Pabradės ežeriukai (2002.05.19)
Aprašymas paruoštas: 2006.03.05
Marius Lukošius

Pabradės ežeriukai 2002 – bebrų užtvenktas upeliukas

Kelionės ežiukai:
Marius Lukošius
Ingrida Prigodina-Lukošienė
Artūras Vaisiauskas
Reda Iršėnaitė

Maršruto virvutė:
Vilnius – Pabradė – Meškerinė
radialinis žygis: Pabradės ežeriukai – Meškerinė
Meškerinė – Vilnius

Maršruto aprašymas:
Visai šalia Meškerinės kaimo, kur žuvivaisos labui darbuojasi du mūsų chebrantai, driekiasi visa eilė nedidelių ežeriukų. Šią įdomią vietą ir galima sakyti baltą dėmę Lietuvos žemėlapyje atrado Artūras. Ilgai nesvarstę, paskaičiavome ežeriukus – apie 16 ir kelionės ilgį – apie 20 kilometrų ir jau kitą rytą buvome vietoje. Darius su Kapitonu berods nelabai suprato mūsų užmojus, bet mes buvome ant bangos (važiuojant automobiliu ir nevairuojant tiesiog privalu gerti alų), tai per daug į tai nekreipėme dėmesio.

Pirmasis ežeras mūsų kelyje – Mažalotė. Pavadinimą šis ežeras ima nuo šalia esančio mini kaimelio, kur kaip supratau yra buvęs dvaras. Deja, dabar iš jo belikusi tik apleista troba ir didelis erdvus kiemas. Žmonės čia kalba nesuprantama paukščių kalba su keliais papūgiškai kartojamais lietuviškais žodeliais. Mažalotės ežeras jau ne pirmą kartą yra lankomos mūsų kompanijos (sudegusi pirtelė jau atstatyta), tad negaišdami laiko žingsniuojame palei jo krantą tolyn. Ežero gale teka nežinomo vardo upeliukas. Prieš įtekėdamas į Mažalotę jis suskyla į dvi šakas ir savo deltoje suformuoja salelę. Upelio krantai labai statūs ir aukšti. Einant skardžio viršumi atrodo jog žingsniuoji sausu, retu Dzūkijos pušynu, o apačioje kažkur giliai šlapiame mišriame miške sruvena siauras upeliukas. Tiesą sakant "dzūkiškas" miškas nuobodokas, tad kojos atrodo pačios neša žemyn šlaitu. Visur žydintys augalai -pirmuosius žiedus skleidžia septynikės, pakalnutės. Moteriškoji pusė jau planuoja, kad pakalnutės gerai sueitų Sigutei. Artūras svajoja apie pietus.
Galų gale skardis baigiasi ir prieš mus nusitiesia nemaža pieva, kurioje tingiai vingiuoja mūsų upeliukas. Pabandome įveikti pievą, bet pasirodo, kad tai pelkė. Tikriausiai prie jos buvimo nemažai prisideda bebrai, pelkės pakraštyje surezgę neblogą užtvanką. Grįžtame atgal į mišką ir aplenkę pelkę/pievą atsiduriame Molinės pakrantėje. Tai antrasis ežeriukas mūsų kelyje. Eidami ežero pakrante vingiuojančiu takeliu, vos neužlipame ant žydinčios plačialapės klumpaitės Cypripedium calceolus. Tai antros kategorijos Raudonosios knygos augalas. Aptikti žydinčią klumpaitę dviguba sėkmė, tad iš karto puolame fotografuoti šią įžymybę. Ta pačia proga įsitaisę ežero pakrantėje pietaujame. Kartkartėmis įsismarkauja vėjas, bet šiaip ganėtinai šilta ir mes su pasimėgavimu gurkšnojame alų. Keliaudami toliau Molinės šlaituose palypėję kiek aukščiau aptinkame dar klumpaičių ir dar. Iš viso apytiksliai suskaičiavome apie 17 augalų. Kaip Raudonajai knygai tai nemaža plantacija.

Kildami aukštyn pasiekiame miško keliuką ir paėjėję dar porą šimtų metrų pasiklydome. Prieš akis nusidriekė ilgas praktiškai bemiškis smėlynų plotas -poligonas. Betrūksta, kad mums virš galvų pradėtų švilpti kulkos, o smėlyje įsirausę smėlynų desantininkai sugalvotų paimti mus į nelaisvę. Grįžome atgal. Artūro ir Ingridos nuomonė dėl tolimesnės kelionės krypties kardinaliai išsiskyrė. Artūrui visur vaidenosi kvartalinės ir žemėlapyje nepažymėti keliukai. Galų gale Ingrida paėmė viršų. Kiek paėjėję atsidūrėme ant Pažiemio kranto. Taigi tikrasis maršrutas (čia sekančioms kartoms) yra toks: nuo Molinės ežero šiaurrytinio šlaitu kylame aukštyn iki keliuko. Keliuku iki laukymės. Iš karto išėjus iš miško reikia sukti į kairę per jaunuolyną, šimtas metrų ir jūs ant ežero kranto.

Kaip ir pridera sukrentame ant žolės pakrantėje ir ilsimės. Ežeriukas nedidelis. Pakraščiai matosi papelkėję ir apaugę viksvomis bei nendrėmis. Sekantį sustojimą nusprendžiame daryti ties Krakščiuko ežeru. Taigi ilgai nelaukę pietvakariniu Pažiemio kranto nupuškuojame tolyn. Sekantis ežeriukas – Krakinis. Nuo Pažiemio jį skiria gal kokie 30-50 metrų.
Krakinio krantai labai įdomūs. Ežerėlį supa maždaug 10 metrų plonų nulaužtomis viršūnėmis beržų juosta. Atrodo, kad milžiniškas šienpjovys brūkštelėjo dalgiu kokių keturių metrų aukštyje. Pats ežeras dydžio kaip ir Pažiemys. Ilgai ties juo nesustojame – vingiuodami tarp beržų aplenkiame ežerėlį ir už poros minučių jau atsiduriame Krakščiuko pakrantėje. Čia ežero krantai apsistatę neaukšta, bet labai tankia krūmokšnių ir jaunų medžių apsaugine juosta. Ežerą iš trijų pusių supa miškas, tik vienoje pusėje gan aukštokas ir atviras šlaitas. Ant ir jo nusprendžiame įsitaisyti. Šiek tiek karšta, bet alaus ir Napoleono (torto) kokteilis pataiso reikalus. Virš ežero praskrenda antis. Ilgai vartome laukinį paukščių vadovą, bet tokio paukščio ten nėra. Artūras vis dėlto mano, kad ten buvo kuoduotoji antis. Toliau geriame alų ir aptarinėjame maršrutą. Jei tikėsime Redos GPS'u, judame rekordiniu greičiu -kilometras per valandą. Akivaizdu, kad Lakajos, kaip planavome pačioje pačioje pradžioje nepasieksime. Taigi nusprendžiame aplankyti dar keturis ežerėlius ir grįžti atgal.
Pakylame šlaitu dar toliau ir palei neaiškiais tikslais (mūsų versijos – arba eglutes augina arba žvėris medžioklei laiko) iš pagalių sukaltą milžinišką užtvarą sulendame miškan. Mums reikia keliauti tiesiai šiaurėn. Einant šiaurėn po kojomis pastoviai maišosi žemėlapyje nepažymėti keliukai ir bei kvartalinės (Artūras pasipiktinęs). Bet kai žinai kryptį, jokios kliūtys nebaisios. Prieš akis nusidriekia ežerėlis. Pakrantės labai panašios į Krakinio – plonų nukirstomis viršūnėmis berželių juosta. Ežerėlis užimtas. Pakrantėje stypso meškeriotojas, o krante meškeriotojo automobilis. Vardo šeštasis ežeras, deja, neturi. Lyg ir buvo kilusi mintis jį pakrikštyti, bet tam reikia ilgiau prie jo pabūti, pakvėpuoti, pagerti, o mes skubame toliau. Pietvakarinį bevardžio krantą juosia miško keliukas, kuriuo paėjėję porą šimtų metrų pasukame kairėn ir nusileidžiame tiesiai prie dar vieno bevardžio ežero. Čia vėl sustojame alaus pertraukėlei. Pietvakariniame ežero gale matosi keistas pažemėjimas ir lyg kažkokia užpelkėjusi pieva. Kaip pasirodė vėliau, tai maždaug 20 metrų sausumos juosta skirianti šį bevardį ežerą nuo Karosininko. Tai pailgas ežeras su susiaurėjimu ir išplatėjusių galu – praktiškai plaktuko formos, kuriame neabejotinai daug karosų.

Vėl pasukame į šiaurę ir įveikę gūdaus miško bei žydinčių gailių pelkę atsiduriame Molinės pakrantėje. Tai antroji Molinė šiandieninėje trasoje. Ežero pakrantė pelkėta. Žydi puplaiškiai, ežere su gumiaškėmis zuja žvejai. Sukertame maisto likučius. Gailiai kerta per galvą. Bet šiaip ežerėlis vienas iš tokių, kurie atrodo dar nenusiaubti vienumos ieškančių miestiečių (kaip ir mes) bandos. Neaišku kaip kitoje ežero pusėje. Ten matosi miškas ir neužpelkėjęs priėjimas prie kranto. Molinės ežeras jau beveik paskutinis kelionės taškas. Beliko vienas mažytis ežerėlis už kelių šimtų metrų į šiaurvakarius. Prasibrovę pro iki pat žemės susipainiojusias kibias eglių šakas išlendame prie beveik apvalaus ežero. Krantai iki pat vandens apaugę tankiu mišku, net atsisėsti nėra kur. Tad ilgai negaišę grįžtame atgal. Pakeliui Redos akį patraukia kažkoks ant kelmo išsiskėtojęs geltonai oranžinis grybas. Reda tiesiog negali juo atsidžiaugti – pasiima apibūdinimui vieną gabalėlį, tada dar vieną, dar vieną.
Kelionė atgal kur kas spartesnė nei priekį. Šiek tiek užtrunkame tiek Karosininku, kur baigiame gerti alų, o Artūras pamiega. Paskutinis kelionės akordas – pakalnučių skynimas būsimam Sigutės "mergvakariui". Reda staiga susipranta, kad jai pakalnučių nereikia. Grįžus namo jas neabejotinai pradės graužti katinas, o pakalnutės nuodingos. Katinas pagrauš gėlyčių ir atia. Todėl Reda atiduoda pakalnutes Ingridai ir priskina katinui alyvų. Nešini glėbius tokių bukietų grįžtame į Meškerinę ir po to atitinkamai ir į Vilnių.