EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Uzbekistanas 2006 Pilnas kelionės dienoraštis:
Uzbekistanas (2006.04.30-05.14)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo

  • Kaip ten bebūtų su tikimybėmis, tačiau iš 14 (keturiolikos) dienų dienoraštį Sonata rašė tik 4 kartus, o Adomas net 10 kartų.


    Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    Sekmadienis
    2006.04.30

    Į Rygą išvykome 10 val. ryte iš Vilniaus autobusų stoties. Bilietas į vieną pusę kainuoja 45 Lt. Kelias nuo Pasvalio iki sienos su Latvija bei už jos ištisai remontuojamas, todėl autobusas kiek važiuodavo, beveik tiek ir stovėdavo praleisdamas kitas transporto priemones. Į Rygą atvažiavome ~16 val.
    Iš anksto buvome užsirezervavę vietas Elizabeth’s Youth Hostel’yje. Taigi ten ir nuvykome. Viena naktis 14 vietų bendrame kambaryje kainuoja 6 latus vienam žmogui. Hostelis švarus, dušas tvarkingas, tik kažkas suvalgo mūsų sausainius, kuriuos palikome gulėti ant lovos :-). Pavaikštom po Rygos senamiestį. Čia pastebėti buvo galima angliškai kalbančių jaunų vyrų grupeles, kurie prisigėrę alaus jaučiasi labai “krūti”. Pavalgėme kavinėje/bare beveik makdonaldiško maisto, po to dar užsukome į Rygos balzamo kavinukę, o pačiam vakare nuėjom į kino teatrą pasižiūrėti “Ledynmečio 2”. Kai grįžome į hostelį, nei vieno mūsų kambarioko nebuvo. Jie parsibastė ~3 val. nakties ir tvarkingai sugulė miegoti. Jų buvo gal keturi? Maistas Rygoje brangesnis nei Vilniuje. Pvz. kapučino kava kainuoja 1,70 lato, o pietus pavalgėme už 14,50 lato.
    Sonata

    Pirmadienis
    2006.05.01

    Dar iš vakaro nusprendėme keltis 7:00 ryte. Kad ir kaip būtų keista, tačiau šios darbo žmonių ir solidarumo šventės proga atsikėlėme kelios minutės prieš septynias. Mikliai nusiprausę, trumpai užkandę ir išgėrę puodelį tirpios kavos (kurią mums pasiūlė mūsų tylių žingsnių iš miego prikelta prižiūrėtoja), iškeliavome į Rygos oro uostą. Kaip nurodyta hostelio informacijoje prieš “Stockman” prekybos centrą (tiesą sakant truputėlį šone) suradome autobusų sustojimą, kur stoja 22 maršruto autobusas. Jis, netgi panašu, atvyko pagal ant stulpo nurodytą grafiką. Bilietas iki oro uosto kainavo 0,20 lato žmogui. Važiavimas užtruko apie 40 minučių. Oro uostą` pasiekėme apie kokią 9 valandą. Todėl laiko iki 11;15 liko marios. Tiesiog jį pralaukėme, nors lėktuvas vėlavo (tiksliau sodinimas į jį) kokį pusvalandį. Įsėdus į lėktuvą – standartinės 4,5 valandos sėdėjimo ir žurnalų skaitymo. Šalia buvusi grupė latvių maukė brendį, susirado kažkokį jaunikį su jaunąją, juos irgi vaišino brendžiu. Šlakelis net ir mums teko.
    Jau artėjant link tikslo (likus kokiai valandai), pavyko per lėktuvo langą pamatyti žymųjį Aralą – tiksliau tai, kas iš jo liko. Net sunku atpažinti (vėliau paaiškėjo, kad matomas buvo tik šiaurinis Aralo kampas, tačiau dėl to ne lengviau).
    Atskridus į Taškentą teko praeiti pro ilgokai trunkančias pasų patikrinimo, krovinio pasiėmimo ir muitinimo procedūras. Ilgai ne todėl, kad kas nors ką nors labai tikrintų, bet dėl didelio žmonių kiekio ir, iš šono žiūrint, nelabai spartaus tikrintojų darbo. Na, šiam reikalui sugaišome kokias 1,5 valandos.
    Vos tik išlindus iš oro uosto pastato į lauką, tikrąja ta žodžio prasme mus “apspito” būrys taksistų, “pigiai” ir “efektyviai” siūlančių savo paslaugas. Visi siūlėsi nuvežti iki ten kur reikia. Nelabai klausėmės, bet supratome, kad kainos svyruoja nuo 5 iki 50 USD. Tačiau nesutikome. Išsikeitėme pinigus. 1 USD oficialiu kursu buvo keičiamas į 1233 Uzbekistano sumų. Išsikeitėme 200 USD, todėl gavome net 246.600 sumų – tai sudarė 4 storus paketus po 100 vienetų 500 sumų kupiūrų bei dar viena pusinė “pačkė”.
    Ačiū dievui, kad tuojau pat nusipirkome lėktuvo bilietus į Nukus’ą. Deja, ekonominės klasės gauti nepavyko (kaina būtų buvusi 60.000 sumų), todėl teko imti biznio klasės už 80.582 (suma, beje, buvo suskaičiuota verčiant į sumus 66 USD). Perkant bilietą – pasas būtinas.
    Išėjus iš kasų – vėl tie patys taksistai. Visaip atsikalbinėjome – galiausiai išsiskyrėme. Nuėjome ieškoti autobuso. Buvo jau tamsu, tai ne iš karto ir stotelę suradome. Tačiau vėl pasirodė “taksistas”, kuris iki tol iš tolo stebėjo visą spektaklį, o vėliau prisliūkinęs pasiūlė mums patiems pasakyti kainą. Sutarėme, kad iki mūsų dar Lietuvoje e-mailu užsakyto Gulnaros viešbučio nuveš už 2000 sumų. Kaina sąlyginai juokinga.
    Pakeliui net liepė mūsų knygoje surasti viešbutėlio telefoną, juo paskambino ir pasitikslino kelią. Ir neapgavo – atvežė.
    Viešbutėlis puikus, šeimininkė maloni. Žinoma, jis gi privatus…
    Adomas

    Antradienis
    2006.05.02

    Kaip iš vakaro atsigulėme, taip ir atsikėlėme. Net kelios minutės prieš suskambant žadintuvui. Nusileidę į vidinį kiemą iš šeimininkės gavome pusryčius (arbata, kiaušiniai, vietinis jogurtas, sūris, sviestas ir, žinoma, vietinis batonas-bulka-lepioška). Kieme dar trynėsi grupelė turistų iš Maskvos bei vienas šveicaras, kuris, kaip vėliau sužinojome, visą dieną pralaukė savo gido, siūliusio jį nuvežti į Ferganą.
    Na, toliau išžygiavome į Taškentą. Pradėjome nuo Chorsiu turgaus. Kažkaip pataikėme į maisto prekybos dalį, todėl greitai jį palikome ir nukeliavome į senamiestį, esantį šiauriau turgaus. Senamiestis – tipiškas rytietiškas – su siauromis gatvėmis, moliu/tinku ar dar kažkuo išteptų namų sienomis. Tačiau viskas pakankamai švaru. Aplankėme vieną medresę (pavadinimu berods Barakkhon). Kitus objektus šiaip “apžioplinėjome” iš šono. Toliau, pažiūrėjus į žemėlapį, šovė mintis aplankyti kapines. Juk tai – irgi kultūros dalis. Šis elementas – pakankamai įdomus ir savotiškas tuo, kad, nors visi kapai turi panašius į mūsiškius akmeninius paminklus, vienas dalykas kitoks – didžioji dalis kapų apžėlę aukšta žole, nors patys aptverti tvorele. Taip pat – labai daug kauburių (ar kalnelių) imitacijų. Kodėl – neaišku.
    Toliau susirandame autobusą ir aplankome centrinę Taškento dalį – Amir Temuro parką. Toliau Bukharos gatvėje lankome knygoje-gide nurodytą knygyną bei gatvės knygų pardavėjus, perkame kelis žemėlapius. Kažkur netoliese pietaujame. Pirma klaida – valgome gal ir neužkrėstą, bet labai jau neypatingą picą už nemažą kainą (pica+alus+arbata=11.400 SUM + 7% aptarnavimo mokesčio).
    Toliau – pėsčiomis iki metro Kosmonavtlar ir ja vėl iki turgaus ir viešbutėlio.
    Susirinkome daiktus, trumpai pasišnekėjome su šveicaru ir nukeliavome link autobuso sustojimo. Kaip informavo viešbutėlio šeimininkas, iki oro uosto važiuoja autobusai nr. 11, 32, 76. Kadangi važiavome su nr. 32, tai turime pasakyti, kad reikia rinktis ne “didelį” autobusą, o tokį pusautobusį, nes tik jis yra tikrasis. Iki oro upsto nuvažiavome per 25-30 minučių, kainavo 200 SUM/žmogui.
    Oro uoste susiradome vietinių skrydžių terminalą (tiesą sakant ne iš karto, nes jis yra “ten” ir nelabai turi skiriamųjų ženklų).
    Jau registruojantis mūsų “comfort” klasę bandė užregistruoti kaip “economy”. Tačiau tolimesnių komforto elementų, išskyrus esančias lėktuve platesnes sėdynes ir sumuštinį su alumi (Sonatai su coca-cola), kai alaus net pakartoti negalima – daugiau nieko papildomo.
    Išlipus iš lėktuvo – nebloga atrakcija. Šiuo lėktuvu grįžo kažkokie kikbokso čempionai su medaliais. Tai teko stebėti improvizuotą jų sutikimo ceremoniją.
    Išėjus iš oro uosto, priėjo vienas taksistas. Net ne per brangiai prašė (tik 2000 SUM), tai nukeliavome į viešbutį “Nukus”. Dar pakeliui šis taksistas pasisiūlė už kokius 60 USD suorganizuoti pasivažinėjimą į Moinaką. Preliminariai sutikome. Viešbutyje 2 vietų kambarį paėmėme už 20 USD/nakčiai iš karto 2 naktims. Na, pavėpsojome TV, pavalgėme savo turimos dešros ir tiek…
    Adomas

    Trečiadienis
    2006.05.03

    Rytiniai pusryčiai viešbutyje. Ryte laukia mūsų vairuotojas, su kuriuo susitarėme dar vakar. Išvažiuojame. Jis prainformavo, kad vakar jam nepavyko susiorganizuoti benzino. Mat pastaruoju metu yra kažkokios problemos su benzino tiekimu (panašu, kad tai galiojo tik vakarinėje Uzbekistano dalyje). Pakeliui jis sustoja keliose vietose pirkti kontrabandinio benzino (p.s. kontrabandinis, berods, vežamas iš Turkmenistano). Jo kokybė jam nepatiko, todėl tik trečioje vietoje jo pasipildė. Keliavimas lengvas – kelias geras, visur asfaltas. Išvažiavome apie 9:00, tikslą (Moinaką) pasiekėme apie 12:00. Kelis kartus pakeliui kertame Amudarjos kanalus, vieną kartą – pačią Amudarją. Iš jos, deja, seniai nieko nebeliko, išskyrus milžinišką tiltą. Beveik visur palei kelią, ir, reikia manyti, visur kitur, druska, druskožemiai ir pusdykumės.
    Pirmas taškas Moinake – ant kranto stirksantys laivai. Iš jų, deja, taip pat mažai kas beliko. Juos pjausto ir parduoda kaip metalą. Aralo jūros (tiksliau ežero) – tik kvapas, smėlis ir kriauklytės. Na, neskaitant kelių apydidžių ežeriukų, suformuotų pasinaudojant kanalų vandeniu ir sudarius pylimus.
    Kitas taškas – šiaurinėje Moinako dalyje esantis karo aukoms skirtas paminklas, nuo kurio anksčiau buvo puikus vaizdas į Aralą. Dabar – pusdykumė ir horizontas į visas 3 puses.
    Dar vienas objektas – apleista Tarybiniais metais labai garsi žuvų perdirbimo ir konservų gamykla. Dabar – viskas kaip po karo.
    Paskutinis objektas – vietinis muziejus. Ten – buvusios/egzistuojančios fauno pavyzdžiai, indai su žuvų “iškamšomis”, kuriose formalino beveik nebelikę. Tikrai (mano manymu) vertinga ekspozicija – iš Karakalpakijos kilusio dailininko Madgazino paveikslai, vaizduojantys Aralo jūrą, dar veikusius uostus prieš katastrofą bei vaizdai po to, kai vanduo nuseko.
    Visos katastrofos įspūdį sustiprina senosios nuotraukos, vaizduojančios uostus ir vandenį, bei senasis žuvų fabriko “reklaminis” senųjų nuotraukų albumas.
    Kadangi tai visi dėmesio verti taškai Moinake – tai jau traukiame atgal. Šios trumpos kelionės įspūdis kartu ir gailus, ir verčiantis susimąstyti, koks durnas ir gobšus yra žmogus.
    Pakeliui kažkuriame iš nedidelių miestelių užvalgome. Patiekalai: “žez” (ar pan.) – tai virtai troškintai keptas avienos šašlykas (2000 SUM x 2); lepioška (200 SUM x 2); lagman (800 SUM x2); plovas (1000 SUM x 2); arbata (200 SUM x 2). Valgį, aišku, pastatome ir vairuotojui, už viską sumokėdami 7600 SUM (apie 6 USD). Grįžtame į Nukusą, mokame vairuotojui sutartus pinigus. Papildomos nenumatytos išlaidos – 2000 SUM, kuriuos vairuotojas “pasiskolino”, nes davė kyšį mentams – viršijo greitį. Iš jo už tai gauname nurodymus, kur Nukus’e yra muziejai bei susitariame, kad rytoj būsime nuvežti iki stoties į Urgen蒱. Na, žiūrėsime kaip bus.
    Adomas

    Ketvirtadienis
    2006.05.04

    Keliamės 7:00 ir pavalgę “lepioškos” bei kepto kiaušinio su dešrele, ką gavome kaip pusryčius viešbutyje, keliaujame į bazarą. Čia labiau galime susipažinti su miestu, nes keliaujame savo kojomis, o ne važiuoji mašina. Vienaip ar kitaip Nukusas – sovietinio planavimo miestas, kur didelės erdvės ir neišvaizdūs namai. Kaip nebūtų keista, apie 8:00 valandą bazaras dar beveik tuščias. Tik vienas kitas pardavėjas dėliojosi savo daiktus. Gal mums pasisekė, tačiau juos jau beveik išsidėliojęs buvo nacionalinių chalatų ir tiubeteikų pardavėjas. Pas jį štai mes ir nusipirkome kelias karakalpakiškas tiubeteikas (už 2000 SUM kiekvieną). Toliau – maršrutas į kraštotyros muziejų. Lygiai 9:00 jis dar nebuvo atidarytas, todėl sulakstėme į viešbutį ir palikome pirktas tiubeteikas. Grįžus jis jau veikė. Aplankėme kraštotyros ekspoziciją, kur matėme 1972 metais nušautą paskutinįjį Turano (Kaspijos) tigrą bei eilę etnokultūros elementų. Yra keli įdomūs muzikos instrumentai: kovz, nacionalinis karakalpakų styginis bei tutar – pastarasis, kaip supratome, paplitęs plačiau. Muziejų, galima sakyti, pralėkėme, nes tam buvome paskyrę tik 1 valandą ir į Savickio muziejaus ekspozicijos papildomą dalį nenuėjome. Žinoma – tai padaryti vertėjo.
    Po ekspozicijos – atgal į viešbutį, susirenkame daiktus ir į Savickio muziejų. Kaina 4000 SUM žmogui. Papildomai pasisamdome gidą – po 3000 SUM žmogui. Ir ne veltui.
    Kaip kažkas išsireiškė – tai “perlas tarp Vidurinės Azijos smėlynų”. Nukusą verta aplankyti vien tiktai dėl šio/šių muziejų. Papasakoti viską ganėtinai sunku, tačiau paveikslų kolekcija (1920-30 metų Rusijos dailininkų kūriniai), karakalpakų etnokultūros ekspozicija, jurta – visa tai labai puikiai ir nuostabiai pateikta. Žinoma, įspūdis labai ir labai sustiprėjo dėl nuostabios gidės. Dėl to mes iš muziejaus išlindome tik 13:30 (nors buvome numatę ir su vairuotoju susitarę 12:00). Kaip nebūtų įdomu, taksistas mūsų laukė.
    Tuojau pat nuvažiavome link autobusų stoties, kur tuojau pat buvo surastas žmogeliukas, ką tik nusipirkęs mažiną Nukuse ir bevažiuojantis į Urgenčę – tipo namo. Jis prisirinko pilną mašiną – papildomus 4 keleivius (dviese mes ir dveji seneliukai). Sutarėme sumokėti po 5000 SUM už žmogų. Išvažiuojame.
    Pradžioje važiuojame “autostrada”, vėliau nusukame per Manghitą, kirsdami pontoninį tiltą per Amudarją. Upės vaga čia – plati nerealiai – koks kilometras. Bet vandens, deja, nėra labai daug.
    Per kokias 2 valandas pasiekiame Urgenčę. Žmogutis už papildomus 5000 SUM pasisiūlo nuvežti iki Chivos. Sutinkame. Chivą pasiekiame per kokias 30 minučių. Patys sau pasižadame toliau važinėti tik visuomeniniu transportu (nuo miesto iki miesto).
    Įeiname į taip vadinamą Chivos Ichan Kala miestą. Ten nulendame į informacijos centrą. Pasikalbame apie galimas keliones. Nusprendžiame gyventi Mirzoboshi B&B. Nueiname ten. Pasiūlo gyvenimą už 15 USD/asmeniui. Kadangi infocentras pasakė, kad įmanoma už kokius 10.000 SUM, tai pasišnekame ir nuveda pas šeimininką. Tokia vieta, žinoma, yra. Šeimininkas vardu Rašidas, tarnavo jis Lietuvoje, Sniečkaus miestelyje (Visagine), kažką statydamas AE. Tai garantavo mums vietą. Iš Lietuvos pas jį mes, berods, pirmieji.
    Tai va, pradedame gerti arbatą, po to dar užsisakome vakarienę. Ji tokia, kad suvalgyti jos neįmanoma – lepioška, arbata, uogienė (iš šilkmedžio!), žemės ir migdolų riešutai, daržovės, po to manty, vėl arbata ir dar pyragaitis. Visko tiesiog per daug.
    Vakare dar pasišnekame su 2 šveicarais: Laura ir Frederiku. Jie susituokė prieš mėnesį ir 9 mėnesiams iškeliavo į medaus kelionę, pradėdami ją Armėnijoje ir ruošdamiesi baigti kažkur Meksikoje. Prie viso to jie dar rašo savo kelionių dienoraštį internete (deje, viskas prancūziškai). Idomumo dėlei jų saito adresas yra www.tourdumonde06.com. Kadangi jie planuoja rytojaus dieną išvyką aplink Chivą po senąsias tvirtoves (tiksliau jų liekanas), apie ką galvojome ir mes, tai susitariame kooperuotis ir tokiu būdu tai kainuos po 15 USD/žmogui, nes mašina vis tiek 60 USD.
    Po vakarienės dar praeiname naktine Chiva, pasidairome, grįžtame, o Rašido vaikai prie viso to suorganizuoja žaidimą kortomis, kažką panašaus į tą, kuris vadinamas “asilu”. Tik nereikia trankyti rankomis, o reikia griebti šachmatus, kurių yra vienu mažiau nei žaidėjų. Na, laimėjo šveicarė Laura. Po to išsiskirstėme miegoti.
    Adomas

    Penktadienis
    2006.05.05

    Rytas prasidėjo pusryčiais, kurių buvo nerealiai daug. Iš pradžių duona, sausainiai, 2 rūšių uogienė, grietinėlė, po to kepti kiaušiniai ir dar pyragaitis. Arbata, žinoma, visur. Vienu žodžiu prisirijome.
    Pasirodė rusiškai ir prancūziškai kalbantis gidas. Sulindome į jo Daewoo Nexia ir iškeliavome. Pakeliui dar sustojome Urgenčės geležinkelio stotyje, kur šveicarai nusipirko bilietus į Samarkandą. Mes taip pat pažiūrėjome versijas į Bucharą. Patogių nėra.
    Na, toliau link Beruny. Pakeliui pervažiuojame kitą pontoninį tiltą. Tiltas, pasirodo, privatus. Pravažiavimas kainuoja 500 SUM (nors bilietėlis, kurį duoda, yra su užrašu 400 SUM). Papildomai mūsų gidas kyšteli 500 SUM kitame tilto gale stovinčiam milicininkui – šiaip, profilaktiškai, kad netikrintų ir jam klausimų jokių nekiltų. Na, pakeliui Beruny, toliau – Boston. Riedame link Torpak Kala. Šioje vietoje galima suprasti, kokius statinius žmonės gali pastatyti iš paprasto nedegto molio, kiek ilgai tokie statiniai gali išsilaikyti, ir kiek neilgai jie stovės.
    Sekanti tvirtovė – šalia esanti Kyzyl Kala. Tai gražiau (bent išoriškai) išsilaikiusi tvirtovė su dar stovinčiomis sienomis. Viduje viskas, deja, jau suzmekę. Ši tvirtovė buvo apsauginė, sauganti Torpak Kala. Toliau važiuojame prie Ajaz Kala. Ši įdomi tuo, kad sudaryta iš 3 dalių – pačios apatinės, kurios likę tik pamatai, viduriniosios – ant mažesnės kalvos esančios tvirtovės (kaip gynybinės) bei ant dar didesnio šalia esančio kalno riogsančio pagrindinio komplekso. Sienos visur stovi, plotas labai didelis, tačiau buvę kambariai ar koridoriai – viskas sugriuvę, Na, likęs vienas kitas koridoriaus skliautas. Bet ir tai atrodo įspūdingai ir ganėtinai neįprastai – ypač žinant, kad visa tai iš nedegto molio…
    Nuo šios tvirtovės į vakarus, šiaurę ir rytus prasideda dykuma Kyzylkumas. Taigi galime pasigirti, kad buvome dykumoje.
    Kadangi tai paskutinis maršruto taškas, todėl papietaujame šeimininko duotais užkandžiais ir traukiame atgal. Kelionė atgal trunka apie 2 valandas. 17:00 mes jau prie Rašido viešbutuko.
    Trumpai atsikvėpę iššliaužiame į Chivą – tą, kuri yra už pagrindinių senojo miesto sienų. Pradedame ieškoti antrosios linijos sienų. Randame ir bandome keliauti palei ją. Visi pakeliui sutikti vaikai tik ir rėkia “Hello, hello”. Vienas kitas bando klausti vardo. Vietomis siena visai dingsta, vietomis pasimato kažkur kiemų viduje, kitur išlenda prie gatvės. Apeiname gerą lauką, grįžtame atgal į Chivą ir susirandame senoviškoje medresėje (o gal net mečetėje) įkurtą restoraną, kuriame kiekvienas suryjame šašlyko, salotų, išgeriame po butelį alaus ir arbatos. Visa tai kainuoja 9.500 SUM (nepilni 8 USD). Grįžus pas Rašidą viešbutėlyje jau buvo karštas vanduo. Nusiprausiame, išgeriame po alaus ir labanakt.
    Adomas

    Šeštadienis
    2006.05.06

    Šį kartą pamiegojome. Net iki 9:30. Ši diena visa buvo skirta Chivai. Daugiausiai vidinei sienai, vadinamai ICHAN KALA. Nors ir buvome nusipirkę Chivos žemėlapį, labiau naudojomės “Central Asia” knygelėje pateikta informacija. Joje kažkaip lengviau rasti tašką, jo pavadinimą ir bent jau trumpą aprašymą. Na, vienu žodžiu, stengėmės aplankyti viską. Viską ką spėjome ir ką buvo įmanoma rasti. Kadangi šiandien buvo įjungtas taupymo režimas, tai nusprendėme sunaudoti savo pasiimtus konservus bei duonos likučius. Tai atlikti nusprendėme nueidami ant miesto sienos. Bet ten besišlaistančių vaikėzų dauguma mums net minties nepaliko tai padaryti, todėl nukeliavome į parką. Žinoma, tuojau su savo “Hello” atbėgo bent keturi vaikėzai. Valgiu teko dalintis ir su jais. Paskui grįžome į vidinį miestą, pakeliui aplankydami Šiaurinius vartus – Bokcha-darvaza. Čia ant sienos buvo neblogas užlipimas, todėl užlipome ir čia. Dar nulindome arbatos į lauko arbatinę. Kažkaip man teko garbė pasiimti savo siurprizą – saldainių dėžutę “Paukščių pienas”. Tai gėrėm arbatą su jais, pavaišinom šeimininkę, pasakėme, kad esame iš Lietuvos, tapome svečiais – ir 2x arbatos tapo nemokami…
    dar pasibastėme po naktinę Chivą. Šiandien kažkokių svečių proga Chiva papuošta žvakėmis – popierinis rudo popieriaus maišas, pripiltas žemių/smėlio ir į jį įstatyta žvakė. Kai tokių įtaisų labai daug – miestas atrodo labai puošniai.

    P.S. pasikalbame su kupranugario šeimininku. Pasirodo “Central Asia” knygelėje aprašytas kupranugaris Miša jau pakankamai senas, todėl jo vietą pakeitė Katia.
    Adomas

    Sekmadienis
    2006.05.07

    Šiandien iškeliaujame į Bucharą. Nors ir buvome nusprendę naudotis visuomeniniu transportu – nugalėjo tinginystė. Šį kartą pasinaudojome Rašido pasiūlytu variantu – kažkokiu draugu, pažįstamu ar panašiai. Vienu žodžiu – vienam asmeniui malonumas kainuoja 20.000 SUM (apie 15 USD). Na, už kažkokius 500 km.
    Ilgai krutinamės iš Urgenčės. Keliaujame ne keliu per Beruny, bet kažkokiu kitu – naujai pastatytu tiltu per Amudarją. Pakeliui pravažiuojame miestą Hazarasp. Čia, pasak vairuotojo, yra labai didelis turgus, kur: a) visiškai nėra vagysčių, nes pagautą vagį teisia žmonių teismas; buvo net užmušimo atvejis – prieš kokius šešis ar panašiai metus; milicija ir panašūs “organai”, žinoma, pasirodo, bet tik konstatuoti fakto; b) galima nusipirkti ginklų – tereikia ieškoti “čiornaja kurica s jaicamy”. Taip pat vairuotojas papasakoja pora etnokultūros tiesų:
    a) Chorezme žmonės buvo laidojami ne užkasant į žemę, o tiesiog “apkraunant” akmenimis ir pastatant namuką ant kapo. Priežastis – labai negiliai buvęs gruntinis vanduo. Vėliau, ko gero, iš to susiformavo tradicija.
    b) kitur žmogus užkasamas į žemę. Iš likusių žemių supilamas kalnelis simbolizuoja paminklą.

    Toliau pervažiuojame per Amudarją ir beveik iš karto įvažiuojame į Kyzylkumus. Jais važiuojame apie 3 valandas. Visa kelionė truko apie 5,5 valandas. Atveža mus tiesiai į senąją Bucharą. Na, kadangi Rašidas buvo davęs rekomendacijas dėl viešbutėlio “Madina”, tačiau adreso neturėjo, o davė tik telefoną, tai nusprendėme įlysti į kokią kontorą ir išsikaulinti paskambinimo. Nežinau kaip tas buvo, bet ten buvęs vaikinukas pasiūlė nueiti į kažkokį Mblebleble už kokius 6 USD. Taip ir padarėme. Bet va ten niekas neatidarė durų. Tai suradome šalia kitą, tokį N&N už tuos pačius pinigus su pusryčiais.
    Likusią dienos dalį – pasišliaužiojimas Bucharoje. Apeiname Arką, surandame už jos esančius didelius šiukšlynus. Na, ir plius minus viskas.
    P.S. pavalgymas netoliese Arkos esančioje lauko kavinukėje (šašlykas, alus, arbata, duona) kainavo 4.000 SUM.
    Adomas

    Pirmadienis
    2006.05.08

    Visa diena Bucharoje. Ryte kažkaip pramigome, tai šeimininkas net beldėsi pas mus, grasindamas, kad neduos pusryčių. Na, visa diena vaikščiojimo Bucharoje. Pirmiausia aplankome Char minaretą ir toliau nusprendžiame pasikeisti pinigus. Žemėlapyje nurodytoje keitykloje – pravalas. Neturi pinigų, tiksliau turi, bet po 100 SUM kupiūras. Jo… pakeitus 100 USD būtų bulvinis maišas pinigų. Netinka. Todėl patraukėme pietinėn miesto pusėn, ieškodami kelių žemėlapyje nurodytų bankų. Žodžiu, pasivaikščiojome nemažai, bet bankai uždaryti ir apskritai atrodo nedirbantys.
    Ką gi, grįžome į centrą, užėjome į knygynėlį, kur dar vakar pardavėjas minėjo galįs pakeisti pinigus. Taip ir padarėme. Kursas 1200 SUM/USD, todėl žmogeliukas vėliau uždirbs 3000 SUM, lyginant pagal oficialų kursą. Ką gi, pinigus turime, todėl vykdome Sonatos norą. Perkame trešnes. Na, dar pakeliui alaus ir vyno (Uzbekiško, vakare paragauti). Trešnes plauname “namie”, ten paliekame vyną, toliau einame į parką ir suryjame trešnes su alumi.
    Toliau – Arka. Jau su įėjimu į vidų. Bilietas 2 asmenims 7200 SUM. Dar pasitaiko gidė – sutariame už 3000 SUM. Ir čia pravaikštome gan ilgai – kokias 2 valandas. Dar nusiperkame lėkštę – nei daug nei mažai – 7000 SUM.
    Vėliau valgymas – standartiniai 4000 SUM (alus, 1 šašlykas, 1 lagma, 1 šurpa, arbata). Po to link išorinės sienos ir šalia turgaus esančių vartų. Po to “velnio ratas” ir eilinis pasišliaužiojimas. Aišku, aplankome Kalon mečetę. Įėjimas – 1000 SUM. Užlipimas į minaretą – po 3000 SUM.
    Jau nusileidus kažkur išgeriame įdomios kavos – su kardamonu. Įdomus gėrimas. Dar bandome užeiti į lėlių tetarą. Kadangi mes vieninteliai – sutariame ateiti rytoj, gal žmonių bus daugiau. Taip vakarą ir baigiame.

    P.S. vakare, besitrinant aplink kelias medreses, gauname pakvietimą kitos dienos vakare valgyti plovo.
    Adomas

    Antradienis
    2006.05.09

    Šiandieninis planas toks: aplankyti kalėjimą Zindon, po to Char Minar ir Vasaros Rezidenciją.
    Pradedame nuo Zindon. Pagal gido-prižiūrėtojo pasakojimą jis nėra toks didelis todėl (tik 4 kameros), kad tuo metu nebuvo tiek daug nusikaltėlių. Pirmoji kamera – skolininkams, dvi kitos – šiaip įvairiems nusikaltėliams, o paskutinioji – duobė mirtininkams arba labai labai sunkiems nusikaltėliams. Jos gylis yra 6,5 metro. Sako, buvo net 10 metrų, bet su laiku “užsipildė”. Kalėjimo apžiūrėjimo kaina – 100 SUM žmogui (anksčiau, mat ir už dyką buvo galima…). Kaip tai gidui prižiūrėtojui už pasakojimą duodame net saldainių.
    Antras taškas – Char Minar (nemokamas). Nors tai ir minaretas, bet jis paverstas viena podide parduotuvėle. Kitas objektas – chano vasaros rezidencija Mokhi Hoza. Į jį nuvažiuojame maršrutiniu nr. 70, mokėdami po 150 SUM. Įėjimas į muziejų – 3600 SUM. Na, kelios rezidencijos. Bent pirmoji – tai rytietiškos beskonybės ir perdėto tarpusavyje nesiderinančio puošnumo pavyzdys. Viena kita – paprastesnė. Trečioji – visai paprasta, nes pilna tiktai taip vadinamų siuvinėjimų “suzane”. Antrajame aukšte balkone yra nedidelė kavinukė, kur tokiame karštyje šaltas alus buvo tikra atgaiva. Prasėdėjome ten net kokią valandą, nes kur nors tuo metu judėti visiškai nesinorėjo.
    Grįžome atgal į miestą. Vėl pradėjome šliaužioti po senamiestį. Aplankėme mauzoliejų Turki Jardi. O toliau visai netyčia užsirovėme ant dar vieno muziejaus – Faizula Khujaja – tai iki 1937 metų buvusio Uzbekistano prezidento tėvo – buvusio karakulių kailių pirklio namas. Štai jis – atrodo prabangus, tačiau labai skoningas. Nors ir nėra toks didelis kaip visos tos chanų rezidencijos. Įėjimas 2000 SUM. Tačiau už tą pačią kainą gauname ir arbatos. Prižiūrėtojos paverkė kaip sunku, pasiūlė drabužius, kad su jais nusifotografuoti. Tai kaip ir mokama (1200 SUM), bet davėme daugiau. Nes, bent kaip jos aiškino pačios, visas išlaikymas vyksta jų pačių iniciatyva (t.y. muziejaus) ir tuo pačiu dar vykdoma restauracija.
    Na, o po to bandydami susirasti kažkokias “banias”, užsirovėme ant restauruojamos (labiau atrodančios kaip griaunamos) medresės. Ten diedukas prižiūrėtojas mums papasakojo šį tą, užvedė ant stogo, kad pasižiūrėtume į Bucharą. Kaip ir visi pasiskundė, kad sunku gyventi. Todėl mes vėl išsileidome – davėme 1000 SUM. Dar šis bei tas ir nukeliaujame į lėlių teatrą (kaip buvo sutarta vakar) 18:00 valandą. Aišku, buvome tik dviese, bet vis tiek pasiryžome ir pasižiūrėjome spektaklį. Tai buvo Chadži Nasredino sūnaus (ar tai giminaičio) vestuvių vaidinimas. Tai teatro variantas su lėlėmis bei gyvo vaidinio priedais. Nu, tai kainavo mums po 5 USD. Ką gi. Dar valandėlę paslampinėjome ir keliaujame sutarto plovo.
    Pas šeimininką, kuris mus pakvietė, namai labai paprasti. Kambarys į kurį buvome pakviesti – tuščias kambarys su iškabintais kilimais bei tradiciniu “trumpakoju” stalu. Bei kažkoks kaitinimo katilas kambario kampe.
    Pradžioje gauname trešnių, po to alaus bei plovo (lepioška ir arbata – auksinis standartinis priedas). Tai tadžikų šeima. Turi 2 dukras ir vieną sūnų. Gyvena kaip ir visi kiti – sunkiai ir taip toliau. Tas sunkumas mums kainavo 10 USD, nors iš tikro šeimininkas pats nereikalavo nieko, o jo paklausus kiek jis norėtų gauti (nes dar pats vakarykštis kvietimas davė suprasti, kad kvietimas – tai būdas pragyventi) – jis teatsakė, kad tiek kiek negaila.

    P.S. galima sakyti, kad tai buvo “brangiausia” diena: Sonata pirko apyrankę už 10 USD; gėrėme arbatą su iranietišku šafranu (alaus, žinoma, taip pat) už 5000 SUM; pirkome kardamono (2000 SUM) bei mėsos (2500 SUM) prieskonius; dar einant į Zindon pirkome 2 tiubeteikas – kupranugario vilnos už 10.000 SUM ir paprastą už 2000 SUM, nors nusiderėjome bendrą sumą už 11.000 SUM.

    P.S.S. grįžtant iš Zindon eilinis klausimas “Vy ot kuda?” baigėsi dar vienu pasiūlymu į svečius, tačiau tada mes mandagiai atsisakėme.
    Adomas

    Trečiadienis
    2006.05.10

    Ruošiamės išvykti į Samarkandą. Šio viešbučio “N&N” šeimininkas greičiausiai Bucharos žydas, nes už 2 arbatos pasiryžo paimti pinigus o davus 1000 SUM apie grąžą net nepagalvojo. Veikėjo, sėdinčio prie lėlių teatro esančioje “turizmo” agentūroje pasiteiraujame ar nėra mašinos (mat jis buvo kažką prieš kelias dienas minėjęs, kai teko su juos šnekėti). Nėra. Paimame taksi ir nukeliaujame prie stoties (už 200 SUM). Ten tuojau pat atsiranda vežėjas, vežantis į Samarkandą po 10 USD. Sutinkame, nors Sonata, kadangi dar buvo laiko, randa autobusą įTaškentą, vežantį už 7 USD. Bet čia reikia laukti “kol autobusas prisirinks pilnas”. Nieko, važiuojame su taksistu. Apie 1,5 valandos ir mes pasiekiame Navoy. Ten, žinoma, mums organizuojamas persėdimas į kitą Nexia ir dar 2 valandos iki Samarkando. Kaip ten bebūtų, bet šis vairuotojas visai crazy – lekia greitai, nuolat priešinga eismo juosta (mat kitoje pusėje kelias geresnis), stabdo, nuolat pypsi. Pypsi viskam kas juda: mašinai, asilui, dviratininkui, pėsčiajam, karvei ir pan. Na nieko, pasiekiame Samarkandą saugiai. Tiksliau kažkokį paslaptingą “pavarotą” kur išleidžiami keleiviai. Už papildomus 2000 SUM nuveža iki Registano.
    Nukeliaujame į B&B Bahodir. Kambarys už 9 USD žmogui. Imame. Po pasiūlytos arbatos – į miestą. Lankome Registaną (3600 SUM/žmogui). Milicija dar pasiūlo pasikelti į minaretą – pigiai, mol už 5000. Nepasinaudojame.
    Po to Amir Temuro skulptūra, Rukhodor mauzoliejus (parama restauracijai 1000 SUM), Guri-Amir mauzoliejus (2400 SUM). Dar Ak-Saray mauzoliejus – šis restauruojamas, kaip ir uždarytas. Bet tuo metu ten dirbo darbininkai, todėl po pasisveikinimo patys pasiūlė pasižiūrėti vidų.
    Dar keliaujame link Khodja-Ninbatdor mečetės.
    Dar beeinant “Are you from England” pasibaigia perėjimu prie rusų kalbos, palydėjimu iki veikiančios mečetės, jos pasižiūrėjimu, ilgu pokalbiu viduje ir lauke su lydinčiuoju ir keliais vietiniais, sutiktais mečetėje, ir dar palydėjimu iki Registano. Tai trunka net iki pusės aštuonių. Žmonės įdomūs – vienas senas gydytojas, kitas (pirmasis mus užkalbinęs ir ilgėliau buvęs palydovu) – chemijos dėstytojas. Grįžus vakarienė, Sonatos siurprizas – Kalnapilio Original.
    Adomas

    Ketvirtadienis
    2006.05.11

    Pavalgę pusryčius iškeliavome apžiūrėti miesto. Pirmiausia nukeliavome iki Bibi-Khonym mečetės. Įėjimas į ją kainavo 2400 sumų vienam asmeniui. Vidiniame kieme, kaip ir visose mečetėse, labai marga mėlyna, žodžiu gražu. Vietiniai prižiūrėtojai pasiūlė (už 1000 sumų kiekvienam) pasikelti į minaretą. Mes sutikome (pinigus, žinoma, paėmė iš anksto). Iki pusės minareto laiptai buvo gerokai aptrupėję, taigi kelti reikėjo labai atsargiai ypač todėl, kad vietomis buvo aklinai tamsu. Po to nukeliavome į Bibi-Khonym mauzoliejų, kuriame palaidota Bibi-Khonym (Amir Temuro kinė ar uigūrė), jos motina bei dvi tarnaitės. Toliau patraukėme į Shakh-I-Zinda ansamblio link. Eidami užsukome į aplink išsidėsčiusias kapines. Einant jomis apima keistas jausmas, mat ant antkapinių akmenų visuose naujesniuose kapuose yra iškalti žmonių portretai. Į ansamblį atėjome iš kitos pusės. Vaikščioti darėsi vis sunkiau, kadangi karštis vis stiprėjo. Tokiu atveju norisi sėdėti kokiame nors mauzoliejuje ir į lauką išvis nekišti nosies. Po to palankėme Afrosiab muziejų. Afrosiab vardu vadinosi senasis Samarkandas, kurio iki šių dienų praktiškai neišliko. Archeologai atkasė 11 kultūrinių sluoksnių šio senojo miesto vietoje. Kasinėjimai tęsiasi iki šiol, čia dirba vietiniai bei prancūzų archeologai bei randa daug įvairiausių daiktų. Išėję iš muziejaus pasivaikščiojome po kasinėjimų vietas. Čia galima rasti įvairiausių dirbinių šukių. Padarę nemažą lanką aplankėme pranašo Danieliaus mauzoliejų, kuriame stovi Danieliaus sarkofagas, kuris yra 15 metrų ilgio! Per pačią kaitrą nusliūkinom iki turgaus, šalia kurio atsigėrėme pilstomo čekiško (gaminto vietoje, žinoma) Pilsar alaus. O pačiame turguje nusipirkome braškių, abrikosų bei lauktuvių į namus. Vakarienę valgėme B&B viešbutyje kartu su visais jo gyventojais. O po to sėdėjome iki pusės pirmos tarp olandų, italų ir šveicarų, gėrėm alų ir šnekėjomės.
    Sonata

    Penktadienis
    2006.05.12

    Šiandien yra paskutinė diena Samarkande. Ką veiksime šią dieną – mes neplanavome. Ryte nukeliavome į muziejų, kuriame buvo eksponuojami senieji kilimai, ekspozicija apie Uzbekistano moteris, paveikslai bei archeologinė ekspozicija. O po to šliaužiojome po miestą, karštis tvoskė kaip reikiant, todėl nugeibome kaip lapai. Dar nukeliavome į turgų, o po to į namus, kur laukėme vakarienės. Vakarienei gavome bulves, mėsos gabaliukus bei ketvirtadalį virto kopūsto. Po vakarienės dar pasėdėjome kieme gerdami alų. Sėdėjome vakare kartu su danu Leo, kuris keliauja dviračiu aplink pasaulį, šveicarais Laura ir Frederiku bei vienu olandu, kuris prisijungę vėliau. Adomas žaidė su danu alaus kamšteliais šaškių imitaciją, Frederikas rašė dienoraštį ir buvo pakankamai tylu, nes patys triukšmingiausi gyventojai išvažiavo šiandien ryte. Po to nukeliavome miegoti.

    P.S. agurkų 1 kg kainuoja 400 SUM; trešnių 1 kg – 1000 SUM; 1 cigaretė Pall Mall – 30 SUM; duonos paplotėlis – 250 SUM.
    Sonata

    Šeštadienis
    2006.05.13

    Pusryčiai Bahodire apie 7:30. Atsiskaitome. 3 naktys 2 asmenims plius 10 butelių alaus – visa tai 65 USD.
    Keliaujame link turgaus. Ne iš karto randame maršrutinį nr. 100. Už 200 SUM/žmogui nuvažiuojame iki autobusų stoties prie Ulugbeko. Ir iš karto šimtai pasiūlymų važiuoti su taksi, Nexia ir dar kažkuo. Kainos svyruoja nuo 5000 iki 8000. pasirenkame maršrutinį autobusą į Taškentą už 3000 SUM ir 5 valandas kelionės.
    Taškentas. Metro (160 SUM). Gulnara. Nusimetę kuprines keliaujame į Taškentą. Lankome taikomojo meno muziejų (po 1000 SUM). Po to alus. Po to turgus Chorsiu. Adomas už 30 USD nusiperka antrą peilį. Pasižiūrėsime ar pavyks parsivežti.
    Po to vakarienė pas Gulnarą. Pokalbiai su šeimininkais apie Uzbekistaną. Na, galutinai tenka suprasti, kad Uzbekistane veikiantis kapitalistinis (o gal kapitalinis) feodalizmas.
    Adomas

    Sekmadienis
    2006.05.14

    Kėlėmės 4 valandą ryto ir šeimininko buvome nuvežti į oro uostą. Iš čia lėktuvu, kurio galutinis tikslas buvo Niujorkas, parskridome į Rygą. Rygoje buvo tik 11°C šilumos, žydėjo medžiai, viskas žaliavo. Iš autobusų stoties Ecolines autobusu parvažiavome į Vilnių. Buvo sunku patikėti, kad dvi savaites atostogų jau prabėgo, viskas atrodė kaip graži ir šviesi akimirka.

    P.S. bilietas į Vilnių iš Rygos kainavo 37 litus.
    Sonata


    Uzbekistanas (2006.04.30-05.14) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt