EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Užbaikalė (Pietų Mujos kalnagūbris) 2005 Pilnas kelionės dienoraštis:
Užbaikalė, Pietų Mujos kalnagūbris (2005.06.24-07.17)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    2005.06.24 (penktadienis)
    Taigi, ir vėl pradedame rašyti kelionės dienoraštį, šį kartą apie kelionę į kalnus prie Baikalo ežero.
    Keltis teko anksti, nes lėktuvas į Maskvą skrido 6:35 ryte. Aš su Adomu ta proga buvome nusipirkę žadintuvą, kad tik nepramiegotume. Maskvoje atsiradome po valandos su trupučiu, susikrovėme kuprines saugojimo kameroje ir išskubėjome registruotis. Kadangi papuolėm į kamščius, buvo baisoka, kad nesuspėsime, tačiau, nors ir atsiradome pavėluotai, mūsų dokumentus priėmė. Kadangi birželio 24 d. yra Tėvo gimtadienis, nutarėme šią dieną ypatingai pažymėti gurkšnodami "Masandros" vyną. Todėl nuvažiavome į supermarketą, kuriame tokio vyno yra, ir nusipirkome buteliuką gėrimėlio. Be to, šios dienos proga, aplankėme ir blyninę bei sukimšome po blyną su mėgstamu įdaru. O vyno gėrimui susiradome vietelę šalia medžių – krūmų skverelyje, kuriame slankiojo milicininkai, ir išgurkšnojome saldų, kvapnų ir lipnų vyną kultūringai, iš plastmasinių stiklinių. Čia Marius prisiminė, kad pamiršo namuose dantų šepetėlį, o Tėvui buvo įteikta dovana – alaus mėgėjo kaklaraištis. O vynas suveikė puikiai ir trinktelėjo ne tik per galvas, bet ir per kojas. Kai kam. Susirinkę registracijos dokumentus, nuvykome atgal į oro uostą. Registruojantis skrydžiui buvo liepiama visiems keleiviams nusiimti batus, nes buvo tikrinama, ar juose nevežamos draudžiamos medžiagos. Be to, sveriant bagažą, darbuotoja pareiškė, kad mūsų nešami daiktai sveria 20 kg daugiau nei galima ir pasiūlė mokėti baudą oficialiai (2000 rub.) arba tiesiog jai (1000 rub.). Mes sumokėjome tiesiog jai. Lėktuve į Irkutską stebėjome sceną, vykstančią priekinėse eilėse, kur moteriškė su tokiu vyriškiu vos beveik nesusimušė dėl velnias žino ko. O šiaip visi snaudėme ar miegojome, tik Čepulis pliurpė su savo kaimyne apie gyvenimą. Irkutske nusileidus lėktuvui buvo tik 5 laipsniai šilumos.
    Sonata

    2005.06.25 (šeštadienis)
    Išlipome iš lėktuvo į šaltą rytą. Čepulis vaizdavo užsigrūdinusį šventąjį (na, tą anot jo, žmogų kuris nieko nevalgo), vis demonstravo savo nepasišiaušusias nuo šalčio rankas, dar paskaitė keletą pamokslų apie sveiką gyvenimo būdą ir nesulaukęs aplodismentų nusiramino (t.y. tyliai šalo). Visi patekome į jau kažkur matytą aplinką: aerouostas panašus į Abakano ar Bachčisarajaus (Barnaulo red. past.). Išdėstymas toks pat, tualetai ant pjedestalo. Palaukėme iki tol kol pradėjo važiuoti autobusai ir nuvykome į geležinkelio stotį. Padėjome bagažą ir patraukėme į miestą. Irkutskas, iš pradžių pasirodė purvinas ir niūrus, bet paskui man atsiskleidė jo gražioji pusė. Aišku, šiukšlių ir purvo apstu ir ne mažiau nei Intoje ar kokiame kitame Rusijos provincijos mieste. Bet Irkutskas turi savo veidą: seni kadaise buvę labai gražūs dideli mediniai namai, senos nerestauruotos cerkvės, senais medžiais apaugusios gatvės, topolių pūkai besiplaikstantys gatvėje ir dar kitų dalykų sudaro keistą, kontrastingą šio miesto vaizdą. Tik labai jau baisi ir kičinė naujoji architektūra. Irkutske turėjome laiko iki 16 valandos. Apėjome kelis kartus senąją miesto dalį. Dėka dviejų vedusių mus į stotį: Čepulis vedė vienu keliu – nenuvedė, Artūras pabandė kitu – nenuvedė, paskui abu pažiūrėjo į žemėlapį ir pamatė, kad yra dvi autobusų stotys. Taip pagaliau po ilgų klaidžiojimų į ją patekome. Prieš tai dar gėrėme kavą. Čepulis "šviežių" vaisių sultis. Picerija visai padori ir gal net jauki. Pica dvigubai brangesnė nei Lietuvoje. Prisiskaitę vietiniame laikraštyje apie vietinio turgaus baisybes: supuvę bananai, bomžos ir valkatos, utėlėti pardavėjai ir pan., patraukėme į šią vietinę įžymybę. Pasirodo turgus kaip turgus. Panašus į mūsų Gariūnus: žuvis, mėsa, skudurai, daržovės. Nepamatę nieko stulbinančio nusipirkome omulį (šaltai rūkytą) ir išėjome autobusų stoties ieškoti, nes kilo mintis nuvažiuoti į Talcį (mūsiškių Rumšiškių rusiškąjį variantą). Jau pasakojau apie stoties paieškas. Kai ją suradome, paaiškėjo, kad valdišku transportu sunkoka suspėti nuvykti į Talcį. Važiavome taksi, kuris mūsų vietoje laukė ir paskui parvežė namo. Talcį muziejuje visai neblogai parodyti seni rusų, evenkų ir buriatų namai, cerkvės ir kt. Tik labai trūko informacijos kas kur. Dėžučių meistrai ir puodų žiedikai demonstravo savo amatus. Viename kiemelyje gražiai pasirėdžiusi ponia sudainavo gražią dainą apie nostalgiją tėvynei. Pasibastę, suvalgę omulį, kuris skoniu priminė rūkytą skumbrę, nuvažiavome į turgų apsipirkti kelionei traukiniu. Po kelių svyravimų ką ir kiek pirkti, nusipirkome daržovių, vaisių (Čepulio paskatinti), sūrio ir žuvies. Nuvykome į stotį laukti traukinio.
    Ir dabar paaiškės priežastis ko aš čia tiek daug pilstau… Po geros valandos laukimo, kai jau traukinys turėjo atvykti ir vis neatvyko – išsiaiškinome, kad jis atvyks tik už penkių valandų, t.y. valanda nurodyta ant bilieto (17 val.) yra Maskvos laikas. O traukiniai Irkutske važinėja Maskvos laiku. Nors lėktuvai skraido vietiniu laiku. Tad dabar mums traukinio dar reikia laukti 5 valandas. Sužinojus tai kilo trumpa pasipiktinimo, juoko, nusivylimo banga. Jai praėjus ir susitaikius su likimu toliau stumiam laiką. Buvom išėję dar pasižvalgyti po senąjį Irkutską. Čepulis fotografavo visus senus namų langus, katinus, kiemus ir vaikus. Jis pažadėjo, grįžęs organizuoti nuotraukų parodą savo gimtojoje mokykloje Šiauliuose. Mes jau ruošiame kalbas apie Čepulį, kaip draugą, kaip kursioką ar panašiai. Seni namai jau griūna, jų vietą užima naujos statybos. Skurdas ir apsileidimas – kasdieninio gyvenimo palydovas. Grįžome į stotį. Adomas pareiškė norą valgyti ir mes apsilaižydami pirštus sukirtome rūkytą syką. Pastebėjau, kad turime problemų su laiku. Man dar Vilniaus aerouoste sugedo laikrodžio dirželis – aš jį įsidėjau į kišenę, susipainiojom laike laukdami traukinio. Ir ką tik Artūras sudaužė savo laikrodžio stiklelį. Rizikuojame likti be laiko. Tikiuosi, nepasimesim laike.
    19:52 vis dar laukiam taukinio. Artūras miega, Adomas tvarko aplinką, visi kiti vegetuoja prie televizoriaus, kuris beveik be garso transliuoja kažkokį koncertą. Tvanku, pučia skersvėjai todėl man ir Sonatai jau bėga nosis, atsibodo laukti. Visi miega išgriuvę, išsižioję ir turbūt sapnuoja tyrą kalnų orą.
    Pagaliau tablo pasirodė mūsų, traukinio laikas 17:30, nors mūsų laikrodžiai rodo 20:06 – tai vietinis laikas. Sunku suvokti tokią sistemą, bet turbūt tai ne paskutinis siurprizas. 17:30 arba 22:30 pagaliau įlipome į traukinį. Gyvenom kupė – padidinto komforto, kur priklauso maitinimas 2 kartus, muiliukai su pasta ir anekdotų laikraščiai.
    Buvom taip nusikalę, kad norėjom tik miego. Dar belaukdami traukinio pavalgėm syko ir dabar tik norėjom arbatos ir nusiprausti, ir miego. Tualetą atidarė tik po valandos, arbatą atnešė panašiai. Išgėrę arbatos sugriuvome į gultus. Čepulis miegoje kitoje kupė su 2 pakeleiviais. Deja pupyčių ten nebuvo.
    Reda

    2005.06.26 (sekmadienis)
    Mes traukinyje. Važiuojam, važiuojam… Ryte gavom kavos, buvome pakviesti (na patys nuėjome) pusryčių. Čia juk tipo, kupė su aptarnavimu.
    Pusryčiai ir pietūs (vakarienė) įtraukta į bilieto kainą. Užkandus pusryčius, paskaičius anekdotus, patrintuose keliuose laikraštukuose ir žurnaluose, sėdome lošti preferanso. Reda tuo metu užsiiminėjo sau toliau įvairiapusišku skaitymu. Na, ir ką gi, 2 partijos preferanso, su nedidele pertrauka vakarienei, ir 8-9 val. nėra. Tėvas, stebuklaudamas, taip prasilošė, kad net jam pačiam gėda buvo. Neįtikėtina. Ir kas – jau ir miegoti laikas.
    Adomas

    2005.06.27 (pirmadienis)
    Gana anksti (nepamenu tiksliai) traukinys atvyko į galutinę stotelę – Severobaikalską. Stotis atrodė gan įspūdingai – bandė imituoti bangą. Šitai ne patys suvokėm, kažkas iš pakeleivių traukinyje pasakė. Sukrovę daiktus į saugojimo kamerą (po 40 rublių už kuprinę) patraukėme tiesiai į pietus link Baikalo. Geležinkelį perėję tiltu, keliuku priėjome didžiulį akmenį su spalvotų raidžių užrašu. Tai buvo beveik tikras pasakų akmuo, prie kurio mintis ritino pats Ilja Muromietis, tik tekstas skyrėsi. O parašyta buvo – tiesiai eisi prie Baikalo prieisi, į kairę eisi prie tavernos prieisi, į dešinę pasuksi miške prapulsi. Patraukėm tiesiai – link ežero. Pakeliui praėjom statomą kavinę ar barą, tik nepanašu, kad šiam vasaros sezonui spės kažką paruošti.
    Po penkių minučių prieš akis atsivėrė jūra – Baikalo ežeras. Kitas krantas matėsi labai neaiškiai – vos vos buvo galima įžiūrėti padūmavusius kalnus. Pats Baikalas atrodė beveik kaip tikra jūra – ošė, bangos daužėsi į krantą, klykavo kirai ir žuvėdros, smėliuko pliažas su persirengimo kabinomis. Trūko tik vieno – tikros jūros kvapo – šiek tiek atsidavė dumbliais bet jūros sūrumo, stipraus jūros dumblių kvapo nebuvo.
    Reikėjo surasti uostą, kad išsiaiškinti kada plaukia raketa į Irkutską. Į uostą patraukėme pakrante. Smėlio pliažas greitai baigėsi, prasidėjo akmenuotas ruožas. Iš vienos pusės Baikalas – iš kitos didžiulis akmenuotas skardis. Gražu, kaip prie Juodosios jūros ir netgi šilta. Pirmiausia priėjome kažkokį karinį jūrų dalinį, kur už tvoros žygiavo uniformuoti kareiviukai. Karinė bazė buvo faktiškai uoste, apsitvėrusi, lyg ją kas galėtų čia užpulti. Pats uostas mažai priminė tikrą uostą – pora molų, gan varganas jachtklubas su pora jachtų ir dar keli maži laiviukai – greičiausiai žvejybiniai. Dar einant iki uosto, pro šalį važiavo kažkoks "naujakarininkis" ir siūlė paplaukioti savo "super" greitu kateriu. Mes atsisakėm. Paaiškėjo kad bilietai į raketą pardavinėjami tik pačioje raketoje.
    Patraukėm atgal, užsukom į barą, kuris taip pat kažką šalia statė, bet irgi vargu ar spės šiai vasarai baigti – nepanašu, kad darbo tempas Severobaikalske didelis.
    Nusipirkę alaus šlaitu nusileidom prie Baikalo. Čia pležinomės kelias valandas – braidėme (Adomas dar ir išsimaudė), sėdėjome prieš saulę, gėrėme alų, valgėme rūkytą ir vytintą omulį, svaidėme akmenis į ežerą, o paskui ir įvairius pačių sustatytus taikinius. Po pasipležinimo visų veidai įgavo indėnišką atspalvį ir ėmė perštėti kaktas.
    Po pasipležinimo prie Baikalo patraukėme apžiūrėti pačio miestelio – aplankėme turgų, vietinį supermarketą (mūsų kaimo parduotuvės lygio), apėjome turbūt pusę miesto ieškodami BAM'o istorijos muziejaus. Radome įsikūrusį mažame vieno aukšto geltoname name, bet jis pirmadienį nedirbo. Mieste pilna plakatų ant gamyklų ale "Bamas – tai tavo ir mano biografija" , bet muziejus atrodė kukliai. Pats miestas susideda iš dviejų tipų pastatų – penkiaaukščių blokinių ir vieno ar dviejų aukštų medinių. Blokiniai namai išsimėtę miesto centre, o aplink medinių namų lūšnynai – visi atsitvėrę tvoromis, visur viskas (medis, metalas, šiukšlės) suversta kaip papuola. Dviaukščiai daugiabučiai berods suręsti iš geležinkelio pabėgių, bet juose visiškai nesimatė kaminų, o tai greičiausiai reiškia, kad mediniuose barakuose buvo centrinis šildymas.
    "Bangos" tipo stotyje kabėjo didelis neaiškus herbas, kur virš jo buvo užrašyta – šlovė herojų tautai! Šitaip matyt rusai save pasigiria, kad netyčia nepamirštų savo didybės, sėdėdami tarp šiukšlių krūvų kiekvienoje pakampėje.
    Paklajoję po miestą, grįžome į geležinkelio stotį. Aš ir Adomas patraukėme nupirkti maisto vakarienei ir pusryčiams traukinyje. Aplankėme keletą mažų parduotuvėlių. (Severobaikalske jų ant kiekvienos sankryžos) ir "supermarketų" daržovių neradome, tad teko pirkti konservuotų agurkų prie jau turimos dešros.
    Stotyje belaukdami traukinio sulošėm preferanso partiją – man nepaprastai sekėsi, bet daugiausiai taškų kažkodėl surinko Sonata, nors sužaidė tik 3 žaidimus! Nežaidė tik Reda, bet surado vietinį laikraštuką, kuriame buvo skelbimas kviečiantis į Baikalo garbinimo ritualus – tikrų tikriausias šamanizmas (skelbimas pridedamas).
    Traukinyje niekaip negalėjome patekti į tualetą, nes traukinys nuolat stovinėjo mažuose kaimeliuose ir mėlynašvarkis traukinio palydovas lakstė pirmyn ir atgal maniakiškai uždarinėdamas tualetų duris. Net vakarieniaut negalėjom, nes visiems buvo "treba".
    Galiausiai viskas stojo į savo vėžes, traukinys rieda kalnų papėdėm, o mes nuėjome miegoti. Važiavome vėl kupė, tik šį kartą paprastoje, tad teko mokėti už patalynę ir niekas nekvietė valgyti į restoraną.
    Artūras

    2005.06.28 (antradienis)
    Pažadino 4:00 (normaliu laiku) Adomas. Tipo jau greit būsim Taksimo. Papusryčiavom. Skanių kalmarų konservų ir neskanių lydekos konservų buvo maža, bet ale ne valgis galvoj. Bo už lango žopa totali, kalnai atrodo dideli ir baisūs…
    4:40 (normaliu laiku) atvykom. Stotis nebloga, gana padori. Pats miestas išsitiesęs kokį 15km. Standartiškai pusę miesto "truščiobos", kita pusė – "petiaetažkos".
    Iš kart prisistatė vienas bičas – siūlo už 3000 rub. nuvežti. Paskui už 2500… Mes nesutinkam, laukiam. Dar kartą pasirodė tas pats bičas, paklausė ar nepersigalvojom ir dingo. Su Adomu sėdom į taksą nulėkėm iki kontoros , iš kur važinėja "vachtovka". Ten sargė per langelį mums papasakojo, kad "vachtovka" turi ateiti apie 16val. , bet viską reikia suderinti su Lena, kuri atsiras darbe tik 8:00 (buvo 5:00)… Grįžom stotin... Tiesa, taksi kainavo 200 rub. (apie 12 km) (tipo naktinis tarifas, ir tipo jie ima už žmogų)…
    Laukiam 8:00. Prisistatė girtas "v drebiazgi" rusas, kuris 5 paras čia geria, bo jo vagoną konfiskavo ir jis negali pasiimti "gruzo" ir varyti 3 paras į Badaibo su "kamazu su konteineriu". Karočia, maukė alų ir kabinėjosi prie Sonatos. Adomas kultūringai nuėjo su juo pasišnekėt laukan, tuo didžiai pagelbėdamas mums, nes jau toks ble.. įkyrus rusas pasitaikė – siūlėsi mus konteineryje iki Jakutijos nuvežt.
    Bandėm pirkt bilietus atgal iki Nižneangarsko, ale kasa nors ir dirba, bilietus parduoda tik nuo 14:00 (pizdets šalis). Tiesa, biški oras pasitaisė, bent jau nebelyja, bet dar apsiniaukę. Uodų yra.
    Taigis, atėjo 8:00 ir vėl su Adomu nulėkėm į "Buriat Zoloto" tartis dėl "vachtos", ale ponia Lenočka buvo nesukalbama ir pasakė, kad pinigų jai nereikia ir "vachta" važiuoja tik 1,4 ir 6 savaitės dieną. Kažkoks diedas "viršininkas" mus kalbino ir lygtai norėjo mus vežt, bet laužėsi kaip cielka ir neišdrįso paprašyt babkių. Jis išklausinėjo mus, kaip ir kur mes eisim, prigąsdino taiga, meškom ir kita chernia. Pasigyrė, kad pas jį dirba lietuviai ir latviai. Na karočė, pabazarinom ir vėl grįžom į "ŽD" stotį. Kadangi diena, tai taksi kaina 10 rub. nuo galvos. Taigi nusprendėm keist maršrutą (kaip ir Urale) ir eit iš kitos pusės. Adomas po kelių nesėkmingų bandymų susitarė, kad mus nevalstybinė "mikruškė" padbrosit iki tilto per Mują (17 km). Iš pradžių aš su Reda buvom prieš tinginystę, bet viskas gavosi labai gerai. "Mikruškė" mus "padbrosila" iki sulūžusio tilto per upeliuką (13 km) ir paėmė tik 100 rub. Tam upeliukėje skendo kažkokia mašina, kurią bandė gelbėt keli buriatai. Lijo lietus ir skraidė uodai. Palei geležinkelį iki 1458/57 stulpo "nufigarinom" 3,6 km. Abipus kelio didžiuliai plotai pelkinių pievų ir pelkių. Nuėjom pažiūrėti "mažo upelio" Mujos (kaip mūsų Nemunas). Nuo geležinkelio 900 kampu pasukom į pietus ir per supiltą sankasą, geru smėlėtu keliu patraukėm link savo planuojamos sustojimo vietos. Lietus tai lijo, tai ne. Bet su striukėm buvo karšta. Praėjom pelkynus. Ten pastoviai klykavo ir lydėjo mus visokiausi tulikai, tilvikai, kuolingos (didžiosios), griciukai, kirai, sakalai. Ant kelio radom kažkokio tilviko jauniklių. Karočė, ornitologui yra čia kas veikt.
    Keliukas, gerai ir tankiai išvažinėtas, pasuko per pušynus (matyt, kažkada išdegintas nes ant žemės šakų nėra, o kamienai pajuodę). Už 5 km kirtom upeliuką – Bol. Tukalakta. Upeliukas beveik išdžiūvęs, tik atskiros balos. Dar už 1 km priėjom savo ežeriuką, teisingiau pelkę, liūną ar kažką panašaus. Lietus lijo nesustodamas, kalnai apsižopinę. Prie vandens prieit nėr šansų (bo pelkė ir smenga). Bet primetę šakų, bent jau vandens pasemt sugebėjom. Užkūrėm laužą, išsivirėm arbatos, suvalgėm pietus (lašiniai su sūriu ir duona) ir pragiedrėjo. Žopa pasitraukė ir linksmiau pasidarė. Radom 4 senus raudonikius ir tuoj jie buvo išspardyti, bo Reda nemyli grybų. Šalia mūsų palatkių, pušies drevėje beperstojo rėkia geniukai. Mergos nuvarė iki upeliuko (1 km) išsimaudyt, na po to ir mes pasekėm jų pavyzdžiu. Tik, kai stovėjom visi trys nuogom šiknom, pro šalį pravažiavo "niva", atrodo mūsų nepastebėjo. Vanduo buvo pakankamai šiltas, bet uodų ir moškių – dafiga. Nors ne tiek daug kaip Urale, bet rašyt turiu užsidėjęs tinklelį. Tiesa, šiandien budi Sonata, rytoj Redka. Vakare išvis pragiedrėjo ir jau darosi karšta. Žopa nuslinko nuo kalnų. Sėdėjom pasipuošę (ypač Tėvas – su baltais kostiuminiais marškiniais ir šlipsu, bei naujais blizgančiais sportbačiais) ir rijom grikių košę. Lepota! Pirmas laužas, pirma košė, pirmi svetimi nepažystami kalnai. Ir sušiktos moškės bei uodai, kuriems visi šitie purškalai dzin! Blexa.. net rašyt neduoda.. Dabar Adomas bando ėsti raudonikį . Čia jų radau gal 50, auga tiesiog pušyne, jokių kitų augalų tik kankorėžiai ir spygliai, o tarp jų raudonos kepurės. Reda bando ištirti, kas per grybas, o Adomas – bandomasis triušis. Šiaip miškas, kaip mūsų Dzūkijos miškai – smėlėti keliai, pušys, tik pomiškyje nėra jokių kitų medžių išskyrus maumedžius. Ir vietoj baravykų – raudonikiai.
    21:30 (vietos laiku) dar šviesu, nors žopa slankioja netoliese. Saulė dingsta už tolimų kalnų, žuvys šokinėja ežerėlyje, rėkia geniukai, rūksta laužas, zyzia uodai, kukuoja gegutė ir pliauška delnai, atimdami gyvybes sušiktiems kraugeriams…
    P.S. Pamečiau auskarą
    Marius

    2005.06.29 (trečiadienis)
    Aišku, man ir budėt ir dienoraštį rašyt. Ryte viriau bulvių košę ir pagal spec. Mariaus užsakymą kepiau su sviestu raudonikius. Išsikrapštėm apie 10:00 val. ir patraukėm smėlėtu Dzūkijos Trikampio apylinkes primenančiu keliuku. Smėlis, pušys, maumedžiai, geras kelias. Jis greitai baigėsi. Mes pasukome į pelkėtą mišką. Visi miškai aplink išdegę, gan jauni. Kai pasukome į pelkes po kiek laiko kelias baigėsi ir prasidėjo avantiūra. Ėjimas per pelkę, kur kupstai aukšti ir nestabilūs, o tarp jų telkšo gilios duobės vandens. Bandai lipti kupstais, linksta, krenti į plyšius, kuprinė tave nusveria, karštis, uodai ir nesibaigianti pelkė. Judėjom kaip vėžliai. Mano atveju ėjo kuprinė, o aš vilkausi paskui ją kratydamasi, griūvinėdama ir vos ne šliauždama. Pagaliau išsibrovėme iš pelkės ir vėl aptikome kelią, kuriuo turėjome eiti. Jis visai neblogas, bet mes šliaužėme be jėgų, nuleidę galvas ir spoksodami į neseniai praėjusios meškos pėdsakus. Tikėjomės, kad ji eina greičiau už mus. Priėjome upę Malają Šurindą, ir keliamės per ją sušlapę iki šakymo. Upės krantai akmenuoti, kai kur dar yra sniego. Vanduo šaltas. Pietavome net su chalva, nutarę, kad šis mūsų didvyriškas žygis nusipelnė chalvos. Kai kas gulinėjo, kai kas nusnūdo pietų miego. Pradėjom eiti gan vėlai. Vėl pametėm taką ir brovėmės per mišką. Sunkiai, lėtai ėjosi. Jau vėlyvas metas ir artinasi žopa. Skubėjome susirasti nakvynę ir priėjome Mujos smėlėtą – akmenuotą krantą. Visai nebloga vieta, upės paplūdimys didelis, palei upę išvirtęs atplukdytas didžiulis medis. Vakarienei greitai išviriau košės. Truputį palynojo, bet arbatą jau gėrėme nelyjant, sėdint ant išvirtusio medžio, tabaluojant kojom ir laukiant Mariaus siurprizo. O jis mus kankino – ir buvo verta, nes siurprizas – Masandros vynas. Nuostabu! Po šio malonumo beliko tik eiti miegoti. Tiesa, Marius Masandrą nupirko Maskvoje, visokiomis gudrybėmis prisidengęs buvo nuėjęs į parduotuvę, nupirkęs, o po to tokiame smirdančiame tualete perpylė į gertuvę, atidarytuvą ir vyno butelį išmetė į tualetą.
    Viskas!
    Reda

    2005.06.30 (ketvirtadienis)
    Ryte pažadino žopa. Lijo karts nuo karto, bet nepersmarkiausiai. Naktį nebuvo nei vienos meškos tik pelėdos ūbavo. Tėvas pažadino valgyt košės, bet chebra rinkosi labai nenoriai – visi po vakarykščio žygio jautėsi kaip suspardyti. Išėjom vėlai (apie 10:30 normaliu laiku). Brautis reikėjo per krūmus, gailius, išvirtusius medžius. Jau po 10 minučių buvau šlaputėlis. Po 1,5 km priėjom mistinį upelį – vakarykštės dienos tikslą, ten buvo jau mūsų prarastas keliukas. Čia upeliai turi vieną savybę – jie visai išdžiuvę. Paėjom keliuku kokius 2 km, kur dar prieš kokius 5 metus padarytos įkirtos. Pušynus keitė beržynai su didžiuliais paparčiais,vietomis augo labai gražios klumpelės (orchidiniai) bei kriaušlapės. Pradėjo lyt ir kelią pametėm. Vėl brovėmės per šlapius krūmus, kol Adomas surado keliuką, kuris pasuko link kalnų ir apėjom didelę (apie 1,5 km skersmens) pelkę "nesušlapę" (bo ir taip buvom šlapi) kojų. Užkilę pakankamai aukštai nusprendėm leistis žemiau iki Mujos, kur turėtų būti keliukas. Deja keliuko nebuvo tik priėjom didelę griovą kurioj čiurleno šaltinėlis ir bėgo tiesiai į Mują. Čia papietavom (apie 14 val.) ir papachali toliau be kelių, vėl per krūmus, dar karts nuo karto pelkė pasipainiodavo. Ėjom tiesiai pagal GPS parodymus iki vienintelės stovyklavietės. Netyčia radom gerą kelią ir už 1,5 km priėjom stovyklavietę, o šalia jos ir upeliuką (be vandens). Bet paėjus žemiau buvo kelios pratekančios balutės. Stovykla kaip pliaže – ant kvarcinio smėlio tarp nudžiūvusių maumedžių. Mergos nurūko iki kitos balutės pasiturkšti. Adomas bevaikščiodamas aplink mirtinai išgąsdino elnią, tai tas dar pusę valandos kriokė. Žopa sėdi už kalnų, šilta, tik uodų dafiga. Aplamai šiandien uodų buvo nui – nafig kiek. Purškalai beveik nepadeda. Vakarienė – žirnių košė su lašinių skūrele. Skanu! Skūrelės davėm ir saulutei. Taigi vakaras: vieni skaito, kiti rašo, treti gydosi ir laižosi žaizdas, aplink laužą kojinių džiovykla. Viskas būtų gerai jei ne tie uodai...
    P.S. matėm ale suopio lizdą su jaunikliu, daužėm pagaliais bet neiškrito.
    Ir matėm genio drevę su jaunikliais Geniai čia durni – uoksus kala 2 m aukštyje.
    Marius

    2005.07.01 (penktadienis)
    Ir kodėl likimas toks žiaurus. Tą pačią dieną budėti, tą pačią dieną dienoraštį rašyti. Na, žinoma, rašau aš kitos dienos vakare, nusikalęs kaip ciuciukas.
    Kaip minėjau, diena prasidėjo mano budėjimas. Stovyklavome smėlėtoje išsausėjusioje upelio vagoje. Pati vieta savotiška – smėlis, padengtas pušų ir kitokių spygliuočių spygliais. Po mūsų pasivaikščiojimo – spygliai užsipylė smėliu. Visur priaugę pušų ir maumedžių. Pusę jų – neūžaugos, ir dauguma nudžiuvę. Malkų rinkti beveik nereikėjo – nueini, nuverti tokį nuodžiūvėlį – ir viskas gerai. Vandens labai mažai.
    Bet – toliau patraukėme tolyn, link "mineralizuoto labai šiltu vandeniu upelio". Jis buvo už kokio kilometro. Apie tai buvo rašyta ruso aprašyme, todėl vandenį ir tikrinome rankomis. Jis buvo neverdantis, tiesa temperatūra akivaizdžiai skyrėsi nuo įtekančio šaltinėlio. Upeliukas iš tikro buvo šiltokas.
    Toliau – iki Okušikano. Pavadinimas neblogas – "Oku" ir "šikanas". Suprask – vietinių kalba Oku ko gero meška, ir čia jos šikanas. Tik jis sausas.
    Artėjant prie to sauso upelio vagos, Marius išgąsdino elnę su elniuku. Abu nuskuodė kiek kojos mato (kiek kojos neša red. past.). Susėdome atsikvėpti. Sonata paėjo kelis metrus nuotraukas padaryti. Ir ką tu manai – po šaknimis žvygtelėjo elnias. Ir liko tupėti. Visi supuolėme žiūrėti, fotografai norėjo pulti fotografuoti. Bet jis dar kartą žvygtelėjo, apsisuko ir – galvą įkišo po šaknimis. Tik baltas užpakalis liko stirksoti. Va tą užpakalį ir liko fotografams fotografuoti. Tuomet dar pasėdėjome, Marius neiškentęs bandė elniuką "pataisyti" pozicijoje. Tačiau čia jis neiškentė, apsisuko ir visu greitumu nustriksėjo į mišką.
    Toliau ėjome šito "šikano" vaga. Ėjimas vidutiniškas – per mažus ir didelius akmenis. Pakeliui kokios penkios – šešios nemenkos užvartos.
    Pasirodžius vandeniui pradėjome kilti į šlaitą, link Mudirikamskito. Iš pradžių miškas, vėliau vėl šlaitas. Atsirado kažkoks takelis. Ir va tuomet sužinojome vieną stebuklingą daiktą kuris vadinasi "stlanik". Tai nedideli (sąlyginai) kedriukai, augantys kaip krūmai. Dydžiu dauguma aukštesni už žmogų. Tačiau jų šakos – tikras košmaras. Susipynę apačioje, ties keliais, ties pilvu, kabinasi už visko kur įmanoma, o labiausiai už kojų už kuprinės. Einant beveik visas šakas reikia nulenkinėti arba skintis kelią rankomis. Kankinomės kokius porą kilometrų (du, pagal ruso aprašymą). Pasiekėme aukščiausią žygio vietą 1025 ar 1070 m. Nusikalėme nerealiai. Dar paeiname viršumi, per stlaniką, žinoma. Toliau – žemyn. Šlaitas status. Kažkas išsiplojo. Apačioje krūmų ir medžių raizgalynė. Prieinamame prie upės. Ieškome vietos stovyklai, nes prie upelio sustojame tiesiog miške. Po nedidelių paieškų nusprendžiame, kad ta vieta, kur sustojame – ne tokia jau bloga. Papildomai – po vietos paieškų Marius parnešė rabarbarų, visi puolėme juos ėsti. Tik paskui malkos, palapinės. Po vakarienės – Redos siurprizas – labai skanus vaflius prie arbatos ir stakliškių midus "Raganaitė". Apsiėdimas. Dėl viso pikto kelis mėsos konservus paliekame lauke – meškai (jei ateitų) ir keliaujame miegoti.
    Adomas

    2005.07.02 (šeštadienis)
    Šeštadienis visada kelionėse būna gera diena, nes rytais geriame kavą. Tačiau Čepulis šį kartą liko ištikimas savo sveiko gyvenimo būdui (nors prieš tai žygyje jo nelabai laikėsi) ir kavos negėrė, bet valgė rabarbarą su cukrumi. Pagurkšnojus kavos pagerėjo ir savijauta ir nuotaika, mat po vakarykščio pasivaikščiojimo po velnio sėklos stlanikus buvau nusivaręs kaip arklys.
    Šiai dienai mūsų maršruto kuratorius stlaniko nežadėjo, tad susipakavę prieš 10 val. patraukėme palei upę aukštyn. Tako nebuvo, buvo tik meškų praminti takeliai. Pradžioje ėjome per mišką, o neužilgo pasiekėme apledėjimą (rus. nalied). Tai buvo storas suledėjęs sniego sluoksnis abipus upės. Juo eiti buvo vienas malonumas tik kiek slidoka. Gaila, kad nalied baigėsi. Bet dar pora šimtų metrų ėjome išplatėjusia upe – tiesiog akmenimis tarp kurių čiurleno vanduo, smagiai pašokinėjom. Pietavome netoli tos vietos, kur nakvojo "sportsmenas – skorochodas", kurio maršrutu mes ėjome. Pietums skyrėme valandą. Prieš 14 val. pakilome tolimesniam kilimui. Prasibrovę pro pakrantės krūmus ir medžius išvydome kanjoną. Pasak maršruto autoriaus jis buvo nedidelis, todėl nutarėm eiti pro apačią. Teko mažumėlę palaipioti, bet kanjoną kirtome sėmingai. Viskas priminė Krymo Didįjį kanjoną, tik miškas aplink buvo kitoks.
    Vėliau bridome per krūmokšnius, ropštėmės per medžių virtuolius, šokinėjome palei upę per akmenis, kol pasiekėme antrą apledėjimą. Už jo matėsi kalniukas, už kurio turėjo būti ežeras. Pasak maršruto aprašymo vietos nakvynei prie jo nėra, bet galbūt yra prie antrojo ežero, o prie trečiojo – tikrai yra. Jau vakarėjo ir mums reikėjo paskubėti, bet jau buvom ir pavargę, tad spėriai eiti nebesugebėjome.
    Per kalniuką eiti teko vėl per neraliuotus stlanikus, tačiau radome takelį, o ir patys krūmai nebuvo tokie tankūs kaip vakar. Pasiekę pirmą ežerą sustojom tik porai minučių ir patraukėm toliau. Eiti teko per krūmokšnius, gerai, kad jau švietė saulė ir buvo sausa. Žopa kabėjusi priešais esančių kalnų viršūnėje pasitraukė ir oras buvo giedras. Tiesa visą dieną nelijo! Prie antro ežero vietos nakvynei taip pat nebuvo – visur buvo pelkės ir akmenys. Vargais negalais radome kiek lygesnę (sąlyginai) vietą prie upės, įkūrėme stovyklą. Vakare Marius (budintis) išvirė miežinės košės, kuri buvo netikra miežinė, o greičiau perlinė susmulkinta. Jis namuose pasirodo kas 4 – ą dieną verda miežinę košę, todėl viską apie ją žino. Mariui oponavo Reda. Tuo pat metu visi kartu kirtom tą košę ir diskusija išsisėmė kai puodeliuose baigėsi košė. Tik Sonata valgė taip lyg tuo pačiu ir miegotu. Budintis po vakarienės intensyviai gramdė puodą, nes košė stipriai prisvilo. Vakarienę vainikavo arbata su medumi ir lazanija. Jos keliolika metrų nešiojasi Sonata ir po pusmetrį ištraukia kiekvienam vakarui.
    Artūras

    2005.07.03 (sekmadienis)
    Sekmadienis, kaip visi žinome, yra poilsio diena. Todėl šiandien kėlėmės 14:00. Tikriausiai atrodėme kaip didžiausi miegaliai, bet dėl visko kaltas buvo lietus. Kaip prasidėjo anksti ryte, taip ir lijo iki po pietų. O ką daugiau veikti palatkėj, jei ne knarkti lietui barbenant į palapinės tentą. Apie antrą valandą po pietų Artūras išlindo iš palapinės virti košės. Paskui jį – ir visi kiti. Kol pavalgėme pusryčius ir susikrovėme kuprines, atėjo penkios valandos. Šiandien planavome persiristi per perėją, tačiau žygelį teko sutrumpinti iki 1,5 km iki sekančio ežeriuko. Prieš pradedant akmenimis kilti į kalną, žliugsėjome per pusiau – pelkę, kurioje vanduo buvo gerokai pakilęs po lietaus. O po to ropštėmės akmenimis į kalniuko viršų ir keliavome tol kol priėjome rododendrais apaugusią kito ežeriuko pakrantę. Stovyklą įkūrėme ežeriuko gale, arčiau kilimo į perėją. Vakarienei Tėvas išvirė labai skanios sriubos, o po to išpakavome Lukošių siurprizą. Kaip ir buvo parašyta, prieš skaitant laišką išsidalinome buteliukus ir, beje, kiekvienam teko būtent tas, kurį du ekstrasensai iš Vilniaus iš anksto buvo kiekvienam priskyrę. Degė laužas, ragavome buteliukų turinį, valgėme džiovintus bananus ir mūsų nekankino uodai, nes buvo gana šalta.
    Sonata

    2005.07.04 (pirmadienis)
    Išaušo perėjos Grebnevoj diena. Taip pat šiandien pusiaudienį mūsų žygio mediumas. Marius naktį skaičiavo lietaus gūsius, aš išgirdau tik pirmą, užmigau ir prabudau tik Adomui skambinant puodais. Žopa visur, nelyja arba tik kartais truputį. Prieš pusryčius susisiuvau kelnių užpakalinę dalį, nes ji, jaučiau, bus labai reikalinga. Dar pasitrynę stovyklavietėje po skanių pusryčių su arbata pagardinta 3x9 išsikrapštėme į žygį. Nors žopa sukinėjosi aplink, kol kas nebuvo labai baisi. Slinkome link perėjos. Jos dar nesimatė, nes turėjome užeiti už kalniuko. Adomas pasirinko samanotą kelią palei upelį per žolytę, visi kiti kabarojosi paskui Čepulį glybomis per viršų ir vis tiek leidomės. Tai buvo tik maža treniruotė. Užsukus už kalniuko pasimatė perėja. Atrodė nekaip – sniegas, stati. Lyginome mintyse ir garsiai su įžymiuoju Obylojuku ir lėtai ėjome toliau. Nelijo, nebuvo karšta tik žopa slankiojo aplink. Priėjome gerą plotą sniego, kurį reikėjo pereiti. Susirišome virve ir gan juokingai kaip žąsiukai nustraksėjome per sniegą. Nerimtai atrodėme. Priėjome perėją. Liko užkilimas. Po truputį kilome ir užkilome: akmenimis samanomis. Pati perėja labai siaura. Vos sutilpome. Nesinorėjo žiūrėti į apačią. Atrodė kaip baisesnis Obylojuko variantas. Bet kol valgėme ledus, chalvą dar buvome ramūs -nusileisim. Čepulis startavo pirmas ir nuo vidurio labai stataus leidimosi išgirdom jo beviltiškus riksmus – ledas... įstrigome, o po kiek tai laiko nuriedėjo kūlversčiais jo kuprinė ir jis pats čiužtelėjo ledu žemyn iki sniego, kuris jį sulaikė. Rodos gyvas ir sveikas. Pamažu nusileido žemyn. Tada mes visi, o vieną tokiu pat būdu: pradžioje beveik stačiai per riedančius akmenis ir slenkančią žemę, paskui palei uolos kraštą iki ledo pradžios. Tada numetėm kuprines dar slinkome visokiais būdais rankomis kojomis ir užpakaliu iki sniego pradžios ir tada juo nusileidome. Kuprinės skriejo visokiausiais viražais kai kurių gana sėkmingai užstrigo. Artūras norėdamas pasiimti ją vėl netyčia paleido ir ji dar vartėsi šokinėdama per akmenis žemyn. Pribėgęs Adomas pagavo ir užuodė alkoholio kvapą sklindantį iš Artūro kuprinės. Sudužo Artūro siurprizas. Kitų nuostolių irgi būta: kam sagtis, chalvos indelis ir nubrozdinimai. Einant paskui Artūrą sklido malonus kažkokio spiritinio gėrimo kvapas ir jis dar erzino:
    - Na, atspėk, kas buvo?
    O buvo Porto vynas. Sustoję pailsėti ant plokščio didelio akmens dar išsiurbėme jo likučius iš maišo. Toliau čigonų taboro vaizdelis, nes pašvietė saulė, įsigiedrijo ir atsivėrė nuostabūs vaizdai. Šildėmės, džiovinomės, ilsėjomės. Jau vakarėjo, o dar ne stovyklavietėje. Išėjome jos ieškoti palei upę žemyn. Dar daug leidomės, ėjome takeliu, per brūzgynus palei upelį, kol jau vėlai apie aštuonias priėjome simpatišką stovyklavietę po dviem maumedžiais. Dabar Adomas verda košę, laukia antra nesudužusi Artūro siurprizo dalis ( čipsai Pringls). Upelyje labai šalta maudytis, bet kai kurie simboliškai nusimaudė. Įspūdžių daug, perėja sunki, vaizdai nuostabūs. Verta buvo bristi per pelkes, eiti per stlaniką, kad pamatyti Muiskyj Gigant kuris išdidžiai grėsmingai rūkė baltus debesis.
    P.S. Marius Č., Artūras ir aš pagaliau pamatėm paslaptingąjį cyplį.
    Reda

    2005.07.05 (antradienis)
    Mariui ryte teko budėti todėl jis nieko neklausęs savaip sureguliavo žadintuvą ir visi atsikėlė gerokai vėliau nei įprasta. Oras buvo puikus – vos ne pirmą kartą iš pat ryto švietė saulė. Pavalgę perlinės košės ir išgėrę arbatos niekur neskubėjome – sėdėjome saulės atokaitoje, plepėjome ir džiovinome rūbus. Nakvynės vieta atrodė kaip tikras rojus – net uodų nebuvo!
    Į žygį susiruošėme tik 15 min. po 12 val. Bambukojaus upės slėnis nepaprastai gražus, kalnai aplinkui aukšti nuobiringais šlaitais ir stačiomis viršūnėmis. Šiandienos ėjimas buvo vienas malonumas – radome takelį, vietomis šokinėjome palei upelį per akmenis, kartais kirsdavom nedideles pelkutes. Ėjome tikrais vieškeliais palyginus su Mujos slėniu ir jo didžiulėm pelkėm bei klaidžiais miškais.
    Per valandą įveikę 2,4 km Bambukojaus upės viduryje (beveik) ant didelio akmens sukirtome dešrą su džiovinta duona ir sausą sūrelį – įprastinius pietus (tiesa dešrą mainom su lašiniais).
    Po pietų toliau smagiai leidomės Bambukojaus slėniu lydimi saulės. Tačiau saulė neužilgo užleido vietą žopai ir ėmė lyti. Gerai, kad ne per ilgai. Po 16 val., nustojus lyti, nutarėme dairytis vietos stovyklai įkurti. Neužilgo radome salą išplatėjusioje upėje, į kurią nustraksėjome kyšančiais akmenimis. Tik pririnkus malkų ir pastačius palapines, apsiniaukė dangus ir žopa parodė ką gali – ėmė kaip reikiant lyti. Sulindę į palapines laukėme kol nurims.
    Nurimo už 1,5 ar 2 val.
    Gerai, kad malkos apdairiai buvo uždengtos nuo lietaus, tad budintis Marius greitai išvirė skanios bulvių košės, kurios gavos kiek per daug.
    Po arbatos gėrimo ceremonijos Adomui atėjo metas ištraukti savo siurprizą. Jis baisiai nenorėjo iš anksto išsiduoti, o mūsų spėlionių nei patvirtindavo nei paneigdavo. Galiausiai pasiėmė puodą ir visus mūsų puodukus ir viską nusinešė į kitą salos pusę. Ten kažką darė gerą pusvalandį. Grįžęs parodė pakelį iš kurio paaiškėjo, kad taip paslaptingai jis ruošė žėlė! Tačiau žėlė niekaip nenorėjo stingti, puodelius upėje laikyti buvo neįmanoma (nuo stovyklos įkūrimo vanduo pakilo -0,5 m ir vis dar kyla), tad Adomas padalino visiems siurprizo priedus – po obuolių džemo pakelį ir kelis saldainius (ale Rafaelo, bet lenkiškas). Priedus daug nelaukę suvalgėme, o žėlę palikom puodeliuose iki ryto – gal sustings.
    Artūras

    2005.07.06 (trečiadienis)
    Mūsų rytas prasidėjo nuo Redos budėjimo ir mano vakarykščio siurprizo – žėlė – sustingimo proceso įvertinimo. Sustingimas, švelniai sakant, iš viso neįvyko, tad ryte visiems teko išgerti šaltą aviečių kvapo kompotą, turėjusį būti žėlė. Ale mat jį bala. Kompotas irgi buvo pusėtinas. Susipakavus daiktus ir susirišus kuprines nustatėme, kad atsitiko mūsų gyvenimo vieną naktį saloje nenumatytas dalykas – iš salos teko bristi, nors iš vakaro į ją patekome per išlindusius akmenis. Paprasčiausiai, kai žopa pylė visą naktį, vandens lygis pakilo kokius 50 cm. Čepulis su Tėvu dar bandė perstriksėti apsemtais akmenimis. Jiems tai pavyko, nors nežinia kiek jų kojos liko šlapios. Toliau kelias Bambukojaus upės slėniu, link upelio Uglovoj (kampinis tipo). Paminėsiu, kad Sonata pakeliui įvirto į upelį ir prisėmė batą. Visu slėniu palei upę kalvomis aukštyn žemyn, takeliui vis pasirodant ir toliau dingstant (ir taip kelis kartus), upei priartėjant ir nutolstant pasiekėme pietavimo vietą – trobelę. Sukorėme 4,8 km.
    Čia pietūs. Vėliau pasisėdėjimas trobelėje, tikintis, kad eilinė užslinkusi žopa praeis. Tačiau ji tik apsiramino. Teko eiti jai dulkiant.
    Ir vėl takelis dingsta, atsiranda ir taip toliau. Galiausiai išsirovėme į šlaitą, kuriame kadaise degė miškas, o dabar kyšo dalis nudegusių medžių, dalis gyvų ir visa žemė padengta kerpių kilimu – tokiu storu šlapiu ir slidžiu. Tačiau viskam ateina galas, ir mes, sukorę 11,4 km pasiekėme norėtąją stovyklavietę prie upės Uglovoj. Vos įkūrėm stovyklą, tuoj atėjo žopa ir ant visų pradėjo myžti. Iš pradžių nesmarkiai, po to vis stipriau. Trejetas cukrinukų sulindo į palapinę, o aš su Sonata pradėjome krauti antižopinį laužą. Po valandos žopa išsimyžo, o visa šutvė šlapių viščiukų puolė džiovintis, virti valgyti ir taip toliau. Tada atėjo eilė mano siurprizo antros dienos daliai – Kruvinajai Meri. Iš pomidorų pastos išviriau pusę puodo šnypštalo, panašaus į pomidorų sultis. Kiekvienam pusė puodelio to birzgalo, į puodelį 2-3 kamšteliai skiesto spirito, ir taip tris kartus. Siurprizas gavosi pusė bėdos. Rezultate VISKĄ išsidžiovinome, o miegoti nuvarė sekantis žopos protrūkis, kuris panašu, tęsis visą naktį.
    Adomas

    2005.07.07 (ketvirtadienis)
    Taigi žopa yra žopa ir žopino ta žopa visą žopiną naktį, ir net ryte žopino. Ir nesimatė žopos galo. Bet Sonata didvyriškai atsikėlus, net sugebėjo iš išvakarėse sudžiovintų malkų išvirti košės ir arbatos. Tada mes su Adomu nuėjom įvertinti "brodo" per Uglovoj "upeliuką".
    - Jei norim nuskęst, galim eit, neverta ir bandyt, – tarė Adomas, ir jis buvo visiškai teisus. "Upeliukas" – šniokščianti apie 20 m pločio kalnų upė, milžiniška jėga varė savo vandenis į Bambukojų. Ir čia liktų tik plaukti.. arba skandintis. Be to žopos dėka vandens lygis per naktį dar pakilo.
    Taigi ne pagal planą nusprendėm kilti "upeliu" aukštyn, tol kol rasim "brodą". Surinkom savo šlapią mantą ir per šlykščiai šlapią taigą ir dar žiauriai besišlapinančią ant mūsų žopą, patraukėm aukštyn. Per 1,3 km užkilom 100 m. Uglovoj "upeliukas" prasigraužęs kanjoną, atrodė ne tik, kad nepereinamas, bet ir nepasiekiamas – 50 m aukščio uolos stačiai leidosi žemyn, kurias skalavo nerimastinga, nenumaldoma upės srovė. Kilom samanotu sudegusiu maumedynu su stlaniko priemaišomis. Ties vienu kanjono kraštu pamatėm, kad upė daro vingį, ir čia susidariusios kelios salelės, kuriomis tipo galima pereiti upę! Šiaip žadėjom figarinti 4-5 km iki upės vidurio...
    Su Adomu nubėgome iki kito upės šlaito įvertinti situaciją ir nusprendėm, kad rizikuoti verta. Taigi, stačiu šlaitu per krūmus nusileidome prie upės. Apačioje neatrodė taip viskas paprasta, apniko abejonės, nes srovė iš tikrųjų buvo galinga ir nesutramdoma. Bet pamatavę gylį (iki kelių ir daugiau), prisikirtę pagalių atramoms, pradėjom vieną iš rizikingiausių šios kelionės etapų.
    Visų pirma reikėjo patekti į pirmą salelę. Stingdantis vanduo ir iš koto verčianti srovė, bandė iš paskutiniųjų pargriauti ir nusinešti mus. Pirmą etapą be didelių nuostolių (Reda biški įkrito smarkiau) įveikėm. Truputį išaugo pasitikėjimas savimi ir upė nebeatrodė tokia baisi. Sekantis etapas prieš srovę kokius 10 m iki kitos salos – irgi pusė velnio. Aš ėjau pirmas po to Adomas su Sonata ir galiausiai Tėvas su Reda. Liko pats baisiausias etapas, kur upė nevaldomai varė savo vandenis ir srovė iš tikrųjų buvo nerealiai stipri. Be to kojos permirkusios šaltam vandenį prašėsi šilumos. Nors, tiesa pasakius, dėl adrenalino pertekliaus to šalčio kaip ir nesijautė. Pasinaudoję akmeniu, kuris truputį prilaikė srovę pakilome dar 10 m aukštyn upe. Reikėjo pereiti iki trečios salos. Pirmas bandžiau aš, bet žengus žingsnį, nors ir buvau gerai įsirėmęs į pagalį, srovė pagavo ir partrenkė mane. Vos spėjau grįžt prie akmens. Ir tik atėjus į pagalbą Adomui su Sonata, visi 3 šiaip ne taip perbridom pačią baisiausią dalį, bei su mietais padėjom perbristi Artūrui su Reda. Čia buvo giliausia vieta – iki šlaunų viršaus. Po to liko nebetoks sudėtingas paskutinis etapas – 5m prieš srovę ir 5 m link kranto. Srovė čia buvo silpnutė ir krykštaudami iš džiaugsmo mėtėm pagalius ir ropojom į krantą (status kerpėtas skardis apie 170 m aukščio). Kojų nesijautė. Tos samanos ir kerpės atrodė tokios šiltos. Tik dabar pasijautė, kad visą tą laiką mus dar iš viršaus merkė žopa. Berods atrodė va taip:
    Tik persikėlę supratom su kokia stichija turėjom reikalą ir kaip mums pasisekė. Užkilę į viršų užsikūrėm laužą, net žopa biški prasigiedrijo. Išsivirėm arbatos su spirituku, užkandom dešros su chalva ir česnaku, ir geriau pasidarė. Taigi liko grįžti be reikalo nufigarintus 1,5 km link upės. Kelio nebuvo (iš pradžių) per stlaniko sąžalynus. Po to iš kažkur atsirado "autostrada". Kaip Tėvas paaiškino jos prigimtį "iš pradžių eina elnių banda, tada tut atkuda nevazmis atsiranda meška ir ji baisiai išgąsdina elnius, kad šie apsišika (tuo paaiškinamas nerealiai gausus elnių išmatų kiekis ant kelio) ir pradeda bėgti vorele, taip ištrypdami kelią. O po kurio laiko baimė praeina, jie vėl sau bindzena, kas kur nori, ir taip kol jų neišgąsdina kita šleivakojė".
    Taigi, merkiant žopai mes nusileidom iki "gerai išdegusio miško". Čia keliukai dingsta, bet jų ir nereikia, bo net samanos ir kerpės išdegusios. Gruntas kietas, krūmų ir medžių nėra. Ėjimas tiesiog pasaka. Atsivėrė gražūs vaizdai (žopa biški pasislėpė). Matėsi Bambukojaus slėnis su miškingomis kalvomis, matėsi ir mūsų perėja – rytdienos tikslas. Eiti pasidarė linksmiau. O dar pakeliui priėjome alaus upę ir spanguolių pievelę – vabšče tingulys apėmė, net saulutė šyptelėjo. Perėję pelkę ir kirtę upelį (Sonata tik biški ant rasto kažko pasėdėjo), atsitrenkėm į vieną iš Bambukojaus "rankovių". Priekyje matėsi grozna žopa (net su perdimais). Todėl suskubom ieškoti vietos nakvynei, ir vos suspėjom surast neblogą vietelę miške prie upės ir pastatyt palatkes, kai pratrūko. Bet lijo neilgai. O po medžiais ir nesmarkiai. Bet už tai po to žopa staiga plyšo ir pasimatė žydri dangaus lopinėliai, pašvietė saulė. Upės vanduo pasidengė garų tumulais. Visas miškas žibėjo tūkstančiu rasos deimantukų. Buvo sukurtas antižopinis – pionieriškas laužiukas (biški mažesnis už antižopinį laužą). Prie jo iškart išsirikiavo kojinių, batų ir kitų skudurų virtinės. Išsimaudėm (nuinafig koks vis dėlto šaltas vanduo). Pavalgėm kažkodėl labai skanios grikių košės ir Sonata ištraukė siurprizą – Vanataliln stiklinį butelį ir imbierinių sausainiukų. Afiget kaip skanu! Svarbiausia, kad butelis išliko gyvas po Sonatos kupriako skrydžio nuo perėjos (skirtingai nei Tėvo)! Biški apsvaigę pastovėjom prie laužo, gerdami už saulę, upę, žemę. Po to biški pasėdėjom. Tiesa, buvo vėl pradėję lyt, bet trumpam. Priekyje matosi žydrynė ir yra vilties, kad gal šią naktį nelis.
    P.S. dar vienas burundukas burundzena apie stovyklą.
    Marius

    2005.07.08 (penktadienis)
    Atsikėlėme todėl, kad Reda pradėjo lakstyti aplink stovyklą ir atidarinėti palapinių užtrauktukus. Viena iš priežasčių buvo tai, kad ji pati šiek tiek pramiegojo (mat buvo jos budėjimo diena), o pati svarbiausia priežastis ta, kad švietė saulė, dangus buvo mėlynas su baltais debesėliais, dėl to ir smagu buvo. Pavalgę miežinės košės ir išgėrę kavos (Čepulis arbatos), patraukėme savo antrosios per visą kelionę perėjos link. Nors ji ir ne 1b, o paprasta, nekategorinė, bet vis dėl to perėja. Iki perėjos kilome į viršų per stlaniką, toli slėnyje sėdėjo mėlyna žopa. Pakeliui pietavome prie ežeriuko, o vėliau vėl ėjome per stlaniką, akmenis, kerpes, tai keliuku, tai be keliuko. Pati perėja pasirodė esantis plynas laukas su žliugsinčia pelke. Viršuje valgėme chalvą sėdėdami tarp ružavai žydinčių gėlyčių ir miniatiūrinių stlanikiukų. Apačioje driekėsi Tulujos slėnis, apaugęs maumedžiais ir krūmais. Nusileidę nuo perėjos žemyn akmenimis, perėjome Tulujos upę ir ėmėme leistis palei ją žemyn. Iš pradžių kelias panešėjo į kalnų autostradą, kuria lengvai gali eiti posūkiuose aplenkdamas stlanikus. Vėliau įmaurojome į berželiais apaugusią pelkę, kurioje kiekviena žemesne vieta tekėjo vanduo. O po to vėl išėjome į sausesnį keliuką ir ėjome tol, kol radome vietą nakvynei. Reda virė žirnių košę.
    Sonata

    2005.07.09 (šeštadienis)
    Dienos pradžia standartinė. Sonatos budėjimas, košės valgymas ir arbatos gėrimas, daiktų kraustymas ir sukraustymas į kuprines. Tik va, toliau sekantis, dienos planas nestandartinis. Nusimato nueiti net 14 km. Prisimenant, kad keliai ir takeliai čia linkę pranykti vos atsiradę, kad stlaniko, užvartų ir pelkių gausybė – tai pasidaro visiškai nemažas atstumas. Pajudėjus iš pradžių takas buvo, tačiau standartiškai dingdavo priėjus bet kokį upelį ar pelkę. Iki Tulujos kanjono jį dar šiaip ne taip surasdavome. Išėjus apie 9:00 ir nusikapsčius apie 2,5 km laikas buvo 11:20. Neblogai. Paskui laikas pasimetė. Pietūs – keli kilometrai už kanjono prie upės ant akmenų. Čia buvo suvartota paskutinė chalva. Nors budėjo Sonata, pietus supjaustyti ir paruošti teko visiems draugiškai. Sonatai – prieš kelias dienas buvusio intensyvaus pasivaikščiojimo ir šios dienos saulės pasekmė – kraujavimas iš nosies. Aišku, sloga čia irgi prisidėjo. O šiaip, užbėgant už akių, pora aspirino ir viena paracitamolio tabletė pastatė viską į savo vietas. Taigi, po pietų toliau, tik šį kartą ėjimas tiesiog mišku, pelke arba žvėrių takais. Pastarieji, kaip taisyklė makaluojasi bet kaip, vis keičia kryptis. Todėl rezultate – eiti tiesiog tiesiai. Žinoma, lyg ir žmonių mintas takas atsirasdavo – tačiau vėl greitai dingdavo.
    Apie 15:00 priėjome nedidelį Mister X1 upelį. Vat tai tau – per jį teko bristi, kas nebuvo numatyta. Toliau sekantis upelis X2, sekantis X3, bridimas per nerealius šabakštynumo senmiškį, vėl upelis ir staiga – kirtimas. GPS iki taško, kur turi prasidėti kelias per upėje, rodo apie 600 m. Kirtavietėje – net puikiausia (pagal vietinius kriterijus) autostrada. Liko nueiti iki Tulujos atšakos. Čia kelias iš tikro toliau ėjo upe. Ką gi – stovykla kirtavietėje ant visureigio kelio – ne pats blogiausias variantas. Rezultatas – nueita net 14,6 km – o lia lia.
    Adomas

    2005.07.10 (sekmadienis)
    Iš pat ryto vėl švietė saulė. Jau trečią rytą iš eilės. Puiku. Po pusryčių visi tingiai gurkšnojame arbatą ir blevyzgojom apie viską po biški. Niekas neskubėjo pakuotis, nors iki pietų planavome nueiti 4,5 km iki tilto per Tulujos upę. Tai būtu nedaug, bet mūsų laukė miškas palei upę be takų, pilnas virtuolių ir neretai užpelkėjęs. Man ir dar jautėsi vakarykštis 15 km pasivaikščiojimas po kemsynus ir krūmynus, tad skubėti į juos šiandien iš ryto noro nebuvo.
    Apie 10 val. Šiaip ne taip, susipakavę (aš priverčiau visus laukt) kirtimu patraukėme į rytus link kelio Taksimo – Irakida. Prasibrovę pro pirmą beržynėlį (aišku pilną išvartų) išėjome …… ant kelio!!!! Tai buvo neblogas pažvyruotas kelias einantis mums reikiama kryptimi. Tikra dovana sekmadienio ir paskutinės žygio dienos proga. Nušokavom kaip zuikiai ir truputį po 11 val. buvome ant medinio tilto per Tulujos upę. Pakeliui pasitaikė ir pirmieji žmonės po ištisų dviejų savaičių (neskaitant mūsų pačių) – mašinų vairuotojai. Panašu, kad kairiajame Tulujos krante ruošiamas kelias į naują šachtą, nes ant šlaito matėme buldozerį stumdantį akmenis.
    Tuluja po tiltu buvo gili ir skaisčiai melsvai – žalia. Norėjosi nerti.. bet vanduo toks šaltas. Vietų palapinėms netoli tilto nesimatė, vien tik skalda ir pakrančių šabakštynai. Radome vietos porai palapinių ant šlapios žemės (aplink viskas buvo sausa). Išdrabstę visą kuprinių turinį aplink palapines be tentų, kiek patinginiavom saulėkaitoje (vis dar švietė saulė, o danguje nebuvo nei vieno debesėlio), pavalgėm pietus kaip ir visada – lašinių su džiovinta duona ir česnaku. Per pietus sudorojom paskutinį šokoladą. Po pietų aš ir Marius susiruošėme į Irakidą tartis, kad "vachta" mus nuvežtų į Taksimo. Vachta vežioja darbininkus iš miestelio į šachtas. Sekdami sportsmeno – skorochodo Beketavo aprašymu patraukėme nuo tilto keliu ir iškart į dešinę atšaką. Toje pusėje dar ryte matėme kažkokius statinius. Paėję apie 1km, kelkraštyje aptikome paminklą – antkapį padarytą iš metalo plokščių. Ant jo buvo apie 45 m besišypsančio vyriškio nuotrauka. Prie metalinio antkapio atremtas mašinos vairas, o šalia nemaža krūva tuščių butelių. Pažvelgus peršasi nemaloni išvada – nuvažiavo nuo kelio ir nusivertė nuo šlaito, nes buvo girtas. Bent jau man tokią mintį perša šalia gulintys tušti degtinės buteliai. Nors virš antkapio didžiulis nuobirynas – gal tai ir buvo nelaimės priežastis. Dar už kilometro priešais mus pasirodė Uralas su keleivių kabina vietoj kuzavo. Ant šono puikavosi užrašas "Vachta". Sustojo. Vairuotojas, kurį vos buvo galima girdėti per variklio gausmą, paaiškino, kad ten kur einame jokios dispečerinės nėra, o ji yra Irakidoje, už 10 km. Pamastę mažumėlę susėdome į keleivių kabiną. Važiavo pora šachtininkų rusų ir pora šachtininkų buriatų (pastarieji buvo su šalmais ir lemputėmis). Dar važiavo vaikinas geologas. Jis, mūsų klausinėjamas, papasakojo apie vietinę kalnakasybą. Pasirodo, kad iš kalno, prie kurio mes sustabdėme mašiną per metus išgaunama apie 2,5 t aukso, o iš viso Irakidos kasyklose – apie 5 t. Iš 1 t uolienos gaunama 20 g aukso ir 10 g sidabro. Tačiau sidabro iki galo vietoje negrynina – neapsimoka, kažkur išveža. O auksą išgauna fabrike, kuris yra pakeliui į Irakidą. Su vachta užvažiavome link šachtų nr. 42 ir 43. Netoli jų yra net bendrabučiai (mediniai), kur gyvena darbininkai, kai kurie net su šeimomis. Dalis dirbančių gyvena Irakidoje. Iš vienos šachtos į kitą su vachta vežė bulves ir kažkokius plaktukus (specialius). Geologas papasakojo, kad aplink kalną yra devyni šachtų aukštai, jos iki 2 km gylio. Dirba jose kiaurą parą ir kiaurus metus. Besipurtydami žvyrkeliu pasiekėme "aukso fabriką". Pravažiavome KPP (kontrolinis praleidžiamasis punktas – išvertus) ir nurūkome į kaimą. Irakinda pasirodė visai nemaža, dviaukščių medinių namų gyvenvietė, kurios žvyringoje centrinėje aikštėje ant postamento stovėjo vienas pirmųjų garvežių ir paminklas antrajam pasauliniam karui nuklotas dirbtinėmis gėlėmis (žvaigždė ant betono luito). "Buriatzoloto" firmos administraciniame pastate radome dispečerinę, kur po Putino portretu sėdėjo ūsuotas vyriškis ir kompu žaidė kortomis. Jis ant mažyčio lapelyčio užrašė "penki lietuviai" ir padėjo prie klaviatūros pareiškęs, kad vachtos vairuotoją informuos. Dar patikslino, kad ir šiaip vachtą galima važiuojančią susistabdyti! Nors Taksimo atsakingi žmonės nurodė būtinai užsiregistruoti Irakidoje. Deja.
    Po pseudoregistracijos nupėdinome į parduotuvę, kur buvo visko išskyrus kondensuotą pieną ir ledų (kefyro, aišku, irgi). Pripirkome lauktuvių sau ir likusiems prie Tulujos upės. Eidami keliu iš Irakidos tikėjomės kažką susistabdyti. Bet "tranzas" buvo blogas. Mašinų (sunkvežimių, pazikų) buvo daug, bet niekas nestojo. Pasak GPS iki tilto per upę buvo 9,1 km. Tranzuojant su maišeliais rankose kepinant saulei nuėjome apie 5 km iki pat aukso fabriko. Jame viskas garsiai bildėjo, darbininkų matėsi vienas kitas ir tie patys nelabai užsiėmę. Fabrikas apskritai man nebuvo panašus į fabriką – tiesiog chaotiškas medinių ir skardinių pastatų rinkinys šalia kelio. Paskutinė viltis, kad kažkas mus paveš buvo tas pats KPP esantis už fabriko (ar prieš einant iš kitos pusės). Ten mažumėlę nustebo – kaip mes patekome į "slaptą" teritoriją – čia juk auksą išgauna. Bet paaiškėjus, kad atvažiavome su vachta, nusiramino ir patikino, kad artimiausias transportas reikiama kryptimi bus tik vėlai vakare. Žvilgtelėję į GPS nukiūtinome link Tulujos. Jau buvom nutarę paragaut nešamų lauktuvių, kai mus pavijo viliukas ir net sustojo! Vairuotojas pareiškė, kad iki tilto nevažiuoja. Važiuoja į 39 šachtą, bet sutiko mus pavėžėti. Šachta nr. 39 buvo kaip tik ten, kur mes bandėm iš pradžių nueiti, tai reiškia, kad mus pavežė beveik iki pat tilto. Pakeliui dar vairuotojas papasakojo, kad pernai čia buvo net 15 žmonių grupė iš Lietuvos. Dar jis papasakojo apie neseniai rastus senovinius piešinius urve. Grįžę stovyklon radom Adomą, Redą ir Sonatą stipriai tinginiaujančius. Su Mariumi bandėme išsiderėti, kad nereikėtų rytoj mums budėti – tiek lauktuvių parnešėm! Deja, mūsų pastangų bendram mūsų gerbūviui niekas neįvertino ir kauliukai lėmė, kad rytoj anksti ryte teks keltis man. Vakare valgėm perlinę košę, gėrėm alų ir vyną, smaguriavome šokoladu ir meduoliais. Vakaras buvo saulėtas ir šiltas, o uodų ir moškių nebuvo. Paskutinis pasisėdėjimas kalnuose prie laužo buvo puikus.
    Artūras

    2005.07.11 (pirmadienis)
    Šiandien diena žadėjo būti nuobodoka. Paskutinis rytas kalnuose, vachtos laukimas ir ilga diena Taksimo stotyje belaukiant traukinio į Severobaikalską. Prasidėjo rytine koše, kuri niekam nelindo, po vakarykštės puotos su vynu ir šokoladu. Jo vakar aš atsivalgiau metams ir jaučiausi kaip drakoša šokolado bačkoje. Krapštėmės, krovėmės ir jau prieš aštuonias stovėjome ant tilto. Vachta nevėlavo ir sustojo mūsų pasiimti. Sonata spygavo iš džiaugsmo. Įlipome į Uralą – autobusą ir važiavome su įvairialype publika (vaikai, moterys, jaunuoliai ir seniai) iki Taksimo vingiuotu duobėtu serpentino keliu apie porą valandų. Buvo vieną kartą sustoję ant perėjos. Išlipom parūkyti ir pramankštinti kojų. Daugelis ant šalia kelio stovinčio akmens paliko cigarečių ar monetų. Tas akmuo ir aplink jį apmėtyta cigaretėmis, monetomis ir dar dvi matrioškos padėtos. Kažkokie šamaniški burtai. Jiems tai įprasta daryti , o mes neišdrįsome jų paklausti, ką tai reiškia. Atvykome į stotį anksti. Kasa, kurioje parduoda bilietus, atsidaro tik antrą valandą. Iki to laiko mes bandėme rasti informacijos apie vietines įžymybes – uolų piešinius. Apie tai mūsų bernams papasakojo kažkoks vyras iš viliuko. Visokių žygių vairuotojo paieška ėmėsi Adomas. Mes bandėme kitą kelią – ėjome į knygynus ir ieškojome vietinių žemėlapių. Knygynai savo vardo nepateisino – juose visko yra tik knygų mažiausiai. Nieko nepešę ir apėję daugelį Naujojo Taksimo parduotuvių grįžome į stotį. Pavyko gauti kažkokių bilietų be vietų į Severobaikalsko traukinį, kuris išvyksta 18:40 Maskvos arba 23:40 vietos laiku. Turim dar devynias valandas ir susigundėm uolų piešinių pažiūrėt. Nesisėdėjo mat mums stotyje ramiai. Pasisamdėm vairuotoją 350 rub už valandą ir nuvažiavome 18 km už taksimo. Pakeliui vairuotojas papasakojo, kad tie piešiniai – tai vietinio geologo, o ne senųjų evenkų. Mums buvo tas pats. Privažiavome vietą. Ten buvo įsikūrusi archeologų entuziastų tarptautinė stovykla, kuri tiesė "Darogi Baikala" – takelius prie žymių Baikalo vietų. Mums tai patiko. Išsiklausinėję budinčių archeologių apie piešinius, labai nesigilinę į jų šypsenas ir pasakymą, kad eiti daug – bėgte pasileidome link piešinių. Takelis (kol kas sutvarkytas) vis kilo į kalną ir kilo, kilo, kilo ir jau paliko nebe taip juokinga. Paskui jis perėjo į taip gerai mums pažįstamus nelabai aiškius takelius. Mūsų veidai raudo, prakaitas bėgo, susinervinimas kilo. Viskas buvo panašu į tai kad mes nieko nerasim. Po ilgoko kankinančio lipimo pamatėme kažką panašaus į uolą ant kurios gal ir galėjo būti piešinių. Vieni lipo į viršų, kiti kiek leidosi žemiau. Tie, kurie buvo viršuje, rado grotą su nuostabiais piešiniais (pav.kairėje).
    Tie kurie buvo apačioje irgi kažką rado ir mus šaukė, bet mes (Marius, Sonata ir Reda) nieko negirdėjome. Pusiau euforijoje apžiūrinėjome apipelijusias grotos sienas. Išlindome į šviesą ir pradėjome šaukti tuos, kurie apačioje. Artūras, pykčio apimtas, mane nutarė nukreipti keliu, vedančiu tiesiai nuo olos. Aš rėkiau ant jo kažką labai protingo. Nusileidę pamatėme panašius piešinius, kaip viršuje tik be užrašų (pav. dešinėje):
    Ir t.t. dar du pagaliukai ir rutuliukai nuteplioti raudonai. Visi nutarėme, kad geologas šį meną galėjo nuteplioti ir kiek žemiau. Kiek atvėsę, nusiraminę pradėjome leistis. Užgriuvome tiesiai ant dirbančių archeologių. Tiksliau mergiočių besimojuojančių kirviais ir statančių laiptus į viršų – prie piešinių. Entuziazmo jų akyse nematyti, sukaitę nusikalę, sako, kad ne pirmus metus stato tą Baikalo kelią. Pirma tiesė kelią einantį viršum – nepabaigė, dabar tiesia kelią einantį apačia – tikisi pabaigti. Dar sutikome vokietę besidarbuojančią tose mini BAM'o statybose. Jie puikiai kalbėjo rusiškai ir paaiškino mums, kad čia dirba kaip savanoriai. Ir dar dirbo amerikietės. Sveikintinas toks ryžtas. Kas palengva, kas galvotrūkčiais nusileidome žemyn. Budinčios archeologės merginos ir mūsų vairuotojas nuoširdžiai šypsojosi, vaišino vandeniu ir klausinėjo įspūdžių. Čepulis buvo įsiaudrinęs dėl jį sukandžiojusių bimbalų. Man kelionę dar atpirko rastas retas grybas. Grįžome į stotį. Vairuotojui sumokėjom beveik už 3 val. 900 rub. Tada prasidėjo stoty trynimosi programa: alus, kava, sasiski v teste, kortos ir žurnalai. Keturiese, be manęs, žaidė prefą. Iš šalies žaidimas atrodė taip: sėdi trys dundukai nemokantys žaisti ir meistras Adomas visus tėviškai burbėdamas, grasindamas ar gražiuoju mokantis žaidimo subtilybių. Čepuliui nedaeina – tai jis tik juokiasi. Sonata dar bando kai ką įsisavinti, bet ir jai ne viskas daeina tai ir ji juokiasi. Artūras bando protestuoti, bet nieko neišeina – vis tiek kaltas, kad pas Adomą raskladas blogas. Retomis Adomo rūkymo pertraukėlėmis visi sužaidžia partiją be jo suvoliodami durnių ir labai patenkinti. Grįžta Adomas ir prasideda "rimtas" žaidimas. Aš tuo tarpu perskaičiau apie švyturius, vikingus ir smėlį. Pagaliau atvažiavo traukinys. Susitalpinom į pirmą vagoną, viršutines lentynas ir užmigome.
    Reda

    2005.07.12 (antradienis)
    Ryte visus pažadino pravodnica liepdama keltis, nes tuoj privažiuosim paskutinę stotelę – Severobaikalską. Iš traukinio išlipome ganėtinai apsimiegoję ir apspangę. Pasidėję kuprines bagažo skyriuje ir prieš tai iš jų išsitraukę maudymkes su rankšluosčiais, iškeliavome į miestą paieškoti vietelės, kur galėtume ramiai išgerti rytinės kavos ar arbatos. Po ilgų klaidžiojimų pagaliau išsirinkome kavinukę šalia centirnio žiedo, kurioje atsigėrėme kavos, arbatos, suvalgėme bulkučių bei paragavome vietinio patiekalo pavadinimu 'pozai', kuris pasirodė besantis didelis koldūnas su mėsa viduje, virtas ant garų. Užsukę į vietinį knygyną, nukeliavome į vietinį muziejų apie BAM'ą. Čia šio muziejaus direktorė gerą pusvalandį mums pasakojo apie BAM'o statybos ypatumus Buriatijoje. Galėjo papasakoti ir dar daugiau, tačiau mes išskubėjome stoties link, iš kur išvažinėjo mikroautobusiukas į mineralinių vandenų maudykles "Goudžekit". Iki maudynių važiavome apie 1 h. Maudyklėmis pasirodė besantys du mineralizuoto vandens baseiniukai, iš kurių viename buvo 380C temperatūra, kitame šiek tiek žemesnė. Maudymasis tuose baseinuose pasirodė besantis tikrai geras daiktas, visi atsigavome, palengvėjome ir suminkštėjome. Po to nuėjome į namo rūsyje esantį barą, kuriame papietavome suvalgydami keptą tešloje omulį bei išgerdami kompoto ir alaus. Ketvirtą valandą atvažiavo mikriukas, kuriuo grįžome į Severobaikalską, pasiėmėme kuprines ir išvykome į Nižneangarską laukti raketos. Vakarą praleidome prieplaukoje pilnoje veikiančių bei surūdijusių laivų, ant Baikalo kranto pilno stiklo duženų virėme sriubą (kopūstų su ryžiais), gėrėme arbatą su kondensuotu pienu ir bandelėmis. Vanduo buvo pilnas kažkokių tamsių šiukšlių, tačiau vietinėms pupytėms tai buvo nė motais – jos šokinėjo ir linksmai maudėsi bangose. Raketa vėlavo daugiau nei valandą, prieplaukoje jos laukė žmonės. Laivo laukėme ir mes, nes girdėjome kad jame galima būtų pernakvoti. Tai pasirodė besanti gryna teisybė – už 300 rub. mus įsileido į vidų , kur mes ir miegojome įsitaisę kiekvienas ant 4 minkštų kėdžių. Beje, žmonės iš laivo sakė, kad Olchono vartai yra uždaryti, todėl raketa į salą neužplaukia, nebent susitartum su vietiniu kateriu, kad jis tave paimtų. Viso to priežastis – tiesiamas kabelis. Taigi, kol kas neaišku, ar mes iš viso pateksim į Olchoną, o jei nepateksim, tai ką veiksime toliau?
    Sonata

    2005.07.13 (trečiadienis)
    Tai va, miegojom traukiniuose, lėktuvuose, autobusuose, mašinose, bet pirmą kartą teko miegot "Kometa – 15" raketoje. Išsimiegojom, kaip namie. 6 val. pažadino Adomas, desperatiškai bandantis išsilaužti iš kometos, kad galėtų atlikti gamtinius reikalus. Kol jo neišleido kapitonas. O žmonės prie laivo pradėjo rinktis 6:00 nors išplaukia tik 7:50, o jau puse septynių visi sugužėjo į vidų. Karoče nėra čia jokios tvarkos: visi sėdi ir lenda kur nori ir kaip nori, įgula rūko, geria arbatą. Blyn, pas mus į laivą net kojos neleistų įkelt be priežiūros. Gerai kad spėjom vietas užsiimt. Išplaukėm 7:50 be jokio perspėjimo, be nieko, tiesiog pyst ir nuplaukė nuo kranto. Ir pamčialis link Severobaikalsko. Žmonių jau Nižneangarske įlipo nemažai, o Severobaikalske – dar krūva. Bet vietų būtų drąsiai užtekę dar antra tiek chebros priimt. Sumokėjom iki Baikalsko (prie Listviankos), bo į Olchoną tipo neplaukia (po 1350 rub. + 300 rub. nakvynė). Po 2 val. pasakė, kad yra šansas nuplaukt į Olchoną, bo iš ten kateris atplukdo 2 žmones ir gal mes tilpsim. Paprašė (pravadnica), kad mes tai išaiškintumėm 2 baskų separatistams, kurie apsimetinėja vokiečiais. Plaukti raketa tai tas pats kas traukiniu važiuot, tik per vandenį. Vaizdas aišku gražus – kalnai palei abu Baikalo krantus. Po to gal valandas 2 plaukėm rūke – nifiga nesimatė. Po to kažkoks diedas su valtele prifigarino paimt kažkokio krovinio. Tiesa, Adomas žiauriai išalko ir privertė traukti lašinius. Lašiniai su kopūstu ir džiūvėsiais + desertui keksiukas – cool! Ypač valgant aukštos klasės laive – "Kometa-15", kur yra baras, o jame alus už 40 rub. keksiukai, šokoladukas ir riešutukai, ir užmigus barmenė. Priplaukėm visai šalia vakarinio Baikalo kranto ir plaukiam gal 200 m nuo kranto. Dar vienas diedas su valtele prifigarino, fig znajet ko. Ir apie 3 val. (nors turėjom 2) buvom prie Olchono salos. Mus persodino į plaukiantį keltą, kartu perlipo ir du vokiečiai (baskų separatistai). Kai pamatėm plikas, uolėtas, žole apaugusias pakrantes, atšiaurų skandinaviškų šcherų vaizdą, noras kilo plaukt toliau, bet surizikavom. Boba babkių, aišku, negrąžino (1250 rub.). Bo tai yra Rusija ir "biliety probity". Nors iš tikrųjų tas laivas laisvai galėjo sustoti Chužyro uoste, bet vot blin rusai yra rusai…
    Tai va, persodino mus į keltą, kuris plaukė į kontinentą, o į raketą peršoko išsigandusių, paklaikusiomis akimis turistų (pagalvojom, kur mus velnias nešė). Keltas, labai įdomiai mokantis plaukti tik į vieną pusę, neapsisukinėja. Taigi mašinos išvažiuoja tik atbuliniu.. Vaizdas geras. Vienai kitai užkliuvo veidrodėliai, bet pochui. Mašinos visos purvinos, kaip po ralio. Taigi nuplaukėm pirma į kontinentą, po to atgal į salą. Laive prisistatė kažkoks dėdė buriatas ir mielai mums papasakojo, kaip nuvažiuoti į Irkutską (autobusai 8:10 ir 3 val.) ir kad jis mus nuveš iki Chužyro (už kokių 30 km nuo perkėlos). Susėdom į seną autobusiuką sumokėjom po 70 rub. ir purvinu, tešlinu keliu per stepes patraukėm link kaimo. Vokiečiai turistai (pasirodo broliai – ne gėjai), papasakojo, kad jie trise plaukė Lenos upe apie 800 km, o po to dar tąsėsi po Baikalo Chrebetą. Sakė, labai pavargo ir prisikankino, ir taip pat kaip mes, neturėdami kas veikt iki sekmadienio nusprendė praleist Olchono saloje. Buriatas pripasakojo visokių dalykų: kad, tipo, lietus, kuris ką tik lijo nebelis, kad čia jie valgo trauklapius ir geria kažkokią arbatą iš kažkokių krūmų, kad dabar vyksta šamanų suvažiavimas, kad moterims negalima eiti prie šamanų olos, kad saloje gyvena lietuvių, 1 vokietė, rusų, buriatų ir t.t. 1500 žmonių, kad jis mus nuveš iki turbazės "Šamanka" – ten yra krūta – pirtis ir elektra. Elektros nėra visai arba tik dyzeliniai varikliai gamina vietinio tipo elektrą. Ir eina čia gult su tamsa o kelias su gaidžiais…
    Taigi, išmetęs rusų turistus prie kitos turbazės, autobusas nusileido į gražų slėnį – pušynas, smėlis, Baikalas, kalnai.. O bazėj "Šamanka" šeimininkė mums parodė 15 kabinų po 2 lovas kiekvienoj (kabina 2x3) ir už tokę chamurkę paprašė 500 rub. su maitinimu, 200 be ir 150 jei nesinaudosim virtuve. Mes atsisakėm jos paslaugų, tik sakėm užsisakysim pirtį vakarui (kitam) (pirtis 200 rub. valanda). O buriatas, aišku nepatenkintas, kad neįkišo mus miegot į tas chamurkes, (bet labai nesiparino) pasiūlė pirkt atgal iki Irkutsko bilietus už 400 rub. žmogui. O babkes išsikeist pasiūlė pas Nikitą, kurį čia visi žino ir jis gyvena už "kalniuko". Vokiečiai pasiliko, o mes nufigarinom Nikitos ieškot. Nuėję iki pirmos stovyklavietės (turbazės), paklausėm kur Nikita, o ten pasakė, kad tas Nikita nereikalingas ir jie gali iškeist babkes. Adomas išsikeitė 100 eur po 3400 rub. (keitė puse valandos, mat buriatas bėgiojo ieškodamas babkių, o Adomas žaidė stalo tenisą).
    Išsikeitę, atsisėdom ant kalnelio pasigrožėt vaizdu kol Adomas su Sonata sulakstė iki gastronomo maisto ir žuvies. Tada nuėjom ieškot vietos stovyklavietei. Pakeliui mus pralenkė 3 mašinos, iš jų iššoko 3 bobos "šamanės", kurios pakvietė ateiti į jų stovyklą penktadienį ir atlikti kažkokius abriadus, tipo yra net iš Kinijos šamanų privažiavę. Be to sakė, galima šiaip į jų stovyklą ateit – voleibol paigrat'. Aišku, Tėvas užsidegė iškart ten lėkt. Dar kol sėdėjom, buvo priėjęs diedas, kurį labai sužavėjo mano fotikas – ‘deržyš evo, kak ženskuju grud' , pasakė, kad yra kažkur karšti rodono šaltiniai, tik nuo jų vyrai tipo moterų nebenori. Pilnas pliažas buvo pristatytas palapinių. Ir teko tolokai paeiti, kol radom tinkamą, gražią vietelę 30m iki Baikalo. Miške prisirinkom pakankamai šapų ir malkų (nors buriatas sakė, kad čia jų nėra ir draudžiama kirsti, nes draustinis). Išsivirėm bulvių košės ir su šviežiai rūkytu (karšto rūkymo) bei žaliu biški pasūdytu (malosolka) omuliu sukirtom. O po to gėrėm arbatą su vafliukais ir žiūrėjom į besileidžiančią saulę už Baikalo kalnų. Lepota. Palatkės ant smėlio, miegot minkšta, Baikale tusujutsa žvejai – groja muzikėles ir kabina mergas. Vanduo šaltas, bet maudytis galima ir nifiga jis nėra toks skaidrus… labanakt...
    Marius

    2005.07.14 (ketvirtadienis)
    Ankstyvą rytą visus pažadino kaitri Olchono saulė. Marius pirmas įšoko į Baikalą ir po to išdūmė fotografuoti kaimo. Visi kiti po vieną lindo kelioms sekundėms atsigaivinti į Baikalą (ta procedūra trunka tikrai labai trumpai) ir pusryčiams suvalgę ryžių košės, sulaukę Mariaus pradėjome ekskursiją po Chužyrą. Palikę kuprines, pasiėmę brangiausius daiktus (Adomo kuprinę, Sonatos miegmaišį, striukes ir pinigines) patraukėm į "Šamanką" užsakyti pirties ir autobuso. Po to į kaimo centrą. Susiradom kraštotyros muziejų, kuriame sudalyvavom kaip rusai ekskursijoje. Iš pradžių kasininkė Adomą palaikė rusu, kuris vedė užsieniečius į ekskursiją, bet mes vieningai tvirtinome kad irgi rusai. Kasininkė nepatikliai pasakė, kad labai jau mes buržuaziškai atrodome. Ekskursija po aptriušusį muziejų buvo gana įdomi. Papasakojo apie buriatų kilmę, religiją, buitį. Sužinojom apie vietinį iš pieno varomą gėrimą – tarasuną. Neužilgo jo teko paragauti tikru vietinių valgių kavinėje. Šeimininkė labai maloniai aptarnavo. Gavom žuvies, skanios arbatos su pienu, sūrio, tarasuno ir pyrago (grynas lietuviškas trupininis). Aplinka rami, jauki. Tarasunas vidutinio bjaurumo – skanesnis už araką. Išmokome "bryzgat'" – geriant arbatą arba degtinę reikia bevardžiu pirštu įmerkti į gėrimą priliesti stalą (čia už šeimininką) po to pašlakstyti į orą (čia dvasioms) po to priliesti save (čia sau) ir dar tiek kartų kiek vaikų turi. Pasėdėjom ilgokai. Susipažinom vyriškiu iš Krasnojarsko. Užsimezgė draugiškas pokalbis apie mus ir apie juos. Kvietė aplankyti Krasnojarską pažiūrėti "Stolby". Išėjome ir lėtai patraukėme miesteliu užeidami į suvenyrų parduotuves. Nuėjom į vietinių dirbinių parodą ir ten užstrigome. Pasirodo galima nusipirkti ką tik pagautos ir jau suvalgytos nerpos nagų, bet jos kaukolė didžiausiam Adomo nusivylimui, kaip paaiškėjo vėliau jau buvo nuskandinta. Apžiūrėjome gražius siuvinius, akmenukus, nupirkę lauktuvių ir ištardę šeimininkę apie erelius išėjome. Pasukome link stovyklos. Vakare mūsų laukė pirtis. "Šamankoj" pirtis buvo nebloga. Lėtai šildanti ir gerai ten pasiparinom. Po pirties buvom užsisakę, toj pačioj nacionalinių valgių jurtoj, pozų (vietinių didelių koldūnų). Kai nuėjome jų dar nebuvo. Tad teko pasiblaškyti po uostą – apleistą, sugriuvusį, šiukšlyną. Vakaras praėjo greitai: valgant pozus, geriant tarasuną ir arbatą. Grįžus traukė prie miego. Jurtoje sutikome merginą, kuri keliauja viena. Vėl užsimezgė pokalbis apie ją ir apie mus. Ji dar pamokė mus kaip elgtis šamanų šventėje – atsinešti sausainių, degtinės ar pieno, kai į šamaną įeidinėja dvasia nežiūrėti tiesiai į jį.
    Reda

    2005.07.15 (penktadienis)
    Nėra dienos be siurprizo…
    Karoče, rytą pramiegojom (atsikėlėm 10 – žadėjom 8). Nors saulė švietė iš už baltų debesėlių ir pūtė Barguzinas, buvo pakankamai vėsu. Taip, kad išsimaudžius šilta nebuvo. Sukirtom grikių košės su kopūsto ir agurko likučiais, nu i pashli šamanov smatret. Mieste toks jausmas, kad visi ten bėgo. Parduotuvėje, be mūsų, keli žmonės pirko sausainių, saldainių, degtinės, pieno (mes apsiribojom pirmais 3). Tiesa, sausainių užkandom jau pakeliui, nes figarint iki tų šamanų – 3 km.
    O prazdnikas buvo jau v razgare. Galiu ne viską teisingai parašyt, bet jei ką kreipkitės į Adomą (jis dabar daugiausia apsišvietęs). Taigi, liktai 13 šamanų (12+1) sėdėjo prie mažų staliukų atsisukę Šamankos uolą.
    Staliukai išrikiuoti viena eile ir nukrauti degtine, pienu, sausainiais, žvakutėmis, indeliais. Kai mes atėjom, šamanai būgnijo ir kažką barmatalino. Apsirengę buvo mėlynais chalatais, užsidėję kėpkas su juodais šniūrais, kad veido nesimatytu. Būtinai kabo krūva karolių ir metalinis diskas. O žiūrovai turėjo sėdėt už virvutės. Buvo pilna fotografų, net filmavo (iš Korėjos), fotografavo (iš Čilės). Būgnijantiems šamanams už nugaros stovėjo kiti – ar tai jų padėjėjai ar tai kiti šamanai, moterys ir vyrai. Babulkos lakstė prie palapinės, tvarkė rakandus, prižiūrėjo smilkyklas su čiobreliais. Pabūgniję kai kurie šamanai nuėjo sodint berželių nukirstomis šaknimis. Tipo berželis tai pirma medis, kuris išaugo po to kai nuslinko ledas. Medžiai aprišinėti baltomis ir mėlynomis juostelėmis, kurios reiškia sidabrą, ir raudonomis bei geltonomis, kurios reiškia auksą – dovanos duchams. Kiti šamanai paaukojo gyvą avį, ją prie visų nudurdami, o po to meistriškai išdarinėdami. Po kiek laiko avies palaikus išdėliojo ant neštuvų ir užkėlė ant "altoriaus" padaryto iš berželių. O mėsą iš iškart sumetė į puodą, čia pat užkaistą, ir pradėjo virti. Susodinę berželius, šamanai palakstė aplink juos. Po to vienas užsidėjo ragus, moteris suvarė į vieną pusę, vyrus – į kitą.Visi turėjo krist ant kelių. Bobos net akis užsidengė. Nu ir šamanas pradėjo lakstyt kažką bumbėdamas (buriatiškai) nuo vienų prie kitų. Tada atsisėdo ir pradėjo monotoniškai mušti būgną, dainuot. Šalia jo tai darė trys pagalbininkai. Tipo tai buvo ėjimas į transą. Mušimas stiprėjo, žodžiai greitėjo, galų gale šamanas pradėdavo sverdėt, krenkšti, pašokdavo, pradėdavo lakstyt kaip girtas, o iš paskos pagalbiniai (vienas jų su pagalve). Tada šamanas sėsdavo, prie jo iškart lenkdavosi ir klaupdavosi pagalbiniai (ale vertėjai), duodavo jam tai degtinės, tai pieno. Jis juos pabarškindavo barškučiais. Po to žmonės (paprasti) lysdavo su savo bėdom, duodavo raštelius ir ant kelių, per vertėją, šnekėdavo su šamanu, kuris šnekėjo su duchais. Prašė, kad padėtų išgyti, apsaugotų nuo nelaimių ir t.t.. Ir taip visi 13 šamanų, tiesa, mes pažiūrėjom gal 4, kitų nesulaukėm, bo buvom užsisakę 20 pozų. Adomas visą tą laiką kankino šamanus klausimais, į kuriuos šie nelabai norėjo atsakinėti, išsisukinėdavo. Sonata davė interviu korėjiečiui, o šis supažindino su šamanizmo profesoriumi. Šiaip labai apsišvietęs, ir matosi protingas žmogus, labai gražiai šneka rusiškai. Jis šito šventinimo kažkodėl nelaiko švariu. Palikom šamanus ir nubėgom valgyt pozų. Pozų buvo bet tarasuno ir pyrago – ne. Prisirijom ir nusipirkę žuvies pas vieną bobulką, išsiskyrėm – aš su Adomu pas šamanus, chebra į palatkes. Tiesa, šamanai iškvietė Žopą! Apsiniaukė, pradėjo lyti, buvo šalta. Žmonės pasakoja, kad kiekvienais metais taip būna (šamanai čia renkasi 3 kartą, o rinksis 18). Degtinę ir sausainius parsinešė chebra į stovyklą, saldainius pakeliui suėdėm – šamanams darov nedali. Kai atėjom šventė jau baiginėjosi. Berželiai buvo sudeginti kartu su avies liekanomis. Šamanai vėl sėdėjo ir giedojo būgnydami savo finalinę dainą. Vos kuris baigdavo, atsistodavo su barškalu , padaužydavo žmonėms per nugaras (vos šamanas atsistodavo tie būriu lėkdavo prie jo). Šamanų pagalbiniai dėkojo dvasioms ir laistė link Šamankos degtinę, pieną, mėtė sausainius, saldainius. Kaip sakė vienas šamanas, tos dovanos per gamtą (bakterijas, kirus ir t.t) pateks duchams. Ir vsio – prazdnikas baigėsi. Staigiai buvo viskas supakuota ir sudėta į mašinas. Šamanai persirengė. Buvo surengtos laisvosios imtynės (tradicinės buriatų žaidynės). Surinko pinigų krūvą (apie 6000 rub.). Tipo, prizinis fondas (mes irgi 20 davėm). Nu ir vyrai iki pusės nuogi ritinėjosi. Pralošia tas, kas keliu arba ranka, arba galva paliečia žemę. Pasidarė vabshche šalta ir mes patraukėm namo. Dar palydėjom 2 baltarusius ir 2 anglus iki Chužyro, parodėm kas kur. Jie irgi vargšai nepričiom čia atsirado sušalę, sušlapę. Pažadėjom kad kitą dieną lietaus nebus (visą kitą dieną lijo)…
    Vakare surijom rūkytą ir sūdytą omulį, išgėrėm arbatos su kurylski čai. Nu tada paslali rebiata Čepulisa v derevniu za degtukami (teisingiau jis pats ten ėjo). Kaip paslali 21, taip ir negrįžo iki 1:30 (ir nebūtų iki 4, jei ne vaikai "šamankoj", kurie biški per vėlai sugalvojo pasakyti, kad 2 iskali diadiu s fotoaparatom). Tai va, Čepulis su dideliu nuolankumu ir žiauriai nusižeminęs prašo grupės atleidimo už padarytą nuodėmę (kad nesugebėjo įspėti chebros, kad šiai nebūtų nervatriopkės). Pažadu visada taip elgtis ir dinginėti ilgesniam laikui, bet prieš tai įspėjęs ir gavę visų palaiminimą. Tiesiog Čepulis pasijuto laisvas žmogus ir, kad kaime tarp gerų žmonių nelabai kas galėjo atsitikti. Taigi, ATSIPRAŠAU ir daugiau tai darysiu kitaip. Čepulis grįžo "vėlai", chebra pikta gulėjo ir nesišnekėjo. O po kiek laiko prasidėjo žopa.
    Marius

    2005.07.16 (šeštadienis)
    Ir vėl iš ryto lietus barbeno į palapinės tentą. Todėl kėlėmės ne 8 val., o apie 9:30, kai šiek tiek nustojo lyti. Baikalas buvo ramus kaip ledas, kitame krante esantys kalnai stovėjo apsitraukę debesėliais. Susipakavę palatkes patraukėme kaimo link. Kuprines palikome autobusiuke, o patys nuėjome į kaimą gerti kavos ir arbatos. Reda su Tėvu išsiuntė atvirlaiškį Rasai. Autobusu nuvažiavome prie kelto, persikėlėme per "Olchono vartus", o atsidūrę kitame krante pirmiausiai pamatėme šiukšlyną, kurį įnirtingai kniso visas būrys kriuksinčių kiaulių. Perkant parduotuvėje čipsus ir sausainius, pardavėjos pirštai buvo tešluoti, ji skaičiavo pinigus, padavinėjo prekes, o po to tikriausiai bėgo lipdyti pozus pirkėjams. Persėdę į kitą autobusą, pajudėjome Irkutsko link. Nuvažiavus pusę kelio, autobusui nuleido ratą. Kol jį pakeitė, praėjo daugiau nei valanda, nes vienas varžtas vis nenorėjo atsisukti ir vairuotojui teko parodyti savo akrobatinius sugebėjimus tai darant. Keičiant ratą pusė autobuso keleivių spėjo pajodinėti ant arklio, o po to persikraustyti į kitą privažiavusį autobusą. Pagaliau naujas ratas buvo užmautas, autobusas pajudėjo, bet neilgam. Už kelių minučių jis užsuko į degalinę, kur stovėjo apie pusę valandos kol keleiviai ir vairuotojas sau neskubėdami pavalgė. Kai pradėjom važiuoti toliau, teko vėl sustoti, nes kažkas pirko uogas iš pakelės prekeivių, po to eismą trukdė arklys vaikštantis vidury kelio... Žodžiu, apie 300 km mes važiavom 6 val.
    Irkutske nuvykome tiesiai į aerouostą, kur pirkome suvenyrus, valgėme ir ruošėmės miegoti. Miegojome tiesiog ant grindų. Apie 4 val. mus pažadino valytojos, kurios liepė pasitraukti, nes joms reikėjo išplauti grindis. O automatų prižiūrėtojas visą naktį lošė žaidimus, kurių dėka visa salė buvo pripildyta bumsinčių, trinksinčių ir spiegiančių garsų, o tą vaikinuką Tėvas ruošėsi pasmaugti…
    Sonata

    2005.07.17 (sekmadienis)
    Kadangi sakoma "šventą dieną švęsk", todėl apie paskutinės kelionės dienos įspūdžius jau rašau sėdėdamas namuose. Taigi sekmadienio rytas prasidėjo (kaip ir ankščiau minėjo Sonata) nuo rytinio valytojų su super siurbliu žaidimo. Mol, pasitraukit, čia reikia išplaut. Gyvatės… Tačiau nieko baisaus – ištvėrėme. Ir to naktinio lošėjo su žaidimų automatu neužmušėme. Negražu kažkaip. Toliau – pasiruošimas sėsti į lėktuvą, registravimasis bagažo tikrinimas ir panašiai. Žinoma, mano kirvis, gulintis kuprinėje, vėl užkliuvo. Toliau 6 val. skrydžio lėktuve, nusileidimas Maskvoje, bagažo kišimas į kamerą ir taip toliau. Tolimesnis tikslas – Tretjekovo galerija. Tai va klausimas – ar blyneliai iš pradžių, o galerija vėliau, ar atvirkščiai. Kažkaip buvo pasirinkta galerija pirmiau. Ką gi – galerija tai galerija. O joje – visi tikėtini ir jau įvairioje literatūroje matyti paveiksliukai. Ir "Grači prileteli", ir Šyškino "Meškiukai šile" ir taip toliau ir panašiai. Beje, savo buržuazinę išvaizdą ko gero pavyko pakeisti, nes į galeriją nuėjome už standartinę rusiškų klientų kainą: 100 rublių.
    Po galerijos – standartiniai blyneliai. Ir dar sriuba. Skanumėlis.
    O toliau? Toliau – Dom knygi. O toliau? Toliau parduotuvė su Masandros vynu, prie metro sustojimo "Ryžskij". O toliau? O toliau, net du butelius vyno skverelyje prie tos pačios metro vietoje ir sugėrėme. Irgi skanumėlis.
    O toliau? O toliau – oro uostas, bagažo susirinkimas, ilgokas sėdėjimas, registracija, bagažo patikrinimas, vėl sėdėjimas, laukimas, parduotuvė Duty free, pats lėktuvas, lūžimas nuo nuovargio, kėlimasis, pasinaudojimas pasiūlytu užkandžiu, vėl lūžimas, leidimasis, oro uostas, vėl bagažo ėmimas ir ….. Ir VILNIUS. Kaip čia gerai, Lietuvoje.
    Pabaiga – 01:00 nakties namuose, lovoje.
    Adomas


    MARIAUS ir INGRIDOS laiškas-siurprizas

    Zdravstvuite zabaikalskije puteševsveniki, liubiteli lošadinova sporta,
    Pišut vam druzja s rodiny. Nu što? Ničevo? Tak i znali...
    V etat raz točno sidite v žope, goriujete, netu i ryby na paločke, vsio vypyli, noski mokryje, kaša nevkusnaja, nožki bolat. Nu tak začem tak daleko papiorli? Što u nas na rodine gor netu? Naprimer my žyviom na gore i čerez okno vydim Ozo goru. A zimoi u nas na terase stolkio snega byvajet, što možno ves Vilnius nakarmit‘ moroženom s gusčionkoi i orechami, i možem atvirai skazat što žygis ot našei kuchni do terasi ničego nestojet. Možno pigiai i otlično otdochnut‘. Nu tiek tos, nibudem jums širdį skaudinti pasakojimu apie nuostabų poilsį Vilniuje, o ypatingai apie ką tik iškeptą viščiuką su paskrudintomis bulvytėmis, nuo grilio nuimtus šonkaliukus, išteptus medumi ir įdarytą karpį. Geriau pakalbekime apie siurprizą. Šiais metais mes nutarėme padaryti siurprizą kiekvienam, todėl siurprizas yra iš penkių dalių plius bendra zakuske. Prieš skaitydami toliau, pasidalinkite kiekvienas po buteliuką savo nuožiūra be jokių svarstymų, o dabar du ekstrasensai iš Vilniaus padalins buteliukus tesingai pagal charakterio tipą, gimino datą ir batų išmėrą.


    Pradėkime nuo baltosios: VODKA – VOŽDIU. Jaučiame suvirpėjo keturios širdelės – matyt yra daug pretenduojančių į šią rolę. Galvojote, kodėl keturios, o ne penkios širdelės. Čiujem što Sonata ne ot mira sevo, štoby tak mirkantilno myslit‘. Sonata, aūūū. Vot vidite šytos temos jos nedomina – knebinėja žmogus savo košės likučius jau trečią valandą, į šonus dairosi. Nee, ne Sonata. Nu tada kto vožd‘ plemeni vy sprosite? Pats greičiausias, (gražiausias – tarė vienas ekstrasensė), akyliausias ir juodžiausias? Deti kak evo zovut? Če – nananana – pu – nanananana – lis, Čepulis – neee, doma, tiksliau, na rabote mozet i VOŽD‘, bet ten taigoje – ne. Točno ne Čepulis, da u nevo mardažka takaja neserjoznaja, kakoj vožd‘ is nevo? Dumaite Arturas-Batia? Net, u nevo razmer nog ne tot. Da i opasna emu pit‘ – napjotsa, kablį pagaus, eis į miestelį, o miestelis už jūrų marių, grįš po metų ir tai su viena bonka. Ostajutsa dva pretendenta. Tak kto že? Situacija, teip sakant, delikati. Juk su abiem likusiais pretendentais, dar bendrauti ne vienus metus reikės. Net ni Reda, ona natura zderžanaja, doktor vsio taki, net ni klicu jei kak chalopu kakomu vodku lakat‘. Nu vot i VOŽDIA vybrali. Čelovek eto patikimas, rimtas, prie liaudies, t.y. meno ir su kirviu mojuot moka ir raštingas – vaistus, tiglius, nėštumo testus stumdo ir atitinkamus jų stumdymo aktus išmano. Antrasis gėrimas – RAGANAITĖ. Ir kas jūsų manymu yra raganaitė? – virptelėjo keturios širdelės. Nu mes, ekstrasensai apakę. Visi nori būti raganaitėm? Nu dėl grynai objektyvių fizinių priežasčių mes būtume linkę kai kurias kandidatūras pašalint. Bet, teip sakant, pretendentai na to ir pretendentai, kad nežinai kas kada kokį bajerį išmes. Žvaigždės rodo, kad net tarp popiežių yra buvę moterų. Bet yra garantuotas ir civilizuotas (ADOMAI!) metodas tai patikrinti. Jei tiriama persona sisiodama stovi – ne raganaitė. Svarbu, kad ji apie vykstantį tyrimą nieko nežinotų. Nu vo, tikimės, kad Čepulis arba Artūras jau atidavė Raganaitės buteliuką Redai. Kodėl Redai? Eikit jau eikit, baikalo nerpos jūs, burundukai sibirskije, gornopliažniki, blyn, čio vy v tumane ta chodite? Jus paimkte buteliuką į rankas ir atidžiai į jį pažiūrėkite. Čto, tiksliau kto, na etiketke sidit? Da eto žie REDA, nesimato ar ką? Reda šliapkos neturi? – nu tai batia nenuperka. O nupirktų – turėtų Reda šliapką. Reda nusižarinus, o šita ilgaplaukė? – samanų peruką Redai užmeskit ir jau jau panašu. O dabar, Reda, nusišypsok. Nu visi lyginam (Reda šypsomės) – akurat. Reda – raganaitė.
    Trečioji otrava – TREJOS DEVYNERIOS. Kas pagriebė šį gėrimą, išvarytą iš visokiausių žolelių patvorinių ir ėgi pačios bjauriausios – pelyno? Ėgi turbūt nieks jo negriebė, bet Sonata kito buteliuko pastverti nespėjo. Nu ir teisingai. Nepražus geras daiktas. Ot apsidžiaugtų dabar kapitonas, jei žygyje būtų. Galėtų galų gale išplauti paskutinį indelį ir eiti miegoti, o ne laukti kol Sonata prisimins, kad jau laikas eiti miegoti ir ji jau pavalgė. Nu taip, sakant kai perskaitysit visą laišką iki galo, galėsit išgerti UŽ APETITĄ. Nuo atravos link, teip sakant malonesnių dalykų keliaukim – ŠVENTINĖ. Čia tai jau ir mūsų lygio ekstrasensu nereikia būti. Viskas kaip ant delno. Kiek jūsų šiandien čia aplink laužą tupi? Pėnki. Tota, kad pėnki. Pagavot kampą? – nelyginis skaičius. Vot kaip. Neaišku? Jau daugiau nei savaitė po matuška rosiją topinat, o tokio elementaraus klausimo net giliausiuose smegenėlių vingiuose nesijaučia. Žmona toli, vaikai toli, šunys toli, katinai toli, mobiliaks toli, skardos ir vielikės toli. Kaip tai vadinasi, kai viskas toli toli, o tu čia? – ŠVĖNTĖ. Nu Čepuli, inkalk šimtą gramų šventės.

    Na ir liko paskutinis gėrimas – STARKA. Šis gėrimas Artūrui. Kodėl Tėvui, klausiate? Ogi viso pasaulio Greenpysai ir panašaus plauko Pysai labai mėgsta šį taurų gėrimą, ypatingai per pusę praskiestą ketčupu. Ir beto jis žmogus geras, tai kodėl gi jam nepadovanojus Starkos.


    Taigi visi gavotote po buteliuką, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas dabar grėbia savajį, atsuka draugui nugarą, ir žiūrėdamas į Kilimandžaro viršūnę leikina vienišas. Nidraugiška taip, tovarišči. Kiekvienas savąja dovana pavaišina draugus.
    Na o užkandai mes siūlome Vietnamietiškus sudžiuvusius bananus. Buvome nupirkę du maišelius, bet rašant laišką, Ingrida ir Fausta vieną pokelį sušlamštė. Izvinite nas, chorošo što Ingrida butylačku nevypyla, ktoto ostalsa by bez podarka (naverna Raganaite).
    Taigi kolegos, gero vakarėlio, geriant mūsų siurprizą ir minint mus tik geruoju žodžiu (pvz., „na kokie nuostabūs tie Lukošiai“, “Ingridulka – fainulka“, “Lukošius – darbštuolis“, “O vaikas jų koks gražus, kak oni umelo stragat‘ ditei umejut“ ir pan.).
    Na pabaigai norėtumėme palinkėti gero oro nors vieną dienelę (tik grįžę nepradėkite vėl peizėti apie nuolat šviečiančią saulę, na nesame mes jau tokie naivūs), taip pat linkime kai kam gero apetito, kai kam šiltų naktų, visiems sveikatos, skanios košės ir gero kelio.
    MIF Lukošiai


    KVIZAS


    Ką dovanų gavo gimtadienio proga Artūras?
    a) kamščiatraukį; b) ‘Masandros’ vyno butelį;
    c) kaklaraištį.
    Kurie langai iš Irkutsko?
    a)
    b)
    b)
    Į kurią pusę patraukėme?
    a) tiesiai; b) į kairę; c) į dešinę.
    Ką valgėme per pirmąją pėsčiųjų žygio vakarienę?
    a) grikių košę; b) žirnių košę; c) ryžių košę.
    Kieno pėdos?
    a) meškos; b) sniego žmogaus; c) Čepulio.
    Kokia tai gėlė?
    a) Cypripedium calceola; b) Cypripedium guttata;
    c) Cypripedium paruflorum.
    Kuri pakrantė Baikalo?
    Kurioje nuotraukoje yra ‘nalied’?
    Kuris ežeras iš Pietų Mujos kalnagūbrio?
    Kuri perėja Grebnevoj?
    Ką vis kramsnodavome šiame žygyje?
    Kuris kalnas Muiskij Gigant?
    Kaip vadinasi šis ‘nuostabus’ brūzgynas?
    a) šipovnikas; b) dranikas; c) stlanikas.
    Kokia tai upė?
    a) Bambukoj; b) Kairysis Taigišas; c) Tuljokas.
    Kieno tai siurprizas?
    a) Adomo; b) Mariaus; c) Artūro.
    Ką daro Adomas už akmenų?
    a) gaudo kuprines; b) fotografuoja;
    c) stebi suslikus.
    Labiausiai įsiminęs kėlimasis per upę...
    Kur buvo šis čigonų taboras?
    a) Kirtimuose; b) prie Bambukoj; c) Nižneangarske.
    Kur yra ši pelkė?
    a) prie ežero; b) palei upę; c) ant perėjos.
    Ką užsimovė Marius kai suplėšė kelnes?
    a) žydruosius treningiukus; b) žaliuosius šortus;
    c) neperšlampamas kelnes.
    Kas tai?
    a) žvakių fabrikėlis; b) aukso fabrikėlis;
    c) plytų fabrikėlis.
    Kam negalima lipti ant šios uolos?
    a) vyrams; b) moterims; c) gyvūnams.
    Kieno tai apeigos?
    a) budistų; b) šamanų; c) pagonių.
    Kurių piešinių važiavome žiūrėti 18 km nuo Taksimo sumokėję taksistui 900 rublių?

    Užbaikalė, Pietų Mujos kalnagūbris (2005.06.24-07.17) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt