EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Marokas 2010 Pilnas kelionės dienoraštis:
Marokas (2010.09.28-10.15)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    Rugsėjo 28 d. Antradienis
    Vilnius - Paryžius Šarlio de Golio oro uostas. Atskridome į terminalą 1, o kaip išsiaiškinome, mūsų skrydis su Easyjet iš antrojo. Nebandykite ieškoti praėjimo tarp terminalų. Jo vidinė architektūra tokia paini, kad dvi valandas vaikščiosite pagal nuorodas ir nieko nerasite. Tarp terminalų kursuoja nemokamas traukinukas, kuris per penkias minutes išsprendžia visas problemas.
    Pasitrynę kelias valandas oro uoste išskrendame į Kasablanką. Kasablanka reiškia Balti Namai. Išeidami iš oro uosto buvom įsitikinę, kad mus tiesiog suplėšys taksistai, gidai ir šiaip visokio plauko prisiplakėliai. Nieko panašaus. Kol ieškojom pinigų keityklos, gal tik vienas tipas mums šūktelėjo “taksi?”. Ir tai atrodo labiau iš pareigos jausmo nei noro uždirbti. Informacijoje išsiaiškinome, kad galime važiuoti traukiniu iki miesto centro - apie 40 DH kiekvienam, o po to dar vietinis miesto taksi (tokie raudoni pirmi golfukai) iki viešbučio - dar 30 DH. Kaina iš oro uosto su taksi į miestą fiksuota - 250 DH. Mūsų viešbutis “Volubilis” ganėtinai kuklus. Kambarys švarus ir tvarkingas, bet toks biški papelijęs. Pasidedame daiktus ir išsiruošiame į miestą. Gatvėse niekas prie mūsų nekimba, nieko nesiūlo. Išvis turistų nesimato. Daugybė kavinių, kuriose sėdi vyrai, žiūri į gatvę ir jau valandą kaip geria vieną kavos puodelį arba mėtų arbatą ir šnekasi. O mes norime pavalgyti. Deja, tokiose kavinėse/arbatinėse iš maisto tik kruasanai. Ką daryti - geriame arbatą. Po 10 DH. Po to kavą. Už tiek pat. Kažkaip nepataikiau užsisakyti tokios kavos kaip geria vietiniai. Prie kavos atneša du didelius maišelius cukraus ir cinamono lazdelę. Arbata ir taip saldi, bet aplinkiniai vis tiek pilasi cukrų ir į arbatą. Galų gale surandame kažkokią užkandinę. Ten vyrai žiūri futbolą ir geria arbatą. Valgydami kažkokį tai troškinį - aš su vištienos gabaliukais, Ingrida su kažkokia neidentifikuota mėsa žiūrime futbolą ir mes. Troškinys, kaip vėliau sužinojome, vadinasi tadžinas. Kai jį atneša, tai lėkštėje turinys dar visu pajėgumu verda, toks karštas. Stengiuosi nevalgyti kaire ranka, nes kairė ranka čia “nešvari”. Galų gale grįžtame į viešbutį ir dar ilgai klausomės iš kažkur sklindančios arabų muzikos.
    Marius

    Rugsėjo 29 d. Trečiadienis
    Atsikeliame septintą, nors pabundam jau ketvirtą. Pusryčiai viešbutyje - alyvuogės, duona, keksas, marmeladas ir bandelės. Viešbučio priimamajame duoda miesto žemėlapį - tokį atkopijuotą ant A4 popieriaus lapo, praktiškai be gatvių pavadinimų ir pažymi maždaug vietą, kur yra viešbutis. Sako reikia aplankyti mediną, uostą, naująjį shopping rajoną, Arabų lygos parką ir turgų.
    Pusę aštuonių ryte miestas realiai dar miega. Jokių prekeivių, parduotuvių - veikia tik kavinukės, kur sėdi vyrai. Šiaip ne taip pėstute nusigauname iki medinos. Gatvelės praktiškai tuščios, gyvenimas dar neprasidėjęs. Ir šiaip nieko įspūdingo. Grįžtame trumpam atgal - netoliese medinos yra turizmo informacijos centras. Tai tokia šlapimu trenkianti vieta, kur nėra ne tik Kasablankos, bet ir Maroko žemėlapio. Grįžtame į mediną. Beklaidžiodami užtinkame vieną gatvelę, kur verda tikras turgaus gyvenimas: žuvys, krevetės, ką tik papjautos vištos, prie sienos ant kablio pakabintos kažkieno kepenys ir t.t. Daug daržovių. Pereiname Mediną ir išlendame priešais uostą - tiksliau tvora aptvertą teritoriją. Įėjimo į uostą nerandame, tad keliaujame link Hasano II mečetės. Ji didelė ir brangi - kainavo per 800 mln DH. Trečdalį jų paaukojo karalius. Kitus - visi žmonės. Pastatė per 6 metus. Kiekvienam marokiečiui ji atsiėjo po 1100 DH. Įeinant duoda celofaninius batus ir prijungia prie kitos turistų grupės su anglakalbe gide. Įėjimas tik keturis kartus per dieną, nes pamaldos čia vyksta 5 kartus, o pamaldų metu turistai neleidžiami. Pastatas viduje įspūdingas. Titano durys su kedro mediena, o vitražai - nuostabūs. Gidė pasakoja, kad gidai atlyginimo negauna, tad neužmiršta mums priminti, kad ji laukia arbatpinigių. Išėję į miestą pasiimame taksi ir lekiame į autobusų stotį. Taksistas už kelionę nori dešimt eurų - nusiderame iki penkių. Autobusų stotyje gauname tvarkaraštį su bilietų kainomis. Turbūt ryt važiuosim į Safi. Numatę tokį planelį, grįžtame į turgų. Turgus keistas. Prekeiviai nieko nesiūlo. Apatiškai sėdi prie savo indų, rūbų, medžio drožinių. Vieta, kur nei mes kam įdomūs ir mums nėra nieko įdomaus. Šiaip ne taip susiorientavę, kur esame, traukiame link Arabų lygos parko. Tai tokia ilga aukštų palmių alėja, perkirsta plačios gatvės. Praktiškai nesustodami kertame tą “itin vertą pamatyti” Arabų lygos parką ir einame link savo viešbučio. Norėtume ko nors jau ir užkąsti, bet...nieko nerandame. Net gatvėse nieko nepardavinėja. Tik jau arčiau seno miesto gatvėse atsiranda užkandinės. Pavalgome restoranėlyje. Aš kažkokius žuvies gabalėlius grilintus ant iešmelių. Ingrida kažką - panašu į steiką, ploną didelį mėsos gabalą. Šiaip skanu, bet turint tik prancūzišką meniu ir prancūziškai kalbantį padavėją ką nors išsirinkti sunku - tad tenka tiesiog bakstelti į pirmą pasitaikiusį meniu punktą ir tikėtis ko nors valgomo. Kartu su šviežiom apelsinų sultimis sumokame 153 DH. Grįžtame į viešbutį. Čia bare yra alaus ir vietinio vyno. Yra ir vietinio alaus, bet neparduoda, nes tik vieną buteliuką turi. Keistuoliai. Tenka gerti Heineken. Alus 30 DH, o mažas vyno buteliukas - 75 DH.
    Vakare nėra kas veikti. Jau išbandytoje užkandinėje paragauju grilinto mixo - kepta vištiena, kepenėlės, dviejų rūšių dešros, kotletukas ir bulvytės free su ryžiais vienoje lėkštėje - tokio mixo atrodo mano skrandis gali nepakelti. Bet nieko, normaliai. Tik jaučiuosi biški persivalgęs.
    Marius

    Rugsėjo 30 d. Ketvirtadienis
    Naktis buvo siaubinga. Niekaip negaliu priprasti prie vietinio laiko (+3 valandos), todėl miegoti traukia jau pusę devynių, o keliuosi anksti. Tai ir šiandien padariau nesąmonę ir žadintuvą užsistačiau 6 val. ryto, nepažiūrėjusi, kad telefone nepakeistas Lietuvos laikas. Kai sučirškė laikrodis atsikėliau, išsimaudžiau ir laikrodyje pamačiau, kad yra tik trys valandos ryto (pas mus Lietuvoje jau šešios). Teko eiti vėl miegoti. Ir šiaip čia normaliai nesimiega - tai arabai restorane dainuoja iki paryčių, tai girdi kaip kaimyniniuose kambariuose kažkas maudosi, vienu žodžiu, labai nerami naktis. Antrą kartą atsikėliau jau šeštą vietiniu laiku. Papusryčiavome ir patraukėme autobusų stoties link. Marius vis abejoja ar aš rasiu Kasablankos gatvių labirintuose autobusų stotį, bet mes ją radome netgi labai greitai. Nuo viešbučio iki stoties pasirodo vos dešimt minučių kelio pėsčiomis, tad stotyje vos kelios minutės po septynių, o autobusas į Safi tik pusę devynių. Tad teko gerokai palaukti. Stotis gan tvarkinga ir moderni. Nusipirkome bilietus - 90 DH žmogui ir nutarėme laukti laukiamojoje salėje. Prie durų į salę stovintis apsauginis parodė, kad reikia bagažą atskirai priduoti. Atidavę bagažą - 5 DH už abi kuprines - stumiame laiką. Marokiečiai susigalvoja saviškiams krūvą darbų. Vienas žmogus budi prie laukiamosios salės ir į ją įleidžia tik turinčius bilietą. Kitas žmogus atvažiavus autobusui atidaro kitas laukiamojo duris vedančias į lauką link autobuso, dar kartą patikriną bilietus, suskaičiuoja ar visi įsėdę ir tik tada duoda vairuotojui ženklą važiuoti, o dar vienas žmogus dirba autobusų stoties vartų atidarinėtoju. Vienu žodžiu sukuriama daug darbo vietų.
    Iki Safi važiavome ne keturias valandas, kaip buvo nurodyta, o visas penkias. Kelias kažkaip neprailgo, nes autobusas labai patogus. Pro langą stebime marokietišką landšaftą, kaimus ir miestelius. Safi stotyje buvome puse dviejų dienos. Išsiaiškinę kitos dienos autobusų maršrutus, patraukiame ieškoti viešbučio. Pradžioje apėmė kaip ir panika, nes atrodė, kad tokių kaip viešbučių išvis nėra arba bent nesimatė jokių iškabų, tačiau jau po kokių dvidešimt minučių radome vieną ir ten apsistojome. Viešbutyje ilgai neužsibuvome - patraukiame centro link. Maroko gide parašyta, kad Safi yra buvęs Portugalijos fortas. Tai miestas garsėjantis savo sardinėmis, gražia pakrante, sena medina ir keramikos dirbtuvėmis. Ėjome užsisvajoję, kalbėdami nuo ko pradėti, kaip kur buvęs, kur nebuvęs prie mūsų prisistatė vaikinukas ir apsimetęs, kad tiesiog eina pro šalį mus užkalbina. Išgirdęs, kad ieškome kur užkąsti, iš karto paporino, kad šis kraštas garsėja šviežia ir skania žuvimi ir jis tik draugiškumo vedamas parodys mums kur pigiai ir skaniai pavalgyti. Safi krantinėje yra kelios lauko kavinukės - restoranai, kur kepamos šviežios žuvys. Prie vieno tokio jis mums ir nuvedė. O paskui veiksmas pradėjo rutuliotis labai greitai. Šeimininkas greitai mus pasodino prie staliuko, o jo mergaitės pradėjo nešti mums maistą. Pradžioje atnešė kelias lėkštes nedidelių keptų žuvyčių, paskui dar dvi lėkštutes, paskui dar vieną su dviem keptomis žuvimis, o taip pat užkandai pomidorų salotas, arbatos, mineralinio. Stalas buvo taip staigiai apkrautas penkių rūšių žuvimis, kad net nenuostabu jog visko suvalgyti nesugebėjome, bet kaina buvo paskaičiuota už viską (išvis net 270 DH). Vienu žodžiu, supratome, kad buvome gerokai apgauti. Ką gi, durniams taip ir reikia. Džiaugsmas tik tas, kad paragavome skirtingų rūšių žuvų. Tarp kitko, sardinės patiko mažiausiai.
    Pavalgę, pasigėrėję pakrante ir forto liekanomis patraukiame šoko ir linksmumo dėl savo durnumo ištikti toliau. Nepraėjus nė 20 minučių pro šalį ėjo kitas vaikinas ir kaip visada tokiu atveju, pradedantis kalbą klausimu “iš kur jūs”, ko ieškom ir tarp kitko pasiūlo aplankyti keramikos dirbtuves. Sutikome, nors valandą atgal pasimovėme tokiu pat principu. Keramikos dirbtuvės patiko, pažiūrėjome kaip gaminami indai, puodai. Man leido visur fotografuoti ir net vienoje vietoje leido kartu su meistru nužiesti iš molio puodą. Jau žinojome, kad ši paslauga yra ne veltui. Už ją reikės susimokėti arba nusipirkti kokį indą. Ekskursiją baigėme parduotuvėje, kur aš jau rinkausi lėkštę, tačiau staiga įvyko netikėtas įvykis. Mūsų gidas susimušė (ir gan smarkiai) su vienu ar tai darbuotoju, ar tai kitu gidu. Taip kad mums net teko sparčiai dingti iš šio mordobojaus. Iš dirbtuvių nusileidome tiesiai į seną miestą, kur yra gausybė keramikos parduotuvių ir šiaip suvenyrų užeigėlių. Antrą kartą ištikti šoko lėtai ėjome seno miesto gatvelėmis. Pastebėję tris rusų turistus, einančius kartu su rusiškai kalbančiu gidu, priskretome prie jų ir nesigailėjome, nes juos gidas atvedė į medinoje esančią Portugalų bažnyčią. Tai labai graži, sena, bet nedidelė patalpėlė beveik rūsyje, kur gidas dar papasakojo ir visokiausių įdomybių.
    Na praėjo vos trys valandos kaip atvykome, o įspūdžių jau buvome pilni - viską pamatę, apgauti, šokiruoti. Tad nusprendėme nuvažiuoti į supermarketą nusipirkti alkoholio. Nustebome, kad taksi kainavo vos 6 DH. Nors kažkas šiame mieste mūsų neapgavo. Supermarkete randame alkoholio skyrių, kuriame nemažai vyrų arabų. Randame marokietiško vyno ir alaus. Butelis vyno kainuoja apie 30DH, o alus nuo 7 iki 16 DH. Marius pasiėmė keturias skirtingas marokietiško alaus rūšis. Laimingi grįžome iki viešbučio pėsčiomis. Dar kurį laiką bastėmės po miestą, atgijusį turgų. Viename prekiauta įvairiais šūdeliais: Kesko /Raniar, pigiais daiktais ir pan. Kas buvo įdomu - tai vietinių kepamos spurgos. Kaip pavadinsi nepagadinsi.
    Marius keletą ir paragavo, o man jau kažkaip valgis nebelindo. Matyt buvau dar ir žuvimi soti.
    Grįžome viešbutin, atsidarėme vyno butelį ir galvojome pailsėsime dviese - bet staiga kambarin pasibeldė kambario prižiūrėtojas ir paprašė nusileisti žemyn, nes ten mūsų laukia lankytojas. Siurprizas - mūsų laukė keramikos pardavėjas, kurio muštynėmis buvome šiandien priblokšti. Sėdi prie stalo, išsidėlioję savo lėkštes ir prašo už vieną 35 eurus. Mums griežtai atsisakius tiek mokėti, kaina kažkaip staiga nukrito tris kartus ir tai manau per daug sumokėjau. Buvau pikta, ne todėl, kad pirkau tą daiktą, o už tai, kad mane sekė nuo miesto centro iki viešbučio. Tai aš manau, kad sumokėjome už ekskursiją, kuri buvo įdomi, o lėkštė šiaip priedas už ekskursijos mokestį. Na va....tokia diena...kaip mus išdūrė du kartus. Taip mums ir reikia.
    Ingrida

    Spalio 1 d. Penktadienis
    Atsikeliame anksti. Pusryčių negaunam. Tad traukiam tiesiai į autobusų stotį - mūsų tikslas Validia, kur yra austrių ferma. Viešbutyje sako, kad taksi vienam žmogui 60 DH (šešiaviečiame taksi). Už stoties kieme stovi daugybė senų mersų ir vyrukų, kurie renka keleivius. Iš mūsų paprašo 250 DH, mes sakom - 60. Vyrukai iškart nusiramina ir nerodo jokio susidomėjimo mumis. Gerai, kad šauna į galvą mintis vis dėlto pasitikrinti ar nėra autobuso. Pasirodo yra. Paslaugūs dėdės parodo iš kurios stotelės, pasako kada. Stotį tarpusavyje yra pasidaliję kokie šeši bilietų pardavėjai ir dar geras tuzinas tarpininkų. Iš vieno bilietų pardavėjo nusiperkame bilietus už 20 DH kiekvienam ir po gero pusvalandžio išvažiuojame. Kelionė trunka apie pusantros valandos, nes dažnai stoviniuojame. Tai kas nors įlipa, tai išlipa. Galų gale pasiekiame Validia. Miestelis mažutis, toks atrodo ne miestelis, o tranzitinė stotelė. Kur ta austrių ferma - neaišku. Vietiniai angliškai nieko nesupranta. O mes nesuprantame, ką jie mums aiškina. Galų gale atsiranda taksi, kuris gali nuvežti į austrių fermą. Sutariame už 10 DH. Kartu su mumis į taksi įlipa ir diedukas, kuris tą taksi nurodė. Jau čia turėjome įtarti, kad kažkas ne taip. Pavažiuojame keliu kokį vieną km ir pasukame link jūros. Kažkaip nematau jokių nuorodų “austrių ferma”. Tik kažkokio viešbučio Sultan ***** stendus. Atvažiuojame. Taksistas reikalauja 50 DH, o diedukas - dar dešimt. Susimokame, kad tik atsifutbolintų, nors žiauriai pikta. Prie viso to dar pasirodo, kad čia visai ne austrių ferma, o mus atvežė į penkių žvaigždučių viešbutį. Du viešbučio patarnautojai atidaro taksi duris ir bagažinę. Jų veidai ištįsta, nes bagažinėje jokio bagažo, tik atsarginė dulkėta padanga. Bet su jais bent jau išsiaiškiname, kur ta ferma ir jie tai paaiškina taksistams. Dar po penkių minučių atsiduriame austrių fermoje. Diedukas dar kažko nori iš mūsų ir stovi ištiesęs ranką, bet mes į jį “spjaunam” ir nueinam. Fermos priimamajame pasirodo, kad reikėjo atvažiuoti ryte, nes dabar vanduo pakilęs ir nieko nevyksta ir nesimato. Belieka tik eiti į restoraną ir paragauti pačių austrių. Meniu nurodytos bent šešių dydžių austrės. Užsisakome du komplektus po šešias austres - 200 DH. Na bent austrės tai skanios. Prisikirtę jau pėstute traukiame atgal. Po maždaug 20 minučių vėl atsiduriame miestelio centre. Čia sutinkame grupelių lietuvių: dvi merginos ir vyrukas, kurie jau beveik dvi savaitės keliauja po Maroką. Susimetam ir už 150 DH su grand taksi grįžtame į Safi. Aišku, taksistas ir čia norėjo mus išdurti. Atvežė ne į autobusų stotį, o priemiestyje esančią grand taksi stotį. Mes protestuojame ir nelipame iš taksi. Taksistas, turbūt supratęs, kad nenusileisime, nuveža mus ten, kur reikia. Čia nusiperkame bilietą į kitą miestą - Essouira. Bilietas - 40 DH žmogui. Dar penki už bagažą. Autobusas 15:40, bet pajudame tik ketvirtą. Autobusas stoviniuoja ties kiekvienu akmeniu ir kiekviena bakūže, tad vietoj dviejų valandų kelionė išsitęsia į beveik tris. Žiauriai nusibosta ir sutemsta. Atvažiavus ir vos išlipus iš autobuso iškart prisistato vyrukas ir babcė, kurie siūlo apartamentus. Traukiame su jais, bet pakeliui užeidinėjame į viešbučius pasiklausinėti kainos. Dviviečio kambario kaina 200-250 DH. Bet kol kas dar einame paskui savo gidus. Vingiuojame siauromis Medinos gatvelėmis. Vis einame ir einame, galų gale visai tai mums atsibosta. Apsisukame ir grįžtame atgal į medinos centrą ir ten nusižiūrėtą viešbutuką. Čia dvivietis kambarys be dušo ir tualeto vos 50 DH žmogui. Nu ką - vienai nakčiai tiks. Įsikuriame ir einame pasivaikščioti po mediną ir pavalgyti. Lėkštė krevečių vietinėje užkandinėje - 20 DH, salotų indelis - 5. Granatas - 1 DH, moliuskų sriuba - 5 DH. Du dideli blynai su medumi ar šokoladu - 15 DH. Po truputį darosi šalta, parduotuvės užsidarinėja. Tad ir mes grįžtame į savo kambarius. Vaišiname tautiečius alumi ir miegot.
    Marius

    Spalio 2 d. Šeštadienis
    Vakarykštė sraigių sriuba berods suveikė, tad apie ketvirtą ryto teko bėgti gamtiniais reikalais. O paskui kažkaip neėmė miegas. Ir šiaip gyvenu vis dar Lietuvos laiku. Pabundu apie penktą ryto ir klausausi rytinių maldų gulėdama lovoje. Mano laimei, tokios maldos veikia migdančiai ir po valandos vėl užmiegu.
    Antrą kartą pabudau apie aštuntą, išsimaudėme ir su Marium patraukėme apžiūrėti seno miesto. O miestas tokią valandą dar miega. Vakarykštė gatvė, kurioje yra mūsų viešbutis, vakar buvo triukšminga, pilna žmonių, prekeivių, o dabar ryte tuščia, uždarytomis langinėmis. Galėjai sutikti tik ankstyvus turistus ieškančius kur papusryčiauti. Gerai, kad kelios kavinės jau atsidariusios, tad kava ir mėtų arbata su blynais galutinai mus pažadina. Po pusryčių nuėjome į uostą, kur matėme, kaip iš vandenyno grįžta žvejybiniai laivai pilni dėžių su žuvimis, kaip vietiniai stumdydamiesi tas dėžes perka, skirstosi tarpusavyje, kas maišo žuvis su ledais ir druska, kas iš kart pardavinėja. Po uosto apžiūrime fortą - 10 DH žmogui, kuris man priminė filmą apie Kolumbą. O priminė todėl, kad forto architektūra portugališka. Kai apėjome fortą supratome, kad šiame mieste nėra organizuojamos jokios išvykos, tai mums pasilikti dar vienai dienai kaipo ir neapsimoka, nes jau realiai viską apžiūrėjome. Gautųsi trynimasis po tas pačias gatveles. Laimei, buvom sumokėję viešbutyje tik už vieną naktį, tad pernešėme kuprines į kitų lietuvių kambarį ir nuėjome į turistinį informacijos centrą, kuris atsidaro dešimtą. Dirbantys ten žmonės angliškai kalba prastai ir realiai jokios info turistams jie neturi. Tai labiau CTM - autobusų bilietų pirkimo kasa, o išvyka yra tik viena. Ant sienos kabėjo lapelis, kad organizuojama išvyka į argano gamybos, tekstilės cechus, oazę ir banglentininkų kaimelį. Paklausėme apie kainą. Centre dirbusi moteriškė mus greitai suskaičiavo ir pasakė, kad džipas su 5 žmonėmis kainuos 1000DH. Po du šimtus žmogui. Aš su Mariumi, dar svarstėme apie tokią galimybę, bet kiti trys mūsų bendrakeleiviai jau daug ką iš tokio repertuaro buvo matę, tad jiems kaipo ir nebuvo tokia ekskursija įdomi. Tad apsisprendėme keliauti toliau - į Marakešą. Tame pačiame turizmo informacijos centre nusipirkome bilietus ir patraukėme Medinos link, apžiūrėti senovinių istorinių paminklų. O jų yra tik vienas - jūros bastionai. Kelias vingiuoja siauromis medinos gatvelėmis, kuriose gausu margaspalvių prekių, argano aliejų, muilų, iš tujos medžio drožtų dirbinių, skarų, prieskonių ir kitokių gėrybių. Aišku, nusipirkome kelis suvenyrus. Pietums nutarėme pavalgyti krantinėje, kur žuvų prekeivių palapinės siūlo paragauti įvairiausių jūrų žuvų, krabų, kalmarų, krevečių. Kaina priklauso nuo pasirinktos žuvies ar jūros gėrybės ir jos svorio. Mes išsirinkome dvi didžiųjų krevečių rūšis ir scamps. Šiaip skanu, bet jie viską labai apdegina ir tai suteikia degėsio kvapo, nors šiaip tai buvo skanu. Po pietų dar kiek pasivaikščioję atsisveikiname su lietuviais ir pasiėmę kuprines išvykstame į Marakešą. Nors važiuojame gan komfortabiliu CTM autobusu, bet kelias prailgo, nes tęsėsi beveik tris valandas. Tad į Marakešą atvykome jau sutemus ir ne į tą autobusų stotį, kuri buvo nurodyta žemėlapyje, bet į CTM stotį, kuri buvo nežinia kur - t.y. už žemėlapio ribų. Teko važiuoti taksi (40 DH) iki miesto centro, t.y. El Džeda aikštės. O čia tai apstulbome. Pasirodo ši UNESCO paveldo aikštė garsėja tuo, kad nusileidus saulei čia verda gyvenimas: susirenka alia magai, burtininkai, pasakoriai, muzikantai, rankų puošeivos (piešia chna ant rankų). Vienu žodžiu šurmulys neišpasakytas. Žmonių minios didžiulės. Šalia šios aikštės radome gan padorų viešbutuką - kambarys 200 DH ir patraukėme aikštės vidun. Čia mus greitai pagavo maisto siūlytojas ir greitai pasodino šalia kitų užsieniečių. Pakišo meniu. Aš išsirinkau vegetarišką kuskusą, o Marius - kažkokį tai tadžiną, o taip pat abu paėmėm sriubos. Tai su maistu šioje Octoberfest balių primenančioje vietoje nelikome sužavėti, nes manome, kad gamino greitai, bet kaip ir bet ką (sriuba Harisa buvo tikrai iš pakelio). Pavalgę jautėmės pavargę po kelionės ir vaikščiot daugiau po aikštę nebeturėjome jėgų. Palikome šį malonumą kitam vakarui, tad grįžome į savo kambarėlį ir man atrodo, kad jau po 20 minučių užmigau.
    Ingrida

    Spalio 3 d. Sekmadienis
    Diena Marakeše. Iš karto perspėju - jei esat nusprendę šitam mieste aplankyti ką nors daugiau nei pagrindinę aikštę ir turgų - tai pirkit Marakešo žemėlapį. Kitaip klaidžiosit nieko nerasdami ir ilgai. Gatvių pavadinimai ant namų rašomi retai, dažniausiai arabiškai, o jei paklausi vietinio kelio, tai standartinis atsakymas yra: šita gatve tiesiai, po to pirmas posūkis į dešinę, tada dar kartą į dešinę. Ir aišku siūlosi nuvesti. Bet jei nenori mokėti ir bandai susirasti pats - tai iškart nebesupranti, kur tas posūkis. Žemėlapius galima nusipirkti pagrindinės aikštės pakraščiuose atvirukų kioskuose. Taigi apie pusę devynių išgeriam kavos Jemaa el-Fna aikštės prieigose. Mėtų arbatą duoda jau ne arbatinukuose, o stiklinėse - didelis pundas lapų užpiltas vandeniu. Ir kainuoja 13 DH. Sukčiai. Tada traukiame į turgų (souks). Turgus suskirstytas į atskirus sektorius - krepšių pynėjų, odininkų, kilimų ir t.t. Šalia parduotuvyčių ir kioskų turėtų būti ir pačių amatininkų dirbtuvės. Rašau, turėtų būti, nes mes to nepastebėjome - o kaip nurodyta gido knygoje - tai viena iš atrakcijų šio miesto turguje. Apie devintą dar visi tik atsidarinėja, o kiemai, kur tarkim pagal knygos nuorodą turėtų būti didžiuliai kamuoliai ką tik dažytų siūlų, tik sandėliukai po atviru dangumi. O šiaip visiški Gariūnai. Tik retas kioskelis turi kažką originalaus ar savo pačių daryto. Praeidami, kur ne kur matėme kamarėles, kur vyrai siuvo rūbus, pjaustė odas batams, dažė puodus ar dirbo su medžio raižymu. Vienintelė įdomesnė vieta - tai atskiras souk‘as visokių magiškų dalykėlių. Bet čia labai įkyrūs pardavėjai, kurie neleidžia žiopsoti, o iš karto bando ką nors įgrūsti į rankas, kad pirktum. Čia ant prekystalių prikrauta kaulų, iguanų iškamšų, pačių iguanų narvuose, keli maži nususę sakalai, vėžliai, magiškų akmenų milteliai, žolelės ir panašūs magų ir burtininkų pagalbininkai. Nusprendžiame daugiau laiko turgui neskirti, nes dar ruošiamės aplankyti Fesą, kuris irgi garsėja amatininkų dirbtuvėmis. Geriau aplankysime keletą mečečių, esančių senajame mieste. Čia ir prasideda. Atrodo ieškomas pastatas kažkur čia pat, bet vis nėra. Ieškom, sukam ratus, grįždami vis į tą pačią vietą, bet be rezultatų. Pavargom. Galų gale surandam kelią link Zoania if Sidi bel Abbes. Čia yra mula Izmailo mauzoliejus. Tai vienas iš svarbiausių miesto globėjų ir šventųjų. Čia prasideda piligrimų kelias. Kur jis veda išsiaiškinti nepavyko. Mula Izmailas ypač rūpinosi aklaisiais ir kurčiaisiais. Po kelių šimtmečių kažkoks sultonas, tikėdamasis išsigydyti nuo epilepsijos, pastatė šiam šventajam mauzoliejų. Neaišku, ar tai padėjo ar ne, bet mauzoliejus vis dar stovi. Čia yra aklųjų prieglauda, berods kapinaitės ir dar kažkas. Ne musulmonams į patį mauzoliejų patekti draudžiama, tad iš principo galima pasigrožėti tik vartų į mauzoliejų siena. Po to dar bandom ieškoti kažkokio žymaus fontano - beviltiška. Grįžtam į aikštę ir godžiai geriam šviežiai spaustas apelsinų sultis po tris DH. Pabandom ir raudonųjų apelsinų sulčių. Irgi skanios, bet brangesnės. Iš manęs, kaip iš visiškai žalio turisto nuplėšia 15 DH, nors tikroji kaina - dešimt. Nuo aikštės traukiam į kitą istorinį architektūrinį paminklą Saadi kapus. Tai viena iš Maroko valdovų dinastijų. Po jų atėjo berods kita dinastija - Almavidų ir nušlavė iš miesto bet kokius prisiminimus apie Saadi. Vienintelė išlikusi vieta - tai jų kapai. Nežinia dėl ko, ar tai iš pagarbos mirusiems, jų mauzoliejai buvo aptverti siena ir išliko iki šių dienų nesugriauti. Jų architektūra skirtinga nuo tradicinės Maroko architektūros - įmantresnė, turinti daugiau detalių, puošybos, t.y. brangesnė. Įėjimas - 10 DH. Viduje du mauzoliejai, į kuriuos pačius užeiti negalima, tik pažiūrėti pro duris į nedidelius kambariukus, kur po marmuro plokštėmis guli Saadi dinastijos valdovai. Iš čia toliau važiuojame į Majorelle sodus. Tai privačios vilos kieme suprojektuotas sodas su daugybe augalų. Jį įkūrė prancūzas Žakas Majorelis, kuris 1923 atsikraustė gyventi į Maroką ir tęsti čia savo kaip dailininko karjerą. Apie jo tapybinius pasiekimus daugiau niekur neužsimenama, bet sodas tikrai gražus ir puikiai tinka pailsėti. Didžiuliai kaktusai, bambukų giraitė, cikai, keli tvenkiniai su žuvytėmis ir vėžliais atrodo, kad tai tikras sodininkystės meno šedevras. Po Žako mirties sodą įsigijo Yv Sen Laurenas ir įsiteigė fondą Majorelle sodams išlaikyti. Visuomenei sodas dažniausiai būna atviras ir nestokoja lankytojų - 30 DH. Po Majorelle sodų padarėme eilinę klaidą ir nutarėme pėstute nueiti iki autobusų stoties, kurią matėme pravažiuodami taksi. Aišku, kažkur nuklydome. Tad gelbėjomės sėsdami į taksi. Autobusų stotyje mus iškart apspinta kenkėjai - bilietų pardavėjai. Įperša mums bilietus į Ourzazette, kitam rytui pusei septynių. Bilietų kaina 70 DH (visada pirkite bilietus tik CTM kompanijos autobusams - ten viskas tvarkinga ir aišku - su kitais tai viskas ant snarglių). Pasako vieną išvykimo aikštelę, išvyksta iš kitos, už bagažą lupa trigubai. Ką gi bilietai yra. O Marakeše tolimesnis mūsų tikslas - Dar Si Said muziejus. Travel quide šiame muziejui skirti ištisi du puslapiai. Atrodo daug žadančiai - muziejus net per tris aukštus. Pasiimame taksi, bet šį kartą išbandome kitą techniką: nesitariame dėl kainos, o tiesiog įsėdame ir paprašome įjungti skaitliuką. Įjungia. Anksčiau tą patį atstumą važiuodavome už 50 DH, ar bent 30. O dabar - tik dešimt. Visiškai nerealu. Ne turistinė kaina, o marokietiška. Surasti muziejų sekėsi irgi ne iškart. Nors taksi sustojo gatvelės pradžioje ir mums tereikėjo paeiti kokius šimtą metrų ir pasukti į dešinę - mums tai nepavyko. Ne tai, kad nėra nuorodų, o tiesiog nuoroda matėsi jei eitumėt iš kito gatvės galo, nei mes atvažiavome. Tad einant geriausia dairytis 360 laipsnių kampu. Muziejaus bilietas tik dešimt DH - tai mums iškart liudija, kad čia nieko gero nėra. Ekspozicija visiškai skurdi - kiekvienoje salėje po tris spintas sus kokiais nors penkiais daiktais - puodais, kilimai ir t.t. Paaiškinimai tik french ir arabic, ir tai skurdūs. Geriausias muziejaus dalykas - tai vidinis sodas. Jis nedidukas, apleistas, bet savotiškai malonus. Nusprendžiam, kad Marakešo įžymybių mums jau per akis ir grįžtam link pagrindinės aikštės pėstute (ačiū dievui, reikia tiesiog niekur nesukant eiti viena gatvele). Ten jau po truputį renkasi biezdielnikai ir šarlatanai. Keli dėdulės sėdi tarp šliaužiojančių kobrų ir kažkokių kitų piktų ir akivaizdžiai nuodingų gyvačių. Pavakarieniaujame vienoje iš šoninių aikštelių. Alyvuogės, marokietiškos salotos ir harira (galvojome, kad tai padažas - pasirodo sriuba. Panašiai kaip vakar pačioje aikštėje, tik skanu, malonu ir jauku. Tada kokią valandą šlaistomės po naktinę aikštę. Jau sutemus, šviečia restoranėlių šviesos, bet realiai nieko įdomaus nevyksta. Daugelyje vietų vyrai sustoję į didžiulius ratus, kurių viduryje vienas ar keli žmogeliai, akomponuojami muzikantų kažką pasakoja - bet mes arabiškai nemokam... Daugybė moterų, siūlančių išdažyti rankas. Tada daug visokių šarlataniškų žaidimų ir atrakcijų: praspirti kamuolį pro siaurą plyšį, užkabinti kilpą Kolos buteliui ant kakliuko. Visiškai nusikalę grįžtam į viešbutuką ir gurkšnojam pigų vynelį iš vietinio supermarketo Acimas, kurią aptikome šiandien ieškodami autobusų stoties.
    Marius

