EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis

Kelionių mėgėjų grupės "EŽIUKAI RŪKE" puslapis: Altajus, Belucha 2006 Altajus, Belucha (2006.07.09-07.31)
Aprašymas paruoštas: 2006.12.14
Jurga Kvedarienė

Mensu ledynas

Kelionės ežiukai:
Jurga Kvedarienė
Tomas Kvedaras

Maršruto virvutė
Privažiavimas prie maršruto: Vilnius – Maskva (autobusas); Maskva – Barnaulas (lėktuvas); Barnaulas – Bijskas (autobusas); Bijskas – Gorno Altaiskas (taksi); Gorno Altaiskas – Tiunguras (taksi)
Maršrutas: Tiunguras – Kučerlos ežeras – per. Riga Turist (1b) – Septynių ežerų slėnis – Akemo ežeras – per. Delane (2b) – Didysis Berilskio balnas – viršūnė Rytinė Belucha PR ketera (3b) – Didysis Berilskio balnas – per. Delane (2b) – Akemo ežeras – per. Kuzujak (nek.) – Tiunguras

Maršruto aprašymas:
2006 m. liepos 9 d., sekmadienis
Patraukėme į autobusų stotį. Karštis 36°C, kuprinės prigrūstos megztinių ir vilnonių kojinių sveria 26 - 27 kilogramus. Ir tai dar po vieną kuprinėlę tenka neštis rankoje, o kalnų batus pritvirtinti prie kuprinės. Autobusas į Maskvą pajuda lygiai dvyliktą. Be mūsų, autobuse dar keturi žmonės, ir atsiranda viltis gerai išsimiegoti išsitiesus per kelias sėdynes. Deja, paaiškėja, kad iš Zarasų važiuoja gal dešimtkart daugiau žmonių negu iš Vilniaus. Paslaptis paprasta: nuvažiuoti į Zarasus su paprastu autobusu ir pigiau, ir greičiau nei su tarptautiniu. Taigi gudrūs broliai lietuviai ir tokie pat gudrūs rusai užėmė beveik visas sėdynes, mums atiteko tik keturios vietoj jau nusižiūrėtų aštuonių. Ką gi padarysi, mokėjom tai už dvi, tai daug neburbėdami susirangėme ir prasnaudėme iki Maskvos, į mūsų sapnus įsiterpė filmas „Džiaze tik merginos“ ir rusų pasieniečiai, išlaipinę visą autobusą ir tikrinę daiktus.

2006 m. liepos 10 d., pirmadienis
Maskva. Ką čia labai prirašysi. Metro, autobusas, oro uostas. Lietuvoje, manau, pas prezidentą lengviau pakliūt negu „Domodiedovo“ oro uoste į lėktuvą: viršutinius drabužius nusivilkt, diržą nusijuost, batus nusiaut, kojas į pečių plotį, rankas pakelt, moteriškė baltomis pirštinėmis kažko ieško po mano marškinėliais ir kelnėmis. Skrendame į rytus saulės pasitikti. Išskridę vakare ir praleidę ore keturias valandas, Barnaule būname jau ryte. Tris valandas iš mūsų atėmė. Nieko, skrisdami atgal griežtai pareikalausim jas grąžinti.

2006 m. liepos 11 d., antradienis
Barnaule dvi užduotys: nuvažiuoti iki autobusų stoties ir nusipirkti dujinių balionėlių primusui. Pirmoji užduotis elementari - ant mikroautobuso (kuriuos visi čia švelniai vadina gazelėmis) parašyta „oro uostas – autobusų stotis, kaina 10 rublių“. Lipant į vidų kuprinės kliūva už lubų, todėl kaip tikri piligrimai įšliaužiam keliais. Antroji užduotis pasirodo esanti kietas riešutėlis. Nors ir domėjomės sporto ir turizmo prekių parduotuvių adresais Barnaule, bet, nupėdinus gerą gabalą iki vienos iš jų pasirodo, kad pastaroji prekiauja buitine technika. Po ilgų klausinėjimų ir bėgiojimų iš vienos parduotuvės į kitą radome didžiulę parduotuvę, kur visko buvo ir net kortele galima atsiskaityti. Autobusų stotyje, atsispyrę taksistų siūlymams nuvežti tiesiai prie kalnų (atsisakyti jų paslaugų sunku nebuvo, nes prašomos sumos astronominės) nusipirkome bilietus iki Bijsko. Ir pagalvok, žmogau, kad savo angelą sargą susitiksi apšiurusioje Barnaulo autobusų stotyje. Priėjęs jaunas vyriškis pasakė, kad aš savo mokėjimo kortelę palikau parduotuvėje, kurioje pirkome dujas. Kol lėkiau kortelės, išvažiavo mūsų autobusas. Bet tuo maži stebuklai nesibaigė. Sėdant į kitą autobusą Jurga netyčia ištraukė jau išvažiavusio autobuso bilietus, kuriuos jau buvome „nurašę į nuostolius“. Mūsų didžiam nustebimui, juos pamačiusi konduktorė liepė bėgti ir priduoti atgal į kasą ir už bilietus mums grąžino beveik visus pinigus. Po pustrečios valandos, besidairant į autobusų tvarkaraščius Bijsko stotyje ir besiderant su taksistais, mums iškilo dilema: važiuoti pigiau, bet dar vieną ar net dvi dienas, ar samdyti taksi už baisulinius pinigus ir jau šiandien vėlai vakare pamatyti kalnus. Pasirodo kalnai sveria daugiau už pinigus, ypač po dviejų parų kelionės.
Žigulys lekia Čiujos traktu link Gorno Altaisko. Kai atrodo, kad tuoj viršysime pirmą kosminį greitį ir pradėsime kilti, spidometras rodo truputį daugiau kaip šimtą. Gorno Altaiske vėl krūva reikalų: pasų registracija, užeiti pas gelbėtojus, apsidrausti. Taksistas neblogai orientuojasi, kur mums reikia, todėl reikalai tvarkosi palyginti sparčiai. Deja, į draudimo kompaniją atvažiuojame penkios minutės po darbo pabaigos – ką gi, teks vaikščioti atsargiai, nes draudimas, kurį įsigijome Lietuvoje, malūnsparnio mums nuo kalnų nukrapštyti tikrai neapmokės.
Galiausiai galima atsipūsti: paskutinis kelionės etapas, prasideda prieškalnės, pasakiški vaizdai. Pravažiavome po vaivorykštės arka, tai tikriausiai jau ir yra tikrieji vartai į Altajų, Šambalos prieangį.

2006 m. liepos 12 d., trečiadienis
Galų gale galėsime keliauti savo kojomis ir neštis mantą patys. Bet civilizacija taip lengvai nepaleidžia. Kučerlos kaime traktorininkas siūlo pavėžėti „iki paminklo“. Velniai žino, kur jis yra, atsisakome. Dar truputi paėjus sustoja džipas. Vietiniai, matyt, pajuto, kad iš turistų geriau pinigus uždirbti, nei atiminėti. Atsisakome ir jo paslaugų, bet kai atsiveja tas pats traktoriukas su šeimynėle rusų priekaboje, neatsilaikome ir važiuojame kartu per pievas iki kelio pabaigos kokius 3 – 4 kilometrus. Paminklas, pasirodo, yra, pastatytas vyrui, prieš porą metų bandžiusiam nusileisti Kučerlos upe kanoja...
Atsivėręs vaizdas į snieguotas viršūnes ragina užsimesti kuprines ir sparčiai žingsniuoti pirmyn. Prie upelio sustojame atsigerti ir užkąsti. Čia mus pasiveja didelė grupė turistų. Jų mantą bei juos pačius neša nedideli, grakštūs arkliai. Žinojome, kad arklius galima samdytis kaime (550 rublių), kad kelionė raitomis iki Kučerlos ar Akemo ežero užtruktų dvi dienas ir kad papildomai dar reikėtų apmokėti vienos dienos arklių parginimą žemyn į kaimą.
Laiką skaičiuojame upeliais. Atsigaivinę prie trečiojo upelio jau pradedame galvoti apie nakvynę. Apsistojome kiek tolėliau už Kui-liu upės prie mažyčio upeliuko. Tomas užkuria laužą ir labai džiaugiasi naujuoju kirviu. Paskaičiuoju: jeigu vietoj kirvio, sveriančio 600g, būtumėme paėmę dar tris dujų balionėlius ir lengvesnįjį puodą, jų tikriausiai būtų užtekę visam žygiui. (Kaip vėliau paaiškėjo, ant laužo gaminome valgį tik tris iš 17 žygio dienas.)
Pavalgome, sugulame. Kylantys tamsūs debesys verčia suabejoti, ar tikrai ta lomele, kurioje pasistatėme palapinę, pradėjus lyti netekės upelis. Gal palapinę perkelti kiek aukščiau ant kalnelio? Vietoj atsakymo lygus Tomo kvėpavimas.

2006 m. liepos 13 d., ketvirtadienis
Naktį nukrito tik keli lašai. Verdant rytinę košę savo baubimu mus gąsdino kažkoks gyvis, tačiau mes nepabūgom ir iš jo įprastų vietų nesitraukėm. Besiruošiant išeiti, kaip perkūnas iš giedro dangaus, prašvitimas – vakar buvo liepos 12-oji, vadinasi ir Tomo trisdešimtasis gimtadienis. Kažkoks nesusipratimas...Beje, nevienintelis. Altajaus kraštas garsėja savo šamanais. Matyt mes irgi dvi šamanes sutikome. Pažiūrėjo įdėmiu žvilgsniu. Aš pradėjau žagsėti, pametėme takelį, (tiksliau arklių ištryptą taką), vėliau besibraudamas per krūmynus, akmenynus Tomas vos kojos neišsisuko...
Vairuotojas, atvežęs mus į Tiungūro kaimą minėjo, kad tie, kurie į šiuos kalnus lipa jau nebe pirmą kartą, samdosi arklius. Pradedame suprasti, kodėl... Miškas, šabakštynas, arklių kanopų ištryptas takas, kuriuo eidami džiaugiamės, kad nelyja, reginio jokio – ir taip visą dieną. Praeiname rodyklę į Karatiureko perėją. Tai nesudėtinga ir nepavojinga perėja, kurią, beje, kerta ir arkliais einantieji link Akemo ežero. Paėję dar valandą statome palapinę.

2006 m. liepos 14 d., penktadienis
Nusistatėme žadintuvą 5:00, prabudome, bet keltis po devynių su puse valandų vakarykščio žygio neįstengėme. Miegojome iki devynių. Rytas buvo gražus ir šiltas. Dar bazėje mergaitė sakė, kad penktadienį numatoma iki 35°C šilumos, nors ten, kur buvome mes, tiek tikrai nebuvo.
Arklių ištryptas takas vedė stačiai aukštyn. Mums Altajuje neteko matyti serpentinų. Kokius 3-4 kartus stabtelėjus, pagaliau atsivėrė išgirtas vaizdas. Žalsvas Kučerlos ežeras ir iš jo ištekanti upė, snieguotos viršūnės tolumoje, besiganantys arkliai ir nemenkas palapinių miestelis.
Pietaudami ir besižvalgydami apsisprendėme dėl tolimesnių veiksmų. Norėdami pasiekti Ryga-Turist perėją, žemyn prie ežero ir palapinių nesileisime, (“neprarasime aukščio”), neieškosime upelio ir palei jį einančio takelio, o traversuosime mišku, pamažu kildami į link perėjos vedantį “kabantį” slėnį. Akmeniniu šlaitu kilome gan stačiai ir aukštai, kol pamatėme takelį, sukantį į mišką. Takelis atrodė įtartinai – labiau priminė žvėrių taką, kartais visai išnykdavo krūmuose ir kažkodėl buvo linkęs leistis žemyn. Pagaliau Tomui neatlaikė nervai. Jis nusprendė varyti tiesiai aukštyn. Tomas: “Į galvą lindo necenzūriniai žodžiai, buvo bjauru, sunku ir neaišku kur eiti. Bet iš esmės gerai, kad ėjome mišku, nes nepraradome aukščio.”
Kai po trijų su puse valandų pakilome į “kabantį” slėnį, t.y. staigus pakilimas mišku baigėsi, ir prieš akis driekėsi banguojantis akmenynas, buvo jau septynios. Iš perskaitytų aprašymų žinojome, kad vandens yra tik gerokai palypėjus aukštyn, ten, kur slėnis siaurėja ir sukasi į dešinę (ortografiškai). Gerti norėjosi labai, pradėjo temti, akmenynas tai kilo aukštyn, tai leidosi, kad vėliau dar aukščiau pakiltų. Tomo kojos, nugara, akys ir plaučiai rodė vis mažiau entuziazmo. Iš pradžių jis ėjo pirmas, bet vėliau jau aš ėjau pirma, nes Tomas visai pametė tempą ir sustodavo atsikvėpti kas 10 metrų. Vis tik žinojimas yra jėga, kitaip tikrai nebūtumėm upeliuko priėję. Prie vandens gėlių ir svogūnų pievelėje pasistatėme palapinę. Vandens čiurlenimas, svogūnų kvapas, vakarienė, rytoj laukianti poilsio diena – tikras malonumas.

2006 m. liepos 15 d., šeštadienis
Naktį kelis kartus trumpai palynojo. Ryte virš mūsų ir po mumis tvyrojo debesys. Pasirodo, apsistojome gėlių pievoje. Jos vešlios, dideliais žiedais, violetinės, oranžinės, mėlynos, baltos...
Po pietų lipome pasidairyti kelio į perėją, tačiau debesys buvo užgulę visas viršūnes. Dar vėliau aiškinomės virvių, karabinų, Ti-blokų ir kitos alpinistinės įrangos santykį tarpusavyje ir su mumis, gaminome patiekalus, būtinai savo sudėtyje turinčius daug svogūnų, iškūrenome beveik visą dujų balionėlį. Žodžiu, buvo labai gera diena, tik, deja, greitai baigėsi.

2006 m. liepos 16 d., sekmadienis
Išėjome pusę septynių, nusprendę perėją perlipti iš ryto, nes po pietų, anot aprašymų ir gelbėtojų, ten mėgsta kristi akmenys. Slėnis truputėlį kildamas vis tęsėsi, priekyje jau matėsi stati siena, kur galėtų būti perėja – sunku ir įsivaizduoti. Bet tik priėjus visai netoli matyti, kad slėnis pasisuka į kairę ir vietoje stačios sienos pasirodo didelis nuobirynas, kurio viršuje ir matosi mūsų perėja. Lipdamas link perėjos jautiesi kaip skruzdėlytė ant smėlio kopos, kiek palipi – tiek nučiuoži žemyn. Lipom ilgai ir sunkiai. Ant perėjos Riga-Turist užlipome 11:30, oras geras. Ant perėjos radome trijų kauniečių raštelį pernai rugpjūčio trisdešimtą jie praėjo nuo Kučerlos link Akemo kaip ir mes. Nusileidimas iš pradžių atrodė paprastas, bet pradėjus leistis nuomonė pasikeitė. Ieškodami lengvesnio nusileidimo blaškėmės kaip ožkos ant skardžio, žemyn aukštyn, kairėn dešinėn. Galų gale spjovėme į šį reikalą ir nusprendę, kad mes ne šiaip turistai ir juo labiau ne kalnų ožiai, išsitraukėme įrangą ir pakabinę keturias virves nusileidome iki morenos pradžios. Aplaižę šlapią akmenį (vandens nesinešėme, o kol perlipome perėją gerokai ištroškome) patraukėme per moreną iki ežeriuko, prie Akojuko ledyno. Ten ir apsistojome.

2006 m. liepos 17 d., pirmadienis
Žadintuvas 6:30. Man po vakarykščio skauda kojas, Jurgai tikriausiai irgi. Norėjom išsiruošti kaip greičiau, išėjo kaip visada. Paėjome iki Akojuko ŠR keteros pradžios ir, supratę savo menkumą ir kalnų didybę, nemotyvuotai patraukėme atgal. Kažin koks tai silpnumas apėmė, ir ne tik mane. Apžiūrėjome priėjimą prie Akojuko, pakeliui pasigrožėjome ežeriukais, upeliais, gėlytėmis, švilpikais, kurapkomis. Prisirinkę sudžiūvusių beržų keružių verdame arbatą, ilsimės. Gal ir gerai, kad nelipome, nes oras suprastėjo, vis palynoja, kartais su vėju.

2006 m. liepos 18 d., antradienis
Antras bandymas. Laiko neturime tiek daug, kad galėtume sau leisti ilsėtis dar vieną dieną. Šiandien viskas daug geriau, išeiname anksti, oras neblogas, nieko neskauda. Jau pažįstamu taku ateiname iki Akojuko keteros. Toliau – sudėtingiau: staigus pakilimas, kurio neįvertinę susirišame tik jau gerokai palypėję, balansuodami baisiai nepatogioje vietoje. Paskui – per akmenis pamažu aukštėjančia plačia ketera, ir štai pirmasis sniegas, už jo vėl gana status ir siauras byrančių uolų tarpas. Jis mus ir įveikė, pasitelkęs į pagalbą vis užslenkančius debesis ir tarpuose atsiveriantį nuostabų ir šiek tiek bauginanti vaizdą, iki mūsų palapinės – tik kilometras, bet beveik vertikaliai žemyn. Leidžiamės...

2006 m. liepos 19 d., trečiadienis
Po nepasisekusio, bet varginančio vakarykščio kopimo miegojome ilgai. Sutvarkę stovyklavietę atsukome nugaras šiam mielam ežeriukui ir Ak-ojuk‘ui, kuris nepanorėjo kad mes stovėtumėme jo viršūnėje. Priekyje mūsų laukė Akemo slėnis- tikra kalnų peizažų ir mistikos išsiilgusiųjų Meka (net pats pavadinimas „Akem“ skaitant atvirkščiai- „Meka“). Leidomės į slėnį šalia Ak-ojuk upės ir nuo gūbrio, kur upė pavirsta į krioklį, atsivėrė puikus vaizdas į visą Akemo slėnį nuo miškų iki ledynų. Toliau neryškus takelis vedė tiesiai žemyn, tačiau susigundėme aiškiu taku, nors ir einančiu ne visai mums reikalinga kryptimi, juk geresniu taku – greičiau ir lengviau. Tačiau kur tau, čia ne tie malonūs europietiški serpentinai. Čia takas- tai slidus, molinas, išmintas „ravas“ tiesiai žemyn. Iškeikę tokius takus ir save, kad patikėjome utopija apie gerus takus Altajuje, nubildėjome žemyn prie ežero. O siaube, kiek čia žmonių, tiesiog ištisi palapinių miestai. Nestabdydami pralėkėme šią „Altajietišką Palangą“. Tada ir prasidėjo ilgas kilimas link „Tomskyje stajanki“, iki jų todėl, kad tai vienintelė vieta pasistatyti palapinei tarp ežero ir perėjos Delanė, per kurią ir veda mūsų kelias. Turai, žymintys kelią, buvo vienas už kitą išmoningesni, bet tik tako pradžioje. Gyvenantys prie ežero aukščiau nebelipa, o alpinistams turų grožis, matyt, ne tiek jau svarbus. Šalia mūsų tai priekyje, tai atsilikdama kilo ir pora iš Jekaterinburgo, vaikinas vis pabėgėdavo į priekį ir sugrįžęs panešdavo merginos kuprinę. Pamažu priartėjome prie ledyno pradžios, kur iš ledo nasrų ištrykšta vanduo ir virsta upe. Toliau kilome šonine (ortografiškai dešine) morena, palengva artėdami prie ledokričio ir posūkio link stovyklavietės. Artėjo vakaras, dangus gražiai raudo, tačiau stovyklavietės kaip nesimatė, taip nesimatė. Lygios ir sausos vietos ne tik palapinei bet ir kilimėliui pasitiesti nebuvo, tad nakvoti ant ledyno ar morenos baisiai nesinorėjo. Su ta mintimi ir paskutiniais saulės spinduliais šuoliavome per akmenis. Posūkis, už jo dar vienas posūkis – ir staigus pakilimas, saulė jau seniai nusileido ir viltis sausai ir patogiai išsimiegoti jau blėso. Bet ant vieno iš eilinių pakilimų pamatėme švieselę. Kai Tomas garsiai perskaitė užrašą ant didžiulio akmens „Tualet“, supratau, kad tikslas visai netoli. Palapinę pasistatėme visiškoje tamsoje. Pora iš Jekaterinburgo naktį praleido prasčiau už mus...

2006 m. liepos 20 d., ketvirtadienis
Po vakarykščio naktinio žygio miegojome kiek tilpo. Pailsėti tikrai reikėjo, nes vakar ėjome 12 valandų ir daugumą kelio per didelius akmenis. Užkandę išėjome apžiūrėti rytojaus perėjos. „Vaizdelis nekoks“. Taip stačiai ir taip aukštai dar tikrai nebuvome kopę. Perėja Delanė 2b yra apie 35 - 40° statumo ir 300 m aukščio sniego-ledo šlaitas. Apžiūrėję tokį „vaizdelį“ ant ledyno krašto puolėme aiškintis, ką prie ko prikabinti, ką į kur įsukti, kad rytoj viduryje šlaito nereikėtų daug mąstyti ir gaišti laiką. Vasarinius rūbus, lazdas, kirvį ir dar keletą daiktų palikome pakišę gelbėtojų namelyje po gultu, priklijavę lapelį, kad mes tikrai sugrįšime ir prašome nepagalvoti, kad jie pamiršti.

2006 m. liepos 21 d., penktadienis
Pramiegojome. Planavome keltis 4:30, bet pabudome tik 6 valandą. Greitomis susimetėme daiktus ir tekini pasileidome link perėjos, kol dar tvirtas sniegas. Priėjimas prie perėjos geras, bergšrundų trys, bet visi užversti sniegu (grįždami įkritome į visus tris, laimei, jie neplatūs). Prie antrojo bergšrundo susirišome, lipome su pakaitine sauga, ėjosi visai neblogai: po 10 cm sluoksniu ledas – firnas, į kurį ledsraigčiai gerai sukosi ir tvirtai laikė. Pralipę šešias virves, truputį po dvylikos buvome ant perėjos. Kita perėjos pusė visai nesudėtinga ir švelniai nusileidžia į Mensu ledyną. Iš ten pasirodė du rusai. Baisiai rūpėjo juos kuo daugiau išklausinėti apie tolimesnį kelią, bet jų atsakymai buvo trumpi ir nekonkretūs, o patys atrodė niūrūs. Tik vėliau, sutikus jų bendrakeleivius, paaiškėjo, kad jie keturiese ant Mensu ledyno pranakvojo tris naktis ir visą laiką debesyje. Pasibaigus dujoms jie nusprendė grįžti, tad natūralu, kad nebuvo labai linksmi. Nusileidus nuo perėjos ir ant mūsų užslinko debesis. Nutarėme išsivirti arbatos ir pralaukti debesį. Nors rusų pėdos ir matėsi, bet eiti nežinia kur, nematant, kas dedasi aplink, nelabai norėjosi. Begeriant arbatą Mensu ledyno viršutinis cirkas atsivėrė visu grožiu. Aiškiai matėsi takas, kuris vedė ten, kur mums reikėjo – link „Berilskoje sedlo“. Pakilę ant balno pamatėme vienišą palapinę – tai likę du atkaklesni rusai. Tikrai to nesitikėjome. Skaitėme, kad sezono metu sunku surasti vietą palapinei- tiek žmonių čia susirenka, o dabar tako lik Beluchos visiškai nėra- teks patiems minti. Pasistačius palapinę pradėjo snigti. Pavalgėme ir miegoti. Aukščio nesijautė.

2006 m. liepos 22 d., šeštadienis
Naktį girdėjome, kaip išėjo kaimynai, jie bandys pasieki Beluchą, traversavę Berilskį. Atsikėlę ir išlindę iš palapinės juos dar galėjome matyti ant Berilskio keteros. Diena graži, valgome, deginamės ir svarstome kelius ir būdus, kaip elgtis toliau. Gal kelti savo stovyklą aukščiau virš lavinų lauko, iš kur būtų arčiau viršūnė? O gal palikti mantą čia ir anksti ryte, perėjus lavinų lauką ir plyšius, grįžti jau vėlai vakare, kai lavinos pasibaigia? Stebime lavinų lauką, kuriuo nutarėme rytoj eiti. Lavinos prasideda apie vienuoliktą ir baigiasi apie trečią popiet. Tuo metu geriau ten nekišti nosies ar kitų kūno dalių, nes lavinos „eina“ kas dešimt minučių.

2006 m. liepos 23 d., sekmadienis
Atsikėlėme antrą nakties – kas miegojęs, kas nelabai. Kaimynai rusai negrįžo visą naktį. Verdame arbatą ir ginčijamės: išeiti nesulaukus nesinori, gal kas nutiko, laukti irgi negalima, nes laiku neišėjus žlugtų visas kopimas. Nenorėčiau daugiau atsidurti tokioje situacijoje: nervai įtempti, abu rėkaujam ir keikiamės, atmintyje nenoromis iškyla skaitytos ir girdėtos istorijos, kaip kažkas kažką paliko kalnuose. Laimei, apie pusę trijų sužibo žiburėlis ant šlaito, kuriuo turėjo nusileisti rusai. Trečią, pasikeitę keliais žodžiais (nebuvo jie labai kalbūs po kopimo, užsitęsusio visą parą ir nepasiektos Beluchos viršūnės, o mums irgi plepėti nebuvo noro ir laiko) išėjome link viršūnės.
Lavinų lauką pralėkėme kaip ant sparnų, sniegas sušalęs, kietas kaip asfaltas. Toliau – ledyno posūkis ir staigus, visas suplyšinėjęs pakilimas. Jurga: „Man visai dingo noras eiti pirmyn- pėdų nėra, dviese, per neaiškaus tvirtumo tiltus, be to vilties pasiekti 3b viršūnę tikrai neturėjau“. Pašūkavę ir pasiaiškinę „ekspedicijos“ tikslus kopėme aukščiau. Į patį didžiausią plyšį tikrausiai visas lokomotyvas tilptų. Pasiblaškę į kairę ir dešinę, vis tik suradome tiltą, tikriau suskilinėjusį sniego gabalą, jungiantį abu krantus.
Štai netoli saulėtekis ir balnas tarp Beluchos ir Berilskio viršūnių. Vaizdas vertas visų pinigų ir pastangų, tekanti saulė virš kalnų, kurie jau žemiau tavęs ir aukščiau tik Belucha, „Dievo sostas“, į kurį ir tau šiandien galbūt bus leista atsisėsti. Toliau ilgas kelias ketera: tai aš, tai Jurga pirmi spardom keterą katėmis ir kapojam ledkirčiu. Po keliolikos praliptų virvių – mes jau ant Kalno peties. Oras nuostabus, per visą kelionę nebuvo tokios saulėtos, be jokio debesėlio dienos. Dar trejetas virvių – ir mes ant viršūnės. Viršūnė – tai didelis sniego laukas, truputėlį kylantis link Akemo sienos ir išsikišantis virš jos didžiuliais karnizais.
Dairomės, valgome, fotografuojame. Užlipome palyginus anksti, apie 11 valandą, laiko turime daug. Atrodo turėtum jaustis nugalėtojas, bet jauties tik mažas, tačiau išskirtinis žmogutis, kuriam leista kad ir trumpai pažvelgti į visą šį grožį.
Leidžiamės žemyn, daugiausia kabiname virvę ir diulferiuojame. Ilgas darbas – visą keterą numatuoti kas dvidešimt metrų. Nuo balno patraukėme pėstute – sniegas patežęs, tiltai per plyšius įtartini, patį didįjį plyšį nutarėme apeiti. Kojos grimzta vis giliau, vietomis virš kelių, tačiau stovykla kad ir po truputį, bet artėja. Grįžę į padidėjusią stovyklavietę (šiandien atėjo gausi grupė iš Tomsko) pasijutome dienos didvyriais. Naujai atėjusieji klausinėjo apie maršrutą, sniegą, viršūnę ir visa kita, o senieji mūsų kaimynai Sergejus ir Aleksandras pavaišino mus arbata. Oras bjuro todėl jau palapinėje pusiau miegodami išsivirėme arbatos ir košės.

2006 m. liepos 24 d., pirmadienis
Naktį atsidūrėme audros debesyje; žaibavo, snigo, pūtė stiprus vėjas, kartais palapinę prilenkdamas iki miegmaišių. Nežinau, ar tai nuovargis, ar susigyvenimas su kalnų stichijomis, bet, nepaisant visko išsimiegojome puikiai. Prašvitus paaiškėjo, kad iš visos stovyklavietės vėjas nesugriovė tik mūsų palapinės. Ryte ir toliau pūtė stiprus vėjas, bet debesis buvo išsisklaidęs ir švietė saulė. Palengva susikrovėme daiktus ir apie pusiaudienį kartu su Aleksandru ir Sergejumi patraukėme žemyn. Rusams kalnai nebuvo tokie palankūs: jie planavo šiandien dar kartą pabandyti kartu su naujai atėjusiais kopti į viršūnę, bet naktį siaučiant pūgai apie kopimą negalėjo būti ir kalbos.
Pasirodo, ant Delane perėjos vakar gelbėtojai pakabino virves. Viskas būtų puiku, tik virvės labai storos, daugelyje vietų surištos, į mūsų nusileidimo įtaisus vos vos lenda ir vietoj malonaus nusileidimo, kokio tikėjomės suradę virvę, gavome daug sunkaus ir ilgo darbo. Tik apie devintą vakaro pasiekėme „Tomskije stajanki“ ir ten esantį gelbėtojų namelį, kuriame radome dvi merginas iš Vladivostoko ir mus aplenkusius rusus. Sutilpome ir mes, nes palapinę statytis labai tingėjosi. Sergejus įpylė degtinės. Niekad nemaniau, kad degtinė tokia skani ir kaip mažai jos reikia. Už viršūnę! Už traversą! Naktį metalinis namelis nuo vėjo vis pašokdavo į orą, bet, laimei, vėl nusileisdavo į savo vietą. Kaminas ūžavo, celofanas, ištemptas vietoj stiklo, šnarėjo.

2006 m. liepos 25 d., antradienis
Ryte namelis judėti nesiliovė. Išėjus į lauką viskas atrodė ne taip baisiai. Švietė saulė, nors ir nešildė. Laiko nusileidimui buvo daugiau nei pakankamai, todėl neskubėdami ramiai pusryčiavome ir klausėmės merginų iš Vladivostoko pasakojimų apie Altajaus šamanus, kuriems Belucha – šventas kalnas ir jie labai nepatenkinti, kad alpinistai čia kopia. Pasakojama, kad ir pats kalnas ginasi – neseniai buvęs žemės drebėjimas užvertė patogų kelią lik Kalno.
Kelias vis žemyn. Ne ką lengviau, bet greičiau. Einame ledynu, šokinėdami per mažus upelius ir aplenkdami didelius ir mažesnius akmenis, išsimėčiusius ant ledyno. Štai ir ledyno pabaiga, štai ir pirmoji žaluma, samanos, gėlės, menki ir išsiklaipę žilvičių krūmeliai. Ar tik čia ir nebus toji Šambala? Viskas atrodo kaip geriausiame ir prabangiausiame japoniškame sode ar alpinariume, baisu palikti pėdsaką ant upės sugrėbstyto smėliuko, ką jau kalbėti apie didesnes šventvagystes. Čia ir apsistojame – gera neskubant mėgautis aplinka. Gal tik tada ir gali pastebėti grožį ir harmoniją aplink save, kai neturi paslėptų savyje kvailų ambicijų: aukščiau, greičiau, daugiau...

2006 m. liepos 26 d., trečiadienis
Šuoliuojame žemyn pro Akemo ežerą. Gausiai fotografuojame tolstantį Kalną. Pagaliau atsikratėme šiukšlių, keliavusių kartu nuo Beluchos: pridavėme jas gelbėtojų poste. Nors ir buvo skelbimas, prašantis savo šiukšles nuo kalno nusinešti iki čia, bet iš to, kad nelabai jie žinojo, kur tas šiukšles dėti, buvo galima suprasti, kad toli gražu ne kiekvienas taip elgiasi.

2006 m. liepos 27 d., ketvirtadienis
Nieko naujo. Trečia diena einame žemyn. Nors ir tai ne visai tiesa- priėjome kanjoną, kur takelis pradėjo blaškytis aukštyn – žemyn, aplenkdamas stačius upės krantus. Miškas visiškai vienodas, tad, kad neprarastumėme atstumo nuovokos, vėl skaičiuojame upelius. Prie penktojo Jurga nugriuvo ir pareiškė, kad toliau per šį tamsų ir drėgną mišką nežengs nei žingsnio. Nakvojame.

2006 m. liepos 28 d., penktadienis
Ilga diena keliuku per pievas. Nekategorinė perėja. 100 rublių „mokestis“ raitam džigitui, kuriam po vakarykščio dūšią maudžia. Vakare alus, arbata, gitara ir kitos civilizacijos apraiškos.

2006 m. liepos 29 d., šeštadienis
Visa diena skirta pratinimuisi prie civilizacijos: parduotuvė, knygos, žurnalai. Prieš išeinant į kalnus buvome susitarę, kad iš kempingo važiuojantis mikriukas šiandien mus nuveš į Barnaulą. Pasirodo, kad rytoj taip pat susidarys grupė. Mums tai labai paranku, nes išvengsime dienos Barnaulo oro uoste.

2006 m. liepos 30 d., pirmadienis
600 kilometrų, 13 valandų dulkinoje „Gazelėje“, naktis oro uoste.

2006 m. liepos 31 d., antradienis
Vėl Maskva, vėl autobusas, vėl metro. Šį kartą Ecolines autobusas pilnas, tačiau miegoti tai netrukdo- iš 16 kelionės valandų prasnaudžiam 14.

Kelionės maršrutas:

Kelionės sąmata dviems asmenims

Pavadinimas	Suma (rubliais)	Suma (litais)
Rusijos vizos 2 vnt.
Draudimas 2 vnt.		106,00 Lt
Bilietai autobuso Vilnius-Maskva-Vilnius 2 vnt.		366,00 Lt
Bilietai lėktuvo Maskva-Barnaulas-Maskva 2 vnt.		1.698,00 Lt
Bilietai autobuso Barnaulas-Bijskas		46,00 Lt
Taksi Bijskas-Gorno Altaiskas-Tiungūras	4.500,00 rub.	460,23 Lt
Mikroautobusas Tiunguras-Barnaulas	2.080,00 rub.	212,73 Lt
Dujos	300,00 rub.	30,68 Lt
Kempingas	320,00 rub.	32,73 Lt
Metro, autobusas Maskvoje	260,00 rub.	26,59 Lt
Vietiniam girtuokliui	100,00 rub.	10,23 Lt
Lauktuvės	800,00 rub.	81,82 Lt
Maistas, gėrimai vietoje ir dar nežinia kas	5.190,00 rub.	530,80 Lt
Maistas pirktas Lietuvoje		240,00 Lt
Grynų pinigų išėmimo mokestis		20,00 Lt
Viso:		4.201,80 Lt

Altajus, Belucha (2006.07.09-07.31) | Kelionės kulinarinis puslapis