EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Kelionių mėgėjų grupės "EŽIUKAI RŪKE" puslapis: Kuržemė 2006 Kuržemė (2006.06.07-11)
Aprašymas paruoštas: 2006.12.18
Artūras Vaisiauskas


Kuldiga

kat_paz Kelionės ežiukai:
Reda Iršėnaitė
Artūras Vaisiauskas

Kelionės virvutė:
Klaipėda – Papė – Liepoja – Jūrkalnė – Ventspilis – Kolkas ragas – Pūrciems – Roja – Talsi – Kuldiga – Liepoja – Klaipėda

Kelionės aprašymas:
Trečiadienis
(2006 VI 07)

Iš Klaipėdos išvažiavome jau gerokai įsidienojus. Kelias iki pirmos sustojimo vietos buvo netolimas – pagal žemėlapį tik 60 kilometrų. Iš anksto telefonu buvome rezervavę kambarį Papės kaime Latvijoje netoli nuo Lietuvos sienos, tarp jūros ir apipelkėjusio Papės ežero. Klaipėdoje užsipylę kuro į mašiną, nesustodami pasiekėme pasienį. Latvijos pareigūnas žvilgtelėjo į pasus ir leido važiuoti toliau. Nesugaišome nei penkių minučių. Už sienos žymiai suprastėja kelias. Lietuvos pusėje asfaltas buvo lygus kaip stiklas, o Latvijoje lopas ant lopelio, kelias tiesiog margas. Pavažiavus apie 10 kilometrų yra kryžkelė. Kairėn veda žvyrkelis į Papės kaimą, dešinėje – Rucavos kaimas. Pasikratę žvyrkeliu (latviai ant kelių pila stambią skaldą) privažiavome Papės ežero gamtos parko ribą. Prie kelio pastatytoje schemoje nurodytos parko lankytinos vietos, takai ir informacinių skydų vietos. Kiek pavažiavus vėl stovi skydas, o šalia medinis takiukas link ežero vedantis į medinę trobelę ant pačio užpelkėjusio ežero krašto, skirtą apžvalgai ir paukščių stebėjimui. Papės kaimas prasideda už upės – kanalo jungiančio ežerą su jūra. Papę sunku ir pavadinti tikru kaimu, greičiau palei ežerą ir kelią išsimėtę namai, kurių didžioji dalis – poilsinės. Ir nemažai jų priklauso lietuviams. Mes apsistojome poilsio namuose “Aulaukio Baltija” (http://www.pape.lt/). Dvivietis kambarys parai kainavo 35 litus. Tačiau poilsinės pastatas likęs nuo sovietmečio, panašu, kad čia buvo kokios gamyklos poilsio bazė. Pastatas dviejų aukštų su bendra virtuve ir tualetu – dušu kiekviename aukšte. Neištaiginga, bet tvarkinga. Vakarėjant pasivaikščiojome palei jūrą (poilsinė buvo už 200 metrų nuo pajūrio), apžiūrėjome seną, bet veikiantį švyturį. Prie jūros siautė žvarbokas vėjas, o ir vakaras buvo vėsokas. Poilsinė nešildoma, bet nesušalom! Be mūsų buvo žvejys su šeima, keli statybininkai (vyko vieno fligelio remontas) ir poilsinės šeimininkas. Čia dar tik buvo ruošiamasi beprasidedančiam poilsiniam sezonui.

Ketvirtadienis
(2006 VI 08)

Ryte pavažiavome atgal iki Papės kaimo pradžios, kur kanalas jungia ežerą su jūra. Netoli stovi atnaujintas nedidelis baltas mūrinis dviejų aukštų namas - “Gamtos namai”. Jame yra nedidelis muziejus skirtas Papės gamtiniam parkui. Parkas įkurtas remiant “Pasaulio gamtos fondui” (WWF). Ežeras stipriai užpelkėjęs, aplink nemažai specifinių pajūrio pievų. Gamtininkai čia stengiasi palaikyti natūralias gamtines sąlygas. Netgi atsivežė naujai išvestų laukinių arklių ir taurų. Išsinuomavę valtį paplaukiojome ežeru – pradžioje paklaidžiojome vandens protakomis tarp nendrių kol pasiekėme kiek didesnį vandens plotą. Pagal žemėlapį, valtimi galima nuplaukti iki pat kito ežero krašto nendrynais, net rodyklė kyšo iš vandens rodanti kurlink plaukti reikia. Grąžinę valtį (buvome vieninteliai nuomotojai, be žvejų, ne sezonas) susėdome į mašiną ir nudardėjome žvyrkeliu atgal į Klaipėdos – Liepojos plentą. Už kokių šešių kilometrų pasukome vėl į kairę į Kalniškių kaimą, norėjome žvilgtelėti kaip tarpanai atrodo. Nuoroda buvo latviška ir niekaip neprisimenu kokia. Tačiau kelio drąsiai galima klausti vietinių gyventojų, daugelis puikiai supranta rusiškai, o ir lietuvių čia nemažai. Link tarpanų ganyklos nuvedė nuorodos. Privažiavome informacinį centrą, kuriame nusipirkome bilietus ir gavome palydovą, kuris mus lydėjo per pievas link arklių ir karvių. Šio gražaus Papės atgaivinimo projekto tikslas – įveisti tarpanus, stumbrus ir taurus. Norima, kad jie laisvai ganytųsi, kaip buvo prieš daugelį metų. Matėme bandą tarpanų patinų ir bandą karvių (taurų). Viena karvė labai grėsmingai į mus dėbčiojo. Mus lydintis jaunuolis perspėjo, kad ši karvė vyresnioji ir gali pulti, nes saugo jauniklius. Sakė, kad viena grupė jau bėgo nuo jos. Mes labai arti nėjom ir vyriausios bandos karvės neerzinom. Tarpanams ir taurams skirtas 200 ha plotas, kur jie gyvena visiškai laisvi, be žmonių primaitinimo. Po šios ekskursijos dar nuvažiavome pasižiūrėti netoliese aptvaruose besiganančių stumbrų. Įspūdžio nepadarė, nes matėsi kažkur toli aptvaro gale tik pora raguotųjų. Grįžome prie poilsinės ir nuėjom paklaidžioti pajūriu. Šaltokas vėjas ir vanduo netraukė maudytis. Užtat nei vieno žmogaus pajūryje nesimatė!

Penktadienis
(2006 VI 09)

Ryte išvažiavome iš Papės Ventspilio link. Po valandėlės buvome Liepojoje. Apgriuvęs sovietmečiu dvelkiantis miestas. Užėjom į kavinukę kavos ir bandelių (jos Latvijoje įvairesnės ir skanesnės). Paskui apsukome ratą miesto centre. Senamiestis apleistas, daug medinių namų. Dėmesio verta kita miesto dalis – Karosta, buvęs karinis miestelis. Namai atrodo, kaip po Černobylio katastrofos. Ištisas kvartalas daugiabučių namų be langų, apleistas parkas, duobėtos gatvės. Latviai šio rajono netvarko – paliko ji turistams pasigrožėti sovietiniu palikimu. Pakeliui į Ventspilį užsukome į du pajūrio miestelius: Pavilostą ir Jūrkalnę. Pavilostoje pavalgėme gana gražioje smuklėje ir paspoksojome į suomių rokerius. Dar užlipome į bokštelį pažiopsoti į jūrą. Nuostabus pajūris atsivėrė Jūrkalnėje. Panašūs skardžiai kaip pas mus prie Olandų kepurės – tik daug aukštesni ir išsitęsę pajūryje kelis kilometrus. Gera vieta ramiam pasivaikščiojimui. Po pietų mes jau Ventspilyje. Susiradome netoli jūros esantį kempingą ir apsigyvenome namuke už 15 Ls. Kempingas europinio lygio: su gražiais bendro naudojimo dušais, tualetais ir virtuve. Ventspilis labai gražus ir tvarkingas miestas. Visos gatvės išklotos plytelėmis. Namai kiek aptriušę, bet sterilios gatvės labai pagražina miestelį. Jis gal net kiek per sterilus, nes vakare nesimatė atvirų kavinių, daug žmonių. Slampinėjo keletas turistų ir visi, atrodo, iš Lietuvos. Daug gėlynų ir karvių skulptūrų – dar vienas charakteringas miesto bruožas. Pasivaikščiojom po Ventspilio rajoną Ostgalą. Kažkada miesto valdžia leido vargšams statyti namus šiame rajone, kad apsaugotų turčių namus nuo pustomo smėlio. Mediniai namai, raudoni stogai, siauros grįstos gatves - labai jauku ir gražu. Jau visai vakare plaukėme su turistinių laiveliu Ventos upe iki jūros. Sužvarbome nuo visai ne vasariško vėjo. Vakare kartu su vokiečių turistais, kurie keliauja po Latviją dviračiais arba kemperiais, pažiūrėjom futbolo čempionato pirmas rungtynes, išgėrėm alaus ir suvalgėm “sasiskų” su makaronais.

Šeštadienis
(2006 VI 10)

Iš pat ryto tęsėme pažintį su Ventspilio miestu. Užėjome į Livonijos ordino pilį prie Ventos upės. Joje yra puikus šiuolaikiškai įrengtas muziejus. Viršutinėje salėje galima pažiūrėti ką rodo ant stogo iškeltos kameros – pačiam jas pasiukioti, pritraukti ar atitolinti vaizdą, atsiveria viso miesto panorama ir net detalės. Aplankėme turgų senamiestyje, tačiau tai buvo tiesiog paprastas turgus, kur pardavinėjo latviškas ar europietiškas daržoves, turkiškus rūbus, kinietiškus įrankius ir visa kitą ką galima rasti bet kuriame šiuolaikiniame turguje. Galiausiai nuvažiavome į pramogų parką, kuris yra šalia akvaparko, kelis šimtus metrų nuo jūros. Parke yra “Mazbanitis” – siaurabėgio traukinuko linija. Pavažiavome viename iš dviejų vagoniukų. Tai praėjusio amžiaus pradžios restauruotas garvežiukas su dviem vagonais, anksčiau juo vežiodavo darbininkus, dabar ratu po parką vežioja turistus. Pietavome “Rimi” prekybos centre esančioje picerijoje – kažkaip senamiestyje neradome kur būtų galima pavalgyti. Po pietų išvažiavome iš Ventspilio šiaurės link. 25 kilometrus važiavome vis prastėjančiu asfaltuotu keliu, kuriuo mažai kas važiavo apart mūsų. Po to prasidėjo platus, stambokos skaldos žvyrkelis. Iki Kolkos rago – iškyšulio atskiriančio Baltijos jūrą ir Rygos įlanką – kratėmės ištisus 50 kilometrų. Pakeliui buvome užsukę į nedidelį miestelį, kuriame šmėžavo vokiečių turistai ir vietiniai vaikai. Parduotuvėlėje nusipirkome ledų ir grįžome į žvyrkelį. Vėliau užsukome tik į Ragų muziejų (buvo didelė nuoroda) įsikūrusį Sliteres nacionalinio parko darbuotojo privataus namo palėpėje. Ji buvo pilna įvairiausių ragų, kaukolių. Kompoziciją papildė kelios paukščių ir žvėrių iškamšos bei senos juodai baltos nuotraukos. Šeimininkas papasakojo, kad visa tai rinkta nacionaliniame parke jo paties ir tėvo, kuris ilgus metus buvo vietinis girininkas. Visi ragai rasti, nei vienas žvėris nebuvo nušautas. Grįžę į kelią neužilgo pasiekėme iškyšulį – dešinėn vedė asfaltuotas lygus kelias, o priekyje matėsi taip pat asfaltuotas kelias į stovėjimo aikštelę su didžiuliu informaciniu skydu, viešais tualetais ir informacijos nameliu. Jame buvo prekiaujama žemėlapiais bei gaiviaisiais gėrimais, dalinami informaciniai bukletai. Smėlėtu taku galima pasiekti pajūrį su plačiu smėlio ruožu, pušimis palei nedidelį šlaitą. Ties pačiu iškyšulio smaigaliu galima įžiūrėti kaip atsiskiria Baltijos jūros ir Rygos įlankos vanduo. Turbūt dėl skirtingų vandens srovių matosi liauna bangomūšos linija dingstanti tolyje ir įlankos vanduo atrodo kažkiek šviesesnis. Pajūryje būriavosi nemaža grupė žmonių – iškleidę nedidelius parašiutus ir atsistoję ant banglentės šokinėdavo per šaltas bangas. Stiprus vėjas nuginė atgal po pušų prieglobsčiu. Toliau nuo jūros buvo tiesiog karšta. Nuo Kolkas rago kelias Rygos kryptimi buvo puikus, pakeliui pasitaikė tik pora kaimų. Ėmėme žvalgytis kur būtų galima pernakvoti. Ties kaimeliu Pūrciems žemėlapyje buvo pažymėtas kempingas. Radome nesunkiai. Kempingas buvo kiek paprastesnis nei Ventspilyje, tačiau gana jaukus. Buvo paruošta aikštė kemperiams (stovėjo vokiškas vienas), vietos su laužavietėmis palapinėms ir nedideli namukai. Apsistojome viename namuke už 6 latus parai.

Sekmadienis
(2006 VI 11)

Išvykome ryte Rygos įlankos pakrante link Rojos. Tai nedidelis uostukas, kuriame įsikūrusi jūreivystės mokykla. Pakrantė ties miesteliu smėlinga, palei vandenį daug smulkių kriauklyčių liekanų. Uostuką saugo du nedideli molai – puiki vieta pasivaikščioti. Iš Rojos pasukome dešinėn – į Kuržėmės gilumą. Po mažiau nei valandos kelio pasiekėme Talsi – nedidelį miestelį ant kelių kalvų. Diena buvo saulėta, karšta ir miestelio senamiestis nutviekstas skaisčios įsidienojusios saulės buvo labai jaukus. Vienoje senamiesčio gatvių aptikę nedidelį pieno kombinatą nutarėme paragauti vietinių ledų. Deja, rasti parduotuvėse Talsi ledų nepavyko, radome Rygos, Cesu, lietuviškų, bet tik ne vietinių. Papietavę nedidelėje kavinėje, sėdome į mašiną ir nuskubėjome link kito seno miestelio Kuržemėje. Kuldiga miestelį pasiekėme jau po pietų. Siauros gatvės, nedideli mūriniai namukai, jaukūs kiemeliai ir tarpkiemiai – senamiestis tikrai vienas gražiausių kokius teko matyti. Paklaidžiojome po senamiestį, pasisukiojome palei ilgiausią krioklį Europoje (259 m), užlipome į bokštą iš kurio matėsi Kuldigos panorama. Artėjant vakarui nutarėme aplankyti smiltainio urvus netoli miestelio. Ilgokai pabarškėję žvyrkeliu pasiekėme aikštelę, kur stovėjo keli autobusai – visi iš Lietuvos. Iki urvų dar paėjome apie du šimtus metrų pėsčiomis, tačiau jų taip ir neišvydome. Kažkur dar prieš įėjimą stovėjo namukas, kur pardavinėjo bilietus ir suvenyrus. Šalia stoviniavo dešimtis lietuvių – visi laukė, kol išeis dalis lankytojų ir bus galima kitai porcijai turistų leistis į urvą. Išsiaiškinę, kad urvas žmonių iškastas ir nepanorėję laukti gero pusvalandžio, kad patekti į jį, patraukėme atgal. Vėl kirtome Kuldigos senamiestį ir keliu pro Aizpute už pusantros valandos pasiekėme Liepoją. Čia pirmam pasitaikiusiame centre nusipirkome pavakarių. Tačiau prekybos centras buvo žemos klasės ir teko paieškoti dar vieno – radome Maksimą, kur buvo daugmaž pažįstamas prekių asortimentas. Daugiau Liepojoje ir neužtrukome, valgėme už miesto, pakeliui link Klaipėdos šalia kažkokio kempingo. Jau vakarėjant pasiekėme Lietuvos ir Latvijos pasienį. Dokumentų patikrinimas truko neilgai ir jau temstant buvome Klaipėdoje.


© Ežiukai Rūke
www.eziukairuke.lt