EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Islandija 2009 Pilnas kelionės dienoraštis:
Islandija (2009.07.23-08.10)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    2009 07 23. Ketvirtadienis
    Kelionė prasidėjo dar vakar, kai Ainą palikome pas senelius Klaipėdoje ir išvykome į Lenkimų kaimą pas Egidijaus tėvus. Čia pavakarojome, neperilgiausiai reikėjo keltis – pusę penkių ryto. Degtinės buteliuką sudoroti spėjome. Iš pat ryto oras buvo prastas, apsiniaukę, nestipriai lijo. Egidijaus tėvas atvežė mus, t.y. mane, Sigutę, Redą ir patį Egidijų į Palangos oro uostą. Lėktuvas į Kopenhagą turėjo išskristi 6:40 ir lėktuvų skrydžių grafikas uosto salėje jokių „nuotykių“ nežadėjo. Registracija skrydžiui baigėsi 6 val. – kažkaip labai anksti. Mano kuprinė svėrė kurkas mažiau nei man atrodė – 18,5 kg. „SAS“ lėktuvėlis buvo nedidelis, bet be propelerių, reaktyvinis. Laisvų vietų nebuvo, valgydino tik biznio klasės keleivius. Tuo tos klasės ir tesiskyrė – vieniems davė pyragaitį ir kavos, kitiems nadavė. Skridome beveik valandą, bet užmigti kietai nespėjau. Kopenhagos oro uoste buvo apsiniaukę, bet nelijo. Niekur neužtrukdami susiradome iš kur išvyksta traukiniai į miestą, sumokėjome 30 Danijos kronų ir per 15 min. atvykome į centrinę Kopenhagos traukinių stotį. Rytas buvo ankstyvas, lijo. Kuo arčiau turizmo informacijos centro, tuo smarkiau lijo. Pats centras 8 val. ryto nedirbo, tačiau jo patalpose dirbo kavinė. Bandelė su kava buvo nuostabaus skonio. Taip ir nesulaukę atsidarant TIC, nužingsniavome link hostelio, kurį užsisakėme prieš savaitę, kai „Islandic Express“ mūsų skrydį iš 23 d. perkėlė į 24 d. Hostelis vadinosi „City Public Hostel“, čia palikome kuprines specialioje joms skirtoje patalpoje. „Speciali patalpa“ – tai tiesiog pereinamasis kambarėlis, kur už daiktų saugojimą niekas neatsakingas. Nepaisant to, niekas iš kuprinių per dieną nedingo. Nešini lengvomis tašikėmės ir kuprinėmis patraukėme apžiūrinėti Kopenhagos. Lietus pasibaigti nesiruošė, tad TIC‘e sužinoję kokie muziejai nemokami, patraukėme į Nacionalinį muziejų. Kaip priėjome, nustojo lyti. Taip ir neužėjome. Ir neveltui, nes debesys per gerą valandą kažkur dingo ir stojo kaitra. Papietavome parke netoli krantinės kartu su pulku žvirblių ir balandžių. Tuo pat metu lyginome lietuvišką ir vietinį „Carlsberg“ alų. Aš skirtumo nejutau, Egidijui jis kažkoks buvo. Po pietų prie Karalių rezidencijos kartu su minia stebėjome sargybinių pasikeitimo ceremoniją. Nieko ypatingo – pažingsniavo kareiviai, užsimaukšlinę ant galvos didžiules kailines kepures ir tiek. Nuobodokas vaizdelis. Neskubėdami nužingsniavome prie undinėlės. Graži skulptūra, visi prie jos fotografuojasi. Grįžome pro seną, mano supratimu XVII–XVIII a. fortą, kuriame anksčiau buvo kareivinės, o gal ir dabar tebėra. Pogulio atgulėme didžiuliame Karališkajame parke. Pasnaudę ant žolytės nuėjome į Nacionalinį muziejų. Ten iki 17 val. tespėjome apžiūrėti naują Danijos priešistorės ir ankstyvosios istorijos ekspoziciją. Verta buvo aplankyti. Išėję iš muziejaus ilgiausiai ieškojome prekybos centro, kur galima būtų nusipirkti pavalgyti ir ko nors pagurkšnoti. Praėję pusę senamiesčio ir naujamiesčio galiausiai radom. Vėl prisirinko debesų ir ėmė lyti. Vakarieniavome dar kitame parke, kuriame buvo nemažas ežeriukas. Galiausiai atėjo metas judėti link centrinės geležinkelio stoties pasitikti likusių bendražygių, atvykstančių iš Vilniaus.
    Stotyje laukimas kiek prailgo, bet galiausiai susirinkome jau visi, tik Ingrida jau buvo Islandijoje, kur ir susitiksime visi.
    Visi septyni (aš, Reda, Marius, Sigutė, Sonata, Adomas ir Egidijus) nuėjome į hostelį. Susimokėjome, išsirinkome lovas ir palikę likusias kuprines nužingsniavome į Tivolį. Tiesa, prieš tai užkandome ir atsigėrėme alaus. Dar stotyje visi buvome nusipirkę Kopenhagos kortelę, su kuria parą galima važinėti viešuoju transportu ir aplankyti 60 muziejų. Už įėjimą į Tivolį mokėti, turint kortelę, taip pat nebereikėjo. Į zoologijos sodą vėl nėjome...Tivolyje be itin brangių restoranų buvo keli kvapą gniaužiantys atrakcionai. Vieną išbandėme – pasodino po du į kėdes, pakėlė iki padebesių ir pasuko ratu. Baugu, bet smagu. Nors labiausiai klykdavo važiuojantys „linksmaisiais kalneliais“. Besitrinant Tivolyje visai sutemo. Į hostelį grįžome apie pusę dvyliktos, pagurkšnojome alaus foje ir nukulniavome miegoti į savo lovas keturiolikaviečiuose kambariuose.
    Artūras

    2009 07 24. Penktadienis
    Pusryčius užsisakėme hostelyje, kainavo po 30 DKK. Buvo jie skurdoki – kava/arbata, balta duona, sviestas, marmeladas, sūris, „kornfliaksai“ ir pienas. Jokios dešros.
    Užsimetę kurpines ant pečių nužingsniavome į stotį. Išsiregistravimas iš hostelio vyko labai paprastai – išeidami pasakėme ate. Palikę kuprines bagažo saugojimo skyriuje, traukiniu nubildėjome į Roshilę – miestelį prie didelės įlankos apie 40 km į vakarus nuo Kopenhagos. Roshilėje aplankėme katedrą, kur laidojami Danijos karaliai nuo XI a. Tiek daug sarkofagų ir antkapinių grindlenčių neteko matyti. Kai kurie sarkofagai (paprastai pačių karalių) nepaprastai puošnūs su įvairiais ornamentais, skulptūromis. Pabuvome ir muziejuje, įrengtame čia pat katedros antrame aukšte. Gaila, kad visa informacija buvo tik danų kalba surašyta. Iš katedros perėję parką atsidūrėme pakrantėje, kur buvo įsikūręs vikingų laivų muziejus. Prieš užeinant įsitaisę ant pievutės mažumėlę užkandome. Muziejuje Kopenhagos kortelė negalioja, tad kiekvienam teko pakloti po 95 DKK. Muziejuje veikė restauratorių ir rekonstruktorių dirbtuvės, kurias buvo galima apžiūrėti. Čia buvo eksponuojami ir 5 iš 9 vikingų laivų, rastų nuskandintų įlankoje netoli nuo Roshilės. Įdomus muziejus. Palikę vikingų istoriją grįžome į parką, perkėlėme stalą iš pievelės vidurio po medžiu (kad neužlytų). Vėl užkandome kartu užgerdami „Vikingių medumi“. Gerti iš vieno puodelio septyniems greit pasidarė nebeįdomu, perėjome prie gėrimo būdu „s gorla“. Gėrimas labai greit baigėsi. Tik po kelių valandų Sonata netyčia išaiškino, kad Adomas tikras proglotas, nes jo gurkšnis vos ne pusės litro. Aišku pasidarė, kodėl taip greitai baigėsi midus. Dar kiek pasivaikščiojome po Roshilę, aplankėme vietinį muziejų, kuriame viskas surašyta buvo tik daniškai. Apie 6 val. sėdome į traukinį ir išvykome atgal į Kopenhagą. Be nuotykių pasiėmę kuprines nuvažiavome atgal į oro uostą. Šį kartą skrydžio niekas nepanaikino. Skridome su Boing lėktuvu. Laisvų vietų nebuvo. Skrydžio metu rodė filmą mažučiuose ekranuose. Tik norint girdėti garsą reikia ausinių. Nuo Redos ausinuko netiko, o stiuardėsė pareiškė, kad už ausines reikia susimokėti 500 ISK – apie 10 Lt. Sumokėjau, pažiūrėjau „Indiana Džonsas 4“ jau antrą kartą – tikriausias absurdo fantastikos atstovas. Valgyti nedavė, siūlė tik pirkti, nors skridome veik tris valandas. Nusileidome sėkmingai, kuprinės nedingo. Apsidairę jokios tvoros nematėme išskyrus tą, už kurios jau buvo lėktuvų kilimo takai. Todėl nusprendėme vykti į Reikjaviko kempingą, apie kurio egzistavimą sužinojome iš žemėlapio, gauto turizmo informacijoje. Autobuso vairuotojas visus apklausė kur važiuoję ir ėmėsi „neįmanomos misijos“ – iki Reikjaviko važiavome apie pusvalandį, o po patį Reikjaviką malėsi gerokai ilgiau nei valandą. Nuo vieno viešbučio prie kito, nuo vieno prie kito. O kai kuriuos aplankėme net ne vieną kartą. Atsibodo su visam, miegoti nepaprastai norėjosi. Galiausiai apie pusę dviejų nakties mus nuvežė į kempingą. Buvo labai šalta. Pasistatę palapines dar pasiruošėme naktinę vakarienę su „Linea“ – stipriu kmyniniu gėrimu. Prie mūsų stalo prisėdo vietinis islandas neblogai šnekąs angliškai. Išdidžiai pareiškė, kad jis yra žvejys. Taip pat nenori stoti į Europos Sąjungą ir vis klausinėjo ko mes atvykome į Islandiją. Pavaišinome. Su kiekviena taurele (t.y. mėgintuvėliu) jo anglų kalba prastėjo. Bet tai nesutrukdė išsiaiškinti kaip islandiškai tariasi vyriškas organas bei jam išaiškinti lietuviškąją reikšmę. Apie 3 val. ryto nuėjome miegoti.
    Artūras

    2009 07 25. Šeštadienis
    Rytinė saulė nuteikė optimistiškai. Atsikėliau gan anksti ir nužingsniavau į autobuso stotį laukti savo bendražygių kelionei po Islandiją. Marius, Reda, Sigutė, Sonata, Artūras, Adomas ir Egidijus į stotį iš kempingo atvyko 10.20. Man, vėjo ir saulės nugairintai, jie atrodė kaip albinosai. Ne visų veiduose buvo optimizmo, kadangi jiems jau naktį teko patirti kas yra vėjuota Islandija. Aš jiems neprasitariau, kas yra vėjuota ir lietinga diena, kai apima tik vienas noras – pasislėpti šiltoje patalpoje.
    Taigi susitikę iš karto autobuso stotyje firmoje “Trex Islands” nusipirkome bilietus iš Reikjaviko į Skogarą (17 val. išvyksta, 19.50 atvyksta), o firmoje “Flybus Islands” rugpjūčio 2 dienai bilietus iš Landmanalaugaro į Myvatną. Autobuso stotyje yra nedidelė suvenyrų parduotuvėlė, kurioje radome žemėlapių tų vietų, kuriomis ruošiamės žygiuoti.
    Palikę kuprines saugojimo patalpoje iškeliavome pasidairyti po Reikjaviką. Reikjavikas neturi kažkokių žymių vietų, kurias vertėtų aplankyti kiekvienam turistui, tad mūsų tikslas buvo – tik pasitrinti po miesto centrą. Reikjavikas nedidelis miestas ir jo senamiestis tiesiog yra kelios gražios skandinaviško tipo gatvelės, kuriose gausu kavinių, parduotuvių bei barų. Vienoje pagrindinių Laugavegur gatvėje turistinių prekių parduotuvėje „66 North“ nusipirkome kelis dujų balionus, o kavinėje „Kaffitar“ visi išgėrėme skanios tikros ekspresso kavos. Šalia žymaus Tjornin prūdo atsitiktinai radome meno galeriją, kurioje pirmame aukšte yra didžiulis labai informatyvus Islandijos maketas. Tad gerai susipažinome su vietovių, kuriomis ruošėmės eiti, geografija.
    Atėjus pietų metui , pavalgyti nusprendėme „Seafood“ restorane, esančiame krantinėje. Link jo ėjome neskubėdami, žvalgydamiesi į vandenyną, krantinėje stovinčius laivus, tyrinėdami informacijos stendus. Pietūs buvo karališki – jūros gėrybių sriuba, antras patiekalas – ryte pagauta kepta plekšnė. Na, o visas šias gėrybes užgėrėme Islandijos alumi. Tiesa, reiktų pasakyti, kad pradžioje norėjome užsisakyti 8 sriubos ir 8 plekšnių porcijas, bet gerai, kad barmenė – nei tai korėjietė, nei tai tailandietė ar filipinietė paprotino mus, sakydama, kad porcijos iš tiesų yra nemažos, skirtos dviem žmonėms. Ir tai buvo tiesa.
    Nors tamsūs debesys suko ratus virš Reikjaviko, tačiau lyti taip ir nepradėjo, tad sotūs, laimingi ir sausi grįžome į autobusų stotį. 17 val. iš Reikjaviko išvykome į Skogarą. Pakeliui autobusas sustojo keliose stotelėse, kurių parduotuvėlėse galima nusipirkti gaiviųjų gėrimų ar saldainių (alus paduodamas labai pigus, tik 2.2 laipsnio).
    Skogare buvome 19:50. Autobusas atvyko tiesiai į kempingą prie Skogafosso krioklio. Vaizdas iš tiesų įspūdingas – iš didžiulės stačios uolos krenta 62 m krioklys. Pasistatę palapines apžiūrėjome Skogafossą iš apačios ir viršaus. Žmonės pasakoja, kad už krioklio uolos viduje yra lobis, tačiau jį pasiekti labai sunku, tačiau šviečiant saulei, žmonės sako, jis spindi. Gal būt, nematėme. Vakarienė buvo visų bendro darbo produktas – bulvių košė su mėsa. Skanu. Reikia pasakyti, kad vieta gan maloni, kempingas nedidelis su šiltu karštu vandeniu ir švariais tualetais. Gaila, kad vakarop oras tapo atšiaurus ir žvarbokas, tad tokioje malonioje vietoje arbatą gėrėme apsirengę kelias kelnes, megztinius, kepures bei pirštines. Tikros vasariškos atostogos, bet smagu buvo.
    Ingrida

    2009 07 26. Sekmadienis
    Sėdim kažkokioje pašiūrėje, netoli Fimmvorduhals perėjos ir namuko. Nedatraukėm. Rytas prasidėjo visai neblogai su trupučiu lietaus. Naktį buvo visai šilta miegoti. Pavalgėme, susikrovėme daiktus ir užlipom šalia krioklio ant tikrojo kontinentinio masyvo. Pradinis aukštis 38 m. Sekantis sustojimas jau 200 m. Einame palei Skoga upę. Labai daug krioklių. Viskas žalia ir pilka nuo samanų ir kerpių. Ant takelio prišikta. Arba avių arba lapių. Avys islandiškos nusileidžia į stačiausius kanjonus – visur, kur tik yra žolės. Papietauti sustojome jau 525 m aukštyje. Vėjas stiprėja. Dar už kilometro perėjom tiltą per Skogą. Takas susijungia su keliuku, kuriuo matyt važinėja tik bepročiai su beprotiškomis mašinomis. Vėjas sustiprėja dar labiau. Jau pradeda mėtyti į šonus. Sigutės kuprinės uždangalas nuo lietaus virto bure. Nuėmiau. Dar už kilometro eiti pasidarė sunku. Ypač atviresnėse vietose. O kitokių nelabai ir liko.
    Tačiau pagaliau pasirodė kelionės tikslas – namelis raudonu stogu, kuris, mano žiniomis, yra naudojamas tik kaip extra sustojimas ir nėra prižiūrimas jokių tarnybų. Nusikasėm iki jo, radome dar keletą praeivių lankytojų. Vėjas darosi tiesiog neįmanomas. Nuo kalniuko matosi „tikroji“ sustojimo vieta – ant kito kalno už kokių 1,3 km stovi namas. Pasvarstę nusprendėme, kad ten nebeisim. Problema – vanduo. Pagal GPS‘ą už 800 m – upelis. Adomas, Marius ir aš paėmėm visą tarą ir išėjom. Pusiaukelėje radome mažesnį „myžaliuką“, ištekantį iš sniego laukų. Vanduo geras. Namuke vis renkasi svečiai. Vien prancūzai. Geriam vodkę, valgom grikius. Prancūzai žvairuoja. Tėvas dar paskaitė islandiškų pasakų. Akivaizdu, kad su jumoro jausmu pas juos striuka, bent jau sprendžiant iš istorijų apie kažkokius tris brolius kvailius. Vėjas už lango pasidarė toks, kad visa trobelė dreba. Einant į tualetą (AČIŪ dievams ir islandams) reikia gerai laikyti duris, jas atidarinėjant, nes gali nurauti ranką.
    Reda dabar sako žmonės fotografuojasi lauke. Reiks išeiti pažiūrėti. Grįžęs tėkšiu šviežiausius įspūdžius.
    Tai va, grįžau. Vos vos. Ant vėjo tiesiog galima gulėti. Visi čia esantys pripažįsta – tokio vėjo gyvenime dar nei vienas nepatyrė. Namuke darosi vėsoka – iš burnos virsta garas. Jei rytoj ryte bus toks pat vėjas, vargu bau, ar mes kur toli nueisime. „Nuotykiai tęsiasi“, taip sakant.
    Egidijus

    2009 07 27. Pirmadienis
    Miegojom ilgai, bet blogai. Bent jau aš ir Sigutė galvojome, ar vėjas nugriaus namelį ar nenugriaus. Naktį vėjas tai nurimdavo, tai įsisiautėdavo – vos vos nutaikiau momentą į tualetą nubėgti. Todėl ir likusią nakties dalį sapnavau, kad mes kažkokioje koplyčioje pasidarėme tualetą ir todėl velnias mus nubaudė ir pasiuntė vėją. Kodėl velnias – nežinau. Bet ryte panaši velniava tęsėsi. Ilgai valgėme, išėjome paskutiniai. Mūsų namelio sugulovai po truputį pirmi išsivaikščiojo, nes neapsikentė vištų turgaus. Išėjome į vėjo pagairę. Ėjome gan sparčiai, nes daugiausiai leidomės, o ne kilome. Mus vis aplenkdavo ir mes vėl prisivijome porelę šveicarų. Prieš mus vis kilo ir kilo pavieniai keliautojai ir grupės. Vis leidžiantis žemyn oras šiltėjo ir vėjas silpnėjo. Oras giedras. Viskas gerai matosi. Ėjome tarp dviejų ledynų. Po pietų saulėtoje nevėjuotoje pievelėje vis leidomės ir leidomės. Kai kur prisilaikydavome pritvirtintomis grandinėmis, kurios palengvindavo leidimąsi. Nusileidome į slėnį, kuriame prasidėjo islandiškas miškas. Ten radome net grybų: ūmedžių ir raudonikių (1 vnt.). Jau senokai lipdami matėme tolumoje kempingus, link kurių labai sparčiai skuodėme. Kliūtis upėje. Vieni nori lipti ir sušlapti iki šakumos, kiti eiti dar kilometrą iki tilto. Pamatę, kad kiti (turbūt prancūzai) perėję pusę upės grįžo atgal – patraukėme prie tilto. Kita kelionės dalis iki kempingo buvo lengva ir greita. Atėję į kempingą iš karto nuėjome į parduotuvę, išsiaiškinome dėl dušo ir pasistatėme palapines. Alus, kurio pripirko – 2.2 laipsnio. Pastiprinta degtinė – labai pralinksmino mano bendrakeleivius. Aš net rašyti negaliu, nes ausyse skamba tik Sigutės, Ingridos ir Adomo balbatavimai. Kartais dar įsiterpia Egidijus. Bet skamba visas kempingas. Išgėrę degtinės – prireikė siurprizo. Ištraukiau aš, nes Sonata kažkaip nenorėjo atiduoti savo – labai brangino.
    Dar dubakas neatėjo. Geriam arbatą, laižom medų – ir mano budėjimas pasibaigė. Valio!
    Reda

    2009 07 28. Antradienis
    Rytas prasidėjo Ingridos ir Sonatos budėjimu, žirnių košės virimu, lašinių kepinimu, Mariaus, Adomo ir Kapitono maudymusi už dar vakar šiam tikslui iškeistas monetas.
    P.S. Maudynės karštu labai prastai bėgančiu vandeniu (kaip spėjame iš saulės kolektoriaus sušildytos bačkos) kaina 400 ISK žmogui.
    Po valgymo, kavos gėrimo, ilgo (ypač Kapitono) kuitimosi, pajudėjome 10:20. Palikome stovyklavietę/kempingą pavadinimu Skagfjöros-skall.
    Kelias iš pradžių eina sąlyginai miškingomis kalvomis, paskui visai mišku. Įdomus dalykas čia Islandijoje – atrodo, kad keliukas eina nelogiškai, tačiau po to aiškėja, kad apeina kokį nors skardį, šlaitą ar šiaip griovą. Per upę Þronga (Thronga) teko keltis persimaunant batus. Toliau kelias iki upės Ljosa ėjo per „stepę“. Per upę Ljosa yra tiltas – vietoje, kur upė jau teka per kanjoną, nors aukščiau upe (apie 50 metrų) – kanjono jau nėra nei kvapo. Šioje vietoje gavome pietus, nors pagal nueitą atstumą šiaip dar nepriklausė (tebuvo nueita apie 4 km !!!). Toliau kelias ėjo per „juodas kopas“. Smėlis – juodas, akmenys – juodi ar pan.
    Nuo Bjorgilo tiesiog viskas pasidarė juoda – pelenų + smėlio mišinys. Ir taip kokius 3-4 km. O galiausiai priėjome Fromo Emstrua (taip atvedė kelias), priekyje liko baisus kanjonas.
    Kelias kokius 3-4km vedė per juodut juodutėlius kalnus, juodą smėlį, vietomis papuoštomis šviesiai žaliomis samanų salelėmis. Aplinkkelio pusiaukelėje per upės kanjoną buvo paklotas tiltas.
    Galiausiai pasiekėme kempingą Botnar (arba Emstrur), sumokėjome po 900 ISK už nosį (kaip sakant už nieką) ir suorganizavome stovyklavietę. Ingrida ir Sonata kaip budinčios suorganizavo bulvių košės.
    Sonata traukia siurprizą....Laukiame rezultatų... Sambuko degtinė pateikta pagal visus standartus – kavos pupelės, padegimas, šilta sambuka, šiaudelis garams. Po papildomų kelių paskaitytų normalių ir siaubo sagų, šiandien greitai sukritome miegoti.
    P.S. kempingo kaina 900x8 vnt.=7200 ISK
    Adomas

    2009 07 29. Trečiadienis
    Naktį buvo stiprus vėjas. Lenkė palapinę prie žemės. Rytas prasidėjo miežių koše ir dviejų kaimynų vokiečių, geriančių arbata ir besigrožinčių vienas kito nuogomis blauzdomis, apkalbėjimu. Atrodo vis dėl to jie ne vokiečiai. Mažasis brolis turbūt čekas, o “vyresnis” dėdė – vokietis.
    Jau po 9.13 traukiame į kelią (nerealus atstumas mūsų kompanijai). Iš pradžių kopiame aukštyn, tiesiai už stovyklos, džipų keliu. Kiek palypėjus yra nuoroda į netoliese esantį , vos už kelių šimtų metrų tarpeklį. Deja, niekas išskyrus Adomą neparodo noro ten apsilankyti – visi supranta, kad kiekvienas papildomas metras atsieis vakare didesniu nuovargiu. Nuo kalvos prasideda ilgas tolygus leidimasis pereinantis į mėnulišką plokštumą. Žingsniuoti gan lengva, tad jau apie 12 val. esam įveikę beveik 4 km. Dirvožemis – pajuodęs smėlis supustytas kopomis su retai kyšančiais žolių kupsteliais. Kitur – akmenų sangrūdos. Tokia plokštuma iriamės dar apie 4 km, kol išeiname į mašinų kelią, ties upe ir ją kertančiu tiltu. Iki sekančios upės žingsniuojame keliu. Deja, tilto per šią upę nėra. Tenka lįsti į vandenį, kuris tiesiog siaubingai gelia kojas. Papietaujame vos perėję upę – ganėtinai standartinis variantas – kumpis, duona ir česnakas su karšta arbata. Česnakas pasirodo toks stiprus, kad Ingridai net suskausta skrandį. Tolimesnis kelias eina jau nebe tokia plokštuma. Keli trumpi pakilimai, nusileidimai, dar vienas persikėlimas per upę, paskutinis ilgas pakilimas ant kalvos ir nuo jos atsiveria stovyklos vaizdas. Deja, parduotuvės čia nėra. Vieta atvira, lyja. Pasistatome palapines ir užmiegame kietu miegu.
    Skogaro durnius – Ingrida. Boldvinskali durnius – Reda. Torsmorko durnius – Adomas. Botnar (Emstruto) durnius – generolas Artūras. Alfavatno durnius – generolas Kapitonas.
    Ką tik perskaitėte sąrašą/ataskaitą kortų žaidimo, įvykusio lietui lyjant, pavalgius ir išragavus neprilygstamą Adomo siurprizą – butelį „Žaliosios trejos devynerios“. Bet šio siurprizo neužteko. Ragaujame ir spėjame koks Kapitono siurprizas – deja, niekas neatspėja. Paaiškėjo, kad tai Becherovka. Išsiaiškinę visų iki šiol buvusių kempingų durnius, einame prie ežero fotkintis. Kadangi fotografuoja Sonata – tai teks ją nufotkinti ir įmontuoti fotoshopu. Diena baigėsi bendru pasivaikščiojimu į tualetą ir Adomo, dėvinčiu kepurę ir triusikus vaizdu. Dar reikia pažymėti, kad čia parduotuvės nėra.
    Marius L.

    2009 07 30. Ketvirtadienis
    Po vakarykščių linksmybių sugulėm gana vėlai. Naktis buvo labai vėjuota (labai labai), o ir rytas šiluma nedžiugina – virš ežero pakibęs ant kalnų viršūnių supuojasi juodutėlis debesis. Šį rytą budi Reda su Mariumi. Pusryčiams valgėme žirnių – miežių – lašinių košsriubę, nes „taupom elektrą“, t.y. dujas. Su ryto arbata išėjo konfūzas – teko gerti kavą, nes Egidijaus tylutėlio pareiškimo dėl arbatos niekas neišgirdo. Sonata, Ingrida ir Egidijus svarsto apie perlų auginimo padų pūslėse galimybes ir garsiai kvatoja. Artūras pareiškė, kad šiandien „eisim tiesiai į debesis“, pagal žemėlapį į kažkokią vietovę H... (jei kas tikisi, kad parašysiu pavadinimą, tai – tuščios viltys).
    Brrr...tenoriu kavos!
    Ir vėl vėjas, lietus, vėjas, debesys ir juodi kalnai. Tiesa, vakar prie upeliukų mačiau labai gražias tankias salotines samanas, o ant jų lyg laumių karoliukai saulėje tviskėjo vandens lašai (stambūs).
    Po pusryčių leidomės į kelią. Ėjom, ėjom. Priėjom kalną, jo papėdėje susėdom. Ten dar buvo žolės, samanų ir avių. Tada lipom, lipom, lipom, lipom... Pakilo vėjas, kuris nešiojo sieros vandenilio dvoką. Žmonių šioje atkarpoje daug, šmiriniuoja į visas puses. Toliau iki pietų ėjome įvairiaspalve skalda nubertomis kalvomis, tai aukštyn, tai žemyn. Po kojomis mainėsi balta, geltona, ochros, nefrito ir vario spalvų dirva ir visą košiantis vėjas, vėjas ir iš žemės besiveržiantys sieros garai. Pietums valgėme lašinukus su džiovinta duonele. Toliau ėjome juodomis, negyvomis kalvomis, be mažiausio augalėlio.
    Kairėje pusėje plyti gelsvos kalvos, o tarp jų teka įvairiaspalviai upeliai – raudoni, mėlyni ir geltonai oranžiniai – gal nuo sieros. Tolumoje kabo trelikopteris ir zvimbia...Nuo kalno galima įžiūrėti šios dienos kelionės tikslą – juodo kalno šlaite glaudžiasi baltas namukas, bet iki jo toloka, net neturint galvoje, kad reiks leistis ir kilti.. Bet ėjom per juodas kalvas tarp jų stori sniego sluoksniai, kai kur šaltiniai išgraužę po jais ledo urvus. Adomas liepia eiti po vieną, kad nelūžtumėme. Lyja. To dar betruko. Einam kaip zombiai, priekyje Reda ir saulėta Artūro striukė. Su neperlyjamom kelnėm lietus ir vėjas ne tokie baisūs. Išlenda saulė. Iki namuko puskilometris, vėl lyja – nuobodžiai ir ilgai. Iki trobelės tenka eiti per juodus laukus, kur sudrėkęs nuo lietaus blizga obsidianas – lyg basomis per skustuvo ašmenis. Islandija – rūsti šalis, atšiauri ir nedraugiška. Čia beveik visad jautiesi vienas.
    U вот среди друзей я как в пустыне...
    Kol Adomas suranda valdytoją (warden), glaudžiamės prie sienos, pro šalį šmiriniuoja žmogiukai su treningais ir lietuviško jaunimėlio veidais, bet ramūs, temperamentas ne tas. Net vienas žmogus iš „n“ raidės buvo, stebuklas.
    Išlindo saulė.
    Vėl lyja, smarkiai. Kaimyninis kalnas lyg apjuostas vaivorykštės (pirmą kartą matau vaivorykštę ne danguje). Stiprieji stato palapines, mes su Ingrida glaudžiames prie namo. Tik dabar pamatom, kad palapinėms skirti ploteliai apjuosti akmens tvorelėmis – matyt čia būna vėjuota. Pagaliau suvirtom į palapines. Užuojauta budintiems, nes vėjas, dujas reiks taupyti, o ingredientai patiekalams jau senka. Miegam, miegmaišiuose kartu džiūva pirštinės, kepurės ir pan. Vakarienei bulvių košė + konservai mėsos. Kol išverda arbata renkamės mūsų palapinėje ragauti mano siurprizo ir paklausyti pasakos (brendis + citrina + chalva + šokoladukai + džemas). Ingridos siurprizą (Bobelinė) ragaujame jau lauke, nes apšilom. Netoliese Adomas rado šiltąją vonią, tai einam ten. Iš žemės tai šen, tai ten veržiasi garo stulpai per įvairiaspalvius akmenis, salotines samanas ir smaragdinius dumblius gurgena tai karšti, tai šalti šaltiniai. Geriam, prieinam sniego olą, jos gelmė nuostabios žydrai žalsvos spalvos, pavojinga. Nusifotkinam visi dvokiančio kiaušiniais garo fone. Vėl žirgliojame po spalvotus akmenėlius ir šaltinėlius. Kai gėralas baigtas laikydamiesi tradicijos einam visi kartu į tualetą.
    Artūro tostas – Kad ilgai nestovėtų!
    Chi ..chi
    Guliu palapinėje. Artūras su Reda jau miega. Grįžo Egidijus – jiedu su Sonata valėsi dantis (matyt tikisi sekso).
    Baigiu. Labanakt. Kaip gerai, kad ne aš rytą budžiu. Giržiu kaip kyla vėjas. Temperatūra – 9 laipsniai, Brrr...(o poryt jau rugpjūtis, čia atrodo žvarbu kaip per Gavėnią). Taip tikriausiai atrodo pragaras – šalta, o virš žemės veržiasi sieros kvapo debesys.
    Saldžių sapnų. Jei būsit geri Grila jūsų nesučiups.
    Sigutė

    2009 07 31. Penktadienis
    Ryte lauke karaliavo rūkas ir vėjas. Nors tokios žopos, kaip vakar, nebuvo ir tai buvo gerai. Nors žadintuvas ir nesuskambėjo, tačiau sugebėjome atsikelti šiek tiek po septynių ir dvi ponios budėtojos (Ingrida ir Sonata) bei Adomas (kuriam nepriklausė budėti) patraukėme į geizerių slėniuką košės virti. Pusryčiams gaminome grikių košę. Gaminimas atrodė maždaug taip: grikių puodą su visais priedais pamerki į konkuliuojančią ir garuojančią vandens vonią bei palaikai 15-20 min. Grikiai gerokai įšyla, suminkštėja, o pabaigiama virti ant primuso, kad būtų šilta. Arbatą virėme irgi panašiai. Kadangi dujos balionėliuose grėsmingai artėjo prie pabaigos, tokia optimizacija buvo labai laiku. Arbatą taip pat gėrėme geizerių slėniuke, apsupti garų ir uostydami supuvusių kiaušinių kvapą. Susipakavę savo daiktus ir šalto vėjo lydimi palikome šią vėjų pagairę ir iškeliavome į Landmanalaugarą. Keliukas driekėsi obsidianu nubarstytais, juodos spalvos laukais, retsykiais keliukas driekėsi sniego lopinėliais. Obsidiano laukų pabaigoje praėjome ir žemės kamuoliais virstančius vandens garų debesis (karštąsias versmes). Vėliau žingsniavome smėlio spalvos, apvaliomis kalvomis.
    Pietavome (lašinukai + džiovinta duona +šokoladas) šalia lavos kauburių bet kaip suverstų į krūvą. Lavos laukų pabaigoje pasiekėme Landmanalaugarą – stovyklą su daugybe palapinių, maisto krautuvėle ir vertingais civilizacijos išradimais – WC ir dušu. Be to, parduotuvėlėje laukė 2.25 % stiprumo alus. Parduotuvėje papildėme atsargas (nusipirkome sviesto, ryžių, makaronų, duonos ir t.t) bei dujų balionėlį. Be to, užsipirkome vegetariškų sumuštinių su sūriu, pomidorais, agurkais bei dvi skirtingas džiovintas žuvis. Pasistiprinę ir atsigavę nukeliavome į dušus (kaina 1 žm. – 400 isl. kronų), o po to į karšto vandens „vonią“ po atviru dangumi, kurioje sumaišomas karštas ir šaltas vanduo ir kur labai smagu ir malonu sėdėti. Greičiau gulėti, nes vandens šiame telkinyje – iki kelių. Ir žmonės sėdi šiltame tvenkinyje kaip ruonių kolonija ir niekam tikriausiai nerūpi kažkokie niežėjimą sukeliantys parazitai, kuriuos užnešė paukščiai 2004 metais. Vakarienei buvo paruoštas tikras kulinarinis šedevras: virti makaronai, sumaišyti su konservais bei Sigutės siurprizo dalimi – pomidorų pasta. Labai skanu. Išgėrėm arbatos ir visi sulindom į palapines. Marius palapinei Nr. 1 paskaitė kelias islandiškas pasakas, o palapinėje Nr. 2 vyko magiškų pasaulio atstovų kova (Tėvas su Sigute žaidė kortomis (jų pavadinimų tiksliai nemoku ištarti)).
    P.S. Sviestas kainuoja 400 ISK, sumuštinis – 600 ISK, obuolys – 200 ISK, alus (skardinė) – 250 ISK, cukrus – 350 ISK.
    Sonata

    2009 08 01. Šeštadienis
    Šiandien laisva diena, bet negalvokite, kad mes ruošiamės tinginiauti. NE. Prisipirkę sumuštinių ir palikę Sigutę saugoti palapinių ir daiktų išsiruošiame prie kraterio dugne tyvuliuojančio ežero. Pirmyn atgal apie 12 km. Žingsniuoti be kuprinių tikras malonumas. Iš pradžių einame vieškeliu, o po to pasukame kalnų grandinės link. Pakeliui pasitaiko nemažos daubos, tarsi būtų įgriuvusi uoliena ir suformavusi rutulio formos duobę. Turbūt tai trolių buveinės. Sakoma, kad pasiutusios moterys išeina į tyrus tampa trolėmis. Ant žemės mėtosi senos, sudūlėjusios, kerpėmis apaugusios lavos gabalai. Žmonių šituo maršrutu vaikšto tikrai nedaug – sutinkame tik keletą jau kildami kraterio šlaitu. Užlipus prieš akis atsiveria kraterio dugne tyvuliuojantis ežeras. Galima būtų nusileisti iki jo vidine siena, bet kažkaip nesinori trypti šio grožio. Ežere nardo kažkoks naras. Mes tikriname kiek ilgai jis sugeba išbūti po vandeniu. Toli priešingame šone ant kraterio šlaito stovi keli džipai – pasirodo iš tos pusės galima privažiuoti. Nuo jų žemyn eina takelis, kuriuo turbūt naudojasi žvejai – apačioje kaip tik du stovi su spiningais. Sonata įžiūri dar dvi būtybes stovinčiame vandenyje prie kranto. Jie stovi ir nejuda. Po to vienas dingsta – mes nusprendžiame, kad tai narai. Sukertame po sumuštinį ir arbatą su sausainiais. Pats laikas sukti atgal, nes prasideda lietus ir mus ima supti žopa. Grįžę pasineriame į gornopliažnikų malonumų jūrą. Parduotuvėlėje/autobuse perkame alų, kažkokius ragelių ir spurgų hibridus, tipo jų firminius pyragėlius, saldainius, lepinamės karštose voniose. Viskas būtų idealu, jei ne lietus. Jis apsiaučia visą stovyklą. Mes kaip tik tuo metu mirkstame vandenyje. Ingrida nusprendžia išlįsti tik tada, kai nebelis ir švies saulė. Tai įvyksta maždaug po 3 valandų. Per tą laiką mano varlytė gerokai išmirksta. Mes visi (beveik) po antrą kartą sulendame vandenin. Tarp mūsų plaukioja ir pasenęs Tėvas, ta prasme vyras, kuris kaip mums atrodo panašus į Tėvą senatvėje: praplikęs, skysta kasytė gale ir už tą kasytę didesni ūsai ir barzda. Vakare po maudynių nustojus lietui valgome ryžius, ginčijamės dėl banginio mėsos valgymo (Sonata atsisako ją valgyti, nes užmušant banginį jis labai kankinasi), klausomės Artūro pasakojimų kaip gerdavome Bybiksų bare, kai tekila kainavo nežmoniškus 9 litus už stopkę. Siurprizų jau nebėra, bet nors ir norisi ko nors stipresnio ir šiltesnio – lomkių dar nėra – jaučiamės sotūs ir patenkinti. Tokie ir einame miegoti, o rytoj 8:30 važiuosime į Myvatną.
    Marius L.

    2009 08 02. Sekmadienis
    Šią šventą dieną mūsų laukė ilga kelionė link Myvatno ežero. Adomas atsikėlė anksčiausiai, užvirė vandens visiems kavai arba arbatai. Autobusas išvažiuoja 8:30, o jau 8 valandą prie jo būriavosi didžiulis būrys turistų su kupriakais. Kuprinėmis buvo prikišti visi autobuso bagažo skyriai ir visi pradėjo grūstis autobuso vidun. Visiems sėdimų vietų neužteko, todėl atsirado antrasis autobusiukas, į kurį susėdo į pirmąjį autobusą netilpę keleiviai. Kelionė prasidėjo. Pusė dienos važiavome kažkokiomis juodos spalvos dykvietėmis, be matomų gyvybės ženklų. Pravažiuodavome mėlynus ežerus ir upes. Plynių plynės, košiamos vėjo. Pasitaikė keletas pasimetusių dykvietėse dviratininkų, vienas kažkur į nebūtį keliaujantis turistas. Buvome sustoję papusryčiauti kažkokioje užeigėlėje plynėse bei papietauti vėjų košiamoje vietoje. Kažkur nuo vidurdienio dangų užtraukė pilki debesys, rodos keliaujantys kalnų viršūnėmis, pradėjo lyti. Pilkuma ir tuštuma... Autobusas sustojo prie Aldeyjarfoss krioklio, kuris galinga vandens srove veržiasi į kanjoną, sudarytą iš stačiakampės formos uolienų gabalų. Kiek pavažiavę sustojome prie Godafoss krioklio, į kurį, pasak legendos, islandų vadas sumetė pagoniškus rakandus ir priėmė krikščionybę. Kavinukėje šalia krioklio išgėrėme kavos/arbatos, ragavome vietinės duonos, kuri buvo panaši į storą, juodai apskrudusį blyną. Ši duona kepama iš rugių. Nuo Aldeyjarfoss krioklio peizažas ėmė keistis. Atsirado žalių žolės lopinėlių, žemų berželių miškelių. Pravažiavome ir Myvatno ežero pakrantę, kurioje pūpso vulkaninės kilmės kauburiai, kalneliai. Atrodė gražiai. Autobusas išleido mus prie kempingo, prie pat Myvatno ežero. Graži, tvarkinga vieta. Užsukome į vietinį supermarketą makaronų vakarienei. Ir, beje, nustojo lyti! Jėga. Vėjo, košiančio visur, čia nėra, ir šilčiau nei kalnuose. Marius su Ingrida nukeliavo į kempingo virtuvėlę makaronų virti. Virtuvėlė visa prigrūsta keliautojų ir kupina visokiausių vakarienės kvapų. Po vakarienės, jau temstant išėjome apžiūrėti miestelio. Jis visai nedidukas, keletas namų, turi naują bažnyčią, kuri buvo atidaryta vėlyvą metą, taip pat dar yra vienas kempingas turistams (už bažnyčios, miestelio pakrašty). Į palapines miegoti mus nuvijo susivėlusi prancūzė turistė, kuri tarsi transo būsenoj išlindo iš savo palapinės ir atkišusi laikrodį (laikrodis rodė 6:45) klausė, kiek yra valandų. Paklausius ėmė kažką prancūziškai barmaliuoti, na mes tarsi supratom, kad reikalauja tylos, todėl ir nuėjome miegoti (geri Lietuvos vaikučiai).
    Sonata

    2009 08 03. Pirmadienis
    Diena prasidėjo gana taikiai. Budim aš ir Artūras. Išvirėm žirnių košę ir užėmėm su visais viralais du stalus bendroje virtuvėje. Buvo skanu. Niam, niam...
    Tada susiruošėm į Krafl‘ą. Apie 11:30 nuo informacijos centro autobusu nusigavome iki vietos. Pakeliui daug vulkaninės veiklos pėdsakų. Visur kalnų šlaitai geltoni nuo sieros. Prie pačios Kraflos pastatyta elektrinė. Visas peizažas sudarkytas ištampytų vamzdynų. Kyla garas. Ten supratau, kur „Myst“ kūrėjai sėmėsi įkvėpimo žaidimo scenų kūrimui. Kadangi jau kelios dienos šiose vietose palynoja, tai takelis aplink krateryje esantį Viti ežeriuką pavirtęs į molyną. Kas ~ 50 metrų ant batų padų susikaupia po porą kg purvo, kurį nuvalyti labai sunku. Dėl tos priežasties pirmas vaizdas išlipus iš autobuso – aplink aikštelę šliaužiojantys turistai, kurie visaip bando nutrinti savo batus į samanas ir retą žolytę. Tiesą sakant, čia nepamatėm nieko, ko nematėm pakeliui į Landmannalaugar‘ą. Tuomet, nusikrapštę didžiąją dalį molio nuo batų, patraukėm link kitoje pusėje kelio esančios Leirhnjukur viršūnės (574 m), prie kurios Žemės vidurių veikla reiškiasi kur kas aktyviau. Visur perspėjimai nenueiti nuo tako, kad neprisviltų padai. Ir lygiai taip pat visur – prancūzai. Gal tuoj pramoksim jų kalbos? Vien dėl pastovaus buvimo jų apsuptyje.
    Nusileidę prie jau seniai ataušusios lavos laukų užkandome. Kadangi iki autobuso atgal į Reykjahlidą dar turėjome porą valandų, pagalvojom, kad per jas mes ir taip, savo pačių užgrūdintomis kojelėmis, partapnosim namo. Tai buvo strateginė klaida. Rodyklė iki prie pagrindinio kelio esančios vietovės rodė apie 8 km. Kai juos praėjome, autobusas jau kokias dvi valandas kaip buvo mieste. Žinoma, matėm daug Mordorą primenančių lavos laukų, riolito slėgtainių, sieros grynuolių ir kt., bet kadangi buvome suplanavę lengvą pasivaikščiojimą su malonia pabaiga Jardboldin Naturebath voniose, visa avantiūra virto į varginantį kojų daužymą.
    Karštuosius šaltinius galų gale pasiekėme. Kai kam jie atpirko dienos vargus, kitiems gal nelabai, tačiau į civilizaciją mes grįžome. Išsimaudėme karštame ir ryškiai melsvame vandenyje, išgėrėm alaus, vyrų duše pažiūrėjom į pusnuogę moteriškę (o gal ji į mus?) ir vėl savo nuosavomis kojomis patraukėme į miestelį.
    Kadangi dienelė nebuvo lengva, apdovanojom save pasisėdėjimu vietiniame Gamli Baerinn bare. Užsisakėm avienos sriubą ir avienos kepsnį. Porcijos, ypač sriubos, buvo beveik žvėriškos. Diiidelės. Kai kas netgi parsinešė likučių kitai dienai. Prie vakarienės išgėrėme porą butelių raudonojo ispaniško vyno. Adomas įmetė porą taurelių vietinio šnapso. Viskas kainavo apie 45 000 ISK, t.y. apie 90 Lt žmogui.
    Bendrai nueito treko nuo Kraflos iki karštųjų šaltinių ilgis – 14,7 km + apie 2 km iki miestelio. Padirbėjome visai neblogai.
    Egidijus

    2009 08 04. Antradienis
    Adomą matyt kankino nemiga, nes pusryčius savarankiškai paruošė apie pusę aštuonių ryto. Valgėme skanius vietinius (o gal importinius?) kiaušinius ir salstelėjusią silkę su vietine duona, kurią prie Myvatno ežero kepa karštoje žemėje.
    Po nekasdieniškų (paprastai ryte valgydavome kokią nors košę) pusryčių patraukėme nuomotis dviračių. Sigutė keliauti dviem ratais nepanoro ir pasiliko stovykloje. „Bjark“ kempinge, kuriame ir buvome apsistoję, dviračių šiandien nenuomavo, nes buvo išvykęs savininkas. Septynis kiek „panešiotos“ išvaizdos dviračius išsinuomavome kitame kempinge, kitoje Reykjahlido pusėje už bažnyčios. Dviratis parai kainavo 1600 ISK, jokio užstato palikti nereikėjo. Žygį pradėjome be 5 min. 11 val. ir po valandos (daugmaž) jau buvome kavinėje įsikūrusioje prie Dimmuborgiro (verčiasi kaip „Pragaro vartai“). Paklaidžiojome tarp keistų formų lavos uolų, pavalgėme prie vienos iš grotų. Dar išpirkome suvenyrų parduotuvėje prie kavinės visas tris „An Illustrated quide to the beast of Iceland“. Puiki knyga KM žaidimui. Iš Dimmuborgiro vėl nuriedėjome plentu į pietinę ežero pusę. Pakeliui sustojome prie nedidelio paežerės miško, kuriame buvo gražiai įrengti keli takeliai. Čia Adomas su Mariumi pririnko raudonviršių maišelį, kurie labai tiko prie mėsos troškinio vakarienei. Miškelis buvo labai gražus, tankus, medžiai neaukšti, bet masyvūs. Nuo ryto buvęs gražus oras ėmė bjurti. Važiuojant toliau į pietus, link Skutustadir kaimelio net pradėjo lyti. Čia buvo pėsčiųjų takai tarp pseudokraterių. Pasigrožėjome ne tik jais, bet ir suvenyrų parduotuvės asortimentu.
    Kelias atgal nebuvo toks lengvas kaip į priekį, nes priešpriešai pūtė postipris vėjas. Pakeliui sustojome „Vogafjas Cafe“ – kavinėje šalia naujo, švaraus tvarto su karvėmis ir veršiukais. Paglostę veršiukus, kavinėje ragavome vietinių pyragų – vieni morkų pyrago, kiti sūrio. Sūrio pyragas buvo mėtinis su ledukais – savotiškas toks. Grįžom visi laimingai, be nuotykių, dviračiai liko sveiki. Vakarienei „staršij povar“ Adomas ir „mladšij pomošnik staršego povara“ Marius paruošė ištaigų mėsos, daržovių, grybų troškinį, kuris mano nuomone prilygo vakarykštei avienos sriubai restorane.
    Artūras

    2009 08 05. Trečiadienis
    Naktį pradėjo lyti. Ryte vis dar lijo. Budėtojos Sigutė ir Sonata bendroje virtuvėje paruošė originalią košę: nei tai miežinę, nei tai grikinę. Net Egidijui patiko. Naktinio lietaus padaryti nuostoliai – du sušlapę batai: vienas Sonatos, kitas – Ingridos. Ir kur jos naktį su vienu batu lakstė? Pusryčiavome tol, kol aprimo lietus. Net saulė išlindo. Susikrovėme daiktus. Tik Artūras dar bandė stovėti ir džiovinti palapinę. Iki autobuso į Detifoss‘ą liko pora valandų. Jas praleidome turiningai: vaikščiodami iš parduotuvės į suvenyrų turgelį ir atgal. Ir taip po kelis kartus. Apsipirkome tolimesnėm dienom visokių produktų: ir košių, ir pupelių, ir dešrelių. Dar keletą kartų apžiūrėjome jau atmintinai žinomus suvenyrus ir pagaliau sulaukėme autobuso. Kol mes susikrapštėme – autobusas jau buvo pilnas važiuojančių į Kraflą ir Detifoss‘ą. Vairuotojas stengėsi visus susodinti, bet visi netilpo. Kitas vairuotojas susirinko važiuojančius į Kraflą, kitas – į Detifoss‘ą. Pagaliau išvykome, kai visi susėdo ir nusipirko bilietus. Važiavome jau matytomis akmenynų dykvietėmis. Nei augalų, nei žmonių. Po valandos panašioje vietoje ir išlaipino. Stovėjo tvarkinga trobelė – tupinykas ir nuoroda, kad kažkur kriokliai. Aplink matėsi tik akmenynai. Mes nusekėme paskui vieną žmogų, kuris ryžtingai žygiavo link stovyklavietės. „Kempingas“ mus nustebino: nei tualetų, nei namukų ar dušų. Tik plynas laukas ir vienoje vietoje du stovintys staliukai, o kitoje – du kanistrai geriamo vandens. Ir dar atsiliepimų knyga. Senokai tokioje vietoje nenakvojome. Atpratome! Lietus nelijo ir tai mus džiugino. Susirentę palapines, išsidėlioję daiktus džiovinimui – patraukėme žiūrėti krioklių. Tiesa, pietaujant prie mūsų prisėdo amerikietis iš Kolorado ir daug daug kalbėjo. Vienišius keliautojas turėjo progos išsišnekėti. Buvęs Vilniuje ir po Islandiją jau keliauja mėnesį. Paplepėję, užkandę džiovinto kumpio išėjome už kelių šimtų metrų žiūrėti krioklių: Detifoss’o ir Selfoss’o. Nutarę, kad geriau prisiblokšti iš karto – pasukome link didžiausio ir įspūdingiausio. Saulė švietė, krioklys šniokštė, vandens pursluose matėsi dvi vaivorykštės. Savo dydžiu ir galia krioklys hipnotizavo. Pasigrožėję, nusifotografavę dešimtis kartų, nuėjome prie Selfoss’o. Šis menkesnis, bet taip pat gražus, kurio vaizdai gražiausiai atsivėrė iš tolo. Taip lengvai pasivaikščioję, sugrįžome į savo nuošalią stovyklavietę. Sulošėme dar likusių vietovių durnių. Sonatai teko bent dvi valdos. Vakarienė buvo naujoviškai virta – pachliopkino būdu. Ir arbatos nebuvo. Taupom dujas, nes gali tekti graužti makaronus bei valgyti šaltas pupeles. Pachliopkino ryžiai su dešrelėmis ir keistu majonezu – pasakiškai skanu. Vietoj arbatos – lakricos. Vakaro linksmybės – pirmokų žaidimas “atspėk žodį”. Tikiuosi rytoj nelis.
    Reda

    2009 08 06. Ketvirtadienis
    Ryte budintieji pradėjo ankstokai – apie kokias 6:45 val. ar pan. Papildomai buvo įjungtas dar vakar aptartas dujų taupymo režimas.
    P.S. (atsiprašau jai kartosiuos, nes prieš tai rašiusiųjų neskaičiau). Paskutinis taškas kur galima buvo nusipirkti „Primus compatible“ dujų balionėlių buvo Landmanalaugare. Kaip bebūtų keista, bet prie Myvatno ežero Reykjahlide „Verslun supermarket“ pardavinėjo tik tokius, kurie užsukamam Primus degikliui netiko.
    Ryte gavome bulvių košės iš pakelių. Jokios arbatos. Daiktų vyniojimas baigėsi nedideliu nerimu – aš, bandydamas susitvarkyti prieš vėją be pagalbos, nutraukiau palapinės lankus jungiančią gumą. Sukabinti teko tik pusė strypų, kiti atsijungė. Nedidelis bandymas taisyti irgi nieko gero nedavė.
    Pajudėjome iš stovyklos (beje, kuri buvo nemokama) apie 8.30. Suradome pirmą pasitaikiusį kelią, bet po šiek tiek laiko paaiškėjo, kad tai tas, kuris eina „lanku“. Susiradome einantį pakrante. Deja, tai buvo sunkioji versija, nes pakeliui iki krioklio Hafragilfoss teko iš pat pradžių nusileisti stačiu šlaitu. Toliau papildomas nusileidimas, kur net virvė kabėjo. Šioje vietoje Sigutė leistis niekaip nesugebėjo, todėl abu su Kapitonu nutarė traukti „lengvu“ keliu aplinkui. Likusi grupė patraukė žemyn ir tolyn. Susitikti susitarėme kelių kryžkelėje už Hafragilfoss krioklio. Taigi mes šią 2.5 km „suknis...“ atkarpą įveikėme iki 11:30. Ilgoka, bet gražu. Susitikimo vietoje mūsų jau laukė Kapitonas. Jis ilgesnį kelią (bet lengvesnį) įveikė greičiau.
    Po to keli stabtelėjimai ir kelias plynaukštėse palei Jökulsa á Fjöllum upę tolyn ir visą laiką šiek tiek žemyn.
    Pietūs – kažkokioje keistoje stovėjimo aikštelėje su WC žemiau Rittarfoss krioklio (mūsų žemėlapyje jokio WC nebuvo pažymėtas, nors GPS tai rodė...).
    Nuo šios vietos vėl tolyn. Ir čia pasidarė labai labai gaila, kad jau mums įjungtas dujų taupymo režimas. Nors grybų visą laiką buvo visur, šioje vietoje tarp Rittarfoss, Katlaro ir viso kelio iki Vesturdaluro buvo, galima sakyti, ištisos krūvos. Jie pūpsojo visur, vietose kur nebuvo plyni akmenys, vietomis net šeimomis po 5-8 kokiame 50x50 plotelyje.
    Pakeliui poilsio pertraukėlių metu užkandžiavome girtuoklėmis, mėlynėmis ar net varnauogėmis. Kai kurios dar žalios, bet ten kur užuovėja ar saulutė retkarčiais labiau pašildo, jos gan geros.
    Pakeliui dar aplankę ganėtinai įspūdingą Gloppą (kas, ko gero reiškia „ola“, nes žemėlapyje tokių Gloppų yra net kelios), pasigrožėję beveik upėje styrančiais stulpais „Karl og Kerling“, apie 18 val. pasiekėme Vesturdalur kempingą. Aišku, mintyse puoselėtos viltys apie „full campsite“ žlugo, nes jokios prekybinės vietos papildyti dujų balionėlių atsargas nebuvo. Tačiau vietoje, esančioje už kokių 500 m ir pažymėtoje kaip {i}, kolegoms pavyko surasti prižiūrėtojo namelį, aišku susimokėti už kempingą po 850 ISK už nosį, bei rasti krūvą naudotų dujų balionėlių, tarp kurių pavyko surasti net 4 potuštes, bet su dujų likučiais. Taigi košės tik iš užvirto vandens gal pavyko išvengti bei rytoj turėti arbatos. O iš tikro turėjome beveik normaliai virtos ryžių košės bei arbatos. Arbata su papildomu desertu – šaukštu spirito iš vaistinėlės.
    Rytoj turėtumėme vėl turėti normaliai košės ir kavos/arbatos.
    Adomas

    2009 08 07. Penktadienis
    7:30 (Vestardalur)
    Labai gražus saulėtas ir šiltas rytas. Kėlėmės anksčiau: 6:30 (budintieji), nes privalom spėti į autobusą (Asbyrgi), kuris išvažiuoja po 16:00. Pavalgėm sočius ir gausius pusryčius (makaronai su pupom) ir dar žadėjo kavos-arbatos, tai gerai, nes be arbatos nelinksma. Žodžiu susipakuojam ir į kelionę, pasitikti šios dienos nuotykių, o kas bus toliau – vėliau.
    9:50 (Kviar)
    Sako, kad nuėjome 5 km. Hm...
    Iš kempingo pasukom takučiu, kurį nurodė pagyvenusi reindžerė (čia prižiūrėtojomis daugiausiai dirba moterys, pas mus tai būtų neįmanoma su „bugajais“ terliotis). Tačiau aš nukrypau. Išėję iš kempingo ėjom pro tikrą augalų oazę, o žalioje žolėje tarp šventagaršvių (Angelica archangelica) tyliai čiurlen upelis, net ir suoliukas pamedituoti buvo. Po pragaro turi būti ir rojus, kitaip žmogus netektų vilties tikriausiai. Toliau takutis vingiavo tarp viržynų. Dešinėje bazalto kolonos apžėlę žole, kairėje pilkus drumzlinus vandenis plukdė upė. Priėjom apžiūrėtiną objektą (HöfÞaflotur kažkoks). Tokia kaip milžiniška bebrų apgraužta uola arba netvarkingai sumestos milžinų-trolių malkos, vienoje tokioje oloje urvas, o tolėliau juodi su sidabriškais pakraštėliais kvadratėliai (kaip apšarmoję anglys, tik didesni). Gražu. Einame toliau, užlipę į kalną padrybsome ar kitaip pasiilsime. Sako, kad nuėjome 2.5 km. Tada lipom į kalną. Dešinėje juodų „smėlių“ kalvos, o kairėje tvora, o už jos pievoje ganosi „megztukai“ (avys), toliau einam per viržynus, kyšo grybų kepurėlės, sirpsta vaivorai, o taip pat beržų keružių (Betula nana) driekiasi kadagėliai. Priėjom informacinę lentelę ir susėdom vėjų pagairėje, o vėjelis čia oho-ho, valgom šokoladą niam, niam. Kol kas tiek.
    11:20 (priėjom kanjoną)
    Sako, kad nuėjom 8 km. Beveik visą laiką ėjom per viržynus. Labai gražu. Šiandien saulėta diena, bent kol kas, todėl jei nebūtų vėjo, galėtum pagalvoti, kad esi kokioje pvz. Škotijoje. Praėjom kelis ežerėlius, žydrus ir rusvus lyg akys viržyno veide. Kanjono apačioje matosi mašinų kelias ir apžvalgos aikštelė (su keletą žmogelių).
    13:13 (Asbyrgi)
    Nusileidom nuo akmeninės sienos. Teko lipti su virve (net 2 m) ir geležiniais laiptukais. Brrr. Prieš gerą pusvalandį (arba 3 km atgal) valgėm kanjono pradžioje akmeniniame „maiše“ su ežerėliu per vidurį, bet vėjas košia iš visų pusių. Aplink auga mėlynės, vaivorai ir varnauogės (pastarosios jau miltingos ir kartokos, nors prieš savaitę prie „Skogaro“ buvo gaivios, rūgštokos). Matyt uogos čia labai greitai sirpsta. Pastarąją valandą ėjom kalnuotu viržynu (vis kyla ir leidžiasi takiukas su akmenimis). Takiukai kiek pažliugę (lietingą dieną tikriausiai slidoka).
    Dabar sėdim žolėje, šilta ir vėjo nėra. Net paukštukai čiulba ir skraidžioja tokie vabalai (kaip lašalai dideli lėti ir žiopli).
    Atrodo jau netoli degalinė (ar kavinė ar informacijos centras) ar, koks ten mūsų tikslas. Einam. Alus laukia. Čia citata, kažkas taip pasakė. Toliau ėjom per lauką – pievą, truputį į lauką kur sklandytuvai tupia pamažu, o gal kokius žaidimus lauko vietiniai čia žaidžia, o galbūt tiesiog ūkininkas jį nušienavo, bala žino, o ir neįdomu tai. Priėjom gal informacijos centrą – ten labai šilta, parodą apie Islandijos gamtą pažiūrėjom ir patraukėm prie parduotuvės, kur turėtų atvažiuoti autobusas (15:50 atrodo). Visi sėdi, geria alų, o aš nenoriu, bloga...
    Eisiu į lauką ten stalai ir grynas oras, o be to apie ekonomiką-politiką nieko gudraus pasakyti negalėčiau. Visi pasiskambino namo. Liko dar pusvalandis iki autobuso. Dabar 15:20. Labiausiai Islandijoje stebina tyla ir žmonės. Čia jie ramūs, tylūs. Daug moterų mūsų manymu dirba vyriškus purvinus darbus. Ir reakcija į aplinkinius, veikiau jos nebuvimas... Greičiausiai tai yra absoliučiai normali reakcija. Žodžiu vieni į kitus nereaguoja, netrukdo, kol kas nors nepaprašo.
    Matau švieslentę ant kelio rodo, kad dabar 18 laipsnių šilumos. Gal būt tai netgi tiesa.
    Nusipirkau Coca-colos, kaip žinia – tai vaistas nuo visų ligų. Gal pagerės. O dar tyla, ramybė, saulė ir jokio vėjo. Prieš akis kanjonas, o tolumoje kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Tera.
    Šios dienos ir vakarykštis žygis man patiko, viržynai faini.
    17:15 (Husavik)
    Atvažiavom į Husavik. Ingrida su Adomu nuėjo į alkoholio parduotuvę. Artūras, Reda, Sonata ir aš nuėjom į banginių ir mormonų stebėjimo turus (užsisakėm ekskursiją rytdienai), o Egidijus su Mariumi liko sėdėti su kuprinėmis.
    Važiavom palei vandenyną, o kairėje buvo laukai su avimis ir arkliais. Matėm pro langą salą, kurioje yra mormonai. Egidijus su Reda nuėjo į parduotuvę maisto vakarienei.
    19:37 (vis dar Husavik)
    Atėjom iki kempingo, buvo net pasidarę karšta (saulė ir nėra vėjo). Pasistatėm palapines, kai kurie asmenys išsimaudė, o Reda su Egidijumi išėjo gaminti vakarienę. Degustuojam vietinį alų. Geriu Viking Sterkur, turim dar kažkokį Egils „Maltbjor“, bet sako saldus lyg gira, neragavau. Dabar mąstau, ką darysim rytoj. Čia yra trys muziejai (du matėm eidami pro šalį: Banginukų ir falų).
    Po vakarienės numatyta vietinių trauktinukių degustacija, tai nežinau, kaip bus su šios rašliavos pabaiga. Kol kas tiek, iki vakarienės, sako, liko pusvalandis.
    Sigutė

    2009 08 08. Šeštadienis
    Pabudau labai anksti (apie 6 val.). Aplinkui visi miegojo, o aš sedėjau, gėriau vakarykštį alų ir žiūrėjau į bundantį Husaviką. Kaip vėliau išaiškėjo, vidurnaktį buvo atsikėlusi Sonata ir sėdėjo toje pačioje vietoje, gėrė tą patį vakarykštį alų ir žiūrėjo į naktinį Husaviką. Visi kiti pabudo apie aštuntą valandą ir pradėjo pamažu kuistis. Sigutė su Egidijumi paruošė visiems grikių košės su džiovintais svogūnais. Tiesa, Egidijus pats grikių košės nevalgė, nes anot jo jau atėjusi žygio pabaiga ir tokio „brūdo“ galima nebevalgyti. Jis tikėjosi košę pakeisti šviežiomis bandelėmis, tačiau Sonata subėgiojusi į miesto centrą, pranešė, kad parduotuvės atsidaro tik 10 val. Taigi Egidijus liko ir be košės ir be bandelių.
    Papusryčiavę, susitvarkę ir pasipuošę „išeiginiais“ rūbais patraukėme žiūrėti Husaviko.
    Pradžioję aplankėme Husaviko vos 100 metų senumo bažnyčią, kuri buvo atgabenta iš Norvegijos. Tai labai jaukus, paprastas, skandinaviško tipo statinys. Apžiūrėję bažnyčią iš vidaus ir išorės patraukėme link banginių muziejaus, kuris yra įsikūręs buvusioje avių skerdykloje ir yra šalia prieplaukos ir bažnyčios. Visiems muziejus patiko. Jame radome įvairiapusiškos informacijos apie šiuos didžiulius žinduolius, jų rūšis ir paplitimą, gyvenimo vietas, t.p. anatominės ir fiziologinės informacijos bei galėjome pamatyti kai kurių banginių rūšių skeletus. Bilietas vienam žmogui į šį muziejų kainuoja 900 ISK (apie 18 Lt). Po muziejaus padarėme pertraukėlę buvimui kartu ir išsiskirtimė iki 13 val. į skirtingas puses. Tai buvo laikas pavaikščioti po suvenyrų parduotuves, kurių Husavike yra vos dvi, na dar prie krantinės yra „66 North“ parduotuvė, kurioje galima surasti islandiškų suvenyrų.
    13 val. vėl visi susitikome prie muziejaus, kuris pavadintas skambiu Islandijos falologijos muziejumi. Tai privatus vieno keistuolio muziejus, kuriame eksponuojami įvairių gyvūnų peniai. Dalis jų yra stikliniuose induose, dalis sudžiovinti. Na didelio žavesio šis vieno kambario muziejus mums nepadarė. Tiesą, drįsčiau pasakyti, kad mano ūgio banginio penis man paliko įspūdį. Bilietas į falologijos muziejų kainavo 600 ISK (apie 12 Lt).
    Prisižiūrėję falų, grįžome į netoliese esantį kempingą. Sigutė su Egidijumi paruošė miestietiškus, kaip žygiui, tai „karališkus“ pietus: sumuštinius su kumpiu ir pomidoru, arbatą su šviežiomis saldžiomis bandelėmis. Valgėme pievelėje prie palapinių, kaitinant saulei. Pirmą kartą Islandijoje išsirengėme iki maikučių, jautėmės ne kaip šiaurėje, o kaip pietų kurorte. Tokie pietūs mus įkvėpė pokalbiui apie šios salos istoriją, banginius, suvenyrus, gyvenimą Islandijoje.
    Nors mūsų didžioji vakaro atrakcija turėjo prasidėti 17 val., mes į prieplauką atėjome jau apie pusę keturių. Iš pradžių užsukome į bilietų kasą ir nusipirkome bilietus. Išvyką buvome užsisakę iš vakaro. Banginių stebėjimui galima rinktis trijų ar keturių valandų išvykas. Trijų valandų išvykoje stebimi tik banginiai ir bilietas kainuoja 48 eurus. Keturių valandų išvykoje, kurią mes ir pasirinkome, pradžioje apžiūrima mormonų kolonija, paskui banginiai, o paskui buriuojama. Šios išvykos kaina 62 eurai. Perkant bilietus pardavėjas mums pasiūlė vaistų nuo jūros ligos. Mes keletą pasiėmėme. Laukdami savo laivo laiką stūmėme prieplaukoje, žiūrėdami į kalnus, laivus, nuolat grįžtančius ar išvykstančius su turistais. Na prieplaukoje išgėrėme nei tai ant drąsos, nei tai nuo šalčio, nei tai iš durnumo – degtinėlės. Na laiką kažkaip turiningai gi leisti reikėjo.
    Mūsų burinis laivas prieplaukoje pasirodė 17 val. Prieš įlipant į laivą kiekvienas gavo termofilinius, neperšlampamus kostiumus. Oras pradžioje nieko gero nežadėjo: užslinko tamsūs debesys, pradėjo lašnoti, tačiau tas lietus buvo trumpalaikis ir išvykos nesugadino.
    Po pusvalandžio plaukimo pasiekėme mormonų (pufinų) salą, kuri atrodė kaip nedidelis žemės lopinėlis išvagotas mažomis skylutėmis, pro kurias įlėkdavo ar išlėkdavo nedideli, buką snapą turintys paukščiukai. Didelė jų dalis supavosi ant bangų netoli laivo su žuvimi snapuose. Mūsų laivo gidas (laaabai simpatiškas vaikinas, beje) pasakojo mums apie pufinų gyvenimą, biotopus, migraciją bei paminėjo, kad šių paukščių krūtinėlę galima paragauti Islandijos restoranuose.
    Pažiūrėję pufinus laivas pasuko link įlankos netoli Husaviko stebėti banginių. Šiam stebėjimui prisijungėme dar prie dviejų laivų. Pradžioje buvo atėjęs kažkoks nerimas, kad jokių banginių nematysime, nes plaukėme apie valandą ir jokių banginių nesimatė, tačiau po valandėlės buvo pranešta, kad pastebėtas banginis ir tada prasidėjo vieno banginio vaikymas po visą įlanką. Banginis išnirdavo tai laivo priekyje, tai šonuose, tai visus apgaudamas – gale. Aš tikėjausi geresnio vaizdelio kaip reklaminiame buklete – kai banginis iššoksta prie pat laivo krašto, o šiuo atveju vos spėdavome įvairiu atstumu nuo laivo pamatyti tai uodegą, tai peleką. Kaip pasakė gidas tai buvo Minke Whale (kažkoks mažiausias iš kuprotų banginių). Na reikia juo patikėti. Taigi galime užsidėti pliusą, kad atseit matėme banginį.
    Pavaikę banginį, turėjome buriuoti, tačiau vėjo nebuvo. Islandiškas paradoksas: 15 dienų, kai nereikėjo, vėjas visada buvo, kai jo reikėjo, jo nebuvo. Taigi iškėlę tik dvi bures supomės ant bangų. Laivo gidas iš termosų į puodelius supylė karšto šokolado (kakavos), vaišino bandele. O norintiems stipresnio gėrimo reikėjo prieiti prie laivo kapitono, kuris šliukštelėdavo puodelin romo. Buvo labai skanu.
    Į krantą grįžome patenkinti, bet reikia pasakyti, išvargę ir nusikalę. Matyt dėl naujų patirtų įspūdžių, bet jėgų nueiti į prieplaukoje esantį restoraną radome. Tad vakarienė buvo karališka – žuvies patiekalai, šilta sriuba, alus, baltas vynas.
    Į kempingą ėjome lėtai – tarsi visą dieną būtumėme žygiavę. Pasiekę palapines kritome kaip kirviai miegoti.
    Ingrida

    2009 08 09. Sekmadienis
    Vakar vakare buvo karališka vakarienė, o šios dienos pusryčiai – ubago davinys: ryžių košė su sviestu. Maisto atsargos jau baigiasi, tad pagardinti košę galėjome tik užsilikusiais imbiero milteliais. O aš berdama šių stebuklingų miltelių kiek perdozavau, tai gavosi šamarliakas. Ach kas duotų vakarykštės chrust chrust žuvytės.
    10 val. išėjome aplankyti trečiojo mūsų dar nelankyto Husaviko muziejaus, kuris vadinasi Safnahusid. Tai nedidukas liaudies muziejus, kuriame galima pamatyti vietinių gyvūnų iškamšas, mineralus, liaudies rūbus, rakandus, Islandijos žvejybos ir medžioklės įrankius ir net laivus. Šiaip aš tokių muziejų nemėgstu, bet keletas eksponatų visai buvo įdomūs, o žiūrint į kitus eksponatus (ypatingai į laivų motorus) žiovaudama ir nuobodžiai žiūrėdama praslinkau. Šiame muziejuje sutikome dar keletą lietuvių. Matyt kitų tautų atstovai čia neužsuka. Tiesa, apžiūrėjus visus kambarius netoli išėjimo radome nemažą spintą, prikrautą papkių, kuriuose buvo gražiai sudėtos vieno žmogaus surinktos alaus etiketės iš įvairiausių šalių. Įspūdinga kolekcija. Galvojome, kad mūsų alaus etikečių rinkėją – Artūrą dabar nebeišvesime iš šio muziejaus, bet jo reakcija buvo netikėta. Priblokštas kolekcijos didingumu jis neteko žado, o mintys apie jo kolekcijos mažumą jam atėmė kalbą. Jis teištarė, kad šioji kolekcija nieko verta, nes joje nėra užrašų, ypatingai kada gerta alaus rūšis. Na nesiginčysi gi su tokiu argumentu.
    11 val. grįžome į kempingą, susidėjome palapines ir patraukėme link autobusų stoties, šalia kurios yra mažytis nedidelis parkelis su keliais suoliukais ir stalais – tokiems besibastantiems turistams be vietos kaip mes. Čia ir papietavome. Budintieji Marius ir Adomas degalinėje nupirko karštų fri bulvyčių!!! ”Da“sigyvemome iki fast food‘o. Adomas tai dar nepatingėjo nubėgti į netoliese esančią suvenyrų parduotuvę ir parnešti rabarbarų-garšvų uogienę. Taigi tame parkelyje taip ir leidome laiką valgydami fri bulves su paskutiniu rūkytos dešros šmotu, uogienę su duoniukais bei užsigerdami Vikingo alumi.
    13.30 val. su mikroautobusiuku išvažiavome į Akureiri. Kelionė truko 1 val. 15 min., o kainavo 2500 ISK (apie 50 Lt) žmogui. Akureiryje autobusiukas sustojo prie turistų informacijos centro, kuriame prisirinkome miesto žemėlapių bei pasiteiravome apie kempingą. Kempingas buvo už kokių 700 metrų, tačiau teko kulniuoti į kalną. Kempinge nėra virtuvėlės, o ir dušai kažkaip keistai išsidėstę kitoje gatvės pusėje kažkokiame kitame pastate. Nutarėme, kad prausime tik rankas ir veidukus ir Lietuvon grįšime atsiduodantys Islandiškais kvapais.
    Pasistatę palapines iškeliavome į miesto centrą, kuriame išsiskirstėme po įvairias parduotuves. Akureiri nedidelis miestelis, tad ir suvenyrų parduotuvių jame nėra gausu. Senamiestį sudaro vos kelios gatvelės, kuriose yra turistams skirtų parduotuvėlių bei nedidelių kavinukių.
    Į kempingą grįžome apie pusę septynių vakaro. Nuotaiką kiek gadino prasidėjęs lietus. Laimei Islandijoje oras labai greitai keičiasi, staigiai pradeda lyti, staigiai ir baigiasi, staigiai nušvinta saulė, staigiai ir pasislepia už debesų, staigiai pakyla vėjas ir deja ne taip staigiai nurimsta.
    Budintieji pagamino gardžią vakarienę: guliašo sriubą su kukuliais, makaronais, bulvėmis ir įvairiomis daržovėmis. Adomas su Mariumi kempingo virtuvėle sąmoningai paliko maisto likučius: druską, pipirus, žirnių ir kažkokių kruopų likutį. Po keleto minučių tas vertingas atsargas jau naudojo kiti turistai. Taigi maistas šiukšliadežėn nenukeliavo, o buvo sunaudotas internaciolalo.
    Po vakarienės žaidėme kortomis ir gėrėme Islandišką degtinę (kas norėjo su apelsinų sultimis). Oi, ilgai dar neužmigau po šių linksmybių palapinėje, savo rėkavimu trukdžiau sugulovams bei drumsčiau kempingo tylą. Gerai, kad šiame kempinge nebuvo apsistojusi Grila su neveikiančiu laikrodžiu, o tai tektų man prancūziškai jai valandas atsakinėti.
    Ingrida

    2009 08 10. Pirmadienis
    Atsikėlėme ryte – apsiniaukę. Bet šiaip nuotaika gera – turbūt dar veikia vakarykštė degtinė. Užkandę visi išlekiame šluoti suvenyrų parduotuvių (jų yra tiesą sakant tik viena ir joje jau buvome vakar)...bet kas žino, gal kaip sakoma per naktį „ko nors naujo išmetė“. Radome senų vintage daiktų parduotuvę, bet ant jos jokio nurodymo apie darbo laiką, tai kaip ir reikia tikėtis, ji neatsidarė. Kelionių giduose išgirta vilnonių megztinių ir suvenyrų parduotuvė nelabai ko verta. Dar iki 11 val. susikrauname daiktus ir apsilankę parduotuvėje apsirūpinome maisteliu kelionei. Kempingo prižiūrėtojas sutiko iškviesti taksi (padarė tai nemokamai) ir jau po kelių minučių lipome į aštuonvietį taksi autobusiuką. Kelią iki oro uosto įveikėme greit ir pigiai – vos už 1830 islandiškų pinigų. Aišku, iškart puolėme ieškoti mokesčių grąžinimo kontoros. Kelis kartus apeiname visą oro uostą, bet nieko nerandame – nei kontoros, nei tax free parduotuvės. Galų gale išsiaiškiname, kad kol neprasidės check in į tarptautinį reisą, tol nebus atidaryta parduotuvė. Check in mūsų laukia siurprizas. Pasirodo islandų aviakompanija Iceland express neturi sutarčių su kitomis oro linijomis. Po kelių sekundžių mums daeina, kad Kopenhagoje mums reikės pasiimti savo lagaminus ir priduot į lėktuvą skrendantį į Vilnių patiems. Tam mes turime 15-20 minučių laiko. Į visus karštligiškus skundimusis ir variantus moteriškė atsako lakoniškai – tai ne iceland express problemos. Susinervuojame iki negalėjimo. Kitas siurprizas – mokesčių grąžinimas. Pasirodo turime tik dvi opcijas: išsiųsti savo deklaracijas paštu ir kažkada į kreditinę kortelę jos pereis. Arba – išleisti oro uosto tax free parduotuvėje. Paskaičiavau mums su Ingrida išeina apie 5000 tugrikų. Asortimentas prekių mažytis, bet ir pati suma lietuviškais standartais nekosminė, kad taupyti. Išperkame pusę čionykščio alkoholio. Mūsų nustebimui islandiška degtinė, kuri normalioje alkoholio parduotuvėje kainuoja 60 Lt, čia tik 12 Lt. Randame ir romo, kuriuo mus vaišino kapitonas banginių medžioklėje, atsiprašau stebėjime.
    Taigi sulaukiam savo lėktuvo ir stebim pro langą kaip oro uosto darbuotojas neskubėdamas krauna lagaminus. Paima vieną lėtai, nueina iki lėktuvo, įmeta vidun. Nusibraukia prakaitą, vėl eina prie lagaminų krūvos, paima vieną, lėtai lėtai eina link lėktuvo ...šiaip tai jau turėtumėme kilti. Vos tramdausi, kad nenueiti ir nepadėti tam slunkiui. Kai galų gale skrendame aš klausiu stiuardesės – ar neatsiliekame nuo grafiko. Ne, ne, viskas vyksta pagal tvarkaraštį. Aha, taip ir pagal tvarkaraštį. Kai nusileidžiame Kopenhagoje, tai iki Check in‘o į Vilnių lieka 15 min. Bagažo skyriuje rodo, kad bagažas iš Islandijos bus iškrautas po 20 min. Mes su Ingrida su elektroniniais bilietais lekiame link check in‘o, Adomas su Sonata budi prie bagažo. Kai uždusę atlekiame į 3 terminalą, bandau prisiregistruoti per savitarnos terminalą – nieko. Neranda mūsų tiketų. Išpila šaltas prakaitas. Laikrodis tiksi. Lieka 10 minučių. Skambiname Adomui, kad jie lėktų čia su savo pasais. Galų gale savitarnos terminalas atpažįsta mane pagal bilieto numerį (pagal rezervacijos kodą to padaryti nepavyko). Liko 5 min. Atskuba Adomas su Sonata. Bandau kalbėtis su check in‘o darbuotojais, bet jie nerodo nė menkiausio noro padėti. Liko 4 minutės. Spjaunam į juos. Bagažą pasiims likusieji ir išskris su 8 kuprinėmis į Palangą. Staiga mane išpila vėl šaltas prakaitas. Su manimi yra maža kuprinytė, kurioje yra du vyno buteliai. Tokio bagažo į lėktuvo vidų niekas nepaims. Panika. Gerai, kad pas Adomą veikia šaltas protas – ir mes likus iki registracijos pabaigos 2 minutėms priduodame savo mažytę kuprinytę (čia keturių žmonių bagažas) check in‘e. Beliko sužinoti, kiek mums atsieis extra bago skraidinimas į Palangą. Po kelių valandų jau būdami Vilniuje gauname Kapitono žinutę, kad suplosim po 400 litų. 10 eurų kilogramas. Na ką darysi. Jau vėlai vakare Vilniuje važiuojam taksi ir klausomės rusiškų taksisto leidžiamų dainų. Kelionė baigėsi.
    Marius L.




    Žygio žodynėlis:
    Dezideracija – klausti Artūro;
    Prisitratinti iki kaklo – prisišikti iki kaklo (Artūro naujadaras);
    Šurum burum – eiti toliau (Artūro naujadaras);
    Alus su putyte – senas posakis, bet iki šiol neužfiksuotas;
    Bybiksai – baras Vilniuje(Artūro naujadaras);

    Žygio klausimas ir atsakymas:
    Egidijus: Ar tavo kilimėlis geria?
    Ingrida: Nežinau, niekada su juo negėriau.

    Žygio šūkis:
    Kad ilgai nestovėtų (Artūro pasiūlymas);

    Žygio išsireiškimai:
    Artūro galva su goreteksu;
    Jeigu tu negirtas, tai aš balerina (Ingrida Mariui);

    Žygio durniai:
    Skogaro durnius – Ingrida; Boldvinskali durnius – Reda; Torsmorko durnius – Adomas; Botnar (Emstruto) durnius – durnių generolas Artūras; Alfavatno durnius – durnių generolas Kapitonas; Hraftinuskerio durnius – Sonata; Landmanalaugaro durnius – Sonata; Myvatno durnius – Ingrida; Detiffoso durnius – Kapitonas; Verdagaluro durnius – Sigutė; Asbyrgi kanjono durniaus nėra; Husaviko durnius – Adomas; Akureyri durnius – Kapitonas.




    Islandija (2009.07.23-08.10) | Pilnas kelionės dienoraštis | Kelionės kulinarinis puslapis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt