EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Rodas 2011 Pilnas kelionės dienoraštis:
Rodo sala (Rhodes) (2011.07.26-08.09)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    11.07.26 (antradienis), Vilnius – Rodas - Lindos
    Keliamės trečią ryte. Kava, dantų pasta, Kauno oro uostas. Septintą pakylame. Pirmas siurprizas, kad Ryanair lėktuve vietos laisvos, t.y., nors ant bilietų vietos nurodytos, galima sėstis kur nori. Pasekoje sėdime išmėtyti. Mes netoli tualeto, kas šiaip yra privalumas.
    Po dešimtos nusileidome Rodo oro uoste. Karšta ir tai švelniai pasakyta.
    Kurį laiką biškį pasimetę ieškojome autobusų stoties. Pasirodo – tai paprasčiausia stotelė po kaire išėjus iš oro uosto. Po 15 min. atvažiuoja autobusas ir didžiulė minia pradeda grūstis vidun su lagaminais. Kelionė šeimai 4,6 €. Autobusas sausakimšas. Vietų sėdimų mažai. Važiuojame apie pusvalandį siauromis gatvelėmis. Kamščiai. Kaip jie prasilenkia...
    Rodo autobusų stotis irgi nelabai suprantamas dalykas. Stovi bilietų kioskas prie gatvės ir viskas. Savo krypties nematome. Čia labiau west kryptis, o mums reikia east. Paėję gatvele atgal gal 20 m randame stovintį savo autobusą. Sušokame vidun. Kaina suaugusiam 5 €. Vaikams nemokamai.
    Apie pirmą jau esame Lindos miestelio viršuje. Dar nuo čia reikia nusigauti iki pagrindinės aikštės. Iki ten važinėja nemokami shuttle autobusai. Pasirodo atstumas – gal 200 m. Būtume ir pėsčiomis nuėję, jei būtume žinoję. Tolimesni orientyrai – asiliukų stovykla ir baras Lyndos at night. Ten mūsų turėtų laukti. Ir laukia. Pagyvenusi moterėlė Zinovia. Ji nuveda mus į apartamentus. Kol kas viskas geriau nei tikėjomės. Kiemas didelis, uždaras. Kambariai irgi normalūs. Pravedusi mini instruktažą Zinovia mus palieka ir mes įsikuriame naujuose namuose. Virtuvė, trys kambariai, du tualetai ir dušo kambariai. Saulė ir karštis kol kas mums žiauriai trenkia, tad dušas yra tikra atgaiva. Vaikai tiesiog kaifuoja po dušu. Biškį apsipratę susiruošėme į miestą. Nusigauname iki St. Paul įlankėlės. Maudytis joje galima iš dviejų pusių. Persirengti nelabai yra kur. Persirengiame tiesiog čia pat ir sulendame į vandenį. Vanduo sūrus. Žiauriai. Turškiamės gal valandą. Šiaip ne taip ištraukiame vaikus iš vandens ir traukiame pasidairyti po miestelį. Šiaip miestelis ne toks jau ir didelis. Mažesnis nei atrodė nuotraukose ar vaizduotėje.
    Nusipirkom arbūzą. Didelis arbūzas apie 2,8 €. Gaivina – to labiausiai ir reikia šiuo metu.
    Galų gale pribrendo reikalas vakarienei. Visą dieną vaikščiodami po miestą rinkomės, kur mažiausios arba padorios kainos. Restoranėlius vertinome pagal Musak‘ą. Vienur ji 10 €, kitur - 9, kitur - 7. Apsistojome ten kur 7. Ilgai renkamės starterius, analizuojame vaikų meniu. Tada ateina padavėjas ir pasiūlo paragauti ką tik pagautos tradiciškai paruoštos žuvies dorado su daržovėmis. Du patiekalai visiems. Na ir, aišku, pasirašome. Bet vos tik padavėjas nuėjo mus apėmė toks keistas jausmas, kad mus išdūrė. Toks pirmos dienos prakolas. Jau kiek kartų yra taip buvę. Maroke su sardinėmis taip apmovė. Viską žinome, bet vis tiek pakliūname į spąstus. Dorado tai pigi žuvis šiaip jau, bet šalia jos mums patiekė daržoves: karališkas krevetes, aštuonkojus, kalmarų žiedus. Vien žo, paprasta vakarienė mums atseina 165 €. Gerai, kad ant taksi šiandien sutaupėme. Dieną baigėm 2l vyno buteliu sėdėdami savo kiemelyje ir žvengdami iš savo nenuovokumo.
    Marius

    11.07.27 (trečiadienis), Lindos
    Aš (Ingrida) atsikėliau anksti ~7 val. ir išėjau pasivaikščioti po tuščią Lindos senamiestį. Visai kitas vaizdas nei vakare, nes gatvės tuščios, be prekeivių, be turistų. Tokiu metu gali ramiau pasivaikščioti ir pasigrožėti siauromis baltomis gatvėmis, ramiomis lauko kavinėmis. Kai grįžau apie 8 val. daug kas buvo atsikėlęs ir užsiėmęs rytinėmis procedūromis (švarinimosi ir gražinimosi). Buvo mano darbo diena: budėjau ir rašiau dienoraštį. Pusryčiams paruošiau avižinės košės, vaikams nupirkau apelsinų sulčių, na o suaugusiems rytinės kavos pagaminau. Tada ploviau indus, puodelius ir kuičiausi ilgiausiai. O kai susikuičiau jau manęs visi laukė ir išėjome pasižvalgyti po Lindos senamiestį. Pradžioje užsukome į nedidukę stačiatikių cerkvutę esančią kažkur centre. Vakar į ją mūsų neleido, nes sakė, kad esame su šortais, tuo tarpu kiti į vidų praspruko beveik su glaudėmis. Šiandien prie įėjimo buvo ir pledai, tad jais apsisukę gėdingas plikas kojas įėjome vidun. Cerkvytė maža, labai graži, ant sienų daug ikonų. Paskui patraukėme Lindos "transporto“ nuomai, t.y. 4 asilų. Ant vieno jojo Fausta, ant antro – Aina, ant trečio – Emilis ir Marius, o ant ketvirto suvaikėjęs Artūras. Reda, aš ir Eglė be asilų kopėme į Lindos Akropolį. Tiesa, Eglė Redai ant rankų, nešyklėje. Aš tai sakyčiau ten ne asilai, o mustangai, nes į kalną varė tai greitai. Man fotoreporterei, norėjusiai įamžinti šį svarbų įvykį, teko bėgti kaip reikiant į priekį siauromis gatvėmis ir laukti pasirodant "asilų karavanui“. Akropolis didelio įspūdžio nepadarė, bet matyt ne todėl, kad nėra gražus (senovinis architektūros paminklas virtęs griuvėsiais), bet todėl, kad laaabai daug turistų, užgožiančių vienas kitą ir kolonas, ir senas sienas ir pan. Na, bet apsilankyti verta vien todėl, kad iš aukščiausio Lindos kalno atsiveria gražus vaizdas į senamiestį, jūrą, įlankas... Pakeliui į Akropolį gausu moterų prekiaujančių savo nertais gaminiais – įvairaus dydžio staltiesėmis, paklodėmis. Po Akropolio apžiūrėjimo nusileidome į paplūdimį esantį šalia prieplaukos ir murkdėmės varlynuke, t.y. iki kelių esančiame paplūdimyje, kurio dugnas ne tik akmenuotas, bet ir su jūros ežiais. Na, o po šios atrakcijos – atėjo SIESTA – laikas miegoti, ir ne tik vaikams, bet ir kai kurie tėveliai nulūžo.

    MUMS SU AINA LABAI PATIKO JOTI SU ASILIUKU. BUVOM NUĖJOM Į MUSIEJŲ IR DAR MUM (SU) VISIEM PATIKO MAUDYTIS IR ISMĖLO STATYTI NAMUS.
    FAUSTA

    Pietums buvo virtos bulvės ir vištienos ketvirčiai troškinti pomidoruose, pupelėse ir česnake. Dar prieš pietus nupirkau vyno, tinkančio šiai dienai "Akropolis of Lindos".
    Po vakarienės nuėjome pasivaikščioti po miestelį, užsukdami pas mėsininką ir nusipirkome žalio faršo, kurį mėsininkas sumalė mums matant. Deja, daržovių pardavėjo šiandien neradome, tad nusileidome į patį didžiausią Lindos paplūdimį, kuris septintą valandą buvo tuščias, gultai laisvi ir nemokami, o vanduo vaikams buvo eilinė maloni atrakcija. Dėl pakilusio vėjelio nesiryžau maudytis, nes atrodė labai jau "šalta", o tie kurie maudėsi sakė, kad vandenyje buvo šilčiau nei lauke. Grįžome namo jau sutemus, pakeliui užsukę į supermarketą ir nusipirkę 2 l Retsinos vyno, į kurį dedami sakai. Skonis ir kvapas savotiškas, bet man tai patiko.
    Ingrida

    2011 07 28 (ketvirtadienis), Lindos
    Šiandien man budėti ir dienoraštį rašyti. Iš ryto išėjau fotografuoti ir pirkti produktų pietums. Tikrai kitoks Lindos nei dieną. Nors 7 val. jau karšta, bet ne taip, kaip dabar per siestą, kai akmenys dega ir ant jų gali kiaušinienę kepti. Ryte bandžiau išspręsti rebusą, iš kur parduotuvėse atsiranda šviečios duonos ir vaisių. Niekur neaptikome nei daržovių turgaus, nei kepyklos. Atveža viską mašinomis arba matociklais ir sukabina krepšius ant durų rankenų. Pirkau ką radau – vaisių Ainos gimino dienai. Grįžusi radau visus žvalius ir geriančius kavą ir “piktai" į mane žiūrinčius, nes užtrukau ilgai, o dar reikia košę virti. Po košės pusryčių su uogiene ir medumi, išsiruošėme peščiomis į Pefkos. Išėjus kelius žingsnius į gatvę entuziazmas labia toli eiti nuslopo, bet visgi patraukėme į tą pusę, vildamiesi, kad rasime kokį pėsčiųjų takelį pritaikytą ėjimui. Bet teko keisti planus, nes pamatėme, kad su vaikais per tokį karštį eiti akmenuota dagiais apaugusia pakrante, kur dar teka kažkoks anot Artūro “myžupis" nelabai viliojo. Grįžome iki Šv.Pauliaus paplūdymio. Ir vaikų džiaugsmui ten praleidome pusdienį. Maudėmės, maudėmės, maudėmės. Vanduo šiltas, sūrus ir šiek tiek riebaluotas nuo valčių kuro. Bet tas netrukdė vaikams džiaugtis. Visi gerokai nusvilome. Eidami atgal į Lindos užsukome į Šv.Pauliaus koplyčia, kuri pastatyta jo garbei šio žydro vandens ir Akropolio didybės apsuptyje. Grįžome siestos. Arbūzas, vanduo su citrina ir batonas su uogiene – užkanda labiausiai tinkanti, kai kojų padai svyla nuo karščio.
    Atsikėlėme po pokaičio miego ir pabandėme išeiti į kiemą. Jau geriau, bet dar karštoka. Neskubus gyvenimas labia tinka tokiam klimatui. Siesta tikrai ne iš tingėjimo sugalvota…
    Ingridos vadovaujama paruošiau graikišką patiekalą “mousaka". Sako buvo skanu, kaip tikros graikės pagaminta J . Po vakarienės, kad susikratytų maistas, išėjome pasivaikščioti palei pakrantę iki obelisko. Ėjome takeliu per išdžiūvusią dagiais ir kitais keistais augalais apaugusią akmenuotą dykvietę. Kur ne kur augo alyvmedžiai ir ganėsi asilai. Vaizdas atsivėrė nuostabus. Obelisko prasmės nelabai supratome, bet pasivaikščiojimas vakarėjančiame vėstančiame Lindos buvo nuostabus. Maudynės ištuštėjusiame paplūdymyje kai vanduo jau primena Baltijos jūros ir visiems net šaltoka – palaima ne tik vaikams.
    Grįžtame švęsti Ainos gimtadienio. Vaikams vaisiai ir tortas, mums neraugintas, bet pagerintas krušonas ir ilgas vakaras kiemelyje.
    Reda

    2011 07 29 (penktadienis), išvyka į Rodą
    Diena prasidėjo nuo kuskuso košės ruošimo pusryčiams. Bandėm keltis ankščiau, geriausiai pavyko Eglei, tik, kad po to vėl užmingo. Į Rodą išsiruošėm 9:30 išvykstančiu autobusu, pastarasis kiek vėlavo, bet dar proto ribose. Autobuse veikė kondicionierius, važiuojančių buvo neperdaugiausiai, tik važiavome ilgiau nei pirmą dieną keliaudami į Lindos. Autobusas pakeliui vis užsukdavo į kokį turistinį kaimelį (kitokių ir nesimatė). Vairuotojas visą kelią su kažkuo plepėjo per raciją. Į Rodo miestą atvykome apie 11 val. ryto. Iš vėsaus autobuso patekome į judrų ir karščiu alsuojantį miestą. Autobusų stotis buvo visai netoli senamiesčio, kur nieko daug nelaukdami ir patraukėme pakeliui iš turizmo informacijos pasičiupę senamiesčio žemėlapį. Senojo miesto sienos buvo tikrai įspūdingos. Didžiojo magistro rūmus apžiūrėjom iš dviejų pusių, kol plačiu tuneliu iki jų nusigavome. Buvo labia karšta. Vaikščiojom po senamiestį mažai, užsukom į laikrodžio bokštą (aukščiausias taškas, bilietas 5 €, bet į jo kainą įtrauktas ir gėrimas gretimoje kavinėje (bet koks)), mečetę pastatytą Suleimano Didžiojo pergalės prieš Hospitalierių riterius proga (1522 m.), prasiėjome Sokrato gatve, kur buvo daugybė suvenyrų parduotuvių ir maitinimo įstaigų (vienoje pietavome – graikiškos salotos ir “krepsai", t.y. blynai, buvo skanūs), bei porą kartų perėjome Riterių gatvę (joje nebuvo jokių prekeivių). Smuklių, kuriose kadaise gėrė Šv.Jono riteriai irgi nebėra, tik sena gatvė ir seni namai. Gražu. Per patį karštymetį (pietus) apžiūrėjome Didžiojo Magistro rūmuose esančią “Rodas viduramžiais" parodą. Pasigedome išsamesnių aprašymų ir parodos “Antikinis Rodas" turėjusios čia būti pasak kelionių gido “Graikijos salos" (lietuvių kalba). Vėliau patraukėme į uostą pažiūrėti laivų plaukiančių į gretimas salas. Laivų nebuvo, bet buvo namukas ant kurio lango kabėjo surašyti grafikai. Juos nusifotografavome. Pirmyn atgal iki Simi salos žmogui kainuoja 32 €.
    Vėliau patraukėme į kitą uostą, kur kadais stovėjo garsusis Rodo kolosas. Toje vietoje ties senojo uosto vartais stovi dvi kolonos (kur rėmėsi koloso kojos) ant kurių - elnio patinas ant vienos bei elnio patelė ant kitos. Kodėl jos čia jokios kelionių gidų knygos mums neatskleidė. Laivo galėsiančio nuplukdyti mus atgal į Lindos neradome, todėl teko pėdinti į autobusų stotį. Čia laukėme visą valandą, vaikus ramdėme ledų porcija. Autobusas buvo pilnut pilnutėlis, bet nevažinėjo į pakelės kaimelius, tad užtrukoje kelyje tik valandą. Vaikams buvo pažadėtos maudynės po išvykos į Rodą, tad išlipę iš autobuso patraukėme tiesiai į paplūdimį. Deja, maudynės baigėsi nelabai gerai, Aina ir Fausta parodė kelis "fokusus" pagadinusius visą reikalą. Vaikams matyt kelionė į didmiestį buvo varginanti. Po vėlyvos vakarienės, paguldę vaikus ragavome vietinio vyno (tokio nebrangaus, bet didelėje taroje) ir vietinės degtinės Ouzo. Vakarai čia tiesiog šilti, vienas malonumas sėdėti uždarame kiemelyje, o iš Lindos atsklinda tik negarsi muzika iš kažkurio baro, restorano ar klubo, kurių čia daugybė.
    Artūras

    2011 07 30 (šeštadienis), išvyka mašina – Lindos –Moni Skiadi- Prasonisi - Lindos
    Rytas prasidėjo avižine koše, kava, sultimis ir ožkų sūrio ragavimu. Ir taip pusryčiai tęsėsi iki 9 val., o paskui dar daiktų kelionei krovimas: plavkės, kibiriukai, maudymkės, plaukmenys, gerti buteliukai, kremai nuo saulės, tada suskaičiuoji visus keturis vaikus ir šiaip ne taip išsiruošiame pusę dešimtos. Iš karto nuėjome į mašinų nuomos agentūrą ir pasirašėme sutartį. Mašinas jau buvom užsisakę prieš dvi dienas. Penkioms dienoms kaina 220€ +5€ už antrą vairuotoją, +10€ už dvi kėdutes vaikams. Lukošiams atiteko Seat Ibiza, o Vaisiauskams Toyota Yaris. Mašinų aikštelė laimei buvo netoli mūsų apartamentų, tad gan greitai jau sėdėjome savo mašinose su kondencionieriais ir “lėkėm" siaurais takeliais. Pirmasis sustojimo punktas buvo Pefkos iškyšulys, bet labai čia ko nepamatėme, išskyrus akmenų dykumą su tarp akmenų augančiais spygliuotais, dygliuotais augalais. Bet į kalnelį vieną įlipome, po medeliu pasedėjome, vandens pagurkšnojome, pasigerėjome vaizdu ir patraukėme atgal.
    Kitas punktas buvo maudyklė. Radom gražią smėlėtą pakrantę kažkur tarp Lardos ir Gennadio miestelių. Ši atkarpa garsėja gražiais paplūdimiais, kuriuose ant smėlio auga įvairūs spygliuočiai (gal kažkiek priminė mūsų pajūrį). Maudynės užtruko nemažai, nes kiekvienas norėjo išbandyti nardymo kaukę, o vaikai tai apskritai saiko vandenyje nejaučia ir galėtų jame sėdėti kad ir visą dieną, bet deja saulė labai stipri, tad labai jau ilgai tūnoti neleidome, o įsodinę į mašinas patraukėme tolyn.
    Nuo pajūriu einančiu keliu pasukome į Lachania pusę ir važiuodami serpantininiais keliukais kilome tai aukštyn, tai žemyn, grožėdamiesi kalnų vaizdais, sustodami keliose vietose tam, kad apžiūrėtumėm jų bažnytėles-koplytėles. Vienos buvo didesnės, kitos mažesnės, bet įdomu buvo tai, kad galima buvo atsirakinti patiems šventovės duris, apžiūrėti, uždegti žvakutę, o paskui uždaryti ir važiuoti toliau.
    Taip grožėdamiesi kalnais pasiekėme Moni Skiadi vienuolyną, pastatytą XVIII amž. ir garsų tuo, kad jame yra Palaimintos Mergelės ikona (arba Pangia), kuri per Velykas nešama iš kaimo į kaimą.
    Kitas kelionės tikslas buvo Prasonisi. Bet prieš važiuodami į jį sustojome pajūryje, kažkur tarp Moni Skiadi ir Kattavia. Mums patiko, nes žmonių visai nebuvo, bangos daužėsi į krantus, pūtė vėjelis, o pakrantės žydrynė tiesiog sužavėjo. Tad šioje vietoje pabraidžiojome kokią 20 minučių.
    Na, o paskui pasiekėme Prasonisi. Tai gražus gamtos kampelis, kur susitinka Viduržemio ir Egėjos jūros. Prasonini smėlio juosta jungia Rodą su mažesnia šalia esančia sala. Vaizdas tikrai įsimenantis: burlentininkai ir burlentininkai-parašiutistai, kurių įvairiaspalviai parašiutai primena krūvą paleistų aitvarų, suteikiančių vietai dar papildomai šarmo. Tiesa ir pavojingo. Vienas toks pradedantis burlentininkas neįsilaikė ir tas dėjosi porą metrų nuo manęs, bet perbraukė per petį neblogai. Kiek išgąsdinti to reginio, vaikus maudytis patraukėme į smėlyje susidariusią balą ir jie čia laimingi turškėsi apie pusvalandį, o mes stebėjome buriuotojus.
    Nuo Prasonisi iki Lindos apie 45 min. mašina, tad savo namelyje buvome apie septynias, o vakarienę vištieną troškintą su slyvomis valgėme jau po aštuonių. Vaikai vakarienei gurkšnojo vandenį, o mes kaip visada balto vyno. Tiesa, vakarienę darė anot jo – tik jis, bet jei gerai pagalvoti, tai be mano vadovavimo būtų tik virtos bulvės. Bet gerai, neįžeiskime mano vyro Ego. Jis darė vakarienę !!! :-)
    Ingrida

    2011 07 31 (sekmadienis), išvyka mašina – Lindos – Monolithos – Siana – Asklipio - Lindos
    Po karštokos nakties, rytinės avižų košės, susidėję daiktus į kuprines, o Eglę į nešynę, patraukėme į kelionių agentūrą "Island of the Simi" (čia nuomavomės ir mašinas). Ketvirtadieniui užsisakėme ekskursiją į Simi salą – autobusu nuveža į Rodo miestą, iš ten laivu į salą po 3,5 val. plukdo atgal ir parveža į Lindos už 35€ suaugusiam ir 18€ vaikams, tik Eglė keliaus nemokamai. Susimokėję patraukėme į stovėjimo aikštelę, kur vakar vakare palikome mašinas. Patraukėme į pietus laikydamiesi dar vakar vakare Ingridos išdėstyto plano. Nuo Gennadio miestelio pasukome į dešinę salos gilumon. Perdžiūvusios pievos ir spygliuočiai medžiai dominavo apylinkėse, kirtome kelių upių ar upelių vagas, kuriose nebuvo nei lašo vandens. Pasiekę Apolakkia kaimą vakarinėje salos pusėje sukome ir vėl dešinėn, link Monolithos kaimo. Kelias visur buvo puikus, nors ir vingiuotas, o mašinų buvo visai nedaug. Nuo Monolithos pasukome link pakrantės, pakeliui tik sustoję prie dieduko nedidelio pikapo prekiaujančio vietine produkcija. Toji produkcija visuose mūsų gretimai aplankytuose miesteliuose vienoda – souma degtinė, alyvuogių aliejus ir medus. Diedukas vaikus pavaišino arbūzu ir melionu. Gal todėl pas jį nusipirkome soumos, melioną ir migdolo riešutų (vakare paaiškėjo, kad jie labai skanūs ir visai nesūdyti).
    Dar sustojome nedidelėje pakelės aikštelėje prie skardžio nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į Egėjo jūrą ir Monolithos tvirtovę ant didžiulės atskirai iškilusios kalvos. Apžiūrėję iš aukštai pilį mašinomis nusileidome arčiau, po to teko palypėti pėsčiomis (buvo jau labai karšta). Stovint tarp griuvėsių ir apžiūrinėjant apylinkes, kyla klausimas, kam tokią pilį iš vis pulti – geriau sau eiti pro šalį, tegul gynėjai patys lenda lauk...
    Apžiūrėję pilį ir mažą koplytėlę joje mašinomis serpentinais nusileidome prie jūros. Šį kartą maudynės labiau patiko mums, t.y. suaugusiems nei vaikams, nes pastarieji prisibijojo bangų, triukšmingai lūžtančių prie kranto. Po maudynių pakilome aukštyn mašinomis iki Monolithos kaimo ir nusukome kairėn link Siana kaimo. Čia aplankę nemažą bažnyčią pilną turistų, papietavę nedidelėje tavernoje, kurios patarnautojas labai patiko vaikams, nes juos vis pajuokindavo ir pakalbindavo. Paragavome vietinio jogurto su medumi ir riešutais, pakepinto sūrio saganaki bei pita gyros (sumuštinis toks graikiškas). Vaikai valgė visai ne graikišką picą. Nusipirkę vietinės produkcijos suvenyrų (soumos, aliejaus ir medaus) sėdome į mašinas ir dar kartą grįžome į Monolithos. Iš ten nuvažiavome prie vienintelio apylinkėse gėlo vandens telkinio - užtvankos. Vandens ten buvo daug, bet pietų karštis tiesiog plojo prie žemės. Keliaudami atgal link Lindos aplankėme dar porą koplyčių, kurių Rodo saloje daugybe bei vieną bažnyčią Asklipio kaime. Tame pačiame kaime ant gretimo kalno stūksojo ir bizantiškos pilies griūvėsiai. Po ilgų dvėjonių nusprendėme iki jos užlipti. Nepaisant to, kad pilis stūksojo toli ir aukštai, užlipome geru keliu ir labai lengvai. Griuvėsiai stūksojo aukštai, nuo jų atsivėrė puikūs vaizdai į apylinkes, bet nebuvo jokių užrašų kas tai per pilis ir kam ji čia. Tai buvo paskutinė aplankyta vieta, po to grįžome tiesiai į Lindos. Lėkėme plauti dienos karštį po dušu, po to sėdome valgyti puikiai budinčiosios Ingridos paruoštos vakarienės ir dabar ruošiamės ragauti souma degtinės.
    Artūras

    P.S. jau pylėmės kuro į mašinas, benzinas 95 markės (bešvinis) kainavo 1,732 euro už vieną litrą.

    2011 08 01 (pirmadienis), išvyka mašina – Lindos – Moni Tharri – Emponos – Attavyri – Kamiros Skala - Lindos
    Šiandien mūsų laukė ilga ir turininga kelionė automobiliu, toliau tyrinėjant Rodo salą. Pro Laerma miestelį važiuojame link pirmojo objekto – bizantiško stiliaus IX a. vienuolyno Moni Tharri su XII a. freskomis. Važiuojame per regioną, kurį prieš keletą metų nusiaubė milžiniški gaisrai. Medžiai stovi kaip kryžiai ant kalvų – be spyglių, pajuodavę, plikomis šakomis ir apanglėjusiais kamienais. Vienuolynas pastatytas gan nuošialioje vietoje saugantis piratų antpuolių. Prie vienuolyno mus pasitinka vienuolis, kuris matyt jau perkandęs tokius nedrąsius turistus kaip mes, supratingai linkteli – no tickets, free. Pagrindinis vienuolyno pastatas bizantiško stiliaus. Freskos vietomis smarkiai apgadintos, bet gerai išsilaikiusios. Nesu šventųjų specialistas, tai nežinau, kurie ten tiksliai iš jų pavaizduoti, bet arkangelas Gabrielius tikrai buvo. Dar pavaikštinėjome po vienuolyno kiemą ir teritoriją, ragaujame jų augintų vynuogių – dar iki galo neprinokusios, bet jau saldžios ir sultingos. Išeinant vienas vienuolis vaišina mus sausainiais.
    Tolimesnis mūsų tikslas – vyno degustacija Emponos miestelyje. Čia net trys vyno daryklos: Emery, Alexandhris ir Merkouris. Pradžioje galvojome prisigerti Emery vyno darykloje. Bet kai šalia jos sustoja du pilni turistų autobusai ir minia ištroškusio internacionalo aplenkia mus pakeliui į daryklą, pakeičiame savo planus ir kiek palaviravę klaidžiomis miestelio gatvelėmis sustojome ties Merkouris darykla. Darykla – tai, aišku, skambus pavadinimas. Tai turbūt visiškai nedidelis šeimyninis bizniukas su nedideliu rūseliu ir maža parduotuvyte. Ragaujame baltą, rožinį, saldų muskatinį vynus. Šeimininkas nekalbus, bet pila mums noriai. Čia pat užsukęs vietinis pasiima 4 bambalius vyno, kuriuos šeimininkas nuėjęs į rūselį pripila į tuščius butelius. Vakarienei išsirenkame balto, o desertui labai skanaus (atšaldyti prieš geriant) muskatinio. Gardumėlis.
    Šiandien tikro iššūkio diena. Mūsų laukia aukščiausias Rodo kalnas Attavyros – 1216 m. su ant jo viršūnėje esančiais Dzeuso šventyklos griuvėsiais. Prieš tai buvome skaitę kažkokių turistų dienoraštį, kur kelias link tos šventyklos aprašytas kaip vos ne pats baisiausias kelias pasaulyje: siauras, statūs mirtimi alsuojantys tarpekliai, nu vienu žodžiu važiuodami tais baisiais serpentinais aukštyn tikrai privarysite į kelnes. Gal čia vynelis į galvą davė, gal durnumas ir nuotykių troškimas, bet mes nusprendėme išbandyti save ir savo nuomuotus automobiliukus. Važiuoti buvo visiškai nebaisu – nei ten skardžiai, nei ką. Aišku siauras keliukas, status, bet man tai baisu buvo, kad neužkaltų variklis statmenai važiuojant žvyrkeliu su tokiom mašinytėmis. Nes draudinas, atseit, galioja tik ant asfaltuotų kelių. Lėtai, bet užvažiavome aukštyn. Aišku, griuvėsių ten likutis, nelabai suprasi kas čia buvo, bet vaizdas į visas puses labai gražus. Grįžtame atgal pro Embonos miestelį ir skriejame serpentinais link Kritinia miestelio, pora kilometrų už kurio pakrantėje stūkso Kritinia pilis. Karštis tiesiog nežmoniškas. Bent man norisi kuo greičiau ištrūkti iš pilies ir sedėti automobilyje įsijungus kondencionierių. Nors šiaip pilis visai smagi. Pastatyta ant stačios uolos ji suteikia puikų vaizdą į pakrantę ir toliau jūroje esančias salas.
    Tad pilies apžiūra ilgai neužtruko, ir mes nusprendėme apsilankyti Kamiros Skala. Ten nedidelis uostas. Bene seniausias uostas Rodo saloje. Na vaizdas įtartinas įvažiavus į miestelį: jūrą matome, daugybę didelių šiltnamių styrančių palei jūros krantą matome, o uosto – ne. Ingrida sako, kad ir turisto gide parašyta, kad jis toks keistas. Man atrodo, kad čia iš vis uosto nėra. Bet galų gale besisukinėdami tarp šiltnamių pamatėme nedidelę prieplauką su keliais žvejų laivais. Iš čia vyksta keltas į Chalki.
    Išalkę vaikai choru prašo valgyti, tad prisėdame vietiniame restoranėlyje. Iš jų valgomo maisto čia tik bulvytės free, kurių dvi lėkštes jie sėkmingai ir įveikia.
    Kelionė atgal iki Pefkos paplūdimio buvo ilga ir varginanti – per daug toli šiandien nusibeldėme nuo savo gimtojo Lindos. Bet kaip visada verta buvo.
    Marius

    2011 08 02 (antradienis) – Lindos - Profitis Ilias – Salakos – Kameiros - Epta Piges – Faraklos - Lindos
    Pradėjome dieną tradiciniais pusryčiais ir išvykome jau įprastu maršrutu: iš Lindos pro Pefkos į Lardos ir toliau į Laerma, Apollona, o nuo ten serperntininiu keliu iki vienuolyno Profitis Ilias kalne. Vaikai jau buvo primigę, tad vaikščiojome paeiliui. Kalnas 720 m. aukščio, o ant jo bizantiškas vienuolynas. Šalia atstatytas ir vienas pastatas apleistas seno 1929 metais pastatytoo "Elafos ir Elafina" viešbučio. Apleistame viešbučio pastate balkonas su nuostabiu vaizdu. Šioje vietoje senų, storų medžių alėja. Dabar viso grožio nematyti, nes sausa ir čeža nukritę lapai, tingiai slampinėja povai. Sakoma, kad čia salos botanikos sodas. Dabar tai palaimingų šešėlių karalystė. Nuo Profitis Ilias kalno galima pėsčiomis nusileisti šlaitu į Salakos miestelį. Mes apvažiavome kalną kairiąja puse ir sustojome regykloje nuo kurios ir atsivėrė vaizdas į Salakos miestelį. Prieš užsukant į jį pasukome pasižiūrėti "Nymphi" šaltinį, kuris nepriminė nimfų apsuptą vandens tėkmę, o tik menką kranelį, kurį reikia atsisukti pačiam. Galbūt šioje sausoje šalyje kiekvienas vandens kraniukas garbinamas. Salakos kaimelis garsėja geru oru, nes apsuptas graikinių riešutmedžių. Mes jį pravažiavome pakeliui į senvinį miestą Kameiros. Tai trečias pagal dydį senovinis Rodo salos miestas. Jame garbino dievus išmokiusius žmones malti miltus ir kepti duoną. Šis dorėnų miestas klestėjo 6 a. pr. Kr. Pastačius Rodą Kameiros reikšmė sumenko, o po to dar du žemės drebėjimai jį sugriovė. Po to ši vieta buvo paversta žemės naudmenimis. Po to ją iškapstė archeologai ir vertingiausi radiniai atsidūrė Britų muziejuje ir Luvre. Giduose sakoma, kad Kameiros mieste galima pamatyti visą senovinio miesto struktūrą nepakeistą vėlesnių užstatymų (nes ant jo buvo auginami pomidorai, o ne statoma bizantiška šventykla). Mes matome daug sienų, laiptų ir aptrupėjusių kolonų. Užlipus aukščiau atsiveriantis vaizdas tikrai įspūdingas. Vaikams labai patiko pavėsis po medžiu ir gurkšnis vandens ir pažadas maudytis. Maudynės pliaže šalia Kameiros: žmonių nedaug, bangos nemažos, šalia taverna, kurios savininkas laisto žolę – tikras Lietuvos lopinėlis. Užkandus sumuštinių ir meliono vėl susėdome į mašinas ir vaikai, aišku, užmigo. Mes tuo metu važiavome Soroni link ir pasukome link Eloysa kaimelio, nuo jo į Epta Piges, "Septynių šaltinių" link. Paeiliui apžiūrėti ėjo nemiegantys Aina, Ingrida, Artūras. Likusieji trypinėjo aplink mašiną, o paskui saldžiai numigo (Marius, Emilis ir Eglė). Šalia stovėjimo aikštelės buvo šachta vedanti gilyn su kopėčiomis į kurią pažvelgus matyti čiurlenantis vanduo ir girdėti aidintys balsai. Sulaukėme grįžtančių tokiais keistais veidais, ypač Aina įtartinai tyli. Gavome nurodymus nusimauti batus prieš lendant į tunelį. Fausta, Marius ir aš drąsiai pasukome link išbandymo. Pamatome vietą, kuri lyg ir vadintina tuneliu. Ten sėdėjo keletas žmogystų, kurie mums pranešė – "5 minutes in dark". Taip turbūt sumenkino netikėtumo efektą. Įlipome į siaurą takelį, kuriuo bėgo vėsus vanduo ir įlindome siaurą (vid. žmogaus aukščio) tunelį ir pradėjome eiti tamsoje. Sunkiausia buvo susigaudyti, kokio aukščio tunelis, tad vis norėjosi lenktis žemyn. Ėjome lengvai, bet nežinomybė, kada ta aklina tamsa baigsis, dirgino visus pojūčius. Išgirdome iš viršaus Ainos drąsinantį balsą ir tunelis baigėsi. Gaivinanti ir puiki atrakcija. Paskui dar radome nuorodą į "waterfall" ir nuėję pamatėme kažkokiais ratais reguliuojamą "krioklį" - tiksliau kelias sroveles bėgančias nuo betoninės sienos. Grįžę visi pasidalinome įspūdžiais, kad tai buvo smagi atrakcija. Paskutinis šios dienos sustojimas – Faraklos pilis. Riteriai perstatė Bizantišką pilį buvusią šioje vietoje. Joje buvo kalėjimas. Mes palandžiojome kalne buvusiame urve ieškodami slibinų. Grįžus vakarienė buvo lietuviškai – graikiška: bulvių košė su tzadzika (tirštas jogurtas, pjaustyti agurkai ir česnakas).
    Reda

    P.S. Po vakarinio pasisėdėjimo trys nutarė išeiti į miestą. Marius supasavo ir liko saugoti vaikų. Yanmi baras ūžė nuo žmonių ir muzikos. Aptarnavo mus lietuvė mergina uždarbiaujanti Rode vasarą. Va taip. Visur lietuvį sutiksi. Mes gyvenome keliolika metrų nuo baro, bet net neįtarėme, kad toks gyvenimas centre verda.

    2011 08 03 (trečiadienis), išvyka mašina – Lindos – Petaloudes – Ialysos – Archangelos - Lindos
    Nepertraukiamas dienoraščio rašymas. Naujiena pusryčių metu – Marius kepa omletą. Labai gardu. Išsiruošėme kaip visada apie 9:30 į paskutinę kelionę mašina. Tikslas – nuvažiuoti į įžymųjį drugelių slėnį. Iš Lindos Archangelos kryptimi per Afantou, Kalythies ir Psinthos per valandą pasiekėme Petaloudes. Link jo kilome ir leidomės plačiu serpantinu per aukštų pušų mišką. Drugelių slėnis man sukėlė dvejopus jausmus. Pasigėrėjimą, nes vieta graži ir tiek vienos rūšies drugelių (meškučių) dar neteko matyti, ir pyktį, kad ši vieta deklaruojama kaip saugoma. Natura 2000 teritorija ir visiškai eksplotuojama turistų. Žmonių srautas didžiulis nežiūrint 5 eurų įėjimo kainos. Nors drugelių negalima baidyti, sunku tai sukontroliuoti, kai visi kalba, spygauja, fotografuojasi ar net mėto akmenis, kad pakeltų tupinčius ant akmenų ar medžių drugelius. Prie įėjimo pilni kioskai egzotiškų drugelių lavonėlių už stiklo. Nenuėję nei pusės tako (tiek ir užtektų turistams) grįžome ir išvykome ieškoti vietos maudynėms. Pravažiavome Theologos kaimelį su tokiomis siauromis gatvelėmis, kad jau galvojome įstrigsime su visa mašina. Už miestelio radome paplūdimį: akmenuotą ir banguotą. Po maudynių pasukome link Ialysos ieškoti senojo miesto ir Filerimos vienuolyno. Senojo miesto griuvėsiai toli gražu ne tokie įspūdingi kaip Kameiros, bet vienuolynas labai gražus. Pavadinimas kilo iš "hermits", kurie gyveno urvuose viduramžiais. Kita legenda, kad pavadinimas nuo vienuolio, kuris užlipo ant kalno ir XIII a. ir pastatė vienuolyną ir patalpino šv.mergelės ikoną. Vienuolyne eksponuojama tik jos kopija, originalas nerodomas. Ši ikona ilgą laiką karų metu keliavo iš vienos šalies į kitą ir tik neseniai grąžinta vienuolynui. Ne toli vienuolyno dar viena Aghios – tik labai maža ir po žeme, kaip bulvių rūsys. Išlikusios kelios senos freskos. Filerimos kalnas plokščias ir einant apie vienuolyną matyti graži panorama. Nusileidę nuo kalno pasukome į Archangelos – didžiausią salos kaimą. Į kaimą man jis nebuvo panašus. Sustojome prie pirmos pasitaikiusios keramikos dirbtuvės, nes šis vieta garsėja savo keramikos dirbiniais. Užsukome išsirinkti suvenyrų, o šeimininkas mums dar pravedė trumpą puodų žiedimo paskaitą. Užburti žiūrėjom, kaip jis mikliai žiedžia puodus. Sakė, kad jau 40 metų... Aišku, mes nusipirkome po lėkštę ir kitų suvenyrų namo. Archangelos sustojome ledų ir paragavome graikiškos kavos, kuri buvo keistoko paplikusio skonio. Kavinės šeimininkės paklausėme, kur būtų galima nusipirkti žuvies. Ji parodė, kad eiti ir pasukti už kampo. Ir tikrai – radome. Prisipirkome mažų žuvelių, kurios, kaip vėliau paaiškėjo (kai jas iškepė Marius) buvo labai skanios. Tad grįžus į Lindos žuvies vakaras su vynu ir pratęsimas Yanmi bare buvo puikus. Šį kartą prie vaikų budėjo Artūras.
    Reda

    2011 08 04 (ketvirtadienis), išvyka laivu – Lindos – Simi – Panormitis – Lindos
    Šiandieną praleidome kitaip – 5 valandas laive, 4 sausumoje ir 2 valandas autobuse. Buvome ekskursijoje į Simi salą esančią kiek šiauriau nuo Rodo ir arčiau Turkijos. 8:25 nuėjome į "Lindos reception" (užrašas ant vieno baro prie kelio, kuriuo važiuoja autobusai), sulaukėme autobuso iš kurio išlipęs žilas ir kiek praplikęs stambokas gidas pasižymėjo mus kaip atvykusius. Apie valandą važiavome iki Rodo miesto. Pakeliui gidas pasakojo apie miestelius pro kuriuos važiavome bei apie Simi salą į kurią plauksime. Rode privežė tiesiai prie gana nemažo laivo, kuris kadais buvo greičiau krovininis nei keleivinis. Įsitaisėme vidiniame denyje, kur veikė kondicionieriai ir nebuvo karšta. Po dviejų valandų laivas "Poseidon" prisišvartavo vienvarždžiame Simi salos mieste Symi. Pasivaikščiojimui skyrė tik 3 valandas. Gidas prieš tai buvo užtikrinęs, kad tiek pilnai pakaks, nes Simi būna karščiau penkiais laipsniais nei Rode, tad per pačius pietus bus labai karšta. Pasitrynę po grąžų ir savotišką miestelį, grįžome suplukę nuo karščio. Miestelyje daugybė turistų (mūsų laivas buvo ne vienintelis), daugybė parduotuvių, tavernų ir restoranų. Nemažai džiovintų pinčių krautuvių. Jas čia renka ir brangiai pardavinėja – Rode pirkom pigiau. Lygiai 15:00 laivas paliko uostą. Valandą plaukėme iki Panormitis paplūdimyje stovinčio Moni Taxiarchi Michail Panormitis vienuolyno. Apžiūrai buvo skirta valanda. Žmonių buvo daugybė, nes du laivai atplaukė beveik tuo pat metu. Vienuolyne užmetėm akį į Bizantijos ir folkloro muziejus (po 1,5 euro už abu) pilnus sendaikčių be paaiškinimų kas jie ir kam buvo naudoti. Aplankėme ir bažnyčią, kurioje yra garsi archangelo Michaelio ikona. Iš čia dar dvi valandas plaukėme keltu atgal į Rodo miestą. Iš kelto sėdome tiesiai į autobusą ir po valandos buvome Lindos. Visi buvom alkani kaip vilkai, tad grįžinėdami iki "graikiškų namų" nusipirkome vaikams krepsų, o sau pitų giros. Gerai, kad kelionę užsissakėme per agentūrą – nereikėjo lakstyti į autobusų stotį ir atgal, ieškoti iš kur išplaukia laivas ir panašiai. O dabar nuvežė, parvežė – puiku.
    Artūras

    2011 08 05 (penktadienis), Lindos
    Dvi dienas dirbsime pakaitomis. Šiandien į Rodą autobusu iškeliavo Reda su Artūru, o ryt keliausim aš ir Marius.
    Taigi, diena su vaikais. Rytas prasideda, kai atsikelia Eglė. Iki tol liepta kitiems sėdėti ir tylėti. Tyli lygiai 1 min., tada po vieną kas penkias minutes ateina ir klausinėja "kada valgysim?", "kada eisim maudytis?", "o šiandien maudysimės?", "o ką valgysim?", "o kas paskui?", "o kas?", "o kodėl?". Kai atsibunda Eglė - isteriškas rėkimas ir reikalavimas pieno. Kulversčiais bėgu pieno, paskui verdu košę. Eglė košės nevalgo, Aina ir Fausta paknibinėja porą šaukštų, Emilis suvalgo pusę lėkštės. Taigi, košės virimas – šuniui ant uodegos. Pusryčiaujant tenka išklausyti krūvą klausimų ir pastabų, kaip pvz., "aš nevalgau ir negeriu", "o aš valgau", "noriu vandens", "noriu medaus", "kodėl vėl košė?" ir t.t. Tada Eglė apsikakoja, o kiti trys "miršta iš smarvės" ir reikalauja greitai plauti vaiką. Devintą ryto suprantu, kad aš noriu į Rodą. Taigi toliau. Pusę valandos ieškome kepurių, triusikų, maudymų, batų ir apie dešimtą iškeliaujame į pliažą Šv. Petro įlankoje, išsinuomojame gultą ir murkdomės apie 2,5 val. Aš ant gulto krašto įsirengiau regyklą ir bandau iš akių nepamesti vaikų. Vos tik atėjome į maudyklą, po 10 min. Aina klausė "kada eisim namo", Emilis "kada valgysime", Fausta "ar ledų bus?". Laimei nesuprantu Eglės kalbos. Suvalgę po indelį ledų, apsiramino ir maudėsi kurį laiką, paskui kažkodėl vienu metu reikėjo visiems plasmasinių kibiriukų. Vieni statė smėlio pilis, na o du mažieji jas sėkmingai griovė. Aina ir Fausta pyko ir leido isterijas, kad mažieji trukdo, o mažieji leido isterijas, kad jiems neleidžiama griauti. Aš kaip višta su kremais nuo saulės ir vandeniu visas tas valandas prašokinėjau nuo vieno prie kito, kol mano vyras nardė. Superinis poilsis prie jūros. Pliaže sulaukiau užuojautos pilnų žvilgsnių: "vargšė moteris, prisigimdė keturis, neturi laiko net pailsėti".
    Apie pusę dviejų grįžome ir sukrimtome arbūzo. Atsigaivino ir per stebuklą per 15 min. visi užmigo. Tai pačios gražiausios buvo dvi šios dienos valandos. Tyla, tyla ir dar kartą tyla.
    O paskui tyla baigėsi, jie lakstė, šokinėjo ant lovų ir laukė vakarienės. Prašymai "nerėkit", "nelakstykit", "nešokinėkit", "nesipykit" – buvo tiesiog retoriniai. Jaučiausi kaip pagalvė ant kėdės, pro kurią prabėga net nežvelgdami, nekalbant apie klausymą.
    Marius prikepė vaikams blynų ir tai tikrai buvo dalykas, kuris patiko visiems ir klausimų nebuvo. Pataikėme. Po vakarienės išėjome pasivaikščioti po Lindos senamiestį. Su vaikais vaikštinėti ten labai nerekomenduojame, nes gatvės pilnos suvenyrų, o vaikams raibsta akys. Visko norisi, o tėvams baisu, kad nesudaužytų, nesulaužytų. Truputį "nervatriopkės" buvo.
    Vakare sulaukėme tėvelių iš Rodo. Atvežė vyno iš Rodo. Skanu. Bet mums mažoka pasirodė. Marius atnešė dar 2 litrus. Mažoka. Dar atnešė 1,5 litro. Tai dabar jau nesuvokiu ką rašyti. A, tai pabaigai: vaikai buvo geri, oras puikus, vanduo šiltas, aš jau prisigėriau. Roda sala graži. Reda nuėjo miegoti, bet ji Rodo mieste vyno gėrė, tau jau nebegali tiek gerti, bet aš su vyrais dar galiu. Bet gal jau negaliu. Einu miegoti.
    Ingrida

    2011 08 06 (šeštadienis), išvyka į Rodą
    Šiandien – diena be vaikų. Anksti ryte palikę daugevaikę šeimą turiningai dienai prie pliažo, išvažiavome į Rodo miestą. Rytinis autobusas važiuoja apie pusantros valandos užsukdamas į visus kaimelius.
    Rodo mieste traukiame tiesiai į senamiestį ir klaidžiojame jo gatvelėmis. Ankstyvas rytas – tai turistų dar nedaug, o nuošalesnėse gatvelėse jų išvis nėra. Atokesnės nuo centrinių aikščių gatvelės dar gražesnės – siauresnės, neapkarstytos suvenyrais. Bet ir apleistos. Čia dar daug kur gyvena žmonės, bet daug ir apleistų pastatų iki kurių italų rekonstruktorių rankos nedaėjo.
    Klaidžiojame po žydų kvartalą, bet centrinė sinagoga šeštadieniais nedirba. Pire sinagogos yra ir muziejus, bet ir jis uždarytas.
    Norintiems ko nors autentiškesnio, reikėtų pasiimti rankšluosčius ir užsukti į turkiškas pirtis. Manau turėtų būti įdomu.
    Aplankę vieną po kitos senamiesčio aikštes prisėdome išgerti apelsinų sulčių ir užkąsti jogurto. Aišku, prieš tai vertėtų žvilgtelti į kainyną, bet kadangi to nepadarėme, tai susimokame 25 eurus už 2 sultis ir 2 jogurtus. Plėšikai.
    Aplankome archeologijos muziejų. Įėjimas – 6 eurai. Bet vertas to. Prie eksponatų sustatyti ir angliški paaiškinimai. Įdomiausios turbūt mažosios skulptūros skyrius. Čia yra Rodo Venera. Nedidelė skulptūra, bet labai elegantiška ir graži. Įspūdinga ir ligoninės salė.
    Po kultūrinės programos ieškome suvenyrų ir leidžiamės turistų pilnomis gatvėmis. Daug rusų, kurie fotkinasi prie bet ko ir viską ištisai filmuoja. Pusė litro vyno kavinėse – 7 eurai. Aišku, "namų" vynas yra iškart nuperkamas šalia esančioje parduotuvėje ir išpilstytas į ąsotėlius atkeliauja pas mus ant stalo. Vienoje iš kavinių ragaujame graikiškų apetaizerių rinkinį. Labai skanūs tepalai ant duonos, į vynuogių lapus suvyniotos kruopos.
    Daugiau Rodo mieste ką daryti nesugalvojome. Trenktis kur nors už senamiesčio ribų tingisi, tad 16:30 sėdome į autobusą ir grįžome į Lindos.
    Geriame vyną, žaidžiame jadzę, geriame vyną.
    Marius

    2011 08 07 (sekmadienis), Lindos
    Diena prasidėjo kaip visada – kava prieš pusryčius ar jų metu, košė vaikams ir tėvams. Pavalgius susipakavom daiktus maudynėms ir patraukėme link paplūdimio, kur laivai atplaukia. Gerokai pasiturškę (vaikai) ir paplaukioję su nardymo kauke (tėvai) sulindome į laivelį, kuriame dalis dugno buvo stiklinis ir permatomas. Plaukiojimas juo kainavo 12,5 euro suaugusiems ir po 5 eurus vaikams iki 12 metų. Paplukdė palei krantus, pasigrožėjome žuvimis, pintimis ir mėlynomis bedugnėmis. Leido ir išsimaudyti tiesiai iš laivelio. Visai smagi atrakcija. Grįžtant vaikus susodinome ant asiliukų, tik Eglę laikiau rankose ir pats į miesto centrą jojau raitas (5 eurai vienam). Grįžę į "graikiškus namus" slėpėmės nuo karščio viduje, valgėme arbūzą, gėrėme kavą ir miegojome pietų pogulio (visi...).
    Vakare užlipome dar kartą į viršų virš Lindos tik priešingoje pusėje nei garsusis akropolis. Ten, be ožkų spirų, apžiūrėjome antikinių kapinių urve liekanas. Atsivėrė puikus vaizdas į Lindos, jūrą ir akropolį. Nusileidę vaikščiojome po miestą – vaikai rinkose suvenyrus prisiminimui. Vakare – vakarienė, yatzee, vėliavų žaidimas Mariaus telefone ir šaltas vynas kiemelyje.
    Artūras

    2011 08 08 (pirmadienis), Lindos
    Visi jau gyveno išvažiavimo nuotaikomis, tad ir didesnių planų nei susikrauti daiktus ir nustatyti žadintuvą rytojaus rytui neturime. Po pusryčių traukiame į paplūdimį, kaip girdėjau Artūras Ainai sakė: "paskutinį kartą, daugiau čia neatvažiuosime". Maudėmės ir pliuškenomės iki pietų. Visiems suaugusiems atsibosta mirkti vandenyje, bet mažiems vis negana.
    Prieš pietų miegą – arbūzas, bet ir tas jau atrodo nebekelia tiek žavesio, kiek anksčiau. Vaikai maloniau kerta sumuštinius.
    Vakare ragaujame ypatingą patiekalą – orkaitėje keptos česnakų galvutės su cebata duona, aliejumi, parmezano sūriu ir alumi. Skanėstas nerealus. Šlamščiame tylomis, kol užkemšame pilvus, tada jau pradedame mėgautis šituo patiekalu.
    Diena sparčiai bėga į pabaigą. Ir mūsų viešnagė Rodo saloje irgi baigiasi.
    Atsisveikinome su Zinovia. Padovanojome jai lietuviško midaus buteliuką. Šiaip, reikia pasakyti, ji nė karto nesikišo į mūsų gyvenimą, neaiškino, netikrino ir kažkaip kitaip netrukdė gyventi. Ką gi, nustačiau laikrodį ryt 5:30. Rytoj laukia kelias autobusu ir lėktuvu.
    Marius

    2011 08 09 (antradienis), Lindos - Vilnius
    Pusę šešių jau šviesu. Biškį apkvaitę nuo tokio ankstyvo kėlimosi, kraunamės į kuprines paskutinius daiktus, žadiname vaikus ir ruošiamės kelionei – atostogos atrodo prabėgo žaibiškai ir mūsų laukia motina Tėvynė.
    Raktus palikome vidinėje durų pusėje, mintyse dar kartą padėkojame Zinovijai už nenuviltas ekspektacijas ir gatvelėmis traukiame link autobusų stoties. Žingsniuojame tokiu metu, kai atrodo kiti iš barų ir klubų grįžinėja.
    Kadangi taip anksti, tai free shutlle iš miesto į autobusų stotį dar nekursuoja, tad su savo bagažu pūškuojame į kalną. Aišku, kaip visada mes biškį paskubame ir dar gerą pusvalandį laukiame autobuso. Atvažiavęs autobusas pirmiausia nusileižia žemyn nuo kalno į miestelį – būtume žinoję...
    Toliau viskas jau paprasta. Rodas. Oro uostas. Visi girdime lietuvių kalbą ir rikiuojamės į tautiečių eilę prie checkino. 3 valandos skrydžio ir "laba diena Šiaurės poliau" – Kaune temperatūra dukart mažesnė nei Rode (temperatūrinis šokas), žvarbus vėjas ir jokios saulės. Ingridos tėvas mūsų jau laukia ir visus parveža į Vilniun. Visus, išskyrus mane ir Artūrą. Nieko, tam yra mikruškės, važiuojančios į Vilnių už 35 lt iš oro uosto. Čia ir kelionės pabaiga.
    Marius

    MES VISI RYTE ATSIKĖ PAVALGĖME KOŠĖS IR I ŠĖJOM I MIESTA IR SURADO ASILIUKU IR IŠJOJOME I MUSIEJU TADA NJOME MAUDITIS IR NUSIPIRKOME LEDU.
    FAUSTA





    Iš vaikų minčių skrynelės:

    Paplūdymyje Aina sako:
    - Aš juk ne nuoga. Su oda. Jei būčiau nuoga – matytųsi kaulai.

    ***
    Ainos ir Faustos pokalbis (trumpas).
    Aina Faustai: "Aš tave myliu".
    Fausta: "Šiaip reiktų berniukus mylėti".

    ***
    Fausta su Aina atbėga pas mus, sėdinčius virtuvėje ir klausia:
    - Ar eisime šiandien vakare prie jūros?
    - Pavalgysime, pasitarsime kur einame ir ką darome, - atsakau.
    - Reiškia prie jūros neisime, - Fausta pertransliuoja atsakymą Ainai.

    ***
    Emilio komentaras sustojus prie lankytino objekto: "Ar čia irgi bus šūdas, ar kaip?".





    Rodo sala (Rhodes) (2011.07.26-08.09) | Pilnas kelionės dienoraštis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt