Dviejų dienų kelionė po Latvijos pilis (2006.08.26-27)
Aprašymas paruoštas: 2006.12.07
Ingrida Prigodina Lukošienė

"Nuostabios" restauruojamos Bauska pilies sienos

Kelionės ežiukai:
Sonata Jurėnaitė-Urbanavičienė
Adomas Urbanavičius
Ingrida Prigodina-Lukošienė
Marius Lukošius

Kelionės virvutė:
Vilnius – Bauska – Rundale – Duobele – Zebrus ež. – Bauska – Vilnius

Kelionės aprašymas:
2006.08.26 (šeštadienis)
Paskutinį 2006 metų vasaros savaitgalį keturi prisiekę kartioznikai išsiruošė į į istorinę-kultūrinę išvyką po Latvijos pilis. Na gal gyvenime į tokią išvyką ir nebūtumėme išsiruošę, jei ne Adomas, sugalvojęs antiprizą dėl kurio „kovojome“ žaizdami kortomis. Pralaimėjęs 10 kortų žaidimų, turi visus žaidėjus nuvežti į Latvijoje esančią Rundalės pilį ir parvežti atgal namo, antrasis pagal sąrašą žaidėjas, kuriam visą sezoną taip pat nuolat buvo blogas „raskladas“ tampa išvykos „šturmanu“ ir su žemėlapiu seka kelią ir rodo vairuotojui kur važiuoti, na o du profesionaliausi žaidėjai sėdi mašinos gale ir niekuo nesirūpindami nuolat gurkšnoja alų. Pralaimėtoju ir vairuotoju tapo Sonata. Šturmanu tapo Marius. Tai ne labai geras šturmanas, žinant, kad Marius įsėdęs į bet kokią judantį objektą po 10 minučių, geriausiu atveju po 20 minučių, nugrimzta į sapnų pasaulį. O kokia nauda iš miegančio šturmano? Na, o kas tie du žaidėjai-profesionalai, įsitaisę su alaus buteliais mašinos gale, galite patys atspėti.
Nors mūsų tikslas buvo Rundalės pilis, bet mes sugalvojome, kad jei jau važiuojame į Latvijos Žiemgalę, galime apžiūrėti ir kitas pilis. Internete radome, kad santykinai netoli yra Bauska pilis, Duobelės ir Jelgavos pilys, todėl, kad nelėkti kaip akis išdegus, kelionę susiplanavome dviem dienom, o be to Artūras (Tėvas) mums pasakė, kad Latvijoje ant kiekvieno kampo nuorodos į kempingus, kurių ten gausybė. Šiuo juo sakiniu mes tiesiog šventai įtikėjome. Gerai, kad prieš kelionę jis mums nepasakė – neimti palapinių, o tai galėjome ir taip netyčia padaryti.
Taigi septintą valandą ryto šeštadienį mes išvykome ieškoti Rundalės pilies. Kelionės pradžia buvo niūroka dėl tiršto rūko. Matomumas buvo labai prastas, tad važiavome pradžioje palyginus lėtai, o jei kas žino „šikarnus“ kelius Biržų rajone, tad važiavimą galima būtų pavadinti slinkimu link Latvijos sienos. Kelionę link Latvijos sienos linksmino tik tuo metu per radiją transliuotos lietuvių-brazilų krepšinio varžybos. Komentatorius nuolat kartodamas topinę frazę „mėtimas iš fantastikos srities“ painiojo rezultatus, kamuolių perdavimus, krepšininkų pavardes, tad mes sunkiai ką supratome, gal tik galutinį rezultatą – pergalę, kurią atšventėme, išgerdami keletą butelių alaus. Latvijos pasienį kirtome labai greitai, ir vos tik kirtus pasienį, supratome kaip pasiilgome Lietuvos, nors ir dangus Latvijoje buvo giedras ir rūko nebuvo nei lašo.
Apie 10 val. buvome pirmame Latvijos miestelyje – Bauskoje. Kultūrinę programą pradėjome nuo Bauskos „Rimi“ parduotuvės, kurioje nusipirkome latviško alaus ir po tokios kultūrinės programėlės kaip tikri lietuviai atsidarę mašinos dureles, grojant muzikai Rimi parduotuvės mašinų stovėjimo aikštelėje kapojome iš Lietuvos atsivežtą maistą. Gardu. Pavalgę (arba kaip sako Adomas – užkandę) pavažiavome dar keletą kilometrų link Bauska pilies. Iš išorės tai baltai nutinkuota XV a. pilis, kuri tarnavo kaip Livonijos ordino gynybinis įtvirtinimas. Vėliau ji tapo sunkiai prieinama tvirtove, apsupta gilių griovių ir aukštų pylimų. Nusipirkę bilietus, užėjome į vidų. Pamatytas vaizdelis mus tiesiog pribloškė. Pirmasis pilies kiemas buvo tvarkingas, tačiau antrasis kiemas virtęs mini sąvartynu, kurio puošmena rūdijantis žiguliukas. Sunku suprasti ar tai kryžiuočių palikimas, ar tai koks turistas nutarė pilį apžiūrėti iš vidaus pro mašinos langelį. Na kiemas palyginus su pilies vidumi tiesiog yra gėlytės. Pilyje yra kelios menės. Man patiko tik vienas dalykas – tai senovinė antikvarinė komoda, o prikopijuoti žemėlapiai ir nuotraukos kažkokių turtingųjų tetų ir dėdžių įspūdžio jokio nedarė. Bet šokiravo mus ne ekspozija – o menių sienos, grindys ir lubos. Pilies “restauruotos” sienos sumūrytos bet kaip: viena plytų eilė išdėstyta tiesiai, kita kreivai, vienur sienos yra iš pilnų plytų, kitur - iš plytų liekanų, o cementas ant plytų atrodo buvo dedamas atsitiktiniu tekštelėjimo būdu. Grindys ir lubos visur yra iš cementinių blokų, na tiesiog kaip iš viduramžių. Po tokio kultūrinio šoko nutarėme nedideliame pilies kiemelyje išgerti kavos. Gal tas nedidelis kiemelis ir yra gražiausias pilyje: su mediniais stalais, su keletą senovinių rakandų, suvenyrų parduotuvėle bei tautiniais rūbais apsirengusia latve. Įdomiausias kiemelio eksponatas – tai didelis stalas su dviejų spalvų medinėmis formomis – žaisti stalo žaidimą „kryžiukai-rutuliukai“.
Po Bauskos patraukėme dar keletą kilometrų link Rundalės pilies. Na Rundalės pilis nepalyginama su Bauskos, apie tai net byloja ženkliai didesnis žmonių skaičius. Rundalės pilis (gal labiau tiktų pavadinimas rūmai) – tai žymiausia Latvijos pilis, šių žemių kunigaikščio E. Birono viena iš rezidencijų. Tai barokinio stiliaus pastatas. Įdomu, kad į pilį parduoda dvejopus bilietus: pilnos ekpozicijos ir dalinės. Mes aišku, pirkome pilną, į kurią įėjo dar papildomi kambarėliai, kuriuose eksponuojami senoviniai baldai, indai ir daiktai. O kas nebuvo informuoti apie tokius bilietus, nusipirko dalinius bilietus ir nustebę stovėjo prie durų, pro kurias toks vaizdas leisdavo tik išrinktuosius. Rundalės rūmų grožybės – tai baroko stiliaus įvairios spalvos ir paskirties kambariai ir salės su įvairiais to meto eksponatais. Vienos gražiausių yra paauksuota ir pokylių salės. Na gražu pažiūrėti. Bet be pačių kambarių ir „slaptų“ kambariukų tikrai vertas pažiūrėti visame rūmų komplekse - rūmų sodas, kuriame medžiai ir krūmai sudaro labirintus bei labai savotišką sodo teatrą. Taigi Rundalės pilis, kuri ir buvo mūsų kelionės vinis, mums padarė neblogą įspūdį, tad įsitaisę pilies pašonėje prie tvenkinių pietų metui, pilnomis lietuviškų dešrų ir slyvų burnomis, žiūrėdami į pilį, diskutavome kaip yra neblogai yra būti carienės meilužiu ir dovanų gauti tokią „kuklią dovanėlę“.
Pavalgę (ar užkandę) nutarėme nuvažiuoti į Duobelės pilį. Pakeliui link pilies privažiavome labai neblogą vietelę – Tetėnus, kuriuose stovi renovuotas šiuolaikiškas nei tai medžiotojų, nei tai neseniai nukaltų „senovinių“ ginklų ar „senovinių“ papuošalų namelis-muziejus, o lauke stovi medinis apžvalgos bokštas, kuris be abejo man didelio pasitikėjimo nesukėlė, bei lauko palapinės, kuriuose galima pažiūrėti senovinės latvių amatininkystės pavyzdžių. Valandėlę pasišlaistę šioje vietoje patraukėme Duobelės link. Ilgai važiuoti neteko. Duobelės pilis lengvai pastebima. Duobelės pilis - tai XIII amž. žiemgalių pilies liekanos. Nors pilies telikę liekanos, kelios šoninės sienos, bet tos liekanos atrodo neblogai, matosi, kad būta nemažos pilaitės.
Kai apžiūrėjome Duobelės pilį, buvo jau prasidėjusi penkta valanda vakaro, tad reikėjo ieškoti vietos nakvynėn. Reikia pažymėti, kad Artūro žadėtų kempingo nuorodų visos dienos bėgyje taip ir neteko pamatyti, tačiau Artūras mums buvo davęs žemėlapį, kuriame santykinai netoli nuo Duobelės yra Zebro ežeras su žemėlapyje pavaizduota palapine. Nutarėme ten ir važiuoti. Apsipirkus vietinėje Duobelės parduotuvėje alaus ir reikiamo maisto vakarui pro Ananakius ir Kakenus pasukome Zebro ežero link. Ežerą radome nesunkiai, radome ir privačią teritoriją su kaimo turizmo nameliais šalia jo, o taip pat radome krūvą žmonių, kurie matyt šventė kažkokį privatų vakarėlį, tad viltį nakvoti „ale kaimo turizmo-kempingo“ sąlygomis iš karto praradome, tačiau nusprendėme šalia ežero paieškoti nuošalios vietos palapinei. Pradžioje pasukome miško keliuku palei kairįjį ežero krantą. Važiavome porą kilometrų, miškas tankėjo, nebesimatė ne tik gražios vietos palapinei, bet ir paties ežero. Paprastą miško takelį pakeitė molio klampynės, mašina pradėjo buksuoti vidurį miško. Iš vyriškių lūpų pasipylė krūva necenzūrinių žodžių ir išsireiškimų, skirtų Latvijos gamtai, o man ir Sonatai, apžavėtoms klampynėmis ir savo vyrų lietuviškai-rusišku leksikonu, prasidėjo isteriški juoko priepuoliai, kas dar labiau nervino vyrišką ekipažo pusę. Šiaip ne taip apsisukę, grįžome link pradinio Zebro ežero taško ir nutarėme surizikuoti ir pasukti dešiniuoju krantu. O čia jau mums nusišypsojo laimė ir radome net kelias stovyklavietes, tiesa labai apšnerkštas, bet šiukšlėmis apkrautos laužavietės, rodė, kad čia buvo anksčiau stovyklaujama. Įsikurti nutarėme nuošalesnėje vietoje prie pat ežero, Sonatai teko su mašina nusileisti nuo gan statoko šlaito ir privažiuoti prie ežero su mašina. Kaip pasirodys kitą rytą, šis nusileidimas buvo didelė klaida. Taigi stovėjome keturiese prie didžiulės šiukšlių krūvos vidurį Latvijos ir galvojome nuo ko pradėti. Tik prisiminėme, kad neturime kirvio (nors eik į mišką ir kaip bebras graužk medžius), puodo arbatai, kilimėlių kelių. Vien žodžiu – gornopliažnikai. Pradėjome iš miško tempti šakas, šakeles, rąstus, dėjome jas ant šiukšlių nei laužydami, nei kapodami. Po pusvalandžio mūsų stovyklavietė tapo nuostabiai graži. Vaira Freiberga galėtų mūsų ketveriukei išrašyti bent po garbės raštą, nekalbant jau apie piniginę premiją už Latvijos pakrančių tvarkymą. Sutvarkę aplinką, pasistatę palapinę, iš gretimų stovyklaviečių atsinešę suoliukų, pasidarėme labai neblogą pikničioką su užkandėle ir įvairaus skonio gėrimais. Prieš sutemstant net spėjome sužaisti dalį preferanco, o jau sutemus apsėdome laužą ir praplepėjome iki pat vidurnakčio.

2006.08.27 (sekmadienis)
Jau naktį išgirdome lietaus barbenimą į palapinės stogą. Matyt dėl to barbenimo ilgai ir nemiegojome. Pusryčiaudami palapinėje, matėme, kad dangus kaip reikiant užsiraukė (arba paprastai kalbant - tikra žopa užėjo). Sumetę šlapią palapinę į bagažinę, patys greitai sušokome į mašiną ir pajudėjome. Toli nenuvažiavome. Po keleto metrų mūsų laukė tas pats status šlaitas, kuriuo vakar nusileido Sonata. Vakar kažkaip nepagalvojome, kad naktį prasidės lietus ir ryte bus visi keliai šlapi. O labiausiai neįvertinome Latvijos žemės. Čia ne mūsų lietuviškas juodžemis, o čia rudas latviškas molis, ant kurio stovint pats gali čiuožti žemyn, jau nekalbant apie mašinos gebėjimą užvažiuoti ant tokio molingo šlaito. Taigi pradėjome visais galimais būdais traukti mašiną į viršų. Žliaugė lietus, o mes ant šlaito dėjome visas šalia augančias žoles, krūmus, bandėme užvažiuoti greitai, bandėme lėtai, bet pastangos buvo bevaisės. Po geros valandos Sonata ir Marius išėjo pagalbos. Aš tikrai netikėjau, kad jie ką nors suras, tačiau toje kaimo sodyboje jie rado vyruką, kuris labai entuziastingai sutiko padėti, matyt jis tempia iš šių vietų ne pirmą mašiną. Taigi mes buvome išgelbėti, bet gerokai išnervinti, tad Jelgavos pilies ieškoti nebenorėjome, o be to ir lietingas oras optimizmo labai nekėlė, tad pasukome link Lietuvos.
Tiesiog neprivažiavus keleto kilometrų link Lietuvos sienos, šalia kelio pamatėme gan gražų malūną ir greta jo pastatą, kuriame kaip spėjome galima pavalgyti. Vos tik įėjus į restoraną (taip skelbė iškaba) visų veiduose pasirodė ironiškos šypsenos. Esmė, tame, kad tame „prestižiniame restorane“, kuriame tuo metu buvo nemažai vestuvininkų, grindys buvo cementinės – na tiesiog kaip Bauska pilyje. Tai mes pagalvojome, kad Latvijoje „klik mody“ yra cementinės grindys, o mes su savo laminatais truputį atsiliekame nuo mados pasaulio. Kitas „nuostabus" dalykas tame restorane, tai latviškais rūbais pasipuošusios merginos su priklijuotomis ilgomis blakstienomis. Kol į ją keletą sekundžių išsižiojęs žiūri, net pamiršti ką užsisakei. Na o Adomui buvo tiesiog asmeninis įžeidimas, kad restorane nėra alaus.
Pasienį kirtome greitai, bet pasieniečiai į mus kurį laiką žiūrėjo akis išpūtę. Gal teisingiau – ne į mus, ir ne į mūsų pasus, o į mūsų mašiną, kuri atrodė tarsi būtų dalyvavusi ralyje po Latvijos pelkes, klampynes ir purvynus. Ypatingai įspūdingas buvo šturmano langas – tiesiog molio užuolaida, pro kurią pasienietis bandė įžiūrėti į viduje sėdintį šturmaną.
Taigi tokia buvo mūsų kelionė Latvijon.