitaip įlipti sunku. Kaina mikruškės važiavimo – 0,5 Gr.
    Pusę vienuoliktos pradėjome kilti link Čufut – Kale, pakeliui matėme daugybę prekiautojų, prekiaujančių bezdeluškėmis, pas keletą pastebėjome egzotiškus vaisius, kuriuos dalis vadino “Adomovo jabloko”, dalis “Raiskoje jabloko”, dalis “Makliūra”. Vaisius – žalios spalvos, primenantis smegenis, dėl rievių, o iš rievių kyšo plaukeliai. Sako šis vaisius gydo reumatą bei kitas ligas. Reikia vaisių sutrinti ir užpilti spiritu, o po mėnesių teptis. Be makliūros pakeliui matėme pardavinėjamas arbatas, parfiumus ir medžio rieves, bet mūsų nei vienas dalykas nesudomino.
    Pakeliui į Čufut – Kale aplankėme uolose esantį Uspenskij monastir, kurio tik dalis restauruota, bet atrodo gan gražiai ta vietelė.
    Prieš 11 val. buvome prie Čufut – Kale. Norėjome jau žygiuoti į senovinį miestą, kai netikėtai mūsų žvilgsnius patraukė iškaba, kuri kvietė pažiūrėti senovinį vandens šulinį, neturintį analogų visame pasaulyje. Susigundę tokia reklama, pasukome link nepaprastojo šulinio. Artūras sakė, kad prieš 2 metus jo šioje vietoje dar nebuvo. Sumokėję po 6 Gr. už žmogų, + 1 Gr. už fotografavimą ir gavę labai jauną vaikiną, galima sakyti berniuką, vardu Ivanas, kaip gidą pradėjome leistis laiptais žemyn. Vieta mus visus labai sužavėjo.
    Ivanas atidarė duris ir mes pamatėme žemyn vedančius laiptus, kuriuos vadino “zolotaja lestnica”, nes jie vedė link vandens, o vanduo šiose vietose yra vertas aukso. Ant lubų matėme “stalaktitų” pradžią (sakė, kad 1 mm susiformuoja per 100 metų), įvairias “клеймо” ant sienų ir buvusių įrenginių vandens nutekėjimui liekanas. Laiptai, kuriais leidomės vedė link 27 m gylio, o paskui parėjo į sraigtinius laiptus, kurių žemiausias taškas buvo 45 m. Tai buvo vieta, į kurią subėgdavo vanduo, o virš šios daubos į viršų ėjo anga į išorę. Ivanas sakė, kad tai, primoj vertikalnij kolodec (pagal senolių kalbą –“kukchuja”). Ši vieta, manoma, kad buvo kaip vandens rezervuaras miesto šturmo metu, gal alanų iškastas. Ivanas sakė, kad šį šulinį atrado 1998 m., kasinėjimus pradėjo 2001 m. ir per metus iškasė. O vietą pastebėjo dėl laukinės vyšnios, tarpstančios netoli Čufut – Kale, kuriai reikia drėgmės.
    Viduje matėme ir kažkokius senovinius užrašus ant lubų. Ivanas papasakojo, kad buvo rastas, kasinėjant, lobis, kuriame buvo virš 4000 sidabrinių monetų, keletas auksinių ir viena egiptietiška moneta. Ivanas ir jo kolega jau viršuje mums pasiskundė, kad lobį greit pasiėmė valstybė, o šulinio kasinėjimams valstybės paramos visai nebuvo.
    Taigi – įspūdinga buvo vietelė. Pakeliui link Čufut – Kale matėme krūvą lakstančių uolomis ir žole driežų, bandėme pagauti, bet, deja, nieko nepagavome ir niekam uodegos nenutraukėme.
    Pusę dvyliktos buvome jau prie Čufut – Kale įėjimo, sumokėję po 4 Gr. už žmogų, įėjome vidun (nors mokėti užsieniečiams reiktų 8 Gr.), bet mes apsimetėme “korinimi ruskimi”. Mieste buvo velniškai daug žmonių, kurie fotografavosi kiekviename plyšyje, taip trukdydami prieiti prie uolinių namelių. Čufut – Kale aplankėme kenasą (karaimų maldos namas), Džanikos kapavietę, pilies kalėjimą, kuriame buvo, atsiprašant, “apšikta”, bei įvairius urvelius. Blogumas šio vaikščiojimo buvo labai kaitri saulė, karštis, apšnerkštos pakampės bei daugybė žmonių. Todėl pasibastę apie valandą radome prie pat Čufut – Kale uoloje pavėsį, kuriame ir pasislėpėme. Adomas siūlė valgyti pietus, kuriuos jis tampė ant kupros, bet niekas valgyti nenorėjo.
    Bet išalkome už valandos, kai grįžome į miestą ir užsukome į valgyklą, apie kurią svajojome jau ryte – t.y. į čeburekinę. Kiekvienas užsisakė po alaus bonkę ir visai neblogą čeburekų porciją (6 čeburekai porcijoje). Kainavo šie pietūs po 9 Gr. kiekvienam. Mūsų bernams saulė taip buvo įkaitinusi smegenis, kad jie jas drėkinti sumanė dar vienu buteliu alaus. Tačiau antras butelis per pietus buvo įveikiamas tik Adomui, kiti išgėrė trečdalį ar tik pusę butelio. Prigėrę alaus patraukėme link Chano rūmų, kurie yra kaip tik prieš čeburekinę. 14 val. įėję į Chano rūmų kiemą pamatėme daugybę žmonių, kaip visada kalbėjome slaviška kalba, kad tik bilietas mažiau kainuotų (kaina 8 Gr. + 5 Gr. už fotografavimą). Prisistrojinome prie vienos iš ekskursijų, bet ekskursijos vadovės monotoniška ir nevisai įdomi kalba daugelį mūsų vedė iš proto, o Marijoną net sumigdė ir jis rūmus pradėjo matyti tik pro besimerkiančių akių plyšį. Todėl mes atsilikome nuo ekskursijos ir pradėjome savarankiškai vaikštinėti, kartas nuo karto prisišliedami prie kokios nors ekskursijos ir viena ausimi klausydami chano gyvenimo paslapčių. Šis bastymasis mus taip išvargino, kad į forforo parodą jėgų nušliaužti nebeturėjome, išskyrus Adomą. Sakė, kad neblogas forforas.
    Pagėrę kavos, nutarėme bėgti į gamtą nuo žmonių minios, todėl patraukėme link uolų, kurias vadino “Sfinkso” uolomis. Vakar vakare iš besėdkos tos uolos atrodė sunkiai įveikiamos, o ant uolų miškelis visai nepasiekiamas. Tačiau, kaip bebūtų keista, bet uolas mes pasiekėme per 40 min. (nuo Chano rūmų). Vaizdas buvo įspūdingas. Uolos arti atrodė didingai, o užlipus ant jų atsivėrė gražus vaizdas. Miškelis ant uolų pasirodo buvo visai lengvai pasiekiamas. Jis atrodė keistai: pušys, o ant žemės voliojasi kankorėžiai ir balti uoliniai akmenys. Marijonas netikėtai pastebėjo, kad pakėlus bet kokį uolos akmenėlį ant jo galima rasti fosilijų. Na ir prasidėjo: kiekvienas bandė surasti kuo gražesnę fosiliją ir kištis jas į kišenes. Gėrėdamiesi uolomis ir gamta, tyrinėdami akmenėlius perėjome beveik visas stygstančias uolas, apžiūrinėdami jas iš viršaus ir apačios.
    Apie septintą valandą grįžome miestan, nusipirkome “dynę”, 2 Masandros vynus ir grįžome į bazę, bet suvalgę “dynę” supratome, kad reikia dar vienos. Išmetęs kauliukais mažiausiai Marius Č. bėgo dar dviejų “dynių”. Vakare Adomas išvirė skanios sriubos. Pavakarieniavę, paplepėję, pagėrę vyno, nuėjome miegoti.

    P.S. 1) Radom uolose pelėsakalio lizdą ir ant uolų matėme besiganančias ožkas ir karves.
    2) “Rojaus obuoliai” auga ir miesto centre, nebūtina pirkti, o reikia pasiieškoti, kur auga.
    3) Marius Č. prie Čufut – Kale patiko dviem merginom su aukštakulniais ir jos kaiptai netikėtai jį atsekė į Chano rūmus, bet mes jį labai akylai stebėjome ir neleidome “otrivatsa ot kolektiva”. Tiesa, vakarieniaujant M.Č. prisipažino turįs meilužę Jolantą, kurios balkone skraido tokie pat gražūs drugiai kaip Kryme.
    4) Prie Čufut – Kale nusipirkome rytietiško skanėsto, kurio viduje buvo riešutai, o jie aptraukti į kažkokią dūdelę neaiškia mase. Marius Č. vos dantų nenusilaužė, nes to saldumyno viduje yra siūlas, kuris gali užstrigti tarp dantų, o drastiškai patempus siūlas su saldumynais gali išlėkti laukan.
    5) Masandrą statė Čepulis už keiksmažodžius. Sakė, kad jis nebeskolingas. Bet ar ilgam.
    Ingrida

    2002 08 03 (šeštadienis)
    Bachčisarajus – Tepe Kermenas – upė Kača (tarp Kudrino ir Mašino)

    Rytas prasidėjo po penkių 15, kai budintis personalas (Ingrida) aplankė mus ir grasindamas sudaužyti kažkokią tai fosiliją privertė keltis. Iš tiesų tai grasinimai mums nė motais, bet jai padėjo Artūras, kuris paleido dūminį ginklą. Man nuo to pasidarė bloga, o Artūras toliau palaimingai gulėjo lovoje svaigindamasis savo dujomis. Pusryčiais kepenėlės su pievagrybiais ir be jų, su trupučiu šokolado ir dynia. Per valandą susiruošėm, prisipylėm vandens ir 6:30 leidomės į kelią. Išėjom iš bazės ir keliuku pasukom į dešinę. Prasidėjo lėtas, bet nuolatinis kilimas. Pirmas sustojimas 7:05. Nuėjom 1,89 km, aukštis 370 m. 5 minutės poilsio ir 7:20 pasiekėm vandenį prie miškininko Плиткос Г.И. vardu pažymėtos lentos esančio šaltinio. Vanduo teka lėtai. Kiek greičiau nei chano rūmuose. Paėję dar aukščiau pradėjome ieškoti keliuko link Tepe Kermeno. 8:30 šalia kelio radome iš akmenų sudėliotą užrašą Tepe Kermen ir rodyklę, rodančią keliuko pradžią. Leidžiamės siauru koridoriumi iš visų pusių gaubiamu lapuočių miško. Abiejose tako pusėse kabo šlaitai. Miške labai daug gebenių apraizgiusių medžius. Jų stiebai kažkokie su gaureliais. Reda ir Ingrida laikas nuo laiko vykdo miko/licho tyrimus. Ir štai 9:00 Tepe Kermeno papėdėje. Vaizdas atsiveria neblogas. Gražu. Sutikom rusų grupelę, kuri perspėjo, kad nepaliktume kuprinių, nes vaikšto kažkoks bomžas raudona nosimi ir jas vagia. Kiek pailsėję ir užfiksavę Lietuvos Raudonosios knygos rūšį Cladonia foliaceae pradedame žygį į Tepe Kermeną. Kilimas atrodo status – 45°. Rusai sakė, kad jie vakar bandė užlipti, bet neužteko jėgų ir jiems teko grįžti. Artūras nusprendė, kad jų kuprinės svėrė po 40 kg, nes vien palapinė 10 kg. Šlaitas iš tikrųjų statokas ir slidus. Atrodo kopsim ilgai, bet jau 10 valandą mes landžiojome po urvus. Pirmas įspūdis neblogas. Ir kuo toliau tuo geriau. Kamerų iškaltų uoloje begalės, jos išsidėsčiusios 2-3-4 aukštais. Dar neįsivaizduodami urvinio miesto masto nusprendėme apeiti aplink visą keterą. Ir visur kur ėjom – urvai, urvai, urvai. Kai kuriose kamerose iškaltos vonios pavidalo duobės: mes nusprendėme, kad tai vandens rezervuaras arba vonios. Kituose iškaltos karsto pavidalo duobės ir net matosi specialus griovelis ant kurio užsideda dangtis. Mums akivaizdu, kad tai laidojimo duobės. Tik keista, kad po laidojimo kamera ir virš jos yra paprasti urvai. Ir šiaip žmonės atrodo tada buvo mažiukai, kitaip netilptų į duobę. Adomas sako, kad juos suriesdavo.
    Galų gale užsiropštėme ant pačio viršaus. Toli matosi kalnų viršūnės. Nesutariame dėl mastelio. Mums atrodo, kad jau matosi Ai – Petri, Jaltos observatorija. Apačioje pasigirsta kopiančių turistų balsai ir prisimindami kuprinių vagystes paskubiname žingsnį, nes kuprinės paliktos urvuose, bet skubėti neišeina – kur bestatytum koją, urvai. Bet didžioji miesto dalis turbūt atskilo ir jau seniai nuriedėjo žemyn, nes kai kurie kambariai, laipteliai baigiasi niekur, tiesiai į statų šlaitą. Aptikome dar daugiau duobių – kapų, o viename urve ištisą šventyklą. Grindyse, šoninėse sienose duobės – kapai, kai kuriuose net yra žmonių kaulų. Centre dvi kolonos, kurios suformuoja tarsi “altorių”. Kolonas su siena jungia akmeninė tvora. Ant jų abiejose pusėse iškalta po kryžių. Vienu žodžiu galingas miestas. Atrodo, kad visą kalną sudaro didžiulis ištisinis urvų tinklas einantis palei kalno išorę. Tepe Kermeną kol kas pagal įspūdį pastatome į pirmą vietą. Antroje – šulinys, trečia – sfinksas, ketvirta – Čufut – Kale.
    Grįžtame atgal į urvus, prie kuprinių. Prasideda siesta. Tipo dabar miegosime, valgysime ir lauksime kol nukris karštis. Prieš tai apeiname kalną ties jo stačių sienų pamatu. Uolos iškorėjusios lyg kažkokie tai koralai ir, aišku, visur urvai. Didesni, mažesni. Adomas iš sienos iškrapšto kažkokį geležies gabalą. Tuo pačiu apžiūrime takelį, kuriuo ruošėmės nusileisti nuo kalno. Galų gale, pakankamai pakankinę save saulėje, sugulame urve ant kilimėlių ir miegame. 13:00 galų gale pabunda Reda (kažkuri, ar tai ji, ar Ingrida miegodamos knarkė). Po penkiolikos minučių visi jau prabudę ir alkaniausi laukia pietų. Pietūs – lašiniai su duona ir svogūnais bei kažkokie Čepulio žuvų konservai. Mums miegant pasikeitė Tepe Kermeno aukštis. Prieš tai jis buvo maždaug 450 m. Dabar jau 540 metrų. Maždaug pusę dviejų baigiame siestą ir iškeliaujame. Paėjus keliasdešimt metrų prasidėjo lietus ir griaustinis. Einame toliau, lietus stiprėja. Galų gale neiškentę slepiamės urve (t.y. grįžtame atgal). Sugrįžome – lietus baigėsi. Kiek pasėdime ir bandome vėl. Plieskia saulė ir leidžiamės pliku, ištisai akinamo baltumo skalda nuklotu šlaitu. Slidu. Artūras trina savo kuprinę į dulkes. Nusileidę kertame kažkokį tai jau nupjautų javų lauką ir dar paėję keliuku atsiremiame į asfaltuotą keliuką, kertantį pusiasalį skersai. Už kelio obuolių/persikų sodai (nors kažkodėl mūsų giliu įsitikinimu tai turėjo būti vynuogės) ir dar už kokio 100 metrų upė. Tai tipo viena stambesnių upių, nazyvajetsa Kača. Upelė siaura, bet srauni. Patogiai įsitaisę tokiame sraunios srovės kanale mirkstame. Kiek aukštėliau duobė, kurią tuoj praminėme jacuzzi. Šeštą valandą jau valgome grikių košę ir Artūro siurprizą – midijos su raugintais agurkėliais, paprika ir svogūnais. O po to bajeruojame :).
    Apie Artūro kiaušinius, kuriuos jis nešiojasi švarko kišenėse.
    Šiandien nuėjom apie 8 km, max 9. Planą įvykdėme ir viršijom. Upę turėjome pereiti tik rytoj.

    P.S. Tepe Kermene radom urvą, kurio visos lubos pilnos fosilijų.
    Vakare vėl nulijo lietus.
    Ingridos prašymas: Čufut – Kale aukštis 550 m.
    Marius L.

    2002 08 04 (sekmadienis)
    upė Kača (tarp Kudrino ir Mašino) – Baštanovka – Kuibyševas

    Prasideda dar viena diena. Ji neįprastai ankstyva, nes po vakarykščio rytinio pasivaikščiojimo ir pietinės siestos nutarėme, kad geriau anksti keltis ir iki pietų žygiuoti nustatytu maršrutu, o per pačius karščius gulinėti kur nors vėsesnėje vietelėje. Miego pradžia numatoma devintai valandai vakaro.
    Toks buvo ir šiandienos planas. Sonata, kaip budinti pakirto anksčiausiai – apie 5 val. ryto. Likusius pažadino tik pusę šešių. Pusryčiai (miežių košė), prausimasis ir daiktų krovimas į kuprines užtruko apie dvi valandas.
    Tiesa, upė, kurioje dar vakar vakare priiminėjome vandens procedūras, ryte buvo gerokai patvinusi ir labai drumsta. Jei būtume tik šiandien prie šios upės (Kača) priėję, vargu ar kas norėtų joje maudytis.
    Pusę aštuonių patraukėme keliuku palei pietinį Kačos krantą. Žemėlapis sufleravo, kad keliukas palei upę ves beveik iki asfaltuoto kelio, kurį mums teks kirsti. Deja, realybė su žemėlapiu nelabai sutapo – keliukas baigėsi už poros šimtų metrų, taip niekur ir nenuvedęs. Prasidėjo žygiavimas mišku – vietomis keliuku, vietomis tiesiog mišku. Mano kuprinė kliuvo už kas antro krūmo, o krūmų buvo labai daug. Žemėlapyje puikavosi užrašas “сосна”, tačiau arčiau upės jų tikrai nebuvo. Čia vešėjo lapuočiai bei vešlus trakas. Prie upės nusileisti nebuvo šansų – ėjome skardžio pakraščiu. Nusileidome į kažkokią daubą, nukratėme veik visą vandenį nuo lapų krūmų, esančių daubos dugne. Galiausiai vėl užsiropštėme aukštyn. Neužilgo vėl tai pakartojome. Antros daubos paviršiuje patraukėme aptiktu keliuku. Ingrida ir Reda tuo metu dar spėjo apžiūrėti ir vietines kerpes bei grybus. Marius Č. su Adomu ropštėsi priekyje.
    Pailsėję vienoje aikštelėje (trumpai) patraukėme keliuku, kuris daugmaž atitiko mums reikiamą kryptį. Kaip ir dera miškuose bei kalnuose keliukai ėmė šakotis ir visi “teoriškai” galėjo nuvesti reikiamon pusėn. Žemėlapis atrodė gražiai, bet naudos iš jo buvo mažai. Na, nebent, tai, kad įkopėme į 268 m. kalvą (o gal tai buvo ne ta kalva). Eilinėje kryžkelėje Adomas siūlė eiti kairėn ir tiesiai, o Marius Č. – dešinėn ir tiesiai. Stiprus argumentas prieš Čepulį šiame ginče buvo pagarsėjusi jo afera dar prieš metus Altajuje. Nutarėm išbandyti Čepulį dar kartą, gal šį kart nenuves į kokį nepraeinamą šabakštyną. Keliukas niekur nedingo, netgi tapo ryškesnis. Galiausiai atsidūrėme ant skardžio kurio apačioje buvo mūsų ilgai lauktas kelias (tiesa, jo nesimatė, bet nuojauta ir žemėlapis šį kartą nenuvylė). Vienoje vietoje radome suoliuką nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į Kačos upės slėnį bei kitapus upės esančius skardžius. Trumpai pasėdėję ėmėm staigiai leistis, kol pasiekėme kelią. Pasivaikščiojimas miškingomis kalvomis užtruko beveik 2 val. Nusukę nuo asfaltuoto kelio patraukėm link turistinės stovyklavietės “Baštanovka”, kur turėjo būti ir vandens saugykla (kitaip tariant, užtvanka). Ant keliuko aptikau vabalą, kuris, pasak Čepulio, yra elneragio patelė. Šiuo metu jis kankinasi dėžutėje nuo fotojuostelės mano kuprinės kišenėje. Priėję prie miestelio Baštanovka, mano siūlymu, nepaklausėme Čepulio patarimo kirsti kampo siauru takučiu ir nužingsniavome tiesiai į miestelį. Prie vieno namo mums pasiūlė užsukti į parduotuvę, tačiau paaiškėjus, kad arbūzai yra tik laukuose, o ne parduotuvėje, patraukėme toliau. Nusukę miestelyje kairėn, neužilgo pasiekėme užtvanką. Žemėlapyje upelio vardas nenurodytas, tačiau užtvanka buvo gana didelė. Pora žvejojančių berniūkščių Čepuliui pareiškė, kad kimba neblogai ir maudytis čia galima.
    Suradę padoresnį “pliažą” kaip mat supuolėme į vandenį. Maudytis tikrai buvo galima ir netgi malonu. Vienintelė Reda apsiribojo braidymu iki šortų. Išdrabstėme ant kranto nuo prakaito permirkusias maikes bei sušutusias kojines iš batų. Šlapi rūbai griežtai atsisakė džiūti ant kaitrios Krymo saulės (jie dar ir dabar (20 val.) nėra išdžiūvę). Netrukus prie maudynių prisijungė ir du berniūkščiai – žvejai.
    Šių berniūkščių maudynėms verta skirti keletą eilučių. Jie šokinėjo vandenyje kaip didelės varlės laikas nuo laiko pasisvaidydami vandens pripiltais bambaliais. Pasisvaidymus palydėdavo žodžiai – “ты козел, сам козел”. Tai, aišku, buvo nevieninteliai žodžiai. Visus pradžiugino naujas mums keiksmažodis – “уебище” (tiesa, kai kurie nugirdo, kad pradžioje turėtų būti raidė “x”). Šalia mūsų dar turškėsi turistų porelė, o kiek toliau ir visa šutvė.
    Užtvanką mes pasiekėme 10 val. ryto, nuo “Jakudzi” vonių (Kačos upėje) buvom nutolę 3 km.
    Nudžiūvę patys ir susikrovę neišdžiūvusius rūbus patraukėme toliau. Mūsų tikslas – Kuibyševo miestelis. Kiek paėję į pietus nuo užtvankos praėjome turistinę stovyklavietę “Баштановка”. Ten besiilsėję rusakalbiai turistai teiravosi valandų – buvo jau pusė vienuolikos, o jie turbūt neseniai tik akis prasikrapštė.
    Aptikę keliukų (mašinos gali pravažiuoti) sankryžoje rodyklę – “Куйбишев 6 км” – patraukėme nurodyta kryptimi. Kelias buvo platokas, neužilgo aplinkinius skardžius paslėpė medžiai. Buvo karšta, aplink nieko gražaus nesimatė. Po gero pusvalandžio keliukas susiaurėjo (mašina jau netilptų) ir pasislėpė po krūmais. Eidami keliuku nuolat, bet nežymiai kilome. Ištisą pusvalandį brovėmės taku, kuris vingiavo po krūmais. Man teko eiti beveik dvilinkam, tačiau kuprinė vis tiek kabinosi už krūmų. Braunantis tarp krūmų mus pavijo kelių vaikų grupė, kurią lydėjo mergina. Tačiau Čepulis buvo šventai įsitikinęs, kad tai vaikinas, Tik vėliau prisipažino, kad geriau apžiūrėjus ji išties pasirodė besanti moteriškos giminės. Paskui vaikus gerokai atsilikę sekė keli suaugę. Mes su šia grupe kelis kartus sugebėjome prasilenkti siaurokame keliuke. Kilimas į viršų tęsėsi iki 3 km, po to prasidėjo leidimasis žemyn. Sustoję atsipūsti ties kryžkele, nutarėme paklausti vaikų – suaugėlių grupės, kad pasufleruotų, kuriuo keliuku eiti į Kuibyševą. Tačiau išėjo taip, kad mes jiems pasufleravome, nes pastarieji turėjo niekam tikusį žemėlapį ir kažkokį “ūkanotą” maršruto aprašymą. Žemyn leidomės ilgiau nei kilome, tačiau atstumas buvo daugmaž tas pats. Kuibyševą pirmieji pasiekė vaikai – suaugėliai, vėliau juos matėme miestelio turguje besikraunančius daiktus į taksi bagažinę. Mes Kuibyševe atsidūrėme apie pusę dviejų. Prieš pat miestelį Marius ir Adomas matė krūmuose kaku darančią pagyvenusią moterį. Likusieji nieko nepastebėjo. Ta pati moteriškė, bet jau gindama ožkas, maloniai papasakojo apie miestelio parduotuves.
    Nutipenom per Kuibyševą link Бол. Садовое kaimo. Apsistojome po tiltu – vieninteliu padoriu šešėliu. Nutarę visi pasistiprinti Krymo vaisiais, aš, Marius ir Marius Č. patraukėme į miestelio centrą. Šalia turgaus esančiame kioske nupirkome 8,5 kg arbūzą ir dynią bei alaus Adomui ir muilo švarai palaikyti. Po tiltu sukirtome viską ką parnešėme. Linksmai palijo, kartais stipriai. Upeliu, tekėjusiu šalia, laikas nuo laiko aplink paplaukiodavo muskusinės antys bei keletas mažų ančiukų. Adomui užsireikė lašinių, pasak budinčios Sonatos, reikėjo trijų personų, kad ji ištrauktų lašinius. Kai visi jau buvo prisisprogę arbūzo ir dynios, atsirado ir dar du – abu Mariai. Lašiniai buvo ištraukti – lašinius valgė visi. Redą ir Ingridą prispaudė gamtinis reikalas, tačiau sprukti į krūmus trukdė vienas įkyrus senis tupintis ant tilto ir spoksantis į visas puses. Reikalus teko atidėti.
    Nuo tvenkinio prie Baštanovkos iki Kuibyševo buvom sukorę 7 km.
    Pasitarę dėl rytojaus maršruto nutarėme nakvoti šalia Balbeko upės (teka per Kuibyševą), kad vandens būtų. Išėję iš miestelio, pamatėme, kad vandens turbūt nebus, nes upę nuo mūsų atskyrė nemažas skardis. Apie 4 val. vakaro nakvynei išsirinkome bemiškį plato. Susiradę laužavietę jo pakraštyje, įkūrėm stovyklą. Nuo Kuibyševo iki stovyklos – 1 km. Viskas vyko kaip įprasta – iškrovėm kuprines, išdžiovėme šlapius drabužius, ėmėm statyti palapines. Tada, pasak Mariaus Č., atslinko “žopa”. Pradėjo lyti ir lijo gan ilgai. Sėdėjom visi susispietę prie kuprinių, Adomas su Sonata iš savo palapinės tento sumontavo uždangalą nuo lietaus. Lietus nustojo tik visiems gerokai įkyrėjęs. Sonata ruošėsi gaminti vakarienę. Iš kažkur grįžo visa džiūgaujanti Reda ir pareiškė, kad nepertoliausiai yra kanjonukas – labai neblogas lipimui, tačiau kas aplink – nieko nesimato. Prikalbinusi Marių ir Adomą, jau visi trys nuskuodė kopti į kalną. Marius Č., Ingrida bei Sonata (tuo pat metu virė ir vakarienę) sėdo lošti kortomis, kad išsiaiškintų kas čia yra Kuibyševo durnius. Juo tapo Čepulis ir ne kartą. Ingrida, berods, išvis nė karto nepralošė. Sonatai pavyko nesusvilinti žirnių. Kai pastarieji išvirė grįžo ir trijulė nuo kalno. Tiesa prieš tai ant uolos Burun – Kaja matėme tris mažus taškučius, kurie intensyviai mojavo ir kažką šūkaliojo. Pagal siluetus buvo galima spręsti, kad tai Reda, Marius ir Adomas. Grįžo visi raudoni ir sušilę ir puolė karštai pasakoti apie statų kopimą, neaišku kam viduryje miško suręstą suoliuką, Bleiro raganos aplinką, šaltinį trykštantį iš uolos, milžiniškų dydžių laužus. Sukirtome Sonatos žirnius bei net du siurprizus – konservuotus rojaus obuoliukus bei Talerio vaflius su šokoladu. Dar prieš miegą išgėrėme degtinę skirtą kompresams mano kojai – vis tiek dar nė karto nebuvau panaudojęs.
    Artūras

    2002 08 05 (pirmadienis)
    Kuibyševas – Siuirensko tvirtovė – Zalesnoje – Chadži-Sala

    Ryte visus pažadino Čepulio riksmas “подьем”. Visi išlindome iš palapinių ir valgėme Artūro išvirtą ryžių košę. Kadangi vandens daug neturėjome, nevirėme arbatos, o gėrėme giros ir vakarykščios arbatos likučius. Iškeliavome 7:05. Tik nusileidus nuo nediduko šlaito Marius Č. aptiko šaltinėlį. Iš to galima padaryti tam tikrą išvadą, bet nedarysiu, nes skauda galvą.
    Pakeliavę per krūmynus besidriekiančiu keliuku priėjome Большое Садовое, kur nusprendėme užsukti į parduotuvę. Valstybinė parduotuvė nedirbo, todėl nuėjome į kitą, kurią parodė vietiniai. Ten nusipirkome duonos, sausainių ir prieskonių ir pavadinti estais iš Lietuvos patraukėme toliau. Miškingu keliuku kilome į Сюйреньская крепость. Miškas buvo drėgnas, ūksmingas, tarp samanotų akmenų augo augaliukai su raudonomis uogomis. Pakeliui praėjome šaltinėlį uoloje. Vanduo tekėjo akmeniniu latakėliu akmenyje į mažą duobutę, o iš jos – į didesnę. 9:45 pasiekėme kalno viršūnę, kur pasiklausę kelio pas vietinį skynusį kizilą, priėjome tvirtovės bokštą. Jo buvo likusi tik pusė, į šalis nuo šių griuvėsių matėsi kadaise buvusios sienos likučiai. Įsitaisę pavėsyje ir pasidžiovę drabužius prisivalgėme kondensuoto pieno su sausainiais. Po to iškeliavome prie uolos krašto. Pats uolos viršus nebuvo apaugęs mišku, o nuo jo atsivėrė puikus vaizdas į aplinkinius miškus ir gyvenvietes. Sėdėdami prie tvirtovės griuvėsių matėme sukantį danguje ratus grifą. 11:15 palikome griuvėsius ir patraukėme Mangupo link. Ėjome, ėjome, valgėme kizilą, po to ėjome sodintu mišku, kuriame pušų eiles keitė lapuočių krūmų eilės kol 12:30 ėmėme pietauti (meniu: lašiniai, ryte pirkta duona ir mineralinis vanduo). Po to vėl keliavome mišku tolyn. Šiek tiek nugrybavome į šoną, bet galų gale pasiekėme kaimeliūkštį Залесное. Susėdome prie parduotuvės, Marius, Artūras, Adomas nubėgo į parduotuvę pirkti alaus, ledų ir mineralinio vandens, o Reda su Ingrida nuėjo į kitą gatvės pusę pirkti kriaušių ir pomidorų. Grįžo abi labai patenkintos, kadangi pardavėjas buvo labai karštas vaikinukas – juoduliukas, kuriam nusišypsojus jų širdelės ištirpo. Grįžus Ingrida sėdėjo ant laiptelių ir spoksojo juoduliuko pusėn kol nusprendė nueiti ir nusipirkti iš jo vienintelę likusią papriką. Gavo ją nemokamai. Strykčiojo viduryje gatvės ir grįžo labai patenkinta. Iš Залесное keliuku palei asfaltuotą kelią pasiekėme kūdrą – tvenkinį šalia т/с Мангуп.
    Įsikūrėme stovyklavietėje beveik ant pagrindinio kelio, todėl žmonės vaikščiojo “šniūrais” pro mus pirmyn ir atgal. Adomas su Tėvu ėjo į kitam tvenkinio gale esančią “lavočką” ir pripirko alaus, čipsų, ledų. Maudėmės žalioj kūdroj, džiovinome drabužius, po to vyko turnyras Mangupo durniaus vardui gauti. Šia svarbia asaba nugalėjęs daug kliūčių tapo Marius Č., o kūdros durnele tapo Sonata. Vakarienei valgėme Artūro išvirtą grikių košę su spirgučiais. Ją Tėvas išvirė kažkokiu ypatingu būdu, kadangi įdėjęs į puodą du puodelius grikių, privirė jos tiek, kad visi nesugebėjo suvalgyti, todėl Tėvui teko kelis šaukštus košės išmesti tiesiai į krūmus.
    O po to Marijonas ištraukė savo siurprizą. Tai buvo tekila (geltona) su citrina. Ją gėrėme iš puodelių po 50 ml. Buvo labai skanu. O vakare Adomas dėl jam žinomų priežasčių sudegino lauže kortas. Kai ėjome miegoti dangus buvo giedras ir žvaigždėtas, tik tolumoje griaudėjo ir blykčiojo dangus.

    P.S. Uola ant kurios stovi Сюйреньская крепость yra 367 m. aukščio.
    Už kilogramą pomidorų ir kilogramą kriaušių merginos sumokėjo iš viso 3 grivinas.
    Gražioms merginoms paprika Kryme – nemokamai!
    Kizilas yra labai populiarus, iš jo verdamos uogienės ir kompotai.
    Sonata

    2002 08 06 (antradienis)
    Chadži-Sala – Mangupas – šaltinis Istoki

    Kėlė mus Čepulis ryte švelniai. Be savo tradicinio “подьем”. Budintis pusryačiam pateikė sumedžiotą briedieną ir stirnieną konservų pavidale. 6:20 išėjome iš apšnerkštos stovyklautojų teritorijos ir patraukėme į Мангуп – Кале – kalną, kuriame yra tvirtovės liekanos. Kildami sutikome besileidžiančių žmonių su šlepetėmis ir baltomis kojinėmis grupę. Paklausę, kada jie užkilo į kalną, kad taip greit leidžiasi – sužinojome, kad jie ten gyvena. Ekspedicija! Mūsų “vėžliukų” kompanija buvo įsijungusi didesnį greitį ir sparčiai kilo į viršų kartu su “Leopoldais”. 7:10 priėjome miesto sieną, dar kiek pakilę radome senus antkapius su hieroglifais, buvusias karaimų kapines. Pakeliui pamatėme besidarbuojančius archeologinės ekspedicijos dalyvius. Jie Sonatą palaikė “молодым человеком” ir uždraudė fotografuoti. A! Prisiminiau, kad ne šie pirmieji, o kiti buvo tokie nagli ir prašė cigarečių už pasakojimą. Pirmieji dar pasakė, kad atkasinėja seną VI-XVI a. baziliką. Vienu žodžiu – tie archeologai mandri ir apsišikę. Prie šaltinėlio, kur sėmėmės vandenį pamatėm tokią archeologinę “свинья у водопада” (anot Ingridos), kuri skrepliavosi į šaltinėlį ir mazgojo savo kanopas. Pačioje aukščiausioje viršūnėje – 572 m. Buvome ten 7:50. Мангуп tvirtovės griuvėsiai įspūdingi. Neprireikė net archeologų pasakojimų – įsigijome keletą bukletų apie šį miestą. 8:30 prisėdome iškyšulyje Ели – Бурун ir Marius Č. išvirė pačios skaniausios kavos pasaulyje, kuri gali prilygti tik ledam ant Абыл – Оюко. Apžiūrėję tvirtovę, kriptas sienose, dvaro liekanas su gražiais ornamentuotais vartais ir dar visokių grožybių – patraukėme atgal. Prieš tai Marius L. iš vietinio laisvo archeologo nusipirko seną monetą. Jis pardavinėja visokių radinių ir biezdėluškų, gyvena, drožinėja skulptūrėles ir bendrauja su turistais. Ingrida davė jam tablečių nuo peršalimo. Aplink slankiojo ginkluoti iki dantų kareiviai. Galvojome, kad saugo baltuosius archeologus nuo juodųjų. Bet pasirodo nieko panašaus. Jie šiaip sau slankioja ir taikius žmones gąsdina. 11:30 patraukėme kitu keliu link Истоки. Marius užmiršo GPS ir bėgo ieškoti. Mes pasislėpėme nuo atslenkančios žopos po uola. Paskui persikėlėm į kitą, šviesesnę užuodangą. Ir prasidėjo siesta su lietumi, griaustiniais ir žaibais. Taip tipiška Krymui! Žioplys Marius Č. visgi surado GPS. Nieko, kitą kartą pames. Prasidėjo pietų virimas ant dujinės viryklės. Aš nežinau iš kokių paskatų padėjau Mariui Č. virti košę: dėjau prieskonius, maišiau, reguliavau ugnį ir t.t.! O jis tuo metu traukė kažkokius vabzdžius iš uolų ir fotografavo balutes. Skaniai pavalgę, apšilę po arbatos su citrina ir medum, patraukėme į žygį. Leidomės greitai. Dar greičiau kai aptikome juodųjų archeologų išraustus kapus su besimėtančiomis žmonių kaukolėmis. Nusileidę ir suradę šaltinėlį, kuris yra nuosavoje teritorijoje, pasimetėme. Stovyklavietė užimta kažkokių pastoviai gyvenančių 4 asmenų, kurių mes nesutikome. Šaltinėlis teka, bet prie jo ir tų nežinomų žmonių nejauku. Paėję kiek toliau šalia tamsaus bukyno suradome stovyklavietę, kurioje buvo dvi laužavietės ir keletas šiukšlių (tai jau buvo panašu į turistų lankoma vietą). Ten ir įsikūrėme. Ir Marius Č. verda perlinių kruopų košę.
    Neaišku, kas bus naktį. Kažkur toli šaudo.

    P.S. Tas, kuris pardavė monetą Mariui vadina save indėnu, nes jau 6 m. gyvena Мангуп, o jo žmona su vaikais Simferopolyje.
    Vandens saugykloje, kurią praėjome – nė lašo vandens.
    Mariui Č. prie šaltinėlio, anot Artūro, kažkas atsitiko. Kai viena turistė pasilenkė nusiprausti, jis, pasak Artūro, viską išdrabstė ir stovėjo netekęs žado.
    Мангуп griuvėsiuose kažkoks vienuolis kiekvieną savaitę eina melstis Šv. Fiodorui.
    4 stovyklavietė 413 m. aukštyje.
    Nuo 3 stovyklavietės apie 3,5 km iki Мангуп ir nuo jo apie 3 km iki 4 stovyklos.
    P.P.S. Sonatos kelnėse gyvena žygiai. Jie įsijungia motorą, todėl Sonata gerai žygiuoja.
    Čepulis pasakojo apie kregždžiukų ir varnėnų simbiozę. Kregždžiukai su prisisiurbusiomis erkėmis skrenda pas varnėnus, tupinčius ant laidų, kurie išrenka jiems erkes.
    Ingridos siurprizas – Suktinis!
    Reda

    P.S. Dar vakare po suktinio danguje iš debesų matėme Žopos ir Giedros veidus, įvairius slibinus ir krokodilus. Pabandėme jas ir nupiešti. Keletas rezultatų yra bloknote.
    Adomas

    2002 08 07 (trečiadienis)
    Šaltinis Istoki – kalnas Ak-Jar – Bogatoje Uščelje – Poliana

    Iš stovyklos nr.5 pajudam 7:20. Kelias eina į kalną, drėgnu bukų mišku. Vos pradėjus keliauti jau 7:35 randame šaltinėlį. Panašu, kad tokiu oru, kokį mes turime, vanduo Kryme nėra deficitas. Jo yra daugelyje vietų, kurios žemėlapyje nepažymėtos nei punktyru, nei kaip kitaip. Po pusvalandžio jau tupime ant 622 m aukščio.
    Toje vietoje vienas takelis suka į kairę, kitas į dešinę. Pasukame į kairę. 8:35 Čepulis Marius pataiko į “lakų” dumblą – t.y. įmauroja į kažkokį žvyro ir dumblo mišinį, kuris jam siekia iki batų viršaus.
    9:00 prieiname gervuogių pievelę. Apie dešimt minučių šlamščiame tas uogeles. Čia Marių Č. sugeba dar užpulti širšės, kurioms vos ne į lizdą jis įkiša rankas ir nori iš jų atimti gervuoges. Bent penkios iš jų sugeba jį sugelti, po to jis strimgalviais puola nuo jų bėgti ir visa gerkle rėkti.
    Po uogų apsiėdimo vėl leidžiamės žemyn. Visą tą kelią kremtame riešutus, šiek tiek kizilus. Čia (bent jau man) darosi panašu, kad į tokias keliones reikia pasiimti riešutų spaustukus.
    11:30 išeiname į laukymę. Pagal kalnus, kurie matosi, žemėlapis nelabai sutampa. Atrodo, jo matosi Mangupo kalnas iš kitos pusės. Tuo jau pat pasigirsta motoro burzgimas ir paaiškėja, kad keliuku kyla motociklas. Tėvas drąsiai jį stabdo. Motociklininkai tuojau klausia ar ne prie šaltinėlio mes einame, tuojau pat nurodo kaip jį surasti! Čia pribėga dar Marijonas su žemėlapiu ir prašo parodyti kur mes esame. Ir ... !!!
    Mes, pasirodo, esame šalia Novouljanovka. Oh, bliat! Pasirodo, mes, vietoje to, kad būtume ėję į pietus, visais tais keliukais, kurie arba nepažymėti, arba jų daugiau nei nurodyta žemėlapyje, mes nuėjome vos ne link šiaurės. Tie motociklininkai jau nuvažiavo, mes padarėme parūkymą ir pasitarimą. Iš tos laukymės kaip tik ėjo 4 keliukai skirtingomis kryptimis. Todėl pasirinkome tą, kuris vedė labiausiai į pietus. Pradėjus eiti Marijonas dar pamatė stovinčią stovyklą su mašina ir keliais žmogeliukais. Grįžęs pasakė, kad tas keliukas, kuriuo einame, toliau šakojasi, kad mes turime eiti kairiąja atšaka ir ji nuves tiesiai į Novopalje. Šis maršrutas mums kaip ir tiko. Pagal šiuos žmogeliukus iki ten ~ 5 km. Ką gi, 1 val. kelio. Kelias ėjo tiesiai, kilo į perėją, ėjo per laukymes, lyg ir dingdavo, lyg ir pasirodydavo. Po to lyg ir kartais sukosi dešinėn ir vėl sukosi. Kito kelio lyg ir nebuvo, todėl visą laiką pėdinom juo. Ir štai vėl (12:30) laukymė. Tačiau rezultatas – mūsų gervuogių pievelė. Nesąmonė. Pasirodo, jog mes apėjome Ak-Jar kalną iš dešinės pusės ir sugrįžome beveik į tą pačią vietą.
    Nauda tik tokia, kad mes jau bent apytiksliai žinom kur esame. Nuo laukymės, pasirodo, ėjo vėl vienas keliukas į pietus. Jis, bjaurybė, kaip ir visada, vėl šakojosi. Vėl pasukome eiti į kairę. Tačiau po kokio puskilometrio jis dingsta ir mes mišku leidžiamės žemyn ir grįžtame į tą keliuką, kuriuo nepasukome. Šioje atkarpoje nuo gervuogių pievelės aptinkame krūvą perkūnbaravykių (pasak Redos), kažkokį ružavą baravyką ir porą įdomių kempinių. Šiuos grybus Reda susikrauna pas save ir sako, kad bandys parsivežti namo.
    Toliau jau tapijam takeliu, kuris atrodo jau nebepravažiuojamas, išplautas. Vėliau jis dingsta, bet jį pavyksta surasti. Juo prieiname kažkokių uolų pakraštį. Nusprendėme, kad čia bus siesta (kuri realiai tebuvo lašinininiai pietūs). Bernų šaika užsikabarojo ant uolos ir 13:15 jau TIKSLIAI žinome kur esame, nes matosi Bogatoje Uščelje bei jos tvenkinys. Taip, viskas gerai, tik vos ne pusė mūsų kelio – kažkokie vingiai, lankai ir vaikščiojimas aplink kalvas.
    Po lašinių užkandos ir vandens užgėrimo vėl leidžiamės žemyn ir prieiname gyvenvietę. Nuo jos jau asfaltuotu keliu (tiksliau asfalto ir žvyro mišiniu grįstu keliu) traukiame Putilovkos link. Čia yra parduotuvėlė. Joje perkame alų, giros, sausainių, ledų. Tuo metu Ingrida su Tėvu pas vieną bobulytę sugeba nupirkti pomidorų ir “болгарский перец” už 2 grivinas. Dar iš vieno diedo bandome išgauti svogūnų. Iš pradžių jis laužosi, sako, kad parduos tik kokia 20 kg, po to lyg ir sutinka. Bet iki jo namų reikia keliauti kokį puskilometrį, todėl visi nesutinka – visi tingi. Taip vėl liekame be svogūnų.
    Toliau per sodus tapijame link Polianos. Priėję vandens saugyklą surandame vieną stovyklavietę. Nusprendžiame, kad ji netinkama, einame į kitą pusę. Čia randame nedidelę pievelę. Susistatome palapines. Prie mūsų prieina vietinis žvejys. Kol su juo kalbame, ateina didelė didelė ŽOPA. Žvejys pabėga ir tada ŽOPA atsidaro, lyja stipriai ir ilgai. Mes bandome stovėti po lazdynu. Pradedame mirkti kiaurai. Marijonas su Tėvu nusprendžia nebe stovėti ir keliauja link parduotuvės. Pagal pasakojimą prie parduotuvės dar stovėjo džipas su krūtais vyrukais, kurie netgi prašė paskolinti palapinę. Pirkėjams sugrįžus šie partempė konservų (žuvies), duonos ir degtinės. Tada pradėjo piktintis Reda, kad jos siurprizas tampa nebe siurprizu, mat jos siurprizas – Samanės buteliukas. Tada pabandėme sukurti laužą. Tam panaudojome Marijono išgyvenimo komplekto elementą – žvakę. Laužui užsikūrus nusprendėme, kad reikia dar duonos. Subėgiojome aš su Tėvu. Grįžę dar radome porą vietinių, plepančių apie šį bei tą.
    Tada pradėjome viską valgyti, išgėrėme stiprius gėrimus ir po truputį pradėjome krautis miegoti.

    P.S. Vakarienei gėrėme gervuogių arbatą. Antras puodas pavyko netgi su blake, kurią išvirėme kartu su arbata.
    Adomas

    2002 08 08 (ketvirtadienis)
    Poliana – turistinė stovyklavietė Ai-Dimitrijus – kordonas Čainyj Domik

    Krymo pranašiški ženklai:
    1. “Jeigu товарищ Жопа rodo vakare mažai paveiksliukų danguje, kitą rytą parodys vieną didelį juodą paveikslą”.
    2. “Jeigu товарищ Čepulis iš vakaro įtartinai suka aplink laužą ratus, lyg būtų grifas, rytoj lis”.
    Taip ir buvo. Vos iškišus galvą pro palapinę danguje pamačiau vientisą pilką debesį, o iš kaimyninės palapinės išgirdau šūksnį: “kur dingo kalnai?”.
    Atsikėlėme 6 ryto ir nežiūrint to, kad aplinkui buvo viskas šlapia, suvalgėme Mariaus L. paruoštos ryžių košės bei išgėrėme po puodelį kavos. Gerdami vis spėliojome lis ar nelis, ar galėsime per pertraukėlę išsidžiovinti prasmirdusius rūbus bei palapines.
    8 val. 10 min. išėjome iš stovyklos ir iš karto pradėjome kilti viršun. Paėjus pusvalandį supratome, kad tuoj galime paklysti, nes keliukai pradėjo šakotis į skirtingas puses. Laikėmės kažkokio griovio ir kilome toliau. Ėjome tamsiu skroblynu (o gal bukynu), kuriame žolinėje dangoje auga tik lipikai. Eidami stebėjome daug keistai augančių medžių, kurių didelė dalis kamienų šakojosi į 5 – 9 kamienus. Vaikinai pradėjo vartinėti pūvančius kelmus ir ieškoti keistų vabalų. Radome 2 elniaragių rūšis, 2 ūsuočių rūšis, stebėjome ant kelmų grybų konkurenciją.
    Apie pusę 10 val. priėjome statų kalną į kurį pradėjome pamažu ropoti. Kelias buvo slidus, todėl teko klampoti purvynu. Lygiai už valandos (pusė 11 val.) priėjome perėję tarp Сююрю – Кая ir Ирита – Кая kalnų. Marius Č. pasakė, kad pasiekėme 680 metrų aukštį. Perėjoje yra paminklas partizanams, keli suoliukai bei stalas iš kelmo. Pavalgę šokolado, po 15 min. pajudėjome toliau, nes perėjoje pradėjo lašnoti ir kandžioti uodai. Toliau ėjome tai kildami, tai leisdamiesi žemyn, paskui tik kildami. Aukščiausia vieta buvo 855 m.
    12 val. priėjome girininko namelį, kuris yra ant Ай – Димитрий kalno, ant kurio mes ir norėjome nakvoti, tačiau pamatę apie 30 palapinių (o gal ir daugiau) “miestelį” labai greit persigalvojome. Toje vietoje buvo įsikūrusi vaikų stovykla, žemė buvo ištrypta ir be darbo slankiojo vaikai, kurie pakvietė piktą vadovą, vardu Nikita. Mes jo paprašėme parodyti kelią į kordon’ą Чайный Домик. Šis kažko nepatenkintas liepė eiti paskui jį ir mes paėję, arba greičiau sakant pabėgėję, kokį 100 metrų kartu su juo priėjome kelią, kuris vedė norimo taško link. Po penkiolikos minučių prisėdome pietums. Žopa padarė malonią, kuriam laikui pasitraukdama ir mums kažkokį momentą pasirodė, kad prasidės šiluma ir net buvo atėjusi mintis traukti šlapius daiktus ir džiovintis, tačiau visas viltis akimirksniu sugriovė artėjantis tamsus debesis.
    Per 15 minučių spėjome pavalgyti lašinių ir duonos, viską susidėjome, “apsišarvavę” žaliomis neperšlampomis striukėmis pradėjome žygiuoti toliau. Kelias ėjo aukštyn ir aukštyn, iš dangaus prapliupo smarkiai lyti. Pradžioje manėme, kad tai kelių valandų lietus, bet .... bet .... bet .... Lietus vis stiprėjo ir stiprėjo, kalnų takeliais pradėjo tekėti upės, mūsų šortuotos kojos pamažu pradėjo šalti. Iš pradžių, lyjant, dar būna nedidelė viltis, kad tuoj viskas baigsis, paskui pyktis užeina ant žopos, pereinantis į neapykantą, besibaigiantis isterišku juoku, o kai kuriems proto užtemimu. Marius Č. iš molio sulipdė žopą ir su pagaliu ją išniekino, tikėdamasis, kad ji pasitrauks, bet aš manau tai ją labai užrūstino.
    15 val. 30 min. pasiekėme Чайный Домик, šalia kurio buvo girininko “kordon’as”. Buvome peršlapę, sumirkę ir kiek pašalę, paprašėme kieme besisukinėjančio vyro ir moteriškės kampo ir šie, mūsų nusistebėjimui, tokį pasiūlė. Tai buvo tikras išsigelbėjimas. Mes gavome butuką iš trijų kambarių, kurių vienas buvo tuščias, kokių 15 m2, antrasis labai mažas su trimis lovomis, o vienas kambarys yra virtuvė, kuriame yra aplūžęs pečiukas. Už žmogų šeimininkė paėmė po 2 Gr. (viso 14 Gr.). Marijonas išpešė dar 15 kiaušinių (5 Gr.); 1 litrą pieno (1 Gr.). Kai mokėjo už šiuos malonumus, sužinojo, kad ji galinti parduoti dar ir vyno bei alaus, tiesa parduotuvinių, o ne naminio gaminimo. Alus kainavo 8 Gr., o vynas 9 Gr., šioje šalyje tai didžiuliai pinigai, bet mums – šlapiems viščiukams atrodė visai priimtina tokia suma.
    Iš miško atsinešę malkų, pakūrėme krosnelę, kambarį užplūdo šiluma. Išsiplovę kojines, per kambarius ištiesę virves sukabinome visą drėgną savo mantą ir susėdę virtuvėje pradėjome gurkšnoti alutį, džiaugdamiesi šiuo Krymo stebuklu. Bet begalinį džiaugsmą kiek aptemdė į kiemą atėję ukrainiečiai, permirkę iki paskutinio siūlelio. Teko užleisti jiems mažąjį kambarėlį.
    Marijonas padarė karališką vakarienę: žirnių košę su omletu, o užsigėrinėjome visa tai šviežiu pienu.
    O vėliau gėrėme vyną, arbatą susėdę ant miegmaišių po iškabintais šlapiais rūbais.
    Marius Č. išsitraukė savo siurprizą: suvenyrinius alkoholinius gėrimus – merginoms po “Carolans” buteliuką, o vaikinams po “Absolut”.
    Taigi, šlapia ir drėgna diena baigėsi išoriniu ir vidiniu sušilimu.

    P.S. Aukščiausia vieta, einant į kordoną buvo apie 870 m.
    Ingrida

    2002 08 09 (penktadienis)
    Kordonas Čainyj Domik – Sidabrinis krioklys – Didysis kanjonas

    Dienoraštį pradėsiu ne nuo ryto, o nuo nakties. Man teko “laimė” miegoti šalia Čepulio. Tokios nakties dar neturėjau. Negana to, kad jis visą naktį burbėjo tiesiai man į ausį nesąmones, tipo – “iš tikrųjų vienas karštas, kitas šaltas”, tai dar kaip prisipažino jis pats, naktį vienu metu prabudo ties mano užpakaliu. Gerai, kad aš miegojau. Atrodo, kad tai buvo trumpa miego valandėlė, kai Čepulis teikėsi neknarkti. Nuo jo neatsiliko ir Adomas. Vidury tamsios nakties jam pasivaideno pro langą lendantis liesnikas, kuris pasišviesdamas prožektoriuku vogė pinigus iš Adomo striukės. Adomas užbaubė – kur prožektorius, Sonata. Sonatos prožektorių liesnikas jau buvo pavogęs. Šiaip ne taip radęs prožektorių ant stalo, Adomas susigriebė savo šmotkes ir nusitempė jas į miegmaišį. Atrodo galų gale ir jis nusiramino. Bet va, Čepukas pradėjo daryti sau pagalvę. Kuitėsi gal valandą. Kai jis baigė virtuvėje su prožektoriumi pradėjo slampinėti ukrainiečiai. Jeigu dar pridėsim nuo vėjo šnarančią mano palapinę, šiugždančius to paties Čepulio ir Sonatos miegmaišius, besivarstantį nuo vėjo langą ir girgždančias duris, naktis praėjo ramiai. Tiesa naktį iš Tėvo kuprinės pabėgo elniaragis. Ryte mane pažadino iš visų miegmaišių sklindantys balsai: “Adomai, jau 7 –ios”. Adomas tuo patikėti nenorėjo. Vis dėlto pareigos jausmas paėmė viršų ir Adomas ėmėsi pusryčių.
    Jam trukdė iš patalo pakilęs Čepulis. Galų gale neiškentę Čepulio vaikščiojimų po kambarį atsikėlėme visi. Už lango konkreti žopa. Tik nelyja, bet užtat šalta ir stiprus vėjas. Užkrimtę košės ir pagėrę arbatos išsiruošėme į urvą, kur, tipo, yra vandens. Urvas yra grįžus taku kokius 30 metrų atgal į kairę nuo paminklo partizanams. Anga atrodo fantastiškai. Visas miškas skendi migloje, nedidelė dauba, o jos dugne gal metro aukščio įėjimas į urvą. Leidžiamės visi. Tamsu kaip ... jei ne prožektoriukai nematytume nieko. Kiek nusileidę šlapiu ir slidžiu urvo dugnu, atsiremiame į jau padūlėjusias ir išklerusias kopėčias. Leidžiamės žemyn. Urvo lubose mažyčiai stalaktitai. Paėję žemyn gal 15 metrų prieiname akmeninę užtvarą. Galima pralįsti ir toliau, bet tik keturiom ir per pilnas vandens ir purvo duobes. Nerizikuojame ir grįžtame atgal. Vandens nėra. Ties kopėčiomis po kaire randame kažką panašaus į akmeninį lovį vandeniui, bet jame tik maža balutė purvino vandens. Išlendame lauk. Oras po urvo šalčio šiltas šiltas.
    Na va, apšilimas baigtas, tolimesnis mūsų kelias link Didžiojo kanjono pradžios, pro Dolina echov ir Serebrianyj vodopad.
    Grįžtame atgal pro liesniko trobelę. Pagal ukrainiečių pasakojimus paėjus kiek žemyn keliuku turėtume atsiremti į sarajų, jį apeiti atsiremti į balą ir patekę į tarpeklį laikytis dešiniau.
    Sarajaus nesimato – rūkas. Po kaire rūke matosi kažkoks pastatas. Už jo bala, o po jos net trys keliai. Iš pradžių ėjome dešiniu, grįžome atgal. Galų gale nuėjome dešinėn. Kiek paėjus buvo keliukas po kaire, bet toks neaiškus. Tad nuėjome toliau pagrindiniu keliu. Ir prasidėjo leidimasis žemyn tarpeklio šlaitu. Kelias slidus ir molingas. Bet nelyja! Kelias žemyn eina serpantinu. Mes nukirtinėjam kampus leisdamiesi stačiais šlaito takeliais. Galų gale išlindome iš miško ir atsidūrėme atviroje aikštelėje virš Dolina echov. Šūkaujame – aidas yra, bet atkartoja tik paskutinį skiemenį. Sėdim, valgome šokoladą. Nuo Čainyj Domik nutolome per 3 kilometrus. Aukštis – 600 metrų. Šaltoka. Apačioje, turbūt prie Sidabrinio vodopado, girdisi skaitlingų turistų balsai. Nusileidę kokius 100 metrų sustojome ties kažkokiu tai iš kalno šlaito ištekančiu upeliuku. Čia, anot Krymo eksperto Tėvo, yra Žoltaja pesčera. Čepulis tiesiog virpa nuo noro įlįsti į vidų. Daugiau savanorių nėra. Aprišę ranką virve, leidžiame jį į urvą. Iš pradžių praėjimas labai siauras, jį galima įveikti tik prašliaužiant. Tada iš karto į vandenį. Čepulis sakė, kad jo kiaušiniai užšalo ir pakilo į skrandžio aukštį. Toliau viską parodys fotografijos, bo mes tik šūkaliojome kas 10 sekundžių į urvą norėdami įsitikinti, kad narsusis urvalazas dar gyvas ir sveikas. Galų gale iš angos pasirodė šlapias Čepulis. Jį pasitikome degtine, kurią sumaišėme iš spirito ir vandens. Kiek supratome iš pasakojimo, ola iš dviejų salių. Antrosios salės gale išteka šaltinėlis. Urve daug stalaktitų ir keletas nedidelių ~ 10 cm stalagmitų. Urvas pakankamai aukštas – ~ 2-3 m.
    Marius L.

    Geltonasis urvas Čepulio akimis
    Sunkiausias įėjimas, bet apsisukus ir prašliaužus tarp uolų kojomis pirmyn galima atsistoti į vandenį, gylis 0,5 m, vėliau, kur išteka upelis 1-1,2 m. Uolos plotas apie 30 m2, vandens plotas apie 12 m2. Privirtęs didelių akmenų. Vaikščioti galima lengvai, tik virš vandens lubos nusileidžia iki 30-50 cm. Gale urvo yra keletas stalaktitų ir stalagmitų. Taip pat eina anga į viršų, matosi gal 10 m. Į antrą salę galima patekti per 0,7 m skersmens angą. Salė apie 25 m2 ištisas baseinas. Gylis pradžioje apie 1 m, vėliau gilėja. Lubos labai žemai, apie 30-50 cm virš H2O. Urvo gale matosi kriokliukas. “Žoltoje” turbūt dėl uolienų, kurios buvo gelsvo, gelsvai rausvo atspalvio. Vat ką matė mano akys. Bet buvo biški baisu ir šalta.
    Čepulis

    Kadangi savanorių pakartoti žygį į urvą nebuvo, leidomės toliau. Paėjus gal 20 metrų nuo pagrindinio kelio atsišakoja takelis žemyn, po kaire. Jis veda link Serebrianyj vodopad. Iš kart prie takelio išgąsdinome būrį pupyčių su maudymukais. Jos persirenginėja. Mes, tipo, nežiūrime. Reda pažiūri ir paslydusi nučiuožia porą metrų žemyn ant kilimėlio. Iš tikrųjų labai slidu. Upeliukas labai gražus, jis teka terasomis, kurios atrodo lyg turkiškos vonios. Iš tikrųjų verta pamatyti tokius vaizdus. Kuo toliau tolsti nuo upelio (turiu omeny vakare jau) tuo jis atrodo gražesnis. Ir štai prieš mus Sidabrinis krioklys. Nuo aukštos uolos, suskilusios atskirais pirštais ir ištisai apaugusios storu žaliu samanų kilimu, didesnėmis, mažesnėmis srovelėmis ir net atskirais lašais bėga upeliuko vanduo. Žalių samanų fone jis atrodo sidabrinis. Už krentančio sidabrinio vandens sienos – urvas, kuriuo galima užlipti ant krioklio viršaus. Tai pirmas krioklys, kurį aš matau. Atrodo, gražesnių nėra. Visa bėda, kad aplink trinasi gausybė rusų turistų. Jie visi su šliopkėm, baltais kedais ir baltom kelnėm. Mūsų nuostabai nei vienas nesusipurvinęs. Visi fotkinasi prie krioklio. Viskas siaubingai ištrypta, o kiek aukščiau “kiaulių” ištryptoje aikštelėje pardavinėja naminį vyną, alų ir net tortą “Napaleoną”. Vyną siūlo paragauti nemokamai. Nesusigundome ir traukiame toliau, link kabačioko. Kabačioke mus pasitinka lico kavkazskoj nacionalnosti, kuris kaip pats prisipažįsta, yra totorius ir taksistas. Susodino mus prie stalų ir pakvietė vadą užsakyti meniu. Mūsų pradinis planas atsisėdus prie stalo buvo kava, bet kaip išgirdome Adomą užsakant lagmos lėkštę, šašlykų ir alaus. Lagma kainavo 8, šašlykas – 15, alus – 2 grivinas. Be to Adomas atnešė ir 4 taureles vyno pabandymui. Vienas iš jų su migdolais, kitas kažkos Carica, o kitų dviejų pavadinimus vadas užmiršo. Vynai saldūs ir labai turtingo, ryškaus aromato. Čepulis nusprendžia eilinį kartą atsiskaityti apie keiksmažodžius, retkarčiais išsprūstančius iš jo burnos, ir nupirkti vyno. Tuo metu prisistato taksistas ir kadangi mes jo kraštiečiai (jis yra tarnavęs su lietuviais ir latviais ir net moka keiktis ir keletą kitų frazių latviškai), paaiškina kaip patekti į Didijį kanjoną nesumokėjus pinigų ir paliudija aukštą kabačioko klasę: čia valgo net deputatai ir vynas tikras, neskiestas. Be to siūlo kažkur miške pigiau nusipirkti bandelių, duonos ir kitokių miltinių gaminių. Adomas jam mandagiai atsako, kad mes turime džiūvėsių. Be to Adomą labai domina ar įeinant į kanjoną duoda bilietą ar ne. Į tai taksistas atsakė sekančiai: “A na chrien tau reikia to popieriaus? Pasiimk tualetinio popieriaus ir turėsi bilietą”.
    Šašlykas, lagma be galo skanūs. Jų kiek per daug mūsų skrandukams, įpratusiems prie trijų lašinių skiltelių per pietus, bet viskas sulenda sėkmingai. Jaučiamės sotūs, bet apsunkę. Po to dar užsisakome kavos ir už viską paklojame 194 grivinas. Čepulis nuperka vyno du litrus, Izabella. Litras – 28 grivinos. Vyno aromatas nuostabus, mes bijome, kad Čepulis eidamas neišgertų vyno. Nuo kabačioko asfaltuotu keliu leidžiamės žemyn. Vienas šlagbaumas, apačioje prie įėjimo į kanjoną matosi kitas. Prie pirmojo mūsų klausia – kur einate. Visi nedrąsiai į Sokolinoje. Paėję iki posūkio, ties dideliu akmenimi, nusukame nuo kelio ir leidžiamės šlaitu link upelio. Štai ir sutaupėme 28 grivinas (po 4 nuo kiekvieno). Pereiname tiltelį ir pasukę į kairę takeliu už poros šimtų metrų įsikuriame. Čia laužavietė, suolai, amžinas pavėsis ir drėgna žemė. Pirmu reikalu įkalame litrą vyno ir einame maudytis. Merginos pirma, mes po to. Čepulis mus fotkina nuogus ir padaręs savo juodą darbą pasprunka.
    Po to visaip linksminamės: gaudome peles (jos geriau pačios sprunka tiesiai į laužą cypdamos, nei mums duodasi), toliau geriame vyną ir beveik valandą klausomės kažkokio senio iš Baku, kuris žino Vilnių, Kauną, Rygą ir puikų miestą Estiją. Prisipažįsta, kad labai nori į Lietuvą. Tėvas jam praveda paskaitą apie vizas, turizmo agentūras ir t.t. Senis iškaulija 10 grivinų. Palinkėjęs visiems sveikatos ir jau atsisveikinęs vėl prisimena Kauną, kur yra mėsos kombinatas, tramvajus, o gal ir ne Kaune. Vienu žodžiu jis gal 10 kartų atsisveikindavo ir vėl pradėdavo šneką. Tėvas jau prisipažįsta, kad yra ne jėzuitas, ne žydas ir ne krišnaistas, valgo dietinį maistą ir t.t.
    Vakare prisimenam, kad einant nuo Sidabrinio krioklio viena pupytė pasakė savo frajeriui žiūrėdama į mus (vyrus): žiūrėk kokie, ne tai, kad tu gornopliažnikas. Praturtinom kalbą dar vienu žodžiu.
    Galų gale 8:20 nuėjome miegoti.
    Marius L.

    2002 08 10 (šeštadienis)
    Didysis kanjonas

    Ryte atsikeliame kaip įprasta 6 val. Visi džiaugiasi minkšta nakvyne dumblyne. Čepulis visą naktį pasigardžiuodamas knarkė. Pusė košės atidavėm vakar nuskriaustam peliukui. 7:10 val. iškeliaujame. Iki “Вана молодости” 1 val. 10 min. kelio. Tiksliai per tiek laiko ir nuėjome. Prieš tai dar praėjome karstinį krioklį, kurio nuotėkis apie 300 l per sekundę. Ėjimo pradžioje kelis kartus pereidinėjome upę, saugodami sausus batus. Prie vonios nebuvo jokių turistų, bet mes vis tiek nesimaudėme, nes tikėjomės maudynių kanjone. Po vonios prasidėjo rimtesnis ėjimas kanjonu. Priėjome pirmą vonią ir apie sausus batus galėjom užmiršti. Kai kurias vietas sunku perbristi – apeidinėjome kraštais, kabindamiesi į akmenis, šaknis ar padedami kitų. Kai kurie galutinai pametė ar išmetė ryte pasiimtas lazdas. Kanjonas nuostabus! Retkarčiais jo vaizdą sugadina aplink išmėtytos panaudotos higieninės priemonės. Apie 9 val. ankstyvai porelei sutrukdėme malonumą. Po to už mūsų šuoliuojančios grupės turbūt neleido jiems pabaigti. Ėjimas baigėsi kanjonu po 5 val. Nudaužytos kojos, sušlapintos kelnės ir išgąstis – gal ir visi nuostoliai. Bet malonumas, bent jau man, didžiulis. Iš karto už kanjono sustojome saulėtoje pievelėje. Užkandome lašinių, išsidžiaustėme rūbus ir drybsodami skaičiavome praeinančias grupes. Dabar prisėdo jau anksčiau prie Geltonojo urvo matyta porelė. Papasakojo, kad Eski-Kermenas daug gražesnis nei Mangupas. Bernai puolė koreguoti kitų dienų planus – būtinai nori pamatyti Eski-Kermeną.
    Vandens kanjone daug daugiau nei buvo prieš 2 metus (anot Artūro ir Sonatos).
    Vakare ištraukėm Rasos siurprizą – tirpi kava ar kakava su pienu. Visi pavalgę skystos žirnių košės jautėsi alkani. Pora geltonosios palapinės gyventojų dar ilgai vakarojo prie laužo. O mėlynoji palapinė jau knarkė.
    Reda

    2002 08 11 (sekmadienis)
    Didysis kanjonas – Ai-Petri – Jalta

    Rytas stovyklavietėje už kanjono buvo labai drėgnas ir šaltas. Visi iškart sustojo aplink laužą pasišildyti. Valgėme Ingridos išvirtą ryžių košę su konservais. Prieš iškeliaujant iš stovyklos atskrido prie laužo liepsnelė. Ji buvo pakankamai drąsi, todėl Marius Č. suspėjo ją kelis kartus nufotografuoti. 7:20 iškeliavome. Perėję į kitą upelio pusę, keliavome dešiniu jo pakraščiu, o po to, dar kartą jį perėję ir palikę dešinėje, ėmėme kilti į kalną. 9 val. jau buvome pakilę į 1166 m aukštį, t.y. užkilome ~ 500 m. Šiek tiek atsipūtę šalia dviejų šiukšlių krūvų pievelėje kalno viršuje patraukėme tolyn. Perėję pievą ir miškelį, atsidūrėme šalia beveik vien tik žole apaugusios 1275 m aukščio Лысая kalvos. Jos viršūnėje suvalgėme šokolado. Kadangi pūtė viršūnėje stiprus ir šaltas vėjas, greitai susipakavome ir takučiu per laukus patraukėme Ai-Petri link. Pakeliui sutikome žmones, kurie pievose rinko šampinjonus. Paragavome ir mes jų. Jų minkštimas buvo skanus ir gaivus. Užsukę pažiūrėti šulinio pavidalo urvo, toliau keliavome asfaltuotu keliu. Čia ir buvo mūsų klaida, kadangi netrukus šalia mūsų sustojo jėgerių mašina. Vienas jų naglu veidu ir odinėmis pirštinėmis (tos, kur be pirštų) pareiškė, kad vaikščiojimas po Jaltos draustinį yra mokamas ir nuplėšė nuo mūsų 42 Gr. Po to dar nusiuntė pasiimti kvituko pas kito jėgerio žmoną, kuri tupėjo name už ~ 300 m. Tai gerokai sugadino visiems nuotaiką, todėl kuo greičiau patraukėme į kabačioką šalia Ai-Petri. Pakeliui Marius Č. nupirko kažkokių vaisių, vadinamų kažkokiais granatais, kurių luobelė buvo geltonai žalia su išaugėlėmis, o viduje – glitūs raudoni vaisiukai su kauliukais, skoniu primenantys arbūzo ir moliūgo mišinį.
    Senojo kabačioko šalia Ai-Petri neradome. Jo vietoje stovėjo medinis namas, tačiau dirbantys jame žmonės buvo matyti prieš 2 metus. Užsisakėme šašlyko (15 Gr.), alaus (5 Gr.), čeburekų, torto “Napaleono”, kavos. Pravalgėme> 200 Gr. Aplink lakstė ožkos, žmonės fotografavosi įdomiomis pozomis, už nugaros ūžė motorinės mašinytės, žodžiu, buvo ne taip jauku, kaip anksčiau. Šalia “kanatkos” stovėjo didžiulė eilė žmonių (nusileidimas 10 Gr. žmogui), eilė judėjo labai lėtai, todėl į Jaltą už 120 Gr. serpantininiu keliu mus nuvežė mikriukas. Palikę kuprines saugykloje stotyje patraukėme į pajūrį. Buvo karšta, krantinėje gausybė žmonių, prie jūros kranto jų ne mažiau, todėl visiems praėjo noras maudytis. Buvo nuspręsta nuvažiuoti į Masandrą padegustuoti vynų (ekskursija žmogui – 35 Gr.). Masandroje prieš degustaciją mums papasakojo apie gamyklos įkūrimą, struktūrą, produkciją, nuvedė pažiūrėti rūsių, kuriuose laikomas ir brandinamas vynas, kurie yra iškirsti uoloje, o juose temperatūra visus metus būna 12 – 14°C ir išsilaiko nenaudojant jokių kondicionavimo įrengimų. Degustavome 9 rūšių vyną, kuris buvo iš tiesų labai skanus. Beje į Masandrą mus nuvežė ir parvežė į stotį pačios Masandros autobusiukas. Iš stoties su 2 moskvičiais (kiekvienas už 20 Gr.) nakvoti važiavome į Поляна Сказок. Mūsų vairuotojas vadino savo mašiną unitazu, kaip patrakęs lenktyniavo su savo kolega, keikė Kučmą ir saliutus, ir klausinėjo Mariaus Č. apie kalnus, krioklius ir t.t. Susiradome polianoje laisvą apšnerkštą laukymę ir jau beveik patamsyje valgėme vakarienę: konservus, sūrį, papriką, pomidorus, persikus, kurių gavome turguje bei išgėrėme 2 butelius iš Masandros parduotuvės parsivežto vyno.
    Sonata

    2002 08 12 (pirmadienis)
    Jalta – Nikitos botanikos sodas – Perevalnoje – Raudonasis urvas

    Šįryt kėlėmės truputį vėliau – visu pusvalandžiu – net pusę šešių. Tiksliau anksti kėlėsi budintis (Reda), kiti kiek vėliau. Nenorėdami atkreipti įvairiausių vietinių pareigūnų dėmesio, nei vakar vakare, nei šįryt laužo nekūrėme, nes Pasakų pievelė buvo gana gyvenamame rajone – Jaltos pakraštyje. Redai šiandien sekėsi budėti – ryte košės nevirė, davė tik konservų su daržovėmis. Čepulis pareiškė, kad naktį girdėjo riaumojant liūtą ir staugiant vilkus (šalia buvo Jaltos zoologijos sodas, gaila, kad neužėjome), tačiau aš nieko negirdėjau, tad nelabai ir tikiu. Dar bevalgant pusryčius įvairūs riksmai ir kleketavimas davė žinoti apie zoologijos sodo kaimynystę. Neskubėdami susipakavome (stotin reikėjo pakliūti ne anksčiau 7 val. – nuo tada dirba daiktų saugykla) ir patraukėme į autobusų stotelę. Gerokai pamindžikavus kartu su pora vietinių stotelėje sustojo didžiulis Ikarus, kuris tikrai nebuvo maršrutinis autobusas. Juo važiuodami į stotį palyginus su vakar sutaupėme 33 grivinas (po vieną už žmogų), štai ką reiškia taksi važinėti. Palikę daiktus saugykloje ir patikrinę ar nėra vakarykščio taksisto pas kurį liko Ingridos kilimėlis (nebuvo) nupėdinome pasižiūrėti troleibusų tvarkaraščio link Nikitos botanikos sodo. Troleibusai ton pusėn važinėjo dažnai, tad nutarėme prieš šios dienos žygius gurkštelti kavos. Buvau prie stoties nužiūrėjęs bariuką su pufikais (minkštasuoliais), ten ir patraukėme. Kai kas dar sugebėjo į aptvertą automobilių stovėjimo aikštelę sulįsti – teko lįsti atgal, nes kito išėjimo nebuvo. Įsitaisę ant pufikų greitai nusprendėme, kad per karšta ir persikraustėme prie stalų šešėlyje. Stalų nuo vakar niekas nebuvo nuvalęs, barmenė buvo stipriai apsimiegojusi. Kava buvo tirpi, iš anksto pasaldinta ir neskani. Tačiau tik šioje stoties skylėje buvo “Jalta” alaus – niekur daugiau tokio neteko matyti. Negardžiai išgėrę kavos nužingsniavome į troleibusų stotelę. Nr.3 troleibuso teko ilgokai lukterėti. Bilietus čia visi perka pas konduktorę troleibuse, kuri net esant daugybei žmonių grūdasi tai į vieną galą, tai į kitą. Pačiame Jaltos mieste troleibuso bilietukas kainuoja 40 kapeikų, tačiau jei važiuoja į gretimus miestelius (Nikita kaip tik toks) – jau 60 kapeikų. Mikroautobusu važiavimas kainuoja 2,5 grivinos. Vienas pastebėjimas – Kryme niekas nesako grivina – visi sako rublis, bala žino kodėl. Troleibusu važiavome iki stotelės, kuri yra prieš sustojimą “Botanikos sodas”. Viena moteriškė (vėliau paaiškėjo, kad ji ten dirba) mus siaurais skersgatviukais nuvedė iki sodo vartų. Išlipus toliau tektų pėdinti mašinų keliu, tačiau pirmą kartą einant geriau neieškoti keliuko siauromis Nikitos miestelio gatvėmis. Sodas lankytojams atsidaro nuo 8 val., o ekskursijos su gidais organizuojamos nuo pusės dešimtos (realiai pirmosios pasirodė apie 9 val.). Bilietas kainavo 5 grivinas. Mes truputį pasitrainioję po sodą prisiplakėme prie dviejų grupių su gidais: aš, Reda, Sonata ir Adomas prie vienos, o Marius, Ingrida ir Marius Č. – prie kitos. Prisiklausėme daug įdomių dalykų apie sode augančius medžius. Pats sodas įkurtas 1812 m. (šiemet jam 190 metų) ir įkūrėjas bei pirmas jo direktorius buvo švedas Kristoferis Stivensas. Jis buvo specialiai pakviestas sodui įkurti. Sodas – dendrologinis. Jame įspūdinga įvairiausių medžių kolekcija – pradedant sekvojomis, kiparisais, įvairiais kedrais ir baigiant “Begėdžiu” medžiu, kuris neturi žievės. Aukščiausia parko sekvoja (kilmės šalis – Š.Amerika) – 30 metrų yra tik kūdikis lyginant su augančiomis Amerikoje. Ten jos užauga iki 100 – 110 metrų aukščio. Gidas, kuris pasakojo apie sekvojas, paminėjo įdomų faktą – esant sausrai ar kokiom kitom nepalankiom sąlygom, sekvojos meta ne lapus, o ištisas šakas – taip sakant pagal gabaritus. Sodo teritorija užima truputį daugiau nei 2000 ha, tačiau lankymas apmokestinamas ne visoje teritorijoje. Viršutinė dalis, kurioje vedžiojamos ekskursijos su gidais, toli gražu ne visas parkas. Išėjus iš pagrindinės teritorijos, galima aplankyti kaktusų galeriją (2 Gr.), kurioje yra tikrai įspūdinga kaktusų ir sukulentų kolekcija.
    Pasibastę po sodą ir gurkštelėję dvigubos Express kavos (kad gautųsi normalus puodelis) kavinėje šalia Abiturientų pensionato, patraukėme žemyn link jūros. Aišku, nuėjome ne ten. Apėję gerą gabalą laisvai lankomos Nikitos botanikos sodo teritorijos patraukėme keliu link jūros. Planavome laiviuku grįžti į Jaltą ir apsipirkti maisto produktų likusiai kelionės daliai. Kaip paaiškėjo nusileidus iki prieplaukos (molas jūroje) laivai į Jaltą plaukia gana retai – mes buvome apie dvyliktą, o artimiausias reisas tik 20 min. be 2 val. Nutarėme gretimame nemokame pliaže išsimaudyti. Prieš maudydamiesi palapinėje prie pliažo nusipirkome keisto patiekalo – pavadinimo niekas nebeprisimena, bet skambėjo daugmaž kaip Čanachra (ar kažkas panašaus). Kiekvienas gavo po nemažą gabalą keisto pyrago lyg su makaronais ir sūriu ar tik iš miltų ir sūrio. Čepulis atsisakė valgyti, o kiti vos vos sukirto. Ne todėl, kad neskanus, bet dėl to, kad gabalas buvo nemažas ir labai sotus. Pliažinę kovinę aprangą vieni keitė tiesiog pajūryje, o kiti išbandė naujoviškas persirengimo būdeles, kuriose griežtai atskirtos vyriška ir moteriška pusė bei pastarosios padalintos į dvi dalis. Pajūris – tai akmenuotas 2-3 m. ruožas tarp dviejų betoninių molų (prie vieno iš jų švartuojasi laivai, tiesa, mažiukai, “Gintaro” tipo). Pasimaudę bei akinukų pagalba pavėpsoję į gyvą velnią medūzų, vėl pakeitėme kovinę aprangą – šįkart į “pliažno” turistinę. Sulaukę laiviūkščio nuplaukėme link Jaltos, gaila, kad pakeliui nepamatėme delfinų. Kažkur laivo viršuje sėdėjo moteriškė barbotuojanti apie praplaukiamas įžymybes, kurių daugelį sudarė visokie privatūs viešbučiai bei poilsio namai. Garsiakalbiai laive labai traškėjo ir moteriškės pasakaitės sėdint šalia garsiakalbio greitai nusibodo. Jaltą pasiekėm laimingai, link Turkijos krantų mūsų nenunešė. Pagrindinėje gatvėje einančioje pajūriu firminėje Masandros vyndaryklos parduotuvėje nusipirkome vyno lauktuvėms. Tada pėsčiomis nutipenome iki turgaus, kur mūsų maisto atsargas papildė lašiniai, kruopos, daržovės bei kolekcinis alus. Galiausiai pėsčiomis grįžome į autobusų stotį. Taksisto pas kurį dingo Ingridos kilimėlis taip ir neradome. Dar ryte iš Jaltos planavome išvykti apie 15 val., tačiau tai atsitiko tik pusę penkių. Troleibusu Nr.52 išbildėjome į kaimą Perevalnoje, nuo kurio iki Raudonojo urvo tik 3 km. Troleibusas buvo pilnas, tačiau vairuotojas bei bilietų tikrintoja labai griežtai viską prižiūrėjo ir stovinčių nebuvo (tiesa, tokių atsirado vėlesnėse stotelėse). Apie vieną tokį stoviniuojantį keleivį (tiksliau keleivę) tenka paminėti plačiau. Priežastis paprasta, tai buvo tikra pupytė ir Čepulis vos neišsinarino akių. Išvaizda jos nebuvo kažkuo labai įspūdinga, tačiau troleibusu ji keliavo prisidengusi tik maudymosi kostiumėliu. Gerai, kad niekas troleibuse lietuviškai nesuprato, turbūt po keletos mūsų baikų jau būtume stoviniavę kur viduryje gausių Krymo pajūrio vynuogynų.
    Kelionė iki Perevalnoje užtruko dvi valandas, tačiau mus paleido ne pagrindinėje stotelėje, o ties keliu į Raudonąjį urvą. Kadangi visokių valgomų gėrybių buvome prisipirkę dar Jaltoje, patraukėme tiesiai link Raudonųjų urvų. Tenai vedė kelias ant kurio buvo visa eilė keistų užrašų (grįžtant gal neužmiršime juos nurašyti). Mano pasiūlymu nukirtome kelio kampą – kirtimas po 100 m. virto pasibraidžiojimu po pievą (bet tai niekis). Kai čionais buvau prieš du metus, visi laukai aplink buvo rudi, o dabar jie tiesiog žaliuote žaliavo. Prieš porą metų buvo žvėriškai karšta ir sausa, o šie metai (2002) Kryme labai lietingi, bent jau mūsų lankymosi metu. Apšniukštinėję stovyklavietes aplink upelį, kuris išteka iš Raudonojo urvo, įsikūrėme toje pačioje vietoje kaip ir 2000 metais – kai čia buvau tik aš, Sonata ir Rasa. Truputį parinkę visi malkas, aš ir Sonata nulėkėme aukštyn link Raudonojo urvo. Nors pagal grafiką lankymas 9 – 19 val., apie pusę aštuonių ten dar buvo turistų. Su griežtu pamainos direktoriumi sutarėme, kad rytoj 9 val. ryto mes prisistatome prie įėjimo į urvą. Pasak griežtojo vyriausiojo mus nuves 2,5 km nuo įėjimo ir už tai teks sumokėti po 140 grivinų nuo žmogaus (prieš 2 metus tai kainavo 110 Gr.). Grįžę su Sonata visus nudžiuginome, kad rytoj mūsų laukia išvyka į Raudonojo urvo gilumą.
    Pavakarieniavę ir padegustavę mano kolekcijinio alaus sugulėme miegoti į palapines. Upė, tekėjusi tiesiog šalimais buvo nepaprastai veržli ir jos šniokštimas užgožė beveik visus aplinkinius garsus. Netgi nesigirdėjo ar šnekasi Marius Č. su Ingrida gretimoje palapinėje. Manau, kad kaimynų knarkimo (jei apskritai kas knarkė) niekas negirdėjo.

    P.S. Vaikščiodami Jaltos pagrindine gatve pajūryje, pasak Mariaus Č., matėme “super pupytę”. Ji ant krantinės užėmė cielų trijų pupyčių vietą ir intensyviai kažkuo trynėsi. Ačiū dievui, kad šita “pupytė” buvo atsisukusi nugara į mus. Bet Čepuliui patiko, sakė “krūta”.
    Artūras

    2002 08 13 (antradienis)
    Raudonasis urvas

    Visų pirma dėl “Artūro pupytės” ...
    Mes ją matėm ne pirmadienį, o sekmadienį. “Pirmadienio pupytė”, teisingiau PUPA, buvo madų demonstruotoja – “Apatinis trikotažas JALTA 2002”. Vienu žodžiu, tai buvo labai neplona pupa su baltais apatiniais išsidrėbusi pliaže prie Botanikos sodo. O dar kai tas žmogus (pupa) bandė maudytis ir po to ropojo į krantą, tai labai fainai nuogo kūno gerbėjai galėjo stebėti jos “tobulas” formas. Prie Botanikos sodo buvo ir kitokių pupyčių, kurios viešai demonstravo savo privalumus išsidrėbusios ant akmenų ir dailiai fotografavosi.
    Artūro p.s. Mėsa daug brangesnė nei Lietuvoje, lašiniai (šoninė) daug skanesnė, o konservai beveik vien tik žuvų.
    Taigi, atsikėlėme antradienio rytą neblogai išsimiegoję, pailsėję ir susijaudinę (ne ta prasme!). Šiandien turėjo įvykti didysis nuotykis. Budėjo Tėvas. Išvirė mums grikių sriubos, pusė velnio, nors ne maistas buvo galvoje, visi nekantravo, kada? kada? kada pagaliau baigsim siurbti arbatą ir keliausim į urvą. Atsikėlėm 6 val. 15 min. po 7 jau buvom susiruošę ir nekantravom rūkydami bei trypčiodami vietoje. Vakar Tėvas susižinojo, kad 9 val. turim būti urve ir privalome nevėluoti. Be to, anot jo, kelias labai status ir gali užtrukti 1 h. Taigi, kaip tikri stropūs “Peščerno pliažniki” išėjom be 15 min. 8 ir didžiam Tėvo nustebimui 8 val. buvom prie urvininkų kontoros. Šiaip rytas buvo šlykštokas, žopa sėdėjo ant kalno ir myžčiojo šen bei ten. Prie upelio, kur mes sėdėjom buvo vėsoka, o pakilus aukštyn šiluma tiesiog mušė į galvą. Bet oras mums tada irgi nerūpėjo. Susėdom besedkoi ir pradėjom laukti. Pas urvininkus gyvena 3 katės. Viena ryža su antkakliu, kitos šiaip ... mielos katės ... bet ir jos mums nerūpėjo. Urvininkai pradėjo ruoštis, nešiojo vandenį, įjungė generatorių, šlavėsi, atidarinėjo kioskelį, gėrė kavą, valgė ... bet ir tai mums nerūpėjo. Mes sėdėjom ir laukėm. Keliai virpėjo, kojos trepsėjo, rankos neturėdamos kas veikt velniai žino ką darė. Visi tik ir galvojom, kas bus, kaip ten bus, kas tai sifonas. 9 val. spasatelių važakas pakvietė mus. Užlipom į jų kontoros su elnio ragais antrą aukštą. Važakas buvo nekalbus, griežtas ir tiesus. Susėdam. Pirmas klausimas buvo – iš kur mes apie šį žygį sužinojom. Išgirdęs biški nusiramino. Po to norėjo sužinoti ar mes mokam kalbėti, vaikščioti ir plaukti. Išgirdęs teigiamą atsakymą paprašė pinigų (140 x 7 = 980 Gr.) Liepė kuprines sukrauti į kampą, pasilikti tik su kojinėm, kelnėm ir maike, vienu žodžiu, auskarus, brasletus, kolje, pakabukus, laikrodžius ir pinigus jis susirinko ir uždarė į seifą (ir dokumentus). Davė dėžutę fotikui (+ 5 Gr.). Ir tada prasidėjo rengimosi procesas. Su savais rūbais reikia būti tik dėl higienos, nes tai rūbai “obščevo polzovanija”. Visų pirma apsivilkau šiltą kombinezoną, po to vilnones kojines, po to samodelną guminį kombinezoną. Mus rengė trise. Pilvo ertmę užveržė gumomis. Vyrai po to atrodė kaip susijaudinę, o moterys kaip su virkštele. Dar reikėjo užsivilkti ploną medžiaginį kombinezoną, kad nesudraskytumėme guminio. Uždėjo šalmą ir prie šalmo diržu pritvirtino batareiką, maitinančią lemputę, kuri turėjo būti vienintelis šviesos šaltinis tamsos ir šalčio karalijoje. Na ir be viso to dar davė guminius batus. Taigi, apsirengę mes sunkiai galėjome judėti, bent jau atsitūpti būtų neįmanoma. Atrodėm kaip ufonautai arba “Telepuzikai” (Teletabiai). Kad nesušiltumėme sulindome į urvą. Iš jo tiesiog dvelkė šaltis, t°C – 10 laipsnių mažensė nei lauke. Mūsų provodnikas Vytia nelabai skubinosi, pralaukėm gal pusvalandį, žaisdami “Гости из будущего”. Geriausias telepuzikas buvo Ingrida. Tikras “Po”. Taigi, pasirodžius Vytui mes beveik bėgte prabėgom urvo pradžią, sustojom prie “urvo šeimininko” profilio. Pagal legendą į urvą toliau galima eiti, jei jo akis sausa. Ačiū dievui, taip ir buvo. Taigi, mes pasileidome toliau urvu daužydami galvas į lubas. Paskutinėje galerijoje Vytia mums užtraukė rankoves. Man jis ją nuplėšė ir norėjo grįžti, bet išsisukom užverždami guma plyšį (dėl to po to jam truputį leido kostiumas). Stebint “gornopliažnikam” (jų jau buvo kelios grupės), mes pilni nerimo įlipom į ledinį vandenį. Galerijos gale buvo ežeriukas už kurio burbuliavo ir kliuksėjo sifonas. Užsimaukšlinom guminį kapišoną. Ir iki pusės įsibridom. Išleidom orą iš kostiumo. Vytia pirmas pranėrė. Po to ėjau aš, laikydamasis virvės priėjau iki olos, kur reikėjo pranerti, įkvėpiau ir nepamenu kaip pralindau, už pakarpos mane pagavo Vytia. Vanduo gėlė rankas, veidą, bet iš susijaudinimo beveik nejaučiau šalčio. Sėkmingai visiems pranėrus, Vytia parodė tolimesnį maršrutą – 100 m plaukte įsikibus virvės. Tai buvo kažkas nepaprasto. Lengvai judėti su tokiu kostiumu buvo neįmanoma, bet įsikibus virvės gana greitai kapstėmės į priekį. Kojos pilnos oro neklausė ir vis norėjo iškilti į viršų ir susipainioti su virve. Rankos šalo juodai, tik kelis kart buvom sustoję jas pasišildyti (padaužyti ir patrinti). Sušalę, bet laimingi pasiekėm krantą. Toliau kelias tęsėsi upe tai išlipant ant uolų, tai vėl brendant, kur nebuvo kaip. Vaiduokliškai blankioje šviesoje šmėkščiojo stalaktitų, stalagmitų ir keisčiausios uolų, išplautų vandens, figūros. Jos kaip demonai stebėjo 8 judančius šviesos taškelius amžinoje tamsos karalijoje. Perėjom 1 ir 2 “Обвальный зал”. Tai krūvos uolų nukritusių prieš kelis tūkstantmečius dėl upės veiklos ar žemės drebėjimų. Antroji salė buvo daug didesnė ir sunkiau įveikiama. Lubų aukštis siekė iki 30 m. Čia matėsi laidai, kuriais kažkada naudojosi urvų tyrinėtojai. Taip pat kažkur buvo vieta, kur keli Maskvos speliologai buvo uždaryti urve dėl pakilusio H2O ir tik nuslūgus vandeniui, išbadėjusius ir nusilpusius juos ištraukė gelbėtojai. Būtent tie speliologai atrado dar vieną urvo atšaką ir prailgino jį iki 17 km.
    Taigi, karstėmės uolomis, lindom pro plyšius, iki pusės bridom vandeniu, kol pasiekėm “Зал Сказок”. Tai kažkas nuostabaus, ko neaprašysi. Niekada anksčiau neteko patirti tokio susižavėjimo. Įvairiausios stalaktitų, stalagmitų, stalagmatų formos spindėjo mums fanarikų šviesoje. Kaskados, vargonai, žvakidės, stalagmitai kaip makaronai, išsišakoję stalaktitai. Mes tiesiog neturėjom kur akių dėti. Kiekvieną kampelį norėjosi įsidėti į atmintį, įamžinti fotojuostelėje. Bet ten buvo tiek visko daug ... žodžiu achujieli ... (1 grivina). Galerijos salelės tęsėsi, atrodo, be galo su vis įdomesniais ir gražesniais gamtos (teisingiau vandens ir kalkakmenio) kūriniais. Matėm karalių, Vytia pagrojo vargonais. Jie visų nuostabai skamba skirtingais garsais. Ant nulūžusio stalaktito parodė kaip jis susidaro. Yra vandens kanalas per kurį laša H2O, o druskos, kalkės nusėda ir prailgina stalaktitą ir taip jis auga 5 cm per 100 metų, 5 m per 1000 metų. Upė tai išlipdavo, tai vėl dingdavo po akmenimis ir po uolomis. Kai kur matėsi nukritusios uolos ant kurių buvo galima įžiūrėti metų rieves, tipo ten galima atsekti istorinius sluoksnius susidariusius prieš milijonus metų. Tiesa, stalaktitų amžių galima nustatyti pagal rieves. Jos vasarą šviesesnės, o žiemą tamsesnės. Kai kur, kur užlipti būdavo sunku, buvo nutiestos virvės ir mes prisilaikydami už stalagmitų brovėmės vis gilyn. Paskutinis šedevras buvo Sniego karalienė – didžiulis baltas stalagmitas, gal 3 m aukščio. Šalia jo “augo” 4 m stalaktitai. Uoloje patys didžiausi rasti – 6 m. Šiaip man atrodo jie stiprūs, bet sudavus jaučiasi vibracija. Upė kai kur prasigrauždavo duobučių, duobių “vanų”. Vienoje vietoje ji sudarė verpetus. Ir vanduo dviem sūkuriukais nerdavo tolyn. Salelės urve raudonos dėl Fe oksido. Uolos juodos dėl Mangano. Geltonos dėl sieros. Gražiausi buvo kalcio karbonato kristalai. Vienoje vietoje jie auga kaip maži grybukai, kitur mėtėsi kaip nukarpyti nagai ar mažyčiai lapeliai. Kartais jie sudarydavo baltas juostas pavadintas fantastišku pavadinimu – “Lunoje Molako”.
    Už Sniego karalienės vėl prasidėjo ežeriukai. Fotoaparatą teko slėpti. Slinkome palei uolas, vanduo kėlė kojas aukštyn ir neleido normaliai kabarotis. Vienoje vietoje teko gerai niurktelti iki nosies, kad pralįsti pro uolą. O paskutinį etapą tai net šliaužti H2O. Tol kol pasiekėme 2,5 km tikslą – 2 krioklius. Tai gal 5 m aukščio ovalių formų uolos, nuo kurių gurgėdamas ritasi žemyn H2O. Nuostabus vaizdas. Šiaip visą kelią garai iš mūsų burnų ir kūno trukdė normaliai žiūrėti aplinką, o ypatingai jie verždavosi įlipus į vandenį. Kai oras net švilpdamas braudavosi pro ausis. Šalta nebuvo, gal tik pradžioje. Grožio ir nuostabios urvo didybės sužavėti beveik nieko nejautėme. Tiesiog ėjome ir žiūrėjome. Laikas čia visiškai sustojo, atrodo, kad esi kažkur svetimoje žemėje tarp fantastiškų figūrų sukurtų prieš kelis tūkstantmečius. Atgal grįžome daug greičiau. Vytia padėdavo mums sunkesnėse vietose nusikabaroti. Net nepastebėjome, kaip grįžome prie 100 m plaukimo distancijos. Plaukėme ant nugaros ir žiūrėjome į vandens ir amžių nugludintas uolas. Nesijautė nei šalto vandens, nei stingdančios tamsos, tiesiog plaukėm ir buvom laimingi gavę tokią galimybę prisiliesti prie amžinybės. Vėl sifonas. Redka norėjo pasiekti nardymo su kombinezonu rekordą ir nunėrė ne 1 m kaip reikėjo, o kokius 5 m. Neblogas vaizdelis buvo “gornopliažnikam” kai 8 šlapi šachtiorai išniro prieš jų akis keistais kostiumais iš vandens ir varvantys nušlepsėjo į krantą ... Šalmai šiaip pravertė, nes jau nusidaužėm galvas tolko piesni .. Buvo net juokinga žiūrėti urvo priekinėje dalyje apšviestas stalaktitų, stalagmitų figūras ... atrodė, kad viskas dirbtina palyginus su tuo grožiu, kurį mes pajutome visu savo kūnu ... Beveik bėgte prabėgome pro išsižiojusius turistus pilnais laimės veidais. Vieni bandė spėti kas mes tokie, sakė “kad urvus kasėm, kad esam Donbaso šachtininkai”. Išėjus laukan šiluma užliejo visą kūną, buvo karšta. Nesinorėjo šiaip jau lįsti iš olos. Mums ji iš pradžių atrodė tokia šalta ir nemiela ... Vėl buvom užvaryti į viršų. Nusiavėm ir nusirengėm. Guminius kostiumus nuvilko patys urvininkai. Na koleni, golovu v verch, golovu v period! Ir gimėm iš naujo … Beveik niekas nesušlapo, kaip buvo žadėjęs važakas … na gal biškutį nuo prakaito. Jautėmės lengvi it pūkeliai. Susirinkom savo šmutkes, padėkojom ir nuėjom polianon pagulėt, pagert alaus, pasidalinti įspūdžiais. Laikas praėjo nerealiai greit. Jau buvo 2 valandos.
    Truputį dar apie urvą. Urvas iš šešių aukštų. 17 km ilgio. Nuėjom tik 2,5 km. Salės iki 30 m aukščio. 5 обвальные залы, 6 sifonai. Iš jo išteka upė, kuri išlindusi iš uolos virsta žemyn nuostabiu kriokliu. Upės pavadinimas “Су – учхан”. Urvas vadinasi Kizil – Koba – Raudonasis urvas. Iš tiesų ten buvo dauguma rausvų uolų. Anksčiau čia gyveno urviniai žmonės ir urvo prieigos buvo naudojamos įvairiausioms apeigoms, gal ir gyvenimui. Pradžioje urvo buvo padaryta ekspozicija, tipo, kaukolės, puodynės ir t.t. Adomui labai patiko kelios kaukolytės (viena jų lokio), bet urvas rakinamas ir nusigvelbti vargiai ar pavyktų... Urvas iki 1960 m. buvo užneštas moliu ir tik pakilus H2O ir išplovus molį atsivėrė visos galerijos. Tai ilgiausias ir sunkiausiai praeinamas urvas, 5 kategorija (yra šešios). Mes ėjom 3 – 4 kategorija vietomis. Be to tai vienintelis Kryme urvas, kuriuo teka upė ir kuriame rengiami tokie ekstremalūs žygiai. Galima eiti ir toliau. Bet kaina 210, ten einama 1 km toliau ir reikia lipti per krioklį. Bei už 420 Gr. dar 6 km iki 5 обвальный зал ir ten neima į žygį moterų (sakyčiau neteisybė). Ekstremalūs žygiai rengiami ir Marmuriniame urve, bet ten distancijos ilgis 500 m ir nėra H2O. Nors sako yra į ką pažiūrėti.
    Taigi, visi klykaujantys ir laimingi čiauškėjome apie ką tik patirtą nuotykį siurbčiojant alų, mėgavomės saule, ėdėm čipsus. Pas Fantiką nusipirkom akmenukų bei pakabukų. Ingrida iš granato, Redka iš malachito, Rasai žiedą su jaspiu. Fantikas parodė Mago akmenį. Tai buvo kažkas tokio, Neįmanoma buvo akių atitraukti, atrodė maždaug taip:
    Iš natūralaus Juodojo krištolo. Fantikas liepė patiems išsitraukti iš maišelio šį akmenį, aišku sakė, kad neparduodamas. Sonatai liepė paimti į ranką ir pasakė, kad turi jaustis šiluma...
    Fantikas gyrėsi, kad buvo Amerikoj, praėjo magų kursus ir gali daryti amuletus. O žiedus jam išpirko subėgę magai iš Italijos...
    Žodžiu vėl nusileidom į savo stovyklavietę. Marius su Tėvu nulėkė čeburekų ir alaus. Aš dar nulėkiau užmesti akį į krioklį... Gražu... Upėje radau stalaktitų nuolaužų, Marius irgi. Šiaip upelis pilnas įdomių radinių, pvz., nudvėsęs ežiukas, pamestas prožektoriaus akumuliatorius, akmenų įvairiausių, sviedinių “tūtelių”, siūlų apaugusių kalkakmeniu lyg karolių. Ir dafiga šoniplaukų. Turbūt buvo jų tuoktuvių metas štoli... Kadangi Tėvas budėjo tai valgio gaminimu užsiėmė visi, išskyrus Tėvą. Jis vis dar gyveno urve ir niekaip negalėjo grįžti į realų pasaulį. Taigi, buvo bendromis jėgomis (net ir Tėvas prisidėjo) išvirta nerealiai ! skani sriuba... su morkom, baklažanu, bulvėm, svogūnais. Adomas dar pasiilgęs šilumos kiaušiniuose įsidėjo paprikos aitrios. Nu skanu buvo! Po dvi porcijas sutašėm. Aišku metėm kauliukus ir rytoj teks budėti man … b… ch… (daug grivnų). Išgėrėm arbatos su kondensovke ir barankom I pošli spat…
    Čepulis

    2002 08 14 (trečiadienis)
    Raudonasis urvas – Simferopolis – Frontovka – Eski-Kermenas

    Tai va, išmečiau fiasko ir vėl rašau dienoraštį ... Jūsų nelaimei, bo nieko neįskaitysit. Keltis 5 val. Laužas, košė (miežinė). Padjom 5:45. Košės gromuliavimas. Arbatos žalios su žaliom karamelėm siurbimas. Daiktų pakavimas. Ir 7:10 į žygį link kaimelio Perevalnoje. Šiaip Kryme daug kaimelių su šiuo pavadinimu pravalnoje, perevalnoje, neperevalnoje ... 3 km nušuoliavom per 50 min. Būtumėm ir greičiau jei ne Tėvas. Jis užrašinėjo žmogaus turinčio daug baltų dažų frazes išsimėčiusias per visą kelio ilgį. Štai jo darbo vaisiai. Rašysiu nuo kelio pradžios (nuo kaimelio link uolos).

    Небесный город
    Крым – духовный центр планеты
    Долина мира согласия
    Дорога гармоний и света
    К лучистому человечеству Долина мировых религий
    Будьте как дети
    Меридиан мира
    Единая вера
    Единый разум
    Единая семья
    Единое сердце
    Единый дух
    Возлюбите друг друга
    Время огненого преображения
    Река страны вечности
    Тропа странствующих в звездах (geras)
    К матушке – природе
    Рай небесный – рай земной Место зацепа якоря Ноева ковчега
    Долина мирового эха
    Смотрящие в небо
    Есть только одна нация – человечество
    Есть только один язык – язык сердца
    Есть только одна религия – религия любви
    Есть только один бог и он безумец – taip perskaitė Tėvas, turi būti – и он вездесущ

    Taigi, išėjome į kelią, iškart susitranzavome troleibusą – pabandyk taip padaryt Lietuvoj. Ir jau be 10 min. 9 val. buvome Simferopolio stotyje (už 14 gryvnų). Išlipom ir kaip tik tuomet pranešė, kad mūsų traukinys išvažiavo, o sekantis iki Sevastopolio tik 12:00 (11:55). Vienas senis siūlė paslaugas, nuvežti su mikriūke už 20 Gr. žmogui, bet mes buvom ištikimi valstybiniam transportui. Taigi už 20 Gr. mes visi nukeliavom iki stotelės 1509 km (čia tipo pavadinimas). Kol laukėm traukinio chebra sulakstė kavos (Tėvui kava labiau patinka, kai ji gražiai telkšo ant jo maikutės ir stoties grindų). Pripirko persikų, riešutų, paprikų, pomidorų, baklažanų ... Vers svoločiai mane sriubą virti ... Ingrida su Marium nupirko “Izabelos”, degustuosim vakare ... Įsėdom į traukinį, ten be kūčios žmonių, lakstė bobulkos su ledais, H2O, alumi ir t.t. Po to prasidėjo įvairių reikalingiausių prekių pristatymai ir jų veikimo mechanizmų paaiškinimai ... Nuo tušinukų iki rankinių ventiliatorių ir super plėvelės, kurios neįleidžia ir nepaleidžia šilumos bei neplyštančių prezervatyvų ar tai izoliacijos ... Praėjo pora dainuojančių bei kažką grojančių bei marmančių ubagėlių. Nu koroče, išlipom prie kaimo Фронтовка, liko tik apie 12 km kelio iki Eski-Kermeno. Iš pradžių kelias ėjo palei upelį, kur senis bandė gaudyti žuvį, po to pakilom viršun ir nutipenom tiesiai per laukus, pievas. Saulė kepino, bet kartkartėmis užplaukdavo debesėliai. Įdomu buvo, kad laukas kuriuo ėjom buvo baltas nuo moliuskų kriauklių. Visos žolės, stiebeliai, stulpai, vielos buvo aptūptos šių padarų. Dar suradom įdomų žiogą su labai ilga galva, žalią ir ilgą. Šiaip buvo nuobodus kelias, kol nesutikom 4 berniūkščių iš kaimo einančių maudytis prie Eski-Kermeno. Chebra per karštį eina maudytis 10 km. Vienu žodžiu gerai pabendravom. Davėm saldainių ir jie mus lydėjo iki pat ežero. Vieno berniuko 15 m. akys buvo su stačiais vyzdžiai. Atrodė baisiai. Ir pagal amžių jis atrodė tikrai jaunesnis. Pripasakojo kur kas yra, kad čia gyvena elniai, žalčiai, kalnų gyvatės, ežiukai ir “žoltapuziki”, apie gyvalazdes jie nieko negirdėjo, o tuo labiau apie bogomolus. Taip besikalbėdami priėjom ežerą. Tai tarp stačių šlaitų tyvuliuojanti nedidelė kūdra. Iš vienos pusės uola – 1-1,5 m aukščio. Anot vaikų nuo ten girti turistai krenta į vandenį ir užsimuša. Tipo jau 15 žuvo. Tai va, vaikai nuėjo maudytis, o mes pailsėti prie skardžio. Pakrantėj lakiojo 4 kūjokai. Vaikai šokinėjo kaip varlės nuo uolos šaukdami “ochujeno”. Tiesa tie snargliai prašė ir rūkyti, bet mes jiems nedavėm. Žodžiu, prie ežero buvo nykus vaizdas ir nusprendėme keliauti toliau iki šaltinių Eski-Kermene. Pro šalį praėjo merga “pupytė” su balta maikute ir juodu maudymuku po ja. Matėsi tik siūliukas ir du pusrutuliukai. Nu mes ir nusekėm iš paskos. Ji pasirodo su 2 bernais skynė kizilą. Nusileidom žemyn, šone prasidėjo keistos olos – grotos su išmuštom skylėm sužymėtom skaičiais. Vėl buvo parašyta “Privatnaja zona”. Žodžiu, išlindom į kažkokį vienkiemį, pasiklausėm kur šaltiniai ir nutapijom griovos dugnu. Iš šonų į mus žvelgė šimtmečių nugludintos uolos, jose iškaltos skylės, urvai, grotos. Praėjom stovyklavietę kareivių, kelios uolos buvo paverstos gyvenamaisiais namais ir gyvulių tvartais. Žmonės čia buvo tykūs, kažkaip jautėmės svetimi tarp šių uolų. Paskui mus sekė jaunas 4 mėn. rotveileriukas. Žodžiu, šiaip ne taip suradom šaltinį tik vieną iš trijų pažymėtų (tiesa, prieš tai radom senovinį gilų šulinį). Jis buvo prie karvių gardo. Ten bobos laiko nakčiai karves, o visą dieną gano po šitą kanjoną. Bandėm surasti vietą nakvynei. Po kelių bandymų užlipti į uolų viršų pavyko surasti urvą – grotą gal kokių 40 m ilgio ir 6 m gylio (giliausioje vietoje) su “virtuve”, tipo kelios lentynos indams susidėti, išskobtos, matyt, dar prieš 400 metų. Taigi, nuėjom atsinešti daiktų, o ten su moskvičiu atlėkė toks diedas ir pradėjo ant mūsų naiezdžiat, kad mes rotveileriuko nepargynėm ir leidom jam sekti iš paskos (nuo to kaimo nuėjom apie 800 m). Tipo, tai šuo kareivių, kazokų. Kainuoja 300 gr. Po to jis paprašė cigarečių. Davėm. Diedas girtas. Pradėjo pasakoti, kad jie ieško plotų, kur auga žolės (vaistinės) ir ten jas pjauna pjautuvu. Viena kuokštą “dušicu” (panaši į čiobrelį) davė Sonatai. Sakė jei nori, kad pas tavo vaikiną būtų toks! duok jam šitų žolių arbatos. Eilinį kartą pavadino mūsų Krasavicą (tie, kas nežino – Ingrida), krasavica. Papasakojo, kad tie kazokai čia susirenka ir užsiiminėja visokiais ušu, taikvondo, šokinėja iš vertoliotų, trosais leidžiasi nuo uolų, šaudo iš visko ką turi ... Po to pasigyrė, kad numušė “telionką”. Ir liepė savo sūnui mums atnešti maišiuką mėsos. Na, iš pradžių ta mėsa atrodė kaip ir valgoma. Mes net 2 cigaretes už ją davėm. Bet grįžus į urvą mes su Artūru iš kart atsisakėm to malonumo, nes buvo šonkauliai ir stuburas išmirkyti acte. Adomas, aišku, bandė ją kepti ant žarijų. Bet galų gale mėsa išskrido žemyn į krūmus. Taigi, išsivirėm sriubos, arbatos. Bei paragavom vyno “Izabela”. Tai nebuvo ta Izabela ... Iš uolos galėjom stebėti kaip saulė dingsta debesyse. O debesys piešė mums va tokią mešką. Kuri po to virto ežiuku su peiliu nugaroje. Mes pastatėm palapinę, o Adomas, Sonata, Tėvas ir Redka miegojo po atvira uola pasitiesę palapinę. Naktį čirpė cikados, skraidė šikšnosparniai ir lėliai. Mėnulis tik retkarčiais žvilgteldavo į olos gyventojus. Sakyčiau buvo nuostabu.
    Marius Č.

    2002 08 15 (ketvirtadienis)
    Eski-Kermenas

    Šią priešpaskutinę žygio dieną nutarėme praleisti uoloje, niekur nežygiuojant su kuprinėmis, tad ir keltis anksti ryte nebuvo jokio tikslo. Tačiau visus nei tai 4, nei tai 5 val. ryto pažadino stiprus lietus, kuris pirmą kartą kelionėje buvo visai ne baisus, nes mes tūnojome sausai uoloje. Vienintelė nemaloni mintis buvo ta, kad ryte teks vaikščiojant po apylinkes braidyti šlapius krūmynus.
    Pirmasis atsikėlė Marijonas, apie 7 val. ryto ir aštuntai valandai paruošė žirnių košės bei arbatos. Gerdami arbatą nutarėme į Eski-Kermeną keliauti dviem grupėmis, kurių viena eina į senovinį miestą, o kita pasilieka saugoti daiktus urve, o paskui pasikeičiame. Kauliukais išmetėme, kad pirmieji žygiuoja In ir abu Mariai.
    Išėjome 9 val. 15 min. Pradžioje užlipome ant plato, kuriame yra mūsų urvas ir braunamės pro šlapius kizilo krūmus bei eidami gan slidžia uola priėjome senovinį statinį, kuris priminė man vartus arkinius, tačiau žemėlapyje ši vieta pavadinta Kyz-Kule bokštu. Būdami “mūsų” plato viršuje matėme, kad Eski-Kermenas yra ant gretimo kalnagūbrio ir nusileisti tarp dviejų kalnų gan problematiška. Mes ilgai ieškojome nusileidimo ar takelio eidami uolėtų skardžių paviršiumi, kol netikėtai radome uoloje padarytus 3-4 laiptelius, kuriais palypėjus teko šokti nuo kokių 2 metrų. Taip pasiekėme takelį, vedantį į senąjį miestą. Eidami juo matėme užrašą, skelbiantį, kad teritorijoje stovyklavietės, laužai yra draudžiami, t.p. matėme užrašą, kad Eski-Kermenas yra valstybės saugomas archeologinis paminklas ir jo lankymas suaugusiam kainuoja po 2 Gr. Eidami link kalno pamatėme tolumoje stovinčius vaikinukus, kurie paprašė sumokėti už ėjimą į Eski-Kermeną ir išgirdę, kad esame iš Lietuvos, paprašė po 4 Gr. kaip piliečiams “из дального зарубежья”. Ėjome rytine kalno puse, paskui pasukome į pietinę ir pasiekėme “храм трех всадников”. Iš pradžių pagalvojome, kad tai didelis akmuo, bet netikėtai jame pastebėjom angą, o pralindę pro ją, pamatėme mažos šventyklėlės patalpą. Paskui buvo status kilimas į kalno viršų, kuriame išsidėstęs urvinis miestas Eski-Kermenas. Tai verta dėmesio Krymo įžymybė. Vienoje vietoje yra išlikusi gatvė, daugelis namų yra kelių aukštų, daug ir įvairiai išsiraizgiusių laiptų, gilus šulinys. Viename iš namų radome kažkokio paukščio, gal plėšriojo, skeletą.
    Nusileidome nuo kalno šiauriniu šlaitu ir paskui takeliu priėjome “savo plato”. Perskaitėme , kad draudžiama teritorija, kurioje gyvename, vadinasi “часное казакское хозейство”, jos pradžioje yra parduotuvė, kurioje, tiesą sakant, nieko gero nėra, tik saldus vanduo, ale limonadas.
    Į urvą grįžome pusę pirmos, praleidę viso 3,5 valandos, užkandę kepintos mėsos su paprika ir pomidoru, išleidome į Eski-Kermeną antrąją grupę: Artūrą, Redą, Adomą ir Sonatą, o patys užmigome.
    Antroji grupė grįžo t.p. už kokių 3,5 val. ir ne be nuotykių. Priėję prie “kasų” sužinojo, kad kasinininkė kažkur išėjusi, todėl nuėjo be bilietų, pažadėję nusipirkti juos atgaliniame kelyje. Bet vat, kad netikėtai prie jų privažiavo inspektorius, liepiantis rašyti “objesnitelnuju”. Jie parašė, kad kasininkė blogai dirbo savo darbą ir pasirašė Kaliningrado lietuviais (todėl ir bilietai jiems kainavo ne po 4 Gr., o po 2 Gr.). Eidami atgalios jie t.p. užėjo į parduotuvę ir nupirko du butelius vyno, kurių vienas vadinosi “Eski-Kermenas”. Jį ir išgėrėme iš karto jiems grįžus.
    Vėliau žaidėme kortomis Krymo durniaus vardui laimėti. Laimėjo Sonata.
    18 val. (tradiciškai) Marijonas pradėjo gaminti vakarienę: grikių košę su mėsa, o po vakarienės mes gėrėme gervuogių arbatą ir vyną “Tavrida”, kuris buvo ne toks kaip “Eski-Kermenas” ir visai neprilygstantis “Izabelai”, bet vis tiek buvo malonu gurkšnoti.
    Ingrida

    2002 08 16 (penktadienis)
    Eski-Kermenas – Frontovka – Simferopolis

    Paskutinį rytą Kryme pusryčiams valgėme žirnių košę su konservu (kaip ir vakar, budėjo Marius L.). Arbatos negėrėme, todėl apie 7 val. jau buvome susikrovę kuprines ir leidomės žemyn iš savo urvo. Mariui L. išplovus puodą su puodeliais prie šaltinio ir visiems išsivalius dantis, įkopėme į šalia esantį kalną ir plokščiu lyg stalas lauku per ražienas patraukėme ežeriuko link išsimaudyti, kad, kaip kažkas pasakė, smirdėtume ne senu, o nauju prakaitu. Iš tolo ežeriukas geriau atrodė. Jo pakrantė buvo karvių kanopų ištrypta ir patręšta organinėm trąšom, o vanduo buvo žalsvas ir drumzlinas, tačiau išsimaudyti buvo malonu. Marius Č. norėjo nušokti nuo uolos į ežerą, tačiau paaiškėjus, kad dugnas ne per giliai, o ir visiems rėkiant, kad nešoktų, šio sumanymo atsisakė. Nuo ežeriuko patraukėm į Frontovką, kurioje atsiradome apie pusę 11. Vietinėj parduotuvėj nusipirkę ledų, giros, sprite, sausainių, patraukėme geležinkelio link. Šiek tiek pasivartę po šalia stotelės augančiais krūmais, apie 11:40 sulaukėme električkos ir išvažiavome į Simferopolį. Atvykę palikome kuprines saugojimo kameroje ir užsukome į Кофейная išgerti kavos su čeburekais. Pasirodė, kad čeburekų yra belikę tik 2, todėl likusius 5 teko išmainyti į pyragėlius su bulvėmis. Po to patraukėme į miesto centrą ieškodami suvenyrų ir lauktuvių. Marius Č. dovanų vaikams surado universalinėje parduotuvėje, Marius L. kioske rado knygutę apie Krymo istoriją, visi ragavome pieno kokteilį, kuris buvo per saldus, bet su ledukais puodelio dugne. Bevaikštant užslinko žopa, todėl sulindome po kažkokios kavinės stogu. Kadangi nei blynų, nei koldūnų jie kažkodėl neturėjo, valgėme vištienos kepsnį, paruoštą krymietiškai, užsigerdami jį alumi. Į turgų nusprendėme neiti, nes jis pasirodė panašus į mūsų Gariūnus, taigi patraukėme į Gogolio gatvėje esantį muziejėlį. Apžiūrėję aptriušusias gyvūnų ir augalų kolekcijas, keletą etnografinių eksponatų, grįžome atgal į stotį. Čia norėjome pavakarieniauti McDonalde, tačiau jo viduj buvo sausakimša žmonių, taigi nuėjome į paprasčiausią lauko kavinę suvalgyti hot – dogų. Šio patiekalo mums nepakako, todėl užsisakėme dar bulvių fri kas su dešrele, kas be jos. Šio super – patiekalo teko laukti bemaž valandą, kadangi kavinukės darbuotojas bėgo iš kažkur parsinešti bulvių ... Kol sėdėjome prie staliuko, prie mūsų buvo priėję gal 5 išmaldos prašytojai, kai kurie su tokiu ypatingu kvapo šleifu, kad teko beveik užsikimšti nosis. Suvalgę ilgai lauktas bulvytes, pasiėmėm kuprines ir ėmėme laukti traukinio.
    Traukinys pajudėjo 20:50. Stotyje sutikome Nastę su mama, kurios kartu važiavo su mumis į priekį.

    P.S. Į traukinį nusipirkome mėsos gabalą, duonos, paprikų, pomidorų, persikų. Taip pat visi lauktuvėms nusipirko raudonųjų Krymo svogūnų. Tėvas – gal 14 butelių kolekcijinio alaus, Ingrida – kelis butelius alaus savo tėčiui.
    Sonata

    2002 08 17 – 18 (šeštadienis – sekmadienis)
    Traukinys “Simferopolis–Vilnius” – Vilnius

    O traukiny kaip traukiny. Miegojome, valgėme, skaitėme knygutes, ėjome gerti kavos į vagoną – restoraną, žaidėme “durnių”. 11 val. vakaro antspaudus pasuose padėjo ukrainiečiai su baltarusiais, o ryte, 5-6 baltarusiai su lietuviais. Taigi, mes jau namuose.
    Sonata


    Kainos Kryme 2002 metais
       
    Peronuose Ukrainoje  
    2 buteliai alaus-1 USD
    2 buteliai pigesnio alaus-1 USD ir 1 Gr. grąžos
    Električka “Simferopolis – Bachčisarajus”:  
    1 bilietas-2,44 Gr.
    Bachčisarajuje:  
    Bilietas mikroautobuse-0,5 Gr.
    Čeburekų porcija ir 1 butelis alaus čeburekinėje-9 Gr.
    Chano rūmų lankymas-8 Gr. + 5 Gr. už fotografavimą
    Senovinio šulinio lankymas-6 Gr. + 1 Gr. už fotografavimą
    Čufut – Kale lankymas-4 Gr., užsieniečiams – 8 Gr.
    Kordone Čainyj Domik:  
    Nakvynė žmogui-2 Gr.
    15 kiaušinių-5 Gr.
    1 l pieno-1 Gr.
    1 l alaus-8 Gr.
    1 l vyno-9 Gr.
    Bare prie Didžiojo kanjono:  
    Lagma-8 Gr.
    Šašlykas-15 Gr.
    Alus-2 Gr.
    Vynas “Izabella”, 1 l-28 Gr.
    Prie Ai – Petri:  
    Jaltos draustinio lankymas-8 Gr.
    Šašlykas-15 Gr.
    Alus-5 Gr.
    Nusileidimas “kanatka”-10 Gr.
    Mikroautobusas iki Jaltos-120 Gr.
    Jaltoje:  
    Ekskursija į Masandrą-35 Gr.
    Taksi “Moskvič”-20 Gr.
    Troleibuso bilietas-0,4 Gr.
    Troleibuso užsukančio į gretimus kaimus bilietas-0,6 Gr.
    Bilietas mikroautobuse-2,5 Gr.
    Nikitos botanikos sodo lankymas-5 Gr.
    Kaktusų galerijos lankymas-2 Gr.
    Raudonajame urve:  
    Urvo lankymas-8 Gr.
    Žygis į urvo gilumą, 2,5 km-140 Gr.
    Žygis į urvo gilumą, 6 km-210 Gr.
    Žygis į urvo gilumą, 9 km-420 Gr.
    Troleibusas “Perevalnoje – Simferopolis”:  
    1 bilietas-2 Gr.
    Električka “Simferopolis – stotelė 1509 km” (link Sevastopolio):  
    1 bilietas-2,85 Gr.
    Eski-Kermene:  
    Eski-Kermeno lankymas-2 Gr., užsieniečiamas – 4 Gr.

    2002 m. rugpjūčio mėn. kursas: 1 USD – 5,10 Gr.



    LEGENDA

    Senovėje pietinis Krymo krantas buvo apaugęs senu gūdžiu mišku, o tame miške gyveno žmonės. Sunku jiems buvo gyventi atšiaurioje, laukinėje gamtoje. Kiekviename žingsnyje jų tykojo pavojai. Ir žmonės kreipdavosi į Dievą, melsdami užtarimo ir pagalbos.

    Bėgo metai. Žmonės kirto mišką, nurinko akmenis nuo kalnų šlaitų, dirbo žemę, sodino sodus ir vynuogynus. Atsitraukė prieš žmogų miško tankmės, pakluso kalnai, jūra tapo švelni. Ir tada žmonės, pajautę savo galią, nustojo melstis Dievui.

    Dievas, apie tai sužinojęs, labai supyko. Nuskrido jis į šiaurę, kur rymojo Didysis Lokys, sukaustytas milžiniškomis grandinėmis ir ledais. Praskyrė Dievas didžiulius ledo klodus, nuėmė nuo Lokio grandines ir liepė plaukti į pietinę šalį, kad nubaustų nepaklusniuosius.

    Apsidžiaugė Lokys laisve ir nuplaukė per jūras ir vandenynus. Toje vietoje, kur buvo įsikūręs Foroso kaimas, prisiartino jis prie Krymo krantų, pakilo iš gilių vandenų ir užkopė į sausumą. Ir buvo jis didelis, sunkus ir baisus, lyg neaprėpiamas grėsmingas kalnas, o tankus kailis styrojo lyg miškas.

    Galingos Lokio letenos žengė Krymo žeme ir jo didžiulė nugara pasiekė debesis. Ir pakilo milžiniškos bangos išlipus Lokiui iš vandens. Keli kaimai buvo iškart nuplauti.

    Pakilęs iš vandens lokys patraukė palei krantą. Savo svoriu jis viską griovė kelyje. Baisios letenos traiškydavo viską, kas po jomis pakliūdavo. Aštrūs galingi nagai vagojo žemę palikdami eilę gilių įdubų ir kanjonų. Nuo lokio kūno svorio nuslinko žemė nuo Krymo kalnų šlaitų, apsinuogino tvirtos akmeninės uolos. Tačiau net ir akmuo neišlaikė neregėto svorio ir su trenksmu griuvo uolos ir ištisi kalnai, pažerdami toli aplink nuolaužas.

    Ten, kur dabar plyti Jaltos miestas, Didysis Lokys pasidarbavo visa savo nenusakoma jėga. Jis spaudė galingais šonais, daužė sunkiomis letenomis, įtūžusiai riaumojo ir viską draskė negailestingais nagais. Ir pasitraukė aukšti kalnai toliau nuo kranto, susidarė gilūs slėniai ir plačios įdubos ten, kur anksčiau buvo aukštos kalvos ir stačios uolos.

    Tada lokys atsidūrė ties vieta, kur jo akims atsivėrė žydintis Partenio slėnis, glostantis žvilgsnį neaukštomis kalvomis, puošniais sodais ir vynuogynais, sodria laukų žaluma, žibančiais saulėje kriokliais.

    Pažvelgė lokys į nuostabų slėnį ir pamatė, kad nėra gražesnės vietos Kryme, o gal ir visoje Žemėje.

    Ir suvirpėjo žiauri lokio širdis. Ne, negriaus jis daugiau šio stebuklingo krašto. Jis pats pasiliks čia gyventi, kad galėtų amžinai gėrėtis nuostabia gamta, kvėpuoti tyru kalnų oru, maudytis šiltuose Juodosios jūros vandenyse. Jis nebenori grįžti į šiaurę, kur laukia nelaisvė ledinėje gūžtoje.

    Nusižiovavo lokys milžiniškais nasrais, net kalnai sudrebėjo ir nuslinko link jūros atsigerti. Atsitūpė ant kelių, panardino savo baisius nasrus į mėlyną vandenį ir ėmė ilgai ir godžiai gerti. Stipriai kunkuliavo jūra aplink jo snukį, aukštos bangos ritosi visu pajūriu nuo sunkaus žvėries kvėpavimo.

    Pamatė Dievas, kad lokys nustojo jo klausyti ir ištarė užkeikimo žodžius:
    - Tai pasilik amžiams šioje vietoje.

    Ir ėmė akmenėti milžiniškas lokio kūnas. Galingi šonai virto stačiais šlaitais, aukšta nugara tapo apvaloka kalno viršūne, galva virto aštria uola virš jūros, tankus kailis pavirto į nepraeinamą ąžuolų tankmę.

    Didysis lokys tapo Lokio kalnu. Tik Juodoji jūra vis dar tebekunkuliuoja ties lokio nasrais, lyg jis vis dar gertų vandenį.


    Krymas (2002.07.31-08.18) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt