EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Vakarų Sajanas, Jergaki 2003 Pilnas kelionės dienoraštis:
Vakarų Sajanas, Jergaki (2003.07.26-08.14)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    2003 07 26 – 27 (šeštadienis – sekmadienis)
    VILNIUS – MASKVA – ABAKANAS

    Traukinyje. Traukinys turėjo pajudėti 17:40, tačiau dėl nežinomų priežasčių jis vėlavo pajudėti, taigi, išvykome 18:00. O traukiny kaip traukiny. Gėrėme alų ir mix’ą. Traukinio provodnikas buvo kažkur matytas, taigi nusprendėme, kad jo vagone jau kažkada važiavome. Ant Baltarusijos sienos muitininkai davė užpildyti migracijos korteles (taip tie popiergaliai vadinosi). Rasa su Adomu jų užpildyti nespėjo, todėl negavo štampų ir pasiliko popieriukus pas save – muitininkas prigrasino, kad kai grįžinės, turės problemų. Vakarieniavome pas T., J., I. ir M. svečiuose, vos sutilpome į vieną “narvelį”, tačiau kaip pasirodė, ir 11 asmenų gali sutilpti prie plackarto staliuko. Iš traukinio buvome trumpam išlipę Minske į smirdintį peroną. Tai tiek įvykių. Nežinau, gal kas ir jaučia euforiją keliaudamas traukiniu, tačiau man tai pamažu tampa ne kasdienybe, o kasmetybe, t.y. įprastybe – gal čia ir nusišnekėjau.
    Beje, arbata ir kava traukinyje pateikiamos naujoviškai – plastmasiniuose uždaruose puodeliuose, todėl gali ilgai gerti karštą gėrimą, be to, netaškyti juo savo draugų.
    O dabar artėjame prie Maskvos centro. Pro priemiesčius važiuojame gal visą valandą ir vis neatvažiuojame.
    Maskvoje mus pasitiko Nikolajus. Stotyje išsikeitėme po 100 dolerių į rublius. 1 doleris – 30 rublių. Po to nuvažiavome į aviavokzalą, ten palikome kuprines ir nuvykome į Maskvos centrą. 1 žmogui vienas pasivažinėjimas metro kainuoja 7 rb., jei perki bilietėlį važiavimui 10x, kainuoja 50 rb. Nikolajus pavedžiojo po miesto centrą, nukeliavome iki Raudonosios aikštės (ji buvo uždaryta), apžiūrėjome naujo prekybos centro viršų (jis pats po žeme), o po to grįžome atgal prie kuprinių. Po to Nikolajus beveik visas kuprines susikrovė į savo Škodą ir su Tėvu bei Adomu nuvažiavo į oro uostą. Likusieji dalį atstumo važiavo metro, kitą dalį – autobusu. 9 žmonėms ir 2 kuprinėms kelionė nuo metro stotelės “Речной вокзал” iki Šerementjevo 1 (~ 35 min.) kainavo 77 rb.
    Į Abakaną skridome lėktuvu, kurio galutinis punktas – Vladivostokas.
    Kelionė truko 4,5 h. Abakane buvome 1 val. nakties vietos laiku (+ 5 h nuo laiko Lietuvoje). Leidžiantis lėktuvui pagalvojau, kad jis gali subyrėti, kadangi pakankamai smarkiai lėktuvas kretėjo. O po to salone dingo elektra – nusprendėme, kad keičiasi pamaina.
    Nakvojome oro uosto stotyje. Ji tvarkinga ir švari ir laukimo salėje buvome tik mes ir dar porelė turistų. Beje, lėktuve tikriausiai išbėgo Rasos nešamas šampūnas, todėl jos kuprinė kvepėjo muilu.
    P.S. Taksistai nuo aerovokzalo iki Šerementjevo 1 nuvežimui nuo kiekvieno iš mūsų norėjo nulupti po 20 dolerių.
    Kava Šerementjevo 1 uosto kavinėje kainuoja 15 Lt, o alus – 18 Lt (0,5 l).
    Sonata

    2003 07 28 (pirmadienis)
    ABAKANAS – TARMAZOVSKIO TILTAS – VAIVORYKŠTINIS EŽERAS

    Vakarojome stotyje iki 4 (o kai kas net iki 6 val. ryto). Kadangi laukiamojoje salėje buvome beveik, tad galėjome šūkauti iki valios, geriant “Абакановое пиво” ir “Kazanovos” kokteilį metalinėse fliaškėse. Prigėrę ir pavalgę maisto likučių sugulėme: kas ant kilimėlio prie suolų, kas suoluose sugebėjo įsitaisyti, palįsdami po mediniais turėklais. Atsikėlėme septintą valandą ir bufete išgėrėme po tirpios kavos puodelį ir sukrimtę po sumuštinį (duonos kriauklelė su užmestais tarp kitko dešros gabaliukais), o keletui, kuriems neužteko sumuštinių, teko valgyti pašildytus beliašus. Už pusryčius užmokėjome 440 rublių.
    Papusryčiavę iškeliavome į Abakaną, kur geriau ir nebūtume išėję, nes visur vyrauja betvarkė. Norint gauti registraciją, reikia išgyventi tikrą sovietmečio biurokratinį košmarą. Pirmiausia registruoja tik antradieniais ir penktadieniais iki pietų, tad, kadangi buvo pirmadienis, teko kalbą pradėti maldavimais. Mūsų nuostabai dvi ponios buvo gan malonios ir sutiko užregistruoti mus šiandien, tačiau tam dalykui reikia sumokėti po 20 rublių kiekvienam “в Сбербанк”, o paskui nueiti į turizmo firmą užpildyti kitų blankų ir su visais šiais popieriais grįžti. Mes nutarėme šiuos lakstymus sutrumpinti vienu gudriu ėjimu: nupirkome šampano, dėžę saldainių ir nusiuntėme mol mūsų krasavecus Marius (abu) pas ponias. Jie ten koketavo, maivėsi, bet biurokratinio variklio nesustabdė, bet ponios dovanėles paėmė, žadėdamos paskambinti turizmo agentūrai ir pagreitinti procesą. Tuo pat metu keli mūsų vyrai nubėgo pas gelbėtojus, bet ir čia buvo nesėkmė, nes gelbėtojai persikėlė į kitą miesto galą. Mūsų kantrybė labai seko, mus tai pradėjo labai nervinti, knisti, piktinti, bet pakeisti mes nieko negalėjome, todėl sukandę dantis kentėjome. Kai susimokėjome “сбербанк’e”, nuėjome į turizmo agentūrą, ant kurios durų buvo užrašyta, kad dirba nuo 11 val., bet deja … deja … Palaukę 20 minučių tie patys gražuoliai neiškentę nubėgo pas tetules su šampanu pasiskųsti, kad niekas mūsų neformina, o autobusas neva jau laukia. Šį kartą jų jaunatviškas žavesys, be galo žavingos šypsenos, liūdnas žvilgsnis ponias paveikė ir jos padariusios pasų kopijas, nusiuntė vyrus dar kartą į turizmo agentūrą, tačiau tik susimokėti papildomai po 120 rublių nuo žmogaus be jokių blankų pildymo, kuris būtų užtrukęs dar penketą valandų. Mariai besikeikdami vykdė valdininkių norus, matyt, su dideliu koketavimu, nes pastarosios du gražuolius užregistravo savo namuose, o mus tuo tarpu kažkokiame viešbutyje. Tiesa, belaukiant kol atsidarys turizmo agentūra, Tomas, Artūras ir Marijonas nuvyko į naują gelbėtojų būstinę, esančią Severnyj prospekt gatvėje Nr.1, su taksi, kuri kainavo 30 rublių į vieną pusę. Pas gelbėtojus jie nesiregistravo, o tik aptarė maršrutą, kuriuo ketinome eiti.
    Apie pirmą valandą pagaliau patraukėme link geležinkelio stoties, kur vos tik įžengus mus apipuolė krūva kiek apsvaigusių vyrų, siūlydami paslaugas. Kadangi ant mūsų kaktų užrašyta, kad mes ne rusai, tad ir pirminė kaina buvo 5000 rublių už vieną mikroautobusą. Taigi, teko pradėti derybas, nes vienintelis autobusas vykstantis Kizilo kryptimi buvo tik 19 val., o kaip sužinojome vėliau, jis važiuoja apie 12 valandų. Pasiderėję gerą pusvalandį, bernai suderėjo vieną lengvąją mašiną ir mikroautobusą už 4500 rublių (abi) su sąlyga, kad tokia pat kaina paims mus rugpjūčio 13 dieną iš Sajanų. Važiavome su vyrais gan greitai, apie 140 – 150 km/h, kaip vėliau sužinojome abu vairuotojai buvo išgėrę po konjako buteliuką. Tai tam, kad neišsiskirti nuo jų, visą kelią siurbčiojome alų ir besilaikydami vienas kito, bendravome su jais. Išsiaiškinome, kad “abakanas” reiškia meškos kraujas (aba’ – meška, kana’ – kraujas), pamatėme kur žuvo generolas Lebedis, kur Leninas slapstėsi ir visokių kitų nesąmonių, kurių dabar nepamenu. Po kokių 3 valandų buvome prie Tarmazovskio tilto, kur ir išsilaipinome ir pradėjome savo žygį.
    Pradžioje planavome apsistoti netoliese ir daug neiti ir tarsi buvome radę neblogą vietelę nakvynei, bet dideliam estetui Čepuliui labai nepatiko laidai, gadinantys gamtovaizdį, todėl topinome toliau dar trejetą valandų, kol pasiekėme Radužnoje ežerą. Link jo ėjome brisdami purvais, todėl po 15 minučių žygio buvome purvinais batais ir kelnėmis, pakeliui ligi ežero neradome nei vienos vietos trims palapinėm, nes visur buvo drėgnos pelkėtos vietos su aplink zvimbiančiais uodais.
    Gamta buvo panaši į pasakose vaizduojamus miškus, barzdotomis kerpėmis apaugę kedrai ir kėniai, apačioje apsamanoję ir apkerpėję akmenys, medžių išsikerojusios šaknys tarsi sudariusios laiptelius lipimui į kalną. Pasiekus Radužnoje ežerą teko kiek nusivilti, nes buvo gan didelė turistų gausa, išsibarsčiusi palei pakrantę, tad vietos palapinėm teko ieškoti, o įskaitant, kad žemė labai kauburiuota, pastatėme palapines arba tiksliau pasakius radome vietos palapinėms kiek atokiau vienas nuo kito.
    Vakare budintieji Reda ir Marius Č. Išvirė pirmosios žygio košės: virtų grikių su mėsa ir arbatos, o Sonata ištraukė siurprizą “Bernelių trauktinę”.
    Kai buvome ką tik atėję prie ežero, tai dar spėjome gerai įžiūrėti kalną “Спясчий Саян” ir kabantį akmenį, bet vėliau jie apsitraukė debesimis ir manėme, kad jau greitai lis, bet laimei vakaras buvo sausas. Tačiau tai galima pasakyti dalinai, nes apylinkės čia labai pelkėtos ir einant į “krūmus” reikia pamindžioti purvą.
    Taigi, tokia buvo pirma diena kalnuose. Tik vienas dalykas buvo mus išgąsdinęs, tai Adomo kiek prigėrusio alaus akrobatinis pasirodymas ant akmenų. Jo kuprinė nutarė eiti greičiau už jį ir išsiveržusi į priekį, permetė Adomą aukštyn kojom, galvą nukreipiant tiesiai į tarpą tarp akmenų, kur jis iš karto rado savo šaukštą jau ten begulintį. Mus šis pasirodymas kiek išgąsdino, nes manėme, kad jis ką susilaužė, bet laimei jis net neįsibrozdino……
    Ingrida

    2003 07 29 (antradienis)
    VAIVORYKŠTINIS EŽERAS – NEKATEGORINĖ PERĖJA – KABANTIS AKMUO – BUIBINSKO EŽERAS

    Šiandien man iškrito dviguba laimė: budėti ir rašyti dienoraštį – jackpot. Oras pusę devynių nežadėjo nieko gero: apniukę, bet nelyja. Vienintelė paguoda – valgysime ryžių košę (kuri, tiesa, po to kaip reikalas prisvilo prie dugno), o ne kokią grikių. Iškeliavome gan vėlai, apie 11 val. Stovyklaujančių rusų klausti kelio nedrįsome (ne lygis) tai pasukome link kalnagūbrio pradžios, tikėdamiesi rasti takelį. Pailsėję vėjų pagairėje patraukėme tolyn kalnagūbrio viršumi. Praėjome pirmą keterą ir sustojome ties kabančiu akmeniu. Kaip jis ten laikosi – neaišku. Puolėm nustumti ant apačioje stovyklaujančių rusų – nepavyko. Kitoje pusėje Buibinsko ežeras. Iš jo išteka apatinė Buiba, kurios vaga pirmą dieną pakilome iki Radužnoje. Nusprendėme čia ir įsikurti. Pastatę palapines grįžome ant kalnagūbrio. Kuo aukščiau, tuo arčiau debesys. Nuėjome iki antros keteros. Nuo čia matosi perėja Nr.9 ir 11, per kurią ruošėmės ropštis rytoj. Šiaip debesuotumas toje vietoje didžiulis – už keliolikos metrų nieko nesimato. Aš stovėjau ant uolos krašto. Prieš mane rūkas ir įsivaizduojamas takelis kalnagūbriu tolyn. Už keliolikos metrų stovintis Čepulis nušoko žemyn kažkur į rūką. Iš apačios atsklido perspėjimas – čia neiti ir jis pats atgal negali – grįž aplinkui. Čepulis su Adomu ir Tomuku nuėjo tolyn, tikėdamiesi nusileisti kur nors kitoje vietoje ir apsukti ežerą.
    Mes gi patraukėme atgal. Prie ežero siaučia vėjas. Iš perėjos pusės mums grasina žopa, iš priešingos pusės pašviečia saulutė. Šalta. Siurprizo šiandien neplanavom turėti, bet Jurga išmetė 100. Tai jai leidome pasirinkti bet kurią dieną, kada ji nori ištraukti savo siurprizą. Ji nusprendė vis dėlto tai padaryti šiandien (prie to, aišku, prisidėjo Tėvas visaip ją įkalbinėdamas). Taigi, gėrėm Bobelinę užsikąsdami Rafaello. Райское наслаждение. Siurprizas baigėsi. Vėl šalta ir pučia stiprus vėjas. Jis neturi jokios krypties, tad mes pastoviai vaikštome aplink laužą, ieškodami vietos, kur nepūstų dūmai. Nusprendėm daugiau neaukoti žopai, aukosim saulei. Sako, kad jeigu niekas neaukos žopai, ji mirs, nes nebeturės gerbėjų, kurie jai bučiuotų … Kur tu bliat nupį, kur tu važiuoji job tvai mat … atsklido Čepulio frazė iki manęs – 5 doleriai iš jo. Tolumoje, bet ne pas mus, šviečia saulė, šalta, lyja. Lauže kepėm kankorėžius. Jie tada lengvai išsilukštena. Labai skanu. Naktį lijo. Lijo. Lijo.
    Marius L.

    2003 07 30 (trečiadienis)
    BUIBINSKO EŽERAS – MENININKŲ PERĖJA (1B) – HARMONIJOS EŽERAS – DAILININKŲ EŽERAS

    Tai va, papasakosiu jums mieli skaitytojai pasaką kaip 11 litovcų ėjo saulės ieškoti. Ši pasaka neturės happy endo, bo saulės jie taip ir nerado, bet … Pažadino mus barbenimas į stogą (palapinės). Tiesą pasakius buvo ne barbenimas, o lietaus lašai krito ant tento ir dydžiai šlapino mūsų palapinę. Nors tiesą pasakius ir nepažadino, o mes per juos … p … s … st. užmigt negalėjom. O dar vienas litovcas (toliau Artūras) išmoko knarkti taip lyg palapinės užtrauktukas atsidarinėtų …
    Taigi budinčiosios (Sonatos) balsas 9:00 galutinai mus išvarė iš migių į šaltą drėgną baisią … – ne vaikučiai, ne žopą, o debesį. Matomumas buvo 20 . Apmigusiomis burnomis sužiaumojome grikių – vėl (pasakytų kitas litovcas M.L.) – košę, užgėrėme arbatos. Susipakavome šlapias palapines (nors labai nesinorėjo) ir patraukėme vorele į debesį. Kam reikia tiksliau, išėjom 10:00. Viskas buvo gerai, nes nieko aplink nesimatė tik vienas švilpikas prašvilpė. Gan sparčiai nužingsniavome iki perėjos papėdės. Prasidėjo kilimas. Puškavome, puškavome, debesys darėsi tirštesni, voros gale žmonių nesimatydavo. Priėjom ežeriuką, bet jo matėsi tik keli metrai. Atrodė mistiškai. Taigi dar keli sustojimai atgauti kvapą ir gan stačiu šlaitu pagaliau 12:00 užlipom į “Художников” perėją. Ale vaizdelis ne ką geresnis. Rūkas ir bedugnė apačioje. Šalta, vėjas. Sutaršėm gerą gabalą chalvos. Ir pasileidom į rūką. Tiesa perėjos aukštis 1850 pagal Redą. 1880 pagal žemėlapį. Ži parašė raštelį, kad prišli i ušli Jožiki v tumane. Iš pradžių pasukom ne į tą pusę ir blyn atsidūrėme ant skardžio. Po to pasileidom kiton pusėn ir vėl nugrybavom. Kol galų gale suradom turus ir didžiulėm glybom pradėjom nei to leistis, nei to eiti. Korėmės, čiuožėm ant šiknų, kabinomis nagais ir dantimis, tįsom kuprines. Gal 100 m slinkom visą valandą. Prie vienos uolos teko nuimti kuprines ir leisti žemyn. O patiems apsižergti akmenį ir jį apšliaužti. Bet saulės vis dar nesimatė. Po to keliukas pasidarė panašesnis į normalų, truputį paėjom šlaitu ir staiga prieš mus atsiskleidė uždanga ir išvydom nuostabų slėnį. Kalnų viršūnes, medžių, ežerėlį. Net atsisėdom. Tris valandas išbuvę rūke staiga prieš save pamatėm nuostabius kalnus, net kažkur toli saulės šypsnį, bet jos nebuvo. Ir dar pamatėm taką, kuriuo reiks leistis. Status, iš akmenų ir žvyro ėjo tiesiai žemyn. Atrodė greit nubėgsim. Bet blyn takelis pasirodė kur kas ilgesnis. Tik apie antrą valandą šlapi nuo prakaito ir lietaus – jis vėl pradėjo merkti – nusileidom žemyn. Prasilenkėm su rusais žaliais celofanais. Jie bandė kopti ten kur mes ką tik buvom … Tada susiradom uolų kur šiek tiek mažiau lijo ir Tomukas su Sonata paruošė mums po riekę duonos su lašiniais bei svogūnais (šiuos vakar radom ant vieno kalno prieviršūnės). Užkirtom ir linksmai žiūrėdami kaip vos karapkojasi rusai pasileidom prie pirmo ežeriuko. Deja mūsų šypsenas greit nubraukė nuo veidų keliukas, kuris vietoj to, kad gražiai eitų į pakalnę, pasuko per didžiules uolas, akmenų krūvas, sąvartynus. Vėl teko čiuožti, kopti, karstytis, ropoti. Kol nepamatėm skaidraus gražaus ežeriuko. Kažkas siūlė eiti maudytis bo vanduo toks skaidrus ir net mėlynas. Atsigėrę vandenėlio ir lietaus genami nušuoliavom iki miško. Čia jau landžiojo visokie rusai ir stovėjo jų palatkės … bei iš medžio išskaptuotas “duchas”. Tada pro trobelę “mečta” (tiesą pasakius, kodėl ji “mečta” neponeli, šiaip tai uola su po ja styrančiais pagaliais ir visokio š. krūva) pasukom prie skardžio nuo kurio atsivėrė nuostabi Dailininkų ežero panorama. Iš šonų jį saugojo dvi uolos Broliai, iš kitos pusė miškas. Lietus buvo nustojęs, bet ir vėl pradėjo lyti. Nusileidom prie ežero. Nusimetėm kupriakus ir pradėjom vietos palatkėm ieškoti. Visokie rusai bastės aplink mėgindami užimti mūsų vietą. Tomukas parodė urvą, kur lietaus nėra ir laužą yra šansų sukurti. Tai va, sutempėm kupriakus, sulindom ir drebėjom. Iš šlapių malkų uždegėm lauželį, tada dūmai mus vėl lietun išprašė. Po ilgo lijimo lauke, liūtis prasidėjo ir oloje. Iš visų pusių pradėjo bėgti, lašėti, teškėti ir kitaip šlapinti mus ir mūsų mantą. Bandėm virti arbatą. Gavosi šnipšt, nes laužas atsidūrė vos ne baloje … Čia mūsų vienai saulės ieškotojai baigėsi kantrybė ir buvo ištrauktas Ingridos slaptas ginklas prieš žopą – “Keglevich” butelis. Įkalėm už saulę. Ir biški prašviesėjo. Ir net vos vos per debesis saulės pakraštys pasirodė. Stovėjom kaip suslikai prie urvo ir baidėm savo klegėjimu turistus. Adomas ir Redka, kad svetimi neįsikurtų, žingsniavo visaip agresyviai rodydami teritorialumo ženklus ir urgzdami ant prašalaičių, bandė išsaugoti mums kelis lopinėlius žemės. Bet pradėjus gert budrumas baigėsi ir tą pastebėję keli senukai staigiai susirangė po vienu kedru. Baigėsi lietus ir mes suskubome pasistatyti palatkes. Susinešėm daiktus ir išsikėlėm iš urvo iš kurio jau upeliukas tekėjo. Sukūrėm laužą, išsivirėm košės (labai panaši į kiaulėms verdamą putrą, bet labai skani). Ir purve bei drėgmėje surijome apsilaižydami. Į “Keglevich” likučius buvo įpilta spirituko, todėl jis tapo macnesnis ir kol gėrėm dar giedra laikėsi. Vėl prasidėjo lietus vos tik baigėsi butelis ir arbatą gėrėm vėl šlapi vos spėję apdžiūti. Tėvas išvis nuėjo su Redka ir Ži miegot. Dar, tiesa, Ži žymėjo teritoriją šalia stovyklos visiems matant ir tuo būdu praskaidrino taip subjurusią nuotaiką. Po ilgų ginčų buvo nuspręsta rytoj neiti į perėjas Taigiš 1 2 3, o leistis žemyn.
    … Tai va, pasaka baigėsi, mūsų keliautojai saulės taip ir nerado. O tiek alkoholio, kad ji šviestų pastoviai, niekas neturi.
    P.S. Adomas ir Sonata pametė peilius – Adomas kai bandė žemyn galva nerdamas į plyšį nusisukti sprandą, o Sonata – traukinyje (P.S. deja nepametė Sonata, o pasimetė kupriake, vėliau rado).
    Marius Č.

    2003 07 31 (ketvirtadienis)
    DAILININKŲ EŽERAS – TAIGIŠONKO IR KAIRIOJO TAIGIŠKO UPIŲ SANTAKA

    Iš ryto oras nežadėjo nieko gero, kol virė pusryčiai spėjo ir palyti, todėl užvalgę perlinių kruopų (kurių dalis dėl įvairių priežasčių buvo sušerta burundukams) patraukėme nuo ežero “Chudožnikov” žemyn palei upę “Левый Таигиш”. Apie perėjas Таигиш 1, 2, 3 nebuvo ko ir galvoti, nes aukščiau slankiojo debesys. Pradėjus eiti oras po truputį gerėjo ir kirtus upelius ištekančius iš ežerų “Восьмерки” ir “Теплое” pasirodė saulė (matyt vakarykščio alkoholio ir maldų sustiprinta). Apie 15:00 priėjome, galima sakyti, paplūdimį, kur į upę “Левый Таигиш” įteka upelis “Таигишонок”. Džiaugdamiesi išmelstąja saule visi puolė džiovinti daiktus, praustis, plauti rūbus ir galvas. Viskas buvo panašu į iš miško išlindusių čigonų taborą su centre išdėliotomis kortomis (kurios irgi džiūvo). Po poros dienų lietaus vakaras tikrai nuostabus, panašus į kurortinį – kas knygą skaito, kas vaikštinėja, kas kerpiauja ar grybauja. Vakaro apvainikavimas – Rasos siurprizas – širšių medus, kuris buvo ir puikus desertas,ir gėrimas, ir auka saulei.
    Tomas

    P.S. Mėlynių ties Chudožnikais dafiga. Krūmeliai maži, uogos didelės. Šiaip ne tokios saldžios. O kalnuose aukščiau mėlynės rūgščios ir ant to pačio krūmelio yra ir prinokusių, ir neprinokusių. Mėlynių visur dafiga, yra didelių riebių.
    Marius Č.

    2003 08 01 (penktadienis)
    TAIGIŠONKO IR KAIRIOJO TAIGIŠKO UPIŲ SANTAKA – JUODASIS EŽERAS

    Rytas prasideda kaip visada: žirnių košė, žalia arbata, sausas davinys razinų ir riešutų. Išlindus iš palapinių mus pasitiko žydrynė, jokio debesėlio. Palapinės vis tiek drėgnos nuo rasos ar kondensato. Žygis prasidėjo perbridus upelį Levyj Taigiš. Bridome basomis. Marius truputį pašlapo. Sonata liko sausa. Turbūt akmenys teisingi buvo. Kilome palei upelį Taigišonok, dešiniuoju krantu. Ėjome sunkiai, lėtai; sėdėdavome dažnai ir ilgai. Pakeliui praėjome krioklį po kuriuo būtų buvę smagu maudytis. Živilė po kiek tai laiko šaukėsi gaisrininkų pagalbos. Jai degė keliai, nes buvo ištepti kažkokiu atominiu tepalu. Po jos gesinimo procedūrų kilo mintis einant į upelį maudytis išsitepti juo – sako nejauti šalčio. Na, dar tas tepalas turėtų neblogai gydyti celiulitą. Ėjome tokiais miško keliukais, kurie jau buvo išmaknoti kitų turistų. Pusiaudienį sustojome prie didelių sniego lopų ir nutarėme pasidaryti ledų. Vis tiek nematyti perėjų ir net viršūnių su sniegu. Po lašininių pietų valgėme ledus su kondensuotu pienu, riešutais, razinomis, šokoladu ir Mariaus L. konservuotais kivi. Sakė, kad tai ne jo siurprizas, o šiaip prigriebė. Gal ir dar ko gero įsidėjo … Dar pakilome kiek per akmenis ir užkopėme į plokščią vietą ir už dar vienos kalvelės pamatėme ežerą “Čiornyj”. Ežeras gražus ir tikrai juodas. Vėžliukai buvo išsiveržę į priekį, kai kas kiek atsiliko, bet visi pasiekėme stovyklavietę. Stovyklaviečių ne viena, bet vanduo tolokai. Aplink akmenys ir pelkėta vietovė, upeliukai maži, teka po akmenimis. Malkų nedaug, bet galima prisirankioti šakelių ir kapoti išvirtusius kedrus. Panorama nuostabi, kalnų grandinės, slėnis ir giedras dangus. Beverdant vakarienę nuo perėjos nusileido didelė turistų grupė. Persimetę keliais žodžiais jie nuėjo ieškoti vietos nakvynei. Verda ryžių košė. Laukia siurprizas ir, tikiuosi, nelietingas vakaras. Mariai lakstė ir fotografavo suslikus. Sužaista jau kelios partijos durniaus. Visi pirštai mėlyni nuo mėlynių ir girtuoklių valgymo. Tokia kasdienybė!
    Reda

    2003 08 02 (šeštadienis)
    JUODASIS EŽERAS – NKT PERĖJA (1A) – BEVARDIS EŽERIUKAS [AKMENINĖS PILIES KALNAS]

    Mano budėjimo diena, ačiū mūsų aukas priėmusiai saulei, prasidėjo puikiai. Dangus žydras, kaip nuotraukoje kalendoriuje, jokio debesėlio … Jis toks žydras tikriausiai dėl to, kad į jį remiasi juodi kalnai. Žodžiu rytas ankstus, bet gražus, bet anksti. Ai, kaip ten bebūtų šiandien gi budžiu. Iš vakaro Adomo patarta užpyliau grikius – jie per naktį ir gatavi. Vat ir paminėsit mano budėjimo dieną, patys turėsit anksčiau keltis. Visur baisiai daug tų gelsvų chamiakų, suslikų tipo, ne veltui naktį sapnavos, kad krausto man kuprinę. Šitoje stovyklavietėje jų tiek daug, kad net atsibodo žiūrėti, nors pirmą kelionės dieną džiaugėmės pamatę storą užpakalį dingstant tarp akmenų. Tai vat visi laukia kavos – šiandien gi šeštadienis, man nuo vakar jau buvo sakoma: “tu gi virsi kavą”, čia man dovana ar ką. Bet buvo ir kavos, ir arbatos, o po to mūsų tikslas perėja. Vadinasi kvailai – NKT, bet atrodo gerai. Sunkiausia nueiti iki perėjos pradžios, kilti vienodu pakilimu, tik dar po kojomis susimaišę netvarkingai akmenys, įdubos, upelis, purvo truputį ir visa tai apaugę žolėm virš kelių. Eiti nemalonu. Kai pradėjom kilti į perėją jau buvo lengvai galima įsikibti ir rankom, šiaip tai negalima, o reikia, nes kalnas pakyla lyg banga. Sunkiausias etapas buvo status takelis iš birių akmenų, kai vienas lipa, o kiti laukia galvas pakėlę atskrendančių akmenėlių. Po to jau ropščiausi greitai, kad tik neatsirastų pagunda žvilgtelti apačion. Perėjos viršus – akmenų krūva, galima perėją apsižergti ir sėdėti žiūrint į kitą kalno pusę atrodo lyg jį nerūpestingai būtų supylusi milžino ranka, tik tos smiltelės poros metrų ilgio akmenys ir luitai. Tai pirmas ne veidrodinis didelis kalnas. Visi kiti čia apsipylę šaltinėliais ant savo lygių akmeninių šlaitų šviečiant saulei spindi veidrodžiais. Šiaip tai jie vienas prieš kitą turėtų spindėti šimtais saulės zuikučių, bet nespindi arba aš nepastebėjau.
    Nusileisti nuo perėjos nebuvo sudėtinga tik baisiai atsibodo, jei būčiau 15 metų ir be kuprinės smagesnio dalyko nei straksėti pakalnėn nuo akmens ant akmens nesugalvočiau. Šiaip, kada įsibėgėsi ir dabar buvo smagu, bet kai staiga pajunti, kad su kuprine stabdyti sunkiau, o ir prakeikti keliai iš apačios apie save primena, žodžiu, lipom, šokinėjom, kritom žemyn per akmenis, kol pasiekėm žemę, ant jos Adomas rado kazlėkų ir perėję milžinišką beržyną iki kelių pasiekėm savo stovyklavietę prie mažo ežeriuko. Ten ir papietavom. Aplink ją beržų keružių tarpe auga baisiai daug girtuoklių, bet keliai iš vis atsisakė su manimi bendrauti, tai aš tik į jas pažiūrėjau ir įlindau liūdėti į palapinę. Marius Č., L., Ingrida, Adomas, Sonata, Reda, Tomas, Jurga išėjo pasidairyti po kalnus be kuprinių, o aš su Rasa ir Artūru pasilikau stovykloje. Ir, kad neatrodytų jog ponia budėtoja dėl savo skaudulių visai išskydo, tai vat sėdžiu ir rašau. Iš šitos pusės perėja tokia visai kitokia nei kitos, jokių uolų, tik lygi linija, lyg didelė kalnų šypsena dangaus fone, atrodo taip lengvai įlipama, tiesiog perbėgama.
    Lengvai numigus visi pargrįžo iš savo žygio, anot Mariaus Č., nieko įspūdingo nepamatė, tik daug vaikščiojo. Pasivaikščiojus ir pasisėdėjus Tomas, Jurga, Ingrida, Artūras ir Mariai ėmėsi kortų, labai linksmai ir triukšmingai, o mes su Adomu bulvių košės. Atrodė abejotinai, pakeliuose smirdėjo žuvimi, bet išvirus gavosi fantastiška, nuostabiausia, tai vis poniabudžių nuopelnas. Reda vat tempia siurprizą – neaiškų juodą skystį mineralinio butely, o tai, o tai, o tai pasirodo, labai ilgai rodosi, yra neaišku kas. Visi atrodė kaip aborigenų gentis gavusi Coca colos butelį – uostė, ragavo ir neaišku kas. Tai vat ir Redos siurprizas: išsiaiškint pats, bet smagu, visus subūrė į glaustą ratą. Ir tai sugeba padaryti erškėčių trauktinė. Taip tikriausiai ir vakarosim, nes vakaras gražus, šiltas ir be vėjo.
    Živilė

    2003 08 03 (sekmadienis)
    BEVARDIS EŽERIUKAS – PASAKOS PERĖJA (1A) – ŽYDRASIS EŽERAS

    Dar praėjusį vakarą nutarėme keltis vėliau, mat nusimatė sekmadienis. Užmiršau parašyti, kad vakarykščiu durniumi (toks kortų žaidimas) tapo Sonata ir ne vieną kartą. Taigi, turėjome keltis vėliau – budintieji (Tomas ir Sonata) kėlėsi 8 val. Deja, ilgiau pamiegoti neteko, nes pusrytinė košė buvo paruošta per pusvalandį ir teko visiems ropštis iš miegmaišių beveik tokiu pat laiku kaip ir ankstesnėmis dienomis. Sekmadienį pusryčius sudarė avižinė košė, arbata bei razinų ir riešutų maišinys bei gabaliukas džiovinto vaisiaus. Dalis avižinės košės nukeliavo suslikams ir kitiems vietinės faunos atstovams.
    Kuprinės ant pečių atsidūrė pusę vienuolikos. Nuo ežerėlio patraukėme aukštyn link perėjos Pasaka. Per gerą pusvalandį atsidūrėme perėjos prieigose. Vingiuotas keliukas palei kairį šlaitą atrodė ne itin viliojantis. Tačiau, kad būtent šis keliukas veda į perėją mums paporino vakar sutiktos rusų grupės vadovas, be to vakar aš pats mačiau tenai besileidžiančius tris žmones. Po trumpų dvejonių nukiūtinom link kairiojo šlaito.
    Trumpas pasisėdėjimas prieš pat kopimą ir perėjos Pasaka viršuje atsidūrėme be penkiolikos minučių dvylika. Ankstokai. Mūsų sekančios stovyklavietės prie ežero Lazurnoje nesimatė. Perėja Pasaka pateisino savo pavadinimą – į ją įkopti buvo pasakiškai lengva, o ir gražu aplinkui.
    Ant perėjos esančiame ture aptikome tris raštelius – vieną paliko rusų grupė atlikinėjanti 1 kategorijos žygį (šį raštelį palikau, nes atrodė labai oficialus), kiti du paprastesni – vienas iš jų “pagrinde moterys ir vaikai”, o kitas – visokių tetų, dėdžių ir šiaip piliečių. Živilė brūkštelėjo raštelį nuo mūsų, o vėliau dar Marius Č. sumąstė parašyti sveikinimą broliui (šiandien jo gimtadienis), kurį paliks ture ant perėjos ir tikėsis, kad kokia gera rusų grupė paims ir grįžę iš žygio išsiųs laišką ar e-mailą į Lietuvą. Ant perėjos Pasaka suvalgėme chalvos ir didelį šokoladą.
    Nuo perėjos pradėjome leistis pusę pirmos. Skaisčiai švietė saulė, buvo karšta ir smagu. Nuo Pasakos nesimatė jokio takelio, tad patraukėme kaire puse tiesiog per akmenis. Besileisdami matėme visai kitu keliu į perėją kylančią penkių žmonių grupę. Besileidžiant kažkur tolumoje vis girdėjosi griaudžiant, o vėliau tolumoje pasimatė ir lietaus debesys. Rodės, kad jie ir iki mūsų atskris. Tad prie didelio akmens ant šlaito, nuo kurio matėsi uola Motina Sajanas, prisėdome papietauti (lašiniai, džiovinta duona ir česnakas) ir pralaukti lietaus.
    Prieš tai aptikome nemažą kaku, kuris, pasak Čepulio, priklausė mėlynių prisiėdusiai meškai ir buvo gana šviežias.
    Lietaus taip ir nesulaukę ėmėme skersai šlaitu leistis link ežero Lazurnyj. Leidimasis per krūmus ir žolynus buvo gan keblus, tačiau galiausiai pasiekėme taigos kedrynus, kur jau vedė ištryptas keliukas. Pasiekę ežerą Lazurnoje geriausioje vietoje aptikome dvi palapines, kurių savininkų niekur nesimatė (grįžo po poros valandų). Įsikūrėme beveik prie ežero, pasistatėme palapines, pririnkome malkų ir visi puolė maudytis. Ežeras giliausioje vietoje siekė iki juosmens, buvo šiltas ir labai dumblėtas. Besimaudydamas pamečiau savo turmaliną, dumbliname dugne jo nepavyko surasti. Tomukas su Sonata paruošė skanią vakarienę, o kol virė košė ir kepė mėsa daugelis lošė kortomis “durnių”. Aplink švilpavo galybės šienpjovių, o burundukai prisileisdavo žmones per du metrus. Po skanios vakarienės Adomas ištraukė siurprizą – šampaną. Buvo gardu, bet visiems pasirodė labai mažai.
    Tiesa, tai buvo antra Adomo siurprizo dalis – pirmoji buvo išdalinta dar ant perėjos Pasaka. Cigariles rūkė visi, kai kas pusę pasiliko vėlesniam laikui ir surūkė vakare.
    Po vakarinio šampano, sekmadienio proga visi gavo džiūvėsių su kondensuotu pienu. Po to dar aptarėme tolimesnį maršrutą ir aplink becypaujant šienpjoviams daugelis patraukė lošti kortomis.
    Vienoje pusėje matosi tamsus debesis ir griaudžia, bet stovykloje ramu, pamažėle dega laužas ir kaista antra arbatos porcija.
    Artūras

    2003 08 04 (pirmadienis)
    ŽYDRASIS EŽERAS – TAIGIŠO II PERĖJA (1A) – DAILININKŲ EŽERO PRIEIGOS

    Pirmadienis. Sunki diena. Pirma – vėl budžiu. Antra – rašau dienoraštį. Trečia – tai buvo pirmieji kai kurių prabudusiųjų žodžiai.
    Paryčiais – laimei – švelniai palašnojo, tačiau atėjus laikui keltis kalnų viršūnes apšvietė saulės spinduliai.
    Rytas prasidėjo jau tradiciniais sapnų pasipasakojimais. Miežinė košė su spirgučiais šįkart buvo suvalgyta visa. Pavieniai pasvarstymai, ar iš šitokio tamsumo debesų galėtų lyti buvo nutildomi.
    Taigišai atrodė gana arti ir įtartinai statūs. Tačiau priėjus arčiau – nieko ypatingo. 1A kategorijos Taigiš II perėja buvo tarsi statūs, gan tiesūs laiptai į dangų. Užsiropštę užkirtom tradicinės perėjų chalvos. Kai kurie patraukė link Taigiš I. Adomas ir Tomas užkopė į Taigiš III. Nuo perėjos atsivėrė jau prieš kelias dienas matytas vaizdelis: Chudožnikov perėja, Mečta, taiga, kriokliai, Brolių smailės (ant vienos iš jų vėliau pamatėme užkopusius turistus). Vidurdienį patraukėme žemyn nuo perėjos ligi “Мечта” stovyklavietės. Pakeliui pietūs: lašiniai, džiūvėsiai, česnakas, sūreliai – jau nebe pirmą kartą ragautas meniu. Tiesa, pabaigai – linksmi Tomo saldainiukai.
    Stovyklavietėje, kurioje atsidūrėme apie antrą valandą, radome pirtį. Yra pirtis – reikia malkų. Bemalkaujant kilo mintis ištraukti siurprizą – labai jau dangus niaukstėsi, tačiau susilaikėme.
    Sprendžiant pagal šauksmus, dūsavimus ir aikčiojimus pirtis buvo vykusi – ausys svilo kaip reikalas, tačiau kojoms karšta nebuvo. Po vaikinų foto sesijos į pirtį lindo ir merginos. Iš šono reginys irgi buvo gražus: užpylus ant akmenų vandens, garas ėjo per celofano kraštus. Adomo sumeistrautas baseinas irgi buvo panaudotas pagal paskirtį.
    Po pirties – vakarienė. Kol poniabudė lošė kortomis Tėvas labai pasižymėjo ruošiant grikius su mėsa ir kepintais svogūnais.
    Prie maisto gamybos taip pat buvo prisidėjęs ir Marius Č. – jo nuskinti kedro riešutai labai tiko stebint besimaudančius pirtyje.
    Po vakarienės eilinį kartą buvo skaičiuojamas siurprizų ir likusių dienų skaičius. Grupės pavadinimas buvo ilgai svarstomas, tačiau galutinis variantas nenubalsuotas – turėsime pakankamai laiko traukinyje ir alus gal padės. Vis vengiu rašyti apie orą. Pats Žinai Kas užklupo mus “Мечта” stovyklavietėje. Tikėkimės, kad Scotish Whiskey į saulės garbę padės sulaukti geresnės dienos.
    Jurga

    2003 08 05 (antradienis)
    DAILININKŲ EŽERO PRIEIGOS – LEDINĖS IR KAIRIOJO TAIGIŠKO UPIŲ SANTAKA

    Naktį lijo mažiausiai keturis kartus, bet trumpai ir nesmarkiai. Užtai 7 val. ryto išlindau iš palapinės į debesį. Be jokios properšos saulei. Panašu, kad eisim dar kartą jos ieškoti. Ši diena kartojasi pagal įprastą scenarijų: rytinė košė, arbata, drėgnų daiktų grūdimas į kuprines ir kelionė žemyn su viltimi, kad gal dar pragiedrės. Nors kelias pažįstamas, vingiuojantis per taigą, bet ne iš karto jį suradom. Kiek pasiblaškę greit ir giliai įsibridom į tikrų tikriausią purvabridį, vedantį pro jau mums žinomą stovyklavietę prie ežero Художников. Ten mus pasveikino apsistojusi rusų grupė, kuri pasirodo jau mūsų vienuoliktuką vadina “ежики в тумане”. Čia pat buvo nuspręsta, kad grupei tinkamas ir daugiau nieko galvoti nereikia.
    Purvabridį mynėm gana greitai, nes einant antrą kartą nebe labai kur stoviniavom. Pietavom priėję savo ankstesnę (ketvirtadienio) stovyklą net 2 valandas, išvirėm arbatos. Iki nakvynės vietos tolyn palei upę paėjom vos 800 m, bet užtai radom gana neblogą stovyklą su pavėsine. Vėl pusę dienos šliaužom apie laužą, kad nesušaltume pradėjom pilt į arbatą spirito atsargas, žaidėm traukinio žaidimą “ar tai ne” ir laukėm žirnių košės, kurią budėtojas Marius Č. nusprendė virt vėlai. Jam vienam žinot – kodėl; šiandien jo siurprizo diena, todėl niekas labai nesipriešina ir kantriai laukia.
    Saulės neradom. Nors nusileidom 300 m žemyn ir palindom po debesiu, bet vis tiek ta žopa šliaužo medžių viršūnėse ir dulkia drėgmę. Kaži, ar ilgai? Čepulis ėmėsi rimtų priemonių saulei išvilioti – surengė siurprizinius fejerverkus, paaukojo saulei ir mus apdalijo viskiu. Prie laužo šį vakarą sėdėjom iki tamsos.
    Rasa

    2003 08 06 (trečiadienis)
    LEDINĖS IR KAIRIOJO TAIGIŠKO UPIŲ SANTAKA – DIDŽIOJO TAIGIŠO UPĖ – DIDYSIS BUIBINSKO EŽERAS

    Rytiniai pusryčiai prasideda diskusija “Kur eiti?”. Pirmas variantas: ež. Ledianoje ir Bliznecy zap. perėja ar ežeras Buiba, po to Bezrybnoje ir ta pati perėja iš kitos pusės. Nuosprendis: leidžiamės žemyn Taigyšo upe ir toliau keliaujame palei Бол. Таигиш taiga prieš srovę link Buibos ežero. Pirmas sustojimas – po 1,8 km, antras – dar po 1,2 km. Pietų metas 13:30. Verdama sriuba, valgomi lašiniai. Papildomai – Živilės siurprizas – Paprika stiklainis. Palaima!!!
    Taip. Tik pasigyriau visiems, kad jau pradėjau rašyti dienoraštį, visi užsipuolė, kad nepaminėjau rytinio Živilės pre-siurprizo. Tai buvo po mažuliukas pakutis aviečių ar obuolių marmelado. Irgi geras daiktas. Be viso to, tai pirmas nealkoholinis siurprizas iš visų buvusių. Iškeliaujame po valandos.
    Toliau tapijome taiga, akmenimis, vėl taiga, vėl akmenimis, kartais pievomis. Galiausiai, atrodo, ėjimas pradėjo įgristi. Pakeliui suryjame šokoladą. Man pasirodo, kad vėl toliau einant visi pradėjo piktėti, ėjimas užkniso. Tačiau, laimei, greitai pasirodė ežeras.
    P.S. Dar pakeliui link šio ežero man kilo mintis, kad ši diena turėtų vadintis “ilgiausia fikcija”.
    Taigi, pagal Tėvo matmenis su GPS – mūsų nueitas atstumas 8,4 km. Kol rašiau šias eilutes Čepulis priskynė pusmaišį riešutų, visi prinešė malkų, stovi palapinės, dega laužas.
    Kadangi vakare nelieka alkoholinio siurprizo, todėl Rasa praskiedžia spirituką. Geriamas jisai su mėlynėmis – tipo erelio ar panaši akis. Šioje vietoje priskinti riešutai – patys geriausi lyginant su visais anksčiau šios kelionės metu ragautais.
    P.S. Naktis buvo šalta – pirmą kartą naktį sušalau.
    Adomas

    2003 08 07 (ketvirtadienis)
    DIDYSIS BUIBINSKO EŽERAS – BEŽUVIAI EŽERAI

    Išėjome iš stovyklos anot Artūro “nerealiai anksti” – 11 val. 5 min. Taip buvome nusprendę iš vakaro, nes manėme, kad stovyklon geriau ateiti po pietų nei prieš pietus ir neturint ką veikti užmušinėti laiką. Budintieji arba poniabudžiai Reda ir Artūras išvirė miežių košės su spirgučiais bei arbatos … Link naujos stovyklavietės ėjome palei Бульбинское ežero kairįjį krantą. Daugelyje vietų buvo didžiulės balos vandens ir purvo, todėl po 10 minučių buvau iki kelių purvina. Paskui pelkėtas vietas pakeitė jauni miškeliai, kurių antžeminė dalis tiesiog buvo mėlyna nuo gan stambių mėlynių. Praeiti tokį skanėstą buvo labai sunku, tad padėję kuprines, puolėme valgyti, o abu Mariai ežere pastebėję žuvų nutarė gan keistu būdu jas sugauti: mėtydami akmenis nuo kranto ir taip tikėdamiesi parnešti mums porą kilogramų lašišinių žuvų vakarienei, bet … šis gaudymo metodas visai nepasitvirtino. Pasibaigus ežerui toliau ėjome keliuku tai pro drėgnas pievas, tai pro jaunus kerpšilius, kuriuose pastebėję kelis raudonviršius puolėme grybauti. Ir tai ganėtinai gerai mums sekėsi, nes poniabudei Redai į maišelį vakarienei pririnkome raudonviršių, voveruškų, lepšių, kazlėkų ir net kelias ūmėdes įsimetėme. Tačiau grybaudami gan nugrybavome nuo savo ėjimo tikslo. Čepulis begrybaujant buvo radęs vieną takelį su turais ir buvo nusprendęs, kad jis mus nuves iki Безрыбное ežero, kažkas juo ir patikėjo, bet Adomo šūksnis “nepasiduokime Čepulio avantiūroms” grąžino mus į takelį, kuriuo ėjome dar apie 1 kilometrą. Čia reikia pripažinti, kad ne viskas ką siūlo Čepulis yra avantiūra, kartais jis būna teisus. Apie pirmą valandą pastebėjome dešinėje kelio pusėje iš kalnų tekantį upelį. Tai buvo ženklas, kad esame kiek paklydę ir dabar reikia eiti tuo upeliu aukštyn į kalną. Prieš kopimą nutarėme pasistiprinti lašiniais, duona ir sūriu. Ėjimas palei upelį į viršų buvo nelengvas. Kalno šlaitas buvo gan šlapias, aukštoje žolėje slėpėsi akmenys, kuriais kabarojomės į viršų. Безрыбное ežerą pasiekėme po valandos tai sušlapę nuo lietaus, tai sukaitę nuo ėjimo su striukėmis. Palei Безрыбное ežerą ėjome dar pusvalandį, kol radome stovyklavietę. Vos tik mums atsisėdus Marius L. prisipažino, kad jo siurprizas ne alkoholinis ir kad jam reikia laiko jį pagaminti. Adomas atspėjo, kad tai blynai. Tad vakare nusimatė dvi vakarienės: viena tradicinė košė ir siurpriziniai blynai. Iki vakarienės oras buvo labai permainingas, tai lašnojo, tai saulė išlįsdavo. Daugelis nuėjo išsimaudyti į šalia esantį ežerėlį. Koks vanduo suprasti buvo sunku, nes vieni (moterys) sakė, kad vanduo be galo karštas, o vyrai sakė, kad geriau jau maudytis kalnų upelyje. Poniabudžiai vakarienę padarė karališką: grikių košę su mėsa ir grybais. Valgėme apsilaižydami.
    Vos tik pavakarieniavome ant stovyklos užėjo didžiulė žopa ir daugelis kaip burundukai movė į palapines, tačiau poniabudžiai, aš, Adomas ir Marijonas likome prie laužo po kedrais ir mūsų nuostabai nesušlapome, o išvirėme arbatos. Baigiantis lietui Artūras ištarė “Kedras – jėga”. Išgėrus arbatos prasidėjo Mariaus L. šou – siurprizas “Blynai”. Ant puodo dangčio pripylęs aliejaus užkrėtė pirmuosius tešlos gabalus. Pirmieji, kaip ir pridera, blynai buvo tragiški, prisvilę, “susisukę” ir panašėjo į košę pakepintą, bet kiti buvo normalūs. Kepimas užtruko apie dvi valandas ir kiekvienas gavo po 5 blynus.
    Vakare dar iškepėme kankorėžių lauže. Vieną kankorėžį Živilė nušvilpė iš burunduko, kuris vakarieniavo. Adomas visą vakarą bandė nors vieną gyvūnėlį sriubai pagauti, net spąstus padarė, bet burundukai gerai išsisuko.
    Tiesa, prieš pietus abu Mariai žvejojo ir Čepulis, kaip jis pats sakė, pagavo “тот самый хариус” apie 10 cm dydžio, kurį pasikepė ant pagaliuko. O Marius L. atseit buvo pagavęs vėgėliukę, bet dėl jos mažo dydžio ir savo geros širdies paleido.
    Žopa iš stovyklos nesitraukė visą naktį.
    P.S. Tai buvo gružliukas ir jų pagavo dar 5.
    Ingrida

    2003 08 08 (penktadienis)
    BEŽUVIAI EŽERAI – ŽALIOJI PERĖJA (1A) – AUKSINIS EŽERAS – ŠVIESUSIS EŽERAS

    Taip kaip ir girdėjosi per naktį lašų baladojimas į tentą, taip ir rytas nieko gera nežadėjo. Iš vis šiandien yra ta diena, kurią norėtųsi kokiam mėnesiui pamiršti, o prisiminti tik geroje kompanijoje su geru gėrimu prie geros ugnies. Tai vat, nuklydau, kadangi vakar grakščiai leisdamasi nuo tualetinio kalnelio sugebėjau apsiversti per galvą ir išsisukti koją, tai naktis buvo skaudulinga, o rytas lietingas. Vis dėlto upelis prišnekėjo Ingridai, kad nelis, Mariau Č. niūrios prognozės buvo užčiauptos, o čia dar prie arbatos saulė pasirodė, kad tokia čia iš vis yra … Taigi, iškeliavome. Ir tuoj pat iš viršūnės, kuri vadinasi gražiai “Парус”, o iš tiesų yra lietaus debesų gamyklėlė gaminanti debesis su lietum. O lietus lijo lijo. Mes pasukome mišku link perėjos ir tradiciškai pasiklydome. O vis lijo lijo. Po kojomis išvartos, slidūs akmenys, purvas. Koja rodos skausmingai sukinėjasi į visas puses. Marius Č. sukasi aplink nežinodamas kaip eit, nes eina ne pirmas, o be to tako nėra. Ir lyja lyja lyja. Sausų samanų mums pasiūlydavo tik kedrai, nes kedrai jėga. Pagaliau Tomukas atrado takelį ir mes labai apsidžiaugę nulapnojome juo. Rodos tarpais lietus nustodavo, bet šiandien debesų gamyklėlė dirbo be priekaištų – tuoj pat vėl prasidėdavo lietus lietus lietus. Kažkaip nenusisukę galiūnių įveikėme tradicinį akmeninių luitų barjerą, o jie dabar buvo padengti sočiom ir slidžiom nuo vandens samanom ir kerpėm. Ir visą laiką lietus lietus lietus. Į perėją “Зеленая” pakilimas nebuvo sudėtingas, tiesiog takelis į kalną, tik, žinoma, viską puošė lietus lietus lietus. Ant perėjos viršaus džiaugsmingai išskleidėm rankas vėjui, bet tuoj pasigailėjom, nes po 5 min. prasidėjo lietus lietus lietus ir vėjas, nedžiugino net pietinė dešra, neskiestas spiritas, niekas. Taigi, tokiu atveju nieks geriau nešildo nei kuprinė. Bet vos tik jas užsidėjom pakilo stiprus vėjas su kruša, dingo takelis, turai, viskas. Man asmeniškai norėjosi verkti ir namo. Po spazmiškų laipiojimų aukštyn žemyn takelis atsirado, bet nereikia pamiršti, kad buvo lietus lietus lietus, rankos iš šalčio sugrubę, o nusileidimas labai status, geriausiu atveju birus smėliukas, o šiaip purvynas, makalynė ar šiaip koks išmintas šūdas. Tokį dalyką rodydavo senuose tarybiniuose filmuose, kai koks vargšas per purvyno bangas vyžotas mina į šviesią ateitį. Tai vat mūsų purvai tarpais dar turėjo akmenines čiuožyklas, dėl lietaus per kas tekėjo upelis ir labai daug šansų būdavo, kad pasitelkęs visus čiuožimo talentus nučiuoši per purvyną ir užpakaliu dėsies ant akmenų, o vandenėlis tave pasroviui nuplaus kitą purvyną. Taip išganingai mes pasiekėme ežerą Zolotarnoje. Šiaip, pagal pavadinimą jo krantai tikrai turėtų būti užžėlę aukso šaknimi, bet ir į ją žiūrėti nebenorėjos, tik Adomas turėjo jėgų jos pasidairyti. Pasiekus po smagaus nusileidimo ežerą paaiškėjo, kad tai ne pabaiga – pakrantė buvo drėgna, papelkėjusi ir smarkiai išminta, taip, kad aplink vėl klamposime purvais, tarpais nugrimztant iki batų viršaus. Tai taip nesiderino su skaidriu ir gražiu ežero vandeniu bei tokiais gražiais žaliais dumbliais augančiais jame. Visur buvo lietus lietus lietus, apie stovyklavietę stengiausi negalvoti. Ingrida su Mariumi kažkur atsiliko, galvojau dėl aukso šaknies, o pasirodo poniabudei davė žinot dešra su chalva. Tolumoje per lietų šmėstelėjo stovyklos viltis, bet tą salelę jau buvo užėmęs diedukas, o sekanti stovykla tik prie ežero Svietloje – mūsų paskutinės kelionės tikslo, na nepaskutinės, o rytdienos ir vėl nukeliavome per lietų link šviesos. O šviesa atsirado tik užkilus į kalvelę, o į ją man kopti buvo sunku kaip į perėją, nes buvo lietus lietus lietus, lašai kapsėjo nuo kapišono, kaip skara prieš akis ir mačiau tik keliuką vedantį aukštyn. Pakilę pasukome link ežero pakalnėn per mišką, biškį švietė saulė, ir vis švietė švietė, nors buvome visi šlapi, bet ta saulės jėga … buvo galima pasidairyti aplink, o aplink buvo visai gražu – banguotos kalvos apaugusios mišku, o prieky prieš saulę raibuliavo mūsų šviesusis ežeras. Skubiai įkūrėme stovyklą, sukūrėme laužą, nes norėjosi tik vieno – džiūti. Svarbiausia, kad čia nelijo, švietė saulė. Šilta tikrai nebuvo, šalta, nes labai stiprus vėjas, bet NELYJA. Visi tik glaudžiau nuo vėjo slenka prie laužo ir vėl suskamba juokas. Šalta, pučia, bet gera. Artūras labai sėkmingai apsivogė, iš kažkur atitempė 1 kg sausainių ir 1 kg cukraus, o juk savo cukrų mes vakar pabaigėm su mėlynėm prie blynų. Tikras šeimos maitintojas, ach jis dar gali ir majonezo atnešti … Maladiec. Laikas ir man lįsti iš palapinės ir sudalyvauti arbatos gėrime. Bet šalta ir vėjas, bet NELYJA. Jaučiuosi labai daug ištvėrusi, nes anot Rasos taip sunku nebuvo net Altajuje. Ir iš vis negražu dejuoti. Dėka Artūro apsivogimo arbata buvo su medumi – pati skaniausia iš čia gertųjų. O šiaip dabar jau visai vakaras, saulė įkrito kažkur į debesį, aplink ežerą skamba visokie balsai, nes čia labai daug stovyklų, taip sakant, kaip gaivališkai beskambėtų žodis “taiga”, tai vat, šitoje taigoje ramiai tupėdamas už kokio kupstelio tikrai negali būti tikras ar kas nors netupi už gretimo. Tai vat, mielas dienorašti, aš einu miegoti, o tave perduodu į Jurgos rankas.
    Živilė

    2003 08 09 (šeštadienis)
    ŠVIESUSIS EŽERAS

    - Kelkitės! Pusryčiai! Žopa vėl su mumis. Dar nelyja, bet drėgna.
    Nelabai įkvepiantys žodžiai bundant šeštadienio rytą. Tačiau po tradiciškai labai skanios košės laukia kava, o tai jau gera dienos pradžia. Išėjo gan stipri kava su cukrumi – viskas, kas gali pradžiuginti debesuotą rytą.
    Po pusryčių keletas narsuolių – Mariai su kuprinėmis, Tomas ir Adomas be jų – išėjo į žygį aplink ežerą geresnės stovyklavietės ieškoti, nes, anot Ingridos, jų palapinė stovėjo už horizonto. Ilgai netrukus, lynojant lietui visą mantą ir palapines sukrovę į kuprines į rekordinį žygį patraukė likusioji grupės dalis. Rekordas sumuštas! Mažiau 700 m šios kelionės metu neteko turistauti.
    Įsikūrėme, pasak emblemų kolekcionieriaus, Maskviečių stovyklavietėje – ant kalnelio, šalia didelio ežero ir mažo įtartino ežerėlio. Malonus siurprizas – dvi bulvės – pradžiugino Ingridą ir Marių ir labai pagardino pietų sriubą.
    Popietė slinko spiečiantis aplink laužą bei nuo kapišono kapsint lietaus lašeliams. Lijo monotoniškai, įkyriai, be žydrynės properšų. Tačiau kol merginos šalo, vyriškiai kūreno PIRTĮ! Mintis, kad reikės nusivilkti megztinius ir įlysti į maudymosi kostiumą gąsdino, tačiau didvyriškai persirengę ir įsiamžinę foto nuotraukose (maudymosi kostiumėlis, žygio batai, striukė) susigrūdę pirtyje atsigavome. Pamažu šilo kūnas. Garo norėjosi dar ir dar. Ežero vanduo atrodė visai lietuviškas.
    Pasikaitinus ir persivilkus stovyklavietė atrodė pasikeitusi: virš laužo, šalia laužo ant pagalių ir visais kitais įmanomais būdais inspiruojamas kilo nepakartojamos konstrukcijos “šalašas”. Po juo beveik nelijo (nebent nulašėdavo koks lašas) ir dūmai akis graužė vidutiniškai. Besėdint kilo mintis apie dviaukštį namą su mansardomis, etc.
    Po stogine užsisėdėjome gan ilgai. Lijo. Lijo. Lijo. Naktį taip pat lijo. Savotiškai įdomi patirtis. Lietuvoje man senai jau teko regėti TOKĮ lietų iš TAIP arti. Juk dėl to ir išvažiavau – atitrūkti nuo rutinos, kasdienybės.
    Jurga

    2003 08 10 (sekmadienis)
    ŠVIESUSIS EŽERAS

    Po visą naktį trukusio lietaus, rytinis miegas, aišku, buvo pats saldžiausias. Tačiau mūsų palapinėje visi pradėjo ropštis lauk, lauke jau triukšmavo kitų dviejų palapinių gyventojai. Atsikėliau paskutinis ir vos spėjau pusryčiams. Vakarykštis “šalašas” iš celofano buvo pakeitęs konstrukciją – įgavo modernesnį pavidalą. Užvirė ginčas tarp Adomo ir Mariaus Č. dėl dūmtraukio – Čepuslis siūlė pjauti skylę, o Adomas siūlė nepjauti. Viskas baigėsi dviejų ramstinių kuolų pastumdymu ir iš esmės niekas nebuvo pakeista.
    Po pusryčių buvo svarstomas klausimas ar kiurksoti prie laužo per lietų dar vieną dieną ar eiti prie Tuškančiko tilto ir bandyti anksčiau nusigauti į Abakaną. Įvyko balsavimas – 7 prieš 4 laimėjo kiurksojimas. Tai ir buvo didžiausias ir ilgiausias sekmadieninis užsiėmimas – kiurksojimas. Tiesa, lietus dar gerokai prieš pietus nustojo ir palydavo retkarčiais bei nestipriai. Tačiau sėdėjimas aplink laužą ratu jau buvo tapęs įpročiu, tad geras oras nieko nepakeitė. Kai kas dar kortomis sulošdavo durnių. Sonata skaitė atspausdintą “Auksinį veršį”, o perskaitytus lapus sudegindavo. Jau link vakaro, pasibaigus eilinei lietaus dozei Ingrida su Reda nužingsniavo į didžiulę kaimyninę rusų stovyklą rinkti informacijos. Pakalbėjusios su daktaru (kad vyriškis su kuriuo jo kalbėjo yra daktaras paaiškėjo vėliau) sužinojo džiuginančių naujienų. Tiesa, tai, kad iki Tuškančiko tilto yra 12 kilometrų, džiugino sunkiai. Tačiau, paaiškėjo, kad ten yra barakas ir kelios kareiviškos palapinės ir ko gero, net dušas. Beto autobusai į Abakaną pravažiuoja 8 val. ryto ir 10 val. vakare.
    Visai įsivakarojus ir pragiedrėjus Reda susiruošė pasivaikščioti, o aš nutariau prisijungti. Apėję aplink ežerą ir neradę takelio į kalną ant kurio viršūnės matėsi kažkokia vėliava, patraukėme jau žinomu keliuku link Auksinio ež. Pakopus radom ir reikiamą keliuką. Po gan ilgo ir statoko kopimo atsidūrėme kalno viršūnėje, kuris žemėlapyje nebuvo įvardintas, bet buvo nurodytas jo aukštis – 1927,3 metrų. Iki šiol aukščiausiai buvom tik ant Menininkų ir Žaliosios perėjų – 1846 metrų. Nuo kalno matėsi ir Auksinis, ir Šviesusis ežerai. Taip pat matėsi Žalioji, Pikantiška bei Žvaigždiškoji perėjos. O debesų fabrikėlis, esantis netoli Vysockio perėjos vis dar gamino debesis, tačiau aplink nelijo. Grįžome apie pusę aštuonių – kaip tik ant vakarienės. Likę vis dar kiurksojo po celofanu aplink laužą. Pavalgę perlinių kruopų košės, kurią paruošė Marius Č. ir Jurga, pagurkšnoję arbatos dar gurkštelėjome spirituko ir daugelis nukulniavo į palapines miegoti.
    Tiesa, buvo dar vienas įvykis – vienas rusas lekiantis su slidininko lazdomis užklausė ar tarp mūsų nėra gydytojo. Tokių nebuvo, o daktaro reikėjo berniukui, kuris iškrito iš medžio. Po kurio laiko tas pats vyras grįžo su dviem jaunais vaikinais, kurie į gydytojus buvo visai nepanašūs. Pasirodo, vienas iš tų daktariūkščių ir suteikė informacijos Ingridai ir Redai.
    Artūras

    2003 08 11 (pirmadienis)
    ŠVIESUSIS EŽERAS [PAUKŠTĖS PERĖJA (1A)]

    Pirmadienis – tradiciškai sunki diena – prasidėjo ankstų rytą be lietaus, taigi tinkamas žygiui. Grikių košė, arbata su paskutiniu cukrumi, didžiulė sauja paskutinių riešutų – tokie pusryčiai paruošti budinčiųjų Sonatos ir Tomo. Tačiau rytas pasibaigė nervingai besprendžiant kokį organizuoti žygį: normalų ir radialinį. Besvarstant įvairias galimybes į Paukščio perėją galiausiai išėjo septyniese, o keturi: Čepuliai, Artūras ir aš liko laukti stovykloje. Čepuliai užkopė į bevardį kalną, kuriame vakar buvo Reda ir Artūras. Grįžo nešini grybais ir svogūnais. Tik papietavę tuoj pat sulaukėme ir Redos, Ingridos bei Mariaus, kurie atskubėjo nuo perėjos atgal norėdami pakeisti mus, čia likusius, kad pasigrožėtume “Paukščiu”, bet … niekas iš mūsų nepasijudino. Virėm grybus, kepėm ir gliaudėm riešutus, kol pargrįžo Sonata, Adomas, Jurga ir Tomas. Jie partempė didžiulį maišą riešutų – lauktuvių namams. Kadangi “Paukštį” pamatysiu tik nuotraukoje (čia lyg ir tiktų jai vieta), tačiau anot Jurgos tai yra pati vaizdingiausia mūsų žygio vieta. Beje, ir aukščiausia, nuo kurios įspūdingai atsivėrė vaizdas į jau aplankytus kalnus. Dar vienas visų sutartinai papasakotas epizodas – “skalolazų” treniruotė, kurioje kabantieji ant uolų ne itin vykusiai rišo mazgus ir užsiėmė saviveikla.
    Šiandien vakarieniausim anksčiau, nes rytoj planuojame anksčiau pradėti paskutinį 12 km kelionę pėsčiomis Sajanuose.
    P.S. Rytą pro stovyklą praėjo tikrų užsieniečių grupė. Kalbėjo lyg vokiškai.
    Rasa

    2003 08 12 (antradienis)
    ŠVIESUSIS EŽERAS – TUŠKANČIKO UPĖ – TURISTINĖ BAZĖ “JERMAK”

    Paskutinė žygio diena. Pirmas sniegas. Purvinas takas žemyn nuo kalnų. Vaikai brendantys per purvą su “kaldromis” rankose.
    Pirmosios civilizacijos apraiškos. Stogas virš galvos. Pirtis. Alus. P.S. Šlykštus rytas, žopa. Šalta, gal +3°C. Nuobodus klampojimas. Sustirę olandai prie kelio. Vietoj 12 km tik 6 km, kaip ir buvo galima spėti vadovaujantis žemėlapiu ir vieno ruso su … žiniomis. Jie atėjo padainuoti prie laužo kai visi miegojo, tik Tomas, Jurga, Adomas ir Sonata dar žarstė žarijas. Dainavo jie ilgai, kol pradėjo lyti. Ir labai gražiai.
    Taigi bazė – ale viešbutis. Kambarys su pečka – ale buržuika. Pirtis. Lauke palapinė, tulikai. Apsimiegoję “administratoriai” nežinantys ko norim ir nesuprantantys, kad alus mums gyvenimo ar mirties klausimas. Ir kad neaišku ar važiuos jie jo pirkti ar ne. Kainos: naktis žmogui ant laktos 50 rub. Be to po Artūro zyzimo ir eilinio raginimo rusai nuvarė pirkti alaus 25 butelių, konservų, vietoj blynų (žadėtų) buvo nupirkta “Умка”. Pirtis buvo nuostabi. Aišku, mergom buvo per šalta bo ruskiai vietoj to, kad kūrentų pirtį žiūrėjo į jų “siskas”. Arba virė košę ant upės kranto tipo … O šiaip buvo karšta ir Jėga. Vakarienė buvo vėlyva. Gal tik 11:00 prie liktarnos šviesos buvo baigta virti ryžių košė ir net arbatą dar gavom … Šiaip tai ši bazė pirmas bandymas pradėti turizmo biznį kalnuose… Dar jai toli iki to, bet pradžia yra. Davė mums anketas pildyti. Užpildėm, bet į klausimą – ar dar čia pasirodysim – buvo atsakyta vieningai – Ne.
    Tomas

    2003 08 13 – 14 (trečiadienis – ketvirtadienis)
    TURISTINĖ BAZĖ “JERMAK” – ABAKANAS – MASKVA – VILNIUS

    Jei esate kada matęs National Geographic filmukus apie ruonius ar vabzdžių lervas, tai bus nesunku įsivaizduoti 11 “ежиков в тумане” miegančius ant laktos.
    Vaizdelis buvo maždaug toks:
    Naktį buvo nerealiai karšta ir dar labiau kieta. Anksčiau minėtos lervos sukosi, maigėsi, vartėsi savo “Loop’uose”, “Hannaah’uose” ir kt. kokonuose. Girdėjosi čežėjimas, krenkštimas, stenėjimas, knarkimas, perdimas … ir kt. garsai. Joks girininkas deja per naktį nėjo vogti piniginių. Ir Adomas ramiai “miegojo” kartkartėmis nubėgdamas pažiūrėti ar tūlike viskas ok. Visi su džiaugsmu sutiko Artūro pipsiuko laikrodėjimą (laikrodžio pypsėjimą) 6:30. Vakarykščiai poniabudžiai ruošėsi plati puodą po labai vėlyvos vakarienės. Be to bandė virti arbatą. Vietiniai viešbučio administratoriai parodė kaip užkurti šlapias malkas – reikia tik padegti gabalėlį gumos … Deja su arbata nieko neišėjo bo lauke tupėjo pikta ir šalta Žopa. Pakirdę iš miegų visi 11 ežiukų pradėjo knistis, dėtis daiktus, pakuotis ir ruoštis bo šiandien mus turėjo paimti nuo “Тушканчико” 8:00 ir išvežti iš tų jau visai apsižopinusių kalnų. Taigi, pasipuošėm, susitvarkėm ir pradėjom laukti. Kas rūkė, kas skaitė žurnaliuką apie “vibratorius”, kas žaidė durnių. Aišku, aš tapau visiškas “tuškančiko durnius”. Atėjo 8:00 h. Rūkymas tapo nervingesnis. Vaikščiojimai po kambarį rimtesni. 8:15. Nei duchi, nei sluchi mūsų “dušmanų”. 8:20. Vis dar laukiam. Durnius darosi nebeįdomus, cigaretės rūksta viena po kitos. 8:30 – уже несмешно. Kelyje nieko nesimato. Autobusas 8:00 antai kažkada jau išvažiavo (jis važiuoja 5 val.). O mūsų lėktuvas išskrenda 13:40. Atvažiuoja kažkoks Krasnojarcų autobusas, atveža keletą vaikučių į kalnus ir ruošiasi išvažiuoti atgal į Krasnojarską – pro Abakaną. 8:40 – visai nesmešno. Tėvas nueina pas “viešbučio administratorių” pasiklausti ar jie mūsų nepermestų iki “Тармазовский мост” (tipo mūsų dušmanai susimaišė). Deja Tėvas buvo išvadintas naivuoliu, kad išvis tiki taksistais ir buvo pasakyta – jei neatvažiavo, vadinasi neatvažiavo … 8:50 blyn visiškai nebesmešno. Grupė derybininkų bėga derėtis su autobuso vairuotoju. Tas pasako, kad čia glavniausia – Geltonkepuraitė – moteriškė – važak. Taigi, gana greit susikalbėjome ir už 3000 rub. mus sutiko paimti į autobusą. Sumokėjome pinigus ir susigrūdome į autobuso galą. Šiaip autobusas važiuoja 3,5 val., bet vairuotojas gavęs pusę sumos pažadėjo greičiau važiuoti ir pristatyti mus laiku. Na va, pagaliau ramūs sėdime, džiaugiamės netekę galimybės pagyventi kelias papildomas dienas Abakane. Autobusas pradeda burgzti. Geltonkepuraitė duoda paskutinius nurodymus išvažiuojantiems. Ir staiga Marijonas pamato mūsų dušmanų autobusiuką. Koroče, nereikia aiškinti, kad turėjome vėl su visu bagažu kraustytis lauk, atsiprašinėti visų už nepatogumus. Atsiimti pinigus. Dalį pinigų (0,0 rub.) vairuotojas pasiliko kaip už moralinę traumą. Taigi, palikom taip nelauktai praturtėjusią ir vėl netekusią 1500 Geltonkepuraitę. Ir nuskubėjome į autobusiuką. Dušmanas pasirodė ramus, bo jam atrodė, kad buvo sutarta nuo 8:00 iki 9:00 susitikti. Palikę Marių L., Redką, Artūrą ir Adomą laukti kito vėluojančio su raudona mašinėle dušmano. Lauke šalta, dulkia lietus, blyn tikras ruduo. Жопа totali. Aukščiau pakilus net sninga. Nežinau, ką galvojo pasilikę keturi “ежики в тумане”, bet buvo turbūt taip: Redka pikta vaikščiojo ir keikė visus pasaulio dušmanus, Adomas ramino – tipo pažadėjo, atvažiuos. Marius šalo ir drebėjo bo buvo pusnuogis. O Artūras … Koroče reikėjo jiems dar gerą pusvalandį laukti, kol teikėsi pasirodyti kitas vairuotojas. Mes jį sutikom prie tunelio. Mūsiškis jam davė velnių ir liepė skubėti. Taigi, nuvažiavom iki šašlykinės. Iškart užsakėm 11 porcijų (porcija 25 rub. mažų šašlykiukų). Ir gėrėm karštos kavos. Mergos nubėgo (ir Tomukas) pas bobulkas visokių nastoikių nusipirkti. Parsinešė dirbtinio medaus – tipo natūralus juodasis, ir užpilų “Zalotoj koren”, dar kažkokių “Пихтовое масло” ir t.t. Rasa rado sakų. Tipo kramtoma guma. Atrodo kaip š gabaliukai, bet anot Ingridos – prikolni š gabaliukai. Vos spėjom pavalgyti, atlėkė ir likusieji. Šašlykas buvo skanus tik jau labai nedaug jo. Dar kartą sulakstę pas bobulkas ir alaus patraukėm link Abakano. Tiesa, bobulkos dar pardavinėjo kedro riešutus po 4 rub. bei meškos taukų (greičiausiai iš žąsies arba kiaulės, o visos nastoikos – spiritu užpiltos šaknelės iš pakelės krūmų). Važiavom ir svajojom kur norėtume keliauti. Už lango slinko apgailėtini jau žemesnių, paskendusių dulksnoje, kalnų vaizdai. Buvo net šalta žiūrėti, Sužinojome, kad pasaulyje nieko naujo, kad nuskendo Japonų laivas, o rusai išgelbėjo jo įgulą, kad Maskvoje +30°C. Atlėkėm į aerovokzalą. Sukirtom po belašą. Tėvas nusipirko alaus, kiti suvenyrų. Ir įsėdom į lėktuvą. Lėktuvas barškėdamas ir tratėdamas sunkiai atsiplėšė nuo žemės. Ir greitai debesys uždengė nuo mūsų Abakaną ir Sibiro platybes.
    P.S. Dušmanai važiavo palengva bo buvo blaivūs. Girti varo ant 150, blaivūs – 130 km/h.
    Taigi,vėl lėktuvas kaip pakilo barškėdamas taip ir leidosi išjungęs variklius… Nu i nafig, buvo gan baisu. Bet viskas ok. Oro uostas, bagažas. Ingridos kuprinės dirželis sustabdė konvejerį … 25 rub. žmogui ir mikruškė nuvežė iki “Rečnoj vokzal”. Traukinių stotis. Keistas bagažo skyriaus vedėjas. Ir vargšas rusas bandantis per rėmą prakišti tašę … Po to blynai … su ikra … kaifas … Po to tampymasis po Arbatus ieškant knygų ir dovanų … Vėl stotin. Iš kažkur atsirado Kolia su mano raktais … Už tai gavo du kankorėžius … Deja Maskvoj buvo visai ne 30°C, o tik 15°C. Bet buvo gana karšta … Geležinkelio stotyje filmavo filmą apie karą … Vėl plackartas … kaimynai. Juodašikniai. Bet viskas šiaip ok … Viskas. Juda link Lietuvos. Gėrimai. Pirmas per didelės C2H5OH dozės abejotinos vertės kokteilių pavidalais. Tėvo alaus degustacijos. Kažkokio ruso, Adomo ir Tomo pokalbiai iki 4 val. ryto … Pasienis … Muitininkė prikimba, kad Sonata neparašė, jog turi cielus 40 litų … Tikriausiai Jos (muitininkės) niekas ryte nedarė … Registracija vis dėlto reikalinga ir kortelę paima. O jei nebūtų tos kortelės tai būtų kažkas mistiško.
    Taigis, vėl garbė pabaigti kelionės dienoraštį tenka man …
    Buvo tikrai įdomu, nepaprasta, įspūdinga, gal per šalta, gal per šlapia, gal per daug turistų … Bet mus tai tik užgrūdino tolimesniems nepakartojamiems žygiams. Ir vis dėlto – pyzdec kaip buvo faina!
    Marius Č.


    SĄMATA: JERGAKI, VAKARŲ SAJANAS (2003 liepos 26 d. – rugpjūčio 14 d.)

    Kelionės sąmata vienam asmeniui:
    Baltarusijos tranzitinė viza – 60 Lt
    Rusijos viza – 80 Lt
    Draudimas 15 dienų – 15 Lt
    Traukinys Vilnius – Maskva – Vilnius – 161 Lt
    Lėktuvas Maskva – Abakanas – Maskva – 1032 Lt
    Maistas kelionei – 56 Lt
    Vaistinėlė – 11 Lt
    Registracija Abakane – 17 Lt (170 rubliai)
    Mikroautobusas Abakanas – Jergaki – Abakanas – 82 Lt (820 rublių)
    Nakvynė ir pirtis klube “Epmak” – 10 Lt (100 rublių)

    Viso: 1524 Lt


    TRUMPAI APIE JERGAKI

    Bendrosios žinios
    Jergaki yra centrinėje Vakarų Sajano dalyje. Iš vakarų į rytus šis masyvas tęsiasi apie 80 km, maksimalus plotis 70 km. Kaip seno žmogaus veidas išvagotas raukšlių, taip ir Jergaki masyvas visas išraižytas senovinių ledynų. Turi didelį išsišakojusių gūbrių tinklą: Jergaki, Metugul-Taiga, Baldyr-Taiga, Šepšir-Taiga. Tai iš ties unikalus Sajono kampelis. Nei vienas slėnis nepanašus į kitą, dešimtys ežerų – visi savotiškai gražūs. Kiekvienos smailės sava nepakartojama forma. Šimtai upelių, upeliūkščių ir upių užpildo gyvybe šią kalnų taigos vietovę. Geriausiai ledynų veikla išryškėja vakarinėje Jergaki dalyje. Viršūnės čia – smailios, sunkiai pasiekiamos, o vietomis stūkso išvis neįveikiamos smailės virš 2000 metrų aukščio virš jūros lygio. Šiauriniai šlaitai – ištisi, niūrūs nuobirynai. Ant pietinių šlaitų – kedro miškai, aukštai pakylantys palei upių slėnius, susimaišę su šviesiomis alpinėmis ir subalpinėmis pievomis. Virš miškų ir alpinių pievų zonos išsidėsčiusios nedidelės kalnų tundros salelės. O virš jų iškyla akmeninės vėjo nuardytos uolos. Jos primena išskėstus rankos pirštus. Iš čia ir pavadinimas "Jergaki", kas senovinėje tiurkų kalboje reiškia "pirštai". Šios vietos apipintos legendomis ir sakmėmis, juk anksčiau čia mėgo ilsėtis dievai, apsupti akmeninių žaislų, kuriuos sunešdavo iš viso pasaulio: "Kaip dažnai dievai juokaudami sparnus nutraukia ir visa kas gyva, kitų pamokymui, į akmenį paverčia".

    Geologija
    Sajanai – kalnų šalis pietvakarinėje Sibiro dalyje (pavadinimas kilo nuo tiurkakalbių Sajanų genties gyvenusios šiuose kalnuose). Jie susideda iš Rytinio ir Vakarinio Sajano, kurie sudaro kalnų lanką, kuris sustorėja šiaurinėje dalyje. Rytinis Sajanas yra Angaros (kas išvertus iš buriatų kalbos reiškia "žvėries nasrai", o perkeltine prasme – kanjonas, tarpeklis) ir Jenisėjaus (evenkų kalboje – didelė upė) upių baseinų vandenskyra. Aukščiausia vieta – Munku-Sardyk kalnas (3491 m) – randasi pietrytinėje masyvo dalyje. Vakarų ir Rytų Sajano sandūroje susidarė kalnų mazgas su viršūne Grandiozinis (2922 m). Rytų Sajano kalnai pradėjo formuotis baikalinės kalnodaros metu (prieš 2000 mln. metų), o galutinai susiformavo kaledoninės kalnodaros metu (prieš 300 mln. metų). Vakarinio Sajano kalnynas ištįsęs nuo pietryčių į šiaurės rytus palei pietinę Krasnojarsko karšto ribą daugiau nei 650 kilometrų. Aukščiausias taškas krašto ribose – Karagošo kalnas (2930 m).
    Prieš daugelį milijonų metų klimatas čia buvo gerokai šaltesnis nei dabartinis, užėjo ledynmetis ir kalnai buvo padegti dideliais ledynais. Ledynas, šliuoždamas žemyn, lyg buldozeris, ardė žemės paviršių. Ledyno veiklos pėdsakai – aštrios smailos viršūnės, slėniai su stačiais šlaitais ir plačiu dugnu, tame tarpe ir ten kur dabar nėra kalnų ledynų.
    Vėliau klimatas atšilo, dalis ledynų ištirpo, užpildydamas vandeniu žemesnius reljefo darinius sudarytus pačio ledyno. Taip susidarė daugybė kalnų ežerų.

    Uolos
    Paukštės uola – kraštinė vieno iš centrinių Jergaki kalnagūbrių viršūnė. Kalno forma taip stipriai primena gigantiško paukščio figūrą, kad nereikia lakios vaizduotės, norint pamatyti tupintį erelį, išskleidusį savo sparnus. Jais, pasak seno padavimo, erelis, žvelgdamas aplink, saugo nuo piktų akių savo jauniklius.
    Čia pat egzistuoja ir nepaprasta uola. Savo neįprasta forma ji primena parabolę. Jos vertikalios sienos išraižytos laikinų vandens nuotekų yra apie 500 metrų aukščio. Uola vadinasi Broliai. Du broliai lyg susiėmę už rankų, sudarydami idealią parabolę: masyvus Vyresnysis Brolis ir mažesnis Jaunesnysis, truputį pasilenkęs į kitą savo aštriu kaip skustuvas gūbriu. Slėnyje, iš Jaunesniojo Brolio pusės, yra skaidrus kalnų ežeras, beveik taisyklingo stačiakampio formos su suapvalintais kampais. Jis vadinasi – Kalnų dvasių ežeras. Pasak senos legendos, šios dvasios ir užbūrė du brolius, palikę juos čia saugoti pasakiškus lobius.
    Dar viena Jergaki įžymybė – Drakono danties uola. Ji iš tikrųjų panaši į kažkokio plėšraus žvėries iltį, kyšančią iš nasrų, tarp kitų dantų – smailių. Viena šios uolos sienų – yra neigiamo nuokrypio ir krenta apie 1000 metrų žemyn.
    Gretima su Paukšte uola, esanti tame pačiame kalnagūbryje – Žvaigždinė smailė, kurios aukštis virš jūros lygio 2265 metrai. Savo forma Žvaigždinis primena jūrinį lainerį, skrodžiantį savo priekiu taigos vandenyno paviršių. Kai kurie šios uolos šlaitai gan lengvai įkopiami – 2-3 sunkumo kategorijos, kiti – stačios uolos – 5-6 ar aukštesnės kategorijos. Čia atvyksta treniruotis alpinistai iš visos Rusijos.
    O toliau, beveik ties horizontu, matosi masyvi uolų grandinė, kuri panaši į milžiną gulintį ant nugaros. Tai ir yra legendinė uola – Miegantis Sajanas. Išdidus inėniškas indėnų vado profilis, tiesūs ilgi plaukai krentantys žemyn, ramiai ir didingai besiilsinčios ant krūtinės rankos. Šis paveikslas – Sibiro kalnų simbolis. Sena legenda sako: "Miegantis Sajanas saugo žmonėms savo turtus, be žodžių paklusdamas dievų valiai".
    Tikra Jergaki įžymybe galima pavadinti ir uolą "Kabantis akmuo". Toks pavadinimas nėra atsitiktinis: reikalas tame, kad tai išties milžiniškas akmuo, stovintis ant skardžio krašto, pakibęs virš Vaivorykštinio ežero. Žiūrint iš apačios, nuo pačio ežero, susidaro įspūdis, kad akmuo tuoj tuoj nukris su baisiu trenksmu žemyn. Tačiau iš tiesų taip nėra. Masyvus akmuo – ne kas kita, kaip granitinės – sienitinės uolos nuolauža, apie 30 kubinių metrų tūrio ir sverianti nemažiau 10 -ies tonų.
    Uola Velnias pasižymi tik tuo, kad savo kontūrais primena velnio galvą. Ypač gerai tai matosi prietemoje.

    Ežerai
    Šviesusis ežeras – Jergaki vizitinė kortelė. Neretai jį vadina Didžiuoju, nes jo tylus veidrodiškas paviršius nusitęsęs iš šiaurės į pietus 1,5-2 km ir iš vakarų į rytus – 1 km, o telkšo jis 1200 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ežerą juosia kedrų miškas, lipantis ant kalvų šlaitų. Virš ežero ir taigos iškyla dvi smailės: Paukštė ir Žvaigždinė. Ir miškas, ir kalnai, ir smailės – viskas, kaip veidrodyje, atsispindi ramiame ežero vandenyje.
    Meškos ežeras – ramus rojaus kampelis, šiltas vanduo taip ir traukia savo skaidrumu. Senbuviai sako, kas kažkada šis ežeras buvo mėgiama taigos šeimininkų – meškų – poilsio vieta, kurio garbei jis ir buvo pavadintas. O daugybė akmenų iš tiesų primena meškas ne tik naktį, bet ir dienos metu.
    Marmurinis ežeras tokį pavadinimą gavo dėl švaraus ledinio vandens. Jis yra 1598 metrų aukštyje virš jūros lygio. Už 100-120 metrų nuo ežero yra krioklys. Krisdamas iš 30-40 metrų aukščio, jis sudaro dvi – tris kaskadas.
    Netoli nuo krioklio, yra kalnų upės Tuškančikas šaltinis. Jis teka iš uolų besiglaudžiančių prie vienos iš pagrindinių smailių, kurios aukštis 2200 metrų. Vasaros viduryje upelio vandens temperatūra pakyla iki 16-18 laipsnių ir jame galima maudytis.
    Slėnyje, nuo Jaunesniojo Brolio pusės, yra skaidrus kalnų ežeras, turintis beveik taisyklingo stačiakampio formą. Tai – Kalnų dvasių ežeras. Viena iš šio ežero grožybių- 20 metrų aukščio krioklys.

    Legendos: Miegantis Sajanas
    Kažkada, labai senai, šiuose kraštuose gyveno taigos šeimininkas. Paprastas ir garbingas žmogus buvo dievų numylėtinis. Už sąžiningumą, gerumą viso kas gyva atžvilgiu dievai paskyrė jį saugoti šių vietų. Daugelį metų jis gyveno ir saugojo gamtos turtus. Nežudė žvėries be reikalo, nekirto medžių, netrypė tuščiai pievų. Suprasdamas žvėrių ir augalų kalbą stengėsi jiems visaip padėti. O jei blogis norėdavo prasiskverbti į jo valdas, baudė jį negailestingai. Tačiau laikas teka nenumaldomai. Atėjo senatvė, o po to ir mirtis. Atėjo metas Sajanui pasitraukti į šešėlių pasaulį. Dievai visame pasaulyje nesugebėjo rasti kito tokio žmogaus ir nutarė paversti Sajaną akmeniu, kad galėtų amžinai saugoti taigą. Taip ir guli jis amžinoje sargyboje – ilgi tiesūs plaukai, ramiai ir didingai ilsisi rankos ant krūtinės. Miegantis Sajanas saugo savo turtus.

    Legenda apie Jergaki
    Viename kaina gyveno vyras ir žmona. Jų namams nieko netrūko: nei meilės, nei turto, nei vaikų. Tačiau štai bėda, gimdavo jiems vien tik mergaitės. O kokia iš jų naudą, suaugs ir išeis į svetimus namus. Sūnus – tai giminės pratęsimas, tai tėvų ramstis ir pasididžiavimas senatvėje.
    Kartą vakare, grįždamas namo iš medžioklės, sutiko šeimininkas pavargusį keliauninką, vangiai traukiantį keliu. Ir pakvietė jį pas save vakarienei, o po to ir nakvynei. Taip jau atsitiko, kad vakarieniaujant ir papasakojo svetimšaliui apie savo bėdas. Nieko nepasakė svečias, o ryte, išeidamas, pratęsė šeimininkei prinokusį obuolį tardamas: "Pusę suvalgyk pati, o kitą pusę atiduok vyrui. Lygiai po devynių mėnesių jums gims sūnus, stiprus ir rubuilis kaip šis obuolys". Nepatikėjo svečiu šeimininkė, tačiau padarė taip, kaip jis prisakė. O neužilgo pastojo. Atėjus laikui gimė sūnus. Ne berniukas, o karžygys. Taip ir pavadino – Batyru. Augo jis ne dienom, o valandom. Ir būtų jis kaip visi, tačiau išlepino savo ilgai lauktą atžalą tėvai. Augo jis nepaprastu žmogumi, o tikru bajumi. Dirbti nemokėjo, tačiau ir nesinorėjo jam. Ir nutarė kartą Batyras, kad jam reikia gyventi danguje, tarp dievų, kur pasak tėvų nieko nereikia daryti: tik valgyk, miegok ir linksminkis. Ir taip Batyrui užsinorėjo dieviškojo gyvenimo, kad užsilipęs į pačią aukščiausią kalną, ištiesė į viršų rankas ir susšuko: "Ei, jūs, dievai! Pažiūrėkite į mane, Batyrą! Aš protingas, gražus, aš vertas gyventi šalia jūsų". Supyko dievai, išgirdę pagyrūniškas paprasto mirtingojo kalbas, pavertė jį akmeniu ir nutrenkė po žeme. O kitų kartų pamokymui paliko pagyrūno ranką žemėje – pirštus – uolas, kurie ir šiandien tiesiasi į dangų.
    Legendos paruoštos pagal http://ergaki.krosu.ru/ tinklalapyje pateiktą informaciją



    DĖMESIO!

    Dėmesio! Jei dar kartą nukeliausite į Sajanus, drąsiai rinkite ir valgykite iš pažiūros keistus žvynuotus kazlėkus. Jie visi valgomi – tik ‘patyrę’ mikologai vengia eksperimentuoti su grybais. Tie keisti kazlėkai galėjo būti arba sibirinis kazlėkas, augantis tik po kedrais, arba tuščiakotis baravykenis.

    Trumpai apie kedrą arba sibirinę pušį (Pinus sibirica).
    Spygliuotis vadinamas ‘kedru’, tačiau botaniškai šis pavadinimas nėra teisingas. Augalų pasaulyje egzistuoja tikrasis kedras, natūraliai augantis už Sibiro ribų. Jis Išoriškai nepanašus į sibirinę pušį ir jokių valgomų riešutų nesuformuoja. Sajanų kalnų miškuose sibirinė pušis yra labiausiai paplitęs medis. Kartu su kėniu ir keletu lapuočių medžių ir krūmų ji sudaro pagrindinius šio krašto medynus. Sibirinė pušis tarpsta kalnų zonose nuo šiaurės rytų Europinės Rusijos iki Rytų Sibiro ir Šiaurės Mongolijos. Medžiai užauga iki 35-40 m. aukščio ir būna iki 1,5 m storio. Sibirinės pušies labai plona žievė. Tokia žievė prastai saugo nuo gaisrų. net suaugę, stambūs medžiai labai jautrūs ugniai. Daug knygų prirašyta apie kedro naudą: labai vertingas aliejus, baltymai, vitaminas C, puiki mediena. Net kedro pjuvenos naudojamos spiritui išgauti (iš 1 tonos gaunama 300 lt spirito). Kedro riešutai (tiksliau kankorėžių sėklytės) sibiriečių vadinamos “sibirietišku pokalbiu”. Tą patys patyrėme ilgais lietingais vakarais prie laužo.

    Kerpė Usnea longissima
    Keliaujant po Sibiro taigą žvilgsnį traukė ir per veidą braukė ilgi nuo kedrų ir kėnių kabantys ‘siūlai’ – kerpė Usnea longissima. Lietuviškai galima būtų pavadinti ją ilgąja kedene, bet Lietuvoje jos nerasime. Tai labai jautri oro užterštumui kerpė, išnykusi daugelyje Europos šalių. Ją rasime gūdžiuose žmogaus mažai paliestuose miškuose, ji mėgsta kalnus ir rūkus. Seniai seniai, kraštuose kur ji gausiai augdavo, žmonės kimšdavo ja pagalves, puošdavo Kalėdines eglutes. Kinijoje VI a. šią kerpę vadino “Laozi barzda”. Kerpės “siūlas”, t.y. gniužulas, gali išaugti net iki 6 metrų.

    Cypliai (Ochotonidae šeima) – artimi kiškių ir triušių giminaičiai, moksliškai sakant, jie priskiriami tam pačiam, kiškiažvėrių, būriui (Lagomorpha). Cypliai gerokai mažesni už savo giminaičius – didžiausias cyplys dydžiu prilygsta mažiausiam kiškiui (cyplių kūno ilgis 12 – 28 cm). Ir ne tik dydis skiria cyplius – jų galinės kojos beveik lygios priekinėms arba tik nedaug ilgesnės. Ausys trumpos, jų viršus apvalus. Vienu žodžiu, į kiškius jie visiškai nepanašūs, sumaišyti neįmanoma.
    Cyplių šeima negausi, jai priklauso tik viena gentis (Ochotona), kuriai priskiriama net aštuoniolika cypliškų rūšių. Šie nedideli žvėreliai pasaulyje paplitę plačiai: Šiaurės Amerikoje iki Meksikos, pietryčių Europoje bei Azijoje iki šiaurinės Indijos.
    Cypliai dažniausiai gyvena kolonijomis. Puikiai išvystyta jų garsinė signalizacija, ypač gresiant pavojui. Daugelis cyplių neužmiega žiemos miegu ir būna aktyvūs ištisus metus. Jie kaupia atsargas žiemai ir tai daro savotiškai: surinkę augalus juos džiovina, varto, slepia po kabančiais akmenimis arba surenka į žolių kūgelius, kuriuos prispaudžia akmenimis, kad vėjas neišnešiotų. Cypliai – tikri kalnų gyventojai. Paplitimas aukščio skalėje – beveik nuo jūros lygio ir kalnuose iki 4100 metrų Šiaurės Amerikoje arba iki 6000 metrų Azijoje. Jergaki kalnagūbryje galėjome matyti Altajaus cyplį (Ochotona alpina), tačiau panašiai atrodo ir rudasis cyplys (O. rufescens) bei Šiaurinis cyplys (O. hyperborea). Gal ten buvo net ne viena rūšis?

    Burundukai (gentis Tamias) gali pasigirti kur kas platesne gimine – tai įvairiausios voverės, suslikai bei švilpikai. Visi šie žvėreliai priklauso voverių šeimai (Sciuridae) – žaviai graužikų šeimynėlei.
    Viso yra 24 burundukų rūšys gyvenančios didesnėje Šiaurės Amerikos dalyje bei šiaurrytinėje europinėje Rusijoje ir Azijoje iki Mongolijos ir Kinijos.
    Burundukai miškų žvėreliai – gyvena spygliuočių ir mišriuose miškuose, kalnuose iki pat miškų ribos. Tai antžeminiai padarėliai, tačiau neblogai laipioja ir medžiais. Jie slepiasi urvuose, kuriuos rausia žemėje. Aktyvūs dieną, o žiemą, kaip ir meškos, burundukai užmiega visai žiemai.
    Jergakli kalnagūbryje galėjome matyti Azijos burunduką (Tamias sibirica). Bet visi tie burundukai panašiai dryžuoti, ką ten atskirsi.


    Ežiuko rūke pasakojimas

    Vasaromis jie eidavo į kalnus pamatyti kažko dar nematyto. Jie eidavo ilgai ilgai, kopdavo aukštai aukštai, o vakarais susėsdavo prie laužo ir žiūrėdavo į tamsoje dunksančius kalnus ar plazdenančią laužo ugnį.
    - O aš turiu geriamą siurprizą. O ką turi kiti? Gal valgomą, o gal dar ką nors....
    - Aš šiandien budžiu – išvirsiu grikių košės... o gal ryžių... .paskui gersim arbatą su siurprizu, o gal dar ir su kondencuotu pienu...
    - Įdomu ar burundukas žiemai kaupia riešutus...ar šienpjoviai nesupūdo savo žolės...ar riešutinės išskrenda i šiltus kraštus...ar tas kazlėkas valgomas... ar šiame ežere yra žuvų..

    Jie pradėjo lėtai leistis nuo kalno, kad pakliūtų i rūką ir pažiūrėtų kas ten viduje...
    - O... net ežero nematyti!
    - Kur tu? Kur esi?
    Bet nepasigirdo atsakymo. Tik čiūžtelėjo slystanti koja, šleptelėjo Įminta purvynė, sušnarėjo braukiama rasa...
    - Velnias... ir vėl... kur eiti! Palaukit! Kur turas!... nieko nematau...šalta...
    - Kada gi visi susirinks.. jau ir arbata užvirė. Valgyti! Viskas paruošta. Kur puodeliai?

    -O kas šiandien siuprižui? Trauktinė. Ne? Tekila? Viskis? Tortas? Sultys... O gal kas nevalgomo...
    - Vakarienė jau paruošta. Traukit siurprizą. Užkaistu dar arbatos...
    Visgi gerai, kad mes vėl kartu. Ir kaip gi tiems, kurie ne su mumis, kurie namie?..

    Pagal animacinį filmą "Ežiukas rūke"



    Vakarų Sajanas, Jergaki (2003.07.26-08.14) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt