EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Priešpoliarinis Uralas 2004 Pilnas kelionės dienoraštis:
Priešpoliarinis Uralas (2004.06.19-07.10)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    2004.06.19-20 šeštadienis-sekmadienis
    Reda jau knarkia, o kiti tuoj pradės, tik man kauliukų dėka atiteko pareigos rašyti dienoraštį.
    Dar vakar Vilniaus autobusų stotyje palikome mažuosius Čepulius lošti kortomis, o Čepulienę ir ypač Leliūnienę graudžiai virkauti, o dabar jau sėdim (dauguma guli) traukinyje. Maskvos priemiesčiai ir "dačios" palikti, lekiam link Jeroslavlio. Trūksta tik vantų. Nemiegantys – aš, Adomas ir Sonata – dar galim pasiperti, nes čia velniškai karšta. Langai neatsidaro. Pasiūlymą prakirsti kirviu atmetėme. Teks palūkėti, juolab, kad neužilgo galim prisiminti šias valandas kalendami dantimis su giliu ilgesiu.
    Dienelė praėjo gana vidutiniškai – nors prasitampėme po Maskvą visą dieną nuo 6 val. ryto iki 19 val. vakaro, įspūdžių daug nepasisėmėme. Pavaikščiojome po zoologijos sodą, bet, atvirai kalbant, paukščiai mane užkniso, o be jų daugiau nieko įdomus ir nepamačiau. Išprotėjusių meškų linkčiojimus kompensavo nebent pilvus saulėje kaitinantys lemūrai.
    Nors prieš važiuodamas girdėjau nemažai apie išgražėjusią Maskvą, tačiau nepastebėjau nieko ypatingo – gal tik surūdijusio sunkvežimio kėbule vežamą naujausio modelio Ferarri. Beje, tai gana charakteringas miesto bruožas – prie apšnerkštų šaligatvių stovi eilės prabangių limuzinų. Iš esmės viskas čia gigantokioskiška. Šis tas įdomaus visgi nutiko – pasižiūrėjome kino teatre "Harį Poterį ir Azkabano kalinį". Vilniuje jį pradės rodyti tik ketvirtadienį. Marius nepraleido progos po to paskambinti Živilei ir piktdžiugiškai tuo pasigirti. Jaučiu tai įlies žibalo į maniškės pykčio krosnį.
    Bet yra taip, kaip yra. Nusipirkome stotyje iš neaiškaus senioko šiek tiek kalbančio lietuviškai (!), metų senumo Speed Info (labai geras mokslo populiarinimo laikraštis), sėdam į traukinį ir dardam. Techninės pirmų dviejų dienų žygio detalės:
    Autobusas Vilnius-Kaunas-Daugpilis-Maskva. Išvykome iš Vilniaus 12 val. šeštadienį, atvykome į Maskvą 6 val. sekmadienį vietos laiku. Kelionė apie 18 val. Subinės gyvos. 19 val. vietos laiku traukinys Maskva-Labyntagi. Subinėms visai nieko. Iki.
    Kapitonas

    23:30 sustojome Jeroslavlyje. Stotis kaip ir visos stotys – tik sietynas labai gražus. Nelyja ir nešalta.
    Reda

    2004.06.21-22 pirmadienis-antradienis
    Mūsų komanda su Žopos nugalėtoju, neįveikiamuoju Tėvu, priešakyje skrodžia traukiniu pirmaprades Uralo pelkes. Vaizdelis švelniai tariant nedžiuginantis. Nors dar tik šešios valandos ryto. Už gero pusvalandžio išlipame V. Intoje.
    Tiesa sakant, turiu aprašyti vakar dieną, tačiau nieko ypatingo nenutiko – tai nėra ką ir pasakoti. Galima paminėti gal tik Tėvo džiaugsmingus krykštavimus išlošus eilinę Hario Poterio partiją ar sukišus draugui krūvą vištų preferanse (berods tai buvo preferansas?). Tiesa į vakarą Marius išprotėjo ir kelios žvyro krūvos miške jam prasišvietė kaip Uralo viršukalnės. Širyt jam ne ką geriau – kas antra upė vis Kožymas arba Kosju. Jau net nebeskaičiuojame. Dar triūbinom alų. Po truputį, bet daug.
    Kol kas viskas liuks. O su Žopos nugalėtoju – dvigubas liuks.
    Iki
    Kapitonas

    2004.06.22 antradienis
    Tik Viršutinėje (o gal Apatinėje) Intoje išlipus iš traukinio mus pasitiko raudona striuke apsivilkęs kokių 40-45 metų vyriškis. Prisistatęs Genadijumi nuvedė iki mikroautobuso, kur sukrovėm savo kuprines ir sulipom patys. Nieko nelaukiant nulėkėm į Intą, kuri buvo už 12 km. Genadijus, kuris mus ir žadėjo pasitikti ir suorganizuoti transportą iki kalnų, nuvežė mus į kažkokį dviejų aukštų pastatą priešais mažutę "Jaunųjų gamtininkų stotį", kuri buvo aptverta tvora ir spygliuota viela (matyt, kad gelyčių neišvogtų). Mums nurodė įsikurti nedideliame kambarėlyje, kur jau ir taip buvo 4 rusai su savo daiktais. Pats Genadijus pažadėjęs grįžti 9 val. Išnyko, o mes trynėmės aplink pastatą tiesiog koridoriuje. Galiausiai išėjome pasivaikščioti palikę Adomą budėti prie daiktų. Intos miestas kaip tik šventė savo jubiliejų – 50 metų. Ta proga buvo išsikabinėjęs pieštiniais plakatais su dideliais skaičiais "50". Daugiau nieko šventiško nesimatė. Kaip ir dera Rusijos provincijai, centrinėje aikštėje puikavosi paminklas II – ojo pasaulinio karo kariams. Čia kiek vėliau buvo mitingas, kur keliolika veteranų ir veteranių graudžiai pražygiavo ir pusė Intos susirinko paminėti kaip tik to karo pradžios.
    9 val. pasirodė Genadijus ir mane bei Redą nuvedė į pasų ir registracijos skyrių. Užsieniečių registracija oficialiai vykdoma pirmadieniais-trečiadieniais nuo 15 iki 18 val. Bei penktadieniais nuo 10 iki 13 val. Kadangi buvo antradienis ir dar tik 15 minučių po devynių Genadijus šnektelėjo su uniformuota moterimi vardu Lena ir mes, užpildę šešis prašymus, palikome pasus ir išėjome. Lena liepė ateiti 12 val. Grįžę radome Genadijų, kuris liepė susirasti parko darbuotoją Kiseliovą, kad gauti leidimą vaikščioti po parką. Genadijus su dar kitu rusu suvaidino nedidelį spektaklį, kaip negalima rasti parko darbuotojų, pasiūlė pervesti pinigus į kažkokią parko sąskaitą, mat tarifai buvo žinomi. Man ta idėja nepatiko, tad teko kreiptis į rusų grupę. Šie davė paslaptingojo Kiseliovo namų telefoną ir pastarasis atsirado. Pažadėjo pasirodyti už valandos. Vėl išsprukome į miestą, tik šįkart budėjo prie daiktų Marius. Inta visiškai nuobodus miestas, tiesiomis gatvėmis ir purvinais asfaltuotais šaligatviais. Nėra nei vieno baro ar kavinės, tik keliolika parduotuvių. Tiesa, mieste visi pavadinimai dviem kalbomis: rusų ir komi. Tačiau gatvėje matėsi tik rusai. Pasak Genadijaus, Intoje gyvena apie 40 000 gyventojų, kurių daugelis dirba keturiose šachtose, tačiau dvi iš jų jau ruošiamasi uždaryti.
    Lygiai 12 val. su Reda atsiėmėme pasus su registracijos lapeliais. Apsisukome labai paprastai ir gana greitai. Tikriausiai be Genadijaus išankstinio susitarimo su milicininke Lena tai būtų užtrukę kur kas ilgiau ir nemaloniau. Beliko susitvarkyti parko lankymo dokumentus ir galime važiuoti. Kiseliovas pasirodė visa valanda vėliau nei žadėjo, nuplėšė iš mūsų 1700 rublių (35 rubliai parai žmogui už lankymąsi parke, 100 rublių už fotoaparatą ir 300 rublių už įvažiavimą su mašina). Nurodėme, kad parke būsime 5 dienas, o likusias Azijoje (ten jau nebe parkas). Teko dar kiek luktelėti mašinos "Ural" ir 14:30 mes kartu su keturiais rusais susėdome į didžiaratės Ural kūzavą.
    Prasidėjo didysis kratymasis. Kol buvo lygesnis kelias spėjome išgerti dar po skardinę alaus. Vėliau tai būtų tapę nebeįmanoma, nes kartais taip krėsteldavo, kad pašokdavome beveik iki kūzavo lubų. Kelias iki bazės "Želannaja" – kelias apskritai tik tokioms spec mašinoms kaip "Ural". Išvis buvo sunku patikėti, kad tokia duobių ir akmenų virtine galima su kažkuo pravažiuoti. Tačiau "Ural" važiavo ir važiavo, net upę Kožymą ėmė ir pervažiavo. O upė buvo tikrai nemaža, gal 100 metrų pločio. O mes kūzave vis kratėmės ir kratėmės. Ir taip aštuonias valandas su keliais trumpais sustojimais. Kūzove kartu važiavo Vladimiras ir Valera, kiti du rusai (tiksliau rusas ir rusė) sėdėjo kabinoje greta vairuotojo.
    Vladimiras – pagyvenęs vyriškis keliaujantis vienas. Jau kelis metus atvažiuoja į priepoliarinį Uralą bent du kartus į metus ir po mėnesį praleidžia kalnuose. Jis išlipo pirmoje kelionės į bazę pusėje, o kiti trys rusai važiavo su mumis iki galo. Valerijus ir jo draugai ruošėsi plaukti plaustu Manaragos upe, o vėliau Kosju iki geležinkelio.
    Važiuodami sunkvežimiu dar buvom sustoję prisirinkti malkų, nes prie bazės "Želannaja" malkų nėra. Po rodos begalinio kratymosi apie 22:30 buvome jau prie ežero Didysis Balbanty, kur ir buvo bazė.
    Bazė – tai keletas mūrinių ir dar keletas suklypusių medinių nameliūkščių bei kvarco šachtos vieno kalno šlaite. Aplink bazę mėtosi didesnės ar mažesnės kvarco krūvos.
    Iš atsivežtų malkų susikūrėme laužą, kartu su rusais ruošiame vakarienę ir verdame arbatą. Susivėlinome, jau pirma valanda nakties. Tačiau šviesu kaip ir vidurdienį, niekam nesinori eiti miegoti.
    Artūras

    2004.06.23 trečiadienis
    Karoče čia naktų nėra. Jeigu sugebėjau antrą valandą nakties rasti kažkokio kalviuko lizdą su kiaušiniais ir prisirinkti kalnus krištolo, kurį, matyt, kibirais meta iš kasyklų – tai kokia čia blyn naktis. Nuėjom miegoti tik todėl, kad akys merkės.
    Nifiga sebe šaltasis Uralas. Lietaus čia jau seniai nebuvo, iš ryto karšta, galima nuogam miegoti. Kadangi aš su Sonata budime – tai septintą valandą ritomės lauk. Laužą sukūrė mūsų draugai rusai. Papusryčiavę, nusiprausę susiruošėm į žygį. Tikslas pasiekti ežerą 8 už 15 km. Išėjome 9:30. Rusai išėjo pusvalandį, bet nors ir su afigienai sunkiomis kuprinėmis lėkėm kaip įspirti… Prašvilpėm pro rusus… Ir palikom toli… Matėm didelį baltą paukštį, apsidžiaugėm, kad ten poliarinė pelėda, o pasirodo kažkoks priepoliarinis kiras… Iš kur jie čia blyn kalnuose? Kelias iš pradžių ėjo ežero pakrante (Balbanty), vėliau šalia upės, labai užpelkėjęs, šlapias, kartais ir visai per pelkes teko klampoti. Bet batai nesušlapo (bo tipo rusai mums prigrasino, kad nusipirktumėm botus, o kitaip šakės, o mes dėjom ant jų patarimų). Porą kartų sustoję įveikėm septynis kilometrus ir nusprendėme pasilikti prie Mažojo Balbanty ežero. Krantai gražūs, žvyras, akmenys. Sočiai vietos palatkėm. Netgi toj vietoj, kur gyvena Elenovodai yra malkų. Bet yra ir uodų. Ne katastrofa, bet jau tinklelio reikia. Šiaip visas ežero dešinysis krantas užpelkėjęs ir dafiga uodų. Yra ančių, tilvikų, žuvėdrų. Tundrinė kurapką matėm…Visi išsimaudė. Vanduo ledinis. Ale kai taip saulė kaitina tai pochui.
    Pakrantėje radom pernykščių bruknių, visai skanios. Pririnkom ir užpylėm spiritu. Tėvas rado kielės lizdą. Karoče galėtum gulėti prieš saulė ir vartytis ale uodai neleidžia. Ne Uralas, o blyn kurortas…
    Karoče rašiau rašiau ir nulūžau. Pažadino chebros riksmai šauksmai ir t.t. Pasirodo Egidus pagaliau nutraukė nesėkmių žvejyboje virtinę ir pagavo CHARIUSĄ! Ir ne vieną, o su PALIJA. Kam neaišku – tai kiršlį apie 0,5 kg ir arktinę paliją (ale upėtakis, ale Uralo reliktas) apie 0,7 kg. Atrodė krūtai. Pagavo ant blizgutės prie upelio įtekančio į ežerą. Nu aš nulėkiau irgi, bet blyn tik uodai sukandžiojo. O žuvys tai šokinėjo… Pavalgėm grikių košės, arbatytės su šokoladu. Adomas degtinėlės pagamino. Tiesa palija buvo prarijusi penkias žuvytes. Pakilo vėjas ir dingo šiluma ir uodai. Na uodai bandė iki mūsų priskristi, bet deja vėjas stipresnis… Tada jie pasirinko Tėvo kepurę tarpine stotele ir nuolatos siųsdavo desantą. Folijoj iškepėm žuvis. Nu skonis! Nu kvapas! Nerealiai! Krūtai! Be žodžių… palija rausva sultinga, kiršlys baltas daugiau kaulų. Bet skanu…pizdiets (20 rublių). Iškepusios žuvies gabaliukas tarp sniegu pasidengusių kalnų kažkas nerealaus… Ačiū Kapitonui! Tai va paėdėm pagėrėm palinkėjom daugiau sėkmės žvejybai ir spat arba skaityti nors 10:30, bet šviesu…Labanakt.
    Marius

    P.S. Karoče 23 val. Buvo 13,5 laipsnių pagal Kapitono laikrodį.

    2004.06.24 ketvirtadienis
    Taigi. Pasisekė šį kartą man. Ir dienoraštį rašyti, ir košes virti tą pačią dieną. Oi… Visai nusiplūkiau, tik uodai ir banda alkanų gerklių.
    Po vakarykščio kiršlio ir palijos visiems nuotaika gera. Žuvis gaudyti čia uždrausta, bet ką jau padarysi. Dėl dviejų žuvelių Uralas nepradings. Į žygį pajudėjom 9:30. Pusryčius prieš tai paruošiau ant malkų, kurių liko nuo vakar. O vakar mes jas nušvilpėm nuo elnių augintojų namelio. Pajudėjom Balbanju slėniu aukštyn. Iš pradžių nebuvo visureigio tako, o buvo tik pramintas takelis. Oras sausas, vietomis papučia vėjelis, vietomis puola uodai. Pirmas sustojimas trumpas. Po pusvalandžio – ilgesnis. Šio sustojimo metu suorganizuotos nedidelės varžybos – kas vienu smūgiu užplos daugiau uodų. Iš pradžių – 12, vėliau – 21. Rekordas – Sonata abiem rankom Redai ant nugaros užplojo 27! Su keliais trumpais sustojimais keliaujame toliau slėniu. Ir staiga – AUKSO ŠAKNIS. Sonata aptinką pirmą aukso šaknį visų mūsų kelionių metu. Už kelių šimtų metrų randame dar kelias. Vieną bandome iškasti – šaknis visiškai mažytė. Judant pietų vietos link pasirodo visureigių takas. Pietūs – upėje. Tiksliau upėje, kuri ten būna pavasarį – dabar tik akmenys. Kertame lašinius su svogūnais. Netoliese sniego luitas iš kurio ragaujame atluptus varveklius – ledukus. Ant akmenų, kaip kokie driežai, prasivartome kokią valandą. Tolumoje, judėjimo krypties link, matosi objektas, kuris pagal aprašymą yra surūdijęs visureigis. Kaip paaiškėjo iš arčiau – tai rusiškas Buranas. Visas supuvęs, detalių krūva aplinkui. Toliau kėlimasis per upę. Taip gavosi, kad iš karto po pietų patraukėme per akmenis į kitą upės krantą. Taigi… kėlėmės toje vietoje kur Viršutinė Balbanju suteka su Balbanju (gal Žemutine). Batus nusimovė visi. Tik man vienam pavyko ją peršokinėti su batais. Tiesa, vieną koją teko gerokai įkišti į vandenį, bet smagu – vanduo į batus nepateko. Toliau jau labiau aukštyn link ežero "Aštuonetas" bei Aukšt. Balbanty. Pasiekėme tik "Aštuonetą" ir ten kūrėme stovyklą. Prie iš ežero ištekančio upeliuko ir aplink – krūvos aukso šaknų. Kelias iškasus paaiškėja, nors čia ir aukščiau – visos jos tinkamos. Kelios jos visai neblogo dydžio. Vakarienės ruošimas – pirmą kartą žygyje ant dujinės viryklės.
    Vakarienė šauni. Trisdešimtmečio Tėvo gimtadienio proga – jam puodelis vandens ant galvos. "Čainikui" Kapitonui – irgi. Abiem dovanų: Tėvui – pliušinis ežiukas Kapitonui – pliušinis begemotas. Čia pasirodė ir tėvo improvizuotas torčiukas, brendžio buteliukas. Beje, jau beruošiant vakarienę, pakilo vėjas. Toks vėjas, kad teko šventimą stumtelėti apie 100 m į šoną, į užuovėją. Vėjas toks, kad jam nunešus maišą, Adomui teko jį vytis kokius 180 m. Suslapsčius kuprines po maišais ir ir sulindus į palapines, teko suprasti koks tai vėjas – palapinė retkarčiais "atsiguldavo" ant miegančiųjų. Manau tema apie vėją bus pratęsta ir kitų rašančiųjų.
    Adomas

    2004.06.25 penktadienis
    Naktis buvo ohoho kokia vėjuota. Tai viena palapinės pusė palinkdavo iki manęs, tai kita – iki Kapitono. Vėjas suko ir suko ratus. Marius Č. sakė, kad visą naktį laikė palapinės kraštus, kad nenupūstų. O po to prasidėjo lietus. Ryte budėjo kapitonas ir Tėvas, tai jie gal valandą virė košę, o po to dar valandą kavą. Lijo šuorais, o vėjo gūsiai kartais buvo tokie, kad vos galėjai išstovėti. Dėl to buvo nuspręsta keisti žygio maršrutą, t.y. neiti į perėją "Golubaja nadiežda", bet per perėją "Kar kar" nusileisti į Manaragos slėnį. Ėjom lyjant lietui, po to ėjom sniegu kol perėjom upelį. Tuomet buvo trumpam nušvitusi saulė, greitai papietavome ir keliavome toliau. Kilimas ir leidimasis nuo Kar kar perėjos – akmenų glybos. Kai šlapi, akmenys slidūs ir gali išsisukti koją. Nuo perėjos viršaus atsiveria super vaizdas į tris ežeriukus, kuriuose dar plaukioja ledo lytys. Kai nėra vėjo, iš visur sulenda uodai, jų yra net ant sniego, vienų straubliukai trumpesni, kitų ilgesni. Žygiuojant dalyviai išsidėsto taip: Marius ir Kapitonas šutina pirmi, tarsi su reaktyviniais varikliais. Reda ir Tėvas beveik nuo jų neatsilieka, o aš atstovauju vėžliukų frakcijai, todėl atsilieku gerokai, Adomas dažnai man palaiko kompaniją. Kai buvome perėjos viršuje, nustojo lyti, todėl žygiuoti darėsi daug smagiau. Stovyklą įkūrėme tik nusileidę nuo perėjos. Tėvas su Kapitonu šiandien verda bulvių košę, o aš iš kuprinės ištraukiau siurprizą. Beje, Kapitonas vis pamiršta, kur įsideda daiktus, todėl sako, kad jam reikia pagalbininko, kuris visa tai sužiūrėtų. Labiausiai sako, tam tinka Sigutė.
    Sonata

    2004.06.26 šetadienis
    Naktis buvo rami. Nors Marius Č vis krūpčiojo nuo kiekvieno vėjo gūsio, o Egidijui vaidenosi lietus – nelijo ir nebuvo škvalo. Ryte iš palapinės išsikepurnėjo du budintys ir aš galėjau miegoti ir skersai ir išilgai palapinės iki šlykštaus Mariaus "podjom!!!". Giedras dangus su kamuoliniais baltais debesiukais nuteikė gerai. Pradėjom kelionę palei upę ir neužilgo teko stoti. Kelią pastojo intakas, kurį reikėjo pereiti. Teko mautis batus. Tolumoje matėsi rusų grupė ir atsklido jų laužo kvapas. Upių bridimo procedūrą teko dar pakartoti porą kartų kol visa tai pabodo ir pradėjom eiti su sportbatukais, kaip tikri "gornopliažnikai". Apie pietus priėjome Olennij balką (namelį), apie kurį svajojo Marius. Pamačius kaip atrodo, jo norai jame apsigyventi sumažėjo. Apgriuvęs, skardiniu kiauru stogu vagonėlis, visas šiukšlinas ir smirdantis. Įdomiausias jo eksponatas – metaliniai laikraščiai. Toliau einame palei Manaragą. Upė srauni, slenksčiuota, vienas malonumas plaukti katamaranu. Pakeliui praeiname apipelkėjusi ežeriuką. Tiesa, kelias jau eina mišku. Miškas retas, daugiausia maumedžiai, beržai ir gluosnių žemi krūmai. Miškas neatrodo labai senas, daug aukštų kelmų (matys, kirsta žiemą), kur ne kur matyti seni medžiai ar išvirtę apsamanoję kamienai. Gan savotiškas vaizdas. Sajanų miško neprimena, bet ir Lietuvoje tokių miškų nepamatysi. Priėjome eilinį upelį vedantį link Manaragos kalno ir palei jį kiek paėję stojom nakvynei. Miške įrengta gan padori laužavietė ir vietos vos dviem palapinėms. Egidijus išėjo žvejoti į didesnę upę, o visi kiti puolė kraustytis, džiovintis, praustis. Pakeliui radome daug rūgštynių – tad vakare nusimato sriuba. Manaragos kalnas į kurį planuojame radialkę – labai gražus! Išsiskiria iš visų kitų viršūnių ir primena skiauterę ar drakono nugarą. Iš toli atrodo visai neprieinamas. Oras nuostabus, jau norisi valgyti ir neprošal nusnausti.
    Reda

    2004.06.27 sekmadienis
    Sekmadienis prasidėjo kaip ir pridera sekmadieniui – kėlėmės kiek vėliau, gėrėm kavą ir niekur neskubėjome. Žygis šiandien nusimatė nedidelis, tik iki miško viršutinės ribos priešais Studentišką perėją. Taip ir nekirtę upelio prie kurio miegojome, užsimetę kuprines patraukėme mišku vos matomu keliuku. Tiesą pasakius to keliuko buvo tik žymės, paprasčiausiai ėjome netoli upelio.
    Išėję 11:40 po 1,5 valandos mes jau buvome ties miško pakraščiu. Visu savo puikumu atsivėrė Manaragos kalnas. Kirtę upelį palei jo intaką, paėję aukščiau radome stovyklavietę tarp jau retai beaugančių maumedžių. Malkų buvo, tad Adomas pažadėjo, kad siurprizas bus (mat jam reikia laužo).
    Pastatėm palapines, išdėstėm viską džiūti, dar kai kas ir išsiskalbė, palapinėse įrengėme migius ir susėdome pietauti.
    Sekmadienio proga valgėme dešrą, o ne lašinius. Po pietų aš, Adomas, Sonata ir Kapitonas sėdome lošti preferansą. Žaidimas užtruko net iki pusės septynių vakaro. Kapitonas vis bandė "po krupnomu", bet laimėjau aš. Tuo pat metu Čepulis subėgiojo ant gretimos kalvelės ir grįžęs pareiškė, kad mes ko gero visai ne toje vietoje kur reikia. Pasičiupęs visus turimus žemėlapius ir rusų maršruto aprašymą po pusvalandžio priėjo išvados, kad ko gero viskas gerai ir savo vietose.
    Bežaidžiant kortomis Adomas prisipažino, kad jo siurprizas – CEPELINAI – visi "oboldieli". Galiausiai atėjo vakarienės metas ir budintieji – Adomas ir Reda – ėmė ruošti cepelinus. Netrukus visi į puodukus gavo po du cepelinus užpiltus spirgų ir GRIETINĖS padažu. Gaila tik vieno, kad tas malonumas truko taip trumpai. Tik Sonata sugebėjo visiems dar nervus patampyti juos valgydama labai lėtai.
    Tačiau sekmadienio malonumas ir siurprizai dar nesibaigė – prie arbatos sukirtome šokoladą, o Adomas ištraukė 6 mėgintuvėlius Nemirof'kos. Tikra šventė.
    Artūras

    2004.06.28 pirmadienis
    Taigi pirmadienis. Jau 5 h ryto saulė taip užkaitino, kad teko atidengti palapinės tentą. Ir paukščiai taip klykavo, kad buvo sunku užmigti. Pavalgę ryžių košės su daug sviesto – beje, niekas nepamiršo pasakyti, kad jo per daug – buvome pasirengę kopti į Manaragos kalną. Išėjome 9:30 ir per 50 min. jau įkopėme į Studentų perėją. Beje, visus savo daiktus palikome stovykloje, o pasiėmėme tik dokumentus, pietus, ir viską kas reikalingą ledams pagaminti. Iš Studentų perėjos keliais etapais kilome į kalno viršūnę. Ėjome ir šokinėjome per didelius ir mažus akmenis. Ant kalno esantis ledas tirpo, taigi į gertuvę galėjome prisipilti labai skanaus vandens. Į pačią viršūnę kilome pagal turus. Ant kalno viršaus jau sėdėjome 13:30. Čia rodome plieninių lentelių, kuriose paminėti ant šio kalno žuvę keliauninkai, lentelė su Lenino galva ir šiaip su visokiomis nesąmonėmis. Viršuje papietavome, o šiek tiek nusileidę žemiau, pasigaminome kalnų ledus ir dar pačiuožinėjome kaip pingvinai ant užpakalių ant sniego. Besileisdami žemyn sutikome du jau mums pažįstamus rusus, kylančius į viršų. Nuo kalno mes beveik bėgte nubėgome ir buvome stovykloje jau 5 valandą, taigi nusileidome tik per 2 h. Sugrįžus mūsų stovykloje buvo miego metas – visi lindėjo palapinėse ir skaitė arba snaudė. O uodus čia jau pradėjo keisti moškės… Vakarienei valgėme miežinių kruopų košę su konservais. Ir gėrėme arbatą. Dangus giedras, plaukioja švelnūs debesiukai. Liepota…
    Sonata

    2004.06.29 antradienis
    Man Budėt.
    Man Rašyt.
    Man Siurprizą traukti.
    Šios dienos žygio metu pasistojo klausimas – ar mes į tą Uralą pataikėm? Nes smachivajiet į ne priepoliarinį, o į Tropikinį Uralą. Sėdžiu pusnuogis palatkėj temperatūra apie 35?C. Lauke apie 27?C, moškių ir uodų dafiga ir negali net nosies iškišti be tinklelio…
    O atsikėlėm mes šykart 5:00 (budėtojai). 5:20 visi kiti po šlykštaus Čepulio "padjom". Bo šiandien nusimatė susitikimas su mūsų bičais rusais ties upių santaka ir jie mus turėjo perkelti su "katu". Taigi Rytinė Košė, Arbatėlė ir į žygį.
    Nutarėm kirsti kampą mišku iki tol kol prieisim Manaragos upę. Per 1 val nušuoliavom žemyn 3 km. Kirtom visus upelius nesušlapę kojų, teko paklampot per pelkes. Miške matyt aptikome vapsvaėdžio lizdavietę, bo porą šių paukščių klykavo aplink… Šiaip per Manaragos upę buvo galima gan nesunkiai perbristi gilyn max iki juosmens, tik plati, apie 30 m. Bet mes susitarę susitikti su rusais. Taigi, toliau apie 2 km. Ėjome per užpelkėjusius krantus, krūmynus, klampynes kol neradome takelio. Priėjome prie vagonėlio, kuris kaip ir Olenij pastatytas ant "rogučių". Dar šalia mėtosi cisterna velniai žinai kam… Šitoj vietoje suteka Kosju ir Manaraga. Belaukdami rusų pasimaudėm, atsigaivinom, pasideginom… Matai, kai nesmirdi moškės tavęs neranda. Pažvejojom…pagavom špygą (taip sako Kapitonas). Ir neužilgo atplaukė rusai. Jie 2 km įveikė per 20 min. Perkėlė mus visus (po 2 žmones) į kitą krantą. davė Kapitonui ir Adomui pairkluoti. Šiap jausmas tai fainas. Bet jau labai greit plaukia. Padovanojom jiems butelį "Nemirofkos". Ir atsisveikinę išsiskyrėme. Jie žemyn upe, mes palei Kosju link Lome Vož slėnio. Tiesa, šiandien pražydo burbuliai ir visos pievos geltonos nuo jų. Papietavom (lašinukai, duonytė, vandenėlis, sūrelis) prie Kosju. Ir prasidėjo kilimas. Ir pradžių per brūzgynus ties Kosju. Vėliau per mišką kairiuoju Lome Vož upės krantu. Karoče, viso šiandien nuėjome 9,9 km. Bent jau aš nusivariau nuo kojų. Kelio nebuvo, ėjom per pakrantės brūzgynus. Kilom į kalvelę ir vėl leidomės, o už vis šlykščiausi yra Betula nana… Štob ich… Šiap netaip dasikasėm iki kažkokios trobelės, nugriautos (atsiprašau, turėjau moškę užmušt). Tai va. Ją sugriovė kažkoks Grybojedovas… ar tai jis sudegino, ar tai jam sudegino… Jei ką, klauskit Tėvo. Ir nuo ten pagaliau pasimatė šiek tiek lėkštesnė upės pakrantė su pievutėm, maumedžiukais ir Moškėm! Tiesa dar čia dafiga aukso šaknies. Visi jos prisirinkom ir bandysim tonizuotis arba dar kažkaip turi negražiai vyrus paveikt, kad naktį nereikia palapinės kuoliuko. O mergas tik tonizuoja (vozbuždajiet)…
    Tiesa, kokio velnio mus rusai kėlė per upę? O gi taip mes nesušlapę kojų perėjom 3 didžiausias upes (per Kosju galėjom ir vobšče nepersikelti). Nors vandens lygis pastoviai krenta ir po 2-3 dienų bus galima per jas lengvai perbristi…

    Čia Juodarankis siksas prie savo vigvamo (Tėvas nudegęs rankas)
     
    Taip nudegė Kapitonas…
     

    Tai va sėdim ilgai, iki 11:00. Jaučiasi ir "Nemirofkos" ir "Morso" poveikis, bet uodai nori gerti irgi. Priekyje sėdi žopa ir laukia mūsų. Blecha daugiau uodai neleidžia rašyti. Otboj. Čiau. Iki.
    Marius Č.

    2004.06.30 trečiadienis
    Paskutinė birželio diena. Ryte dangus žydras žydras – nei debesėlio. Po truputį kyla karštis. Po pusryčių palikome ištryptą gėlių pievelę ir patraukėme palei Lomes Vož upę. Brovėmės per tankiai sužėlusius gluosnius, bridome ir klūvomė už žemaūgių berželių Betula nana. bridome bridome Betula nana, nana, nana. Kol atrodė, kad griūsiu be sąmonės po pirmu pasitaikiusiu maumedžiu. Karštis sunkiai pakeliamas. Visi turbūt slapta meldžia žopos sugrįžti. Ir debesys jau telkiasi. Dideli kamuoliniai nelabai tamsūs debesys. Šiandien ėjome nedaug, bet sunkiai. Koja už kojos. Sustodami ties kiekvienu didesniu šešėliu. Priėjome nuostabų krioklį. Vanduo krito iš aukštai, atrodė mėlynas kaip rašalas. Ten ir pietavome. Aptirpę lašiniai nelindo, uodai nedavė ramybės. Iki nakvynės vietos buvo likę nedaug. Užeiti už kalniuko ir pamatyti ežerą. Užropojome už kalniuko ir išvydome seklų apdumblėjusį ežeriuką, kuris susisiekia pratekančiais upeliais su dar keliais (7). Egidijus pasigriebęs meškerę nubėgo vakarienei žuvies. Aš su Sonata – į kasdienines maudynes į upelį. Kol maudaisi, tiksliau mirkai kurią nors kūno dalį ir labai greitai ištrauki iš vandens, atsigauni ir nuo karščio ir nuo uodų (nes į juos nebekreipi dėmesio). Danguje telkiasi debesys ir lietus. Prapliupo su žaibu ir griaustiniu. Atvėso ir oras pasidarė gaivesnis. Rodos kvėpuoti atsirado kuo. Nakvynės vietoje malkų nedaug, bet vakarienę išvirėme. Egidijus, nepagavęs žuvies, liūdnai sėdėjo ant akmens visas aptūptas uodų. Marius jau kliedėjo apie sandėrius su uodais arba apie kregždučių armiją, kuri naikintų uodus. Šiandien jam nekokia diena, nes jį pažadinau ryte pusryčiams kaip tik kai jis ėjo su kažkokia merga maudytis vonioje nuogi sapne. Artūras šiandien turi paslaptį, kurią žino tik aš ir Marius. Lietus baigėsi, dangus išsigiedrijo ir prieš akis liko tik kalnas panašus į žopą.
    Reda

    2004.07.01 ketvirtadienis
    Ketvirtadienis. Žuvies diena. Taip dar buvo nuspręsta vakar, kai paaiškėjo budintieji. Iš pat ryto besimaudydamas aš nusprendžiau, jog visi smirdi. Tai įdomiai teko išbandyti ant savo ir uodų kailio. Nuėjus maudytis prie netoli stovyklos buvusio krioklio nuo uodų buvo neįmanoma atsiginti. Tačiau nusirengus ir pūkštelėjus į vandenį tapo lengviau. Išlipus (tiksliau iššokus) iš vandens situacija su uodais atrodė įdomiai – prie manęs nelindo nei vienas, tačiau jų visas debesis 'kandžiojo' ant kranto numestas drapanas. Tačiau vos tik pradėjus rengtis, jie persimetė ant kito objekto – tai yra manęs. Taip aš nusprendžiau, jog visi t.y. jų drabužiai smirdą.
    Didžiausias uodų karalius yra Kapitonas. Žinoma, ar mes iš tikrųjų smirdame – nė vienas neužuodžia. Taigi. Ryte pakilome ir pradėjome judėti Azijos link. Pagal žemėlapį perėja buvo neaukšta, tipo nekategorinė.
    Pakeliui atlikome vieną įdomų atstumo pojūčio Urale testą. Poilsio pertraukėlės metu visi spėjo atstumą iki tolumoje kabančio sniego. Variantai buvo nuo 600 m iki 200 m. Nuėjus iki sniego GPS rodė rezultatą: 1 060 m. Taigi – visi maušai. Su tikru atstumo pojūčiu visiems prastokai. Mažiausią paklaidą padarė Sonata. Taigi, pertapnojus per nedidelį iškilimą tuojau pat pasirodė ežeriukas, kuris bylojo, kad mes jau Azijoje. Valio. Čia pasirodė chalva.
    Toliau judame jau Azijoje, slėniu kuris vadinasi "Dolina smierti", tipo suprasti "Mirties slėnis". Jis siauras, tačiau į mirties slėnį nepanašus. Na, nebent tai, kad besileidžiant žemyn aš su Sonata aptikome elnių ir galvijų kokius 5 skeletus. Dar žemiau visi suradome medgalius, buvusių rogių liekanas. Gal čia kažkada kokia lavina užpylė kokį kinkinį? Gal iš čia ir pavadinimas? Po valandos ėjimo, atėjus pietų metui, randame ragus. Šiaip tai kokie treti ar ketvirti ragai, tačiau šie įspūdingo dydžio. Temptis jų namo nėra galimybių, tiksliau galimybių yra, tačiau kaip ten su siena? Tenka pasitenkinti atkapotu nedideliu gabaliuku.
    Taip. Pagaliau mūsų stovyklos vieta. Šalia ežeriuko. Va čia ir paaiškėja, kad ketvirtadienis – žuvies diena. Žvejoti išėjo dviese – Kapitonas ir Marius. Kapitonas išėjo "ant didelės žuvies". Visos jo traukiamos mažutės krito atgal į ežerą. Marių tenkino visokio dydžio. Ištraukė jų kokia 20, gal ir daugiau. Visos jos tiko vakarienei. Tėvui beverdant bulvių košę kilo išganinga mintis, o kas Lukošių siurprize. Greitai puolėme jį tikrinti, o jei ten bulviniai blynai. Tačiau blynų ten nebuvo. Jo turinys: atsarginės kojinės, saulėgrąžos (reikia jas įtraukti į standartinį davinių sąrašą) ir buteliukas "saldžiosios" pelynų trauktinės. Taip pat ten buvo laiškutis – su visokiais palinkėjimais, nuorodomis, pamokymais ir prognozėmis. Beje, prognozės beveik visos NEPASITVIRTINO. Ačiū tau, žopa. Šiaip atsakymą į šį laišką nusprendėme parašyti visi kartu – kiekvienas į sau skirtą dalį. Bet tai vėliau. Toliau vakarienė, lia lia lia, blia, blia, blia. Ir kulminacija. Metam kauliukus dėl budėjimo. tėvas visus prajuokina – antrą ratą antrą kartą iš eilės. Toliau baigiam kramsnoti chaliukus (tipo mažuosius kiršliukus, dideliu vis tiek neturime), saulėgrąžas ir arbatą. Pabaigai – man parašyti dienoraštį, kitiems paskaityti "Firmą" ir – labanakt.
    Techniniai dienos duomenys. Maršrutas: pirmasis ežeriukas nuo apačios upėje Lomes Vož – kriokliai – Elniavedžių plato – perėja, skirianti Europą nuo Azijos – Mirties slėnis – Vakarienė.
    Nueitas atstumas: 7 km.
    Oras: Europoje saulė, Azijoje – žopa, nors nepraplyšusi ir nelyja.
    Adomas

    P.S. Naktį gali būti lietaus.
    P.P.S. Naktį nelijo.

    2004.07.02 penktadienis
    Praeitą naktį gerokai sustipau savo sumautam miegmaišyje, nos buvau su "kalsonais". Laikrodis rodė 8,8?C apie 4 val. "nakties". Atėjus pusryčių metui palapinė vėl virto pirtimi. Neblogi temperatūrų skirtumai! Šianakt tikiuosi kažko panašaus, o gal ir blogiau – apsimoviau dvejas kojines, kalsonus ir netgi žygio kelnes. Nors purvinai, bet šiltai! Apie dieną nėra daug ko rašyti. Nuėjom 2,5 km nuo "kiršlingojo" Chobe ežero iki to pačio pavadinimo perėjos prieigų. Nors pastaroji, anot Tėvo, kategorinė, tačiau iš čia atrodo visiškai paprastai. Ėjom apie 3 val. Suradom stovyklavietę nedidelėje pievelėje tarp dviejų mažų upeliukų – vienas sausas, kitas čiurlenantis. Į vakarą ir pirmuoju pradėjo tekėti vanduo.
    Pietums vis skanėjantys lašiniai, pirmos (ne mažiau) kategorijos česnakas, sūris ir vanduo – standartinis kompleksas. Liuks!
    Po to porą trejatą kartų patapau durniumi kortų partijoj. Tėvui kaip visą laiką sekėsi. Įsigimęs šuleris. Vakarienei žirnių pliurzė. Virė Tėvas su Sonata. Malkų, beje, čia nėra. Košė panaši į kažką negero. Gera proga paerzinti Tėtušį. Į tą kažką negero kaip išprotėję lekia uodai – vieną ištrauki, du įkrenta. Tarp košės ir arbatos suragavome Adomo spanguolinę. Tiksliau – brukninę. Likusias uogas sukišome į Lukošiams skirtą ilgo išlaikymo alkoholinį gėrimą. Receptūra – Redos. X ingredientas – 4 uodai, šį kartą įkrito ne savu noru. Apie uodus ...hmm, ką čia pasakot – kai pagalvoji, užverda visi š... Vietelė, ir apskritai visas Uralas, būtų tikras rojus, jei ne šiti parazitai. Dar gerai, kad nėra mašalų. Nuo perėjimo į Azijos pusę mačiau gal tik vieną, ir tas pats įvažiavo tikriausiai be bilieto ant mūsų kuprinių.
    Vakare oras neblogas. Vėjo beveik nėra, kaip ir debesų. Priešingai nei kelios dienos prieš tai, kai rytais būdavo giedra, o vakarais iš vienos vietos į kitą skraidydavo neplyštanti žopos šmėkla. Palapines pastatėme vieną šalia kitos. Eilinė vakarinė Mariaus Č. kalbos tryda. Tėvui vaidenosi, kabančios kojos, akmenys ir kitokie neaiškūs objektai trukdantys miegoti. Reda svajojo apie rytdienos chalvą ant perėjos, Adomas nudribęs ruošiasi rytdienos budėjimui, o Sonata, kurios kapstymąsi po puoduką pristabdė Lukošių pelyno trauktinė, dar skaito "Firmą". Tylu, ramu... Net Čepulis užsičiaupė – tikriausiai apžiūrinėja savo erkes, kurių kas vakarą randa. Labanakt. Lauksim rytoj Tėvo siurprizo.
    Kapitonas

    2004.07.03 šeštadienis
    Ryte ir vėl saulėta. Kai tik saulė pašvietė į slėnį palatkėj eilinį kartą pasidarė per karštą, todėl teko išlįsti iš vadinamosios vandens bombos. Ryte valgėme bulvių košę su uodais, kurių per naktį nei trupučio nesumažėjo. Išgėrę arbatos, patraukėme Chobe perėjos link. Nors pagal aprašymus ji turėtų būti gana sudėtinga, žiūrint iš apačios taip baisiai ji neatrodė. Po 2 h kilimo mes jau buvome viršuje ir ten prisirijome chalvos. Leidomės nuo perėjos akmeningu šlaitu ir buvo toks įspūdis, kad juda beveik kiekvienas akmuo ant kurio statai koją. Nusileidome į Mansišor upės slėnį ir pasistatėme palapines. Mūsų stovyklą iš visų pusių supa upeliai ir uodai. Prieš vakarienę (grikių košę) dar daug kas spėjo nusnausti ar šį tą paskaityti. Beje, iš tolo matėm elnienę, bėgančią kita upės puse. Iš toli ji atrodė kaip šuo, tik su ilgom ir keistai plonom kojom. Dabar išgersim arbatos ir ragausim Tėvo siurprizą. Per pietus jis prisiekinėjo, kad tai Starka su obuolių sultimis, tik aš netyčia aptikau jį šaldant upelyje kažkokį skaidrų bespalvį skystį. Įdomu, kas tai?
    Į Uralo žodžių žodynėlį:
    Padla – uodas
    Kamaroubiežiščia – palapinė
    Beje, šalia uodų, matau, atsirado ir moškių, kurios tam tikrose situacijose galima vadinti mandavoškėmis. Aplink tyla ir ramybė, kas kur išsivaikščiojo, ant akmenų džiūsta aukso šaknys ir kojinės. Beje, Azijoje šalčiau, nes vakare saulė pasislepia už kalnų ir stovykla atsiduria šešėlyje. Dingsta saulė, prapuola ir karštis. Tėvo siurprizas pasirodė buvo "Samanė" su marinuotais agurčikais. Buvo gal kiek ir per daug, nes vakare sukosi planetos, tačiau dabar rytas ir , rodos, visi jaučiasi normaliai.
    Sonata

    2004.07.04 sekmadienis
    Sekmadienio rytas prasidėjo koše ir kava su paskutiniu cukrumi. Apsupti tunto uodų lėtai gurkšnojome kavą ir planavome kopimą į plato, t.y. plokštumą "Ruin". Tikėjomės ten rasti vandens ir užlipus apsistoti nakvynei, kad rytoj būtų trumpesnis kelias ir tik vienas lipimas į perėją "Golubaja Nadiežda". Išėjom kaip paprastai dešimtą ir lėtai ėjome Monsišor slėniu. Peršokinėjom keletą upelių ir užsukom už kalvos į kitą Naroda upės slėnį. Priėjome ežeriuką iš kurio ištekėjo upė ir pradėjome kilti į plato Ruin. Kiek pakilus atsivėrė 5 ežeriukų susijungusių vieni su kitais čiurlenančiais upeliukais vaizdas. Kaip karoliukų grandinėlė išsitiesusi per slėnį. Kilome sunkiai toliau. Karštis ir uodai nepaliko. Bet užkilus laukė chalvos valgymas ir tai daugelį atgaivino. Papietavę ir padiskutavę apie šiuolaikines technologijas, patraukėme plato viršumi ieškoti nakvynei vietos. Ėjome per nusekusią beveik išdžiūvusią pelkę. Kai kur telkšojo pelkėtos balutės. Pagaliau priėjome nakvynei tinkamą vietą prie išsigraužusių upelių. Ten kai kuriuos apėmė aukso karštligė. Ir tikrai – upeliai atrodė taip, kaip filmuose rodo apie aukso plovikus. Sonata konstatavo, kad aukso čia nėra, nes nėra kažkokio tai pirito ir pati slapčia dingo kažkur. Nuo plato gerai matosi aukščiausia Uralo viršūnė Naroda ir pakilimas į ją atrodo gan paprastas – tik noro tai patikrinti niekam nebuvo. Vanduo auksingame upeliuke nelabai skanus, bet šiltas. Šiandien mums su Egidijumi virti vakarienę ir Egidijui traukti siurprizą. Vakarinė programa nusimato kaip ir kitomis dienomis.
    Reda

    P.S. Egidijaus siurprizas – žolelių likeris "Jegermeister". Skaniai geriamas su sniegu arba arbata.

    2004.07.05 pirmadienis
    Sako vakar baigėsi Europos futbolo čempionatas. Įdomu, kas laimėjo? Dar vakar buvo Amerikos nepriklausomybės diena. Tikriausiai dar buvo daug įvairių kitokių įvykių, bet šiandien čia pirmadienis ir viskas lygiai taip pat toli kaip ir vakar.
    Dienelė eilinį kartą "išpuolė" puiki. Saulė vėl plieskė per visą Griuvėsių plokščiakalnį ir tirpdė sniego likučius ant Narodnojos šlaito. Idilė, romantika ir visa kita… Plius nedidelis Redos siurprizas pusryčiams – "Jacobs 3 in 1" pakelis kiekvienam. Man patiko. Pagaliau kava, kurią galima gerti. Susipakavę patraukėme link Žydrojo ežero (Oz. Goluboje) ir už jo esančios perėjos Golubyje Nadieždy. Nežinau ar ji tikrai taip vadinasi – pirktame žemėlapyje ji pavadinta tiesiog Nr. 23 (gal kurioj grupėj buvo koks žydras ir turėjo kokių dviprasmiškų vilčių?). Ėjimas plokščiakalniu gana lengvas, išskyrus plačius samanų ruožus. Čia kojos klimpdavo giliau ir eiti tapdavo sunkiau. Arčiau krašto daugėjo akmenų. Pasiekus "plato" kraštą atsivėrė vaizdas į žydrūno vilčių perėją – irgi vien akmenynai. Trumpai pailsėjom prie krašto, apsižvalgėm. Pakilimas į perėją iš šios pusės vieni niekai, palyginus su vakarykščiu pakilimu į plokščiakalnį ir kitomis perėjomis. Eilinį kartą padėkojome užpakaliui (AKA Žopai), kad nukreipė mus kažkada tinkama linkme. Nusileidom žvitriai, prabėgom palei ežero pakrantę (jokių žuvų nepastebėjome) su trumpu stabtelėjimu ir apsistojome ilgėliau vakariniame ežero gale, perbridę seklų įtekantį upeliuką. Pastarojo žiotyse vaizdelis irgi neblogas – kvarcinio smėlio pliažas. Nors imk ir deginkis išsivertęs prieš saulę, jei ne tie supi… kraugeriai. Pailsėję nupimpinom į viršų – skersai ir aukštyn link perėjos. Akmenys neblogi, eiti nesunku. Ypač kai vakare prieš tai atsimeti konservų "sloiką", siurprizą, dalį dujų, o dar šioks toks vėjelis nušluoja nuo kuprinės supis… kraugerius. Nors laikinai. Liuks. Perėjos viršuje suvalgėme paskutinę ir ko gero pačią skaniausią chalvą, nusifotografavome ir paskaitėme paliktas rusų rašliavas. Uspiecha, riebiata! Bent čia Lenino biusto neužtempė. Tėvas irgi gviešėsi palikti savo zapiską, tačiau pavyko atkalbėti nuo tokio savęs žalojimo. Jaunas dar vyras, visgi. Prireiks dar.
    Nusileidimas pasireiškė visu grožiu – akmenys sulig autobusu ar panašia transporto priemone, stačiai ir glotniai nupjaustyti šlaitai, šiek tiek įtartino sniego praėjimų ir pan. Maža nepasirodė, tikrai. Sakyčiau, vienas iš sudėtingesnių nusileidimų, užpakalio pagalba netapusių pakilimu. Šiaip ne taip prisikasėm iki pirmojo Aukštųjų Balbantų ežerėlio su viliojančiai skaidriu vandeniu, taip ir kviečiančiu maudytis (jei ne tie supi… kraugeriai!!!). Čia – lašiakai, kriaukšliai, cibuliai ir tas pats skaidrus vandenėlis – pietūs. Bet vis tiek visur akmenys.
    Įkalę lietuviškos kiaulės riebalų, mostelėjom ligi pat sąsiaurio tarp antro ir trečio (nelygu iš kurios pusės skaičiuosi) ežeriukų. Čia gana seklu, perėjom tais pačiais akmenimis. Dar šiek tiek akmenų ir pagaliau atšnopavom į kupiną gerų prisiminimų "vėjų pagairę". Radom tas pačias tris malkas. Akmenų atrodo irgi niekas nejudino. Radom vietovės pavadinimo neatitinkantį štilį – vėl tie supi… kraugeriai!!!!!!! Kad jie visi paspringtų gerdami kraują! Net nebeįsivaizduoju, ką dar jiems palinkėti, žodynas baigia išsekti, o jau pasirodo ir vienas kitas bimbalas. Kas tik čia bus toliau?
    Beje, pastebėjome ežere žuvies. Marius nulėkė pirmas ir po valandos grįžęs gyrėsi, kad pagavo daug mažų palijų. Adomas užsisakė vakarienei. Kadangi pagyrų vaisius buvo, atseit, paleistas, M. Č. grįžo prie ežero, bet jau nieko nebeištraukė. Nutariau tada pamėginti ir aš. Netyčia užkabinau vieną mažiuką, bet sup… KRAUGERIAI!!!!! Vis dėlto išgyvenom iki vakarienės. Ryžių košė ir Redos siurprizas. Obuolių sūris ir svarainių trauktinė. Dar prisidėjo šokolado. Nors cukraus ir nebeturim, buvo saldu. Liuks! Įdomu ar sup… kraugeriai eina kada miegoti?
    Labanakt.
    Beje, šiandien nuėjom truputį daugiau nei 9 km, ir vien per akmenis.
    Kapitonas

    P.S. O rytoj budi Adomas su Reda.

    2004.07.06 antradienis
    Veikimas: tapu tapu nuo Aukštutinio Balbanty link Mažojo Balbanty. Kitaip sakant tapu tapu nuo vėjų pagairės malkų ir "chariuso" link. Beje, šią naktį vėjų pagairė ne tokia jau ir vėjuota buvo. Rezultatas = 9,3 km iki 13:00 valandos.
    Faktai: visose upėse vandens žymiai mažiau. Jei praeitą kartą teko bristi, tai šiuo kartu per akmenis, per akmenis ir kitame krante. Sniego lopų irgi žymiai mažiau. Balbanty upėje buvusios sniego krūvos, kuria mes džiaugėmės prieš beveik dvi savaites – nei kvapo, nei žymės.
    Uodų su kiekviena diena daugiau, laimei yra vėjas. Vėjas papūtė ir visus k…n…b…pyp…pyp…- uodų nėra. Nurimsta – jų visa krūva. Beje, pasiekus Mažąjį Balbanty – pasirodė sparvos, kurios kanda žymiai skaudžiau.
    Gyvūnai: vėl teko matyti vištą, kuri galėjo būti kurapka arba tetervino patelė.
    Įvykiai: pasiekus ežerą pasimatė elnių augintojų stovykla. Prie ežero nusprendus papietauti ir atsidarius konservus, mus tuojau pat aplankė 2 elnių augintojų šuniukai. Žinoma, jiems po konservo kąsnelį irgi teko.
    Vėl faktai: vanduo ežere šiltas – beveik kaip Lietuvoje ?. Na, tai reiškia, kad įlendi ir gali kokią minutę (!) išbūti.
    Vėl veiksmas: beveik visi miega. Nuo kokių 14:00 iki 17:00. vėliau ryja sriubą. Prie arbatos mažytis mažytis siurprizas – Nemiroff degtinės kokie 40 ml.
    Faktas: spirito negeria niekas. Per kelionę sunaudotas spirito kiekis – 1 litras: 0,5 litro su bruknėmis (užpiltinė). Likusi dalis – aukso šaknies užpiltinė prie arbatos.
    Pasibaigia pokalbiai apie maistą, kas ką rys Intoje. Gulime palapinėje. "Lyja" uodais.
    Adomas

    P.S. "Lyja" uodais – tai kai šitie kraugeriai nori patekti į palapinę ir bumbsi į ją.
    Dar vienas faktas: ir kalnuose gyvena kirai. Keista, ar ne?

    2004.07.07 trečiadienis
    Vienas pavakary pasidarė aišku – grįžti namo spėjame pagal planą, tačiau dar Vilniuje sudarinėdamas kelionės kalendorių suklydau viena diena ir iš tikrųjų grįžtame šeštadienį. Visai neblogai.
    O paskutinė diena kalnuose prasidėjo vėlai – apie pusę devynių ryto. Budėjimas (aš ir Kapitonas) buvo atidėtas tam laikui, kai budintieji atsikels. Kadangi rytas buvo, kaip jau įprasta šioje kelionėje, nepaprastai karštas, ilgiau kaip iki pusės devynių niekas negalėjo išgulėti prikaitusioje palapinėje. Apie 9 val. ir žirnių-perlinių kruopų košė jau buvo paruošta. Visą pusryčiavimą ir daiktų krovimąsi užvilkinome iki 12 val. – mašina prie bazės "Želannaja" turėjo pasirodyti tik vakare ir mes įtarėme, kad tai gali nutikti labai vėlai vakare.
    Neskubiu žingsniu vidudienį patraukėme link paskutinio mūsų maršruto punkto. Neužilgo sutikome ir į kalnus traukiančius turistus, tiksliau turistes, o dar tiksliau nedaaugusias pupytes, kurios kaip mat paporino, kad tikriausiai tai mūsų laukia mašina prie bazės – jau nuo vakar vakaro. Tai buvo netikėta, gerai, kad merginos patikino, jog vairuotojai žino, jog mes turime ateiti, tik šiandien. Tokia naujiena mums iškart varikliukus pakūrė ir lydimi aplink zyziančių bimbalų, nuskuodėme link bazės "Želannaja" įsikūrusios prie ežero Bolšoj Balbanty. Per 1 val. 15 min. be jokio sustojimo sukorėme 6,5 km. Sonata sakė, kad jautėsi kaip lenktynėse. Pralaimėjusių nebuvo. Beveik pasiekę bazę supuolėme į ežerą nusiplauti prakaito. Apsišvarinę dar ir lašinius sukirtome. Jau bebaigiant pietauti nuo bazės pusės atėjo du pusplikiai vyriškiai, kurie laukė kaip tik mūsų – vienas iš jų buvo mašinos vairuotojas, turėjęs mus parvežti iš kalnų. Pašnekėjus paaiškėjo, kad laukti mūsų iki sekančios dienos ryto jie net nesiruošė, nors būtent taip mes buvome sutarę su Genadijumi iš Intos, kuris ir organizavo transportą. Būtų laukę iki vakaro. Gerai, kad per daug neužsivėlinome.
    Pusę trijų dienos ties brasta per Balbanju upę ties ežero Balšoj Balbanty pradžią susiropštėm į mašiną. Šį kartą tai buvo GAZ 66 (taip sako Kapitonas) ir jos kuzave buvo įrengtos minkštos sėdynės ir viskas buvo beveik kaip autobuse. Gazikas šunkeliu, kuris Lietuvoje net ir tokio vardo nenusipelnytų važiavo neprasčiau už Uralą. O sėdynės buvo minkštos ir kratė kur kas mažiau, net buvo galima pabandyti nusnūsti važiuojant. Tik geras krestelėjimas vis pažadindavo. Su mumis dar važiavo vyriškis bazėje prabuvęs 10 dienų. Jis paporino, kas Europos futbolo čempionatą laimėjo graikai – sunku patikėti. Tačiau apie mūsų prezidento rinkimus jis nieko nežinojo. Pakeliui sutikome porą Uralų vežančių darbininkus ir turistus. Mūsų bendrakeleivis iš jų gavo porą bambalių "Obolon" alaus, kurių vieną atidavė mums. Šiltą alų išgėrėme per nepilną valandą. Biški kalė į galvą, o Redą net susupo. Kratėmės 6,5 val., kiek mažiau nei į priekį su Uralu, tačiau vis tiek žiauriai nusibodo. Apie 9 val. vakaro jau buvome Intoje prie geležinkelio stoties. Atsiskaitę su vairuotoju nupėdinome pirkti bilietų.
    Publika aplink stotį kraupoka, pati aplinka – šiukšlių ir griūvančių namų rinkinys. Stotyje paaiškėjo, kad į traukinį 00:05 plackarte yra tik viršutinės vietos , tačiau bilietas kainuoja tik 850 rublių (beveik dvigubai pigiau nei perkant iš Lietuvos). Bilietus nusipirkome, gretimose parduotuvėse nusipirkome valgyti ir alaus. Parduotuvės iš pirmo žvilgsnio lyg ir normalios – visko yra, bet pasižiūri iš arčiau: duonos nėra, maisto produktai apdžiūvę ir neaiškios kilmės. Vienu žodžiu – gili Rusijos provincija, kur civilizacija dar tik pradėjo reikštis. Ačiū dievui, kad traukinio reikėjo laukti tik 2 valandas. Į stotį prigužėjo gyvas velnias rusų, pasidarė panašu į turgų, vyrų tualetas užkaltas, o nuėjus į moterų, tuoj pat rusės ima spardyti duris, mol apsimyž vietoj. Jokios kultūros – laukinių kraštas.
    23:16 turėjo atvažiuoti "keleivinis" traukinys į Maskvą (mūsų buvo "greitasis", mol ne keleivinis), tačiau vėlavo visą valandą. Atitinkamai ir mūsų "greitukas" išvyko tik po pirmos nakties.
    Artūras

    2004.07.08-09 ketvirtadienis-penktadienis
    Tai va. Laukti traukinio teko biški ilgiau. Vos neįsėdome į keleivinį. Šio traukinio pravadnicos ruošėsi kažkokiai ceremonijai ir visos bandydavo vienu kartu iškišti vėliavėles per duris – tai raudonas, tai geltonas. Tai viena lakstė su raudona stalo teniso rakete, bet traukinys nejudėjo. Vienas girtas pilietis grąsino pravadnicą nukabinti, bet ši prieš pat jo nosį užtrenkė duris. Kontrolierių jis pavadino durneliu ir šis nubėgo pasiskųsti mentams. Tie staigiai ir tyliai pašalino nusikaltėlį. Taigi kol laukėm to sušikto traukinio perone prisirinko tūčia sup… sup… sup… kraugerių ir bandė išsiurbti paskutinius mūsų kantrybės likučius. Na, atvažiavo. Dar bėgdami pamatėm arbūzų ir dynių. 1 dynia – 140 rublių – brangu. Susėdom visi atskirai po visą vagoną. Redka su Kapitonu kitam vagone. Žmonių pilna. Matyt visi bėga iš uodyno į Maskvą. Bet pupyčių pilna. Kokių tik nori. Ir su D ir su A ir 90 60 90 ir 60 90 100 ir t.t. Viena kaip tik guli po manim su D, o gal su E. Tuoj pažiūrėsiu… Hm, nežinau, na tiek to. Tai va, nulūžom vos tik atsigulę. Ir tik 11 atsikėlėm. Teisingiau išalkęs Kapitonas atlėkė paimti maisto. Pusryčiai kūdi… Supuvęs pomidoras, svieste mirkyti ir druska barstyti sausainiai, minkšti džiūvėsiai su lyditu sūreliu, nevalgoma popierinė dešra su pomidorų sultimis. Dar šilto alaus… Karoče, veikti nėr ką. Stumiam laiką, skaitydami 2003 m. žurnalus, žaisdami Hary Poterį (Tėvas-Čepulis 4:0) (Tėvas šuleris). Traukinys vėluoja 45 min. Adomas vaikšto su tinkline maike – bando vilioti pupas. Jei ne vilnonės kojinės, gal ir pavyktų… Sonata laisto kavą (sako, stiklinė kiaura). Skukata zelionaja. Adomas pasiilgo jūros gėrybių ir graužia kalmarus. Vagone restorane iš 7 patiekalų liko tik neaiškios kilmės plovas už 190 rublių. Chebra papietavo – racionas snog šibatielny – pomidoras, kiaulės plėvių konservai ir džiūvėsiai. Stojanka Solnogodske ilgesnė. Iškart prisistatė bobulkos ir bobulkinai su uogom, alumi, žuvimi, džiovintais grybais, pyragėliais (s lukom, jagodami, kopustaj i tvorogom, miasom i t.t), daržovėm, virtom karštom bulvėm ir t.t. Adomas neatsilaikė prieš karštas bulves ir pyragėlius su svogūnais ir kopūstais. Jaučiu po tokio raciono sustreikuos viduriukai.
    Taip Tėvas surengė kelionę 21:50 į vagoną restoraną. Tipo, stato. Nu, tipo, 6 litovcai per krūvą vagonų perėjom. Bet restorane galima tik mineralkės nusipirkt. Ir vėl visi atgal… Razminka palučilasia. 10 ryto kava baigėsi 3 vagone, 10 vakaro – 4-tame. Rytoj kad tik vandens būtų… Tūlike, kai sisioji, tai vanduo bėga tau ant galvos. Kai paklausiau pravadnicos, ji su pasididžiavimu atrėžia – kondencioner! (tipo vagonas 2004 metų gamybos). Nu va, faktiškai jau Maskva. Pratempėm laiką. Marius – Tėvas (0:4) (1:3) (1:3). Tėvas – šūleris! Adomas išgėrė alaus ir pradėjo su bobulka apie Šiaulius prisiminimais dalintis. Pusryčiams tas pats racionas, kaip ir vakar. Tik dar kažkokia stauridė…fu… Kapitonas ir tas nevalgė. Na dėl pupų…tai buvo kur akis paganyti. Tėvas visą naktį seilėjosi į vieną D.
    Marius

    2004.07.09-10 penktadienis-šeštadienis
    Prieš pat pietus buvome jau Maskvoje, kur, kaip ir kalnuose, švietė saulė ir buvo karšta. Nieko nelaukę, vietinio metropoliteno tinklais iš Jeroslavlio stoties nekeliavome į Rygos geležinkelio stotį. Nuo čia turėjo 19 val. išvykti autobusas į Vilnių. Šalia stoties stovėjo sidabrinės spalvos mikroautobusas su kukliu užrašu "Ecolines". Susitvarkę bilietus stoties saugojimo kameroje palikome kuprines ir į miestą. Kitoje gatvės pusėje aptikome universalinę parduotuvę. Čia aš su Reda ir Čepulis nupirkome žaislų lauktuvėms, juos palikome daiktų saugojimo skyriuje ir vėl į metro požemius. Šį syki Maskvoje buvo gerokai daugiau žmonių nei kai lankėmės prieš geras dvi savaites – visgi penktadienis, o ne sekmadienis.
    Nukakę į Naująjį Arbatą valandą skyrėme "Knygų namų" apžiūrinėjimui. Kas kažką pirko, kas tik akis paganė, o Adomas prisipirko dar ir žemėlapių – Karelijos ir dar kažkokio užkampio.
    Laikas bėgo sparčiai ir apie 5 valandą jau vėl buvome prie Rygos stoties. Universalinėje parduotuvėje nusipirkome valgio ir alaus kelionei. Pati parduotuvė jau buvo panaši į lietuviškas ir prekių pasirinkimas didelis ir visur tvarkinga. Dar čia alkoholio skyriuje buvo Krymo vynų stendas, kur stovėjo net kelios Masandros vynų rūšys. Čepulis nupirko brangiausią (apie 50 Lt) – mol už keiksmažodžius kelionės metu stato.
    Stotyje kiek pasitrynę, apie pusę septynių nukurnėjom link vietos, kur turi atvykti mūsų autobusas. Jis ten jau stovėjo. Žmonių taip pat buvo nemažai. Beveik pilnas autobusas išvyko septintą valandą. Tačiau jis priklausė kažkokiai "Joan" firmai ir buvo daug mažesnis, nei tas su kuriuo atvykome iš Vilniaus. Dėl to užmigti jame praktiškai buvo neįmanoma ir tai pavyko tik paryčiais jau visai nusikamavus. Važiuojant parodė du "Medžioklės ypatumų" filmus – vis dar buvo juokinga žiūrint, nors beveik kiekvieną sceną žinojau atmintinai.
    Vienintelis malonus dalykas nutikęs autobuse – Masandros vynas. Jį išgėrėme per pirmą autobuso sustojimą prie kažkokios kalonėlės viduryje Rusijos jau beveik visiškoje tamsoje. Gaila, kad tas skanumėlis taip greitai baigėsi. Kaip ir mūsų kelionė baigėsi šeštadienį 10:40 Vilniaus autobusų stotyje, kur mus pasitiko Sigutė ir Živilė.
    Artūras

    Kadangi vsiotaki man garbė buvo užbaigt dienoraštį – tai pasakysiu tiek… Yra 4 elementai:
    žemė – nuostabūs kalnai
    ugnis – šiluma ir košė
    vanduo – pats skaniausias pasaulyje
    oras – tyras tropinis Priepoliarinio Uralo
    Visa tai mes pajutome nuostabiuose Uralo kalnuose. Yra penktas elementas – sup… sup… sup… uodai… bet jie mums nesugadino kelionės… Ir buvo pizdets kaip faina…
    Marius


    Ežiukų MARIAUS ir INGRIDOS laiškas-siurprizas

    Zdravstvuite jožiki iz estonskovo goroda Riga,

    Vy govorite po litovski? Nu my postarajemsia kak ni bud' na dvuch jazykach pogovorit'. Nadejemsia u vas pogoda lietnija? Ili mozet vy chodite po uši v sniegu i sobirajetes tam zimovat? Nu i kam vy tak daleko išvažiavote? Poechali by i Palangą. I tam by vse otdochnuli. Juk žopa ona i v Urale i v Palange žopa, i echat' tak daleko nireikia. Nu esli tak sugalvojot, tak shto s vami delat'. Vsiem privietas.
    Ypatingai širdingas privietas tiems kas miega kartu su Čepuliu, ta prasme vienoje palapineje. Juk ne vse mogut vyderžat takoje strašnoje ispitanije, todėl jiems priklauso daugiau siurprizo. Ar spėjot, kas siurprizas?
    Taip, pjanicos tunijadcai – šiandien budem pit'. Bet pit' budem nidaug. Tiksliau jus nidaug, o mes normaliai. Šito carskovo vypivono jums mes iskali labai ilgai. Nes norėjom padaryti tokis siurprizas, kad su kiekvienu gurkšniu jūs mus paminėtumėt. Jeigu vypivonas jums pasirodys per saldus – tai znaite, čto jums prasidėjo avitaminozė (čia toks terminas, reiškiantis, kas s vami ne vsio v poriadke). A jesli vypivonas pasirodys per kartus, to značit, kad jūsų užpakaliai pilni ir reikia mažiau žrat' chalvos ir šokoladkių.
    Nu padarom po gramą.

    Tak vot, i nireikia čia vaipytis, atseit niskanu. Aišku, kad niskanu, bet kaip sveika. Be to dovanotam asiolui i dantis nežiūrim. Tarp kitko rusiškai pelynas – TARCHUN, vot jums naktį miegmaišyje i budet tarchun. Bet nepradedame panikuoti, o geriau zakusim natur produkt is celofaninės upakovkės. Tik viens ant kito neplievaite. Nidraugiška taip. Geriau kulturna, ručkoj išimam iš burnos skrolupėles i paslepiam kitoj saujoj. Kai eisit sisiuko za kamniem, įmesit i ta pačią duobutę. Tegu Greenpisas jums ekologinę kulturkę praveda. Ai, bet juk jūsų kompanijoje tik Pisas, gaila kalkių nespėjome nupirkti.
    Nu padarom po gramą.

    Adomai, nu i kam reikėjo taip greitai viską išmaukti. Eta tebe ne vodka, a taurus litovkij napitok. Ir apskritai niburbek, kad niskanu, nes zinok mes kitinome idėti vietoj trauktinės ir semkiu buteliuka Fairy ir sacharino. Vod tebe ir siurprizas. Jaučiame, būtum ryte visą tai užkasinėjęs po sniegu. Sonatai įpilkite daugiau, nes manome, kad ta vandens bombą primenanti šildančioji sudedama raskladuškė, kurią ji nešasi, jai visai nipadeda. O be to Adomas miega kaip žinome miegmaišyje su kažkokiais šiltais alfonsais, o ji tik su medvilniniais Utenos triusikais. Geriau dar jai įpilkit, reikia kažkaip žmogų sušildyti. Ko ji ten raukosi? Aišku tai ne romas Baccardi, no i ne voda iz krana. Tiesa, o kaip sekasi jums poledyninė žūklė? A bachuriukas iš Šiaulių ką nors pagauna? Na kažkas mumyse kužda, kad žuvies valgote tiek daug, kiek valgėme Altajuje, Sajanuose ir Kryme. Tada skanaus. Įpilkite Čepuliui – didžiajam Uralo žvejui už tokis pastangas.
    Vat rašome jums laišką ir įsivaizduojame kaip sėdite, prisirengę krūvą rūbų aplink laužą, žopa jus maloniai apkabinusi, šildotės, geriate arbatą ir mūsų fantastišką gėrimą. Aplinkui tyla, tik kažkur netoliese girdisi kaip vienišas, suodinas čiainikas Egidijus prie upelio bružina prisvilusį puodą. Būkite draugiški ir nuneškite jam taurelę pelyno trauktinės. Šis gėrimos sušildys jį ir jis toliau ledyniame vandenyje galės mazgoti jūsų riebaluotus puodelius. O jūs jį priimate į palapinę nakvoti, ar jis miega prie laužo? Na jeigu priimate, tai dar esate tikri čelovekai.
    Bet kaip jūs sublogę ir sukūdę, o Čepulis tai jau visai permatomas tapo, matyt lekia nesustojęs. Ryte kai išbėga, tai vakare tik jį prisivejate. Nu padarom po gramą.

    Reda, o ko tu raukaisi? Prisimink švedišką pelyno gėrimą. Palyginus su ta atrava, kuri gėrei su Mariumi, tai ta kurią geri dabar, atrodo kaip braškės su cukrumi. O tarp kitko valgyti nesinori? Va mes čia įsikepėm bulvyčių su česnakeliu, svoguniuku ir karbonatu, užgeriam taure čilietiško vynelio. Skanu nerealiai. Gaila, kad neužuodžiat. Jūs ką jau baigiate buteliuką? Palaukite, mes žinome išeitį, jeigu likusio gėrimo kiekį praskiesite spiritu ir tyru upelio vandeniu, tai tą malonumą dar galėsite pratęsti valandėlei. Rekomendujem.
    Mudu čia vis apie gėrimą ir sėmkes, bet nekalbame apie trečią siurprizo dalį – second foot sausas kojines. Musviem tai iš tiesų daug kainavo, atiduoti Mariaus brangiausias kojines. Brangiausias ta prasme, kad kai jis jas užsidėdavo, tai ilgai (savaičių savaites) negalėdavo su jomis išsiskirti. Tai tiesiog man (jo žmonai) jėga jas teko nuplėšti nuo kojų ir įdėti jums. Matyt, kiekvienas į jas godžiai žiūrit, nes jūsiškės turbūt garuoja aplink laužą ant pagaliukų sukabintos. Tai tada teks kauliukais nuspręsti kam atiteks tokia brangenybė. Bet jeigu panaudoti pagal paskirtį nenorėsite, tada galite jas naudoti kaip ryšulėlį kruopoms mirkyti ar laikyti, puodui nukelti, kaip priemonę uodams vaikyti, prezervatyvą ir pan.

    Na pabaigai norėtume palinkėti: Sonatai linkime nešalti ir kad būtų šilčiau naktį, rekomenduojame į miegmaišį susikimšti samanų ir kerpių, kurias ji gali susirasti po sniegu. Redai linkime kantrybės, laukiant kiekvieną dieną auštančio puodo. Adomui linkime nesušlapti vilnonių kojinių ir nesurūkyti visų cigarečių. Artūrui linkime per visą kelionę neįkristi į kokį nors dumblą ir nesusipurvinti gražių oranžinių žygio batų detalių. Egidijui linkime nepasiduoti spaudimui, nes į būdinčiojo pareigas neįeina reikalavimai išplauti kojines, išvalyti batus, daryti masažą ir dešimt dienų nieko neduoti iš kuprinės. Mariui linkime atsikratyti meškerių, sudeginus jas lauže. Nauda bent jų bus tame, kad galės akimirkai sušildyti žygio draugus, o taip pat linkime numestus kilogramus nepriaugti grįžtant ir valgant traukinyje kas papuola. Na, o visiem linkime išgyventi, svarbiausiai nesiartinkite prie alkanų, ką tik iš žiemos guolio išlindusių meškų, nekeikti ir neniekinti žopos, linkime kiekvieną kartą sėkmingai pakrapsčius sniegą užsikurti laužą, mylėti vienas kitą ir galvoti apie susitikimą su mumis.

    Do vstrieči
    Ingrida ir Marius Lukaševičiai



    Priešpoliarinis Uralas (2004.06.19-07.10) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt