EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Pilnas kelionės dienoraštis: Škotija 2012 Pilnas kelionės dienoraštis:
Škotija (2012.08.02-08.19)

Aprašymas ruoštas kelionės metu kiekvieno iš dalyvių

Dienoraštį rašantysis parenkamas sekančiai
  • du dešimtainius kauliukus meta visi žygio dalyviai
  • rašo tas, kuris išmeta mažiausiai
  • sekantį kartą meta tik tie, kurie dar nerašė dienoraščio
  • paskutinysis likęs nerašęs kauliukų nebemeta – tiesiog rašo dienoraštį
  • ratas sukasi iš naujo


  • Pastaba: toliau pateikiamas tekstas netaisytas, paliktas toks koks buvo įrašytas kelionės dienoraštyje. Už galimai pasitaikančius keiksmažodžius niekas atsakomybės neprisiima. Tiesiog jei manote, kad Jums tai nepriimtina – neskaitykit.

    Pastebėjimas: kaip nebūtų keista, šio dienoraščio autoriai nebuvo labai skrupulingi nurodant dienos, kada rašė dienoraštį, formatą. Specialiai palikta ši vieta "tokia kokia buvo".
    Ir dar, kaip nebūtų keista, tai pirmoji kelionė, kuomet atsirado pasirašančiųjų "anonimas" arba napoleoniškuoju "AŠ"



    1 diena - Rugpjūčio 2d. - ketvirtadienis
    Diena prasidėjo labai anksti. 3 val. ryto Antakalnio gyventojai iš uždaro klubo "Ežiukai rūke" susitiko prie Maximos parduotuvės. Susipakavę į Ingridos tėčio mašiną patraukėme Kauno link. Kauno oro uoste buvome jau po 4 val., tad teko kiek palaukti iš Kauno taksi atvykusios Rasos ir iš Kėdainių atvažiavusių Urbanavičių. Na oro uoste nieko įdomaus: muitinė, besigrūdančių į lėktuvą lietuvaičių būrys ir pan. Gal lėktuve ir buvo kas įdomaus, bet mes visi "nulūžome", o pabudome po 2.30 val. Edinburge. Iš Edinburgo oro uosto dviaukščiu autobusu važiavome Waverley stoties link (bilieto kaina - 3.50 svaro). Važiuodami grožėjomės stoties vaizdais: siauromis gatvėmis, mažais nameliais, senoviniais statiniais. Iš Edinburgo stoties gan dažnai važinėja traukiniai link Glasgow miesto. Nusipirkę bilietus (kaina 44.50 svarų - nuo Edinburgo link Fort William su persėdimu Glasgow) nutarėme užkąsti. Valgėme čia pat vietoje: duoniukus su paštetu, po riekutę lietuviškos duonos su net trimis riekelėmis kumpio (Adomo dovanėlė iš namų) ir kiekvienas prabangiai gavo dar po pusę agurko. Ot čia tai atostogos, ot čia tai gyvenimas. Puikumėlis. Kaip visada žygyje viskas skanu.
    Iš Edinburgo išvažiavome 10 val., o Glasgow jau buvome po 50 minučių. Glasgow Queen stotyje suradome bagažo skyrių, o ten tai cirkas. Tamsaus gymio vyrukas, užsidėjęs guminę pirštinę nutarė patikrinti kuprinių turinį. O vajetau, kaip nuobodoka. Peilius teko pasiimti. Kai po 20 minučių bagažo perdavimo nutarėme eiti miestan, staiga kažkam dingtelėjo mintis pažiūrėti, kada gi traukinys į Fort William'ą. O pasirodo jų tik du yra: 12:21 ir 18:21. Pradžioje nutarėme važiuoti vėlyvuoju traukiniu, bet kažkam vėl atėjo nušvitimas ir pasakė, kad tokiu būdu kempinge būsime naktį. Na po šių žodžių - visiems atėjo nušvitimas ir nutarėme Glasgow pažiūrėti per likusią vieną valandą. Taigi, suspėjome nubėgti iki katedros, įbėgti į ją, žvilgtelėti į kolonas ir vitražus ir atgal bėgte. Egidijus pavadino mus "turistai ant greituko" .
    Taigi Glasgow'e buvome. Iš jo išvažiavome 12:21. Traukiniu važiavome keturias valandas, pakeliui gėrėdamiesi Škotijos kalnais, upeliais, slėniais. Į Fort William'ą atvykome 16:10 val. Pradžioje apsitarėme, nes taip Adomas sakė, kad kur nors atvykus reikia pastovėti 10 minučių, o tik po to priimti sprendimus. Taip ir darėme. Pirmas sprendimas buvo parduotuvė. Joje nusipirkome žinoma, alaus kolekcinio ir ne tik, svogūnų, duonos, paprikos. Rasa ir Marius subėgiojo į stotelę ir sužinojo, kad paskutinis autobusas į kempingą išvažiuoja po 20 minučių. Nulėkėme. Ir veltui. Pasirodo paskutinis autobusas jau buvo išvažiavęs prieš 15 minučių. Taigi į kempingą, esantį 4 km nuo miestelio ėjome savo nebejaunomis kojelėmis. Teko ir palipti, ir tiesiąja paeiti. Vidury kelio ant kalnelio išgėrėme Artūro kolekcinį alų. Kempinge buvome ~19 val. Kaina: 12 svarų nuo palapinės + po 3 svarus nuo žmogaus. Kempingas labai jaukus, vadinasi Glen Nevis Caravan and Camping Park, įsikūręs aukščiausio Škotijos kalno Ben Nevis papėdėje. Šį vakarą jautėmės pavargę, o ir budinčiųjų nebuvo, tad nutarėme užkąsti nesveiko maisto Scampi vadinamo (ale greito maisto užkandinė).
    Tiesa, prisiminiau, kad dujų balionėlių supermarkete nėra, bet pakeliui į kempingą radome trekingo parduotuvę, kurioje dujų balionėlis kainavo 6,99 svaro (kempinge svaru daugiau).
    Taigi Scampi, tai ale menkė aliejuje gruzdinta. Prie jos dar buvo bulvyčių fri porcija. Taip labai daug ir sotu, gal kiek rieboka, bet tiko visiems. Vakare atėjo "dubakas" . Nutarėme dušuose (kas nori) išsimaudyti ir kristi miegoti.
    Ingrida

    2 diena - RGP 3d. - PENKTADIENIS
    Statistika:
    Kėlimasis ~7:30
    Valgis ~8.00
    Žygio pradžia ~9.40
    p.s. alkoholis parduodamas nuo 10.00. Dėl to išėjome blaivūs
    Pusiaukelė pasiekta po ~2 val.
    Ben Nevis viršus pasiektas po ~4val.
    Viršūnėje valgis 1 val.
    Grįžimas iki pusiaukelės 1,5 val.
    Grįžimas iki alubario dar ~1,5 val.
    Alus bare kainuoja 3,5 £ (t.y. REAL ALE)
    Vakarienė: žirniai
    Siurprizas: ?
    Desertas: Sultan Cake iš vietinės parduotuvės

    Palinkėdami labos nakties Ingrida pareiškė esanti Lego boba, taip sakant kaip konstruktorius. O dienelę, o tiksliau vakarėlį pabaigėme nuosprendžiu keltis rytoj 5:00 val. Sprendimą lydėjome Ingridos siurpriziniu poezijos vakaru - na, ne visai poezijos, bet bent jau nuoroda į jį - FINAL Napoleon buteliuku su geriančiojo eilėraščiais ar anekdotais. Dar prieš tai sukirtome Sonatos atneštą Sultan Cake desertą su arbata, 800 gramų virtos žirnių košės (mirkusios nuo ryto) su spirgais, paruoštos šauniųjų budinčiųjų Redos ir Egidijaus. Na aišku, po žygio visi buvo raudonais snukučiais, kurių spalva suintensyvėjo po prieš tai įvaldyto karšto dušo kempinge. Dienos žygio pabaigoje išgerto tikro elio (drąsiai vietiniame Ben Nevis Inn pavadinto REAL ALE) bokalas snukučius irgi buvo paraudoninęs.
    Ben Nevis Inn patekome po ilgo ilgo trukusio ~3 valandas nusileidimo nuo Ben Nevis. Nusileidimas pasirodė neįtikėtinai ilgas, nors užlipome į viršų tuo pačiu keliu…
    Ir kaip nebūtų keista, jau nusileidimo pabaigoje į viršų traukė tuntai turistų. Nusprendėme, kad tai tie, kurie iki Ben Nevis viršukalnės nelips. Lipimo žemyn pusiaukelės nedidelis kriokliukas papildė mūsų vandens atsargas. O pasiekėm jį po maždaug 1,1-1,3 valandos.
    Jėgų aišku buvo pridavęs pietų meniu - lašiniai su skūrelėmis, duonytė ir svogūnėliai. Na o Ben Nevis viršuje kaip tik prieš gaunant pietus iš budinčiųjų - bendra foto - mūsų pasiekimas 1345m. Ir kaip pasirodo, tai yra mūsų didžiausias lankytos šalies kalnas. Antras pagal didžiausias kitos šalies kalnas yra tik Juozapinės kalnas.
    p.s. spėkit, kokioje šalyje.
    Na, o pasiekti Ben Nevis, ypač paskutiniame etape, buvo ganėtinai sunku. Ne tiek sunku fiziškai, kiek dėl to, jog pabaigoje lipimai rodėsi labai ilgi.
    Pagal Ingridos trumpą pasakojimą, ją net buvo apėmusi trumpa desperacija, kai ji užlipusi ant matomos aukštumos, išvydo dar ilgą ilgą kopimą. Tačiau tuojau pat apsidžiaugė, kai už nugaros iš panašios nuostabos net kūkčiodamas užkaukė solidaus amžiaus vyrukas.
    Nuo apytikslės esamos pusiaukelės, taip sakant upelio su kriokliuku, viršūnė buvo pasiekta po ~2 val. Pastaroji pusiaukelė irgi buvo pasiekta per apytiksliai 2 valandas. Jei viršus buvo jau pilnas akmenynas ir riedulynas, tai pirmoji lipimo dalis, tiksliau jos antroji pusė, palaipsniui iš pievų keitėsi į akmenis, tai pirmoji pirmosios dalies dalis dar buvo su medžiais ir, aišku, mašalų likučiais.
    Na o pati pradžia gražiau ėjo pro avių ganyklas, papartynus ir prasidėjo beveik nuo Ben Nevis Inn. O pilnai pradinis taškas Gen Nevis Visitors Center, esantis už kokio pusės km nuo kempingo.
    Ryto pusryčiams apturėjome avižų košės ir kavos.
    O kiek bebūtų keista - ryte viskas buvo šlapia. Ir taip rimtai šlapia, kad rasa tokia, jog ja buvo galima praustis, o palapinės vidus toks drėgnas nuo drėgmės, kad atrodė jog prilijo į vidų. Kad net keltis nesinorėjo. O keltis teko nei anksti, nei vėlai. Na, kokią ~8val.
    Adomas

    3 diena Rgp 4. Šeštadienis
    Šiandien kauliukų dėka teko budėti man ir Rasai. Sako, kad tai garbė, nes pusryčiams nereikia virti košės. Priežastis paprasta - autobusas iš Fort William į Portree važiuoja 8:15, o nuo kempingo iki miesto - 4 km, tad keliamės 500, išgeriam arbatos su sumuštiniais, susikraunam šlapias kuprines ir keliaujam.
    Išeinam 6:30 ir prieš 8 jau esam autobusų stotyje. Autobusas važiuoja nuo Morrison centro šono. Pakalbam su vairuotoju - pasirodo kiek vėliau yra tiesioginis autobusas 10:15, o šitas - su persėdimais.
    Nusprendžiame palaukti tiesioginio. Įsikuriame parkelyje - kuris yra buvusio forto liekanos. Visai šalia Makdonaldo. Ta proga aišku ir Makdonaldo kavos išgeriame. Fortas senas, bet iš jo nebent siena palei krantinę likusi. Čia princas Bonnie buvo apsupęs jakobinų portą, bet kažkoks Hanoverio didikas jį sutriuškino.
    Autobuse aišku miegame ir šlamščiame Egidijaus pirktus sausainiukus su uogiene.
    Portree atsiduriame iškart po pirmos. Autobusas toliau į Flodigarry tik po dviejų valandų 15:35. Miestelis - nedidukas - centrinė aikštė, policija, krantinė. Joje ir įsikuriame trumpai pietų pertraukėlei - valgome mėsos konservų sumuštinį su duona. Tarp vietinių visada atsiranda koks nors ar tai lašinių ar konservų nematęs diedukas, kuris varvina akis į mūsų pietus. Suvenyrų parduotuvėse nieko ypatingo. Škotiškos vilnos kepurės ~20 svarų. Sijonai ~60. 15:30 jau judam toliau. Autobusu dalinamės su būreliu nepilnamečių durnelių mergų, kurios beldžia į autobuso langus, stengiasi atkreipti praeivių gatvėje dėmesį, o tada rodo arba liežuvį, arba kokį kitą tikrąjį savo veidą.
    Kelionė autobusu tarp rūke paskendusių kalvų truko apie valandą. Vairuotojas paleidžia mus prie ežeriuko - gal dvidešimt metrų nuo kelio. Ežeriukas nedidelis. Pakrantėje pastatome palapines ir leidžiamės į trumpą žygį. Mūsų tikslas fosilijos ir viskis. Pasirodo šiame regione randama fosilijų, yra jų muziejus ir fosilijų takas. Nieko nelaukę traukiam jų ieškoti. Deja, vietiniai jau viską išrinko ir mums paliko tik tuščias akmenų skeveldras.
    Paklaidžioję po avių laukus ieškodami priėjimo prie jūros kranto, visai netyčia aptikome nežymų takelį. Juo keliaudami ir atsidūrėme prie jūros. Krantas - didžiuliai akmenys, o tolėliau - stati siena, kurioje turi būti įvairių fosilijų. Aišku, fosilijų nei kvapo, užtat akmenys apžėlę jūros gilėmis. Prie palapinių grįžinėjome pro Flodigarry country house hotel. Bet viskio parduotuvės, kurios taip trokšta Adomas - neradome.
    Prie palapinių grįžtame jau keliu ir atrandame kaimynus. Tai kažkokie keturi vietiniai pacanėliai. Pasistatę palapinę jie kūrena laužą (malkų tėvas su džipu atveža) ir sportuoja. O sportas pas juos tikrai savotiškas. Stovi vienas prieš kitą ežero pakrantėje ir mėto vienas į kitą akmenis. Kartais pataiko, kartais - ne.
    Vakare pradeda lašnoti, geriame viskį ir net nuliejame žopai, bet lietus (tiesa nestiprus) vis tiek nesiliauja. Po vakarienės traukiame miegoti, tačiau ne viskas taip paprasta - pacanai naktį siautėja - atrodo kad bado vienas kitą degančiais pagaliais, ar panašiai. Na ryte pažiūrėsim kiek liks iš jų gyvų.
    Bus Potree - Flodigarry - vienetas 3,8 £
    Fort William - Portree bus station - už visus 228 £
    Marius

    4 diena, Rgp. 5, sekmadienis
    Iškišau galvą iš palapinės ir supratau, kad rytas (bent jau) saulės nežada. Virš kalnų kybojo pilkšvai balti debesys, vandenyno pusėje - tas pats. Triukšmingųjų paauglių palapinėj tvyrojo mirtina tyla - po nakties šūkavimų ir lakstymų visi kietai miegojo. Na, o mūsų stovykloj virė "Juozuko košė", kurią prižiūrėjo budintieji - Ingrida ir Tėvas. Po kavos puodelio susikrovę daiktus 8:50 patraukėm takeliu link vietovės su iškilusiu kalvagūbriu. Kalnus dengė rūkas, lijo smulkus lietus, todėl kalnų grožį buvo galima tik nuspėti, tačiau žydintys viržiai, salotų geltonumo paparčiai taip pat darė įspūdį. Kai jau pakankamai peršlapome, sustojome užsimauti neperšlampamų kelnių, kad "vanduo į batus netekėtų". Žodžiu, verta pamatyti tas vieteles saulės šviesoje, jei pasiseks kam su oru, rekomenduoju. Na o mes, palikę tas rūke skendinčias grožybes, kirtome asfaltuotą kelią ir pradėjome lipti į kalnagūbrį, kurio ketera planavome eiti dvi dienas. Pradžioje klampojome viržių ir samanų kupstais, palypėjus į kalną aukštyn atsirado vos matomas takelis, kuriuo užsiropštėme ant kalno viršūnės. Viskas skendėjo potirščiame rūke, todėl nuo skardžio viršūnės iš esmės nieko nematėme. Geru oru vaizdai turėtų būti įspūdingi - apačioje besidriekiantis slėnis, skalaujamas vandenyno bangų. Tirštame rūke ant skardžio krašto papietavome - užkrimtome lašinių, svogūnų, agurko, džiovintos duonos ir šokolado. Viskas ir toliau skendėjo baltame rūke. Neviliojami perspektyvos porą dienų klampoti skardžio viršūnėje rūke, nutarėme leistis nuo kalno žemyn ir keliauti asfaltuotu keliu į Stafin miestelį, kurio gale yra kempingas. Taip ir padarėme. Asfaltuotu keliu ėjome kelias valandas. Aplink driekėsi žali laukai, priaugę paparčių, kuriuose ganėsi avys. Praėjome keletą miestelių, kurių namai buvo pastatyti pagal vieno ir to paties architekto planą: namai nubalinti, stogai tamsių plytelių, namuose dvi krosnys, kurių kaminai išlenda dviejuose namų galuose. Išsvajotosios parduotuvės, kuriose norėjome pikti alaus, sekmadienį nedirbo, tad vilkome kojas iki kempingo. Kempingas buvo įsikūręs už Staffin miestelio. Už 2 palapines sumokėjome 28 svarus. Kempinge yra šiltas vanduo, tualetai, dušai, žodžiu, viskas normaliai. Čia pasistatėme palapines, bėgome maudytis, budintieji virė vakarienę - bulvių košę su sviestu ir spirgais. Niam niam niam. Be to, Kapitonas ištraukė savo siurprizą - Neptūno buteliukan supiltą Torres 5. Jis sušildė, išplėtė kraujagysles, ir apsiniaukusi diena prašviesėjo :-). Pavakaroję sulindome į palapines miegoti. Beje, dar vyko operacija "ERKĖ": nuo Ingridos nurankiojom 11 mažulyčių įsisiurbusių erkučių. Saugokitės! Na štai kaip ir viskas, labanakt. Ryt anksti keltis.
    Sonata

    5 diena, 2012-08-06 Pirmadienis
    Rytas buvo drėgnas. Žopos prasme. Ne mano žopos. Drėgnas, bet ne šlapias. Po truputį myžčiojo su sausomis pertraukomis. Pusryčiams ryžių košė. Vakar daviau 800 g ryžių Sonatai. Ji iš karto atidavė man atgal pusę pakelio. Man tai sukėlė negerų įtarimų. Bet nutylėjau. Šįryt akivaizdžiai košės buvo per maža. Nutylėjom. Ryžiai. Be to, buvo nedavirę. Nutylėjom. Paskui, aišku, viską pasakėm, kalnuose. Po vakarykščio brendžio niekas nesiskundė nei galvos skausmais, nei suchastojais. Išėjom iš kempingo visai neblogos nuotaikos, ir netgi su Tėvo lazdom, kurias buvo palikęs registracijoje užrakintas. Anksti pasirodęs šeimininkas ar darbuotojas mielai jas atidavė visas viltis praradusiam Tėvui. Autobuso sustojime viltis atgavęs pastarasis pareiškė, kad užplanuoto autobuso ko gero nesulauksim, nes dar neprasidėjo mokslo metai. Na bet autobusas vis dėlto atvažiavo. Iki to laiko spėjom apžiūrėti netoliese stovintį apleistą škotišką namą ir susipažinti su jų priplėkusia praeitim.
    Autobusu pasiekėm Storr ir nulėkėm per kertamą eglyną pažiūrėti į The Old Man of Storr. Ledynmečio sukonstruoti akmeniniai pirštai. Atrodytų gal ir įspūdingai, bet didžioji dalis konstrukcijos skendi debesyje. Apačioje - gausybė "moškių". Nusileidę nupėdinom apie 1,5 km asfaltu iki užtvankos ir dar šiek tiek iki bekelės pradžios. Oras po truputį pradėjo taisytis. Pradėjom ropštis į viršų nuo Bearreraig Bay įlankėlės. Toliau - gryna nuobodybė. Ėjimo prasme. Aukštyn - žemyn. Aukštyn - žemyn. Ir panašiai. Visi viržynai esantys žemiau gūbrio - užpelkėję. Po kojomis žliugsi šlapžemis. Pietavom ant eilinio gūbrio. Lašiniai, sūreliai, džiūvėsiai, šokoladas. Šokoladas - atskira tema šios dienos. Adomas matyt sugalvojo pasidaryti sau pramogą, tokio gladiatorių kautynių tipo. Dėl likusių dviejų gabaliukų šokolado norintieji metė kauliukus. Laimėję renkasi iš 2 - didesnio ir mažesnio gabaliukų. Rasa truputį pasilaužė, bet galų gale sutiko mesti kauliukus. Mol nelabai nori ar visai nenori šokolado. Vieną gabaliuką laimėjau aš (berods) kitą gabaliuką - Rasa. Čia ji vėl užsilaužė ir pareiškė, kad prizo nenori. Adomas nusprendė pabūti Saliamonu ir tiesiog išmetė tą nuostabų gabaliuką kažkur žemyn nuo šlaito į avių spiras. WTF? Ilgai, nu gerai - nelabai ilgai, bet ieškojau. Neradau.
    Vėliau sekė pora viršūnių prie jūros kranto: Craig Ulatota ir Sithean Bhealaich Chumhaing, kad ir kaip keistai beskambėtų. Oras visiškai pasitaisė, net išlindo vietomis saulutė. Pakeliui radom nudvėsusią avį ir dar vienos kaukolę. Persiropštėm per spygliuotą tvorą ir atsidūrėm ant kelio Portree priemiesčiuose - Torvaig. Čia ir kempingas. Tėvas su Marium dar nubėgo į miestelį provizijos. Viskis, alus, COCA-COLA, obuoliai, pomidorai, kažkokia knyga ir keksai. Keksai nuo Ponios. Dovana visiems. Dar prisistatė škotas iš kaimyninio Mersedes-Benz ir pasiūlė nešiojamą laužą. Dar ir malką kažkokią dirbtinę davė. Labai draugiškas. Redos siurprizas - kakava ir STROH Jagertee. Skanus gėrimėlis. Paragavom viskio - irgi neblogas. Labanakt.
    The Storr - Torvaig kempingas 16,22 km.
    "anonimas"

    2012 08 07 Antradienis
    Pagal planą šiandien mums skirta ekskursijų diena - kelionė į Dunvegan apžiūrėti MacLeod pilies ir jos sodų. Budintieji Sonata ir Marius ryte paruošė beveik tradicinius škotiškus pusryčius - avižų košę su mėsos konservais, o į kavą Adomas atseikėjo po šlakelį viskio. Vėsoką rytą tas ypač tiko. Susimokėjome už 2-jų dienų kempingo vietą ir patraukėme į Portree, iš kur autobusu beveik valandą važiavome į Dunvegan. Oras išsigiedrijo kaip reta gražiai. Net visi pakalbinti vietiniai stebisi, kad šiemet saloje mažai lyja ir daug saulės. Nutarėme pasinaudoti proga ir, kol netyčia oras nesubjuro, nuvykti į apžvalginę ekskursiją apžiūrėti ruonių gulyklų. Pilies lankytojus už papildomą mokestį motorinėmis valtelėmis maždaug 20 min. plukdo aplink ruonių poilsio saleles. Matėme 2-jų rūšių ruonių: paprastuosius ir pilkuosius, taip pat keturias jūros šarkas ir dar gal tolybėje skrendantį jūros erelį. Smagiai paplaukiojome. Niekur neskubėdami pasidalijome batoną, kurį užgėrėme alumi, ir taip pasistiprinę nuėjome į MacLeod klano pilį, pastatytą prieš 800 metų. Seniausias statinys datuojamas 1200 m., aplink kurį dar ne kartą buvo statomi įvairūs priestatai. Dalis pilies yra privati, o pora žemutinių aukštų paversta muziejumi, pasakojančiu MacLeod klano istoriją. Sodai apie pilį taip pat prižiūrimi, plečiami, atnaujinami. Apėję gėlynus prisėdome pietų - dešros, duonos, agurko, viskio ir Adomo spec. deserto - škotiškų saldumynų (fudge).
    Apžiūrėjus pilį laiko iki autobuso dar buvo sočiai, tad mes pėsčiomis patraukėme iki miestelio. Pakeliui sustojome St. Kilda suvenyrų parduotuvėje, kur Reda ir Adomas nusipirko po šiltą škotišką kepurę. Miestelyje Artūras rado trūkstamus žemėlapius, ir toliau beslampinėdami užėjome mažutį namuką, ant kurio buvo parašyta "Giant MacAskill Museum". Už 2 svarus kiekvienam galėjome įeiti į mažytę vienos patalpos trobelę. Tai buvo tipiškas 19 a. pradžios vietos gyventojų būstas su keletu buitinių daiktų. Keisčiausias eksponatas buvo giganto MacAskill manekenas. Muziejaus prižiūrėtojas tik jam vienam suprantamu dialektu monotoniška greitakalbe supasakojo šio žmogaus istoriją. Paskui brošiūroje perskaičiau, kad genetiškai sveikas gigantas gyveno 1925-63 m., buvo 236 cm ūgio, svėrė beveik 200 kg ir buvo įtrauktas į Guiness rekordų knygą. Muziejuje geriausiu atveju užtrukome 15 min - tai taip pat savotiškas mūsų operatyvumo rekordas. Pakeliui link autobuso stotelės dar sustojome bare, kur išgėrėme vietinio alaus su nerealaus švelnumo putos kepure. Baro televizorius rodė Olimpines žaidynes - jodinėjimą ir vyrų gimnastiką.
    Autobusu grįžome į Portree, kur dar vakare nusimatė sudalyvauti Skye salos dūdmaišininkų ansamblio koncerte. Vakarienei prisipirkome Fish and chips su Coca-cola, kaip patys tikriausi greito maisto gerbėjai.
    Skye salos dūdmaišininkai pražygiavo gatvele, grodami škotiškas melodijas. Mums tiesiog pasisekė atvažiuoti čia kaip tik tuo metu, kai vyko autentiška šventė. Po ilgos dienos vakarą užbaigėme kempinge su šiltos arbatos puodeliais ir sausainiais. Tarėmės kaip keliausime toliau.

    Kainos:
    Kempingas už 2 naktis - 84
    Autobuso bilietai - 54
    Muziejus (Dunvegan) - 8x (9 už pilį + 6 už ruonių apžvalgą)
    Muziejus (McAskill) - 16
    Rasa

    2012. 08. 08. Portree
    Budinčiųjų porelė, Adomas ir Egidijus, šiandien kėlėsi anksti, nes visi planavome vykti iš Portree į kitą kempingą ir pradėti radialinius žygius po kitas apylinkes. Mūsų planai keičiasi greičiau nei Škotijos orai. Gerdami arbatą visgi nusprendėme dar vienai dienai likti čia ir sudalyvauti, t. y. stebėti "Skye salos kalniečių žaidynes" (The Isle of Skye Highland Games). Rytas kaip visada prasidėjo žadinant aplinkinius kempingo gyventojus puodų skambėjimu ir garsiomis kalbomis. Man dar nutiko įdomus įvykis duše, bet apie jį istorija nutyli. Egidijus toliau piktinasi britiškais kranais, nors kiti rodos su tuo jau susitaikė. Pavalgę keistos bulvių košės su svogūnais, kuri kietėjo akyse, išėjome į miestą stebėti žaidynių. Pakeliui sugalvojome palinksminti vienas kitą siųsdami atvirlaiškius namo.Turėjom ištraukti burtus, kas kam siunčia. Tai darėme slapčiomis, kad nežinotume, kam kas turi išsiųsti atvirlaiškį. Burtų traukimas užtruko. Tada dar aplankėme banką, paštą, vaistinę ir kepyklą. Vienu žodžiu, pasinaudojome visa miestelio infrastruktūra. Atžygiavus dūdmaišininkų ansambliui, jiems lydint nužygiavome į žaidynių vietą "Game Field". Ten jau pradėjo rinktis žmonės, pagrinde turistai. Už įėjimą sumokėjome kiekvienas po 8£ ir įsitaisėme ant žolės. Tvora aptvertoje arenoje prie ežero žaidynių dalyviai ilgokai ruošėsi šuoliui į tolį, į aukštį, akmens ir kūjo metimams, įvairioms bėgimo rungtims. Dūdmaišininkai taip pat rungėsi solo grojime. Įvyko ir alia škotiškų šokių varžybos. Publika šiltai palaikė ir laimėtojus, ir pralaimėtojus. Aš visų žaidynių labai atidžiai nestebėjau - skaičiau Škotijos istoriją nuo žemės atsiradimo. Priėjau tik iki dinozaurų eros. Žaidynės tęsėsi, žmonių daugėjo. Fone vis groja tą pačią ir tą pačią melodiją dūdmaišiu. Jaučiuosi kaip, anot Adomo, "Alytaus stipruolių čempionate" :)). Bet visgi sijonuoti vyrai, kalnų vaizdai priešais akis ir zyziantis dūdmaišis sukuria atostogų kitoje šalyje atmosferą. Pagaliau į areną išėjo tikri galiūnai - kūjo metikai iš Lenkijos, Anglijos, Škotijos ir N. Zelandijos. Lenkai kai švystelėjo - tai tikrai parodė ką gali. Anglas kiek atsiliko, o N. Zelandijos atstovas tiesiog tėškė kūjį per visus apsauginius (labai jau menka) tinklus tiesiai į palapinę kur sėdėjo šokių rungties teisėjai. Žmonės aiktelėjo: sužeista mergina, iškviesta greitoji ir šios tragedijos pabaiga neaiški, nes mes palikome žiūrovų vietas. Gal mergina ir nebuvo labai rimtai sužeista, nes rungtynės tęsėsi toliau, bet mums užteko tų laukinių škotų žaidynių. Išėjome pasivaikščioti pakrante, žiūrėti atoslūgio atidengto turto: kriauklių, krabų, dumblių ir t.t. Papietavome susėdę ant akmenų ir išgėrėme Adomo arbatos. Po to būdinome moliuskus, dumblius ir kapstėmės po juos kaip vietiniai bomžos. Ėjome lėtai ir mėgavomės geru oru, jodu prisotintu jūros kvapu ir Egidijaus kalbomis. Priėję tiltą per upę toliau kelionės netęsėme ir prisėdome ant akmenų dar Adomo arbatos pagerti. Egidijaus kalba liejosi laisvai. Toliau pasukome atgal, bet ne tuo pačiu keliu, o per mišką - geru žvyrkeliu skirtu miško darbams. Miškas per kurį ėjome labiau priminė medžių ir kelių sąvartyną. Nudžiūvę, išvirtę ir daugelyje vietų jau iškirsti medžiai neatrodė labai gražiai, bet vaizdas šiek tiek pakilus į kalvos šlaitą buvo nuostabus: tolumoje mūsų aplankyti ir matyti Storr'ai, nusekusi įlanka ir Portree miestelis. Lėtai parpėdinome jau įgrisusiu keliu į kempingą. Prieš tai Adomas rimtai pasiruošė vakarinės sriubos virimui: kelios daržovės ir sriuba iš kirvio bus išvirta. Marius ištraukė siurprizą pavadinimu "Pivo bez vodki, dengi na veter". Nuo sriubos gerai pasisotinome, nuo degtinėlės sušilome ir nuėjome miegoti. Dangus buvo apsitraukęs storu debesų sluoksniu. Koks bus oras rytoj niekas neprognozavo.
    p.s. Vakare Adomas sudainavo dainelę apie Dalią.
    Reda

    8. 9 Ketvirtadienis
    Turbūt pirmas rytas, kai nereikėjo keltis anksti. Išvykti ruošėmės tik 11:30, tad ir skubėti nebuvo kur. Pavalgę rytinės košės, susipakavę palapines ir daiktus ~9:30 patraukėme į Portree centrą. Apie valandą dar pasitrynėme parduotuvėse, užvalgėme kažkokios vietinės kepyklos centriniame miesto skvere pardavinėjamų bandelių. Bet autobuso į Peinchorran 11:30 nesulaukėme. Ar tai jis važinėja tik penktadieniais, ar tai neturi važiuoti, nes mokiniams atostogos - nesuprasi, mįslingi čia autobusų tvarkaraščiai, su visokiomis išimtimis. Bet už valandos turėjo išvažiuoti net du autobusai į Sligachan, kur mes šiandien planavome ateiti pėsčiomis iš Peinchorran. Valandą sutrumpinome bare, esančiame tiesiai priešais skverą. Baras atrodė taip, lyg būtų skirtas vietiniams gyventojams, o ne turistams. Nebuvo iščiustytas, kiek apsitrynusiais baldais ir nuo alaus dėmių nebeišvalomomis grindimis. Visą vaizdą papildė ir pora vietinių alaus mėgėjų, matyt, veltėdžių, nes trynėsi bare jau nuo 12 val. Alus šiame bare buvo šaltas ir skanus. Po 3,2 svaro. 12:55 sėdome į didelį autobusą, nes mažiukas išvažiavęs 12:50 nenorėjo mūsų su didelėmis kuprinėmis vežti. Po 15 min. jau buvome prie Sligachan viešbučio. Kitoje kelio pusėje matėsi ir kempingas prie upės, kuri visai netoli įtekėjo į jūrą. Pastatę palapines, sukišome į jas kuprines ir užvalgę dešros su agurku ir batonu, iškeliavome pasivaikščioti. Keliukas nuo kempingo ėjo palei upelio deltą, kuri buvo gerokai išdžiūvusi. Kairiu įlankos krantu, šlaitu ėjome ir ėjome. Pakeliui praėjome porą gražių krioklių, po vienu garantuotai buvo paslėptas lobis, tik niekas nepanoro jo atkasti… Galiausiai priėjome Peinchorran kaimelį, kirtome jį ir priėjome iškyšulį, kuriame pasak kaži kieno aprašymo yra daug paukščių. Buvo gražu, matėsi keltas, plaukiantis į kitą salą, lašišų veislynas jūroje ir nei vieno paukščio. Grįžome tuo pačiu keliu. Įveikėme 15 km į abi puses. Lengvai pasivaikščiojom… Kempinge buvo gerokai daugiau turistų nei palikom išeidami. Susimokėjom prižiūrėtojui po 6 svarus nuo žmogaus. Dar kempinge buvo galybė moškių, net Redos ir Rasos paruoštą vakarienę teko valgyti mūsų (geltonojoje) palapinėje. Po vakarienės patraukėme į kitoje kelio pusėje prie viešbučio esantį barą. Dirbo, turėjo čia pat verdamo "Cullin Brewery" alaus. Pragavom trijų rūšių, buvo skanus. Mes aptarėm kitos dienos maršrutą, kol kiti lankytojai stebėjo televizoriuje olimpiadą. Sumąstėme, kad rytoj eisime per Sligachan upės slėnį į kitą salos pusę, į Elgol kaimelį. 18 km suplanavome įveikti per 2 dienas.
    Išlaidos: autobusas (?), kempingas 64 sv.
    Artūras

    2012 08 10 Penktadienis
    Šį rytą pirmoji išlindau iš palapinės, ir tiesiai į mašalų debesį. Nenusakomas jų skaičius ir įkyrumas. Bėgte bėgau į dušo namelį, o debesis vijosi iš paskos. Norėjosi kiek įmanoma greičiau nešdintis iš šios pelkės. Pusryčiams budintieji Artūras ir Ingrida išvirė avižų košę. Valgydami vėl slėpėmės palapinėje ir nusprendėme kuo greičiau pakuotis daiktus bei eiti kavos į vakarykštį barą. Nors 9 val. baras dar nedirbo, kavos mums paruošė viešbutyje ir patiekė vestibiulyje, kur kaip ponai įsitaisėme odiniuose minkštasuoliuose. Toliau, pagal vakarykštį planą, pajudėjome Sligachan upės slėniu, patogiu akmenuotu keliuku. Eiti nebuvo sunku,tačiau negalėjome ilgai stoviniuoti, kad neapipultų mašalai. Oras buvo sausas, be vėjo, ir mes greitai pasiekėme pietų vietelę, kurią išsirinkome nuėję apie 7 km. Pavalgėme įprastai: lašinių, džiovintos duonos, sūrelių, paprikos ir šokolado desertui. Pasistiprinę, apie 14 val. jau pasiekėme savo tikslą - nedidelį Loch an Athain ežeriuką, prie kurio ir įsikūrėme likusiai dienai ir nakčiai. Neįtikėtina, tačiau čia taip išsigiedrijo ir sušilo, jog visi ėjome maudytis, išsiskalbėme drabužius, išsidžiovinome batus ir miegmaišius. Mašalų neliko, buvo galima atsipalaiduoti: kas skaitė, kas miegojo, o Egidijus užlipo į vieną iš aplinkinių viršukalnių (~500 m). Atėjus pietų metui visi gavome žirnių košės, tačiau tuo pat laiku ėmė kilti nauji mašalų debesys. Būti lauke tapo nebeįmanoma. Šiaip taip išgėrę arbatos sulindome visi į palapinę slėptis. Ten žaidėme kortomis "Durnių" bei gėrėme Adomo siurprizą - Malūnininkų trauktinę. Lauke tiesiog dūzgė spiečiai mašalų ir net nežadėjo trauktis. Iš tiesų stebėjome palapinę atakuojantį juodą šešėlį, kuris laikas nuo laiko persimesdavo iš vienos pusės į kitą. Gerai įsiklausius, buvo girdėti kaip zyzia begalybė sparnelių ir kaip į palapinės tentą trankosi pavieniai, nuo kurso nukrypę gyviai. Jei nežinotum, kas vyksta, pamanytum, jog lašnoja. Vieningai nusprendėme rytoj negaminti pusryčių, keltis 6-ą ryto, ir kuo greičiau iš čia nešdintis. Dangus visą vakarą buvo giedras, gal bus ir per naktį? Jei taip - rytas vėl bus pilnas mašalų.
    Išlaidos: 12 svarų už kavą.
    p.s. Besėdint slėnyje ir bežiūrint į kalnus ir ežerą, tylą perskrodė baisus griausmas - slėniu praskrido du kariniai lėktuvai. Nusprendėme, kad patruliavo Olimpinių žaidynių proga.
    Liepė užrašyti, kas tapo Skye salos "durniumi", tačiau aš nepamenu. Berods, Egidijus.
    Rasa

    2012. 08. 11. Šeštadienis
    Rytas prasidėjo žaibišku lindimu iš palapinių, daiktų rinkimu ir bėgimu iš nakvynės vietos. Moškės niekur per naktį nedingo. Net tos ramiai sėdėjusios viduj ant palapinės sienelių, naktį atakavo mus miegančius. Tad ryte bėgom kiek kojos leido iš tos vietos be pusryčių ir be arbatos. Ją planavome išgerti kiek ramesnėje vietoje. Gana greitai priėjome kitą didesnį ežerą Loch na Creitheach ir ėjome jo pakrante. Moškių sustojus nemažėdavo. Pakrantėje pamatėme vienišą valtį. Žygiavome link Camasunary - vieta prie įlankos Camas Fhionnairigh. Ten stovėjo du balti nameliai. Pagal aprašymą, tai "bothy" kuriais galima naudotis, tik reikia palikti svarą. Bet ten jau buvo pilna žmonių. Mes tik paprašėme vandens ir nuėjome link įlankos, kur suradę ramią nuo moškių vietą net ant akmens išsivirėm kavos. Ilgai pasėdėję ir išsimaudę pastebėjome, kad vanduo kyla ir mūsų užimtas akmuo tuoj virs sala. Pasiėmę kavos puodelius persikėlėme toliau į krantą. Toliau kelias tęsėsi palei jūrą skardžio šlaitu. Kai kur gana stačiai. Vaizdas visą laiką buvo tas pats, bet labai gražus. Skaičiavome visus iš Elgol išplaukiančius kruizinius laivelius. Su keliais sustojimais pasiekėme Elgol prieigas. Mažas kaimelis, įsikūręs visai prie vandens ir aukštai ant kalvos. Prie jūros keletas kompanijų siūlo pasivažinėjimą valtimi. Dėl vieno derėjomės, kol nusiderėjome žmogui 23£. Išvyksime rytoj beveik visai dienai į Loch Coruisk. Prieš tai prie parduotuvėlės, kurioje be bulkučių ir koka kolos nieko mums daugiau naudingo nebuvo, pavalgėme hamburgerių: bulkutė, mėsa iš konservų ir paprika. Buvo skanu, bent man, nes aš budėjau. Šiandien tikra mano tarnystės diena: ir budžiu, ir dienoraštį rašau. Parduotuvėje prisipylėme vandens. Marius ir Artūras prisipirko padėvėtų knygų. Po derybų dėl kruizo nuėjome nakvynės vietos žvalgybon. Visi paklausti nurodė mums karvių prikakotą pievelę. Tiesa, Škotija tikra karvių ir avių ganykla su keliais kalniukais. Mes patraukėme kur aukščiau, tikėdamiesi, kad ten nebus moškių. Jų ten buvo. Tada nusileidome žemyn prie jūros. Marius išbandė pasėdėjęs ten keletą minučių. Buvo moškių tik keturios. Apsidžiaugėme, pasistatėme palapines ir išėjome maudytis. Vanduo šaltas, bet gaivus. Nuraminantis moškių sužalotą kūną. Paskui visi išsipliažino. Laikas iki vakarienės slinko lėtai ir žaviai, kaip ruonių, besivartančių ant akmenų: kas gulinėjo, kas skaitė knygą, kai kas vaikščiojo pakrante ir rankiojo kriaukles arba žvejų paliktus daiktus. Egidijus rado gaudyklę ir pradėjo ją taisyti - pagaus mums jūros gėrybių. Marius buvo paklausti atplaukiančių žvejų, ar neturi žuvies, bet jie nežvejojo šiandien. Taip ir atėjo vakarienės laikas. Grikių košė su konservais pasotino ir pamalonino visus, išskyrus budintį Egidijų. Jis net nuo puodo atokiau laikėsi. Po vakarienės iškilo klausimas, ar eiti į restoraną, kuris yra už mylios, išgerti alaus? Daugiau buvo prieš, bet vis tiek visi kaip avių banda patraukė tiesiai į aukštą kalną išsvajotojo alaus. Alaus negavome, nes neatitikome restorano įvaizdžio, ar restoranas neturėjo licenzijos tokiems kaip mes pardavinėti. Vienu žodžiu kaip musę kandę nupėdinome atgal į stovyklą. Egidijus galėtų porą žodžių apie tai... Grįžę gavome Sigutės siurprizą "Suktinį" ir džiovintų pomidorų prieskonių košei. Budinčioji, t.y. aš, dar sublizgėjo patiekdama pyragaičių prie arbatos.
    Viskas. Mano tarnystė baigėsi.
    Reda

    2012-08-12 Sekmadienis
    Šįryt pabudau nuo beprotiško niežulio. Labiausiai niežtėjo visų galūnių riešus. Kasymasis - tikra palaima. Vedanti į pragarą. Vakarykštis epinis pabėgimas iš Moškistano buvo vainikuotas dar epiškesne kelione gerti įsivaizduojamo alaus. Dar dieną "Boat tripo" savininkas mus perspėjo, kad restoranas miestelyje yra vienintelis, jis yra gatvės gale, už 1 mylios ir gana brangus. Tačiau Adomo vakare nebuvo galima perkalbėti - jam reikėjo alaus. Blogiausia, kad aš, iš pradžių nepasirašęs šiam reikalui, vėliau sutikau. Kai užlipom kokius 30 m - 50 m į viršų, jau buvau praradęs apie porą bokalų prakaito pavidalu. Ėmiau pakeliui save įtikinėti, kad kompensuosiu juos vienu bokalu alaus už kokius 10 svarų. Nusikapstę iki restoranėlio, niekuo nesiskiriančio nuo kitų aplink esančių baltų namelių, drąsiai žengėm į vidų. Čia mus pasitiko aukšti mediniai suolai, kažkuo primenantys plackarto vagoną. Ir šeimininkė. Maždaug mūsų amžiaus gana simpatiška moteris. Simpatija išgaravo, vos tik pamačiau misis X (vadinkim ją taip) žvilgsnį. Jame atsispindėjo begaliniai gilus WTF? Antrą akimirką aš jau skaičiau kitas jos minčių nuotrupas. Maždaug tokias - "ką pasakys vakarieniauti užsukusi misis Y? Pasklis gandas, kad pas mus lankosi purvini backpackeriai iš kažkokios rytų šalies … jie aštuoni?! O kur pasodinsiu grafą Lankasterį iš pudelių mylėtojų draugijos, kuris suka į kiemą savo naujutėlaičiu Jaguaru?! Ką kalbės misis Boni skrybėlaičių klube?!..." Ir taip toliau, ir taip toliau. Iš jos kalbos padargų išsiveržę žodžiai buvo malonūs ausiai, bet ne pilvui. Apsisukau ir su nugalėto, bet nepalaužto žmogaus šypsena išspūdinau lauk. Adomas su Mariumi kažkodėl pamanė, kad perkalbės misis X grandiozinėmis kalbomis apie ilgą kelionę iki tokių svetingų namų. Naivuoliai. Visi atsigėrėme skanaus vandens iš žarnos prieplaukoje. Grįžus "namo" nuo salos pusės pūstelėjo lengvas brizas ir išsklaidė mašalus. Palapinėje pagaliau buvo galima miegoti nesukišus galvos į miegmaišį. Niekad nemaniau, kad kada nors taip melsiu vėjo. Fantastiškas dalykas. Kad ir šiandien - visą dieną dvelkė malonus vėjelis ir apie mašalus net buvom pamiršę.
    Gerai, grįžtam prie šios dienos. Kaip jau rašiau, atsibudau nuo beprotiško niežulio. Neužilgo ėmė kasytis ir kiti. Išlindus iš palapinės - vėjelis. Mašalų nėra. 9:30 mes jau prieplaukoje. Visi mandagūs ir besišypsantys kaip visada. Po vakar dienos aišku, kad užantyje visi nešiojasi po akmenį. Artimo galvai praskelti. Su jais reikia elgtis atsargiai. Sėdam į laivą, plaukiam apie 40 minučių ir atsiduriam prie Coruisk ežero. Pakeliui apžiūrim ruonių gulyklas. Laiko turim iki 16:30. Keliaujam aplink ežerą. Kitame jo gale - nuostabus pliažas. Nors krante akmenėliai, giliau - smėlis. Prie pliažo didelis akmuo su šermukšniu. Raudonos, beveik prisirpusios uogos ir fone ramiai banguojantis kalnų ežeras - tikra škotiška idilė. Su Sonata surengiame fotografavimo varžybas - kas geriau įamžins šią romantiką. Pažadėjau, kad aš laimėsiu. Grįžus tik reikės "įmontuoti" mėnulį ir ant akmens staugiantį vilką. Gal geležinį? Maudomės. Vanduo ne šiltas, bet ir ne ledinis. Nusiplaunam vakarykštes jūros druskas. Deginamės, snaudžiam, blevyzgojam. Atostogos. Grįžtam kita ežero puse. Takelis labiau vingiuotas, ilgesnis. Pakeliui nemažai šermukšnių, lyg kas tyčia būtų prisodinęs. Upės žiotyse susirinkę nemažai žmonių. Pabraidom upelyje. Dugnas - ištisinis akmuo ir labai slidus nuo dumblių. Atplaukę net rusų su jachtomis. Ir "šliopancais". Pastarieji greitai apibėga ratuką aplinkui, sėda į perpildytą "gumiašką" ir spaudžia prie jachtų. Baisu, kad neapsiverstų. Nustatytu laiku atplaukia ir mūsų laivelis. Keleivių ̴25-30 vnt. Pakeliui aplink mus laksto greitaeigis kateris su pramogautojais. Lyg kiškis aplink vėžlį. Bet, kaip ir kažkokioje pasakoje ar tai multike, vėžlys atplaukia pirmas.
    Grįžus visus daiktus randame vietoje, ir net nepaliestus potvynio. Karvašūdžiai irgi vietoje. Ko nerandame - vėjo. Mašalai vėl valgo. O mes vakarienę valgome bėgiodami akmenimis, bet nuo svoločių nepabėgsi. Apie aštuntą vakare vėjas atsigauna. Tada ir mes. Marius ištraukia mano užstatytą improvizuotą gaudyklę. Joje - 7 grundalai. Bent jau aš taip spėju. Adomas juos išdoroja ir kepa ant GY sviesto. Gaunasi netgi labai gerai. Vėjas vėl nurimo, piderastai pasirodė. Rasa ta proga ištraukė savo siurprizą - medaus trauktinę. Išgeriam, išlukštenam grundalus ir lekiam miegot. Truputį lašnoja. Tėvas visą dieną pasišventęs akvariumo įrengimo ypatybėms pagal kažkokią vietinėj parduotuvėj už svarą nusipirktą knygiūkštę. Apsėstas kaip visada. Ir dabar skaito miegmaišyje. Ryt varom iš čia. Kiek gi galima?
    мой адрес не дом и не улица,
    мой адрес палатка North Face!


    2012-08-13 Pirmadienis
    Ir vėl blogai miegojau. Užmigt nesisekė, kol neįkritau į duobę ir neapsiglėbiau akmens. Rytą visus mūsų palapinėj pažadino Ingrida, sakydama, kad jau senokai laikas keltis ir kad ko tai per tylu lauke. Gal budintieji dar miega? Tačiau Tėvas su Rasa buvo jau atsikėlę ir patyliukais tarp akmenų virė "Juozuko" košę (greitai išverdančius miežių dribsnius). Moškių ir vėl buvo gyvas galas. Ir jos skaudžiomis adatėlėmis badė veidą ir kaklą. Greitai sukišom košę, susimetėm daiktus į kuprines ir movėm iš šios mašalų karalystės. Nulekiam prie maisto parduotuvėlės - vienintelės miestelyje - prie kurios sustoja autobusai. Štai atlėkė ir mūsų autobusiukas, vairuojamas dieduliuko, panašaus į Kalėdų Senelį. Sulipome į jį ir nuvažiavome į Bradford miestą (kelionės kaina - 3 svarai), kuriame išlipome laukti kito autobuso, nuvešiančio mus į Dornie miestelį, kuriame stovi akmeninė Eilen Donan pilis. Dar spėjome nulėkti į parduotuvę nusipirkti duonos, paprikos, cukraus ir kitų gėrybių. Atvykę į Dorni (kelionės kaina 9 £ 10 p) šalia esančiam miestely įsikūrėme kempinge, pasistatėme moškių lavonėliais nusėtas palapines ir nusprendėme nukeliauti į pilį, bet prieš tai išgėrę po pintą elio. Elis čia labai geras, su apie centimetro storio standžia puta. Puiku! Atsigaivinę, o kai kas ir šiek tiek apsvaigęs eliu, patraukėme į pilį. Pilis mūrinė, jos link veda akmeninis tiltas, galutinai atstatyta 1932 m. Pilies vaizdą galima rasti daugybėje atvirukų, vaizduojančių Škotiją. Viduje įrengta ekspozicija, pasakojanti pilies istoriją, yra keletas kambarių, apstatytų baldais, pridėtų eksponatų, susijusių su MacRae (berods) klano atstovų gyvenimu. Žodžiu, tai vietinis kraštotyros muziejus. Po pilies apžiūros - laisvas laikas, vieni bėgo vienur, kiti kitur, tačiau galiausiai visi susitikome kempinge su nuostabiu civilizacijos išradimu - dušu. Už 50 p gauni ~10 min. vandens srovės. Na, o vakarop mūsų laukia kulinarinė ekskursija - hagio valgymas vietiniam barelyje. O hagis buvo puikus, patiektas su bulvių ir ropių koše, užpiltas viskio padažu. Rekomenduoju paragaut (kaina 9.45 £). Vakarėlis baigėsi knygų skaitymu palapinėse, mat nurimo vėjas ir pasirodė jos - moškės.
    Sonata

    2012-08-14 Antradienis
    p.s. rašyti visai nebemoku. Viskas gaunasi kaip su vištos koja - net pats įskaityti nebesugebu.
    Antradienis jau prasidėjo 00:11. Tiksliai žinau, nes ryte reikės budėti, tad prisuktas laikrodis. O prasidėjo dėl įskaudusių šonų ir alaus iššaukto gamtos balso. Po to pasilanksčius ir įlindus į miegmaišį vėl pavyko užmigti. O keltis - net 7:15, nors miego pakako, tačiau jau senatvė - šonai nuo miego ant kietos žemės tik su kilimėliu taip skaudėjo, kad rodės kas šonus būtų suspardęs.
    Na, bet pusryčių košės virimas, palapinės ardymas, kava ir cigarilė viską sustatė į vietas ir apie 9 val. jau pėdinome iš kempingo (kuris buvo beje pats pigiausias - tik 3£ už nosį) link Dornie sustojimo. 10:26 (na, apie tą laiką) atvaro autobusas į Invernes ir nors už 18,80£/žmogui "lekiam" į Drumnadrochit. ... Na, o po kokios valandos mes jau Drumnadrochite.
    Iš karto pasakysiu - tikėjausi kaip turizmo centro - didesnio miestelio. O jis daug maž kaip ir kiti matyti. Info centras, nedidelis muziejukas, kelios kavinės, viena parduotuvė (na, gal dar kelios bandelių kepyklėlės) ir suvenyrai . Ir viskas.
    Na, bet būtinus objektus vis tiek aplankėme. Pradžioje Marijonas su Tėvu po apsilankymo Info centre, užsuko į kepyklėlę. Atnešė visiems po faršu įdarytą - keptos tešlos ale beliašus su guliašo įdaru. Na, lyg ir turi būti pietūs. Gal ….
    Tada pradėjome svarstyti apsilankymo Loch Ness centro - parodos galimybes. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė keistas - kažkoks "alternatyvus". Net Tėvas pareiškė, kad jį aplankyti būtina. Tada vyko pasiskirstymas į dvi grupes - Tėvas, Reda, Sonata ir Rasa - pirma, testinė grupė. Kiti - į suvenyrų parduotuves. Ten juk irgi kitokia paroda…
    Na, pirmoji grupė grįžo lyg ir patenkinta. Tada Adomas ir Marijonas ėjo kaip antroji grupė. Kapitonas ir Ingrida atsisakė. Na, tegu.
    O šiaip tai ekspozicija įdomaus formato - eini kaip urve, patekdamas iš urvo kambario į urvo kambarį. Kiekviename jų filmas (~ kelias minutes) - apie Škotijos prešistorę, kontinentų judėjimą, geologiją. Po to - mito apie pabaisą gimimas, galimus.ir buvusius “faktus" ir tyrinėjimus. Po to - keli moksliniai samprotavimai, kodėl monstro negali būti.
    Ir galiausiai - moralas apie ekologiją. Na, kaip ir apie nieką, bet formatas patiko.
    Na, pasimuziejinome. Toliau - 1 mylia iki kempingo. Kaip visada - žingsnis po žingsnio, kojos vos velkasi. Kažkaip priėjom. Ir, aišku, kaip visada, kažkokia pornografinė britiška tvarka. "Reception" - ant kalno, įėjimas pasak jos - kažkur į pievą aplinkui. Na, niekalas, nuėjome tiesiai. Kaina - po 6£, tačiau patogumų mažiau nei prieš tai buvusiame. Bet nesvarbu...
    Tolimesnis nuosprendis - Urquhart pilies griuvėsiai. Na, bet prieš tai - pietūs. Kad ir kaip Ingrida įrodinėjo (tiksliau sakant rimtai apeliavo į sąžinę), kad pietūs jau buvo - vis tiek pietų normą - agurką, duoną ir dešrą įvaldėme.
    Na, o tada, nors ir sunkiai, nors ir prasidėjusio lietaus lydimi nukeliavome iki pilies griuvėsių. Na, kokis 1 mylią. Pasiekėme. Bilietas - 7,40 £/
    Lendame iš pradžių į suvenyrų salę - įėjimą/išėjimą. Laukiame paskelbto filmo. Žiūrime. Susidariusi nuomonė - nuo pat pilies pastatymo visi ją puolė, visi ją valdė, kol galiausiai vieną kartą (~1500 metus) patys gynėjai sunaikino pilį. Na, vienu žodžiu standartinė žmonijos istorija. Na, nesvarbu - apžiūrėjome, pasiistorinome ir atgal į kempingą. Nes - suėjo ir 18 val.
    Kempinge - grikių košė, arbata. Kapitono nupirkto antimoškių preparato "Smidžo" bandymas. Na, jis pasirodė nelabai, nes kai kurios moškės vis tiek puolė. Nors, kažkiek buvo patikimas.
    Sonata traukė savo siurprizą - kepenėlių paštetas ant sausainių + vietinis viskis. Na, tai tiek vaišių, dar kalbų ir miegelio.
    p.s. vis bekalbant apie moškes kolegoms (na, bent taip jau jiems patiems atrodė) pavyko įminti škotiško šokio - baleto paslaptį. Tai, anot jų, yra apsauga nuo moškių, ir strakaliojimas kilo iš judesių, skirtų apsisaugoti ir atbaidyti moškes.
    Adomas

    2012. 08. 15 - Trečiadienis
    Ryte valgėm vietinių avižų, t.y. pirktų Škotijoje, košę. Apie pusę devynių Jau buvome vienoje iš Drumnadrochit miestelio autobusų stotelių, toje kur arčiau kempingo. Valgant košę stipriai atsidavė arklių mėšlu, nes šalia kempingo buvo nemažas jodinėjimo centras, o ant aplinkinių kalvų šlaitų ganėsi keliolika ristūnų (tikrai ne darbinių). Inverness'ą pasiekėme labai greitai, per kokias 15-20 minučių, o bilietas žmogui kainavo 3 svarus. Miestas nemažas, turi senamiestį, kelias puošnesnes bažnyčias. Nieko daugiau nespėjom pamatyti, nes nebuvome išėję iš autobusų stoties. Kasose nusipirkome bilietus į Aviemore (po 9,10 svaro žmogui) ir 10 val. jau sėdėjome kitame autobuse. Po valandos jau buvome vietoje. Aviemore - labai turistinis miestelis, vien B&B namai, kotedžai, kavinės ir restoranai bei daug mažų parduotuvėlių. Turizmo informacijoje sužinojome apie artimiausius kempingus ir kaip ten nuvykti (nuo 7 ryto iki 5 vakaro kas valandą link Cairgormo priekalnių važinėja autobusas). Pasitikslinome ir kaip iš Aviemore pasiekti Edinburgą. Prieš išvykstant į Škotiją kelionės plane užrašiau blogą traukinio bilieto kainą - 13 svarų, o pasirodė, kainuoja nuo 31 iki 44 svarų. Autobusu važiuot pigiau - 24 svarai (informacija iš info biuro). 11:25 atvyko vietinis autobusas Nr. 31, susėdom, sumokėjom po nepilną svarą iki Coylumnbridge. Išleido mus tiesiai priešais kempingą, kuris pasitiko mus užrašu "Full for tents". Registracijoje patvirtino, kad vietų tikrai nėra ir pasiūlė eiti 4 km iki kito jų kempingo (Rothiemurchus campsite) prie ežero, toliau nuo pagrindinio kelio. Mums toks variantas netiko, bet registratūros darbuotoja sutiko paskambinti į kitą, konkurentų kempingą ir paklausti, ar ten yra vietų palapinėms. Atsakymas buvo teigiamas. Grįžome ant kelio, kur pusvalandį teko palaukti kito autobuso. Nuvykome į Glenmore campsite. Šis įsikūręs arčiau Cairgormo kalnų prie didelio ežero, kuriame net jachtos plaukioja, o pakrantėje yra smėlėtas paplūdimys. Ežeras vadinasi Loch Morlich. Kempinge susimokėjome po 6 svarus nuo žmogaus. Registratūroje Marius aptiko knygų lentyną, o joje knygutę apie akvariumines žuvis. Pasiėmiau, paaukojęs ~20 pensų. Tikiuosi dar tokių gerų vietų, kur knygas dalina rasti. Pastatę palapines suvalgėme paskutinę lašinių porciją ir paragavome vietinio alaus su gražiom etiketėm ant butelio. Po pietų susiruošėm į žygį po Kaledoninį mišką. Tik prieš tai parko informaciniame centre pasižiūrėjome parodėlę apie mišką, tada grįžome iki parduotuvės papildyti maisto atsargų. Galiausiai patraukėme žygin. Aplink Morlicho ežerą ir Glenmoro miškų parke pilna gerai paruoštų ir sužymėtų takų, net maršrutai parinkti, kurie sužymėti skirtingomis spalvomis ir prie keliukų susikirtimų yra stulpai, nurodantys kur koks maršrutas eina. Ėjome mėlynu maršrutu per seno miško ir naujai atsodinto tankmes iki nedidelio ežero An Lochan Uaine. Vietomis pušys buvo tikrai įspūdingos - storos, keliakamienės, labai šakotos nuo pat pamato. Tik daugiau buvo naujai pasodinto, palyginus neseno miško. Žygį baigėme geltonuoju taku, o ežerą pasiekėme baltuoju. Grįžinėjom kaip tik pro parduotuvę, kur visi ir sulindo. Vieni pirko sausainių ir pieno, kiti šokoladukų, kiti nieko. O bendrai visi nusipirkom po dvi skardines alaus rytojaus vakarui apsidrausdami nuo to, kad grįžus iš žygio parduotuvė gali nebedirbti. Sonata su Ingrida pučiant stipriam vėjui virė bulvių košę su mėsa. Mūsų geltoną palapinę sutvirtinome visais įmanomais būdais - pirmą kartą įtempėme visas virves, kokios tik buvo. Vakaras buvo labai vėjuotas, bet nelijo. Po košės valgymo procedūros sėdome ragauti mano siurprizo. Gerdami pirmą mėgintuvėlį visi labai kikeno ir džiaugėsi, kad nebereikės valyti dantų, nes gėrimas priminė burnos skalavimo skystį. Jis vadinos "After Shock", buvo raudonos spalvos, 30° stiprumo likeris. Pirkau jį Fort William parduotuvėje, nes išvykdamas per darbus visai pamiršau apie siurprizą. Bet jo buvo mums mažoka. Sėdėdami glaudžiai aplink stalą pučiant labai stipriam vėjui išgėrėme ir po skardinę alaus, rytojui teks dapirkti. Pakilus visiems nuo stalo ir besiruošiant eiti miegoti prapliupo ir lietus.
    Artūras

    2012. 08. 16 - Ketvirtadienis
    Kėlėmės pagal žygio normas labai vėlai :-), t.y. ~8 val., kadangi nebuvome "pririšti" prie autobuso grafiko. Budėjo Rasa ir Egidijus, o konkrečiai tai Rasa, o tas antrasis vaidino, kad budi, t.y. malė liežuviu ir galvojo savo būsimo dar jam pačiam nežinomo biznio planą ir būsimų produktų frazes. Valgėme "ovsianka, sir". Visai skanu, o vat vietinė kava, kurią pirkome supermarkete, man tai nelabai patiko. Pagėrę arbatą išsiskyrėme į dvi grupes. Stiprioji grupės dalis šią dieną ėjo ~17 km į Ben Macdhui (1.309 m) ir šalia esantį Cairn Gorm (1.245 m) kalnus. Silpniausioji grandis, t.y. aš ir manęs nepalikęs mano vyras nutarėme pasirinkti šią dieną lengvesnį žygį, kadangi šlubuojanti mano koja manęs jau "nebepanešė", tad jau vakar buvau nusprendusi duoti kojai ir sau pailsėti.
    Taigi aš ir Marius "Glenmore Forest Park" žemėlapy išsirinkome ~4 h valandų žygį, kuris pažymėtas oranžiniu punktyru ir šis kelias vedė į Meall a'Buachaille viršūnę, kuri yra 810 m aukščio.
    Pradžioje kelias ėjo pušynu, kuriame jauni ir kaledoniniai medeliai keitė vienas kitą. Vienoje vietoje tiesiog netoli kelio radome voveruškų pievą, tad neatsispyrę pagundai jas susirinkome vakarienei. Na po tokio radinio visada pagauna azartas rasti dar daugiau, bet iki kalno viršūnės daugiau nei vienos voveraitės nebuvo, tik peraugę baravykai ir lepšiai.
    Vėliau miškas baigėsi, jį pakeitė kirtimas, o vėliau viržynų, kerpių ir samanų plotai. Kilimas, (kurį pradėjome nuo Glenmore Visitor Center) nebuvo sunkus, nes jis nebuvo status. Kalno viršūnėje buvo pasagos formos statinys iš akmenų, kuriame galima pasislėpti nuo vėjo. Vėjas ant kalno iš ties buvo stiprokas, bet pro debesis išlendanti saulė šildė mūsų "senus" kaulus :-). Vaizdas iš viršaus buvo vertas lipimo: ežeras, miškingi kalnai, ežeriukas, violetiniai kalnai (nuo viržynų). Leidimasis nuo kalno nebuvo toks malonus, nes buvo pakankamai status, vietomis priminė actekų piramidžių stačius laiptus. Taigi lipome 1,5 val., o leidomės ~50 min. Nusileidome link akmeninio namuko, šalia kurio ilsėjosi turistaujantys. Namuko viduje šiaip galima permiegoti ir pailsėti. Pailsinę kojas ėjome dar ~1,5 val. miško takeliais, kur ne kur aptikdami voveruškų. Stovyklon grįžom jau po 3 val., nuėjome išgėrėme kavos kavinukėje, išvalėme grybus, išsimaudėme ir po poros valandų pamatėme grįžtančiuosius. Šie sprinteriai sugebėjo beveik per tą patį laiką įveikti net du kalnus. Jie pasakojo, kad pradžioje jiems lipant buvo ir rūkas, ir dulksna, ir stiprokas vėjas, bet papietavus debesys pradėjo sklaidytis ir atvėrė jiems kalnų grožybes.
    Vakarienei valgėme ryžių košę su mėsa ir voveruškomis, gurkšnojome vietinį alų. Oi kaip gardu. Vakar buvo vėjuota, tad ilgai sėdėjome, tačiau šiandien, deja, bet vėjo nebuvo, todėl buvo daug daug mūsų "draugių" - moškių. Ilgai neištvėrėme, sulindome į palapines.
    p.s. Stipriųjų komanda pasakojo, kad kalnuose iš rūko išdygo kinė, palaidais plaukais su alia Maximos maišeliu rankose ir ausinėmis ir paklausė jų: "pasakykit, kur aš esu". Rankose ji laikė anot jų kažkokį pseudožemėlapį ir sakė, kad ji jau blaškosi ten nuo 8 val. ir jai kažkas sakė, kad viršuje nieko įdomaus nėra. Taigi klausimas: kas buvo toji moteris? Ir ko ji norėjo?
    Ingrida

    2012 08 17 Penktadienis
    Pabudome su lietumi. Nugara skauda, tad nelieka nieko kito, kaip tik keltis. Šiandien mūsų laukia beveik kontinentiniai pusryčiai - virti kiaušiniai ir sumuštiniai su sūriu.
    Po pusryčių pradeda vėl seiliotis lietus ir mums norisi kuo greičiau išvažiuoti iš čia ir keliauti toliau. O šiandienos kelionės tikslas - Edinburgas.
    Parko informacijos centre mums nurodė ne tą autobuso laiką ir mes visą valandą pratupime stotelėje. Autobusas atvažiuoja tik 10: 12 ir nuveža visus į Aviemore.
    O iš čia 11:00 pajuda autobusas į Edinburgą. Kelionė prailgsta, nes visas autobusas dvokia tualetu, o be to žiauriai karšta ir tvanku. Apie pusę keturių atsiduriame Edinburgo autobusų stotyje ir pradedame asilų viešbučio paieškas. Tai pasirodo kiek sudėtingiau, nei galvojome, nes nusukame ne į tą pusę ir atsiduriame priešingame nei reikia gatvės gale. Jau įsivaizduojame save klausinėjančius praeivių - ar nežinote, kur šioje gatvėje yra asilų B&B?
    Bet vis dėlto, sėkmingai surandame savo hostelį ir ten įsikūrę traukiame pažiūrėti miesto. Mieste atrodo vyksta kažkoks tai festivalis, tad gatvės pilnos akrobatų, pasakorių, žonglierių, turistų ir pan. Praeiname Karališkos mylios gatve beveik iki pat apačios ir pro škotų parlamentą grįžtam į "savo" gatvę.
    Bet aišku, sausi grįžti namo neplanuojame. Tam yra Tesco express ir dar turime budinčiuosius. Hostelyje mes gauname po tiesiog karališką lėkštę bulvių košės ir ryžių košės su alaus skardine. Pavalgę grįžtam į savo aštuonvietį numerį ir miegot. Ryt mūsų laukia Edinburgo pilis ir kitos Edinburgo atrakcijos.
    Marius

    2012. 08. 18 - Šeštadienis
    Šiandien budžiu aš ir Marius.
    Pasisekė. Pusryčiai užsakyti hostelio kavinėje dar Egidijaus iš Lietuvos prieš išvykstant. Kainavo berods po 4,5 svarus kiekvienam. Didelėje lėkštėje buvo pupelių pomidorų padaže, keptas kiaušinis, keptas šoninės griežinėlis, kepeninė kepta dešrelė ir riekelė škotiško hagio. Pavalgėme tikrai sočiai. Pusryčiams priklausė ir gėrimas pasirinktinai.
    Apie pusę vienuoliktos jau stovėjome prie kasų į Edinburgo pilį. Bilietas kainavo 16 svarų, per 5 metus pabrango 5 svarus - Sonatos turimoje "Lonely Planet" gide buvo nurodyta 11 svarų kaina už bilietą. PIlis labai didelė, joje kokie 7 atskiri muziejai - Škotijos karališkų regalijų ekspozicija, Nacionalinis karo muziejus, Karališkosios gvardijos muziejus, Dragūnų muziejus, Karo belaisvių muziejus, kitų net nepamenu. Daugybė informacijos, puikiai viskas pateikta, tik viskam apžiūrėti reikia galybės laiko. Aš ir Reda detaliau apžiūrėjome tik ekspoziciją apie Škotijos karalių karūnavimą ir pačias karališkas regalijas, kitur apžiūrėjom probėkšmomis. Apie pusę pirmos išėjome į miestą ieškoti kur ir kaip pavalgyti, aplankyti daugybę suvenyrų parduotuvių ir supirkti lauktuves. Pasibastę po miestą nutarėm užlipti ant kalno, kuri vadinamas Artūro sostu (turima omeny turbūt legendinį karalių). Palipome iki Salisburio klifų, bet pasirodė, kad sosto kalnas ne virš jų, o už jų ir dar gerokai aukštesnis. Užlipom, viršuje jokio sosto nebuvo, tik betoninis stulpas sulig juosmeniu.Nuo kalno atsivėrė plati panorama į Edinburgo miestą, jo apylinkes ir jūrą. Pasak ant postamento pritvirtintos metalinės lentos matėsi objektai net už 40 km nuo kalno. Viršuje buvo nemažai žmonių besigėrinčių vaizdais. Oras buvo giedras, tik vėjas bandė nuversti nuo kojų. Nusileidę nuskubėjome į "Asilų" hostelį, kur 18 val. buvo numatytas visų ežiukų susirinkimas, nes muziejuje visi išsiskyrėm kas sau. 18 val. jau buvom visi pasiruošę eiti į barą išleisti likusių bendrų sumestinių svarų. Barą rasti buvo nelengva. Miestas pilnas žmonių, niekur nėra vietų. Galiausiai radome laisvesnį "Brew Dog", kuris pilstė nuosavos gamybos alų. Daugeliui jis nepatiko, nes turėjo stiprų prieskonį. Tiesa, pilstė ne alų (lagerį), o elį. Po vieno bokalo nusprendėme, kad ir "Asilų" (Budget Backpackers - tikras pavadinimas, o emblemoje pavaizduotas asilas) hostelio kavinė mums tiks, o ir alus joje gerokai pigesnis. Pvz., "Brew Dog" bokalas kainavo 3,8 svaro, o hostelio kavinėje - 2,5 sv. Šiaip vidutiniškai alų baruose gerdavome už 3,2 - 3,5 svaro, brangiausias buvo Edinburge. Hostelio kavinėje išgėrėme ne tik alaus, bet suvalgėme picų, bei nachos su įvairiais padažais. Likome be penso, teks susimokėti už kelionę iki oro uosto už grąžintą iš hostelio recepcijos depozitą - po 10 svarų kiekvienam. Pokalbiai prie stalo tęsėsi kažkur iki pusės vienuolikos, kol visi nusliūkinome į savo aštuonvietį kambarį miegoti.
    Artūras

    2012. 08. 19 - Sekmadienis
    Kėlėmės 4 valandą ryto! Miegojo turbūt tik Adomas, visi kiti skundėsi, kad buvo baisiai karšta ir tvanku ir niekaip negalėjo užmigti. Susipakavę, atsiskaitę viešbučio registratūroje - atnešėm nuvilktą patalynę, grąžinom raktus-korteles ir pasiėmėm atgal po 10 svarų. Patraukėme link geležinkelio stoties. Mieste buvo pilna jaunimo, grįžinėjančio iš barų. Nuo geležinkelio stoties autobusu per pusvalandį už 3,5 svaro pasiekėme oro uostą. Pusę šešių jau buvome vietoje. Išskridome po aštuonių. Ilgai teko laukti kol leis registruotis, kol paskelbs prie kurių vartų rinktis, kol tuos vartus atvers ir suleis į lėktuvą. Lėktuvas buvo pilnut pilnutėlis. daugelis keleivių buvi tautiečiai, pagrinde jaunimas. Parskridom be nuotykių. Iš aerouosto pirma išdūmė viešuoju transportu Kaunan Rasa. Ingridą, Marių, Egidijų, Redą ir mane parvežė Ingridos tėtis. Adomas su Sonata liko laukti dar atvykstant savo transporto.
    Viskas, kelionė baigėsi.
    Artūras





    Kainos:
    Edinburgo oro uostas - Edinburgo autobusu - 3, 50 svaro
    Edinburgas - Fort Williams, Glasgow autobusu - 44,50 svaro
    Kempingas šalia Ben Nevis kalno - 12 svarų nuo palapinės + 3sv./žm.
    Maitas: porcija Scampi (ale jūros gėrybės gruzdintos - 5,50 svaro porcija.
    Parduotuvėje:
          paprikos (4 supakuotos) - 1.50 svaro;
          ~1 kg svogūnų - 1 svaras;
          alus - 1.5-2.5 svaro.
    Žemėlapis OS Landranger 23 (1:50 000) - 6,99 £
    Dujų balionėlis primusui (450gr.) - 6,99£
    Ben Nevis Inn Red Ale - 3,5£/pint
    Bella Jane boat trips vykdoma kelionė laivu - 184 svarai 8 žmonėms. t.y. 23 £/žmogui.
    Urquhart Castle - 7,40 £/ žmogui.





    Škotija (2012.08.02-08.19) | Pilnas kelionės dienoraštis
    © Ežiukai Rūke
    www.eziukairuke.lt