EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Tailandas ir Laosas 2006 Pilnas kelionės dienoraštis:
Tailandas ir Laosas (2006.06.02-21)

Dienoraštis parašytas kelionės metu Mariaus Lukošiaus


Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

2006, birželio 2 d.
Anksti ryte atskridom į Bankoką. Visai nekaršta – eini oro uosto koridoriais ir net šaltoka. Pasų kontrolė, bagažas, viską greitai praėjom ir pro oro uosto vartus atsidūrėm lauke – išprakaitavom per sekundę. Karšta ir drėgna. Dar oro uoste ėjom pagal rodykles airport bus, tad nesunkiai radome sustojimą. Vietoje nusipirkome bilietus (po 100 batų) antram maršrutui, kuris važiuoja į Banglamphu. Tai toks keliautojų su kuprinėmis gyvenimo taškas. Per maždaug pusvalandį atvažiavome į Khao San gatvę, kurios atšakoje stovi mūsų viešbutis Viengtai. Viešbutis visai nieko. Įtartinų pažiūrų vyrukas mus įregistravo, palinkėjo „have a nice day Marius“ (Ingridos jis nepastebėjo) ir mes jau savo kambaryje. Spėjame net papusryčiauti. Po valandėlės jau einame pasivaikščioti. Paėjus du šimtus metrų gatve, prie mūsų prilimpa kažkoks tailandietis ir siūlo pasivažinėti jo tuk-tuku. Tai toks blerbiantis triratis motoroleris su stogu ir atvirais šonais. Jų čia pilna. Vos ne vos juo atsikratome, kiek paeiname, bet supratę kad visiškai nesiorientuojame, sustabdėme tuk-tuką. 50 batų į nacionalinį muziejų (50 batų – 3.1 Lt). Muziejuje karšta. Man prasideda miego priepuoliai – lėktuve beveik nemiegojau.
Įėjimas į muziejų – 40 batų. Dar duoda mini žemėlapį. Šiaip tai yra įdomesnių ir gražesnių dalykų Bankoke: muziejuje beveik vienos Budų statulos. Įeinant į pastatus reikia nusiauti batus. Po muziejaus pasukame upės link. Galvojame, kad reiktų aplankyti Tornburi kanalus. Vienoje prieplaukoje mus kėsinosi keltu transportiruoti į kitą upės krantą, bet me atsisakėme. Upės vanduo – atrodo kažkoks molis ištirpęs, gelsvai rudas, daug plūduriuojančių augalų. Į šonus nuo prieplaukos ant pastolių palei upės krantą tęsiasi valgyklėlės, parduotuvėlės. Viskas totali egzotika. Kvapai maišosi vienas su kitu. Kai kurie kvapai ne itin malonūs mūsų europietiškoms nosytėm. Čia pat valgis daromas, čia pat valgomas, kažkas miega palei sieną. Iš prieplaukos Ta Chang upe keliaujame tolyn iki Tha Thien. Dar pusiaukelėje mus kabina kažkoks tailandietis – gal norėtume ekskursijos valtimi. Kol mes žvalgomės vienas į kitą ir mintyse svarstom ar verta, tailandietis mus perduoda kitam, tas savo draugeliui. Viena valanda kanalais – 800 batų, dvi – 1200 batų. Sutinkame, bet pasirodo tiek pinigų neturim. Suderam šimtu batų mažiau. Tada mus nuveda į kitą prieplaukos šoną, ten po penkių minučių pasirodo ilga „gondola“ su riaumojančiu gale varikliu. Įsėdam ir dviese lekiam skersai upės. Pasivažinėjimas kaip linksmaisiais kalneliais. Pasukam į kanalą – prasideda Tornburi rajonas. Tai daugybė tarpusavyje besijungiančių kanalų, tarp kurių yra orchidėjų plantacijos ir bankokiečių namukai. Vieni atrodo kaip lūšnynai, o šalia jų puikuojasi vilos. Įspūdis nerealus – tikra Venecija, tik namukai mediniai, apkarstyti daugybe vazonų su orchidėjomis, Budos statulėlėmis. Fotkinam be perstojo. Pralenkiame valtyje plūduriuojančią moterėlę – tai miniparduotuvė ant vandens. Palei krantą pasroviui plaukia varanas ir nemažas – koks metras su trupučiu. Nacionalinis Bankoko muziejus palyginus su visa šita atrakcija – absoliutus nulis. Atrodo paštą čia atveža irgi vandeniu – pašto dėžutės stovi vandenyje ant kuolo ar tvoros sienos. Po valandos sustojame orchidėjų fermoje. Ferma- tai skambus žodis. Viskas daug paprasčiau – ant kokoso lupenų ar tuščiuose vazonuose auginama daugybė augalų. Padarę didelį ratą po Tornburi kanalus vėl įplaukiame į upę. Joje pirmyn atgal zuja sukarintos policijos valtys, kurios neleidžia niekam keltis į kitą krantą. Tad išsilaipiname Wat Arun šventyklos papėdėje. Ir neapsirinkame – šventykla turbūt viena gražiausių visame Tailande. Ayjutayos (senosios Tailando sostinės) stilius su įmūrytais daužyto porceliano lėkščių fragmentais. Įėjimas – 20 batų. Wat Arun simbolizuoja Meru kalną, kuriame pagal mitologiją gyvena dievai. Po kiek laiko judėjimas upe atnaujinamas ir mes grįžtame į kitą upės pusę keleiviniu keltu.
Pilni įspūdžių žingsniuojame gatvelėmis link viešbučio. Sustojame pavalgyti. Aš gaunu kažkokį patiekalą – jau vien nuo pirmo kąsnio dega burna, o dar atneša pipirinį padažą. Alus visai nieko – biški skystas ir be charakteringo skonio.
Tiesa, nuo nacionalinio muziejaus iki prieplaukos ėjome nedidelėmis gatvelėmis. Visas šis rajonas pilnas prekiautojų amuletais. Amuletų gyvas velnias ir visi praktiškai vienodi. Tik tailandiečiai ir kinai sugeba įžiūrėti kažkokius skirtumus: apžiūrinėja juos su padidinamu stiklu. Mano akimis žiūrint, porą amuletų galima įsigyti už šimtą batų. Grįžtant į viešbutį, jau vėlai vakare kažkur nugrybaujame. Kaip tyčia apie septintą pradėjo staigiai temti. Neiškentę imam tuk-tuką, kuris pristato mus į viešbutį, o jame be gyvybės požymių krentam miegoti.

2006, birželio 3 d.
Iš pat ryto nusprendėme aplankyti vietinę įžymybę – savaitgalinį turgų Chatuchak, sutrumpintai JJ. Jis kitame miesto gale, tai tuk-tukas užsiprašė 200 batų. Važiavom gal pusvalandį, bet turgus vertas to. Nors ir turėjome jo schemą, pasiklysti didelio talento nereikia. Čia parduodama viskas – nuo tarptautinių šmotkių iki antikvariato. Praėjimai tarp prekystalių siauri, vietomis smirda, vietomis kvepia; čia pat stovi mini šventyklėlė, prie kurios vietiniai degina žvakutes. Pro daugybę daiktų sunku praeiti, nes mūsų kainomis jie praktiškai nieko nekainuoja. Antikvariatas brangus. Molinis jautis „šimto metų senumo“ – 500 batų. Viename gale randame gyvūnijos skyrių. Pagrinde tropikinės žuvytės ir mangustos, papūgos, aros, driežai, šunys – čia labiausiai dvokiantis turgaus kampelis. Siauru praėjimu tarp prekystalių per šiukšles ant pilvo šliaužia bekojis vyrukas ir prieš save stumia puodelį su keliais centais. Po kokių trijų valandų persisotinę vaizdais ir pirkiniais – laikas atgal, tuo labiau kad norime aplankyti nacionalinius rūmus, didžiausią turistų atrakciją šiame mieste. Metro nuvažiuojame į šiaurinę geležinkelio stotį (36 batai) žmogui. O iš ten – tuk tuku į viešbutį. Prie viešbučio, kaip visada tyko koks nors gidas arba tuktukas. Šypsosi. Jis mus „pradžiugina“ žinia, kad dėl artėjančio karūnavimo minėjimo, nacionaliniai rūmai uždaryti. Be reikalo pasirodo skubėjome iš turgaus. Bet tuktukas geras. Bankoke pilna kitų gražių šventyklų ir muziejų. Tik 30 batų už tris šventyklas. Mes galėsime eiti apžiūrėti, o jis palauks. Na gerai. Važiuojam. Pirma šventykla išvis nepažymėta miesto žemėlapyje. Nieko įspūdingo. Sekantis sustojimas – tai Wat Indravi. Ji garsėja didžiuliu stovinčiu Buda. Buda iš tikrųjų didelis – jis 32 metrų aukščio. Pirmą dieną mes dar labai kuklinamės – kažkur perskaitėm, kad negalima fotkinti Budos, nors aplinkui, kas netingi tas pleškina savo fotikais. Sekantis mūsų maršruto taškas – marmurinė šventykla. Bet čia staiga vairuotojas paprašė padaryti jam paslaugą. Užvažiuoti pas sponsorių. Pasirodo kažkokia parduotuvė duoda jam talonus degalams, o jis paima turistus ir už neįtikėtinai mažą kainą vežioja po lankytinas vietas ir privalo užvežti ir pas sponsorių. Tik tada aš prisiminiau, kad gide skaičiau apie tokius fruktus. Ir, aišku, Grand Palace turbūt irgi dirba. Reikėjo patiems nueiti ir įsitikinti, o mes pasimovėm. Nu ką gi, įkliuvom, tai atkentėsim. Tik dar neaišku – važiuosim deimantų pirkti ar kostiumo ir suknelės siūtis. Taigi apsilankėme ir juvelyrikos salone ir atelje. Juvelyrikos parduotuvėje bent įdomiau ir daiktai gražesni. Su šiokiais tokiais suvenyrais, nuo kurių įtariame, šis tas nubyrės ir mūsų vairuotojui, pagaliau pasiekiame marmurinę šventyklą. Wat Banjamabophit. 20 batų. Tipo visos sienos ir grindys čia iš gryno marmuro. Iš tikrųjų tai ji pusiau rekonstruojama, pusiau uždaryta ir įsiminė tik tuo, kad prie mūsų čia prilipo kažkoks mandagus žmogelis ir po maždaug penkiolikos minučių pašnekesio paaiškėjo labai norintis pasiūti mums suknelę ir kostiumą. Galų gale po pusės dienos turnė atsiduriame ties Grand Palace. Jis aišku atidarytas, žmonių minios. Visi netinkamai apsirengę yra nukreipiami į rūbų nuomos punktą. Čia palikę šimto batų užstatą išsinuomojame trūkstamą rūbą (vienas rūbas – dešimt batų). Vyrai – ilgos šilkinės kelnės, moterys irgi – maikutės su ilgomis arba pusiau ilgomis rankovėmis. Įlendu ir aš į šilkines kelnes. Jau prie bilietų kasos išsiaiškiname, kad šiandien Grand Palace dirba tik iki pusės keturių. Taigi dar dvidešimt keturias minutes. Nėra prasmės ten eiti. Grįžtame atgal. Išėjus į gatvę iš karto puola pardavėjai. Popierinis skėtis – tik šimtas batų. Neperkame. Penkiasdešimt – neperkame. Du už penkiasdešimt. Vis tiek neperkame. Pėsčioms grįžtame į viešbutį. Pasirodo jis visai šalia.
Pailsėję vakare išlendam į naktinį Bankoką. Mes gyvename šalia Khao San gatvės, kuri garsėja naktiniu gyvenimu. Iš tikrųjų pilna kabakų, rūbų pardavėjų, gaiviųjų gėrimų vežimėlių. Gatvėje šlaistosi nacionaliniais rūbais pasipuošusios moterėlės su sidabriniais papuošalais ir žaislinėmis varlėmis, kurios skleidžia kraupų tarškėjimą. Tas tarškėjimas vadinamas mirties daina. Kai dešimt tokių bobulių apstoja vieną turistą ir tarškina savo varlėmis – vienintelis būdas išsigelbėti, tai ką nors nusipirkti.
Atsisėdam kabake ir ragaujame moliuskus, sepijas, krevetes ir vietinį alų. Lenda viskas itin gerai. Pirmyn atgal gatve zuja juokingas europietis senis su neįtikėtinai aukštai užtemptais triusikais, taip kad kyšo pusė užpakalio. Vietiniai juokiasi ir vadina jį seksualiu. Jis čia gyvena jau trečias mėnuo ir kas vakarą šmirinėja su tais savo seksualiais šortais. Pasikalbame su vietiniais, sužinome, kad iš čia su taksi į oro uostą jie važiuoja tik už 150 batų. Prisigeriame alaus ir pabendravę su olandais apie Euroviziją einame miegoti.