    Spalio 4 d. Pirmadienis
    Kėlėmės anksti - penktą ryto, nes stotyje turėjome būti jau šeštą, o autobusas planavo išvažiuoti šešios trisdešimt. Greit susiruošę išėjome gaudyti taksi, nes tamsoje ieškoti kelio link stoties mums atrodė beviltiška (juk dienos metu buvome pasiklydę mieste, ką jau kalbėti apie tamsiąją paros dalį). Pirmojo sustabdyto taksi vairuotojas buvo naglokas ir užsiprašė 50 DH, tačiau mes nepasidavėme tokioms provokacijoms ir su antruoju taksi nuvažiavome į stotį vos už trisdešimt tugrikų. Autobusų stotyje kaip visada triukšmas, rėkimas, bardakas. Toje kasoje, kur vakar pirkome bilietus į Ouarzazete, pasiuntė į 14 stovėjimo aikštelę, kurioje stovėjo ne mūsų autobusas. Mūsiškis kažkur patvoryje stovėjo. Kai vairuotojui parodėme vakar rezervuotus bilietus, jis buvo akivaizdžiai kažko nepatenkintas, bet bilietus pasiėmė, o mums išrašė naujus ir liepė sėstis į autobusą. Nagliausias dar buvo bagažo krovikas, kuris už kuprines paprašė po 15 DH ir dar turėjo naglumo prašyti už darbą (nežinia kokį). Vienu žodžiu, mes su Marium apsisprendėm keliauti tik CTM autobusais, kurie aišku iš kur ir kada išvyksta, turi fiksuotą bagažo mokestį ir yra komfortabilūs. Kaip bebūtų keista, šis autobusas išvažiavo laiku, tačiau pakeliui įlaipindavo ar išlaipindavo kaimeliuose vietinius. Šiaip kelionė trunka keturias valandas, kurios metu kertami Atlaso kalnai, todėl tenka važiuoti kalnų serpantinais, bet kelias gan geras, o vaizdai pro langą nuostabūs - kalnai ir maži kaimeliai.
    Į Ouarzazate atvykome apie 11. Iš stoties su taksi nuvažiavome link medinos už 10 DH. “Medina” - kabutėse, nes čia kaipo tokios ir nėra, bet žodis centras miesto taksistams nėra suprantamas, nes jis mums atsakė, kad autobusų stotis ir yra centras (nors nuo stoties iki centro dar beveik pusantro km). Miesto centre - aikštė. Aikštės pakraštyje radome viešbutį “Bab Sachara”, kuriame ir apsistojome. Kambarys - 180 DH. Receptūros darbuotojas gerai kalbėjo angliškai ir pasiūlė mums trijų dienų kelionę po pietų Atlaso regioną, į kurią įeina valgiai, nakvynės ir keliavimas džipu. Mums ši idėja patiko, nes būtent tokios kelionės ir norėjome. Registratorius pasiuntė mus į Royal viešbutį netoliese pas savo draugą užsisakyti šią kelionę. Ten mes ir nukeliavome. Pakeliui dar užsukome į turizmo agentūrą, bet joje trijų dienų kelionė kainavo dvigubai brangiau. Kelionę užsisakėme, bet problema tame, kad tik dviese, o reikia penkių žmonių. Tad visą dieną turėjome laukti atsakymo, ar važiuosime rytoj į užsakytą kelionę, ar ne.
    Šalia Royal viešbučio radome mažytį supermarketą, kuriame nusipirkome po skardinę šalto alaus - tai buvo didelė atgaiva karštą dieną. O šiame mieste laaaabai karšta dienos metu. Manau temperatūra yra ne mažesnė, nei trisdešimt. Atsigaivinę alumi (lauke gerti alų kažkaip nedrįsome, patraukėme žiūrėti vienos šiame mieste esančios Taurirt Kazbah. Kazbah -tai berberiškos tvirtovių pilys, pastatytos iš smėlio vandens ir šiaudų. Tikrai, įdomu ir egzotiška, atrodo vertas dėmesio objektas. Po Kazbahą galima ir pasivaikščioti, sumokėjus po 20 DH. Kambariai tai tušti, bet paslampinėti po pilį visai patiko, o taip pat pasivaikščioti po aplink esančias gatveles. Kol saulė kaitino kaip reikiant, tai valgyti visai nesinori, bet gerti labai norisi. Lauko kavinėje gėrėme mėtų arbatą, skaitėme apie Kazbashus, apie vietines apylinkes ir jų įžymybes. Taip beskaitydami susigundėme nueiti ir pažiūrėti į priešais Taurit kazbašą esančią Italijos filmų studiją - Andromeda. Ir kaip bebūtų keista patiems, bet tem mums visai patiko: Jėzaus krištas ir tų laikų salė, kiemeliai, įvairios butaforijos. Apžiūrėję studiją sugrįžtame. Taigi kaip ir viskas apžiūrėta šiame vieną gatvę turinčiame tuščiame mieste. Karščio išvarginti grįžtame į viešbutį, kuriame trumpai pailsiname kojas. Pailsėję dar kartą užsukame į Royal viešbutį, bet apie rytojų atsakymo dar negauname. Tad saulei jau leidžiantis nuėjome vakarieniauti. Aš užsisakiau vištienos su alyvuogėmis ir citrinos sultimis tadžiną, o Marius - vištienos grilį su slyvomis. Man mano patiekalas nepatiko. Mariui patiko, bet jis tikėjosi vištienos ant iešmelių, o gavo tiesiog ketvirtį keptos vištos. Bet sako, kad visai skanu.
    Po vakarienės dar kurį laiką bastėmės gatvelėmis, kurių yra vos kelios, dar vienoje kavinukėje paėmėme mėtų arbatos, o bakalėjoje nusipirkome paragauti vietinių saldumynų, kurie masina savo gražiomis formomis ir vaizdu. Keletą paragavome. Skanūs, bet labai saldūs. Na o po visko grįžome į viešbutį gurkšnoti alaus ir vyno bei pro atvirą balkoną klausydamiesi vietinės tusovkės: dainų ir šurmulio. Visai malonu ir smagu, ypatingai, kai muša būgnus, tai sutiekia kažkokio magiško žavesio.
    Ingrida

    Spalio 5 d. Antradienis
    Miegojom prie atviro lango. Nei per karšta, nei per šalta. Keista, bet jokie oro kondicionieriai nereikalingi. Pabundam anksti - truputį ima nerimas ar vakar pasirodę italė ir brazilas nepersigalvos ir važiuos į kelionę. Nekantriai laukiam jų prie Royal viešbučio ir sulaukiam kitų bendrakeleivių - dviejų prancūzių. Taigi, kelionė bus. Neužilgo pasirodo ir mūsų vairuotojas. Viešbučio žmogus pristato jį ir sako, kad jis biški crazy. Bet tas crazy pasirodo tik į gera. Jis kalba angliškai. Abi prancūzės irgi, bet atrodo, kad mūsų gidas kalba už jas geriau. Jis nemažai pasakoja, kas iš tikrųjų yra labai gerai. Tai Ouarzazette iš pradžių buvo karinis prancūzų legiono fortas. O dabar dauguma žmonių čia - atvykėliai iš didesnių miestų - mokytojai, tarnautojai ir t.t. Senajame mieste gyvena vos 6000 žmonių, likę 50000 - naujajame. Miestas labai smarkiai susijęs su kino pramone. Mūsų gidas irgi - kai būna filmavimai, jis vežioja aktorius. Yra vežiojęs Bradą Pitą, Hanksą ir daugybę kitų. Vardija vieną po kito filmus, kurių filmavime dalyvavo. Parodo, kur prieš šešis mėnesius buvo filmuotas Ben Huras. Bevažiuodami pasukame iš kelio ir sustojame netoli ežero. Jis susiformavo prieš kažkiek tai metų pastačius užtvanką. Vienoje kelio pusėje matosi aukštieji Atlaso kalnai, kitoje - Antiatlaso. Neprisimenu kurie, bet vieni yra ženkliai senesni. Juose yra vietų, kur visai nesenai buvo atkasta daug dinozaurų ir šiaip šituose kalnuose daug fosilijų. Važiuojame toliau ir sustojame Skoura miestelio prieigose. Čia yra senas apgriuvęs kazbashas. Trumpai pasivaikštome. Gidas parodo krūmus, ant kurių auga alyvuogės. Sako, kad jų būna iki 35 skirtingų variantų: žalios, juodos, geltonos ir t.t. Parodo figų medžius ir datulių palmes. Aišku, prisistato ir vietinis gidas. Bet, ačiū Dievui, jis nemoka angliškai, o mes prancūziškai. Tad išsiskiriame. Mūsų gidas laukia su savo mašina išdžiūvusios upės vagos pakraštyje. Paklausiau, ar čia kada lyja. Sako, kad prieš dvi savaites čia buvo tokia liūtis, kad visi keliai buvo užtvindyti. Dar papasakoja, kad šiame regione gyvena berberai, nomadai, tuaregai ir dar kažkokia tautelė. Jis pats tuaregas, kas reiškia kelias. Tuaregai dar vadinami mėlynaisiais žmonėmis. Jie nešioja mėlynus rūbus, dažosi veidą indigo dažais. Po to privažiuojame rožių slėnį. Čia daug šaltinių, tad žemė drėgna ir gali augti augalai. Rožių derlius renkamas balandį - gegužę. Surenka 5000-6000 tonų žiedlapių. Iš jų daro rožių vandenį ir kitą parfumeriją. Einame pasivaikščioti po plantaciją. Rožės truputį kitokios nei įsivaizdavau - tai labiau erškėtrožės Rosa damascensis. Jas 10 a. grįždami iš Mekos atsivežė piligrimai. Dar šios vietos garsios durklų gamyba. Sekant senovine žydų meistrų tradicija, durklų rankenos daromos iš kedro arba kupranugario kaulo. Važiuojame toliau. Gidas pasakoja, kad dabar tarp prancūzų, belgų ir net italų populiaru pirkti apgriuvusius senus kazbashus, juos restauruoti ir naudoti kaip vasaros vilas ar atidaryti viešbučius. Toliau važiuodami pasukame nuo pagrindinio kelio ir pro kažkokį kaimelį įvažiuojame į dykumą tarp dviejų slėnių. Tai akmeninga dykuma, įrėminta kalnų iš abiejų pusių. Kur ne kur kalnuose matosi urvai, kur gyvena berberai. Bet dabar jų nėra - iškeliavę į dykumą. Grįžta tik tada, kai dykumoje pasidaro per karšta. O turaregai visą laiką gyvena dykumoje. Šitas gidas fainas tuo, kad ne tik vežioja, bet ir pasakoja, bei atvažiavus į naują vietą skiria laiką pasivaikščiojimui. Ir dabar vaikštome tarp rausvų dykumos kalvų. Žemėje žėri ametistai - bent jau taip sako Omaras. Artėjame prie Gorges du Dades. Čia sustojame pietums. Galvojame, kad jie apmokėti, bet klystame - tenka susimokėti patiems. Pasirodo apmokėta yra vakarienė viešbutyje. Privažiuojame kanjoną. Iš pradžių supratome, kad toliau dvi valandas keliausime pėstute tuo kanjonu, bet pasirodo kažkoks trumpas ir ne toks jau siauras - upė teka šonu, o per vidurį eina kelias. Paaiškėja, kad žygis pėsčiomis bus kitoj vietoje, bet jau nebe šiandien, o rytoj, nes nebespėjame - tuoj pradės tempti. Tad ryt teks keltis šeštą. Apsistojame mielame jaukiame viešbutuke. Čia tik mes ir dar pagyvenusi prancūzų porelė. Labai ramu, vėsu. Spėjame dar pusvalandį pasivaikščioti paleis upę ir visai sutemsta. Aišku, baigiasi mano cigaretės, bet pasirodo šalia yra parduotuvytė, kur vietinės Maroko cigaretės kainuoja 25 DH. Kaip koks Marlboro Lietuvoje.
    Galų gale vakarienė. Mums ant stalo atneša didžiulį puodą kuskuso. Kiek suprantame jame dviejų rūšių mėsa. Didžiulis kalnas kuskuso apdėtas labai stambiai pjaustytomis troškintomis daržovėmis ir mėsos gabalais viduje. Labai skanu. Nusprendžiame daugiau Maroke kuskuso nevalgyti, kad nesusigadintume to nepakartojamai skanaus įspūdžio.
    Marius

    Spalio 6 d. Trečiadienis
    Kadangi vakar atvažiavome matyt per vėlai dviejų valandų pasivaikščiojimui su gidu, tad keliamės šiandien anksti. Ir pusę septynių išeiname į žygį. Iš anksto nebuvome informuoti, kad bus žygis, tad lengvai nusiteikę išžygiuojame. Maždaug po 15 min. priėjome kalnus ir pradėjome eiti labai gražiu kanjonu, kuris vietomis susiaurėdavo taip, kad vos vienas žmogus įsitekdavo arba vietomis teko šliaužti, kad būtų galima pralįsti, o dar keliose vietose teko rimtai keberiotis į statmeną uolą. Jaunas gidas kaip kalnų ožys visur užšokdavo ir dar mus užtempdavo. Daugiau nei valandą ėję kanjonu užlipome į kalnų viršūnę. Tuo metu kilo saulė, tad labai gražiai apšvietė oranžinius kalnus ir juose esančius kaimelius. Viešbutin grįžome pusę devynių ir išvargę po tokio intensyvaus žygio gavome pusryčius, kurie mums suteikė naujų jėgų.
    Devintą jau keliaujame džipu toliau. Pirma stotelė - Gorges du Tondra - dar vienas įspūdingai didelis tarpeklis. Šiaip gamtos kūrinys labai įspūdingas, nes prie jo jautiesi toks mažytis, tačiau šiaip bendrą vaizdą čia gadina traktoriai, ekskavatoriai tiesiantys naują kelią. Ir triukšmas didelis, vienu žodžiu didžiulė betvarkė gražiame gamtos kampelyje. Iš Gorges du Tondra važiuojame į Tinerkiro miestelį, kur mūsų laukė gidas. Pradžioje jis mus pravedė pro oazę, kurioje parodė kokie augalai auga, taip pat papasakojo apie berberų namus, ksarus ir kazbašus, o paskui nuvedė į medinoje esančią kilimų manufaktūrą. Joje mus pasitiko kitas gidas, pavaišino arbata, parodė kambarį, kuriame kilimus audė berberė, o vėliau pademonstravo ištisą kilimų kolekciją. Aišku, kad jo tikslas buvo parduoti nors vieną iš jų, bet nei aš, nei Marius, o ypatingai studentės prancūzės noro pirkti kilimą nerodėme, tad ir demonstracija buvo greitai baigta. Kadangi gidas leido padaryti kelias nuotraukas savo kooperatyve, tai palikau jam keletą pinigėlių. Tuo ir baigėsi mūsų vizitas Tinerkire. Na, o paskui sekė beveik trijų valandų kelias link Merzonga, kur mūsų laukė dromedarų varovai.
    Mūsų karavaną sudarė mes keturiese, keturi dromedarai ir varovas - vedlys karavano. Po 20 min jojimo jais Sacharos dykuma prie mūsų prisijungė dar 7 raiteliai ir dar vienas vedlys. Prieš 18 val mūsų būrys sustojo ir sutūpė ant kopos, kad galėtų stebėti saulės nusileidimą. O ji leidosi tiesiog akyse. Rodės, kad ją kažkas už kopų vienu traukimu įtraukė į save ...prarijo.
    Su karavanu traukėme toliau dykumon, temo, o mes vis jojome ir jojome...danguje jau pasirodė pirmosios žvaigždės, o me vis jojome. Mus apgaubė tamsa, o mes vis jojome, kol galų gale apie 20 val pamatėme švieseles - tai buvo varovų palapinės, kurios stovėjo sustatytos sudarydamos kvadratą, kurio viduje buvo tarsi kiemelis su kilimais ir staliukais. Gavome fantastišką vakarienę: sriubos, mėsos tadžino su daržovėmis ir desertui granatų ir meliono vaisių. Kol valgėme, varovai išsiaiškino, kad didžioji dauguma keliauninkų norėtų naktį praleisti ne palapinėse, o po atviru dangumi. Greitai kiemelyje ant smėlio buvo patiesti čiužiniai, padėtos baltos paklodės ir šiltos anklodės. Na jausmas labai geras. Esi skaniai pavalgęs, guli po žvaigždėtu dangumi ir klausaisi pradžioje berberų būgnų garso, o paskui visiškos Sacharos tylos. Manau, kad visi labai greitai užmigo...
    Ingrida

    Spalio 7 d. Ketvirtadienis
    Ryte mus pažadina apie 6 val - saulės patekėjimo stebėti. Aišku, Ingrida pabunda dar anksčiau. Naktį man buvo truputį šaltoka. Kokios vilnonės kojinės nebūtų pamaišiusios. Ryte, kai viskas matosi, kiek problematiškiau su tualetu...
    Nieko nelaukę ropščiamės ant vienos iš kopų. Nusiplūkę pasiekiame pusiaukelę ir sustojame, kažkaip sunku ryte klampoti per šaltą smėlį.
    Saulė pasirodo apie pusę septynių. Kyla taip pat greitai, kaip ir leidžiasi. Vos pasirodė iš už kopos jos kraštelis - jau ir visas diskas. O stovykloje mūsų jau laukia pusryčiai - kava, arbata, duona su medumi, džemu, sviestu ir tepamu sūriu. Visai skanu.
    Pasisotinę balnojame savo žirgus, t.y. kupranugarius ir lėtai linguojame atgal prie savo mašinų. Kupranugarių masažas užtrunka beveik dvi valandas. Tiesą sakant, biški atmušė man užpakalį kaulėta mano dromedaro nugara. Grįžę prie mašinos užsieniečiai puola maudytis po dušu, nes baisiai išsitepė per kelionę. Aišku, per tas higienines procedūras, visi užmiršta duoti kupranugarių varovams bent po dirhamą arbatpinigių. Varovai bando parduoti kažkokias savo darbo lėkštutes, nes atseit camel is for hotel, this is (lėkštutės) for our families. Bet niekas neperka. Mes savo varovams paliekame po 10 DH. Man atrodo tai normalūs tipsai.
    Džipas mus veža atgal į Ourzazette. Nuo čia iki jos maždaug 460 km. Reiškia ilgai važiuosim. Pakeliui sustojame Rissari mieste. Čia mūsų laukiantis gidas vedasi į trumpą ekskursiją po turgų. Pirmiausia avių turgus. Avis kainuoja 1000-1500 DH. Kitame dideliame aptvare jautukai. Dviejų veislių - marokietiški ir olandiški. Na, o didžiuliame kieme, dykvietėje šalia turgaus - asilų pardavimo vieta. Ir jų čia išties nemažai.
    Pereiname dar daržovių, datulių (kilogramas nuo 80 iki 40 DH) ir kitokius kaimietiškus turgus, kol galų gale grįžtame atgal. Mūsų vairuotojas prancūziškai užsimena dviem studentėms, kad būtų gerai duoti gidams arbatpinigių, nes jos niekada jų neduoda.
    Jau iš ryto buvome sutarę su Omaru, kad jis ir dar dvi dienas mus vežios. Vieną dieną kažkur į kalnus, o kitą - į Zagorą, kur yra senų knygų ir manuskriptų biblioteka. Jis užsiprašo po 1100 D už dieną. Sutinkame, o paskui pradedame skaičiuoti ir abejoti. Ir kuo toliau, tuo labiau. Bandome užsiminti jam, kad gal 1100 DH už abi dienas. Jis nesutinka. Tipo nieko neuždirbs. Nu ką - ne, tai ne. Galų gale sutariame, kad jis rytoj nuveš mus į keletą objektų aplink Ourzazettę už 500 DH. Šiaip kiek kalbėjomės kupranugarių stovykloje su užsieniečiais, tai jie už turą mokėjo brangiau nei mes - beveik dvigubai. Reiškia mums pasisekė, kad iškart Ourzazettėje pataikėm ant reikiamo viešbučio - Bab Sachara, kuris nurodė šitą turą. Vakare, apie 6, dar po kelių sustojimų ties panoraminiais vaizdais ir viena fosilijų parduotuve (čia daugiausiai trigloditai nuo kelių 100 iki 5000 DH), grįžtame į Ourzazette ir apsistojame Royal viešbutyje. Kambarys - 170 D ir atrodo užimame paskutinį laisvą.
    Vakarienei valgome bruchetą, kuris pasirodo yra kepsneliai ant iešmo (o mes galvojome, kad jie vadinasi grill arba grillage) restoranėlyje pagrindinėje aikštėje - pigiau ir skaniau nei kokioje nors šoninėje “pigesnėje” gatvelėje. Tik katinai įkyrūs - lenda prie valgančių ir kniaukia. Škac.
    Marius

    Spalio 8 d. Penktadienis
    Viešbutyje pasirodo mums priklauso ir pusryčiai - kitoje gatvės pusėje esančioje kavinukėje. Aišku, pusryčiai simboliniai - kava, labai skani šviežia didelė bandelė, sviestas, džemas ir prancūziškas batonas. Po pusryčių iki kelionės dar liko laiko, tad skubame į keityklą. Kursas - 1 euras - 11,02 dirchamų. Visai neblogai, nes mes iki šiol keitėme 1:10. Devintą mūsų jau laukia Omaras. Pirmas sustojimas - Atlas Corporation Studios. Bilietas - 50 žmogui. Susirinkusiai negausiai turistų grupelei gidas pasakoja apie čia filmuotus filmus ir vedžioja po studiją. Šiaip nelabai įspūdinga - vienintelis įdomesnis eksponatas, tai Asterikso ir Obelikso nuotykiuose naudota katapulta. Toliau mūsų maršrute - Ait Benhaddou - tai smiltainio kalva, ant kurios stovi didžiulis ksaras. Tai UNESCO paveldo paminklas ir šios organizacijos dėka restauruojamas. Šiaip įspūdingas statinys iš keliolikos kašbašų skirtas pasislėpti nuo atakų ir kitų negandų. Viduje patalpėlės nerekonstruotos, o daugumą jų užėmę įvairaus plauko pardavėjai. Būtų įdomu apžiūrėti kiekvieną parduodamą daiktą, bet tas jų įkyrus lindimas į akis - užeik čia, gera kaina, o aš turiu dar tokių - verčia apsisukti ir eiti toliau. Užlipę iki pat viršaus ir pasigrožėję apylinkėmis bei duobe, kurioje buvo filmuotos kelios Gladiatoriaus scenos, leidžiamės žemyn. Čia turbūt pirmą kartą Maroke aptinkame suvenyrų parduotuvę, kur kainos surašytos prie prekių, o pardavėjas nelenda į akis. Panašu į valstybinę parduotuvę, bet joje nieko įdomaus. Dar toliau link išėjimo yra kelios dailininkų dirbtuvėlės. Nusiperkame vieną paveiksliuką. Jis nutapytas citrinos sultimis, šafranu ir indigo. Iš pradžių piešinys būna labai blyškus, beveik nematomas. Tada popieriaus lapą kaitina virš ugnies ir išryškėja spalvos. Važiuodami toliau trumpam stabtelim pasigrožėti dar vienu kašbašu - Tiffoultoute. Jame 1960 metais buvo filmuojamas Arabijos Lorencas. Pavažiavus toliau nuo pagrindinio kelio, aptinkame gražią, palei upės vingį besiriečiančią oazę. Ir po beveik 4,5 val. kelionės grįžtame į miestą. Čia pagrindinėje gatvėje vyksta pasiruošimas vakaro koncertui. Bandoma aparatūra, statomos kolonėlės. Veikti nelabai yra ką. Tad sėdime internetinėje kavinėje ir skaitome žinias. Aišku, pirmoji žinia Delfyje - sugauti trys pedofilai. Lietuvoje nieko naujo. Na, o vakare jau laukiame koncerto. Bet kaip neprasidea, taip neprasideda. Galų gale į scenos priekį diedas ir rėžia pusės valandos kalbą. Ką sako, bala supaisys, bet miesto pavadinimą, pabrėždamas jį lyg koks Švonderis, pakartoja gal 10 kartų. Galų gale išeina muzikantai, bet dar negroja - derina instrumentus. Į sceną vėl grįžta šnekusis senis ir vėl rėžia kalbą. Tik jau ne tokią ilgą. Mes juokiamės, kad Maroke jie tobulai yra įvaldę tik vieną dalyką - ruošiasi. Bet taip nieko ir nepadaro. Pagaliau 8-ą koncertas prasideda. Toks lėtas ir visai neužvedantis liaudiškos estrados koncertėlis, kuris priverčia mus slėptis viešbutyje. O baigiasi jis jau 10 vakaro ir minia kaip mat išsivaikšo namo.
    Marius

    Spalio 9 d. Šeštadienis
    Šiandien kėlėmės anksti - net puse aštuonių. Jokių planų iki išvykimo į Errachidiją (Er Rachidia) - Fesą neturėjome, tad reikėjo kažkaip tempti laiką iki 11:45, todėl viską darėme lėtai neskubėdami. Lėtai kuitėmės kambaryje, paskui pusryčiavome, apsipirkome nedidelį maisto davinį autobusui dar pašliaužiodami jau gerai žinomomis gatvėmis ir grįžome viešbutin susikrauti daiktų. Tada šovė mintis “užmušti” laiką interneto kavinėje - skaitant lietuviškas žinias ir rašant laišką draugams į Lietuvą. Laikas tokiomis akimirkomis slenka itin lėtai. Vienuoliktą jau buvome autobusų stotyje. Autobusas į Errachidiją važiavo matomai iš Marakešo, todėl kiek vėlavo. Išvažiavome tik po 12 val. Važiavome jau žinomu keliu link Mezourga, tad galėjome pro langą stebėti pažįstamas vietas.
    Errachidijoje buvom apie penktą vakaro. Jau pro autobuso langą pamatėm, kad miestas baisus, o stotis dar baisesnė. Vos išlipus iš autobuso tuoj prisistatė krūva rėksnių, tai siūlančių toliau važiuoti, tai išvykas į Sacharą. Bet matyt mano rankoje laikomi CTM bilietai apmalšino jų norą ką nors siūlyti. CTM bagažo skyrius buvo uždarytas, tad kuprines palikome bendroje stoties saugojimo kameroje (už 5 DH už kuprinę). Išėjome pasišlaistyti po miestą. Mūsų autobusas į Fesą tik 22 val., tad reikėjo kažkuo užsiimti.
    Na tokio baisaus miesto, dar nematėme. Senamiesčio čia nėra. Viena plati didelė gatvė kertanti miestą tiesiai pusiau, visa purvina, dulkėta. Išilgai jos - prastos kavinės. Žmonės kažkokie pikti, nesišypsantys. Atrodo apskurę ir apsirūkę. Man tai buvo klaiku. Nuėjome į turgų - galvojome, kad bent kiek laiką pratempsime žiūrėdami vietines grožybes, bet tokių Gariūnų Maroke dar nematėme. Vien treningai, plastmasiniai dirbiniai ir šiaip kažkoks šlamštas. Pavakarieniavę vienoje iš baisių kavinių ir pasivaikščioję baisia pagrindine gatve su džiaugsmu 22 val CTM autobusu išvykome į Fesą.
    Ingrida

    Spalio 10 d. Sekmadienis
    Fese buvome apie pusę šešių. CTM autobuso stotis yra kažkur naujajame mieste. Gerai, kad labai tvarkinga ir graži be jokių rėkiančių vietinių, pardavinėjančių autobusų bilietus. Kavinėje nutarėme išgerti kavos ir apgalvoti tolimesnius veiksmus. Na, kaip visada būna - šalia yra reikalingas žmogus.
    Vos tik Marius nutarė padavėjo paklausti kurioje miesto dalyje yra ši stotis, iš karto šalia atsirado angliškai kalbantis vyras, kuris ne tik, kad pasakė, kur mes esame, bet ir suorganizavo nakvynę Fese. Pasiūlė kelis variantus: arba už 170 DH dviem naujajame rajone arba Medinoje už 300 dviem. Pradžioje nesinorėjo nakvoti už 300, bet jis buvo truputį teisus. O kur dėtis šeštą ryto? Kokios yra viešbučių kainos? Ir dar kol juos surasi. Taigi pasirašėme ant tos avantiūros. Jis dar bandė prakišti Merzouga nuotraukas - taip reklamuodamas organizuojamas keliones, bet laimei, mes jau ten buvome, tad šios temos nebevystėme. Jis susiskambino su kažkokia moteriške, kuri nusivedė mus pas save į namus. Taigi toks ir viešbutis. Bet jos apartamentai išties gražūs. Mūsų kambarys buvo trečiame aukšte, kurį sudarė svetainė aukštomis lubomis, gražiais medžio raižiniais raizgytomis sienomis ir aplink svetainę išsidėstę keli miegamieji. Viename gyveno pora iš Britanijos, kitame apsigyvenome mes. Pradžioje buvo nesusipratimas, nes paprašė 700 DH, nes atseit mes atvykome iki 12 val, taigi reikia mokėti už dvi dienas. Tada, kai pasakėme, kad išeiname ir ateisime 12 val., matyt išsigando, kad dingsime, tad paprašė primokėti 100 DH ir liepė eiti miegoti. Taip ir padarėme. Taip saldžiai seniai nemiegojau, nors pabudome jau už 1,5 val. Kai atsikėlėme ir išsimaudėme, svetainėje radome ir vyruką - giminaitį šeimininkės Fatimos, kuris išklausinėjęs iš kur mes, ko ir kaip, greit suorganizavo mums gidą po senamiestį už 100 DH. Fese gidas reikalingas, nes senamiestį sudaro 9400 gatvelių. Jos siauros, painios, pasiklysti galima po 5 minučių. Kol pusryčiavome, giminaičio išklausinėjome apie galimas išvykas iš Feso. Jis sakė, kad vieną dieną galima keliauti į Volubilį ir šalia jo esantį miestą. Antrą dieną galima organizuoti kelionę į kedrų giraitę, kur gyvena beždžionės. Už kiekvieną kelionę po 800 DH abiem žmonėm. Hmm, pasirodė tai yra per daug ir nutarėme paieškoti išvykų mieste.
    Gidas atėjo po pusvalandžio. Na iki gido jam toli - tiesiog vedlys. Siauromis gatvelėmis nuvedė į labai gražų medžio muziejų Fondouk el Nejjanine, kuris įtrauktas į UNESCO dėl labai įspūdingo interjero. Po muziejaus gidas parodė, kur yra Karaoniyine mečetė bei Zaonia of Mulay Idris mečetė. Į ją galima tik pažiūrėti iš gatvės pusės ir daryti nuotraukas tik iš gatvės, nes vidun ne musulmonai neįleidžiami. Taip pat matyt gidui buvo liepta nuvesti mus į visokias manufaktūras, kaip antai kilimų audimo, agaro aliejaus, tekstilės, odos dirbinių kooperatyvus. Mes nueidavome, bet nieko nepirkdavome ir didelio susidomėjimo daiktais nerodėme. Gražiausia ir įspūdingiausia vieta, kurią savarankiškai surasti be galo sunku, yra odininkų kvartalas. Iš aplinkinių namų balkonų galima stebėti kaip apačioje mirkomos ir dažomos odos.
    Po kelių valandų gidas pasakė, kad parodė viską senamiestyje. Susimokėjome jam, nors jis iš tiesų to nebuvo vertas, nes tik vedžiojo, bet nieko nepasakodavo - patys pasiskaitydavo savo knygoje.
    Na, o paskui nutarėme patys pasivaikščioti šiomis painiomis gatvelėmis, kuriomis neleidžiama važiuoti jokiems motociklams ir mašinoms. Čia tik asilai nešioja prekes. Visos gatvelės pilnos suvenyrų pardavėjų. Keletą jų įsigyjame. Miestas ne veltui įtrauktas į UNESCO pagal turistinės knygos sąrašą. Taip bevaikščiodami visai atitiktinai medinoje susiradome Bou Iannia - mečetę į kurią įleidžiami ir ne musulmonai. Tereikia susimokėti po 20DH žmogui. Feso senamiesčiu mėgavomės iki pusės šešių ir atsitiktinai išėjome į pakraštį seno miesto pro kurį ryte su taksi važiavome iš stoties ir taip radome kelią atgal, nors jau manėme, kad teks ieškoti pagalbos, kad parvestų namo. Pasidėję daiktus ir persirengę, nes oras šiandien nelepino, o pirmą kartą lijo ir buvo žvarboka, nutarėme pavakarieniauti senamiestyje ir dar pasivaikščioti Feso gatvelėmis. Aš užsisakiau vištienos, o Marius nutarė pabandyti patiekalo Psilla - keptos tešlos gabalas įdarytas vištienos, riešutų ir įvairiausių prieskonių mišinio, o iš viršaus apibarstytas cukraus pudra ir cinamonu. Apie 20 val. truputį išvargę, bet patenkinti - ir Fesas nenuvylė, ir maistas patiko - grįžome namo. Rytoj važiuosim į Meknesą, nes iš jo gerai keliauti į Volubilį.
    Ingrida

    Spalio 11 d. Pirmadienis
    Iš tikrųjų Meknes miestas nenusipelno nė vienos eilutės aprašymo. Jei galvojate apie jį kaip patogų ir gražų kelių dienų sustojimą, iš kurio galėsite patyrinėti apylinkes - išmeskite šitą mintį iš galvos. Šiame mieste verta praleisti maždaug pusantros valandos, aplankant muziejų Dar Jamai ir mulos Izmailo mauzoliejų. Po to su mašina apsukti vieną ratą palei medinos sieną stabtelint vienam fotokadrui prie Medinos vartų ir kuo greičiau tolyn.
    Kaip apibūdinti šitą miestą? - turbūt geriausia pavadinti Gariūnais senamiestyje: džinsai, kedai, džinsai, kedai. Iš vietinių prekių gausu tik kaftanų. Medina iš principo ir yra tas Gariūnų kvartalas įsikūręs prie El Hedina aikštės, o po to visos siauros tolimesnės senojo miesto gatvelės niekuo neypatingos, nesvetingos ir iš tikrųjų negražios.
    El Hedina aikštėje gausu restoranų - maistas juose visiška chaltūra, o už aptarnavimą papildomai plėšia dar 20 DH. Tarkim du puodeliai arbatos jums kainuos 40 (10+10+20). Daug paprašaikų ir įkyrių vaikų su servetėlėmis ir gumomis. Medinoje surasti, kur gyventi praktiškai neįmanoma. Keletas pigių hostelių yra tik pačioje medinos pradžioje, važiuojant nuo Ville Novelle. Tai kambariai be dušo, tualeto ir toli gražu nepavyzdingos švaros patalyne. Jų kaina nuo 100 iki 120 DH už dvivietį kambarį. Klaidžiojant po niekam tikusį senąjį miestą, galima rasti keletą riad‘ų - viešbučių. Paprastai jie neturi jokių matomų iškabų, o nuoroda Riad - 100 m, reiškia, kad surasti jį praktiškai neturite šansų. Mes vieną tokį aptikome, bet jis buvo pilnas. Šeimininkė pasisiūlė paskambinti į kitą Riad, bet kainos ten 400-500 DH, kas mums atrodo yra biški per daug. Apsigyvenome viename iš tų pigių hostelių - Hotel Noveou. 120DH. Kambaryje yra kriauklė su čiaupu ir iš jo bėga vanduo - vau. Išsiaiškinom, kad visi viešbutukai yra naujajame mieste. Taksistai sako, kad ten galima surasti kambarį už 200 DH. Bet mes jau per daug pavargę, kad kažką keistume. Mes beveik 4 valandas išvaikščiojome mediną skersai išilgai su kuprinėmis ir nusikalėme kaip kokie vergai - ieškojome viešbučio ir neradome. Taigi jaučiamės šūdinai. Nenorėdami čia užstrigti, bo ir oras šlykštus - šalta ir beveik kas valandą smarkiai nulyja - keičiame planus ir paėmę taksi nuvažiuojame į traukinių stotį, kur nusiperkame bilietus į Tangier, kitam rytui. Po to į supermarketą vynelio, nes daugiau nėra kas praskaidrintų nuotaiką šiame mieste.
    berberas

    Spalio 12 d. Antradienis
    Kėlėmės anksti, nes traukinys į Tangierą išvyksta 7.50. Nesunkiai pasigavę taksi, nuvažiavome į traukinių stotį. Tiesa, pradžioje mus nuvežė ne į tą stotį, kur pirkome bilietus, tad paprašėme, kad nuvežtų į kitą stotį. Stotyje, pamatėme, kad mūsų traukinys netiesioginis, o su persėdimu. Susinervinome, nes atrodė, kad šioje šalyje normaliai vykti niekas negali, o būtinai turi būti kliūtys, priežastys ir pan. Pasirodo yra ir tiesioginių Meknes-Tangier traukinių maršrutų, bet jie popietiniai. Dėl persėdimo be reikalo nervinomės, susipainioti kur išlipti ir kur į kitą traukinį įlipti neįmanoma. Traukinys važiuoja iki tam tikro miesto, visi išlipa ir po 20 min. įlipa į kitą traukinį. Iki Tangiero važiavome 4.5 val. Vos išėjus iš Tangiero stoties ir besidairant taksi, kur buvęs kur nebuvęs išdygo taksi vairuotojas ir pasiūlė nuvežti iki medinos ir parodyti anot jo nebrangų viešbutį. Sutikome, nes viešbučio reikėjo. Jo pasiūlytas viešbutis nepatiko. Kaina buvo per didelė tokiam prastam viešbučiui, tad nutarėme patys paieškoti. O viešbučių Tangiere gausu, ypač pakrantėje. Kadangi vakar nakvojome visiškame žiurkyne, tai paskutines dienas, tiksliau naktis Maroke leidome gerame viešbutyje, kuris pirmas pasitaikė mūsų kelyje. Aš buvau patenkinta: geras, gražus kambarys, malonus vonios kambarys, pasijutau žmoniškai gerai.
    Išsimaudę nutarėme pasivaikščioti po miestą, užkąsti ir aplankyti kelionių agentūras, kurias nužiūrėjome važiuodami taksi. Agentūrų vitrinų reklamos skelbė, kad organizuojamos kelionės į Tetuaną, pusdienio kelionė pajūriu ir pan., tačiau nauda iš šių agentūrų menka. Pasirodo, kad jie siūlo tik mašiną su vairuotoju. Kaina dviem žmonėms gaunasi milžiniška, tad nutarėme po apylinkes ir miestelius važinėti patys autobusu. Šalia uosto pastebėjome CTM būstinę, kurioje išsiaiškinome kokiomis kryptimis ir kokiu laiku važinėja autobusai bei nusipirkome rytdienai bilietus į Tetuaną. Bilietas kainuoja vos 40 DH į abi puses, o agentūros siūlė keliauti automobiliu į Tetuaną už 550-900 DH abiem. Taigi yra šioks toks skirtumas.
    Na o paskui kelias valandas vaikščiojome gan maloniomis baltomis Tangier senamiesčio gatvelėmis, buvo atėję iki Kasbašo, tačiau muziejus antradieniais nedirba, tad nutarėme ateiti kitą dieną.
    Vakare nutarėme nuvažiuoti iki supermarketo ir nusipirkti kokio vynelio, bet šiame kurortiniame mieste vakare pagauti taksi yra beviltiška, visą valandą ėjome plačiomis gatvėmis, gaudėme taksi, bet nieko nepavyko. Jau buvome praradę viltį, bet Marius kažkaip vienoje iš gatvių rado parduotuvėlę, prekiaujančią alkoholiu. Buvome laimingi nusipirkę Mekneso vyno. Netoli uosto ir įėjimo į senamiestį gausu restoranėlių, kuriuose pateikiama nemažai jūros gėrybių. Aš valgiau krevetes, o Marius žuvį. Buvome sotūs ir patenkinti diena ir reginiais.
    Ingrida

    Spalio 13 d. Trečiadienis
    Užkandę pyragaičių su balta kava kavinėje Patiserie la Espanjol, 10 val. jau buvome CTM autobusų stotyje, o po pusantros valandos mes jau į UNESCO pasaulinį paveldą įtrauktame miestuke Tetuan‘e. Net jei ir neturite miesto plano, patekti į mediną paprasta: nuo CTM stoties paėję kelis metrus į kairę, pereinate gatvę ir lipate laipteliais aukštyn, po to pereinate dar vieną gatvę ir vėl aukštyn ir jūs atsiduriate Ville Nova - 20 a. pradžia Tetuano miestelyje. Keli ilgi bulvarai su kadaise prašmatniais pastatais. Bulvaras jungia pagrindines aikštes - place Hasson II ir place Mouley el-Mahdi. Tiesiai už jų į kalną - medina. Šiaip medinos gatvelės turbūt ištikrųjų gražios ir autentiškos, bet bėda, kad visų jų grožį slepia ant sienų, lubų sukabintos prekės. Tik pasukus į gatveles be prekeivių, jaučiasi tikroji senoji medina arba ten, kur parduodami ne padirbti rūbai, o daržovės ir žuvys. Čia iš ties jautiesi lyg sename arabiškame miestelyje su siauromis gatvelėmis, minia žmonių, plaukiančių iš vieno galo į kitą, prekeiviais, rėkaujančiais kainas. Dėmesį traukia baltai raudonias apsiaustais ir keistomis kepurėms pasidabinusios el Jebabe genties moterys. Pačiame kalno viršuje, medinos viršutiniame taške - kažkokie tai griuvėsiai. Kažkada jie išties buvo įspūdingi, žiūrintys į mediną apačioje ir į kalnus priešais. Dabar jie paskendę šiukšlių kalne patys. Per kelias valandas išmaišome medinos gatveles ir turgus skersai išilgai. Matosi, kad miestelis orientuotas ne į turistus (čia jų iš ties keletas), o į vietinius. ištisos gatvelės ir aikštės užverstos second hand rūbais. Daugybė sportbačių ir treningų, Kalvin Klein triusikų. Labiausiai trūkstama ir paklausiausia prekė Tetuane yra kojinės ir diržai: tarkim jūs sėdite kairėje ir geriate kavą - galit neabejoti, kad pro jus praeis bent keletas prekeivių su kojinėmis. Kitas išskirtinis momentas apie Tetuaną spėju yra pusseserių ir pusbrolių vestuvės. Man atrodo tai vienintelė priežastis paaiškinanti tokią gausą genetiškai nukrypusių asmenų. Jie atrodo kaip bomžai, bet elgiasi visiškai kitaip - jie gali tiesiog eiti gatve ir garsiai su savimi kalbėti spjaudydamiesi į visas puse. Kiti kažkodėl guli ant gatvės, tada padaro keletą atsispaudimų, atsistoja, pažvengia ir nueina. Trečias vaikšto pirmyn atgal bulvaru, pribėga, prisiglaudžia prie sienos, tada pribėga šokinėdamas prie mūsų, kažką ekspresyviai pasakoja, tada nueina šalin, kad po 10 min. vėl pakartotų tą patį. Ketvirtas tiesiog sėdi prieš mus kitoje gatvės pusėje, tada nueina prie namo sienos, paguli ant šaligatvio 10 min., atsistoja ir nueina. Penktas vaikšto mums iš paskos ir nuolat kosėja. Nemažai ir šiaip keistų-perkarusių it metus nevalgiusių - gal narkomanai. Kitas išskirtinis šio miesto bruožas - tai gausybė pagyvenusių - t.y. apie 40 m. vyrų, kurie turi meno mokyklą, didelį namą ir žino, kur šiandien bus berberų festivalis. Aišku, jie gali jums visą tai aprodyti. Ne, ne dėl pinigų, o todėl, kad nori pasipraktikuoti anglų kalbą, arba bijo dėl jūsų saugumo. Bandom juos ignoruoti arba siunčiame tolyn lietuvių kalba. Vienas toks įkyruolis bandė mane iškamantinėti, iš kur aš: gal espanja, gal belgie, gal italia. Aš į viską atsakiau - no. Galų gale pavadinęs mane rasistu ir fašistu (spėju, kad tai kažkoks žydukas) jis dingsta, bet tai jam netrukdo pasirodyti po 10 min. ir prisistatyti neoficialiu gidu, kuris gali mums viską aprodyti šitame nesaugiame mieste. Viena iš labiausiai prižiūrimų mieste vietų - tai palei visą mediną iš išorės besitęsiantis gražus, prižiūrėtas, augalais apsodintas ir žibintais apšviestas bulvaras. Juo ir baigiame pasivaikščiojimą po Tetuaną ir skubame atgal į CTM stotį, kur 17 val. bus autobusas atgal į Tangier. Deja, autobusas vėluoja beveik pusantros valandos. Ganėtinai pasinervinome, nes srityje darbuotojai kalba tik france. Vienas bagažo skyriaus darbuotojas sugeba paaiškinti, kad autobusas bus, tik neaišku kada. 17 val. yra normal, o šiandien, kaip jis sako yra no normal. Galų gale autobusas visgi pasirodo ir parveža mus į Tangier. Pirmiausia skubame į parduotuvytę vyno, o po to pavalgyti keptų krevečių. Diena baigėsi, o ryt laukia nauja išvyka.
    Marius

    Spalio 14 d. Ketvirtadienis
    Šiandien buvo viena iš gražiausių man Maroke dienų. Kėlėmės apie septintą valandą, pusryčiavome kavinukėje, o bepusryčiaujant kilo mintis likus kelioms valandoms iki autobuso į Chefchouen‘ą, nuvažiuoti į supermarketą nusipirkti vyno ir alaus į namus, kad nereikėtų lakstyti paskutinę kelionės dieną. Pirmoji mūsų pagauta taksi nuvežė mus į supermarketą, bet jame alkoholio nebuvo, teko vėl gaudyti taksi, kuri mus nuvežė į miesto pakraštyje esančią didelę parduotuvę. Nusipirkę keletą butelių Mekneso vyno bei keletą rūšių alaus, grįžome miesto centran. Palikę butelius viešbutyje, 10 val. spėjome į autobusą ir įvykome į Šefšeną. Kelionė autobusu trunka 3 val., kadangi tenka serpentinais kilti uolingų kalnų viršun. Vaizdai pro langą gražūs: balti miesteliai ir kaimeliai, išsidėstę kalnų šlaituose, pušynuose. Miestelyje buvome pirmą valandą ir turėjome vos dvi valandas, kadangi autobusas į Tangierą išvyksta apie 15 val. Ilgai nelaukę ir neblūdiję, pasigavę taksi pakilome stačiomis miesto gatvėmis į mediną. Miestas vertas, kad jį aplankytų Maroko turistas. Senamiestis nedidelis, bet laaabai gražus: namai ir gatvelės baltai žydros, senos medinos durys ir langinės tik žydros spalvos, senoviniai žibintai, rudų plytų arkos, marokietiškos suvenyrų parduotuvės, suteikiančios medinai žaismingos spalvos ir šarmo. Aš manau, kad šis miestas labiau vertas būti įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą nei mini Gariūnais virtęs Tetuano senamiestis, kurio gatvės gražios, bet jas gadina “modernių” prekių pasiūla. Dvi valandas turėjo malonumo pasivaikščioti saulėtomis gatvelėmis ir įsigyti keletą gražių marokietiškų suvenyrų. taigi rekomenduojame šiame mieste likti nakvoti, jei yra tokia galimybė ir mėgautis gražiu vaizdu, vaikščiojant, vakarieniaujant ir nakvojant medinoje. O mes grįžome į savo viešbutį Tangieran. Vakarieniavome žuvų patiekalų restoranėlyje netoli CTM stoties: Marius pasirinko Merlan žuvį, o aš ir vėl nutariau mėgautis krevėtėmis. Buvo skanu. Šiandien buvo superinė diena: saulėta, nuostabus miestas, gražūs suvenyrai, gera nuotaika, skani vakarienė, gražūs prisiminimai.
    Ingrida

    Spalio 15 d. Penktadienis
    Šiandien paskutinė diena Tangier‘e ir praktiškai Maroke. Išsiregistruojame, bet daiktus dar palikome viešbutyje. Pusryčiam po omleto porciją ir traukiame į traukinių stotį nusipirkti bilietus naktiniam traukiniui Tangier - Casablanca. Traukinys 21.35 val., 1 - klasės bilietas kainuoja 185 DH. Tolimesnis planas - nusigauti iki Grand taxi stovėjimo vietos ir nuvažiuoti į Cap Spartal - tai labiausiai šiaurės vakaruose esantis taškas, kur susitinka Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros vandenys bei į Heraklio grotas (urvą, esantį pakrantės uolose). Taksi vairuotojas (Petit taxi), kurį susistabdome prie stoties, vietoj to, kad nuvežtų mus prie Grand taxi stovėjimo vietos, pats pasisiūlo nuvežti mus ten, kur reikia. Jis gan lengvai sutinka vežti mus už 200 DH, nors ir užsimena apie arbatpinigius. Kalba jis angliškai gan laužytai, bet suprantamai. Kaip ir kiekvienas taksistas, jis pirmiausia pasako, kad Tangieras tai internacionalinis miestas, kuris buvo padalintas į atskirų šalių sekcijas: prancūzų, britų, amerikiečių, ispanų ir t.t. Parodo, kur yra Ispanijos, Prancūzijos konsulatai, mokyklos, ligoninės. Važiuojame keliuku per prabangių vilų rajoną: čia Saudo Arabijos princo vila, čia Kuveito, čia kažkokio kito princo, čia kažkokio 6-jo pagal turtingumą pasaulyje žmogaus vila, o čia karaliaus vila. Aišku visos jos už aukštų mūrinių tvorų, juosiančių išties milžiniškas teritorijas. Karaliaus vilos teritorijoje yra ir 1 km ilgio paplūdimys. Už keliolikos km nuo medinos privažiuojame Cap Spartel. Sakoma, kad itin giedru oru kitoje pusėje matosi Ispanijos krantai. Bet dabar tolumoje kažkoks rūkas ir žemės nesimato. Čia dar yra senas švyturys, bet sargas kažkur dingęs ir į jo teritoriją įeiti nėra kaip. Už kokio kilometro keliu toliau yra Heraklio grotos. Sakoma, kad Heraklis ilsėjosi čia dar prieš vieną savo žygdarbių - būtent žygio į Hesperidžių sodus parnešti aukso obuolių. Įėjimas - 5 DH, iškart prisistato gidas, kuris net nelaukdamas mūsų pritarimo žingsniuoja žemyn laiptukais į urvą. Naudos iš to gido, kaip iš ožio pieno. Jis atrodo angliškai moka tik dvi frazes; follow me ir photo here. Urvą aplekiame per 5 min. Jo pažiba - tai skylė sienoje, išeinanti tiesiai į vandenyną ir atakuojama bangų. Ji tipo panaši į Afrikos žemyno kontūrus. Man labiau primena kažkokio žmogaus profilį. Yra dar dvi uolos, kurių viena vadinama didžiuoju liūtu, kita mažuoju, nes jos savo forma primena liūtus. Už tas dvi savo frazes gidas nutręšia 2 eurus. Po eurą už frazę. Atsikratę jo, patys vėl grįžome į urvą pasidairyti. Atrodo jo sienos iš kalkakmenio. Romėnai čia išskaptuodavo girnų akmenis. Po poros valandų pasivažinėjimo grįžome atgal į mediną. Taksistas dar bando iškaulyti 50 DH, bet mes nepasirašome. Prieš akis dar beveik visa diena, nes traukinys tik vakare, o konkrečių planų ką dar pamatyti nebeturime. Tad šlaistomės po mediną, perkame datules ir saldumynus, geriame kavą Petit Coco. Tai tokia vieta, kur portugalų, ar tai ispanų laikais buvo miesto gyvenimo širdis. Čia tarp kavinukių, viešbutukų buvo sudaromi sandėriai ir šlaistėsi gerdami kavą turtingi dėdės. Aplankome Casba ir ten įsikūrusį muziejų. Čia buvo kažkokio tai pašos rezidencija, prieš kurią esančioje aikštėje sultonas priminėjo interesantus. Muziejus kiek pažengęs į priekį, nes ties eksponatais yra užrašai ispanų, prancūzų ir arabų kalbomis. Apie anglų kalbos egzistavimą nėra ir kalbos.
    Dar pavakarieniaujame ir užsimetę kuprines ant pečių traukiame į traukinių stotį - Maroko epopėja baigiasi.
    Marius




    Marokas (2010.09.28-10.15) | Pilnas kelionės dienoraštis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt