Saaremaa (2006.08.12-08.18)
Aprašymas paruoštas: 2006.09.26
Adomas Urbanavičius

Kihelkonna bažnyčia nuo kelio į Papisaare

Kelionės ežiukai:
Adomas Urbanavičius
Elena Armalytė
Rimas šapranauskas
Sonata Jurėnaitė-Urbanavičienė

Kelionės virvutė:
Vilnius – Kuressaare (automobiliu)
Kuressaare – Nasva – Tehumardi – Anseküla – Mõntu – Kuressaare – Oo-kivi – Kogula – Kärla – Viki – Kihelkonna – Papisaare – Pikanina – Kalmu – Undva – Veere – Pidula – Rahtla – Mustjala – Küdema – Võhma – Panga – Panga pank – Võhma – Mustjala – Odalätsi – Kihelkonna – Pikanina
Kihelkonna – Kuressaare – Kuivastu – Pärnu – Daugpilis – Vilnius (automobiliu)


Kelionės aprašymas:
Idėja išvykai į kaimyninės Estijos vieną didžiausių Baltijos jūros salų Saaremaa nekilo spontaniškai. Pradinis sumąstymas buvo į šią salą nuvykti nusivežant ir dviračius. Todėl pasiruošimas prasidėjo perkant dviračius, stogo bagažines jiems vežti, ant dviračių bagažinės dedamas kuprines ir pan.

Šeštadienis
2006.08.12
Iš Vilniaus išvyka prasidėjo apie 7 val. ryto. Tiksliau sakant šiuo metu prasidėjo svarbiausias pasiruošimo kelionei etapas – dviračių bagažinių ant mašinos stogo montavimas ir dviračių pritaisymas. Kaip bebūtų keista, su švedų gamybos bagažine ir dviejų rūšių lenkų gamybos dviračių laikiklių montavimu prasiknisome net porą gerų valandų.
Baigus montavimo darbus, pajudame apie 9 val. Kelias atkarpoje tarp Pasvalio ir Latvijos pasienio standartiškai jau antrus metus remontuojamas, todėl Latvijos link sukame per Germaniškio pasienio užkardą. Latvijoje keliai irgi standartiškai remontuojami, todėl bandome atlikti avantiūrą – Rygą bandome apvažiuoti aplinkkeliu per Straupe (kelias P14) ir Limbaži. Žinoma, greičiaunepavyko, tačiau benzino sudeginome tikrai daugiau. Apie 17 valandą pasiekiame Pärnu, kur mūsų nuo vidurdienio laukia ketvirtoji kelionės dalyvė Elena.
Na, dar pora valandėlių, ir mes jau prie kelto Virtsu miestelyje į Muhu salą. Į Kuivastu uostą Muhu saloje nusigauname jau gerokai į pavakarę. Todėl nusprendžiame susirasti kokią nors jaukią vietelę pajūryje, kur būtų galima pasistatyti palapinę. Tam pasirenkame šiaurinį salos pakraštį ir pamažu nuvažiuojame iki Üügu kraštovaizdžio draustinio (estiškai Üügu pank). Privažiuoti prie pakrantės, žinoma, neįmanoma, tačiau bent keliose vietose yra pakankamai padorios vietelės, net su suoliukais ir laužavietėmis. Žinoma, netoliese stovi ženklai, bent kiek vizualiai teko suprasti, draudžiantys kūrenti laužus. Na, bet ne bėda – pasinaudojome turėtu dujiniu degikliu. Vieta tikrai įdomi. Pakrantė panaši į nendrėmis apžėlusio ežero pakrantę, tolėliau kalkakmenio ar dolomito skardžiai su keliomis susidariusiomis grotomis. Aukštėliau – miškatundrė ar kažkas į ją panašaus.

Pastebėjimas: populiariausias kelio ženklas Latvijos keliuose yra “papai”, reiškiantis nelygią kelio dangą.

Sekmadienis
2006.08.13
Pakilę ryte pakuojamės palapines, šokame į mašiną ir jau traukiame link Saaremaa sostinės. Na, kadangi esame dar su mašina ir lynoja, o pakeliui galima dar kai ką aplankyti, tai nuvažiuojame iki Rinsi ortodoksų bažnytėlės, pakeliui aplankome estiškas (gal reikėtų sakyti saaremiškas) kapinaites, užsukame prie Liiva bažnyčios, nuvažiuojame į Muhu etnografinį muziejų prie Koguva miestelio. Taip trečdalis dienos praleidžiamas gana turiningai, o po to traukiame į Kuressaare.
Čia pagrindinis lankytinas objektas yra Kuressaare piiskopilinnus, kur antrasis žodis reiškia vyskupo pilį. Taip pat pasivaikštome po nedidelį senamiestį, nedidelėje užkandinėje suvalgome po kažkokią užkepėlę ir, nusikrovę dviračius, leidžiamės į dviračių žygį.
Maršrutas šiai dienai išeina neilgas. Patraukiame link Sörve pusiasalio. Tačiau jau už keleto kilometrų, privažiavę pakeliui esantį gražų ąžuolyną, estiškai besivadinantį Loode tammik, per tą ąžuolyną numiname dviratukus prie jūros. Ten kaip tik ir nebloga stovyklavietė, su laužaviete ir parinktomis malkomis. Čia ir skleidžiame savo palapines.
Vakare kažkaip standartiškai palyja, vėjas pasklaido žarijas, o mes ramiai gurkšnojame arbatėlę, pasiskanindami ją brendžio, tik nežinau, kokio gėrimu bei sėdime, plepėdami visokius niekalus, nė neįtardami kas dar mūsų laukia rytoj.

Pirmadienis
2006.08.14
Šios dienos maršrutas prasideda nuo to pačio Loode tammik ąžuolyno ir asfaltuotu keliu tęsiasi link Sörve pusiasalio. Pravažiuojame Nasva miestelį. Vėliau pasirodo nuo kelio puikiai matomas pajūrys, kuris yra neįprastai smėlėtas. Vėliau sustojame prie Tehumardi atmintinio paminklo, skirto 1944 metų karo kovoms. Pravažiuojame Salma, Läätsa miestelyje papildome maisto ir alaus atsargas, pralekiame pro Anseküla švyturį.
Visa važiavimo laiką Sonata kažkaip keistai sunkiai važiavo. Pabandžius apsikeisti dviračiais taip pat važiavimas atrodė keistokas. Ir tuoj paaiškėjo kodėl – išklypo dešinysis pedalas, pusiau iškrisdamas iš sriegio. Ar jis buvo neprisuktas iš karto, ar tiesiog kažkoks žvaigždės brokas, tačiau faktas buvo akivaizdus. Pabandėme įsukti jį atgal – lyg ir pavyko.
Patraukėme toliau, pravažiavome gerą kelio dalį ir pasiekėme Mõntu. Šioje vietoje stovi “rudas” įžymybę žymintis ženklas, todėl pasukome dešinėn ir miško/pievų keliuku privažiavome kažkokį tarybinį karinės pramonės palikimą – buvusią raketų paleidimo aikštelę. Toliau dar pavažiuojame link pakrantės su molingu 3-5 metrų aukščio šlaitu. Grįžtame į plentą ir štai čia atsitinka pirmoji nelemtojo Sonatos dviračio “avarija” – galutinai ir visiškai išlekia prakeiktasis pedalas. Lieka tik žvaigždė, visiškai nebeturinti jokio sriegio, į kurį būtų galima įsukti pedalą. Nesąmonėvisiška– dėl tokio gedimo mes linkę kaltinti tik gamintoją ar pardavėją, nes juk parduodant dviratį tokie dalykai turėtų būti patikrinti – pirkėjui nė į galvą patikrinti kiekvieną dviračio varžtą. Juk perkant automobilį (naują, žinoma) nereikia tikrinti ar jame ratai ar pedalai yra prisukti. Pirmiausia – spontaniški Adomo bandymai iš pagaliuko pasigaminti pedalą, tikintis, gal iki kur nors su juo privažiuosime, deja, jis nelaiko...
Ką gi, tenka kažkaip spręsti situaciją. Nusprendžiame taisyti dviratį sostinėje Kuressaare. Trumpai užkandam po medžiu prie kelio. Po to su Rimu šokame ant dviračių, važiuojame link sankryžos su pagrindiniu keliu Lide- Kuressaare ir ten Adomas bando susitranzuoti kokį automobilį, važiuojantį link Kuressaare. Gana greitai pavyksta, Adomas palieka Rimą su dviračiais ir pats įsitaiso mašinoje. Greitai pasiekiama Kuressaare, surandama dviračių parduotuvė ir remonto dirbtuvė, išsiaiškinamas jų darbo laikas ir sutariama, kad tuoj jie gaus darbelio. Ir su mašina vėl atgal – ten, kur paliktas sugedęs dviratis.
Atvykus prie laukiančiųjų, prasideda lietus, o jau ir vakaras artėja. Todėl visus dviračius vėl krauname ant stogo ir varome atgal į Kuressaare.
Ten dviratis sėkmingai taisomas pakeičiant priekinę žvaigždę. Toliau nusprendžiama vakarienės ruošimą pakeisti vakariene barelyje-restoranėlyje. O paskui, jau su mašiniuku, link to pačio ąžuolyno. Taigi nakvojame ten pat kur ir praeitą naktį.
Na, kad toks dviračio gedimas nebūtų labai jau skaudus, Senojo Talino buteliukas labai į temą.
Bevakarojant jau patamsyje atsibogina porelė vokiečių – keliauninkų, keliaujančių aplink Baltijos šalis su pokario gamybos dviračiais, renkančiais informaciją apie tas šalis ir talpinančiais ją kažkokiuose su panašiomis kelionėmis susijusiuose leidiniuose.
Tačiau vakarinį pasišnekučiavimą nutraukia nerealus vėjo šuoras, kuris tuojau pat keičiasi į audrą su lietumi. Tenka lįsti į palapines ir vakarojimą baigti.

Antradienis
2006.08.15
Ryte surenkame stovyklą, vėl lendame į mašiną ir vėl traukiame atgal į Kuressaare. Ten nusiimame dviračius, paruošiame juos kelionei, tik šį kartą nusprendžiame traukti link Kihelkonna. Pravažiuojame šalia kelio esančią įžymybę – nemažą mitologinį ar panašios paskirties akmenį įdomiu estišku pavadinimu Oo-kivi. Toliau per Kogula važiuojame link Kärla. Čia vėl apsiperkame parduotuvėje, vietiniame parkelyje užkandame ir vėliau lankome vietinę įžymybę – Kärla bažnyčią.
Pavažiavus apie porą kilometrų nuo pagrindinio kelio su keliu į Kärla sankryžos, asfaltuotą kelią keičiame į miško keliūkštį. Pakeliui aptinkame dar vieną žemėlapyje nepažymėtą akmenį. Žinoma, apie jį papasakoti nieko neišeina, nes estiško šalia esančio aprašymo suprasti mums nepavyksta. Koks kilometras prieš Viki grįžtame į asfaltuotą kelią ir greitai pasiekiame patį Viki etnografinį muziejų. Tai tikrai įspūdinga tarpukario laikotarpio estų pirklio etnografinė sodyba su rekonstruotu malūnu, senąja kalve, eile ūkinių ir gyvenamųjų pastatų bei keletu nemažų sūpynių. Žinoma, progos pasisupti nepraleidome.
Jau susiruošus traukti iš šio muziejaus ir pasiekti Kihelkonna, nutinka dar vienas Sonatos dviračio sutrikimas. Nuleidžia galinę dviračio padangą. Išardžius padangą pasirodo, kad sprogusi kamera bei paaiškėja dar nemalonesnis dalykas – sprogusi ne tik kamera, bet ir pati padanga. Vėl gi, keistas dalykas – su dviračiu važiuojant tik antrą dieną, išlenda antras keistas gedimas. Juk padanga naujam dviračiui nedažnai sprogsta nuvažiavus tik apie 100 km.
Taigi, vėl nestandartinis dalykas – nors kamerą turime, atsarginės padangos nė minties negali būti pasiimti į tokią trumpą kelionę. Todėl iki Kihelkonna Sonata dviratį nusprendžia nustumti, o Rimas su Elena ten nuvažiuoja greičiau, bandydami išsiaiškinti kitos dviračių remonto dirbtuvės buvimą. Tačiau paaiškėja, kad artimiausia dirbtuvė yra tik pačioje Kuressaare. Ir apskritai Saaremaa saloje visko yra tik toje pačioje Kuressaare.
Taigi, susirenkame prie Kihelkonna parduotuvės, nusiperkame alaus, vėl nuimame dviračio padangą ir mąstome ką daryti. Čia Sonata pasiryžta avantiūrai – pasiima visą dviračio ratą, mašinos raktus ir dar pačiame miestelyje pradeda tranzuoti į Kuressaare. Kažkaip merginai su dviračio ratu labai greitai pavyksta pasigauti mašiną ir mikliai nukeliauti į Kuressaare. Na, o mums kas beliko – sėdime saulėkaitoje prie parduotuvės, geriame alų ir laukiame Sonatos su ratu.
Po kokių poros valandų ji grįžta su mašina ir sutaisytu dviračio ratu. Aišku, jau gerokai į vakarą, todėl susirenkame dviračius, apžiūrime Kihelkonna bažnyčią bei akmenimis grįstu keliu patraukiame link pajūrio ir miesteliūkščio Papisaare. Ten nuo tiltelio į jūrą apžiūrėję vaizdus į Vilsandi rezervatą ir tolumoje esančias salas, traukiame atgal ir pradedame ieškoti nakvynės vietos. Pavažiavę keliuku atgal randame miško taką, vedantį į kairę nuo grindinio bei prieinantį prie kažkokios senos jūrinio desanto mokymo aikštelės. Na, kad kažkokio desanto sprendžiame todėl, kad nuo kranto į jūrą yra sukloti betoniniai blokai. Žinoma, visa tai jau gerokai apleista, betonas ištrupėjęs, styro armatūros strypai. Na, bet iš principo vieta nakvynei nėra bloga, tuo labiau, kad šalia laužavietė yra ir malkų netrūksta.
Toliau vakarienė prie laužo, buteliukas stipresnio gėrimėlio vakarui ir pokalbiai prie laužo. Čia besėdėdami nusprendžiame, kad šiame žygelyje nebandysime pasiekti Hiiumaa salos, o apsiribosime šiaurine Saaremaa salos dalimi, bandydami pasiekti Panga skardžius.

Pastebėjimas, galbūt reikšmingas prietaringiems: abi dienas Sonatos dviratis atsisakė važiuoti maždaug tuo pačiu metu, nuvažiavus panašiai kilometrų...

Trečiadienis
2006.08.16
Ryte važiuojame atgal link Kihelkonna, po to nuo bažnyčios sukame keliu šiaurės vakarų link ir važiuojame iki Pikanina senojo uosto. Ten pūpso senas molas, aplinkui apaugęs kažkokiais keistais, į egzotiškus kopūstus panašiais augalais.Nuo čia paskui traukiame link asfaltuoto kelio Kurevere-Kalmu. Tačiau jį privažiuoti pasukame truputėlį kitu miško keliuku. Ir neapsirinkame, nes privažiuojame nerealaus keistumo ir gražumo kalkakmenio krantais ir šlaitais pasipuošusį ežeriuką, aplinkui apsuptą tipiško estiško kadagių ir kitokių krūmokšnių kreivamiškio. Po keleto naktų prie nerealiai seklios ir basam labai slidžios jūros su malonumu išsimaudome ežere...
Toliau pasiekiame asfaltą ir juo nurūkstame iki Kalmu miestelio.Nuo čia sukame link Undva ir Kuriku pank’o (pank estiškai reiškiaskardį). Čia pietaujame ir pietaudami kovojame su nerealia daugybe iš visur belendančių bei kandančių skruzdėlių. Kadangi kranto ganėtinai plati juosta yra vienas smėlis, keliaudmi toliau, dviračius tiesiog stumiame. Stumiame tol, kol neprasideda gal ir nelabai aukštas, tačiau pakankamai ilgas skardiškas krantas. Tuomet keliukas tampa tinkamas važiavimui ir kokius gerus kelis kilometrus eina palei skardį.
Pasiekiame Veere miestelį, nedidelėje parduotuvėlėje standartiškai papildome alaus atsargas ir traukiame toliau Pidula miestelio link. Jame lankome dvaro kompleksą. Pastarasis nors ir remontuojamas, tačiau iš neparadinės pusės įėjimas tarsi tyčia paliktas be durų, todėl turime puikią galimybę aplankyti jį ir iš vidaus.
Nakvynės nusprendžiame ieškoti prie rytinės Tagalaht įlankos pusės. Ten randame kuo puikiausiai įrengtą poilsinę, su puikia laužaviete, pastoge nuo lietaus, paruošta malkų rietuve ir netgi labai įmantriu ant didžiulės kaladės pritaisytu kirviu. Deja, malkų skaldymas su juo buvo labai problematiškas, todėl malkas teko kūrenti neskaldytas. Jūros krantas šioje vietoje nuklotas akmenimis Oras irgi nelepina, nes visą laiką pučia stiprus vėjas, versdamas užsimaukšlinti netgi striukes.

Ketvirtadienis
2006.08.17
Šiandien nusimato ilgiausias kelias. Iš nakvynės vietos patraukiame link Rahtla. Tačiau kažkaip miško keliukais nepataikome į kelią per Kooru, o nusukame į kažkokią kvartalinę miško liniją, kuri pradeda mažėti, siaurėti ir galiausiai važiuojame visiškomis visureigių vėžiomis. Tačiau kelio nemetame, judame tolyn, vietomis netgi visiškai stumdami dviračius per mišką ir dideles žoles. Galiausiai iššokame į tikrą žvyrkelį ir juo pasiekiame Mustjala. Čia vėl lankome pagrindinį miestelio objektą – bažnyčią. Nuo Mustjala pietiniu keliu į Küdema bandome nusigauti iki Pärisma kurisud, kas reikštų karstinę įgriuvą. Keliūkštis iki pat įgriuvos nuo pagrindinio žvyrkelio suka dešinėn ir eina per smėlį, todėl dviračius vietelėmis tenka ir pasivesti. Toliau miško keliukais važiuojame iki Lepakõrve kurisud, kuris, deja, miške nėra pažymėtas jokiais ženklais, todėl aptikti įgriuvą pavyksta tik iš nuojautos. Apžiūrėjus įgriuvą važiuojame toliau link Paatsa. Žemėlapyje šalia šio kaimelio pažymėto archeloginio objekto rasti nepavyksta, todėl traukiame link Võhma ir jau asfaltuotu keliu važiuojame link Panga pank, kuris, berods, yra aukščiausias skardis Saaremaa saloje, siekiantis iki 21 metro. Pasigrožėjus šlaitu iš viršaus, pietums suvartojus turimus produktus bei apžiūrėjus šlaitą ir iš apačios, grįžtame atgal iki Võhma. Šalia jos dar pabandome surasti dar vieną žemėlapyje pažymėtą archeologinį objektą, tačiau nesant jokių nuorodų link objekto, jo surasti mums nepavyksta. Galiausia patraukiame keliu atgal ir žvyrkeliu per tą pačią Mustjala ir Pidula grįžtame iki Kihelkonna. Pakeliui sustojame ties Odalätsi šaltinio. Per šią dieną nuvažiavome apie 80km, o tai labai netgi nemažai, turint omeny kapstymąsi miškuose, važiavimą smėliu bei žvyrkelio purtykle.
Kadangi jau rytoj mums reikia traukti atgal, krauname ant mašinos stogo dviračius, visas kuprines metame į bagažinę ir mąstome apie galimą nakvynę. Tam pasirenkame netoliese Pikanina matytą nuostabų ežeriuką, juo labiau, kad šalia jo matėsi ir stovyklavietės.
Nuvažiuojame iki minėto ežeriuko, išsimaudome, kuriame stovyklą, sukūrename nemažą krūvelę visokių šiukšlių, verdame vakarienę, vakarojame.

Penktadienis
2006.08.18
Šiandien jau kelionė Daugpilio link, nes esame pakviesti į draugišką kelių dienų vakarėlį prie Drydzio ežero.
Tačiau dar prieš išsiskiriant su Saaremaa nusprendžiame su mašina dar nulėkti iki žymiojo Kaali meteoritinio kraterio bei aplankyti salos simboliais tapusį Angla vėjo malūnų kompleksą.
Po paskutinių mini ekskursijų traukiame link Kuivastu, keliamės keltu ir pasiekiame Pärnu. Čia nedidelis prekinimasis parduotuvėje ir važiuojame link Daugpilio. Važiuojame geras penkias valandas, sukame Zarasų pusėn Latvijos ir Lietuvos pasienyje vedančio kelio link ir dar Latvijos pusėje paleidžiame Eleną su Rimu tęsti savo kelionės Lietuvos link.
O patys tęsiame kelionę link draugiško vakarėlio prie Drydzio.

Šeštadienis
2006.08.19
Šią dieną Sonata su Adomu turbūt irgi įveikė tam tikrus dalykus, na, o mes su Rimu dviratukais – kelelį nuo Zarasų iki Vilniaus, su įvairiais nukrypimais = 180km. Čia pasigyrimas (Elena)