2006, birželio 4 d.
Originalus planas buvo iš ryto važiuoti į stotį, ten palikti kuprines, su traukiniu važiuoti į Ajutają, dieną apžiūrėti griuvėsius, grįžti vakare atgal ir naktiniu traukiniu važiuoti į Chiang Mai. Bet kol išsiaiškinom tiesą su traukiniais žiūrėk jau ir vienuolikta valanda. Autobusu į Ajutają – dvi valandos, tiek pat atgal. Planai pasikeitė. Norėjome važiuoti traukiniu. Paskaičiavo kainą – super VIP su miegamosiomis vietomis ir oro kondicionieriumi – 1500 batų. Jau ruošiamės atsiskaityti, bet kažkaip vis netyčia paaiškėja, kad dėl liūčių sezono traukiniai į tą pusę apskritai nevažiuoja. Einame į kitą agentūrą (kelionių agentūrų gausu ant kiekvieno kampo). Ten vyrukas be jokių problemų skaičiuoja mums traukinio bilieto kainą, kol neįsikiša jo žmona ir pasako, kad traukiniai iš tiesų nevažiuoja. Pas juos nusiperkame bilietą VIP autobusui – 250 batų žmogui. Išvažiuojame šeštą vakaro, o ten būsim pusę septynių ryte. Super. Kuprines paliekame turizmo firmelėje ir einame aplankyti Grand Palace. Galų gale mums tai pavyko. Apsirengiu kaip pridera – ilgesnėmis kelnėmis. Saulė plieskia, prakaitas žliaugia. Žmonių minios. Visi tik fotkina, neįmanoma į ką nors normaliai pažiūrėti. Emeraldinio Budos per žmonių galvas ir blykstes beveik visai nesimato (jis nors ir pasodintas aukštai, bet yra visai nedidelis, o dar priešais jį klūpi vienuolių minia). Tad tiesiog greitaeige vorele visi praeiname palei sieną. Vienu žodžiu, visiškas pravalas. Milžinišką daugybės šventyklų, kiemelių teritoriją apžiūrėjime per pusantros valandos. Ingrida pasiėmė rusišką audiogidą, bet nieko nesuprato, nes ten pasakojimas maždaug toks: šitą pastatą pradėjo statyti tokia tai tokia dinastija, po to statė kita dinastija, trečia, ketvirta ir t.t. Tų dinastijų pavadinimai – galima visą dieną mintinai kalti ir vis tiek neprisiminsi. Ištrūkę iš rūmų užeiname į nedidelę kavinukę pavalgyti. Valgių pavadinimai dar vis mistika – baksteliu į pirmą sąraše. Normaliai.
Po to staiga šovė mintis aplankyti dar vieną visai šalia esančią šventyklą – Wat Pho. Ten yra didžiulis gulintis Buda. Tai yra seniausia šventykla Bankoke – senesnė nei pats Bankokas. Šventyklos sienos išmargintos iliustruotomis istorijomis apie kultūrą, meną, protongų žmonių pasisakymus. Toks edukacijos metodas laikomas Tailando universitetų prototipu. Šventykla iš tikrųjų įdomi ir graži. Be to galima užsirašyti į čia veikiančius masažo kursus. Žmonių irgi ženkliai mažiau. Gulintis Buda tviska auksu. Atmosferos nepalyginsi su Grand Palace. Tvyro kažkokia ramybė ir galima neskubant pasivaikščioti. Kultūrinė programa baigėsi apie trečią ir iki autobuso išvykimo užsiėmėme shopingu ir alumi. Vienu metu palijo. Trumpai, bet stipriai. Tailandiečiai lyg žinodami, kelios minutės iki lietaus uždengė polietilenu savo prekes. Galų gale šeštą stovime prie savo turizmo agentūros ir laukiame kol mus „paims“. Belaukdami šio džiaugsmingo įvykio viename kabake bandėme užsisakyti kokteilį, bet pasirodo kokteilių plakėjas dar nebuvo atėjęs į darbą. Pagaliau pasirodo kažkoks žmogelis ir vedasi mus link autobuso. Pakeliui praeiname dar keliolika turizmo firmelių ir nuo kiekvienos paimame po kelis žmogelius. Prie autobuso jau stovi ištisa minia. Įsitaisome kėdėse ir laukiame, kada pajudėsime. Autobusas užsiveda ir užgęsta. Įlenda kažkokia moteriškė ir rėkia: keičiam autobusą. Visi vėl išsikrauna kuprines iš bagažo skyriaus. Po pusvalandžio atvaro kitą autobusą. Vėl sumetam kuprines, įsitaisom viduje. Vėl ta pati moteriškė laksto rėkaudama po autobusą: dvyliktą nakties bus autobuso keitimas, kai sustosim, nepamirškit pasiimti visus savo daiktus. Nusimato košmaras. Bet bent jau dabar patogiai sėdime ir važiuojame. Tiesa, mums už nugarų yra tualetas ir jis smirdi.

2006, birželio 5 d.
Tikrai dvyliktą nakties kažkur sustojame. Didžiulė stotis, kur po stogu daugybė staliukų, galima nusipirkti gerti, valgyti. Čia vienas po kito sustoja turistų pilni autobusai, pastovi pusvalandį ir išvažiuoja. Mes pralaukiame pusantros valandos. Atvažiavo kažkoks autobusas, žmonės iš jo persikrausto į mūsų autobusą, o mes į jų. Pusę dviejų išvažiuojame. Kondicionierius veikia puikiai, paryčiais net pasidaro šalta. Gerai, kad davė plonas, bet šiltas skraistes. Apsigaubi ir išskart geriau. Galų gale pusę devynių sustojame Chiang Mai degalinėje. Čia norinčius su songtajais gali nuvežti į autobusų stotį – nemokamai. Važiuojam. Bet pakeliui, songtajus dar sustoja kažkokioje skylėje. Tipo pigiuose svečių namuose. Kambarys – 150 batų, bet baisus. Paeiname gal dvidešimt metrų nuo jo. Pataikome į visai padorų viešbutuką. Para karališkuose apartamentuose – 500 batų. Apžiūrime apartamentus – tikrai visai geras kambariukas. Tik dušas neturi kabinos. Kai prausiesi vanduo taškosi po visą tualeto kambarėlį. Taip trys dienos kainuoja 1450 batų, nes trims dienoms galioja nuolaida. O štai keturios dienos – 2000 batų. Keturioms naktims nuolaida netaikoma. Be ginčų sumokame - po naktinės autobuso odisėjos labai jau trenkiame prakaitu ir jaučiamės pavargę. Išsimaudę, persirengę keliaujame pusryčiauti. Kavinėje gauname espresso ir rudo cukraus. Maitina skaniai. Nusprendžiame šią dieną paskirti vietinei žymiausiai šventyklai ir užsisakyti kelias vienos dienos ekskursijas. Turizmo firmelių apstu. Galbūt todėl, kad mūsų Ban Wiang svečių namai pačiame centre. Užsisakome vienos dienos kelionę į nacionalinį parką ir išvyką į gamtą. Tą pačią dieną dar paimame pusės dienos kelionę į ilgakaklių ir ilgaausių kaimą.
Taigi, turime laiko iki ketvirtos popiet ir keliaujame į Wat Phra Singh. Gražu, bet po visų šventyklų jau nebeatrodo taip įspūdinga. Gal tik kad ramiau, kieme parkelis, jame galima pasėdėti ir paskaityti ant medinių lentelių surašytas protingų žmonių mintis apie gyvenimo prasmę. Pats Chiang Mai miestas keistokas. Senamiesčio centras sudaro taisyklingą kvadratą su jame išmėtytomis šventyklomis. O aplink jį tęsiasi kitų smulkių gatvelių tinklas. Šiaip mieste gyvena 250000 žmonių, bet su priemiesčiais keli milijonai, todėl visas miestas atrodo išsidriekęs milžiniškoje teritorijoje su žiauriai intensyviu transporto srautu. Vakare pereiti gatvę reikia turėti arba labai daug kantrybės arba drąsos. Per pietus prie mūsų viešbutuko privažiuoja minibusikas ir paima ekskursijon. Pirmiausia užvažiuojame į orchidėjų fermą. Atrodo šis biznis čia itin populiarus. Galima nusipirkti orchidėjų sodinukų. Pati ferma nerealiai graži: vešli augalija, tilteliai, baseinėliai su fontanais, milžiniški drugeliai. Turistų, aišku, irgi netrūksta. Po to varom į amatininkų cechą, kur iš dramblių mėšlo gaminamas popierius. Praeinam trumpą kursą apie gamybos procesą. Jei Lietuvoje gausim dramblių mėšlo, galėsim varyti biznį. Nu ir galų gale po maždaug valandos kelio pasiekiame ilgakaklių kaimą. Serpantinu pakylam į didžiulį kalną. Jo kaimynas antras pagal aukštį Tailando kalnas. Ilgakaklių kaimelis palieka ne kokį įspūdį. Tai iš tikrųjų šešios trobelės. Kiekvienoje sėdi po liūdną ilgakaklę merginą ar moterį ir pardavinėja suvenyrus. Gyvas muziejus. Bet blogiausia mažos mergaitės. Kokių keturių metų labai gražios mergaičiukės kukliai sėdi šalia suvenyrų krūvelės ir liūdnai žiūri priešais save. Gyva vergovė ir kankinimas. Jos jau su žiedais ant kaklo ir gidas sako, kad tai yra skausmingas procesas. Iš tikrųjų jų kaklas neilgėja, bet pečiai yra spaudžiami žemyn. Ši gentis atkeliavo iš Birmos prieš kelis šimtmečius. Šiame kaime iš viso gyvena apie keturiasdešimt žmonių, kitur dar keli šimtai, o Birmoje – keli tūkstančiai. Iš mažų mergaičiukių perkame daug suvenyrų ir paliekame daug arbatpinigių. Labai pasiilgau Faustos.
Be šių ilgakaklių kaimelyje dar kelios „ilgaausės“. Jos man taip baisiai neatrodo. Grįžtame ne kokios nuotaikos. Vėliau bastomės po miestą, atrodo visai nėra naktinio gyvenimo, tik mažas turgelis, kuris apie devintą vakaro užsidaro.

2006, birželio 6 d.
Pusryčiai šiuose svečių namuose itin keisti. Prie priimamojo stalo išdėlioti puodeliai kavos ir termosas. Bandome nueiti kur nors kitur – dar niekas nedirba. Taigi išgeriame puodelį kavos ir aštuntą išvažiuojame į turą. Mini autobusiuke devyni žmonės ir gidas su vairuotoju. Nesileisdamas į detales pasakysiu, kad kelionė visiškai chujova. Nuo vieno taško iki kito važiuoji valandą, tada išlipi dešimt minučių pasidairyti ir vėl važiuoji valandą iki kito taško. Užvažiavome ant aukščiausios Tailando viršūnės. 2565 m. Apskritai šis nacionalinis parkas vadinasi Tailando stogas (tajų kalba). Viršūnėje lyja ir pučia smarkus vėjas. Miškas nerealiai gražus, bet mes į jį net neiname. Apsukę ratą aplink šventyklą ir vėl važiuojam tolyn. Šį kartą prie šventyklų, skirtų karaliui ir karalienei, kurias jų 16-ojo gimtadienio proga pastatė Tailando karinės oro pajėgos. Lietus – tiesiog pliaupia, vėjas guldo lietų skersai ir skėtis praktiškai nepadeda. Tupime mašinoje ir laukiame kol visi susirinks iš tualetų ir rūkyklų. Vairuotojas su gidu pliekia kortomis. Važiuojame į nacionalinio parko direkciją. Ten yra restoranas. Pavalgome ir vėl važiuojame prie dviejų krioklių – kad turėtume gražių paveikslėlių atminimui. Pabaigoje į Karen genties kaimą. Tai įdomiausias sustojimas per visą dieną. Viskas autentiška, tikras kaimelis, pulkai nuplikusių vištų, juodos kiaulės gulinčios po trobesiais. Užvažiuojame pažiūrėti ir karališkojo genčių projekto. Dar prieš kokius 30 metų čia visi išsijuosę augino opijų, bet valdžia uždraudė ir įdarbino visus gėlių, daržovių ir kitokių augalų auginimo projektuose. Žmonės čia gauna pastogę, pavalgyti ir darbą. Pasivaikštome po šiltnamius ir namo. Ir tai vadinasi išvyka į nacionalinį parką. Nė vienos minutės nebuvome tropikiniame miške. Vakare nuotaiką kiek pataisė naktinis turgus. Visko pilna ir pigu. Tik trūksta oro. Praėjimai siauri, dar kažkas įsitaisęs tarpduryje verda valgyti. Žmonių tuntai. Vakare einame gerti kokteilių. Kažkokie silpnoki. Turbūt nedapila alkoholio. Rytoj pasiimsim butelį vietinio viskio ir kolos.

2006, birželio 7 d.
Šiandien iš pat ryto vėl iškeliaujame į žygį. Tikimės, kad bus geriau. Pirmasis sustojimas po valandos kelio į pietus nuo Chiang Mai. Sustojame kažkokio milžiniško mišku apaugusio kalno papėdėje – eisime į vietinės genties Mon kaimą, kuris yra už maždaug pusvalandžio kelionės pėsčiomis mišku. Va čia jau geriau skamba. Puškuojame per tikrą atogrąžų mišką kalno šlaitu aukštyn. Žemė – molis, gerai kad sausa. Jei būtų nors kiek paliję apturėtume purvo vonias. Miškas praktiškai nepraeinamas. Didžiausius brūzgynus sudaro bambukai. Jie kaip mūsų lazdynai. Kerojasi į visas puses, persipina vienas su kitu, tarp stiebų gausybė prikritusių lapų. Daugybė paparčių ir triukšmas. Cikados varo nerealiai, atrodo kažkas su družba medžius pjauna. Apsipylę prakaitu užropojame ant kalno į kaimą. Kaimelis tikrai ne muziejus, o natūralus. Šiaip kaip ir dauguma jau mūsų matytų: vištos, kiaulės, ličio medžiai, maži simpatiški vaikai su apiplyšusiai rūbais. Pusvalandį pabuvę leidžiamės atgal, pereiname virš upės kabantį bambukinį tiltą. Pavažiuojame gal dešimt minučių ir atsiduriame dramblių stovykloje. Dramblių varovai tikri Maugliai: ilgi juodi kaip smala plaukai, švelnesni nei tailandiečių veido bruožai. Turbūt irgi kokios nors genties atstovai. Jie įsitaiso tiesiai drambliui ant galvos, kojas pariečia už ausų. Dramblį valdyti reikia taip pat kaip arklį: pliaukšteli kairės ausies paausin – posūkis į dešinę ir atvirkščiai. Susodina po du ant dramblių ir į mišką. Juda šie milžinai lėtai, bet užtikrintai. Kartu su mumis varo ir jaunas drambliukas – za kampaniju. Miške kas keli šimtai metrų pastatyti bokšteliai – tipo kaip trobelės ant vienos kojelės. Juose po bobulytę, kurios pardavinėja bananus. Bananų kekė – 20 batų. Drambliai iš kart jaučia, ištempia straublį link mūsų – tipo duok bananą. Nu duodam. Po kelių valandų pasivaikščiojimo, padarę didžiulį ratą mišku, per upę grįžtame atgal. Kelionės pradžioje vos tik įėjus į mišką mūsų laukė fotoreporteris Kypsas. Jis visus fotkino ir dabar per valandą padarė nuotrauką, įrėmino į dramblio šūdo popieriaus rėmelius ir pardavinėja po šimtą batų. Nu, ką, diena jau įpusėjo ir varom valgyti į kaimelį, kur gyvena dramblių varovai ir jų giminės, t.y. pavažiuojame dvi minutes ir sustojame vietinėje zabiegalovkoje. Maitina kaip visą laiką – t.y. maitinimas, viskas skanu: sriuba, ryžiai, troškinta mėsa, aštrus pipiriukų padažas, troškintos daržovės ir desertui ananasas. Kol kas kelionės nėra net ko lyginti su vakarykščia. Šiaip šiandieninė net ir kainavo mažiau. Mūsų gidas ryte pamatęs kad mes mokėjome tik po 800 batų, paprašė kitiems to nesakyti, nes visi kiti mokėjo po 1200 batų. Pakeliui užsukame į dar vieną Karen genties kaimelį. Kaip sako mūsų gidas, o jis šiandien neįtikėtinai plepus, pavalgius negerai daug vaikščioti, tai dvi minutes pasifotkiname ir važiuojame toliau. Toliau – tai link kažkokio krioklio. Pats krioklys aišku gražus, bet ne itin kažkas stebuklingo. Geriausia dalis, kad priėjimas prie jo per mišką. Einame bambukų sąžalyno tuneliu. Vėl įsijungia cikados. Kažkokie paukščiai čirškia aukštai medžiuose, bet įžiūrėti jų plika akimi neįmanoma. Daug didelių skruzdėlių. Nu ką liko paskutinis malonumas – leidimasis upe bambukiniais plaustais. Du sėdasi į vidurį, žmogelis su bambuko lazda priekyje ir turistas su lazda gale. Šiaip tai gale stovint iš viso nieko nereikia daryti – nežinodamas sistemos tik trukdai vairavimui, bet vis tiek tipo atsistūminėji su bambukine lazda. Upė rami, bet Lietuvoje ir tokie slenksčiai būna per pavasario potvynio metu. Miškas labai gražus. Praplaukiame kažkokią pievą, toli kalno šlaite matosi moterėlės dirbančios bananų plantacijose, begenančios tailandietiškas karves. Po maždaug valandos sustojame. Krante šventė. Tuntas vienodo ūgio ir vienodai apsirengusių moterėlių su plastmasiniais alaus, o gal viskio bokalais, isteriškai juokiasi, dainuoja šoka. Mūsų gidas paaiškina, kad tai savanorės, kurios dirba pagyvenusių žmonių prieglaudoje, o šiandien joms išeiginė. Tai ir linksminasi. Jau prieš išvažiuodami atgal susipažįstame su vietiniu bosu. Jis sako: norit čia pagyventi ar paplaukioti – ateinat pas mane, aš suorganizuosiu, nes aš čia bosas. Moko mus tailandiečių kalbos, bet jam sunkiai sekasi. Jis girtas kaip pėdas. Turbūt irgi išeiginė. Apie šeštą grįžtame į miestą. Ekskursija iš tikrųjų turininga ir įdomi. Nereikėjo ilgai važiuoti iš vienos vietos į kitą, keisti autobusiukų. Tai einame atšvęsti. Paaiškėjo, kad alkoholiniai kokteiliai yra čia visiškas briedas: arba į juos nedapila alkoholio arba alkoholio nedapila. Ne kokteiliai, o gaivinantys gėrimai su leduku. Užtat vietinis viskis tikrai geras. Ne samanė, o švelnaus kvapo ir skonio. Lenda gerai. Viskio čia pripila ne gramais, o pusę stiklinės. Išgeri pora tokių ir jau gerai. Baruose daug merginų godžiais žvilgsniais. Bet daug ir negražių, bent jau mūsų standartais.

2006, birželio 8 d.
Šiandien padarėme išvyką į Doi Suthep šventyklą. Kaip sako vietiniai, nebuvai Doi Sutherp – nebuvai Chiang Mai. Tai šventykla pastatyta ant kalno už 16 km nuo miesto. Nuo jos matosi visos apylinkės, miestas, juokingai mažas oro uostas. Pasisamdėme songthaews (tai tokie bendri taksi, kur visi sėdi atvirame mikroautobusiuke ir norėdami išlipti pastuksena vairuotojui per kabinos stogą) – 200 batų. Pirmyn ir atgal dviems. Važiuojam. Prie šventyklos mus paleidžia ir susitariam, kad paims po dviejų valandų. Į šventyklą reikia kopti laipteliais – jų virš trijų šimtų. Ganėtinai aukštai. Viduje, aišku, Ingridai reikia nuomotis skraistę, nes nuogais pečiais vidun neįleidžia. Gražu, bet kažkaip ypatingų jausmų proveržio nesukelia. Pasivaikštome pusvalandį ir gatava. Nusileidžiame žemyn, šventyklos papėdėje yra turgus. Jau vyksta pamaldos. Stovi kažkokia mašina apdengta parašiutu, kad neužlytų, virš jos garsiakalbis ir kurio sklinda malda. Jei tai tailandiečių kalba, tai joje nėra žodžių, turinčių daugiau nei tris garsus, t.y. jie labai trumpi – bam bum lam ir t.t.
Grįžę iš Doi Suthep šlaistomės po miestą, nusiperkam kažkokių vaisių, o gal daržovių ir šeštą valandą sėdam į mūsų laukiantį automobilį, kuris veža į masažo centrą. Reikalas tas, kad iš ryto paskambinome ir užsisakėme trijų valandų trukmės masažo procedūras. Mums atsiuntė nemokamą transportą. Iš pradžių patekom į turkišką pirtelę. Tai toks tik du žmones talpinantis kambariukas akmeninėmis sienomis su žolelių ekstraktų garų detoksikacija. Penkiolika minučių. Nežinau kiek ten iš tikrųjų buvom, bet galų gale neiškentę karščio išlindom patys. Tuoj pat gavom arbatos ir buvom palydėti į rožių žiedlapių jacuzzi. Penkiolika minučių. Po to veido masažas ir viso kūno masažas keturiomis rankomis. T.y. dvi jaunos tailandietės daro masažą. Mums daro masažą tame pačiame kambaryje ir nuolat kikena, neaišku ar tai nuo mano grožybių (taip atrodo man), ar Ingridos lašinių (taip atrodo jai). Bet masažas geras. Ištrina aliejais, įvynioja į audeklą ir palieka pamiegoti. Viskas labai gerai. Vakarą baigiam su tailandietišku viskiu ir kola. Juk galima ir atšvęsti – rytoj išskrendam į Laosą.

2006, birželio 9 d.
Į oro uostą nusibeldžiam aiškiai per anksti. Bagažą tikrina jau prie laukutinių oro uosto durų. Taip kad išeiti iš oro uosto taip paprastai nebeišeina. Palaukę porą valandų praeiname check-in. Laukiamojoje salėje per TV rodo karaliaus inauguracijos šešiasdešimtmečio iškilmes. Kai kurie tailandiečiai fotkina televizorių, tuo metu kai rodomas karalius. Prie Ingridos prikimba jauna mergaičiukė su ilgu ilgu klausimynu: ką pirkot, kokios spalvos, kokio audinio, kokio rašto ir t.t. Užsiėmimas maždaug pusvalandžiui.
Galų gale pamatom savo lėktuvą. Tarp būsimų keleivių praeina juoko banga – propelerinis kukurūznikas. Įlipimas pro galą. Mažiukas. Biški nejauku, kad nesubyrėtume pakeliui. Bet lėktuvas pakyla ir po keliolikos minučių mes jau ore. Geriame karštą arbatą su keisto skonio sumuštiniu. Skrydis trunka tik apie valandą, tad atrodo, kad vos pakilęs iki reikiamo aukščio, jis pradeda leistis. Visi aiškiai susidomėję laukia nusileidimo. Lėktuvą pradeda mėtyti į šonus, bet pilotas profesionalus – mes nusileidžiame. Laosas. Išlipam – karščio banga smogia negailestingai. Galima ir sudegti. Skubame į oro uosto vidų. Vietoje užpildę prašymą gauti vizą, po dešimties minučių jau stovim prie pinigų keitimo punkto ir dairomės taksi. Norint važiuoti taksi, reikia nusipirkti taksi talonėlį – penki doleriai, kad nuvežtų iki miesto. Taksi aišku juokingas: atviras neapibūdinamos markės automobiliukas, kuris mus išmeta ties kažkokiais svečių namais. Sanxsoi. Kambarys dvidešimt dolerių. Tipo vietiniais standartais normaliai. Kambarys aišku ne itin kas. Langai aklinai uždaryti – galima susirgti klaustrofobija. Dušas šalia tualeto, tad maudydamasis aptaškai tą mažą kambarėlį nuo grindų iki lubų. Nusprendžiam čia apsistoti, o rytoj paieškoti ko nors geresnio. Kiek pailsėję keliaujame apsidairyti po miestą, nusipirkti ekskursijų kitoms dienoms ir pavalgyti. Miestas iš karto sukelia mūsų simpatijas. Karšta ir tvanku, bet kažkaip miela. Ramybė. Gyvenimas atrodo sustojęs. Pastatai statyti 1920 – 1950 metais. Prancūzų-indokinų stiliaus. Tai primena kolonijinį Laosą, koks jis buvo iki maždaug 1970. Niekas niekur neskuba. Palei gatves stovi vienuolynai ir šventyklos su medžių šešėlyje prisiglaudusiais vienuoliais. Prisėdame pavalgyti restoranėlyje. Maitina labai skaniai. Valgau Mekongo žuvį su biriais ryžiais, geriu Lao alų – tikra atgaiva ir ramybė po Bankoko ir Chiang Mėjaus. Rytoj dieną praleisime mieste, apsidairysime atidžiau, aplankysime vietines įžymybes, o poryt žygis dviems dienoms į Laoso kalnus su nakvyne vietinės genties kaimelyje.

2006, birželio 10 d.
Iš ryto einam pusryčiauti. Tai ganėtinai sudėtingas reikalas jei nenorite kiaušinienės arba pietų patiekalų. Kiaušinienės kompleksas prancūziškai, amerikietiškai, niekam tikusi Laoso kava ir sulčių stiklinė iš pakelio. Visa tai atsieis jums apie aštuonis – devynis dolerius. Kiaušinienė riebi, užtat prancūziška bagetė šilta ir šviežia. Ją galima valgyti su džemu. Taigi pradedame pažintį su Laosu, o tiksliau vienu gražiausiu jo miestų – Louang Prabangu. Tai yra bene vienintelis miestas Laose, kur didžiąją gyventojų dalį sudaro laosiečiai. Šiaip jie gyvena kaimuose, o miestuose daug vietnamiečių ir kinų. Louang Prabangas laikomas Laoso protėvyne. Daugiau nei tūkstantį metų jis sugebėjo išlikti nepriklausoma karalyste. Miestas išsidėstęs piršto formos pusiasalyje tarp Mekongo ir į jį įtenkančios Nam Khan upės. Žymiausia ir turbūt įdomiausia šventykla Wat Xiang Thong pastatyta 1560 ir vienintelė išlikusi per kinų banditų gaujų antpuolius XIX a. Visos kitos buvo visiškai arba dalinai sugriautos. Vėliau prancūzai ir vietiniai daugumą jų atstatė, bet ne iki galo laikydamiesi originalaus plano, o daug ką „pagražindami“. Palyginus su Tailando šventyklomis viskas ne taip prabangu, paprasčiau, bet kartu ir subtiliau. Beje, beveik visos šventyklos veikiančios ir čia galima pasikalbėti su vienuoliais, kurie neblogai moka anglų kalbą. Sekantis objektas – karaliaus rūmai. Tiesa visai nedideli ir be ypatingos prabangos. Pastatyti XX a. pr. su prancūzų pagalba vietoj buvusių ankstesnių dar mažesnių rūmų. Kai kurių salių sienos išpieštos kažkokio žymaus prancūzų dailininko. Jo užmanymas buvo neblogas: saulė dienos bėgyje pro skirtingus langus turėtų apšviesti skirtingas sienas ir tarsi per dieną papasakoti vieną istoriją. Deja, užmanymas nepavyko. Kambaryje visada vienoda blausi šviesa. Kita salė išdėliota mozaikomis iš japoniško stiklo. Šiaip atrodo visai neblogai. Šiuose rūmuose eksponuojami ir vieninteliai išlikę karaliaus ir jo šeimos portretai (tapyti sovietų dailininko, kas ir lėmė jų išlikimą). Paskutinis Laoso karalius 1975 metais buvo palydėtas į kažkokį tai urvą, iš kurio taip niekada ir negrįžo. Be to čia yra labai žymi Budos statulėlė Pha Bang. Laikoma švenčiausia Budos statulėle visame Laose. Sklinda gandai, kad tai dublikatas, o originalas ilsisi vieno Maskvos muziejaus fonduose. Kita įžymybė – Phou Si kalnas ir jo šventykla, esantys tiesiai priešais karaliaus rūmus. Kalnas statokas, ypač esant tokiam karščiui ir tvankumui. Išliejame ne vieną litrą prakaito, kol užsiropščiame į viršų. Šiaip tai nieko ypatingo. Norint pamatyti tikrąjį Phou Si grožį, jo auksinį šventyklos stogą reikia važiuoti toli už miesto, palypėti ant dar aukštesnės kalvos ir grožėtis auksinių stogų blyksėjimų tekant rytinei saulei raudonai nudažytų kalnų viršūnių fone.
Phou Si šventykloje yra Budos pėdos atspaudas. Ji maždaug suaugusio žmogaus ilgio su penkiais pirštų įspaudais, kurie baigiasi didžiuliais trikampiškais nagais. Mano tikėjimas Buda realiai susvyravo.
Dauguma kitų miesto šventyklų nieko neišsiskiria – tiesiog gražios ir simpatiškos. Dieną mieste nerealiai tvanku ir mes nusiperkame bilietus į autobusiuką, kuris veža už 32 km prie Kwan Si krioklių. Ten tikras turistų suvažiavimas. Krioklys daugiakaskadinis ir daugelyje vietų sudaro tvenkinukus, kuriuose galima maudytis. Mes irgi sulendam į vandenį – tikra atgaiva. Aišku, vandens ne maksimumas, nes lietaus sezonas įsibėgės tik kitą mėnesį. Kol kas jei ir palyja tai apie 16 val kelias minutes ir tiek. Vakare standartiškai vakarienė, pasivaikščiojimas po naktinį turgų. Didelis dieninis turgus Dara yra šiuo metu remontuojamas ir atsidarys tik po kokių šešių mėnesių. Naktinis turgus prikolnas. Pardavėjos pasitiesia kilimėlius ant žemės trimis eilėmis ir kiekviena įsijungia po paprastą elektrinę lemputę šalia savęs. Daugiausia čia aišku rūbai, bet yra ir amuletų, antikvariato, CD, t-shirts. Derėtis būtina, bet sunkoka – koks skirtumas ar trys doleriai ar du su pusė. Mums jokio skirtumo, o vietiniams jis milžiniškas. Viskis taip visą laiką neblogas neblogas.

2006, birželio 11 d.
Atsikeliame šeštą valandą. Gatvėje vorelė vienuoliukų su ant šono kabančiais indais žingsniuoja gatve. Palei kelią klūpo virtinė moterėlių ir kažką deda jiems į indus. Ankstyvas rytas – gatvėje daugiau nė gyvos dvasios, o mes bandome laimę ieškodami pusryčių. Keli restoranėliai vis dėl veikia. Prancūzų įtaka jaučiasi – gauname prancūzišką batoną, marmelado, omletą ir kavos. Paliekame daiktus viešbutyje ir aštuntą išvažiuojame į trekingą. Mes dviese ir du gidai. Važiuojame apie valandą pro skurdžius kaimelius kalnų linijos link. Kalnai palyginti nedideli ištisai apaugę mišku. Mūsų gidai tempia po du vandens maišiukus – kiekviename po penkis butelius. Mes irgi įsimetame kelis butelius jų naštai palengvinti. Žingsniuojame per dirbamas vietoves – kalnų šlaitai paversti dirbamos žemės lopais, miškai iškirsti. Prakaitas žliaugia upeliais. Kylame leidžiamės, kylame leidžiamės. Laikas nuo laiko perbrendame kokį nedidelį upeliuką. Bent kiek atvėsiname kojas ir nuplauname prakaitą. Po poros valandų prieiname kaimelį. Gidai sako, kad čia gyvena kažkokia gentis – ne lao. Fotkinti galima, tik ne namų viduje. Kaimelis varganas. Ant polių stovintys namai bambuko sienomis, žole dengti stogai – niekuo nepagražintas Laoso liaudies demokratinės respublikos gyvenimas. Kaime tuščia, tik keli pusplikiai vaikai ir kelios moteriškės. Visi dirba laukuose, kalnų šlaituose, supančiuose kaimelį. Kiekviename iš miško atkovotame plotelyje stovi po mažytę bambukinę pavėsinę. Pagal pavėsinių skaičių turbūt galima spręsti apie savininkų skaičių. Paėję kokias penkiolika min už kaimelio sustojame prie krioklio. Visiškos džiunglės. Čia sustojame priešpiečiams. Mums gidai ištraukia po didžiulį sandvičių, o patys išsitraukė ryžių dubenėlius ir pradėjo valgyti pirštais minkydami rutuliukus ir kimšdami į burną. Po priešpiečių kelionė dar pasunkėjo. Išlindo saulė ir pasidarė pragariškai tvanu ir karšta. Vienas gidas išsitraukė rudeninę striukę su kapišonu ir apsivilko. Kitas gidas puškuoja dar sunkiau už mus, šluostosi prakaitą ir šypsodamasis nuolat mums kartoja: it‘s hot.
Po poros valandų prieiname antrą kaimelį. Tiksliau iš pradžių prieiname vartus. Vartai irgi bambukiniai, slankiojantys. Ganėtinai gudri konstrukcija. Kaimelis nemažas. Gidas su viltimi sako, gal liekame čia, nes kitas kaimelis už pusantros valandos kelio. Tipo mes per greitai einame ir šiandien jau įveikėme numatytą kelionės maršrutą. Kiek pagalvoję liekame čia. Gidai nuveda į mums skirtą namelį: bambuko sienomis ir kažkokiais labai plačiais lapais dengtu stogu. Palei sieną bambukiniai gultai su čiužiniais. Nukrentame pamiegoti valandėlę kitą. Turiu pasakyti, kad miegoti kai oras įkaitęs iki išprotėjimo - visiškas absurdas. Po valandos pabundi kaip koks lunatikas išpiltas prakaitu ir apspangęs. Nusprendžiame dar šiek tiek pasivaikščioti aplink kaimelį be gidų. Persikeliame per upeliuką ir žingsniuojame palei kažkokių augalų lauką. Šiandien jau ne kartą mačiau tokius augalus. Gidas sakė pavadinimas, bet jis neištariamas ir nesuprantamas. Tipo iš jo spaudžia aliejų. Man tai nors užmušk panašu į kanapes, bet gidas sako ne čia ne kanapės. Tiek to. Tęsiame žygį per agrarinį Laosą: ryžių laukai, soja, figos ir aišku bambukų sąžalynai. Gidas sako: mes statom namus iš bambukų. Mes sakom, kad čia turbūt viskas iš bambukų. Gidas juokiasi ir sako: taip. Mums išėjus pasivaikščioti prisistato dvi mergaičiukės ir eina iš paskos. Žvengia iš mūsų susiriesdamos. Mes irgi žvengiam. Civilizacijų draugystė. Grįžę į kaimą randame savo gidus jau beruošiančius vakarienę. O mes sėdim po greifruktų medžiu (vaisiai jau dideli, bet dar nesunokę) ir stebim kaimo gyvenimą. Vieni vaikai. Bet link vakaro pradeda į kaimą sugrįžti ir suaugusieji. Apsirengę visi itin paprastai. Apiplyšę, skarmaluoti, bet jiems gerai. Bernai išsitraukia bambukinį kamuolį ir pradeda žaisti futbolą tinklinį. Moterys su vaikais vaikšto pro šalį nužiūrinėdamos mus. Kažkoks senis visą dieną tupėjęs savo troboje irgi išlenda į dienos šviesą. Grįžta mūsų namo šeimininkė – senyva moterėlė. Iš kart pašluoja kiemą, kad užsieniečiams būtų gražiau. Atneša alaus – 10000 kipų. Mergaičiukės susėdusios po namo poliais žaidžia savo žaidimus: išmeta bambukinį rutuliuką į orą viena ranka, o kol jis ore kita ranka renka ant žemės išbarstytus bambukinius pagaliukus. Ties kiekvienu namu šlaistosi gvardija vištų su gaidžiu. Gaidžiai nuolat pešasi. Kaime elektros nėra, tad apie šeštą pasislėpus saulei pasidaro tamsu ir kiek atvėsta. Vaikų atrodo dar padaugėja. Dainuoja savo tautines dainas, šoka, galų gale apspinta mus sėdinčius prie suoliuko. Fotkinamės, o po to visi puola žiūrėti į ekranėlį ir žvengia žiūrėdami į savo atvaizdą. Iš bobulės perkame dar alaus sau ir gidams. Šie tampa kalbesni. Pasirodo net alų kompanijoje jie geria iš vieno puodelio, paeiliui siųsdami ratu. Čia tipo pas budistus taip. Gidas pasakoja, kad vaikai iš pradžių eina į savaitinę mokyklą, o po to daugelis vidurinę mokyklą jau praleidžia, nes reikia padėti tėvams dirbti laukuose. Šeimos galva yra vyriausias žmogus – vyras arba moteris. Pvz., mūsų bobulė. Jos klauso sūnūs. Diedukas būtų galva, bet jis jau miręs. Tai be bobulės leidimo niekas nieko negali daryti. Vakare gidai mus palieka, nes kaip suprantu jie turi eiti sugerti su vietiniais. Einame miegoti ant savodemblių po moskitiniais tinkleliais. Karšta. Kaime vis dar triukšmas – klega vaikai, šnekasi suaugusieji.

2006, birželio 12 d.
Pabundu vidurį nakties. Kaimas porą valandų gal ir pamiegojo, o dabar jau keliasi. Triukšmauja gaidžiai. Kai pradėjo giedoti, tai ir varo be perstojo. Antys kvaksi. Burzgia kažkoks motoras. Atsikeliu septintą. Suaugusieji jau išėję į laukus, o vaikai jau tusinasi lauke. Žaidžia gumą. Aštuntą gauname pusryčius – riebiai keptą kiaušinienę su bandelėmis, džemo, arbatos ir tirpios kavos. Oras dar pakenčiamas, bet saulė jau lenda iš už kalnų ir darosi karščiau. Nusiperku pakelį cigarečių iš bobulės – 3000 kipų. Turbūt tai ir yra tikroji jų kaina. Mieste už tokias plėšia 10000.
Devintą išžingsniuojame. Gidai perspėja – šiandien bus sunkiau nei vakar. O.k., o.k. – vakar irgi taip gąsdino.
Paliekame už savęs kaimelį ir pradeda kopti kalno šlaitu. Kopiame kokias dvi valandas. Šlaitas status, takelis siauras vingiuojantis tarp bambukų sąžalynų. Prakaitas kapsi didžiuliais lašais man nuo nosies. Taip prakaitavęs šiam gyvenime dar nebuvau – net pirtyje. Galų gale apie vienuoliktą pasiekiam kalno viršų – apačioje matosi mūsų kaimelio stogai. Gidai sako dabar bus lengviau – biški žemyn, biški aukštyn. Paklausiau į kokį čia aukštį pakilom. Šimtas metrų man neatrodo teisingas atsakymas. Visą laiką buvo status kopimas ir tik šimtas metrų. Po pusvalandžio atgauname kvapą ir varome toliau. Saulė pliekia tiesiai į pakaušį. Kaklas nudegė akimirksniu kaip negro. Vis kylam ir kylam. Atvira vieta į antrąją perėją. Vienas gidas sustoja – tipo pailsim. Kitas sako – reikia reikia eiti iki galo, čia jau netoli kaimelis. Dar po valandos stataus kopimo kepinančioje saulėje užlipame ant kalno, praeiname kaimelį ir sustojame atokiai stovinčios kaimo mokyklos kieme. Mokykla – tai toks tvartas suskirstytas į tris patalpas – klases. Šiuo metu atostogos ir mokykloje nė gyvos dvasios. Prasideda nusileidimas. Leidžiamės valandą, pusantros, dvi – atrodo nuo didžiausio kalno. Žingsniuojame žemyn per išdžiūvusius bambukynus, akacijomis miškus, lianomis apaugusius kažkokius milžiniškus medžius. Po kojomis mėtosi didžiulės prasivėrusios ankštys. Šiandien iš tikrųjų sunkiau. Bet iškrova pats tas. Galų gale apie trečią pasiekiame asfaltuotą kelią, kur mūsų turėtų laukti mašina. Sustojame vietinėje užkandinėje. Iš karto išmaukiu dvi kolos skardines vienu mauku. Tada ant viršaus dar kažkokio energetinio gėrimo. Troškulys šiaip ne taip praeina. Vietiniai žvengia: karšta. Yes yes, very hot. Nuperku ir gidams kolos – jiems tai žiauriai brangus malonumas. Nusiperku vietinio tabako. Gidai sako už penkių minučių žemyn yra upė. Griežtai atsisakau – per tokį karštį tik durnius gali vaikščioti. Staiga anksčiau laiko atvažiuoja mūsų mašina ir važiuojame namo. Iš karto smingu ir atsibundu jau mieste.

2006, birželio 13 – 15 d.
Dar trumpai apie išvyką iki krioklio be vandens ir urvus.
Paskutines kelias dienas aplankėme dar dvi vietines įžymybes: didžiulį vandens krioklį už aštuonių kilometrų nuo miesto ir tūkstančio budų urvą – Pak Ou. Kiekviena iš šių išvykų verta keletos atskirų eilučių.
Taigi vieną karštą dieną sukome galvą kur dar nuvažiuoti ir pamatyti ką nors įdomaus. Vietinis tuk-tukistas siūlo važiuoti prie vandens krioklio Kwan Si. Mes ten jau buvom. Jis pagalvoja minutę ir sako – yra dar vienas krioklys. Suderame kainą ir važiuojame. Didelis krioklys. Gražiame miške. Pasukame nuo pagrindinio kelio ir už kokio kilometro privažiuojame kontrolės punktą. Nusiperkame bilietėlius. Už poros šimtų metrų sustojame ir sakome: grįšime už poros valandų. Taksistas linksi galva ir jau mums nueidinėjant perspėja – bet žinokit dabar ne sezonas, vandens daug nebus. Na, galvojam, mums daug ir nereikia, bent jau kad būtų galima išsimaudyti. Taksistas pasirodo buvo ne melagis. Vandens apskritai nėra. Yra akmenys, kuriais turėtų tekėti vandens srovė, išgraužti vandens latakai uolose, bet paties vandens nėra. Tas niekšas atitempė mus čia, nuplėšė aštuonis dolerius ir tik tada pasakė: vandens nėraaaa. Vieta tai nereali. Krioklys turėtų kristi didžiulėmis kaskadomis iš vienos didelės akmeninės taurės į kitą. Aplink didžialapiai tropikų augalai, nedideli bungalu nameliai, kuriuose galima sėdėti ir mėgautis vandens lekiančio po bungalu poliais čiurlenimu.
Taigi tiek apie laosietiškų krioklių atmainas. O dabar apie urvus. Tūkstančio budų urvas yra už maždaug valandos kelionės laivu aukštyn Mekongo upe. Plaukiame siauru ilgu laivu pro vandenyje iki pat ausų sulindusias buivolų kaimenes, pro pavienius žvejus mėtančius savo nedidelius tinklus gelsvame ir molingame vandenyje, pro mažus siauručius vietinių laivelius išsirikiavusius pakrantėse. Pakeliui sustojame Viskio kaime. Kaip jau turbūt suprantate iš pavadinimo šiame kaime verda viskį, tiksliau samanę. Vos tik išlipi ant kranto ir pakyli laipteliais aukštyn upės šlaitu, iš kart atsiremi į patį paprasčiausią degtindario aparatą, kurį turbūt dažnas yra matęs bet kuriame lietuviškame miškelyje. Laša alkoholio lašeliai, o šalia jie jau supilstyti į butelius ir pardavinėjami. Prieš tai galima net paragauti. Nu tikrai grynų gryniausia samanė. Ale vis tiek keletas buteliukų nusėda mūsų krepšiuose.
Plaukiame toliau. O štai iš Pak Ou urvai. Iš vandens kyla didžiulė statmena uola su akmeniniais turbūt prieš tūkstantmečius iškaltais laiptukais, saulėje išbalinta priekine siena ir tamsia urvo anga. Į šiuos urvus žmonės šimtmečiais nešdavo Budos statulėles, kurios dėl ar kitų priežasčių sulūžo, sugedo ar šiaip neteko prekinės išvaizdos. Tokių Budų niekas neišmesdavo, o pagarbiai atgabendavo čionai ir palikdavo. Kitoje upės pusėje yra kaimas, kurio vienintelė oficiali pareiga buvo prižiūrėti šiuos urvus. Už tai jie gaudavo išlaikymą iš karaliaus. Ir tik visai nesenai, prieš kokį dešimtmetį, vietiniai suprato, kad tai ideali atrakcija užsienio turistams. Money money...
Užlipame į urvą. Tūkstančiai begalvių berankių Budų sustatyti visose įmanomose urvo nišose ir atbrailose. Vieni didžiuliai praktiškai žmogaus ūgio, kiti mažyčiai. Urvai išsidėstę keliais aukštais. Iki viršutinių tenka gerai paprakaituoti žingsniuojant akmeniniais laiptais. Pats viršutinis urvas pailgas kolbos formos. Prie įėjimo išsinuomojame prožektorius. Paėjus keletą metrų nuo angos mus apgaubia visiška tamsa. Įsijungiame šviesas ir sustingstame – palei sieną didžiuliame lovyje mėtosi tūkstančiai akmeninių medinių rankų, kojų, galvų, kitoje pusėje prožektoriaus šviesa išplėšia iš tamsos didžiules statulas išrikiuotas ant milžiniško pjedestalo. Įspūdinga.
Dar kelios dienos Laose. Perkame suvenyrus, lankomės šventyklose, mėgaujamės maistu. Atrandame keletą komercinių šventyklų: prie įėjimo į šventyklos kiemą sumoki. Eini link pačios šventyklos – sumoki. Nori pereiti į šalia esančią kitą šventyklą – sumoki. Kažkaip jau perdaug. Mokėti už įėjimą į kiekvieną namą. Dieną kaip visada karšta ir šiaip, kai jau žinai, kad išvažiuoji, norisi kuo greičiau išvažiuoti – laikas pradeda slinkti lėtai, nėra kas veikti, viskas jau apžiūrėta. Nieko keisto, kad oro uoste pasirodom iki skrydžio likus daugiau nei dviems valandoms. Ilgai tikrino mūsų pasus. Manasis buvo ypač įtartinas. Bet galų gale formalumai įveikti. Už paskutinius kipus perkame sausainių ir gėrimų. Galų gale atskrido Tailando oro linijų kukurūznikas. Propelerinis lėktuvėlis, bet vis tiek atrodo šimtą kartų patikimesnis nei Laoso lėktuvas. Bankoke persėdame į kitą lėktuvą – jau kur kas rimtesnį ir patikimesnį. Nemokami gėrimai, televizorius. Pukete nusileidžiame jau su tamsa. Mus iš karto pagauna taksistai ir už 400 batų nuveža į viešbutį. Jausmas keistokas: žadėtųjų Ingridos tuk-tukų nesimato, taksi kainos žvėriškos. Pravažiuojame kažkokį miestelį – ne miestelį (tiesiog palei kelią besidriekianti kioskų ir parduotuvių virtinė), pasukame į nuošalų keliuką ir už dešimties minučių sustojame prabangaus viešbučio kieme – Naitonburi beach resort. Prišoka du berniukai, atidaro duris. Visi paslaugūs, šypsosi. Viešbutis tikrai gražus ir didelis, kieme didžiulis baseinas. Tik tuštoka. Šviesos sklinda tik gal iš dviejų trijų kambarių. Pirmas pravalas mano kreditinės kortelės. Artimiausias bankomatas oro uoste. Priimamajame siūlo nuvažiuoti ten iš ryto, bet širdy kažkaip neramu ir su viešbučio mikruške važiuoju pasiimti grynų pinigų.

2006, birželio 16 d.
Nuotaika ryte pagenda, kai suprantame, kad mūsų viešbutis privatumo ir nuošalumo viršūnė. Nori pusryčiauti – tik viešbutyje, nori apsipirkti – tik viešbutyje, nori kur išeiti – a nėra kur. Aplink jokio miestelio, o iki artimiausios turistų susibūrimo vietos dvidešimt minučių automobiliu. Kas dar būtų nieko, jei ne taksistų mafija. Taip – iš viešbučio įmanoma išvažiuoti tik su taksi. Bankoke už du šimtus galima nuvažiuoti į kitą miesto galą, o čia minimalus pravažiavimas – 700į vieną pusę, o grįžti irgi reikia. Einame į paplūdimį. Kaip aprašyta bukletose – nuostabų penkių šimtų metrų auksinio smėlio juostą. Iš tikrųjų tai įvairių šiukšlių priversta smėlio juostelė, kurią iš abiejų pusių rėmina granito uolos. Nedidelė, visų užmiršta įlankėlė. Pažiūrim į žemėlapį – visai šalia turėtų būti kita didesnė įlanka. Nusprendžiame praeiti uolėtu krantu iki jos. Tai va vaikai, niekada niekada nedarykite taip kaip mes. Neverta. Man keista, kaip mes nieko nesusilaužėme ar apskritai sprando nenusisukome. Mėlynių ir įbrėžimų aišku iki soties. Uolos vietomis visai nepraeinamos. Eini eini ir atsiremi į gilų tarpeklį, kurį išgraužė jūros bangos. Vienintelė galimybė jį apeiti – tai kopti šlaitu į viršų. O šlaitas – tai džiunglės. Laoso džiunglės palyginus su šiomis tikras disneilendas. Žolių milijonai, kabinasi į kojas, kelnes, pilna prikritusių lapų, slidu. Bet vis tiek braunamės aukštyn. Turbūt tai vienas sunkiausių žygių per mano gyvenimą. Kylame vis aukštyn, tikėdamiesi atsiremti į kelią. Po kurio laiko mūsų planus sugriauna nepraeinama krūmų ir krūmokšnių siena. Be mečetės nė žingsnio. Apima neviltis. Vėl leidžiamės žemyn, ką daryti nė kiek nelengviau nei kilti. Grįžti atgal? – gaila išeikvotų jėgų. Vėl pasiekiame uolų liniją, bet išėjimą iš džiunglių pastoja ananasų krūmų juosta. Bjaurybės dygliuoti. Mano kelnėms atia. Suplyšta švariai per visą klyną nuo juosmens iki juosmens. Tenka eiti vien su glaudėmis. Iki norimos įlankėlės dar toloka, darosi baisu, atrodo įstrigom amžiams. Galų gale prieiname kažkokį viešbutuką ant jūros kranto. Pasiimame taksi – 1350 batų pirmyn atgal ir važiuojame į Puketą pirkti kelnių ir pasidairyti vietos gyvenimui, ne į šitą Naitonburi reikia važiuoti tiems, kurie negali pakęsti kitų žmonių ir nori absoliučios ramybės. Taksistas pasitaiko kalbus. Įsišnekame. Jis sako reikia varyti į Patongą. Visi turistai Patonge. Daug shopping, eating...ir kambariai pigesni. Jis gali kažkam paskambinti ir suorganizuoti už kokį 1000 batų nakčiai. Jau netoli Puketo miesto kažkur sustojame. Taksistas sako čia. Kas čia? Čia dėl viešbučio. Išlipame ir patenkame į kažkokios moteriškės globą. Arbatos kavos? For free. Ok. Thank you no. Ji pradeda rodyti įvairius viešbučius Patonge: 1400, 1300, 1100. 1100 o.k. Bet čia pasirodo be pusryčių, o pusryčius geriau turėti. Viskas čia atsidaro palyginus vėlai, tad varinėti kas rytą ieškant kur pavalgyti būtų tikras pravalas. Suderame 1350 batų už bungalu namelį su pusryčiais Patongo centre prie pat paplūdimio. Už papildomus 500 batų ji rytoj mus perveš. Tuo pačiu įsiūlo mums ir dienines ekskursijas: į Phang įlanką, kur daug salų ir Phi Phi salas. Gauname 30-35% nuolaidą (kas kaip išsiaiškinome vėliau buvo tikrai geras deal). Norėjome dar į Ko Similan nac. parką – bet šiuo metu didelės bangos ir ten niekas neplaukia. Gerai. O dabar sakom taksistui į Puketą – shopping. Trousers. O.k. Po penkių minučių važiavimo sustojame ties kažkokiu dideliu pastatu. Panašu į shopping centrą. Išlipu su vienom glaudėm. Ingrida tai su suknele, vis padoriau atrodo. Pasirodo pataikėm į deimantų ir brangenybių parduotuvę. Deimantais inkrustuotų šortų jie neturi, tad važiuojame toliau. Galų gale atvykstame į Puketo miestą. Susitariame, kad taksistas po poros valandų mus paims. Miestas turiu pasakyti visiška beskonybė ir nesusipratimas. Ilgos negražios gatvės, nu vienu žodžiu, ne Puketas, o Pravalas. Nusiperkame šortus ir sprunkame iš šios baisios vietos. Taksistas nori mus dar pamėtėti į super duper jūros gėrybių restorano, bet mes griežtai atsisakome – jau įsiėdė jis mums iki gyvo kaulo. Grįžtame į viešbutį ir kiek nusiraminame plaukiodami baseine. Bet veikti tai vis tiek nėra ką. Imame taksi ir važiuojame į kitą paplūdimį šiauriau mūsų – Nai Yang. Maždaug penkios minutės automobiliu, 400 batų. Taksistas klausia kada atvažiuoti pasiimti, sakome niekada. Paplūdimys lygiai toks pat sąvartynas. Ko tik čia nėra – buteliai, tinklų plūdės, koralų nuolaužos, batai, kokosai, šakos. Tualetų tikrai nėra. Palei visą paplūdimį stovi tentų virtinė, kiekvieno pradžioje lauko virtuvė, kur tailandiečiai siūlo jūros maistelį. Iš pradžių atrodo visiška nesąmonė, bet kažkaip susigundome ir įsitaisome po vienu tentu žvelgdami tiesiai į jūrą. Atneša keptą skumbrę. Labai skanu ir prie alaus tinka. Ingrida gauna farširuotą sepiją. Šiaip skanu, bet mano skrandžiui tai kelia įtarimų. Pamažu pradeda temti ir laikas grįžinėti į savo prabangų viešbutį. O taksi niekur nėra. Žingsniuojame keliuku. Pakeliui randame parduotuvytę. Savininko klausiame – o taksi? Tas net juokiasi – viešbutyje. Čia tokia sistema: taksi tave atveža ir susitari, kada atvažiuos parvežti. Nu bet savininkas sukalbamas žmogus, nuveža mus iki viešbučio už 300 batų. Bent nereikės penkių km pėsčiomis tapnoti. Gerai kad rytoj kraustomės iš šios nesąmonės, ten kur turistai ir kur galima apsieiti be sumautų taksistų.

2006, birželio 17 d.
Pusryčiaujame su tuntu japonų. Turbūt vakar vakare jų užvežė. O apie dešimtą mes jau pakeliui į Patongą. O po dešimtos dešimt suprantam, kad pasiklydome. Vairuotojas, tikras čionykštis gyventojas, jau tris kartus buvo sustojęs pasiklausti kelio. Ir važiuoti žmoniškai nemoka. Vimdo nuo jo stabdymo paskutiniu momentu prieš staigų posūkį. Galų gale pasiekiame savo bungalu namuką Tropika viešbutyje. Jis pasirodo išties pačiame centre, per pora šimtų metrų nuo paplūdimio. Čia klesti sekso industrija. Vaikšto perdylos pensininkai su jaunomis tailandietėmis. O kokius laižiakus jie mėto vidury baltos dienos. Priedo karšta, tai aplenkdami barus keliaujame tiesiai į paplūdimį. Turistų daug, bet ne tiek daug, kad atsibostų. Išsinuomojame gultus ir išsidrebiame saulėje. Aš slepiuosi po šešėliu, bet vis tiek per keletą minučių nusvylu kaip tikras vėžys. Turbūt besimaudant teko Černobylio maštabo saulės spindulių dozė. Vanduo žiauriai sūrus. Kiek pašokinėjus per bangas pradeda perštėti akis. Pro gultus be perstojo žingsniuoja prekeiviai. Siūlo viską: nuo ledų iki čemodanų ir medinių dramblių statulėlių. Vakare darome ekskursą po barus. Barai aplipę vietinėmis mergomis; vos pasirodo vienišas vyrukas per barus suošia kvietimo šūksniai. Nėra nė vieno padoraus baro, kur būtų galima ramiai sėdėti ir siurbčioti savo viskį su kola ar kokteilį: arba į tave spokso kokia merga, arba į tavo žmoną spokso senas onanistas mazolinomis rankomis, arba tenka kratytis pardavėjų parduodančių žiebtuvėlius, gėles, apyrankes ir pan. Gatve eiti nelengvas išbandymas. Prie kostiumų ir suknelių parduotuvių stovi arbai/turkai/tunisiečiai ir kabinėjasi: Guci? Armani? Versaci? Duoda ranką, kad tu ją paspaustum ir tokiu būdu sustotum. Įkyrūs tipai. Ties restoranais stovi kiti įkyrūs tipai su patiekalų nuotraukomis ir kiša po nosimi O tarpuose tarp šių tipų stovi vietiniai tuktukai, taksistai, motorelistai. O kur dar kioskeliai pardavinėjantis tikrus roleksus, dv, pc ir kitokį š. Na o jei jums ir šito maža – patariame įsitaisyti kokiame barelyje priešais tailandietiško bokso stadioną: best of the best, tonight, thaiboxing, best of the best, tonight, tonight, thai....po dešimties minučių šito teksto prasideda juoko priepuolis ir jau galima įsitaisyti kokiame nors triukšmingesniame bare tarp senų perdylų ir jaunų tailandiečių. Gerai, kad per telikus baruose futbolą rodo. O jeigu jūsų kondicija jau pasiekė normalų lygį pasisukiokite tiesiog gatvės viduryje ir turėsite progos iš arti paanalizoti daugybę pikantiškų apatinės moters kūno dalies nuotraukų, kurias jums įbruks vietiniai transvestitai, siūlantys apsilankyti erotiniuose šou, kur nors name už baro. Įėjimas nemokamas, tik gėrimai...

2006, birželio 18 d.
Iš ryto mus pasiima mikroautobusiukas ir surinkęs pilną kompaniją (arabų ir australų) rieda link lėtaeigio kelto/laivo ir mes pradedame kelionę į Phra Nang įlanką ir šio krašto turistų gidų pasididžiavimą – Bondo salą. Kaip visada kelionės pradžioje, taip ir dabar, yra visame kame kažkas keisto ir tailandietiško. Pirmiausia prieplauka. Iš ryto atoslūgis ir vanduo atsitraukė. Iki laivo reikia eiti tiltu, t.y. iš plonų pagaliukų surištu ir pakaltu tilteliu virš dumblėto jūros dugno. Nieko gražaus, bet staiga kur buvęs kur nebuvęs pasirodo fotografas ir fotkina visus einančius tilteliu: apačioje purvas, už tavęs tuntas turistų, o aplinkui ir tolumoje sukežę uosto namukai. Nieko keisto, kad po ekskursijos fotografas prastūmė tik kelias nuotraukas. Jas pirko tik arabai, kurie filmavo visą ekskursiją nuo pirmos minutės ir tuo pat metu garsino pasakodami ką mato. Kateris pamažu šliaužia pirmyn ir tolumoje išnyra dar paskendusios rytiniame rūke ir dėl skirtingo nuotolio įvairiais atspalviais nusidažiusios salos – tai artėja Phra Nang įlankos salų grupė. Salytės matosi nedidelės, kyšančios statmenais kūgiais iš vandens. Praktiškai visos jos negyvenamos. Iš arčiau jų išvaizda dar egzotiškesnė. Jos statmenai kyla iš vandens, paplūdimių išvis nėra, o aukštyn kylančios sienos yra tarsi išdūlėjusios: įvairaus dydžio, ilgio ir formos atplaišos kyšo į šonus ar mažyčiu ploteliu laikosi prie motininės sienos. Spalvos irgi įvairiausios: nuo juodų durpių iki rausvų plėmų. Atidžiau įsižiūrėję pastebime dar vieną dalyką: apačioje ties vandens riba matosi urvų angos. Pasirodo šitos salos yra korėtos lyg būtų pasidarbavęs pulkas kirmvarpų. Prie vienos iš tokių iš salų sustojame. Mūsų gidai nuleidžia į vandenį gumines valtis baidares. Dviese sulendame į vieną baidarę – bet irkluoti neduoda, po vieną tailandiečių vaikinuką įsitaiso baidarės gale ir nuplukdo mus ligi salos sienos. Pasirodo čia yra įplaukimas į urvą. Tamsu nors pirštu į akį durk. Gerai, kad išdalijo prožektorius: stalaktikai, tuntai šikšnosparnių nutūpę lubų arkose – neblogas vaizdelis. Bet dar geresnis vaizdelis toliau. Išplaukiame iš urvo ir patenka į salos vidurį. Pasirodo salos vidurys tuščias – seklumas, kurią supa nenutrūkstantis statmenų uolų žiedas. Aplink milžiniškos uolos apaugusios tiesiai iš akmens kyšančiais kreivais susisukusiais medžiais, lianomis, kažkokiais kaktusais, o apačioje sekluma, po kuria tusinasi dumbliašokliai. Kitos salos irgi panašios – tušti puodeliai. Tik kai kurios gali džiaugtis trumpu siauru paplūdimiu, kuriuose išdidžiai stoviniuoja garniai/ibisai. Išsilaipiname trečiojoje saloje. Prie salos jau stovi keliolika kraterių su turistais. Įžymi vieta. Čia buvo nufilmuotos kelios sekundės ir filmo „Žmogus auksiniu pistoletu“ apie agentą 007. Sala kaip sala. Graži, mažytė su aikšte ir netgi turgumi, kuriame galima įsigyti džiovintų sepijų, kriauklių. Grįžtant sustojome kažkokioje salelėje išsimaudyti. Mes maudomės, o arabai nepatenkinti sėdi ant kranto ir žiūri į mus. Staiga mus pasiekė keistas triukšmas iš viršaus. Ten pačioje salos viršūnėje, turbūt išbaidyti turistų rėkaliojimų į dangų kilo šimtai didžiulių, turbūt varnos dydžio šikšnosparnių. Nerealus vaizdelis. Tūkstančiai jų suka ratus ir tik po gero pusvalandžio pradeda tūpti medžiuose. O mes pamažu grįžtame atgal. Aišku, yra įtarimas, kad gidai pavarė chaltūrą – turėjome į viešbutį grįžti apie penktą, o grįžome prieš tris. Vakarą praleidžiame jau standartiniu Puhetui būdu. Po dienos karščių ir kelionių valandėlę pasnūduriuojame, tada keliaujame vakarieniauti ir išgerti keleto kokteilių ar viskio taurių. Iš kokteilių geriausias Mai Thai ir tai priklauso nuo kiekvieno konkretaus baro – kai kurie kiek pagaili alkoholio. Šiandien galima ir ilgiau ties kokteiliais užtrukti, nes rytoj laisva diena – nėra jokios ekskursijos.

2006, birželio 19 d.
Tuštoka diena. Patonge nelabai ką yra veikti. Paplūdimys, bet ten žiauriai karšta ir nesinori nė sekundei išlįsti iš pavėsio. Pamažu pradeda atsibosti. Vis tie patys pisliai vokiečiai, anglai, tie patys Armani kostiumai, kuriuos vietoje siuva arabai...

2006, birželio 20 d.
Dar viena laisva diena. Galvojame gal į Puketo miestą nusibelsti – ten yra akvariumas ir drugelių ferma? – bet prisimename kaip jis atrodė ir kokį įspūdį mums paliko ir akimirksniu atsisakome šio sumanymo. Tinginiaujame, einame į turgų ieškoti suvenyrų ir valgome. Patongas turbūt visame pasaulyje garsėja kaip ištisas rojus. Čia yra turgus, jis vadinasi shopping paradise. Yra viešbutis Paradise. Ir ne vienas. Taigi nuo pat ryto vaikštome po rojų. Na turgus tikrai nusileidžia Bankoko savaitgaliniam turgui – vien international prekės ir vienetai ko nors originaliau. Daiktų kainos nuo turgaus pakraščio link miesto centro didėja proporcionaliai. Ką turguje galite nusipirkti už tarkim 150 batų – kioske miesto centre paprašys 500. Aišku, galima derėtis...
Vakare prapliumpa lietus. Nieko daug negalvodami įsitaisome už kampo esnčiame jūros restorane. Užsisakome maistelio. Austrės tikros karvės – tenka kramtyti kaip kokį bifšteksą. Užgeriame naminiu vynu, dar suvalgome po žuvį, užsikąsdami stambiomis tigrinėmis krevetėmis. 2000 batų. Brangoka vietiniais standartais, ypač kai jūra už šimto metrų. Kitą vakarą tikrai išbandysime kokią ne turistams skirtą užeigėlę. Tuo labiau, kad kiek pastebėjome, maistas kurį čia ruošia ir valgo patys vietiniai neatrodo toks bjaurus ir antihigieniškas kaip Bankoke ar Chiang Mėjuje. Šiandien su kokteiliais elgiamės atsargiai – tik po pora trejetą, nes rytoj mūsų laukia išvyka į Phi Phi salas.

2006, birželio 21 d.
Jau standartinė procedūra: pusryčiai (nuo Chiang Mėjaus ir Laoso negaliu žiūrėti į kiaušinienę, tad mėgaujuosi tosteriais su džemu). Atvažiuoja mikroautobusiukas ir po valandos mes jau prieplaukoje. Civilizuota uždara teritorija su jachtų prieplaukomis. Čia suveža dar daugiau turistų turbūt iš visų Phuketo kaimelių ir susodina į greitaeigius katerius po dvidešimt snukučių. Gidas pusiau juokais pusiau rimtai pataria nevalgyti, negerti, nerūkyti, nes greitis bangos...bus blogai pilvukams ir užpakaliukams, prasidės jūros liga. Dėl visa ko įsimetu į krepšį tablečių, o Ingrida atrodo pora ir nuryja. Kateriai iš tikrųjų varo labai greitai. Jau vien tai smagi atrakcija. Vairuotojas dar specialiai užsuka prieš bangas ir mes krentame nuo susidariusios oro duobės žemyn. Pro bortą neblogai taškosi ir pusė katerio populiacijos greitai permirksta. O kita pusė žiūrėdama į juos linksmai žvengia kai tik nauja dušo porcija atskrieja iš už borto. Iki pirmos salos (Phi Phi – tai dvi salos ir abi gerokai nukentėjo per cunamį) valanda kelio. Galų gale sustojame prie salos. Ji kyla statmenai aukštyn iš vandens, sienos nudažytos įvairiausiomis spalvomis mirguliuojančiomis tarp įdubimų, statmenų plyšių. Aukštai salos sienose gyvena daugybė bičių. Vietiniai plaukia čionai jų kopinėti. Turbūt tiesa, nes vietomis galima matyti kažkokius bambukinius lianomis surištus pastolius vingiuojančius aukštybėje virš vandens. Aš ant tokių pastolių ir pusmetrio aukštyje nerizikuočiau lipti...
Vandenyje plaukioja būriai įvairiausių žuvų – pasirodo pusantro metro gylyje po mumis koralai. Ir čia bus galima snorkelinti. Niekad to nedariau savo gyvenime, tad užsidedu kaukę, liemenę, ląstus ir pūkšteliu į vandenį. Jo...įvairiausių spalvų ir formų koralai, tarp jų didžiulės tridaknos, o aplink galybė įvairiausių žuvų. Gidai iš katerio mėto bananų gabaliukus ir žuvys didžiuliais pulkais sukasi prieš tave. Plaukiojame dar pusvalandį. Aišku, pirmas kartas prisvilęs ir aš snorkelinu ganėtinai trumpai. Nesupratau, ar kvėpuoti tolygiai nemoku, ar į vamzdelį vandens pribėgo. Nieko sustosim ir prie kitos salos. Ten pabandysiu. Ir aišku – pirmą kartą man netinkamą vamzdelį pakišo. Dabar ilgai plaukioju ir dairausi. Gaila kad neturiu povandeninio fotoaparato, nes žodžiais neįmanoma nupasakoti viso to grožio. Šioje Phi Phi saloje yra ir galimybė apsigyventi atostogoms. Stovi bungalu, yra restoranėlis – dieną nardai, per pietus ilsiesi, vėl nardai. Lepota.
Vakare bandom vietinius restoranėlius. Išsirenkam vieną tokį su plastmasiniais stalais dengtais spalvota cerata ir bambukinio puošto, o gal tokio keisto kartono sienomis. Viskas penkis kartus pigiau ir man atrodo skaniau: krabas, moliuskai, žuvis. Čia pat prie gretimo staliuko valgo kažkoks vietinis veikėjas, užsuka keistų manierų vyrukų porelė, paskubomis užkanda policininkas. Kurių velnių mes iš karto čia nėjom...
Kažkaip gaila, kai tokius gerus dalykus atrandi paskutinėmis dienomis. Nes mūsų atostogos jau baigiasi. Dar viena diena, paskutiniai suvenyrai, paskutinis pasimaudymas jūroje ir namo.


© Ežiukai Rūke
www.eziukairuke.lt