EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Švedija, Vindelfjällen gamtinis rezervatas 2008 Pilnas kelionės dienoraštis:
Švedija, Vindelfjällen gamtinis rezervatas (2008.08.03-08.13)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Kaip šį kartą buvo parenkamas dienoraštį rašantis asmuo, kelionės dalyviai nenurodo...

Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

2008.08.03 – Sekmadienis
Geriu birzgalinę kavą ir latvišką alų už 15 Lt kelte Ryga – Stokholmas, žiūriu į ramią kaip bliūdas jūra ir galvoju apie močiutei paliktą vaiką. Bet tai jau padaryta ir mes keliaujam! Pagaliau! Po dviejų metų pertraukos lydžiau sviestą, dariau spirgus ir kroviau kuprinę! Išsiruošėm dviese su Artūru į šiaurės Švediją. Ekspromtu, nelabai ilgai mąstę. Iš pradžių galvojome apie Sajanus ar Fanus, paskui norai susiaurėjo iki Krymo, o kai kompanija galutinai išsilakstė, nutarėme patraukti į šiaurę ir suderinti “natūrą” su “kultūra” ir vykti keltu į Stokholmą (sena Artūro svajonė plaukti laivu), paskui nusigauti iki kokių nors kalnų Švedijoje ir pasivaikščioti keletą dienų. Iš Klaipėdos išvykome 9:00. Važiavome nuobodžiu autobusu penkias valandas. Nestojome prie muitinių (tai maloniai nuteikė), bet aplankėme keletą Latvijos kaimelių. Atvažiavę į Rygą su kuprinėmis ant pečių pravinguriavome per senamiestį ieškodami vietos užvalgyti. Viena kavinė per daug pižoniška, kitoje maistą ruošia valandą – tad alkani taip ir nužygiavome iki kelto terminalo. Su malonumu išgėrėme po bokalą alaus ir pasveikinę praplaukiantį “Vana Talinn” įsėdome į “Regina Baltica”. Keltas pajudėjo 17:30. Iki to laiko išgėrėme kavos, pasėdėjome denyje ir palydėjome Rygą plaukdami Dauguvos upe. Dabar aplink jūra ir kranto nesimato.
22 valandą praplaukėme Kolkos ragą. Prieš du metus keliaudami po Latviją buvome jame. Dabar į jį žiūrėjome iš kitos pusės.
Įsikūrėme nakčiai su miegmaišiais prie sėdimų vietų ir pramiegojome iki aušros, Švedijoje laikas – 1 val. atgal.
Reda

2008.08.04 – Pirmadienis
Naktį keltas ėmė visai juntamai siūbuoti. Jau po vidurnakčio išėjęs į viršutinius denius apsidairyti pamačiau tik purslus palei laivo bortus ir tamsoje kažkur tolyje mirksinčius švyturius. Bangų nelaba matėsi, o kiek matėsi neatrodė, kad būtų labai didelės. Pakirdome apie 7 val., kai už iliuminatoriaus - sėdimajame salone jie buvo labai dideli – matėsi pirmosios mažos salelės. Laivo kavinė pusryčiams pasiūlė omleto, virtų dešrelių ir pupelių padaže – visa tai sudarė vieną patiekalą. Buvo skanu ir sotu. O kava ten niekam tikusi – birzgaliukas.
Keltas plaukė tarp didelių ir visai mažučių salų. Daugelyje kiek didesnių salų buvo matyti nedidelės prieplaukos ir vieno ar dviejų aukštų namukai. Jokių “pilių” nesimatė! Salų buvo labai daug ir plaukėme ilgai. Vienu metu pasimatė, kad mūsų keltui iš paskos plaukia dar du tokio pat dydžio keltai. Keltai tarp salyčių atrodė kaip milžinai. Stovėdamas viršutiniame denyje esi gerokai aukščiau už visas salas. Pusę dešimt vietos laiku keltas prisišvartavo prie molo Stokholme.
Išsikrapštę iš kelto dairėmės informacijos kaip viešuoju transportu nusigauti į miesto centrą. Informacijos nebuvo, išskyrus vieną mažutį grafikėlį. Atvažiavo autobusas be jokių numerių ar maršruto nuorodų. Tik šone buvo užrašyta “Interbuss” bei trijų miestų pavadinimai – Stokholmo, Malmo ir Goteborgo. Suprask kaip nori! Pas mus tokio dydžio ir tipo autobusai dažniausiai būna tarpmiestiniai. Švedas vairuotojas paaiškino, kad šis be nuorodų autobusas važiuoja į centrinę stotį (geležinkelio ir autobusų yra šalia) ir bilietukas kainuoja 30 kronų žmogui (~ 12 litų). Turbūt specialiai vežioja kelto keleivius. Oras buvo puikus – ne karšta, bet ir ne šalta.
Pėstute su kuprinėmis ant nugaros per senamiestį nužingsniavome link dar internetu rezervuoto hostelio. Viešbutis ir hostelis ”Rygerfjord” – tai du nedideli laivai prišvartuoti prie krantinės ties Soder Malarstrand gatve pačioje Sodermalm rajono šiaurėje. Pro laivo langus – iliuminatorius matosi Stokholmo senamiesčio rajonas Gamla Stan. Labai jaukus hosteliukas. Bet apsistoti dar neleido – registracija tik nuo 15 valandos. Tačiau šalia laivo yra mažutis namukėlis, kur galima palikti kuprines. Atgal į senamiestį grįžome be svorio ant pečių.
Prie karaliaus rūmų buvome lygiai vidudienį ir spėjome išvysti sargybinių keitimąsi. Apsupti smalsuolių turistų kareiviai su šalmais menančiais pirmą pasaulinį karą ir spaudžiantys rankose kažkokius nematytus automatus (kiek panašius į kalašnikovus) keitėsi visai linksmai – su kariniu orkestru. Paslampinėję senamiesčio gatvelėmis nuėjome per tiltus į naujamiestį pavadintą tiesiog City. Čia gausu parduotuvių, gatvėse pilna autobusų ir lengvųjų automobilių. Turizmo informacijoje sužinojome, kur artimiausia maisto parduotuvė. O ji buvo NK pastate – prekybos centre gyvuojančiame nuo 1915 metų. Susiradę gražią vietelę su vaizdu į jūrą (Stokholmas yra ant 14-os salų) susėdome ant suoliukų užkąsti. Jūra, aišku, sąlyginė, nesimato jokių tolių – aplink vien miestas. Bet faktiškai – tai jūra. Ar vanduo sūrus nesiaiškinau…
Po 15 val. parkulniavome atgal į laivą – hostelį. Skyrė mums kajutę nr. 301. Kajutė buvo mažutė – dvi lovos viena virš kitos (apatinė kažkodėl daug platesnė), pora lentynėlių ir kriauklė. Viskas labai kompaktiška. Miegoti miegmaišiuose neleido, reikėjo pirkti patalynę po 40 kronų žmogui. Dušas ir tualetas buvo atskirai. Jie irgi mažučiai, bet tvarkingi. Numigę valandėlę (vaikščiojimas po miestą labai vargina) atsikėlėme jau lyjant už borto. Laivo restorane išgėrėme kavos, laukėme priėjimo prie interneto (visi norėjo prie jo, mes taip ir nesulaukėme), dar išgėrėm angliško alaus ir pasiklausė, kur artimiausia maisto parduotuvė, per lietų nuėjome apsipirkti. Lyti taip ir nenustojo. Laive bandėm pažaisti Yatze, tačiau prie žaidimo jokios instrukcijos nedavė, teko grąžinti į registratūrą. Vis lijo. Salone su foteliais, televizoriumi ir pora knygų lentynų švedai žiūrėjo vietinę televiziją. Teko nusimaudžius anksčiausiai eit gult. Bet gerai, rytoj anksti keltis ir lėkti į aerodromą.
Artūras

2008.08.05 – Antradienis
Lyti nenustojo ir ryte. Pliaupė kaip iš kibiro. Atsikėliau anksti ir su liūdesiu žvelgiau pro iliuminatorių. Lijo ir lijo. Internetu negalėjai pasinaudoti, nes registruotoja miegojo ir visi hostelio patogumai atsidaro 8 val. ryte. Susidėjom daiktus ir per lietų nupėdinom į Centra Station iš kurios išvyksta autobusai į Arlandos aerouostą. Net nemanė nustoti lyti ir eidami nutarėm, kad dalį kelio gal pavažiuosime metro, bet pasirodo tik 1 sustojimas, o kaina apie 60 kronų. Tad skupi, bet šlapi nusigavome į centrinę stotį. Nusipirkę bilietus pirmyn ir atgal į aerouostą išgėrėm kavos ir jau apdžiūvę nuvažiavome prie savo lėktuvo. Į oro uostą autobusai išvažiuoja kas 10-12 min. ir važiuoja apie 40 min. Patekę į oro uostą pamatėme, kad mūsų lėktuvas – tai kažkoks kukurūznikas su dviem propeleriais. Dar vis nenustojo lyti ir man neramu buvo žiūrėti į mūsų kelionės transportą. Susirinko beveik pilnas lėktuvas senų, jaunų ir mažų vaikų, kurie stebėtinai neišleido nei garso visos kelionės metu. Lėktuvas pakilo ir čia prasidėjo mano kankynė. Jį mėtė į visas šalis, jis drebėjo ir mane susupo. Be to, jis leidosi ir kilo tris kartus. Tokios baisios kelionės seniai neturėjau ir išlipusi jau norėjau pulti ant žemės, bet bloguma kažkaip greit praėjo. Atsidūrėme kažkokiame mažame oro uoste, kurį net oro uostu pavadinti sunku. Atvežė pakrautą bagažą, kas norėjo tą ir pasiėmė. Mes apsidairėme ir patraukėme link kažko panašaus į gyvenamą vietą. Priėjome Statoil ir Artūras užsimanė valgyti. Aš siūliau ieškoti informacijos, o jis – ne valgyti. Nusileidome skrandžio poreikiams. Alkoholikais šiame miestelyje netapsi, nes jį reikia užsisakyti ir atveža tik kitą dieną. Svarstėme visokius kelionės būdus: eiti iš Hemavan’o per kalnus į Ammarnas’ą ir iš ten nežinia kokiu transportu grįžti į Hemavan’ą arba dabar važiuoti į Ammarnas’ą ir eiti į Hemavan’ą arba vaikščioti po Hemavan’o apylinkes. Autobusų grafikai nesuprantami – einame aiškintis į Statoil’ą. Jokios normalios turizmo informacijos irgi nėra. Sulaukę autobuso, kuris galėtų važiuoti į mums reikiamą pusę, pradėjom klausinėti vairuotojo kaip mums nuvykti į Ammarnas’ą. Vairuotojas kalbėjo tik švediškai. Aš visas švedų kalbos žinias pasitelkusi, dar rankų pagalba ir galvos linkčiojimais kažką išsiaiškinome, bet neapsisprendėme iki galo kaip elgsimės. Vairuotojas galiausiai pasakė, kad jam reikia važiuoti ir pasiūlė lipti į autobusą ir vėliau išsiaiškinti. Mes kažkodėl sulipome. Pavažiavome iki Tarnabį miestelio. Vairuotojas nuėjo paklausti savo kolegų, kaip mums nuvykti. Jo draugai jau geriau kalbėjo angliškai, o vienas jaunuolis kompe surado mums reikiamų autobusų grafikus. Tad važiuosime etapais Hemavan – Storuman- Sorsele (ten nakvosime) ir į Ammarnas jau kitos dienos ryte. Bilietą galima nusipirkti vieną iki galo, nesvarbu, kad važiuojame keliais autobusais ir net kitą dieną. Taip mes atsidūrėme Storuman miestelyje, kuriame laukėme kito autobuso į Sorsele. Čia yra normalus informacijos centras, alkoholio parduotuvė ir labai jauki kavinė. Į kavinę nespėjome, kolekcinio alaus dar nusipirkome, šiokią tokią informaciją gavome. Artūras sako (po kelinto tai kolekcinio alaus ir agurkų mišrainės), kad Storuman jam primena Saruman. Priešais geležinkelis, gauromečiai ir sustojęs laikrodis. Laikas šiuose miesteliuose stovi. Tiesa, autobuso grafikai rodo pieno riebumą, o kaip, kur ir kada turi pats susigaudyti. Pagaliau atvažiavo autobusas ir mes baigėme dieną Sorsele miestelio kempinge. Norėjome įsikurti palapinėje, bet pasirodo, kad reikia nusipirkti ne tik vietą palapinei (95 kr), bet ir kažkokią Camping Card (~150 kr). Ta kortelė galioja metus ir tik tam tikruose kempinguose. Kituose gali reikėti kitų kortelių. Švedai, kaip ir rusai, moka imti mokestį už orą. Mes įsikūrėme namelyje, nes jis kainavo tiek pat, kiek ir vieta palapinei su mistine kortele. Namelyje yra trys lovos, viryklė, buvo gana jauku ir švaru. Aplink daug lenkų, kurie čia, rodos, žvejoja.
P.S. Kelionė kainavo 233 kr vienam. Už namuką kempinge 210 kr.
P.P.S. Labai ežeringas kraštas ir žmonių prie ežerų negausiai. Važiuoti paprastu keliu galima 110 km/h.
Reda

2008.08.06 – Trečiadienis
Išsimiegojome puikiai. Kaip kitaip, kai gult nueini 10 val.! Išsivirėm pirmosios kelioninės košės, bet ne virš laužo, o ant elektrinės viryklės. Po sočių pusryčių dar išėjome pasivaikščioti po Sorsele miestelį. Reda kažkur buvo radusi parašyta, kad jame gyvena 1500 gyventojų. Miestelis kaip miestelis. Yra pora “prekybos centrų” – jie čia prilygsta Vilniaus mažesnėms IKI ar Maxima parduotuvėms, o ne mūsų provincijos parduotuvytėms. Prie geležinkelio žaliame namuke įsikūręs turizmo informacijos centras ir geležinkelio muziejus. Centre pilna visokių lankstinukų, bet daugiausia švedų klaba. Ant vienos sienos kabėjo didžiulis Europos žemėlapis, kuriame buvo prismaigstyta adatėlių su spalvotomis galvutėmis “burbuliukais”. Apsilankę centre įsmeigdavo smeigtuką ten iš kur atvykę buvo. Lietuvoje buvo trys smeigtukai, mūsų buvo ketvirtas ir antras Vilniuje. 11:25 prie mažutės “Busstation” atvažiavo didžiulis dviaukštis autobusas. Keleivių su mumis buvo visi keturi… Tačiau be keleivių autobusais veža laiškus ir kažkokius krovinius, nes gale yra kaip kokiame sunkvežimyje nuleidžiamos didelės durys. Keisti kažkokie autobusai…
Pusę pirmos buvome Ammarnas miestelyje, kurio didžiausia įžymybė – bulvių kalnas. Reda labai veržėsi jį aplankyti, tačiau galiausiai apsiribojo įsigyta jo atvirute. Irgi mat įžymybė, Lietuva tokiu atveju bulvių “super žvaigždė”! Miestelyje aplankėme nedidelį Naturum muziejų, kuriame buvo mažai eksponatų, tačiau ekspozicijos kompiuterizuotos ir vaizdžiai paruoštos. Patiko dviejų grybų ekspozicija, šalia kurių buvo flakonėliai su skysčiu – buvo galima pauostyti kaip kvepia tie grybai. Papietavę autobuso stotelėje apie antrą valandą dienos patraukėme link Kungsleden. Išvertus, berods, reiškia “karališkas takas”. Iš viso jo ilgis apie 400 km, o nuo Ammarnas iki Hemavan etapas yra 78 km ilgio. Nuo Hemavan šis takas prasideda arba baigiasi, kaip pažiūrėsi. Takas prasidėjo nuo mašinų aikštelės, kur stovėjo keturi automobiliai.
Takas puikiai sužymėtas ant stulpiukų kryžmai prikaltomis lentelėmis. Kažkur viduryje miško net žemėlapis ant lentos buvo prikaltas. Keliukas gerai ištryptas, per šlapesnes vietas nutiesti pagaliai (obliuoti ir tašyti), per didesnes upes nutiesti tiltukai. Niekaip nenuklysi, eiti nesunku, keliukas veda ne stačiai į šlaitą, o skersai. Lipant skersai šlaitu, laikas nuo laiko, pasimato slėnis ir ežeras prie kurio įsikūręs kaimas Ammarnas. Ir vis matydavos tas bulvių kalnas. Kur aukščiau belipsi, apsigręši ir vis bulvių kalnas švyti!
Priėjome didžiulį krioklį per kurį buvo nutiestas tiltas ir apsauginės tvoros šalia, kad žiopli turistai nenusiverstų. Galiausiai pro gražią pelkę užlipome ant šlaito ir prie dviejų nedidelių ežerėlių išvydome Aigerstugan. Tai Švedijos turistų klubo (berods taip vadinasi, trumpiniai STF) bazė. Ją sudarė tualetas, sauna, didelis gyvenamasis namas ir neaiškios paskirties mažesnis namas. Didesniajame buvo keli kambariai su dviaukštėmis lovomis ir didele virtuve su dujinėmis viryklėmis, pora stalų, lentyna knygų ir išbarstytų stalo ir kortų žaidimų. Mus pasitiko švedas vis kartojantis “welcome”. Mums paporino, kad už vietą palapinei reikia mokėt 40 kronų asmeniui jei esi klubo narys ir 70 kronų, jei nesi. Mums palapinė atsiėjo 140 kr abiem. Namuke irgi buvo galima nakvoti, tačiau tai kainavo 360 kr. Tik neišsiaiškinome ar čia vienam ar abiem tiek. Namukas labai tvarkingas, prieangyje reikia palikti batus. “Welcome” švedas paaiškino, kaip uždegti dujinę viryklę, kaip skirstyti šiukšles, iš kokio ežero semti geriamą vandenį (vienas ežeras gerti, kitas – maudytis). Be mūsų buvo keletas švedų. Vėliau atėjo prancūzų šeima. Virtuvėje išsivirę ryžių košės su spirgučiais skaniai pavakarieniavome. “Welcome” švedas sakė, kad mes esame pirmieji iš Lietuvos. Pablūdiję po apylinkes išgėrėm Redos siurprizą (kažkoks kreminis likeris) ir sulindome skaityti į palapinę. Dabar be 10 min. 10 val. vakaro. Ankstoka eiti miegoti, ale teks. Rytoj reiks nueiti 19km.
Artūras

2008.08.07 – Ketvirtadienis
Ryte mus pasveikino mūsų mieloji seniai matyta Žopa. Oras nešaltas. Aš net sugebėjau įlįsti į ežerą, bet labai greit išlindau. Pavalgę manų košės, ilgai pagėrę kavos ir pažiūrėję kaip trobelės prižiūrėtojo trys dukros žaidžia kortomis, išsiruošėm į ilgą 19 km žygį. Išėjom 10:40. Lynojo nestipriai, kelias vinguriavo slėniais ir šiek tiek kilo į viršų. Lietus nestipriai, bet įkyriai lijo iki pietų. Priėjome vieną trobelę ir apsidžiaugėme, kad galėsime apsistoti pavalgyti. Deja, ji buvo užrakinta. Nukabinę nosis žygiavome tolyn. Priėjome kitą trobelę. Joje jau buvo pilna žmonių. Eidami nesutikome nei vieno. Pasirodo visi sėdi trobelėje. Kai mes atėjome ir pradėjome krautis savo daiktus: maistą, primusą, visi po truputį išsivaikščiojo. Likęs vienas britas išėjo tik kai pamatė mūsų lašinius. Tada mes ramiai pavalgėme, pusiau išsivirėm arbatą, nes paskui primusas nebeveikė, ir patraukėme toliau. Tiesa, trobelė tvarkinga ir švari. Nakvoti joje negalima, nebent nelaimės atveju. Yra už stiklo raktas, kuris atrakina dėžę su kažkokiais nelaimės atveju skirtais daiktais. Viskas sveika ir nepaliesta. Toliau žygiavome nelyjant, bet labai ilgai iki nuostabaus krioklio per kurį vedė beždžionių tiltas. Pakeliui mėtėsi lemingų lavonėliai , paukščių išvamos, elnių kaka ir papuvę ragai. Savo kelionės tikslą pasiekėme 19 val. nusikalę ir šlapi. Jau neabejojome, kad sumokėsime po 60 kr už pasinaudojimą virtuve ir džiovykla. Deja, pirties čia nebuvo. Vakarienei verdam ryžių košę su konservais ir sunaudosim Artūro siurprizą – konservuotus krabus.
Reda

2008.08.08 – Penktadienis
Atsikėlėm ir vėl gana vėlai – po devynių valandų ryto. Servestugan virtuvėje išsivirėme košės ir užsiplikėme kavos. Turistų klubo trobelėse “stugan” galioja švediška tvarka. Vienuose kibiruose – geriamas vanduo, kituose – nešvarus vanduo liekantis po indų plovimo. Šaukštai ir šakutės viename stalčiuje, padėkliukai puodams kitame, puodai ir puodukai taip pat turi savo vietą. Einant į stugan reikia nusiauti batus. O džiovykloje yra radiatorius, kur švedai džiovina rūbus, batus, kuprines. Mes irgi ten savo “kurpes” nakčiai įkišom. Šalia tualeto padėtas kibiras ir blūdas rankoms nusiplauti. Nešvarus vanduo pilamas į kažkokį specialų kubilą. Kažkaip prisimena Rusijos kalnuose matytos trobelės… nelyginami dalykai.
Susikrovę daiktus pajudėjome pusę vienuolikos. Tik nuėjus iki nakvynės vietos paaiškėjo, kad palikau virtuvėje du puodukus ir vieną šaukštą…
Kelias nebuvo sunkus, dažniau leidomės, nei kilom. Kelio žymos – stulpai su kryžmai prikaltomis lentelėmis – nusuko į šoną. Stulpai žymi žieminį slidžių ir motorinių rogių kelią. Tačiau einant orientuotis nereikėjo, nes keliukas buvo ryškus – gerai ištryptas. Laikas nuo laiko jį žymėdavo nedideli iš akmenų sukrauti turai. Pasak švediškos oro prognozės (matėm ją dar Ammarnase), šiandien turėjo šviesti saulė. Deja, ji švietė, bet ne mums virš galvų. Mums virš galvų beveik pastoviai lijo, tačiau dažniausiai nesmarkiai. Pusę keturių priėjome Tarnasjostugarna. Šį kartą turistinė troba buvo įsikūrusi prie Tarnasjon ežero. Buvo ir dar keli pastatai, matyt privatūs. Nutarėm nesinaudoti virtuve ir džiovykla, sutaupėme 120 kr. Tačiau turistų troboje buvo parduotuvėlė. Taip, ten buvo alaus! Bet alus buvo tik 2,2 procentų stiprumo (!) ir 33 ml talpos skardinėje, o kainavo 20 kronų – apie 8 litus mūsiškai. Beveik viską ką sutaupėm ir išleidom…
O vakarienė buvo super – nors pirštus nusikramtyk. Išsivirėm bulvių košės ir pakepėm pakeliui rastus raudonviršius. Puodas kaip mat liko tuščias, nors valgant teko dalintis vienu belikusiu šaukštu. O arbatą gėrėm iš alaus skardinių perdarytų į puodelius.
Dar tik pusė aštuonių, oras vakare buvo puikus, žopa plačius giedrus vilkėjo. Reiks eit skaityti į palapinę ir miegot. Bet kodėl anksti atsigulus neina anksti atsikelti?
Artūras

2008.08.09 – Šeštadienis
Lietaus barbenimas į palapinę nuteikia liūdnai. Žopa aplink visur ir prošvaisčių maža. Atlaupėme beržo tošį ir užsikūrėme laužą. Mums bepusryčiaujant praburbė motorinė valtis su švedais “muristais” linksmai mosuojančiais mums. Jie taip sutrumpins kelią ir 9 km nuplauks valtimi. Mes, kaip tiki lietuviai juodadarbiai, kulniuosime pėsčiomis. Išgėrę kavą iš Pripps Bla alaus skarbonkių patraukėme į kelią. Lietus nelijo, nors apsiniaukę. Kelias vienodas tarp pelkynių ir berželių. Pirma po akim pasimaišė baravykas, tad net ir aš nesusilaikiau. Rinkom tik baravykus ir jaunus raudoniukius – bus vakarienei. Ėjimą lėtino grybavimas ir uogavimas. Su pora pailsėjimu priėjome tiltus per ežerą Tornasjon, kuris šakojasi kaip deltoje į keletą atšalų. Tiltai net keli per visas nepraeinamas atšakas. Persikėlę per ežerą pradėjome kilti. Atsivėrė visas ežero grožis su daugybe salų ir salelių. O einant priešais iškilo aukščiausia regiono viršukalnė link kurios ir einame. Po 5 km ėjimo pasimatė trobelė. Panaši į visas kitas matytas. Šioje nėra pirties, bet yra birzgalinio alaus. Artūro akys sužibo. Pasistatėme palapinę prie sraunios upės, o vakarienę darėmės virtuvėje. Ten ir vakarojome, nes lauke šalta ir labai vėjuota. Viduje jauku, už lango matėsi kalnų viršūnės. Vakarienei išsikepėme grybų su grikių koše. Skanumėlis.
Reda

2008.08.10 – Sekmadienis
Turbūt velnias sugundė mus vakar vakare išgerti po puodelį kavos. Užmigom tik paryčiais. Planas atsikelti 7 val. nuėjo tam pačiam velniui ant uodegos. Tačiau išsiruošėm beveik kaip įprasta – apie 11 val. Pradžioje reikėjo užlipti į nestatų, bet labai ilgą šlaitą. Tada nuo jo nusileisti… Nusileidus truputį pakilti, kur kanjono pradžioje buvo poilsio trobelė. Bet dar nepriėjus trobelės porelė pietaujančių švedų parodė mums, kur ganosi šiaurės elniai. Ir tikrai, kiek aukštėliau ant šlaito ant nemažo išlikusio sniego lopinėlio matėsi elnių banda. Suskaičiavau dvylika. Ką jie veikė ant sniego? Gal perkaito… Trobelėje nesiilsėjome, nukėblinome gilyn į kanjoną. Kanjonas buvo labai platus, viduriu tekėjo upė. Puikios ganyklos elniams, matėsi, kad jie čia lankosi – buvo nemažai prišaikiota aplink taką. Abiejuose pusėse – aukščiausi regiono kalnai. Dešinėje N.Sytertoppen (1768 m.) ir S.Sytertoppen (1685 m.). N ir S reiškia šiaurinė ir pietinė. Apie ketvirtą valandą priėjome paskutinę STF (švedų turizmo klubo) trobelę šiame Kungsleden tako etape. Nusipirkome pieniško šokolado ir Pripps Bla lattol (lengvas alus – 2,2%. Nuėjome 12 km. Bet rytoj reikia spėti antrai valandai į lėktuvą, tad nužingsniavome dar 3 km ir prie beždžionių tilto per upę įsikūrėme nakvynei. Iki finišo Hemavan liko 8 km. Arbata geriama iš 0,33 l alaus skardinių visai skani. Jei medaus nepagaili.
Artūras

2008.08.11 – Pirmadienis
Kėlėmės labai anksti – 6:00 val., nes planavome greitai nueiti iki Hemavan ir dar spėti aplankyti botanikos sodą prieš išskrendant 14:30 į Stokholmą. Oras stulbinantis: vakar švytėjo nuostabi mėlynė, šiandien ryte –absoliuti žopa artėjanti kanjonu link mūsų. Vėjas stiprus ir ledinis. Susidėjom daiktus greitai ir nepusryčiavę pajudėjome. Žiopliui Artūrui dar teko grįžti paliktos gertuvės. Pasirodo buvo palikęs dar ir batus! Pagaliau susirinko savo išmėtytus daiktus ir pradėjome kilti į kalną. Vėjas stiprus iš kojų verčiantis, kilimas ilgas be galo be krašto. Prasidėjo ir lietus. Nunarinę galvas ėjome sparčiai, kol priėjome Hemavano prieigas. Slidinėjimo trasas ir keltuvus. Buvo galima pasirinkti: ar eiti iki galo Kungsleden taku, ar greičiau ir tiesiau nusileisti į miestelį prie Statoil. Paviliojo karštą Statoil kava, tad pasukome tiesiausiu keliu žemyn beveik slidinėjimo trasomis. Nusileidome greitai. Prieš įžengdami į miestelį nusiprausėme upėje (dar oras buvo pakenčiamas) ir tada pradėjo lyti: smarkiai ir šaltai. Parduotuvėje nusipirkę maisto, Statoil – kavos, ten pat palikę neišnaudotą dujų balioną, nužygiavome į oro uostą. Ten papietavome, apšilome ir išsiruošėme į botanikos sodą. Teko vėl pakilti į kalną, bet be kuprinių jau lengviau. Jas palikome tiesiog oro uosto laukimo salėje. Botanikos sodas buvo labai savotiškas: natūraliai parinkti pietinis ir šiaurinis kalno šlaitai, pelkė, pieva, miškas ir prismaigstyta kortelių su augalų pavadinimais. Paprasta – genialu. Tik laiko buvo mažai apžiūrėti ir oras ne pasivaikščiojimui. Pasirinkome pasisėdėjimą kavinėje, kuri įrengta aukštame bokšte kupole iš kurio matėsi plačiai apylinkės. Pagėrėm kavos, parašėm atvirlaiškį Rasai ir nuskubėjome atgal į oro uostą. Apie kelionę atgal į Stokholmą galima pasakyti – košmaras. Mažas kratomas lėktuviukas kas 15 min. leidosi į du Švedijos kaimus ir tik po to dar valandą kratėdamas skrido į sostinę. Lėktuvas buvo pilnas žmonių ir kūdikių ir invalidų. Nusileidome sėkmingai Švedijos sostinėje ir mus pasitiko vasara. Šilta, saulėta ir be lietaus. Palikę daiktus saugojimo kamerose nuėjome į senamiestį. Pasiblaškę po suvenyrų parduotuves nutarėme, kad visur tas pats – brangūs niekniekėliai. Tada ramiai pavaikščiojom gan pilnomis žmonių gatvėmis. Stokholmas didžiulis ir tai jaučiasi, kai vakare pilnos gatvės ir kavinės. Šį kartą vieta jaunimo viešbutyje buvo bendrabutyje, kuriame nakvojo visokio plauko jauni ir senesni. Miegojome viršutiniuose gultuose. Žmonių dar buvo mažai, bet paskui prisirinko, turbūt kai aš kietai miegojau. Beveik niekas neknarkė.
Reda

2008.08.12 – Antradienis
“Rygerfjord” hostelis būtų superinis, jei antrajame laive, kur nakvojome duše būtų degusi šviesa. Deja, teko praustis prietemoje. Pusryčiai buvo pateikti pirmame laive. Aišku, buvo švediškas stalas. Pusryčiai sąlyginai nebrangūs – 65 kronos žmogui. Rytinė programa – nevykusio Švedijos laivybos pavyzdžio aplankymas. Tačiau tas nevykęs pavyzdys dabar yra lankomiausias Stokholmo muziejus. 1628 m. laivas “Vasa” – būsimas Švedijos laivyno pasididžiavimas – nuplaukęs 1300 metrų nuskendo 37 metrų gylyje netoli Djursgarden salos. Laive, laikantis tuometinio karaliaus nurodymų buvo pridėtas papildomas patrankų denis ir laivas tapo nebestabilus. 1962 m. laivą rado ir ištraukė. 17 metų džiovino ir rekonstravo. Dabar Djursgardene galima apžiūrėti patį laivą, ekspozicijas apie laivybą, laivų statymą ir 1628 metų Švediją. Puikus muziejus. Sakyčiau geriausias, kokius teko lankyti. Pats laivas tikrai įspūdingas, o ir ekspozicijos aplink įrengtos gražiai ir įdomiai. Be šio muziejaus dar užsukome į netoli buvusį Biologijos muziejų, nors tikslesnis jam pavadinimas būtų – iškamšų muziejus. Įsikūręs gana dideliame sename name ir pristato tik Švedijos gyvūnus ir paukščius. Bet kaip! Visos iškamšos apvalioje patalpoje, kiekvienas gyvūnas jam būdingoje gyvenamoje aplinkoje. Ir iškamšos ne atskirtos viena nuo kitos, o kartu su atkurtais biotopais pereinančiais vienas į kitą. Šalia pakrantės yra miškas, už jo pelkė, toliau ežeras ir taip toliau. Visai verta pamatyti, nors ekspozicija ir nėra labai didelė kaip kokiam Ivanausko muziejuje Kaune. Į zoologijos sodą nėjom, mažoka buvo laiko. Vėl! Iki centrinės stoties keliavome pėsčiomis (į Djursgarden tai atplaukėm laivu), ten nuo vakar buvo įkalintos saugojimo kameroje mūsų kuprinės. Išlaisvinus kuprines kiek užtruko autobuso Nr.1 sustojimo vietos paieškos, teko apsukti kartą centrinę stotį. Stokholmo maršrutiniuose autobusuose bilietus atžymi vairuotojas. Sakyčiau keistoka tvarka, bet kad mažai kas žymėjo pas jį talonus. Gal visi su nuolatiniais arba “zuikiu” važinėja? Keltas jau stovėjo prie krantinės. Šalia stovėjo ir keltas plaukiantis į Taliną. Išplaukėm 17 val. Veikti nelabai buvo ką. Pavakarieniavom kavinėje, kokteilį išgėrėme viename bare, alaus ir sidro žiūrėdami olimpiadą per televizorių – kitame. Galiausiai įsitaisėm sėdimajame salone. Ten kažkodėl televizorius rodė Piervyj Baltiskyj Muzykalnyj kanal. Rusai geriau jau nedainuotų… Užmigom už sėdynių pasitiesę kilimėlius ir miegmaišius. Kažkas patildė televizorių…
Artūras

2008.08.13 – Trečiadienis
Atsikėlėme keltui jau įplaukiant į Dauguvos upę. Rygoje lietinga. Išlipę iš kelto nuėjome tiesiai į autobusų stotį. Pasitiko postsovietinės stoties vaizdas ir tualetas su bjauria prižiūrėtoja ir dar bjauresniu kvapu. Išlepino mus Skandinavija. Pasidėję kuprines išėjome į miestą. Lietus lijo, todėl mes lankėme visas kavines: vienoje kava, kitoje pietūs ir olimpiados žiopsojimas. Smagiai ieškojome vieno gražaus namo, kurį anksčiau eidami pastebėjome. Apsukę kelis ratus senamiestyje ir pagaliau nuėjome į turizmo informacijos centrą pasižiūrėti žemėlapyje, kur tas gražus namas ir supratome, kad mes kaip tik tame name esame! Vienu žodžiu, pažioplinėjome per lietų po Rygą ir vakarop autobusu išvažiavome į Klaipėdą. Tuo mūsų kelionė ir baigėsi!
Reda



Švedijos turizmo klubas:
www.stfturist.se




Švedija (2008.08.03-08.13) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
© Ežiukai Rūke
www.eziukairuke.lt